Laura Sintija Černiauskaitė. Tekstai, kurie yra laiko kapsulės

2025 m. Nr. 3

Mindaugas Kvietkauskas. Gruntiniai vandenys. – Vilnius: Odilė, 2025. – 118 p. Knygos dailininkė – Sigutė Chlebinskaitė.

Seniai nelaikiau rankose poezijos rinkinio, kuriame patiktų visi tekstai. Gal net niekada. Turbūt dėl šios priežasties ir ryžausi parašyti recenziją, panašesnę į laisvą ir gana karštakošišką impresiją perskaičius Mindaugo Kvietkausko „Gruntinius vandenis“.

Savo naujojo eilėraščių rinkinio pristatymui Mindaugas pasirinko Bonifratrų namus, arba Šv. Kryžiaus bažnyčios salę, kuri, kaip pats prisipažino, jam yra viena iš daugelio Vilniaus laiko kapsulių. Neatsitiktinai į panašias laiko kapsules patenkame ir skaitydami naujuosius jo tekstus.

Knygos pristatyme buvo nemažai kalbama apie M. Kvietkausko kūrybos intelektualumą ir aukštajai literatūrai būdingas gana hermetiškas kultūrines aliuzijas, kurias taip sunku suprasti, pasak vakare kalbėjusio poeto Rimvydo Stankevičiaus, „paprastam širdies žmogui“. Akivaizdu, kad intelektualumas tikrai būdingas visai M. Kvietkausko kūrybai; jis niekur nedingsta ir iš naujos knygos. Tačiau esu tikra, kad ne jis čia svarbiausias. Istoriniai ir kultūriniai klodai, šiam autoriui visada buvę svarbūs, sudaro pamatą ir įgalina kalbėti apie kitus jam ne mažiau svarbius dalykus. Kokius? Ogi apie meilę. Būtent čia drįstu įžvelgti naują proveržį M. Kvietkausko kūryboje – drąsą jausti. „Gruntinius vandenis“ perskaičiau kaip jaudinančiai gražų ir vientisą, gerai apgalvotos struktūros meilės lyrikos rinkinį.

Susidarė įspūdis, kad naujoji M. Kvietkausko poezija turi mūsų geriausios dvidešimtojo amžiaus pabaigos poezijos poskonį – ir tuo visai nenoriu pasakyti, kad ji pasenusi, tradicinė ar dar kokia nebetinkama. Priešingai, atrodytų, šią poeziją maitina teisingi gruntiniai vandenys. Bet grįžkime prie meilės, įsimylėjimo ir (kaip pakuždėjo knygos redaktorė Deimantė Kukulienė, o jos kuždesys tiesiog pats nusliuogė nuo mano plunksnos galiuko) adoruojamosios Meilės. Meilė miestui (daugiausia Vilniui, nors esama ir Niujorko, Paryžiaus, Italijos kultūrinio kraštovaizdžio) ir jo pažinimas, pajautimas visais įmanomais lygmenimis, jo laiko kapsulių aptikimas ir adoravimas, jo vandenų gyvybė ir erotiškumas knygoje susipina su meile mylimajai („Kartok ir kartok / savo lūpų rūgščia šiluma / likimo mums skirtą skaičių, / derlusis vynmedi, mylimoji“, p. 90). Neįvardintai, esančiai apčiuopiamai arti ir nepasiekiamai toli, keičiančiai pavidalus, apibendrintai lyrinės vaizduotės mylimajai, kokia greičiausiai gimsta iš visų gyvenime mylėtų moterų sumos. Tų dviejų meilių (miestui ir moteriai) dažnai nė neįmanoma atnarplioti, išskirti:

Viešpatie, kaip tai žmogiška:
nubusti savam kambary
ir nesuprasti kur.
<…>

Mes gulim apsikabinę
kaip du vieniši užsilikėliai,
staiga atskirti nuo pasaulio
okupuotam mieste.

Jame vis mažėja eterio,
daugėja nykios kasdienybės,
įsakymų tyliai paklusti
ir mūsų nuovargio priešintis.

Bet sušnabždi man: o jeigu
šio miesto esmė dar išlikus,
o jeigu per mus dar gali
sugrįžti jo bokštų era. („Bokštai“, p. 107)

Šios dvi meilės įteka viena į kitą kaip Vilnia įteka į Nerį: tekstai atrodo gimę šių meilių santakoje, jų srovių susiverpimuose, „tarsi susikimbančių delnų, mažų In ir Jan“ susinėrimuose, ir „niekada negali aiškiai pasakyti, kurios viršus“ („Santakos“, p. 15).

