Dalia Striogaitė. Modernistinis Petro Tarulio romanas: tarp mito ir eksperimento

2021 m. Nr. 10

Romano „Vilniaus rūbas“ autorius Petras Tarulis (tikr. Juozas Petrėnas, 1896–1980) – garsusis avangardistas, vėliau gabus moderniosios prozos kūrėjas. Dar jaunystėje jis buvo užsibrėžęs moderninti lietuvių literatūrą, kreipti ją Europos meno naujovių link ir visą gyvenimą šio nusistatymo esmingai laikėsi. Jo kūrybos novatoriškumas skaitytojų ir kritikų nebuvo suvoktas. Stambiausias P. Tarulio kūrinys „Vilniaus rūbas“, pasirodęs 1965 m. išeivijoje (autorius po Antrojo pasaulinio karo gyveno JAV), niekad neišleistas pakartotinai (Lietuvoje publikuotas tik kūrinio fragmentas). Šiandien romanas beveik nežinomas. Literatūros istorijoje nusistovėjęs atsainus, paviršinis jo vertinimas. Bet literatūros paveldą verta peržiūrėti, jį šiuolaikiškai patikrinti.

 

Išleidžiant Petro Tarulio romaną „Vilniaus rūbas“, komunikacijos aktas su skaitytoju nebuvo parengtas: nebūta nuorodų, kad tai modernus eksperimentinis kūrinys apie nūdieną, reikalaujantis ypatingesnių skaitymo pastangų, pradedant nuo metakalbos antraštėje. Kontaktas neužsimezgė. Nesusigaudę skaitytojai ir literatūros kritikais įsijautę žurnalistai romaną vertino daugiausia nepalankiai: „trūksta veiksmo ir intrigos“, „besaikis ištęstumas“, „tema nesvarbi“. Vienam užkliuvo įžanga apie Vilnių – „balastas“, kitam pats kūrinys pasirodė kaip „rašytojo nelaimė, beveik tragedija“. (Peržiūrėta vienuolika recenzijų, anotacijų, atsiliepimų apžvalginiuose straipsniuose, skelbtų išeivijos spaudoje ir keletas Lietuvoje¹.) Vertino neadekvačiai – kaip avantiūrinį ar psichologinį romaną, pageidavo istorinio ir geografinio momento, neužčiuopė kūrinio prasmių. Iš kritiškų vertinimų (klydinėjimų) labiausiai neatitinką tiesai buvo kaltinimai senamadiškumu: „įgrisęs kritinis realizmas“, „su XIX a. realistų senamadišku drabužiu“ ir pan. O P. Tarulis orientavosi į savo epochos (rašė 6-ajame dešimtmetyje) pakitusią, mažiau afišuojamą modernaus meno sampratą ir jo sukurtas „Vilniaus rūbas“ nuosekliai tęsė lietuvių modernistinės prozos liniją. Prireikė penkiasdešimties metų įtvirtinti literatūrologijoje šį teisingesnį požiūrį. XX a. lietuvių modernistinio romano tyrinėtojas Nerijus Brazauskas teigia „Vilniaus rūbą“ laikąs „svarbiu lietuvių klasikinio modernistinio romano modelio tekstu“². Šito požiūrio ir laikysimės.

Septyniasdešimtmetis P. Tarulis nesiekė pritapti prie jaunų modernistų, nesižvalgė į besikeičiančių meno krypčių ir grupuočių programas. Bet jį stipriai patraukė mokslininkų (Roland’o Barthes’o ir kt.) atgaivinta mito sąvoka, diegiama nauja mito samprata, taip pat grožinėje literatūroje Jameso Joyce’o įteisintas mitinis kūrybinis metodas. Mitui P. Tarulis niekada nebuvo abejingas. Tad romaną kūrė kaip moderniai suvokto mito ir ankstesnių savo kūrybos principų – eksperimentavimo, sintetinimo sanglaudą.

Atidus skaitymas padeda užčiuopti dvi svarbias „Vilniaus rūbo“ atramas: literatūrinę, orientuotą į J. Joyce’o kūrybos meninį naujoviškumą, ir mokslinę, atsispyrus nuo mitologo Mirceos Eliadės tyrinėjimų įžvalgų. P. Tarulio kūryba rezonavo jų universalumui – traukė naujo tipo žiūra, apibendrinimo galia. Gal kiek per drąsiai ir visai neargumentuodamas Vygantas Šiukščius P. Tarulį yra pavadinęs lietuviškuoju Jamesu Joyce’u³. Sieksime šią įtaką aiškintis, įrodyti. Iš J. Joyce’o ar jo pasekėjų P. Tarulis perėmė naują mitinį kūrybinį metodą ir to metodo tikslus – ne sugrąžinti į mitą, bet jį panaudoti atskleidžiant šiuolaikinę tikrovę, gretinant mitinį ir dabartinį egzistavimo pagrindus, ryškinant įtampas tarp jų, iškeliant mito liekanas šiandienos žmogaus pasąmonėje ir pan. – tai kūrybos didesnio reikšmingumo ir įdomumo siekis. Iš J. Joyce’o P. Tarulis nusižiūrėjo ir kitus novatoriškumus; garsusis „Ulisas“ – modernistinio romano modelis bus inspiravęs „Vilniaus rūbo“ painią montažinę konstrukciją ir nemaža moderniosios prozos ypatumų (žinoma, kalbame ne apie unikalų „Uliso“ gigantizmą, ne apie neprilygstamą intelektualumą, bet apie konkrečius formos dalykus, net akivaizdžiai pastebimus, – tokius kaip tikroviškumo pynimas su mitu, teksto daugiasluoksniškumas, įvairių stilių persiklojimas, nespartus veiksmas, per keturiasdešimt puslapių „Ulise“ nusitęsęs „sąmonės srautas“, net ir žmogaus eisena, panaudota kaip charakterizavimo priemonė, ir kt.).

O universalybių specialisto M. Eliadės veikalai, ypač „Šventybė ir pasaulietiškumas“, manytume, bus įteigę P. Tarulio romanui tam tikrą mokslinio mąstymo pagrindą – filosofo griežtai skiriamą šventybės sritį kaip būties dalį nuo pasaulietiškos srities, kai neturintys mitinės atramos, nejaučiantys būties pilnatvės žmonės „pasiklysta pavyzdžio neturinčiuose ir klaidinguose veiksmuose“⁴.

