Ernestas Noreika. Eilėraščiai
2025 m. Nr. 4
ieškojimai
anksčiau
slampinėdavau
sakydavau šmirinėju
klaidžioju bastausi
mėginu išsiaiškinti paslaptį
tarsi kas būtų nuo manęs
šį tą nuslėpęs ir išdėliojęs
kito pasaulio medžių šešėliuose
girgžda kaukolėje balsų choras
kuris nukreipia mintis
išblaško vagia iš manęs laiką
kartą kažką mano nagais nubraižė
ant buto sienos kurį nuomojausi
ir kai teko išsikraustyti
savininkė ilgai žiūrėjo į subraižytą sieną
dabar tai teks susimokėti galvojau
bet nieko panašaus neįvyko
pasakė jog tokį brėžinį yra mačiusi
kad daug dalykų vyksta galvoje
ir kad tai kas ant sienos panašu į širdį
aš grąžinau minčių raktus
ir išėjau į apšviestą gatvę
požeminės perėjos gimdė žmones
jie šoko it sėklos vėjyje
tarsi ruoštųsi dygti
į atplėštas panages
pilnas juodo
plakimo
išropojimas
nežinia kiek prireikė laiko
kad vandenynas išropotų
iš pirmykščio žmogaus kūno
dabar jis sėdi vienišas
dangoraižio akvariume
pasirišęs kreiserio varlytę
gražiai susišukavęs lietų
spokso pro langus
į pakvaišusias miesto žuvėdras
atrėmęs galvą į putotas bangas
į paviršių kyla mintys
apie artėjantį saulėlydį
skruostu nurieda mėsinga ašara
ir kapteli ant darbo stalo
tiek daug tikėjosi iš gyvenimo
stengėsi nieko neskandinti
į krantą išmesdavo
paklydusius konteinerius
pilnus kontrabandinio džiaugsmo
mokėsi ramybės meditavo
kad nebūtų sūrus ir audringas
bet dabar jis sėdi vienišas
po daugybės metų evoliucijos
gerklėje stringa plastiko gumulas
po oda tvinksi banginiai
kai druska graužia viską
ko nepavyko paslėpti
nuo įgimto potvynio
agora
jie išdirbo odą ir aptraukė kaulus –
pastatė šiltnamį kuriame augino keistus skanumynus
ar esate ragavę mano širdies? atsikąskite prašau atsikąskite
ji kieta kaip deimantas minkšta it debesų putos
dažykite į medų stiklo šukes į peilius ar į kitą širdį
dažykite kokia tik norit spalva nes spalva yra tikrasis alkis
paragaukite suleiskite dantis
mano išrūkyti plaučiai lyg didelio karpio išklotinė
(ar žinojote kad žuvys noksta ant juodųjų povandeninių medžių?)
labiausiai tiktų žiūrint krepšinį ir geriant kraftinį alų
jei nieko prieš vis traukti iš burnos naktines miesto atšakas
parkų medžius ir aštrius atodūsius
sultingi mano venų daigai visatos skonio smegenys
mano žarnos pilnos egzistencinio šūdo
o liežuvį reikia virti tris valandas šviežiame gulbių piene
įmetus kelis laurų lapus tada dar druska ir pipirai
ir labai lengvai nusilups ta žodžių žievė ta odelė
pritvinkusi kartaus pasaulio
atsikąskite prašau atsikąskite išnešiokite mane po kąsnelį
nuo šio seno prekystalio nes labai neramu stebėti kaip aplinkui
sukiojasi trigalviai šunys ir varvina liepsnojančią seilę
išvežk pavežioti garvežius
mesk
saulėlydį
temstantį
vakaro
kaulą
tegul parveža grotelių nasruos
lai raižo
grindis
aprūko
lubas
išdrasko sapnus iš pagalvių
ir žiūri
liūdnomis
akimis
į duris
pro
kurias
išlipai
įpilk jiems lietaus ir anglies
tegul
laka
kramto
sukietėjusią
tamsą
joje laša raudonieji deimantai
siūlai
jeigu pirmajame puslapyje
užrašysiu žodį vanduo
o paskutiniajame civilizacija
kokia tikimybė
jog kažkurioje knygos vietoje
galėsime perskaityti
kaip žirgai klimpo į sniegą
ir kaip banginių taukais
išsitrindavome akis
kad mumyse augtų šviesa
ar amžiai kristų kaip kortos
ant senojo pasaulio stalo
ar sukčiai iš rankovių trauktųsi
ietis lankus ir kardus
jeigu pirmajame puslapyje
neužrašysiu visiškai nieko
iš kur atsiras vanduo
plukdantis knygos vidurį
ir švytintys siūlai laikantys lapus
jais prisiuvo mus prie turinio
apie kurį niekas nieko nežino
ašmenys
niekas neišnyksta
tik pakeičia buvimo formas
durklai išspjaudo brangakmenius
iš savo puošnių rankenų
įsisupa į švelniausią kašmyrą
bet pasilieka aštrumą
išmokstame gyventi
su emocijų atnaujinimais
uždažę asteroido paliktus randus
kuris prieš milijonus metų
trenkėsi į mūsų vidų
ir tebedega lyg metalo laužas
ant jo kepame
mėlyną dangaus mėsą
dainuojame linksmas dainas
gerdami tekilą
iš dinozaurų kaukolių
kol vieną dieną aptinkame
nutrupėjusį dažų gabalėlį
visišką smulkmeną
pravėrusią vos įžiūrimą
plyšelį kažkur ties krūtine
ties šonkaulių žydėjimu
per kurį byra brangakmeniai
vienas už kitą gražesni
vienas už kitą aštresni
laikomės įsikibę į rankenas
supame bundančius ašmenis
kad iš savęs neiškristume
niekada nepasakei
ką pašnibždėjai
krištolinei kaukolei
kad išmokytų
teisingai išvirti
brangakmenius
kad taptų minkšti
ir lengvai įkandami
šakučių tarpdančiuos žėrėjo
įvairiaspalviai jų likučiai
lyg burnose liežuviais
būtume įspraudę
miniatiūrinius vitražus
pailgose sidabro arkose
mirkėm fazanų plunksnas
tirštuose saulėlydžiuose
piešėme ant oro
kažką panašaus į laiką
ar išgalvotas gėles
dabar jau sunku pasakyti
po šitiek metų kai kaukolė
užsičiaupė ir po kupolu
ėmė slėpti aštrius sakinius
jei įdėmiai žiūrėsi ir kartosi
kaukole pasakyk
kaukole pasakyk
kaukole pasakyk
regėsi kiek daug
nebeįstengiam pasakyti
tarsi žodžiai būtų
72 kalibro
ir juos tariant
sprogtų žandikauliai
*
duokite atramos tašką
ir aš pajudinsiu žemę
kartą rėžė girtas archimedas
bet kai jam davė tašką
ką tik gimusį mažytį taškelį
jis tik meiliai žiūrėjo
nežinodamas ko griebtis
jautėsi kaip reikiant apsikvailinęs
prieš minią kuri reikalavo
kad šis imtų ir pajudintų žemę
užsidaręs dirbtuvėse apsimetė
konstruojąs milžinišką svertą
o iš tiesų žaidė gaudynes kvatojosi
gamino miniatiūrinius žaislus
taškas augo lakstydamas po erdvę
braižydamas lubas ir sienas
apgrauždamas paliktus brėžinius
vakarais prisiglausdavo
palaižydavo archimedui veidą
ir įsitaisęs širdies kiaurymėje
klausydavosi pernakt
giliausių žemės drebėjimų