Vasyl Machno. Kultūros pragaištingumas

2025 m. Nr. 1 

Iš ukrainiečių k. vertė Donata Rinkevičienė

Vasylis Machno – ukrainiečių poetas, prozininkas, eseistas, vertėjas. Gimė 1964 m. Čortkive, Ternopilio srityje, baigė Ternopilio pedagoginį institutą, ten apsigynė disertaciją, dėstė literatūrą Ternopilio universitete ir Krokuvos Jogailos universitete. Ukrainos ir tarptautinio PEN centro narys. Nuo 2000 m. gyvena Niujorke. Keturiolikos poezijos rinkinių, apsakymų knygos, romano „Amžinas kalendorius“ (2019) ir penkių eseistikos rinkinių autorius. Išvertė lenkų poetų Zbigniewo Herberto, Januszo Szuberio ir Annos Frailich poezijos. Jo paties eilėraščiai versti į daugelį kalbų, poezijos rinkiniai išleisti Izraelyje, JAV, Lenkijoje, Rumunijoje, Serbijoje, Slovėnijoje ir Vokietijoje, yra pelnęs įvairių literatūrinių apdovanojimų.
V. Machno pernai dalyvavo „Poezijos pavasaryje“, pasirodė ir jo poezijos knyga lietuvių k. „Patarimas kaip geriau parašyti eilėraštį“ (vertė Antanas A. Jonynas).

 

Rusijos karas prieš Ukrainą pakišo rusų kultūrai koją. Tokiai didžiai ir tokiai pasitikinčiai savimi.

Po Mariupolio ir Bučos pasaulis iš naujo ėmė skaityti rusų klasiką ir joje rado gausybę imperializmo pavyzdžių, rusų pasaulio užuomazgų, pretenzijų į dominavimą, antivakarietiškų tendencijų. Šios šimtmečius puoselėtos idėjos apie ypatingą Dievo išrinktos tautos kelią ir dvasinius ieškojimus kartu su Trečiosios Romos iliuzija dabar, pasirodo, išgyvena savotišką renesansą. Visa, ką buvo galima perimti iš imperinės ideologijos ir kultūros, Putino režimas pasisavino.

Korupcijos ir melo ideologija kaip Rusijos visuomenės pagrindas nėra joks netikėtumas, o antstatą, kaip jį supranta jų šiuolaikiniai politiniai technologai, rusai susiuvo iš įvairių skiaučių. Tiek Kyjivo Rusios kilmės teorija, tiek Romanovų dinastija, tiek revoliucija ir bolševizmas, Pirmasis pasaulinis karas ir jų Didysis Tėvynės karas – viskas buvo pritaikyta siekiant paaiškinti tėvynainiams karo su Ukraina tikslingumą. Jau nekalbant apie vienos tautos teoriją ar nuolatinę priešpriešą amžinam Vakarų sąmokslui prieš Rusiją. Žinoma, čia neapsieita be dvasinių tėvų. Na, juk reikia nuo ko nors atsispirti – štai kodėl Dostojevskio „Broliai Karamazovai“, Tolstojaus „Chadži Muratas“ arba Solženicyno „Kaip mums statyti Rusiją“ bus padėti kaip desertas po pietų.

Kokia gi daržovė yra toji paslaptinga rusų siela? Vokiečių rašytojas Hermannas Hessė, kalbėdamas apie Levą Tolstojų, taip rašė: „Tolstojus derina savyje du būdingus rusų bruožus, čia glūdi… naivi intuityvi rusiška esmė ir sąmoninga rusiška esmė, doktriniška, antieuropietiška, ir abi jos reprezentuojamos aukščiausiu laipsniu.“ Ką Hessė turėjo omenyje pabrėždamas doktriniškumą? Galbūt viską. T. y. visas doktrinas, kuriomis naudojasi buvę ir esami rusų pasaulio ideologai. O tada ką jis turėjo minty sakydamas apie naivumą ir intuiciją? Mano nuomone, jis turėjo omenyje naivų tikėjimą ypatinga Rusijos paskirtimi istorinėje mūsų civilizacijos raidoje.