P. Tarulis pritaikė ir mitinį metodą (vietoj ankstesnio pasakojamojo), ir ne vieną J. Joyce’o prozos ypatumą, išryškėsiantį analizuojant „Vilniaus rūbą“. O M. Eliadės išdėstytą šventybės–pasaulietiškumo opoziciją, teikiančią kūrybai kontrastavimo, provokavimo galimybių, perėmė kaip savo knygos idėjinį karkasą.

Vilniaus paradigma romane neatsitiktinė (kaip ir Dublino – J. Joyce’ui). Vilnių P. Tarulis buvo pamilęs iš jaunų dienų, į istorinę Vilniaus temą prieškariu gilinosi kaip publicistas⁵, o ir vėliau nepaleido Vilniaus iš savo interesų rato. Po daugelio metų egzilyje ryžosi prakalbinti Vilnių grožinės literatūros priemonėmis, atkurti širdžiai brangaus miesto nepamirštamą atmosferą.

P. Tarulis Vilnių apipina superliatyvais, bet nesiekia jį nostalgiškai garbinti, akcentuoja tam tikrą jo mįslingumą. Romano prolepsė – poetiškieji knygos puslapiai – įtaigoja: „ir gudruoliai jo [Vilniaus] mįslių neįspėja“, „suprasi tik arčiau įsidėmėjęs“⁶ ir pan. (taigi su tekstu reikės galynėtis, perprasti kūrinio subtilybes). Prolepsė nuteikia praeitį, dabartį, ateitį apibendrinti, meninį vaizdą matyti labai koncentruotą, o vilniečius suvokti kaip „sumegztus į vieną mazgą“ – toks naujoviškas implikatyvumas yra svarbus, pro jį prasišviečia esminės kūrinio temos, viena jų – dvasinio paveldo išlikimas dabartyje. Vilnius čia iš principo kitoks – jis labiau archetipas iš tautos kolektyvinės pasąmonės ir atminties: juk per šimtmečius mitologizuotas, aukštintas. P. Tarulio Vilnius belaikis, iškylantis kaip hiperobjektas (kraštovaizdis, ilgi amžiai, unikalus miestas, gyventojai, jų kalba ir susiklostęs mentalitetas). Vilnius nėra kūrinio fonas, kaip manyta kai kurių kritikų. Tai sudėtingiau – susiduriame su mito veikimu. Mitas – protėvių dvasinio gyvenimo sankloda, mito galia ypatinga – perteikti senų senovėje susiklosčiusias fundamentalias tiesas. Pasitelkime Paulio Ricoeuro mito interpretaciją, ji leidžia suprasti, kad Vilniui P. Tarulio kūrinyje savotiškai priskirta steigiamoji funkcija – pamatinė idealumo intencija⁷. Mito lygmuo, kaip to reikalauja naujasis kūrybinis metodas, bus viso kūrinio pagrindas, bet mito įprasminimas netradicinis, modernus. Pasaulio literatūrose jau formavosi atsainesnis požiūris į mitą – kaip aiškina Dieteris Borchmeyeris, „anglų ir ypač amerikiečių literatūroje persveria kritiška arba ironiška ir skeptiška mito analizė. Tai tinka <…> žymiausiam šio šimtmečio mitiniam Joyce’o romanui „Ulisas“⁸. Ir P. Tarulio proza jau pagavusi tą naujojo mitologizavimo tendenciją – ironizavimo, tam tikro atsiribojimo požiūrį, tad skubama atmesti tradicines legendas ir išpopuliarėjusias Vilniaus reikšmes – klišes. Atpažįstame buvusį avangardistą: jokio kunigaikščių kulto, jokio praeities romantizavimo ar nusaldinimo. Užtat iškeliama demokratinė bendruomenė – eiliniai „mažieji vilenčiukai“ iš miesto pakraščių sodybėlių, jų atsparumas ir atkaklumas labiausiai pasitarnavę Vilniui („jie nulipdė šio miesto tikrąjį veidą“). Škicuojamas demitologizuotas, nuo išoriškų banalybių apvalytas Vilnius. Rūpi visuomenės vidinis gyvenimas, susikaupusi dvasia. Tai paryškina originali metafora: didysis istorijos samtis nuo paviršiaus vis nugraibydavo lengvas putas, o tirščiai, esmė palikdavo gilumoje (p. 11). Mitas nėra patiriamas, bet svarbu, kaip jis išreiškiamas. P. Tarulio kuriamas pirmapradžio dvasingumo pasaulis netikėtai žaismingas: viešpatauja vienybė, visi linksmi ir patenkinti, nėra susvetimėjimo. Bet štai ir ironijos spyglys: čia piliečiai nieko netrokštantys, jokių įtakų nepaveikiami, o naujovėms besipriešinantys… nekintantis pastovumas. Veržiasi savitas P. Tarulio humoras (ne stačiokiškas, o lengvas, šmaikštus), jo mikli pašaipa statikai, stereotipams, netikroms vertybėms.

Paveldo ir dabarties sąveiką akcentuoja skyriaus antraštė – „Seneliai mūrai kalba vaikaičiams“, bet ir čia gausu šmaikštavimo, pokštų. Bendriausiais bruožais nupasakotas Vilniaus istoriškumas yra traktuojamas kaip „šventoji istorija“, o liaupsė pinama su juokavimu, ironizavimu. P. Taruliui būdingas pramuštgalviškumas, polinkis žaisti kuria savotišką rimtumo / nerimtumo stilių ir taiko jį mitui. Štai žaismingos personifikacijos: Vilnius – toks geras dėdė, neklaužada ar gudrus senis. Apie Vilniaus šlovę linksmai pašmaikštaujama pasitelkus intertekstą iš folkloro:

Ne veltui gi toli laukuose piemenys dainavo apie Vilnių ir jo dūdą, kuri tikrai buvo, kaip nebuvo, nes jos garsas skardeno plačiuos šalies laukuos ir pasilikdavo piemenėlio širdyje taip giliai, kad anasai, ir senelis pasidaręs, Vilniaus dūdą tebeminėjo tuo pačiu piemeniškuoju, niekada nenykstančiu džiaugsmu!

(p. 17)

Gana netikėta sąmojo ir kritiškumo pynė – meilės Vilniui reiškimas, metaforiškai ir ironiškai nusakantis visai ką kita: kai kurie mylėtojai „despotiškai apglėbdavo Vilnių ir taip myluodavo, kad net jo kauleliai braškėjo“ (p. 21). Kartais humoras tiesiog kandus. Pašiepiama visokia didybė, išgalvotas išskirtinumas: „Jeigu prie tavęs kartą prilipo tas tariamasis „vilnietiškumas“, tai būk tikras – taip ir pasiliks, kol gyvas būsi ir šioje žemėje gyvensi. Tai jau baigta ir amen!“ (p. 19). Ironiška intonacija nužemina pasipūtimą, netikrumą, tuščius įsikalbėjimus. Ironisto nuostata kūrinyje vėliau tik stiprės.