Rinkinį sudaro trys dalys: „Miesto virgulė“ (Vilniaus eilėraščiai), „Mažos ginklų slaptavietės“ (išpažintiniai eilėraščiai, kaip su šiokia tokia nuostaba knygos pristatyme konstatavo poetė Giedrė Kazlauskaitė) ir „Intakų gyslos“ (meilės eilėraščiai su kitų miestų atgarsiais). Kiekvieną skyrių autorius pradeda nedideliu autobiografinės eseistikos tekstu, kuriuo suteikia atmosferą ir pristato skyriaus temą. Taigi knygoje trys esė: „Santakos“ (raktinė sąvoka; „Santakose“ skaitytojas randa užuominų, kaip interpretuoti daugumą tekstų), „Romėniški skaičiai“ (asmeninė reminiscencija, vėl atvedanti skaitytoją prie santakos, kurioje susitinka erotiškumas ir mokslas: autorius apmąsto ankstyvos erotinės patirties ir gabumų filologijai ryšį). Trečioji esė, „Duino versmės“, atverianti paskutinį rinkinio skyrių, yra pasakojimas apie tris vienos upės transformacijas: jos vidurinė dalis teka požemiais ir yra visiškai neištirta, o paskiausiai išneria į saulės šviesą visai netoli Rainerio Marios Rilkės vietų, kuriose jis parašė „Duino elegijas“. Visos trys upės dalys turi skirtingus pavadinimus, tarytum iniciacijos vardus, suteiktus įveikus tam tikras atkarpas. Neatsitiktinai, įkvėptas požeminės dalies Flumen Noctis (Nakties upė), M. Kvietkauskas baigia esė tokiais sakiniais: „Nusileidęs šlaitu įbrendu į geliantį Duino versmių vandenį <…>. Šypsausi, lyg būčiau naujai pakrikštytas, įveikęs baimę skverbtis į savo tunelius“ (p. 83). Skverbtis į savo (ir miesto) tunelius yra savotiška viso rinkinio programa, neakivaizdi, truputį įslaptinta, tačiau atpažįstama.

Pirmajame rinkinio eilėraštyje pasitelkiamas baltiškasis žalčio mitas, pasakojama apie mitinio roplio iššliaužimą iš pajuodusių miesto klodų. Tai miesto dvasios, jos apsireiškimo, išėjimo į paviršių, į susitikimą metafora. Mitinis roplys – istorinė Vilniaus dvasia, kuri pasirodo pasiruošusi pasakyti išrinktiesiems svarbią paslaptį, kurios nevalia išduoti bet kam. Įdomi transformacija – paskutiniame posme lyrinis „aš“ pats perima roplio misiją perduoti žinią, byloti, liudyti. Tapatindamasis su miesto dvasia, jis kartu nutolsta nuo žmonių, tampa atskirtuoju, tarytum atklydusiu iš kito pasaulio, kaip mito Žilvinas žaltys su dvišakiu liežuviu, greičiausiai dar nereiškiančiu blogio, tik – kitoniškumą, nepriklausymą žmonių pasauliui:

Tau nemoku paaiškint, man tokių savo būsenų gėda:
ne kabalos mokintinis, ne nužeminta žemės karta.
Tik jaučiu, kaip šio miesto latakais ašaros rieda
ir prabyla užkimusi mitinio roplio burna.

Tai nesmerk, nevaryk, jeigu oda gliti atrodys,
jeigu veidas bus apsinešęs laiko šlynu tamsiu.
Ir tiktai neišduok, ką ant skaisčiai išbalintos drobės
tau žvynus nusimetęs sakiau dvišakiu liežuviu. (be pavadinimo, p. 17)

Tačiau eilėraštyje „Roš Hašana“ žaltys jau pasirodo kaip biblinis gundytojo, blogio įsikūnijimas. Šitaip pradėjęs nuo seniausių istorinių ir kultūrinių klodų, autorius veda mus tais klodais aukštyn (ar tolyn) jau per istorinę Vilniaus atmintį (įterpdamas ir nedominuojantį, tačiau vis pasikartojantį savo asmeninės istorijos intaką): litvakai ir žydų holokaustas (Avromui Sutzkeveriui skirtas eilėraštis „Voro kalba, pasakyta Ukmergės gatvės dūmtraukyje“ ir paties A. Sutzkeverio eilėraščio „Šviesos adata“ vertimas), du eilėraščiai, skirti Šv. Jurgio bažnyčios liūdnam likimui („Knygų rūmų iškraustymas iš Vilniaus Šv. Jurgio bažnyčios“, „Obuolys su kartėliu“), savo paties aristokratiškų šaknų savotiškas apraudojimas, apgailėjimas, kad mažai teduota jų atrasti, viskas sunaikinta istorinių kataklizmų arba per laiką išnykę („Dvarvietė“). Istorijos kaip užburto rato patyrimui skirtas eilėraštis „Prikeltame dvare“, kurio epigrafui pasirinkta Oskaro Milašiaus ištarmė. Toliau – „Mažojo Stepono gatvė“ ir jos likimas, „Domininkonai“, savo negatyviosios vaikystės upės Nevėžio apmąstymas („Daugiakalbė upė“), ir vėl sugrįžimas į Vilniaus miesto požemius, jo istorinę pradžią, iš kurios pačiame pirmajame eilėraštyje išropojo mitinis roplys ir kuriame, pasak Konstantino Sirvydo, žėri ugningas akmuo karbunkulas. Sugrįžtama su ta pačia misija: atskleisti, parodyti, paaiškinti, kas iš tiesų yra šitas miestas: „Aš norėčiau tave nusivesti / į skliautuotus šio miesto požemius <…>. Aš norėčiau, kad ten suprastum: / šitas miestas yra šarvas žvėriui, / per septynetą amžių kaldintas / nebesikalbant su žvėrimi. <…> Tu paliesk tą grublėtą luobą / tobulai jautriais savo pirštais, / nes žvėris išliko nesužeistas, / nes po šarvu šyla akmuo“ („Akmuo karbunkulas“, p. 42).

