literatūros žurnalas

Dalia Striogaitė. In memoriam. Skaudi žinia iš Kalifornijos (Pranas Visvydas)

2017 m. Nr. 10

(1922 02 04–2017 08 14)

 Iškeliavo Anapilin šviesus, darbštus literatas, su didele meile žvelgęs į Lietuvą iš už Atlanto. Mūsų literatūra liko jam skolinga: nebuvo įdėmiau pažintas ir įvertintas.

Su Pranu Visvydu teko susitikti viešnagėjant Los Andžele (seniai, prieš septyniolika metų). Buvo vienas įdomiausių tuomet mano pažintų Kalifornijos lietuvių kultūrininkų. Poetas, eseistas, recenzentas, aktyvus spaudos bendradarbis, garsinęs kiekvieną svaresnį tenykščių lietuvių veiklos faktą. Ramus, kuklus, bet gilaus vidinio turinio žmogus, gelmiškas. Maloniai stebino jo platūs kultūros interesai, taiklios pastabos, išlavintas estetinis skonis ir iš šalies nujaučiama didelė gyvenimo patirtis, išmintis. Domėjosi europėjančios Lietuvos laimėjimais, bet labiausiai – lietuvių poezija ir poetais, naujomis eilėraščių knygomis. Pabendravome ir viešuose lietuvių renginiuose, ir vaišingosios Alės Rūtos namuose. Vėliau susirašinėjome iki pat šių metų vasaros.

Lietuvoje apie P. Visvydą nedaug žinoma. Enciklopedijose tik kelios šykščios eilutės. Kalbinamas, kad parašytų atsiminimus ar bent savo pastabas apie prabėgusį laiką, sakė: „Atsiskleidimai nėra man patrauklūs.“ Taip, bet šitai reikalinga mūsų kultūros istorijai, protingų autentiškų liudijimų trūksta. Nelengvai priprašytas, kai ką parašė, kai ko nespėjo (negalėjo, nepajėgė). Dabar, kai Prano netekome ir jau nebepaklausime, tie jo prirašyti lapai – toks brangus dokumentas. O biografija jaudinanti: sunkių momentų, sudėtingų išgyvenimų buvo tekę apsčiai. Gal lemtis šitaip atsirenka stipriuosius?

Gimė Pranas Suvalkijoje (Kazlų Rūdoje), bet netrukus šeima persikėlė į Kauną. Čia jis mokėsi ir visada laikė save kauniečiu. Anksti pažino gyvenimo vargus, uždarbiavo įvairiais galimais būdais, nes tėvas paliko šeimą likimo valiai. „Juk aš visad buvau proletariškas, daug skurdo jau Lietuvoje patyręs žmogus.“ Savo tikrą pavardę pakeitė į Visvydą (pagal Vinco Mykolaičio-Putino romano „Krizė“ veikėją), kaip sakėsi, – iš patriotinio nusiteikimo, bet, galimas daiktas, ir siekdamas atsiriboti nuo tėvo pavardės (?).