Intelektualus pokštavimas, ironija, paradoksas teikia naujų galimybių savaip suvokti per šimtmečius susikaupusias Vilniaus dvasines patirtis, svarbiausia – jas šiuolaikiškai perinterpretuoti. Pasidžiaugiama vertybėmis – išsiugdyta savigarba, sugebėjimu išsilaikyti per negandas. Taigi ironija, demitologizavimo tendencija nėra vienaprasmės – juk romanas rašytas iš meilės ir didžios pagarbos Vilniui. Tai tik atminimo revizavimas, siekis jį renovuoti. Susiduria ir koreliuoja priešybės – mitiškumas ir demitologizavimas, gėrėjimasis ir sykiu blaivesnis mūsų dienų požiūris. Kuriama modernesnė Vilniaus versija (ji ryškinama per kalbą, folklorą, senų albumų vaizdus…), ji realesnė, arčiau gyvenimo. Skaitytojui teikiamas Vilniaus mitas yra naujas, subjektyvus tikrovės aiškinimo modelis.

Mitas P. Tarulio kūrinyje vadinamas Vilniaus pasaka. Bet pasaka čia – ne klasikinio tipo, ji tik pabrėžia išgalvojimą. Svarbu, kad pasaka kūrėjui ir suvokėjui teikia nemaža semantinių galimybių: pramanytas pasakojimas, fantazija ir įsivaizdavimas, ypatingas mąstymo ir tiesos sakymo būdas, giliųjų visuomenės ir individo sielos klodų atvėrimas. Šioji Vilniaus pasaka žadina vaizduotę, įtraukia į skaitymo malonumą. Pasigėrėtinas naratoriaus iškalbumas, specifinis sakinio ritmas, grakštus ir įtaigus teksto bangavimas. Romano recenzentas, nesuvokęs mito nei sąmoningų pastangų jį išreikšti, piktinosi stiliaus nenormatyvumu⁹. O P. Tarulio jautrumas žodžiui, stiliui tikrai įspūdingas. Tekstas vis kreipiamas į giluminį matmenį – į Vilniaus sielą, jos esmę. Šelmiškai pareiškiama: „Vilnius pilnas stebuklų.“ Jau pirmame skyriuje užmezgamas esminis romano motyvas – stebuklai. Stebuklingumas – tai mito pagrindas. Stebuklų troškimas ir tikėjimas jais – archetipinis, iš amžių glūdumos paveldėtas žmogaus prigimties dėmuo. Žmones vis vilioja įsivaizduotas, bet naratoriaus pašiepiamas Vilniaus stebuklingumas:

O kur tie laukiami stebuklai tarp mūrų paslėpti? Gal ir tie akmenys tiems žmonėms stebuklingi? Neramios širdys čia ieškojo sau paguodos ir buvo pilnos kilnios vilties.

(p. 25)

Demitologizavimo principas, nesyk sukeitęs vietomis sacrum ir profanum, rimta ir nerimta, archajiška ir dabartiška, užsimoja ir prieš stebuklų laukimą, kaip keistoką šiuolaikiškumo reiškinį – žmonių pasąmonėje tebeglūdinčias mitinio mąstymo liekanas ir iš to kylantį troškimą įteisinti mitą dabartyje. P. Tarulis savo romanu užsimoja problemiškai aptarti senų senovės ir šių dienų tikrovės, mito ir „netikrų mitų“ sampyną bei opoziciją.

Kaip skaityti šią, rodos, paprastą, o išties sudėtingą Vilniaus pasaką su „stebuklų“ leitmotyvu? Mezgama realybės ir nerealybės sąveika: šimtametės pasakos buvimas labiau išryškina dabartį. Skaitytojui teks priimti literatūros fikciškumą, kai „visas tekste sudėstytas pasaulis virsta dariniu „tarsi“. Šios išlygos <…> šviesoje aišku, kad turime sustabdyti visas natūralias nuostatas, turimas „realaus“ pasaulio atžvilgiu“¹⁰. Simbolius teks perprasti per asociacijas. Vilniaus mitologema ypač daugiaprasmė. Simboliką galime aiškintis įvairiai: okupuotas Vilnius – visų mūsų širdies skaudulys, žaizda, tai labai brangu, tikra. Vilnius lietuviams ne šiaip megapolis, tai didis simbolis, valstybės emblema. Miesto santykis su valstybe, anot Jurijaus Lotmano, gali būti dvejopas: „<…> ne tik izomorfiškas valstybei, bet ir įkūnyti ją, tam tikra idealia prasme būti ja“¹¹. Būtent ta antroji prasmė P. Tarulio buvo senokai įsisąmoninta kaip sinekdocha – jo pamėgtas tropas dar ankstyvoje kūryboje¹² . Tekstas itin skatina apibendrintą mąstymą – štai gerokai išplėsta vilniečio sąvoka: „Visa, kas vilnietiška, dera ir tau. Kur bebūtum, kur bekeliautum, niekada nepamirši, kad priklausai iš žilos senovės pagarsėjusiai giminei, žinomai skambiuoju ir visuotinai pašlovintu Vilniaus piliečio vardu“ (p. 19). Įvairiais būdais orientuojama tikrovę aprėpti simboliškai ir kuo visapusiškiau, tikrinti ironišku žvilgsniu – tuomet daug kas pasirodys dirbtinai sureikšminta, prasimanyta: ir kilnioji Vilniaus (taigi – Lietuvos) garbė, ir nekintančiu laikomas vilnietiškumas (taigi – lietuviškumas), ir išgarsintas Vilniuje šv. Stanislovo statulos stebuklingumas. Naratoriaus užuomina, kad Vilniaus vis ieško gražaus gyvenimo pasiilgusieji, arba frazė „kiekvienam – saviškis Vilnius“ leidžia simboliką suvokti itin plačia ir nebūtinai etnologine prasme. Įvairias asociacijas žadina ir kitų sąvokų – „pasaka“, „stebuklas“, „troškimas“ – daugiareikšmiškumas.