Tačiau persikelkime į 1988 m. Lisaboną.

Nuo tada, kai Amerikos JAV milijardierių fondas „Getty’s Witland Foundation“ Portugalijos sostinėje surengė Amerikos, Europos ir Sovietų Sąjungos rašytojų susitikimą, praėjo trisdešimt penkeri metai. Daugumos tų dialogų dalyvių šiandien nebėra tarp gyvųjų. Kai kurie iš jų paliko prisiminimus apie tą susitikimą. Išliko tų diskusijų stenogramos, kuriose atsispindi gana įdomi nuomonių apie meną, politiką, rusų kultūrą, Vidurio Europos literatūrą ir t. t. panorama. Kas gi buvo pakviesti: Czesławas Miłoszas ir Josifas Brodskis, Susan Sontag ir Danilo’as Kišas, György’is Konrádas ir Hrantas Matevosianas, Derekas Walcottas ir Tatjana Tolstaja, Levas Aninskis ir Anatolijus Kimas, Sergejus Dovlatovas ir Zinovijus Zinikas, Josefas Škvorecký’is ir Adamas Zagajewskis. Sunku įsivaizduoti margesnį rašytojų sambūrį, tačiau būtent ši įvairovė ir skatino polemiką.

Kai prieš kelerius metus rašiau esė apie Brodskį „Venecijos liūtas“, trumpai užsiminiau apie šį Lisabonos susitikimą, turėdamas omenyje tam tikrus Brodskio pasisakymus apie Milaną Kunderą, Dostojevskį, rusų kultūrą ir Vidurio europiečius. Žinoma, būtina gerai suprasti, kokiomis sąlygomis šis susitikimas vyko. Iki Sovietų Sąjungos žlugimo buvo likę treji metai. Anuometiniai politiniai procesai, griaunantys blogio imperiją, atitiko Vidurio Europos, t. y. Lenkijos, Čekoslovakijos, Vengrijos ir Rytų Vokietijos, politinius procesus. Lenkams nacionalinės patirties permąstymas prasideda nuo streikų Gdansko laivų statyklose, Čekoslovakijoje – nuo neužgyjančių 1968 m. įvykių žaizdų, Vengrijoje – nuo kruvinos 1956 m. atminties, o padalytoje Vokietijoje – nuo būdų susivienyti paieškų. Komunistiniai režimai Bulgarijoje, Jugoslavijoje ir Albanijoje skaičiuoja paskutines gyvavimo dienas. Galingas šiuolaikinės istorijos žingsnis keičia Europos politinį žemėlapį.

Būtent šiuo sudėtingu laikotarpiu vienas iš konferencijos organizatorių lordas George’as Weidenfeldas pabandė suformuluoti visiems tinkantį šūkį: literatūra be šovinistinio egoizmo ir nacionalinių barjerų. Taigi penktąją konferencijos dieną sovietų literatūros, rusų emigracijos ir visų kitų, kaip sakoma, slavų, tiksliau, Vidurio Europos: lenkų, serbų, vengrų, atstovai, prie kurių prisijungė Susan Sontag, Derekas Walcottas ir Salmanas Rushdie’is, stojo dvikovon.

Pirmasis kliuvinys, ties kuriuo suklupo rašytojai, buvo mums visiems gerai pažįstamas terminas – Vidurio Europa. Tai labai iškalbinga ir svarbu tolesniems mūsų apmąstymams. Akivaizdu, kad Vidurio Europa nėra nei Vakarų, nei, žinoma, Rytų Europa. Nustatyti, kur tiksliai prasideda ir kur baigiasi jos ribos, mums nepavyks, nes, viena vertus – tai geografinė, kita vertus – politinė ir kultūrinė sąvoka. Šios sąvokos, vaizdžiai tariant, ne visada sutampa. Visais laikais Rusija buvo tarsi atsvara visai Europai. Štai jau kelis šimtmečius ji kariauja su Europa, kartais sudarydama aljansus su kai kuriomis šalimis, bet dažniausiai visada viena.