Žiaurūs buvo istorijos smūgiai. Pranas – iš 1940 metų abiturientų kartos, jų atestatų gavimo dieną į Lietuvą įsiveržė sovietų tankai. Kauno IV-osios gimnazijos direktorius Stasys Čiurlionis, įžymiojo menininko brolis, susijaudinęs tą žinią pranešė iškilmių salėje. Prasidėjo Prano studijos Vytauto Didžiojo universitete, bet nepriklausomybės praradimas, viena kitą keičiančios okupacijos, karo ir mirties grėsmė, ateities neaiškumas blaškė jo studijų rimtį. O 1943-iaisiais buvo klastingai įtrauktas į vokiečių armijos naujokus (neva tik registracija, tik pažymėjimų išdavimas), įterptas į dalinį, išsiųstas į Šiaurės frontą Rusijoje. Daugiau kaip po pusmečio su kitu lietuviu dezertyravo – kariniu traukiniu grįžo į Lietuvą ir ilgai slapstėsi. Antroji bolševikų invazija 1944 m. vasarą taip pat prasidėjo vyrų gaudymu į sovietų kariuomenę, čiupo vos atkakusius į Vilnių, tik šįsyk Pranui ir jo draugui pavyko ištrūkti. 1944–1946 m. studijavo Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultete (priimtas į III kursą) ir kartu dirbo vertėju komunistinės „Tiesos“ redakcijoje, kur įsidarbinti padėjo jau vertėjaujantis klasės draugas. Čia iš rusų kalbos jie vertė ilgas šabloniškas aukščiausių SSRS pareigūnų prakalbas dirbdami per naktis, kad rytą laikraštis būtų išspausdintas. Slėgė įtampa ir nerimas, kad bus iššifruotas jo vokiškasis epizodas. Po grėsmingo saugumiečių tardymo ir reikalavimo tapti jų agentu buvo būtina sprukti. Su jauna žmona ir jos motina jau turėjo pabėgimo planą – prisišlieti prie lenkų repatriantų, išleidžiamų į Lenkiją. 1946 m. su padirbtais dokumentais ir apsimetę lenkais Pranas ir moterys, labai rizikuodami, patirdami daug vargų, atsirado prie Oderio upės. Jau keturiese (Lenkijoje gimė dukrelė). Su fiktyviais vokiškais pasais ir tapę „vokiečiais“ 1947 m. pasiekė Berlyną. Sunku net suvokti, kaip pabėgėliai ištvėrė visus vargus. Painiose situacijose gelbėjo drąsūs Prano sprendimai, o ypač kalbų (lenkų, rusų, vokiečių) mokėjimas. Pervažiavę kelias varganas pokario Europos šalis, 1950 m. emigravo į Ameriką, kur įsitvirtinti taip pat nebuvo lengva.

Praną visąlaik traukė kūryba, rašto darbai. Juk dar jaunystėje, pradėjęs studijuoti architektūrą, kaip ir jo bendrakursis poetas Henrikas Nagys perėjo į Humanitarinį fakultetą – arčiau savojo pašaukimo. Vokietijoje bendravo su broliais Jonu ir Adolfu Mekais, prisidėjo prie jų leisto žurnalo „Žvilgsniai“. Vėliau aktyviai įsijungė į JAV lietuvių kultūrinę veiklą. Bendradarbiavo daugelyje išeivijos spaudos leidinių: „Aiduose“, „Akiračiuose“ (čia turėjo savo nuolatinę skiltį „Man regis“), „Lietuvių dienose“, „Drauge“ ir kt. Eilėraščius publikavo antologijose, nesyk skaitė įvairiuose renginiuose. Prisikėlus laisvai Lietuvai daug rašė Vilniaus spaudai, ypač „Literatūrai ir menui“.

Poezija – jo didžioji meilė. Skaitė ir ilgainiui, regis, gerai pažino amerikiečių poetų kūrybą. Bet itin atidžiai sekė lietuvių poeziją. Laisvės metais prenumeravo Lietuvos kultūrinius leidinius, gaudavo naujų knygų, džiaugėsi kaunietės dukterėčios atsiunčiamais „Poezijos pavasario“ almanachais. Turėjo savarankišką nuomonę ir savus pomėgius. Skeptiškai žvelgė į atvirą patriotiką. Nesižavėjo madingais Oriento motyvais ir poetika. Labai vertino Sigito Gedos poeziją. Gėrėjosi Kęstučio Navako vėlesniąja lyrika („Pasiutusiai išradingas ir įdomus poetas. Bene Europoje geriausias…“). Jo subtili siela neatmetė ir Gintaro Patacko poetinės bravūros, o vulgarizmų šėlą suvokė kaip kalbos naujinimo paieškas, atpažino būdingąją Kauno dvasią ir žargoną. Rasdavo įdomių naujovių ir kitų autorių kūryboje. Recenzijomis ir eseistinio pobūdžio aptarimais yra pristatęs ne vieną naują Lietuvoje išleistą eilėraščių knygą. Suskaičiavę P. Visvydo publikacijas „Draugo“ laikraštyje, matytume, kiek jo pasidarbuota populiarinant Amerikoje lietuvių poetų vardus ir darbus.