Tiek daug sudėta į kūrinio įžangą. Suvokimas iš pat pradžių moderniai apsunkintas: įžvelgti simbolius, perprasti mitą, jo reikšmingumą, bet sykiu ir ironišką jo traktuotę, rasti intriguojantį raktažodį „stebuklai“, nujausti opoziciją (tikri–netikri stebuklai), o svarbiausia – mąstyti, koks pasaulis sudėtingas. Įveikus šią mitui skirtą slėpiningą teksto dalį, bus pasiruošta nerti į lengvesnį, klasikinio pobūdžio pasakojimą: į vieno žmogaus istoriją. Dabar atsiveria gyvenimo tikruma: Vilniaus varguomenės buitis, provincijos našlės Karusės gyvenimas. Įtaigus, detalizuotas realistinis pasakojimas, bet pagrindinio veikėjo charakteris čia nekuriamas – realizmo estetikai priešinamasi. Herojaus apibūdinimas modernus – per santykį su Kitu: komunikuojantieji individą vertina skirtingai, o jis pats sąmoningai kaitalioja savąjį Aš – keičia laikyseną, taktiką, kalbos toną ir kartais beveik neatpažįstamas. Stebėtojų pozicija, personažo tapatybės kaita romane ir toliau bus svarbūs meniniai principai. Kūrėjui labiau rūpės personažo dvasinė būklė, o ne charakteris.

„Vilniaus rūbo“ tekstas daugiareikšmis, jo planų net keletas, o audinys labai tankus. Viską aprėpti, aptarti beveik neįmanoma. Svarbu užčiuopti ir neišleisti iš akių to, kas, manytume, yra šio kūrinio formos ir turinio esmingumas – keleto klodų sistema.

Pirmasis vaizdų klodas gana aiškus. Konkreti laiko ir erdvės atkarpa: tarpukaris, lenkų okupuotas Vilnius. Vilniečio Vedlūgos, kaip ir miesto, patirtys daugialypės. Bet žmogus – kūniška būtybė, tad svarbūs jo jutimai ir jų išryškinimas. Protagonisto kūnas ir prislėgta savijauta išsyk išduoda nelaimėlį. Jis valkataujantis batsiuvėlis, stokojantis žmogiškųjų ryšių. Jo intuityvūs geresnio gyvenimo siekiai visai suprantami. Bažnyčioje nuobodžiai bespoksodamas į Šventojo statulą, jis netikėtai patiria archetipišką pasąmoninį atsivėrimą – amžiną žmogaus geismą būti reikšmingam, iškilti, išgarsėti, o tai netikėtai pažadina keistą individo sumanymą. Įspūdinga yra pasąmonės pakuždėjimo, kūno sureagavimo ir minties nušvitimo scena:

<…> nesuvokdamas, kas pasidarė, jis staigiai išplečia savo akis. Visu liemeniu pasiduoda priekin. Ir sustingsta vietoje <…>. Jo kaklas, tasai ilgas, gyslotas kaklas, pernelyg ištemptas. <…> tiek sujaudintas, kad nustebęs pajunta… prakaito lašas po marškiniais per nuogą nugarą taip aiškiai bėga, kaip musė per lango stiklą. <…> Vienu ypu pats save įtikina, kad nors kartą gyvenime jis surado užtikrintą laimėjimą. <…> mokės juos visus pralenkti, suraityti ir išdidžiai šalin nustumti.

(p. 47–48)

Iliuziją išsiveržti iš skurdo ir nevykėliškumo, atsiimti tai, ko gyvenimas jam nedavė, skatina gelminės jėgos, vidinė motyvacija (juk save laiko vertingesniu už daugelį kitų). Stebuklas įvyks, reikia tik jį įteisinti kaip mitą. Kilęs sumanymas spekuliatyviai pagrindžiamas vilnietiškumu – pardavinėti Šventojo apsiausto skiauteles kaip palaiminimą iš Vilniaus tiems, kurie yra atsidūrę anapus demarkacinės linijos. Tų žmonių stebuklų pasiilgimas garantuos sėkmę.

Kūrėjui rūpi giluminiai vyksmai žmoguje. Tai modernistinis gilinimasis į žmogų – J. Joyce’o įtvirtinta žmogaus vaizdavimo per prigimtį galimybė. Koks yra žmogus – šiuolaikinės tikrovės dalis? Svarbu suvokti jo sąmonės ir pasąmonės procesus, net ir „tamsiuosius“ instinktus. „Ulise“ J. Joyce’as tyrė šiuolaikinio žmogaus dvasinę, fizinę, seksualią prigimtį, atidengė, kaip individai yra valdomi instinktų ir keistų potroškių. „Uliso“ įspūdingame išlaisvintos pasąmonės skyriuje veikia šmėklomis tapę slapti troškimai ir kompleksai, triumfuoja „tamsioji“ prigimtis. Kitame skyriuje šiuolaikinė moteris, apmąstydama savo geidulingumo patirtį, apibendrina: „<…> jei tokia buvo jos prigimtis, ką ji galėjo padaryti“¹³.

„Vilniaus rūbo“ autorius dėmesį sutelkė į žmogaus prigimtinį pasąmoninį šlovės troškimą – iškilti, pirmauti, „visus suraityti“¹⁴. Užsibrėžęs tikslą, individas tiesiog atkunta: auga ryžtas, pasitikėjimas savimi.

Vedlūga – tipiškas P. Tarulio personažas – „mažasis žmogus“. Psichologiškai jis gana sudėtingas: miestietis, trokštąs poniškumo, nebijąs rizikuoti, kad susikurtų sau tinkamesnį gyvenimą. Prasčiokiškas plėšikavimas jam netinka – kas kita originaliai išmąstyta afera. Neeiliniai yra Vedlūgos išmoningumas, gebėjimas prisitaikyti, artisto įtaiga. Jo dvasios giminaičiai – O. Henry’io prozos personažai, charizmatiški avantiūristai, apgaulės meistrai. Jų kultivuotas „doro“ džentelmeniško sukčiavimo, teikiančio greitą pralobimą, verslas – tai ypatinga epochinė godulio ir kilnumo, nusikaltimų ir meistrystės sampyna. „Tiek yra visokių būdų įsigyti milijoną, kad net nežinau, nuo ko bepradėti“¹⁵, – aiškina vienas šių tipų. P. Tarulis jaunystėje buvo pamėgęs šį autorių: vertė jo noveles (iš rusų k.), išleido vertimus ir atskira knyga, paveiktas O. Henry’io prozos yra bandęs pats rašyti apie nesugaunamo šaunaus plėšiko išdaigas¹⁶. „Vilniaus rūbe“ taip pat rastume kai ką iš amerikiečių klasiko išryškintų suktybių – kad ir epizodas, kai Vedlūga, pristigęs „relikvijų“, narsiai įperša moteriškei keletą neva „šventų“ žirniukų.