Šiame amžiname kare, šioje amžinoje konfrontacijoje, Rusijos kultūra kartu su savo armija braunasi į Europos teritoriją. Ir čia yra vienas esminis dalykas: jeigu teritorijos visada sukelia problemų, t. y. jos užkariaujamos ir vėliau prarandamos, tai kultūra, įsitaisiusi bibliotekose, muziejų ir operos teatrų afišose, filosofinėse diskusijose ir istoriniuose veikaluose, tampa nematoma, bet labai įtakinga okupante.

Praktiškai taip nutiko Europai ir pasauliui XX a., kai Puškino, Tolstojaus ir Dostojevskio kūriniai, Čaikovskio ir Rachmaninovo muzika, Vasnecovo ir Vrubelio tapyba įėjo į Europos žemyno meninę apyvartą kaip lygiaverčiai ir didžiadvasiai. O tai, kad egzistuoja Skovorodos filosofija, Bortnianskio ir Vedelio barokinė muzika, Vasylio Stefanyko ir Michajlo Kociubynskio romanai, į šią paradigmą nepateko.

Žinoma, imperija rūpinosi, kad taip būtų visada. Tam tikri dalykai prasimušdavo – Leontovyčiaus „Ščedrykas“, Archipenkos skulptūros, tačiau paprastų Vakarų piliečių suvokimu visko šaltinis buvo Rusija, ir niekas nesigilino į detales. Juk ir mes nesigiliname į Indijos literatūrą – kas ten ir kaip, – kurią pažįstame dėl Rabindranatho Tagorės ar Arundhati Roy. O ten, patikėkit, yra daug įdomių dalykų, vertų mūsų dėmesio.

Tos konferencijos dalyvių pozicijų perkratymas, taip pat bandymas permąstyti rusų kultūrą pasauliniu mastu nėra toks paprastas uždavinys, tačiau esmę galima įžvelgti. Ji ryškėja keliose dichotomijose: rašytojas ir valdžia, imperija ir periferija, kultūra ir karas, Rusija ir Vakarai.

Rusijos ir Ukrainos karas paskatino kelti klausimą apie Rusijos kultūros peržiūrėjimą. Jo pradžia, nenuostabu, prasidėjo iš Ukrainos pusės nuo daugybės esė, konferencijų ir interviu, kuriuose ukrainiečių rašytojai ar mokslininkai bandė nuplėšti imperinę Rusijos kultūros kaukę. Tokie bandymai yra visiškai logiški, nes būtent imperinė kultūra visada yra pirmoji agresorė. Jos prigimtį nusako kelios funkcijos: užgrobti ir suvirškinti „mažąsias kultūras“; pagrįsti imperijos politinius sprendimus vadinamosiomis bendražmogiškomis vertybėmis; perorientuoti nacionalinę kultūrą į imperinę.

Tačiau savaime suprantama, kad ne tik Ukrainos intelektualai rašo apie šiuos procesus ir savo požiūrį į rusų kultūrą bei jos dabartinį statusą. Neseniai amerikiečių rašytoja Elif Batuman žurnale „New Yorker“ paskelbė straipsnį „Pakartotinis rusų klasikos skaitymas Ukrainos karo šešėlyje“. Su Batuman susipažinau Lvive, viename iš leidėjų forumų. Tąkart Amerikos ambasada surengė bendrą ukrainiečių rašytojų vakarienę su Batuman. Žinoma, kalbėjomės apie nieką, kaip tai nutinka žmonėms, atsitiktinai susėdusiems prie vieno stalo. Elif Batuman, kurios debiutinio romano pavadinimas primena garsųjį Fiodoro Dostojevskio romaną „Idiotas“, gerai išmano rusų literatūros klasiką, kad galėtų dalykiškai diskutuoti.