Knygoje nemažai sapnų ir sapnavimo. Tai, kas liovėsi egzistavę materialiai (praeitis) arba dar nepradėjo būti (ateitis), gali gyvuoti atmintyje ar būti pasiekiama per vaizduotę ir sapną. Iš eilėraščio „Dvarvietė“ (p. 35):

Bevietė atmintis:
išeinanti pati sau per akis
aguona

Tik mano sapnas vaikšto
kaip užginčytas paveldėtojas
apie kelis atlikusius
protėvių daiktus
senam laike

Arba eilėraščio „Nėštumas“ pradžia (p. 62):

Sapnavau, kad laukiesi kūdikio.
Priglaudei mano galvą prie sunkaus,
kieto kaip maišas pilvo. Po apskritu kupolu
išgirdau dusliai dunksint, tikriausiai širdį.
Pasakei, kad iš visko jauti: gims mergaitė,
kurią reikės auklėti švelniai ir lyriškai.

Meistro ranka parašytas vientisas, gerai struktūruotas ir kartu gaivališkai erotiškas, truputį net fauniškas eilėraštis „Malda volungei“. Nuostabiai graži rilkiška improvizacija „Bepročio šnabždesys“, truputį iškrentanti iš rinkinio konteksto, tačiau lyg ir paaiškinama tolima teksto „Duino versmės“ aliuzija į paties R. M. Rilkės poeziją, yra gera medžiaga tiems, kurie vis dar mokosi deklamuoti eilėraščius atmintinai.

Be to, kad knygą iliustruoja ir jos tekstus papildo paties autoriaus nuotraukos, kiekvienoje jos dalyje taip pat randame Mindaugo išverstą jam svarbaus poeto eilėraštį (paskutinėje dalyje net du), kurie tarsi intakai įteka į jo paties tekstų sistemą, kaip muzikoje sudarydami galimybę improvizacijoms mėgstamo autoriaus tema. Tai Avromo Sutzkeverio, Annos Swir, Czesławo Miłoszo, Itziko Mangerio poezija. Šis netikėtas sprendimas neabejotinai praturtina rinkinį, suteikia jam dialogiškumo.

Vis dėlto didžiausią pasigėrėjimą sukelia meilės eilėraščiai arba tie, kuriuose lyrinis subjektas su kuo nors tapatinasi žmogiškai jausdamas ar užjausdamas:

Kai miegant dviese susikeičia sielos
ir manoji įteka į jos kūną
jos kūnas kvepia drėgna lelija
ir kriauklelėmis kvepia jos kūnas
ir ūžia mėnulis plaukų šakose <…> (be pavadinimo, p. 106)

Meile mano, kaip apnuogina šiltas vėjas tave,
rudeninis samumas, dabar vienas esamas
apie tave aš galvoju, seserie mano, veide,
seserie mano viengime virpančiom lūpom,
dar uždėk savo delnus man ant akių,
štai tu, veide, ant veido man leidiesi
kaip ant plokščio akmens dykumoj
su iškaldintais įrašais
apie amžiną duoklę… (be pavadinimo, p. 102)

Nežinau, kas prieš mane ragavo
vaisius šitos obels.
Čia būta šventoriaus,
vėliau – bibliotekos kiemo.

<…>

Ir štai aš esu po amžiaus,
ir ragauju vaisius nežinodamas.
Į vakaro miestą krenta
pelynų kvapo migla.
Virš kiemų praskrieja žalvarnis,
ir jo balsas kaip rudenio gongas
pasigirsta nuskynus bučinį. („Obuolys su kartėliu“, p. 32)

Galėčiau cituoti ir minėti pavadinimus be galo, bet tenka save stabdyti. Neabejoju, kad skaitytojas, atsivertęs naująjį M. Kvietkausko rinkinį, pats susiras jam kalbančių, vietomis užburiančių tekstų ir gal net panūs kai kuriuos išmokti atmintinai.

O aš baigdama noriu pridurti, kad stebina autoriaus drąsa kalbėti tiesiog kaip poetui, nemetančiam nei ministro, nei dekano, nei vadovo, nei jokio kito didžiai svarbaus veikėjo šešėlio. Tokiai drąsai reikia subręsti; prasiveržti pro savo paties susireikšminimus, socialines baimes, kaip tiems gruntiniams vandenims per apvalančius žemės klodus. Juk gruntiniai vandenys yra ne kas kita, kaip iš dangaus nukritę ir žemėn susigėrę krituliai, kurie vėl prasiveržia į paviršių šaltiniais ir upėmis. Atrodo, naujame Mindaugo Kvietkausko poezijos rinkinyje įvyksta tas prasiveržimas, išsilaisvinimas. „Gruntiniai vandenys“ yra apie tai.