Kaip efektingiesiems O. Henry’io personažams, taip ir Vedlūgai tiesioginis negatyvus vertinimas netaikomas. Skaitytojas turi pats per ilgą pasakojimą brandinti savo požiūrį. Romano esmė gerokai kita. Svarbus yra mitinis mąstymas, mitų atbalsiai, tad prasmė netiesioginė, simbolinė. Kūrinio ašimi yra pasirinktas archetipinis mitas – kelionė, ieškojimai, klaidžiojimai (odisėja). Naratyvas kiek imituoja pasakiškumą. Protagonistas nelyg stebuklinių pasakų herojus išeina į pasaulį laimės ieškoti. Jis prekiauja „stebuklais“, pasakiškai lobsta, įsiterpia į aukštuomenę, didžiuojasi laimėjęs (jo pavardę P. Tarulis įreikšmina: Vedlūga – iš lenkiško žodžio „wedlug“, t. y. „pagal jį, jo supratimu“). Ribos metafora – taip pat iš pasakų. „Peržengti ribą“ – daryti, kas neleistina. Romane ribos įveikimas – ir tiesioginis (prasmukimas per valstybės sieną), ir metaforinis (įvairių slenksčių savyje peržengimas). Ši prasmė įvairiopa: siekiant aukšto tikslo, būties pilnatvės, neišvengiamai peržengiamos normos ir ribos. Sąmoninga ribos įveika – pasirinkimo, moralinio apsisprendimo faktas. Vedlūga veikia savanaudiškai, peržengia ribas laipsniškai ir vis įžūliau atmesdamas patirčių klodus (sąžiningumą, doros normas, Dievo įsakymus, žmoniškumą…). Gausėja pinigų, auga godulys. Vedlūgos sukurtasis mitas laimėti apgaudinėjant gana veiksmingas, bet žmogaus dvasia smunka vis labiau, keičiasi ir išorinė laikysena – eigastis, veidas.

Atidžiai yra stebimas Vedlūgos vidaus pasaulis, sąmonės ir pasąmonės procesai. Pasitelkiamos naujos vaizdavimo priemonės, ypač vienas didžių J. Joyce’o atradimų – psichikos realybę ryškinti vidinės tėkmės principu, kuris leidžia modernistui atskleisti žmogaus vidujybę iš didesnių gilumų ir esmingiau, nei vidaus pasaulį vaizdavo realistinė literatūra. Vidinė sąmonės, minčių, įspūdžių tėkmė ir P. Tarulio taikoma Vedlūgos vidaus išgyvenimams rodyti. Konkrečiau šį novatorišką vaizdavimo būdą aptarsime kiek vėliau, individą ištikus dvasinei krizei.

Stiprėja ironiškas pasakojimo tonas. Į puikybę pasikėlęs, išsipuošęs Vedlūga – kaip pajacas. Pažymėtina formos naujovė – modernistinis atsiribojimo nuo veikėjo principas: tekste mąžta tikroviškumo, daugėja specialaus sukeistinimo, „darymo“ efektų. Štai naivios, baikščios moterytės apgavimo scena – „stambus planas“, ceremoningas veiksmas, ryškių detalių kartojimas, o paskui ir krata, atskleidusi Vedlūgos pinigų gausybę, – visa išdidinta kaip veikėjo nedorybių viršūnė. Nuo šitokio subjekto belieka atsiriboti.

Protagonisto santykis su išorine tikrove – tai antrasis „Vilniaus rūbo“ vaizdų klodas, ne mažiau svarbus, bet kitoniškas nei mūsų aptartas pirmasis. Tai visai kas kita nei Antano Škėmos romano intelektualiojo herojaus neatitikimas tikrovei: kentėjimai, iš proto kraustymasis ir žūtis šaltame, svetimame pasaulyje („Balta drobulė“ septyneriais metais ankstesnė už „Vilniaus rūbą“). P. Tarulio Vedlūgos didysis siekis yra patekti į jo įsivaizduojamą „karalystę“, prisitaikyti, susitapatinti su tariama „diduomene“, kuria jis žavisi.

Realybės paveikslas „Vilniaus rūbe“ nelabai vientisas, vaizdai kiek išblaškyti, juos reikia sutelkti į aiškesnį vienį, permąstyti, suvokti.

P. Tarulis savo romano realybės vizija nebando lygiuotis į preciziškai konkrečią, stebėtinai autentišką Dublino tikrovę, kokia dėstoma „Ulise“, tačiau tikrumas rūpėjo ir P. Taruliui: antai kaip atsvarą mitiško Vilniaus šventumui tekste jis įterpė ir Vilniaus kasdienos vaizdų su realiais epizodiniais veikėjais. Daugiausia vaizdavo visuomenę, perteikdamas ne autentiką, bet stipriau apibendrintą, susimbolintą – savaip tikrą šiuolaikinės visuomenės dvasinį turinį. Tikrovė pinama su mitu. Ironiška mito traktuotė, taikant ją tikrovei, leidžia skvarbiau perprasti realybę, iškelti, kas joje apgaulinga, išpūsta, netikra, nors ir gražiai pridengta, o pašaipą nesyk sustiprinti iki komedijinio, parodijinio efekto.