Paties Prano eilėraščiuose dažnai jaučiamas Pacifiko (Ramiojo vandenyno) alsavimas, jo pamėgta didžiųjų vandenų gelmės ir mįslingumo tema. Eilėraščiai daugiausia pasakojamojo pobūdžio. Kartais – iš istorijos žinių bagažo, atsirėmus į kokį įvykį ir jį išmintingai, daugiaprasmiškai traktuojant. Kaip, pavyzdžiui, jo eilėraštyje apie Magelano žygį (XVI a.): su kokiu polėkiu ir viltimis išplaukta ir kaip vargingai su menkais likučiais sugrįžta, bet okeanas buvo jų gerokai ištyrinėtas – graži, rūsti žmogiškosios būties metafora (kartu ir niekad nesibaigiančių ieškojimų, ir kūrybos žygio kainos, ir žmogaus-kūrėjo tragizmo įprasminimas).

…O Prano ir senatvė buvo sunki. Po patirto insulto paralyžiuotas, gyveno globos namuose. Iš pradžių gana patogiuose, bet, ištirpus santaupoms, perkeltas į pigesnę ir vargingesnę tos rūšies įstaigą: kambarėlis ankštas, ant mažo stalelio nėra vietos Prano literatūrinei medžiagai.

Nesiskundė, laikėsi tikrai stojiškai, vis pajuokaudamas dėl „skausmelių“ ir operacijų. Sielojosi tik dėl savo bibliotekos ir archyvo – iškrausčius butą, dėžės su knygomis tūno kažkur sandėlyje.

Bet ir esamomis sąlygomis rašė. Kūrybingam žmogui temų netrūko. Suspaustas ankštumos ir kūno negalių, likęs be savo knygų ir užrašų, per devynias dešimtis perkopęs žmogus prie seno, nuolat gendančio kompiuterio kūrė noveles, eilėraščius, esė. Kažin ar suprato redakcijų žmonės, kokiom valios pastangom buvo parengiami ir jiems atsiunčiami šio ypatingo žmogaus eilėraščiai, rašiniai?

O kūrėjui iškeliavus liko daug klaustukų.

Ar kas sutvarkys jo kūrybinį palikimą, glūdintį tose minėtose dėžėse? Dukra, jį rūpestingai globojusi, lietuviškai nesupranta, o ir literatūra nesidomi.

Kas peržiūrės, surinks į visumą įvairiuose leidiniuose išsibarsčiusius jo rašinius ir eilėraščius?

Ar kas pasirūpins parengti ir išleisti Prano Visvydo poezijos rinkinį? Juk stengdamasis pasitarnauti kitiems, liko neišleidęs (tik labai norėjo) nė vienos savo knygos.

Dalia Striogaitė. Ką reiškė būti keturvėjininku

2019 m. Nr. 3 / Pradėkime lietuviškojo avangardizmo temą nuo „Keturių vėjų“ redaktoriaus Petro Tarulio (tikr. Juozo Petrėno) papasakoto atsitikimo: <...> buvau pasiūlytas apdovanoti garbės ordinu.

Dalia Striogaitė. Meistro darbas. Petro Tarulio 120-osioms gimimo metinėms

2016 m. Nr. 10 / Petro Tarulio (Juozo Petrėno) prozos istorinę vertę literatūrologas Albertas Zalatorius yra apibrėžęs kaip itin reikšmingą: prieškariu novelės prestižą laikė trys autoriai – Vincas Krėvė, Jurgis Savickis, Petras Tarulis;