Batuman straipsnio pasirodymas man nėra atsitiktinis, nes akademinėje ir intelektualioje Amerikos aplinkoje po karo pradžios vis dar pasigirsta nedrąsių, bet gana teisingų balsų, permąstančių rusų kultūros dominavimą universitetų slavistikos fakultetuose. Prisimenu reakciją, ypač rusakalbės bendruomenės, dėl mano esė apie Brodskį, kurios vertimas į rusų kalbą pasirodė žurnale „Zvezda“. Jie teigė, kad pernelyg persistengiau kalbėdamas apie Brodskio imperializmą ir kad jo eilėraštis „Na nezavisimost Ukrainy“ yra ne apie tai, ką mes visi perskaitėme. Išties ilgą laiką imperijos mechanizmai buvo naudojami siekiant dezorientuoti ir sujaukti sąvokas. Prieš kelerius metus revizuoti Brodskį buvo net pavojinga, nes devynios galybės prievaizdų stebėjo vertinimų teisingumą. Dabar imtasi revizuoti – nejau to sulaukėme! – visą rusų kultūrą, ne tik literatūrą ar atskirus rašytojus. Koks čia visuotinis sujudimas? Negi visi meldėmės aukso veršiui? Nors aš asmeniškai esu prieš vienareikšmiškus teiginius ir nuomones. Niekas nėra vienareikšmiška.

Taigi, plėtodamas Lisabonos ir Batuman straipsnio temą, norėčiau panagrinėti svarbius mūsų kultūros ir intelektualios aplinkos procesus, nes jie verčia mus kelti tam tikrus klausimus ir lemia tam tikrus iššūkius. Nuo savęs pridurčiau štai ką: šiandien Ukrainoje tie, kurie vienaip ar kitaip susiję su rašymu, knygomis ir skaitymu, išreiškia emocinį ir visiškai suprantamą požiūrį į rusų kultūrą ir literatūrą. Feisbuko draugai rusiškus leidinius arba išmeta kaip makulatūrą, arba keičia, arba perparduoda įvairiose komercinėse knygų svetainėse. Vieni tuo puikuojasi, kiti beždžioniauja, kad – Dieve apsaugok! – neatsiliktų, arba net lekia pirmiau tėvo į peklą. Pavyzdžiui, net Ukrainos PEN, kaip ne kartą mini Batuman, padarė pareiškimą apie rusų kultūros, kaip šalies agresorės, blokavimą. Toks emocinis visko, kas rusiška, suvokimo lygmuo man aiškus, ir aš nenoriu jo nei ginti, nei peikti. Užsienio rašytojai veikiausiai sunku suprasti visas mūsų nacionalinės Ukrainos ir Rusijos santykių istorijos subtilybes.

Kitą rusų kultūros atmetimo lygį reikėtų vadinti intelektualiu, ir tai, kaip sakoma Halicijoje – kita pora kaliošų. Kai dialoguose apie dabartines diskusijas dėl rusų kultūros iškeli nacistinės Vokietijos paralelę, dauguma žmonių šio argumento nepriima. Esą, čia taip pat „kita pora kaliošų“. Intelektinis lygmuo, mano nuomone, vis dėlto turėtų būti išlaisvintas nuo emocinio komponento; tai vis dėlto daugiau ar mažiau racionalus požiūris į reiškinius ir įvykius. Žinoma, sunku būti nešališkam, kai ant galvos krenta raketos ir kai kasdien žūsta Tėvynės gynėjai.

Taip pat nelengva suvokti, kad kaimyninės valstybės kultūra, kurią daugelis suvokė kaip jei ne šimtu procentų savą, tai bent jau ne svetimą, išaugino ir augina Mariupolio ir Bučos žudikus. Tačiau iškyla ir kitas klausimas: ar per visus Ukrainos nepriklausomybės metus net pažangūs Kyjivo, Charkivo ar Černihivo intelektualai nevartojo rusų kalbos kasdieniame gyvenime, argi nedirbo rusakalbėje žiniasklaidoje? Ar tada jie nejautė gėdos, negirdėjo sąžinės priekaištų? Šiandien dauguma jų „praregėjo“. Tebūnie, bet už visus kompromisus ir pofigizmą mokame mes.