Mito liekanos žmonių pasąmonėje – stebuklų troškimas savaip valdo visuomenę. Romane atsiveria tiek liaudies, tiek vadinamosios aukštuomenės tuščia lengvatikystė. Vedlūgos „stebuklingi“ palaiminimai greit prigyja ir tampa paklausūs, o visuomenėje bręsta ir naujų „stebuklų“ atmainos. Išponėjusi, susireikšminusi, nuobodžiaujanti visuomenės viršūnėlė – toli gražu ne elitas: komedijinė neva rafinuotų damų salono scena ir tuščiagarbių valdžios vyrų posėdžio parodija atskleidžia miesčioniškumą, interesų seklumą, nykų provincialumą. Vaidybą, veidmainiškumą demaskuoti padeda „menų sintezės“ principas: daug teatro apraiškų. Prisižiūrėjęs į „vertinguosius“, ir Vedlūga išmoko vaidinti „kaip kiti“, jo povyza tapo „lyg visuomenės šulo tauri skulptūra“ (p. 187), o „politikierių“ metodai tik patvirtino jo paties siekį laimėti apgaunant. Vyrai čia apsimetinėja patriotais. J. Joyce’o „Ulise“ drąsiai buvo skiriama tėvynės meilė nuo pašiepiamo lėkšto tėvynainių nacionalizmo; panaši ir P. Tarulio pašaipa: „Vilniaus rūbo“ visuomenėje patriotizmas ne tik negilus, išorinis, bet ir spekuliatyviai taikomas naudos interesui – pasižymėti, iškilti viršininkais, „vadais“. Romane menkysta Šiaudinis, geisdamas prilygti tautiniams aktyvistams, imituoja jų demagogiją, klišinę pompastišką retoriką: „Kaip kitiems išeidavo puikiai, kai jie pradėdavo nuo Gedimino, primindavo senąjį dievulį Perkūną ir graudinančiu, pilnu patoso balsu sušukdavo: „O kas neskriaudė lietuvio žmogaus?!“ Ir išvesdavo tokią mintį, jog visi ir visi lietuvį žmogų skriaudė, o tik jis, tas kalbėtojas, yra vienintelis jo užtarėjas. Ot!“ (p. 389). Rodoma įvairiais pavidalais besireiškianti visuomenės dvasios tuštybė, nemąstančių, lengvai pasiduodančių svetimai valiai ir netikriems mitams žmonių visuomenė. O jos „autoritetas“ – tokia ponia Vanda, kuriai visi pataikauja. Naratorius stipriai gelia, ironizuoja. Ironija net aštresnė nei „Ulise“, nes ir epocha vėlesnė. Dabartis sudėtinga, tad ir žmonių atsakomybės labai reikalaujanti. Ne vienu pašaipiu brūkštelėjimu yra tiesiai taikoma į lietuvių išeivijos dvasinės ir visuomeninės tikrovės apraiškas (šio užkodavimo kažkodėl nematė romano recenzentai). Tikrasis suvokimas, žinoma, apibendrinantis: pristatoma rimtesnių dvasinių pagrindų neturinti šiuolaikinė tikrovė. Prisimintinas M. Eliadės aiškinimas apie atitolusį nuo pirmykščio dvasingumo profanišką pasaulietiškumą, jo klystkelius. Atitolimas pragaištingas ir žmogui, ir visuomenei. Štai Vedlūga jau demaskuotas. Areštinės „kolega“ – pagiriojantis meistrelis, pašalinis Vedlūgos stebėtojas, sprendžia apie jį visai blaiviai: „<…> bandė lengvai pagyventi. <…> Argi jis neturėjo pakankamai pavyzdžių? Kiek tik reikia. Matė, kad kiti panašiai daro, tai ir jam parūpo pamėginti“ (p. 336). Šitaip paprastai, lyg ir nežymiai, susiejami abu romano vaizdų klodai, lig šiol skyrium ryškinę Vedlūgos bei visuomenės dvasinius klaidžiojimus: jie jungiami ir persmelkiami tuo pačiu kritiškumu.

Bet kritiško vertinimo kūrėjui modernistui dar nepakanka, siekiama gerokai daugiau. Tekstas vis kreipiamas į svarstymus, disputą – į bendresnę žmogaus būties prasmių problematiką. Organizuoti svarstymus P. Tarulis moka, o skaitytojui teks rinktis ir spręsti, ar pasaulis galėtų būti protingesnis, būtis – harmoningesnė, humaniškesnė.

Pasakojimas pereina į kitą lygmenį – į būtimi grindžiamą sritį. Iškyla universalieji klausimai, egzistencinė perspektyva. Tai trečiasis, vedantis prie bendrybių „Vilniaus rūbo“ vaizdų ir prasmių klodas, jis sudėtingesnis už du ankstesnius, sukeliantis tam tikrą suvokimo įtampą (gausu nutylėjimų, poteksčių, abstraktesnio pobūdžio simbolių), bet ir įdomesnis, fundamentinis.

Tikra priešingybė žmonių gyvenimui – gyvosios gamtos aplinka. Tai jau ankstėliau romane įpintas lietuviškos vasaros vakaro fragmentas, jis pakylėtas į dvasinę plotmę – mažųjų lauko vabzdžių žaismas ir muzikavimas. Subtili gamtos adoracija, jautri grožio ir kūrybos laisvės sandrauga. O svarbiausia – visi maži padarėliai muzikuoja kartu, nėra gamtoje agresyvaus dominavimo, šlovės manijos, puikavimosi, kitų paniekinimo. Kuklus solistas Uodas – tikras poetas, bet be laimėtojo pretenzijų, be didybės kompleksų. Romano struktūroje ši vabzdžių sutartinė simboliška – atsiveria potekstinis planas, iškeliantis galimą pasaulio darną ir santarvę. Šventiškumą, gyvenimo laimės ir džiaugsmo pojūtį čia galime suvokti kaip užkoduotą būtį – tai žmogaus gyvenimo paskirtis, egzistencijos supratimas. Į būtišką lygmenį pakyla ir žaidimas – įkvėpta veikla, „gyvenimo pagražinimo“, „tavo dienų, tau skirtų valandų palaiminimo“ (p. 126) išgyvenimas. Kitaip esti žmonių „žaidimuose“. Pseudožaidimais romane laikytinos turgaus scenos arba štai areštuoto Vedlūgos ir policininko Šiaudinio, dviejų pretendentų į laimėtojus, žodinė dvikova – ši įdomi scena traktuojama kaip gaidžių kirstynės. Bet gyvenimiška konkretybė, kai individas apgaudinėja, o ir kitų apgaunamas, dar nėra tikras gyvenimas.

Romane nemaža kitokių – universalios reikšmės situacijų (pasirinkimo ir apsisprendimo, dvasios išbandymų, vertybių svarstymo ir kt.). Labai išplėtota vidinės krizės tema.

Vertybių praradimas, vidinė krizė, žmogaus mįslė buvo tikroji XX a. vidurio ir antrosios pusės modernistų tematika. Jie dabarties žmogų matė gyvenantį subyrėjusių tiesų bei netikrų vertybių pasaulyje, suskilusios psichikos ir linkusį į autoanalizę. Modernistai buvo atidūs asmens vidujybės tyrėjai. „Vilniaus rūbe“ taip pat išgvildentas individo psichikos sudėtingumas, jo troškimų reikšmės. Veikėjo patirtis dar sykį įdėmiai peržiūrima ir net savaip teisinama, atskleidžiant žmogiškumo pradus. Traumą išgyvenantis Vedlūga yra našlaitis, visiems svetimas, iš vaiko dienų sukaupęs daug kartėlio ir pykčio, bet ir lakios fantazijos, iniciatyvus, turįs visai nepeiktino vilnietiškojo apsukrumo. Jis ir susvetimėjęs, nieko nemylintis, be gailesčio iš žmonių lupo pinigus, o policininkų sučiuptas taip niekingai manevravo save gelbėdamas. Kas jis – tikrasis? Ko vertas jo neišpasakytas troškimas laimėti, visus pranokti?

Kelio, kelionės mitas – šįsyk kūrinyje „prakeiktos kelionės“ variantas, jis įprasmintas kaip reikšmingas individo esmės at(si)skleidimas, žmogiškumo patikrinimas. Vedlūgai, subliuškus jo sukurtam lengvos sėkmės konstruktui, išmestam iš visuomenės ir atgabentam netoli demarkacinės linijos, kad grįžtų iš kur atvykęs, apleistam ir bejėgiškai braidančiam po pelkyną (vėliau po nykų skardį, po mišką), tenka išgyventi tikrą dvasios košmarą. Nėra kelio ir išeities. Tai gerai apgalvota personažo izoliacija: jis savotiškai atjungtas nuo tikrovės ir žmonių, paliktas sau pačiam. Nebėra komunikacijos, kaitalioti tapatybę nėra prieš ką. Nei buvusio Vedlūgos prašmatnumo, nei poniškų įgeidžių. Net žmogaus savigarbos nebelieka ropojant kaip vabalui ar įpuolus į purvyną ir aiškiai pajutus savo menkybę. Lieka tik permąstyti savo gyvenimą, ypač įkyrią laimėjimo idėją, maniakišką nugalėtojo siekį. Ryškėja, kas yra /nėra esminga. Siekiama ir skaitytojo aktyvumo – kad net fiziškai pajustų šiurpų rudens orą, personažo ribinę būklę, kad gyvai įsitrauktų į vertybių svarstymus. Aksiologinę nuostatą buvo paryškinusi ir dviejų kontrastingų policininkų siužetinė linija: ne rėksnys, tuščiaviduris Šiaudinis, o ramus, savo nuomonę ir moralinę poziciją turintis Kaciušis yra tikrasis Vedlūgos kaltintojas ir baudėjas.

Įvykių eigai vis lėtėjant išsigrynina egzistencialistinė atmosfera (dominuoja dvasinė įtampa ir mintis, egzistencinių vertybių ir prasmių apmąstymas). Tai naujoji psichinės realybės vaizdavimo forma – jau anksčiau minėtas vidinės tėkmės principas. Išsamiai ir atidžiai fiksuojami personažo stresiniai išgyvenimai, įkaitusios vaizduotės pojūčiai, nujautimai, samprotavimai, besikeičiančios dvasinės būsenos. Jausmai sudėtingi: nuo mirties baimės, pažemintojo emocinio įniršio – iki kylančio vidinio teismo, kaltės pajautimo, graudaus vienišumo, pirmąsyk pasiryžus nuoširdžiai bendrauti su žmonėmis.

Kelionės vargai priverčia į daug ką pažiūrėti tarsi iš kitos pusės. Buvę didieji troškimai koreguojami: pavargęs, sušalęs trokšta tik duonos kąsnio, šilumos, gero žodžio. Pajunta pagarbą jį nubaudusiam Kaciušiui, gailisi Karusės, kurią buvo palikęs ir užmiršęs. Stiprėja žmonių pasiilgimas (nelaimėje taip reikia paguodos, užuojautos). Taigi regime modernistinį, t. y. tikrai platų, išsamų, individo psichikos vaizdavimą. Vedlūgos savirefleksija, dėl kurios buvo priekaištavę romano recenzentai: „nieko neįvyksta“, „nuobodu“, iš tikrųjų atskleidžia labai reikšmingus vidinius poslinkius – vertybių perkainavimą, vis sąžiningesnę savianalizę, autentiškesnį būties supratimą vietoj ankstesnio neautentiškojo, kai teigdavo: „Ir kiti taip darė ir daro“ (p. 417).

Ta ypatinga psichikos vaizduosena buvo J. Joyce’o ištobulinta, „Ulise“ virtuoziškai realizuota ir tapusi geru pavyzdžiu kitiems autoriams. Tai laisvas netiesioginis kalbėjimas, personažo sąmonės ir minčių tėkmės nupasakojimas trečiuoju asmeniu, susiklostantis kaip ilgų ilgiausias modernistinis vidinis monologas (į jį įsiterpia dialogai ir tiesioginės vidinės mintys), galop jis pereina ir į kraštutinybę – „sąmonės srautą“, kur ypač daug lemia netikėtos asociacijos. Ir „Vilniaus rūbe“, vos pasirodžius protagonistui, dominavo laisvas netiesioginis jo sąmonės perteikimas trečiuoju asmeniu, tik retkarčiais, didelės įtampos atvejais, pasireiškiantis verbalizuotu vidinių minčių pirmojo ar antrojo asmens pavidalu. Vargingos kelionės sąlygomis pokalbis su savimi – būdingas dramatiškas, menkai tesiplėtojantis modernistinio veikėjo vidinis monologas, lyg ir individo sielos apnuoginimas, sinchroniškai vykstančių sąmonės ir pasąmonės procesų at(si)vėrimai. Pasąmoningasis atsivėrimas itin nervingas, padrikas, grįstas asociacijų šuoliais, dažniau reiškiamas jau ne rišlia kalba, o tik garsais, ištiktukais (šūkčiojimų, aimanų prasiveržimai). Tai taruliška „sąmonės srauto“ atmaina.

P. Tarulis buvo ne tik gabus J. Joyce’o mokinys, bet ir savitas, pajėgus kūrėjas. Tikro meistriškumo pareikalavo Vedlūgos kelionės kliūčių, jo fizinių ir dvasinių kentėjimų, emocinių būsenų įvairovės perteikimas, personažo sielos vingių išnarpliojimas. P. Tarulis gebėjo suvaldyti vaizduojamą gamtos ir žmogaus dvasios sumaištį ir kismą, sukoncentruoti ir išryškinti kas svarbiausia. Tekstą gyvina psichologinis taiklumas ir lanksti šnekamoji kalba su liaudiškos išminties posakiais. Pažymėtinas dar vienas ypatumas, artimas J. Joyce’o pamėgtam eksperimentavimui su kalba, o mūsų autoriui iš seno būdingas žodžio galios reikšminimas, tam tikrų kalbos keistybių, žodžių sąskambių atradimas. „Vilniaus rūbo“ skaitytojui yra pasiūlytas garsiniu panašumu siejamas žodžių žaismas: dūris ir durys. Aštrūs dūriai vienijo fragmentuotą tekstą, aktyvina suvokėją, o herojų savitai perspėja. Vedlūgai duria batsiuvio yla, saulės spindulys, nepalankus dygus žvilgsnis, duriančios yra krūmų šakos. O įvairios durys vis varstomos, bet gali būti ir nebeatveriamos. Ryšys tarp šių simbolių – kol kas tik užuomina, bet skaitytojui reikia būti atidžiam, jų nepraleisti, o siūloma interpretavimo kryptis išryškės kiek vėliau, įsigilinus į būties problemas.