Be to, sudėtinga tvarkytis su kultūra. Šioje srityje ne viskas matoma paviršiuje. Paslėpti mechanizmai, įdiegti dar prieš du šimtmečius, suveikia šiandien. Kaip? Ogi išviliojant tautinę tapatybę, pirmiausia per kalbą. Žydų tapatybė neišnyksta dėl religijos, tačiau kai kas buvo negrįžtamai prarasta dėl išblėsusios jidiš kaip kasdienės kalbos vartosenos ir literatūros kalbos. Atrodo, kad airiai liko airiais, bet be savo kalbos. Kitais žodžiais tariant, tauta be savo kalbos yra kai kas kita.

Niekada nelaikiau rusų kalbos savo kalba. Galbūt todėl, kad man pasisekė gimti ir užaugti ukrainietiškai kalbančioje aplinkoje. Atvirai pasakius, būti ukrainiečiu nėra koziris rankose. Dėl to visada prisimenu Paulį Celaną. Išgyvenęs Antrąjį pasaulinį karą, šiek tiek susidūręs su rumunais, o vėliau ir su sovietų valdžia Bukovinoje, Celanas galiausiai atsidūrė Paryžiuje. Kaip jam, žydui, stebuklingai išgyvenusiam Uždniestrės koncentracijos stovyklas, reikėjo rašyti vokiškai? Priklausyti vokiškai ar vokiškai kalbančiai literatūrai?

Taigi 1988 m. penktąją konferencijos dieną įvyko diskusija apie rusų literatūrą, kuri, kaip matome, nesibaigė ligi šiol. Viskas – arba beveik viskas, – apie ką buvo kalbėta Lisabonoje, iškilo į paviršių per Rusijos ir Ukrainos karą. Galbūt tada, perestroikos ir vilčių dėl atsinaujinusių Europos namų laikais, tokios diskusijos turėjo rasti bendrų sąlyčio taškų, tačiau kertinis akmuo, už kurio užkliuvo ir parklupo rusai ir europiečiai, buvo rusakalbių rašytojų doktriniškumas, nesvarbu, ar jie būtų kilę iš Sovietų Sąjungos, kur apie perestroiką jau buvo išvien trimituojama, ar atsišaukę iš savo emigracijų Amerikoje.

Vengrų rašytojas György’is Konrádas paklausė Tatjanos Tolstajos ir Levo Aninskio, ar šie smerkia savo šalį dėl jos veikimo pasaulyje. Tame klausime skambėjo šauksmas dėl skriaudų, kurias Rusija šimtmečiais „dovanojo“ Europai. Salmanas Rushdie’is, pritardamas Konrádui, pabrėžė sovietinių rašytojų atsakomybę vertinant savo šalies politiką. Aštriai reagavo ir Danilo’as Kišas, sakydamas, kad visiems aišku, jog ne jūs, sovietų ar rusų rašytojai, sėdite tankuose ir juos valdote, bet klausimo esmė – ar tankų egzistavimo faktas pasiekia jūsų sąmonę. Kišas taip pat pridūrė, kad tankų buvimą jaučia rusų rašytojų atsakymuose. Susan Sontag kaltino Brodskį imperializmu, o Czesławas Miłoszas nesutiko su daugeliu Brodskio, Aninskio ir Tolstajos argumentų.

Prabėgo nemažai laiko, o problemos ir vertinimai išlieka panašūs. Dauguma mūsų kolegų rusų, tų, kurie šiandien liko Rusijoje, sėdi tykiai ir giliai it slyva vienoje vietoje.

Bet mums svarbu apie tai kalbėti, nes mes suprantame, t. y. jaučiame gyvuliško instinkto lygmeniu, kad tankai yra pragaištingi, tačiau svetima kultūra gali būti ne mažiau pragaištinga.

2022

Versta iš: Василь Махно. КУРИ НЕ ЛІТАЮТЬ. Львів: Видавництво Старого Лева, 2024.