Kūrinyje dera jausti atsiveriančią būtiškumo sferą – suvokti daugiau nei individualų atvejį, mąstyti apibendrintai, užčiuopti būties prasmingumo kodą. Itin svarbi būties problema (ji artima ir krikščionybės tiesoms) – vertybes praradusio, aklavietėje kenčiančio žmogaus prisikėlimas. Išeitį rasti privalo pats asmuo. Romane vilties yra – atgimimas sunkus, bet galimas, jis slypi pačiame žmoguje. Atpažįstame egzistencializmo filosofijos poveikį. Enciklopedinis moderniojo meno vadovas nurodo: ši filosofija buvo populiari ne tik Europoje, bet ir šeštojo dešimtmečio JAV menų pasaulyje¹⁷: individas laisvas mąstyti, išsiaiškinti ir nutarti, kokių vertybių jam siekti, kokiam būti, jis galįs grįžti ir į pradžią, atrasti save iš naujo, pradėti iš pradžių. Egzistencinio pasirinkimo situacija, dvasinio praregėjimo (prisikėlimo) galimybė yra sudėtingi dalykai. M. Eliadė yra aprašęs archajinės iniciacijos („įšventinimo“) scenarijų – ilgą ėjimą per tamsą, brūzgynus, kemsynus, simbolizuojančius mitinio pragaro siaubą. Tik iškentus fizines kančias ir absoliutų vienišumą erdvėje pasiekiama išganymo trobelė kaip galimybė atgimti dvasiniam gyvenimui¹⁸. Tai atitinka P. Tarulio herojaus vargingą kelionę į save, į tapsmą Žmogumi. Kaip tame archajiškame scenarijuje, yra ir „trobelė“ – kito, Vedlūgos lig šiol nepažinoto, žmogiškumo modelis. (Panaši ir ekspresionistų „naujo žmogaus“, „naujo gyvenimo“ idėja, kuri P. Taruliui turbūt buvo žinoma.) Būtiškos prasmės iškyla lyg apvalytos ir išgrynintos nuo banalios kasdienybės apnašų – toks yra egzistencinis Namų suradimas, tikrumo atpažinimas, tiesos išryškėjimas, kai paprasčiausias voratinklis pajuntamas kaip gamtos stebuklas – gyvybingumo ir grožio fenomenas.

Mąstyti būtina kuo plačiau. Neatsitiktinai protagonisto istorija įkomponuota dideliame erdvės ir amžių tėkmės kontekste – nuo šimtamečių Vilniaus mūrų (kūrinio pradžioje) iki senų, gal ledynmetį menančių akmenų pelkėtame skardyje – Vedlūgos kančių kelyje. Realybė ne tik panoraminė, bet ir kompaktiška: supintos įvairios epochos, miesto ir kaimo kultūros. Plataus užmojo pasaulėvaizdyje (lyg „amžinatvės“ matmenyje) ir Vedlūgos troškimai, kelionės, klaidžiojimai gauna gilesnę apibendrinančią prasmę – tai žmogaus buvimas žemėje, bendražmogiškas laimės siekis, ieškojimai, praradimai, tai apskritai individo, kaip gyvenimo dalyvio, klystkeliai, žmogiškoji egzistencija. Ši egzistencinė dimensija skatina keisti požiūrį į žmogų – žvelgti į jį iš daug aukštesnio taško nei prigimtis, apie kurią Vedlūga anksčiau buvo naiviai kalbėjęs: tarsi vidun koks vokas įdėtas su kažkieno surašytu turiniu, o tu turi jį nešti kaip paštą (p. 245). Nauja būtiškoji samprata kitaip konceptualizuoja žmogų, jo gyvenimo tikslus ir siekius. Vedlūga pajunta troškimą gyventi, o ne žūtbūt laimėti, nustūmus kitus.

Tarp būties pajautų ir naujų vertybių iškyla klausimas – kaip gyventi. Dar kūrinio pradžioje buvo užmegztas žmonių bendravimo būtinumas. Bendravimas kaip tikro gyvenimo prasmingumas. Modernistams labai rūpėjo egzistencinio vienišumo, pašlijusio intencionalumo klausimai. „Vilniaus rūbe“ šis aspektas išplėtotas simboliais, o meninio sprendimo išradingumu verta ir pasidžiaugti. Koduota proza panaudoja ne vien įprastas, bet ir ypatingesnes, abstraktesnio lygmens žodžių reikšmes. Štai romane koduojami komunikaciją sunkinantys, atskirtį ar sąmoningą atsiribojimą fiksuojantys ženklai: tarp valstybių – demarkacinė linija (gali būti suprasta ir kaip „geležinė uždanga“), o žmonių gyvenime – tvoros, vartai, durys, nelyg tai Vilniaus istoriškumo žymė, senųjų miesto tvorų ir vartų reliktas, o durys dar turinčios ir mitologinę prasmę. Konkretūs įėjimo / išėjimo ženklai yra metaforiški, konotatyvūs, žymintys šiapus / anapus, t. y. savą / svetimą erdvę, sykiu ir nustatytas ribas. Štai Vedlūga, kaip tikras lietuvis, svajojo apie užsisklendimą – nuosavą namelį, aptvertą stipria tvora. Minėtieji perėjimų-ribų įvaizdžiai (kiek retesni – langas, slenkstis) romane prasmingi ir net atraminiai. Ypač durų leitmotyvas. Protagonisto prie durų vaizdas išradingai šliejasi prie XX a. modernistinei prozai būdingos nutrūkusių kontaktų, susvetimėjimo, nepasitikėjimo bendravimu problematikos. Demaskuotam, iškentusiam savo nešlovę, mirtinai pavargusiam Vedlūgai praverti svetimas duris (net visai prastas „dureles“), žvelgti žmonėms į akis, atkurti ryšį su jais prilygsta visų sunkiausiam uždaviniui. Jo vargų kelionę buvo pradėjęs skaudus, bet prasmingas Kaciušio šautuvo buožės smūgis į nugarą [smūgis – lyg dūris, –D. S.], kad, „prie šių menkų durelių atsidūręs“ (p. 479), jis imtų suvokti, ko lig šiol nesuprato. Į vienovę suvesti simboliai dūris ir durys, papildyti žodžio „durti“ išvestine forma „atsidurti“, leidžia identifikuoti itin svarbų simbolinį naratyvinį kodą, kuris (tarp kitų kodų) atsiskleidžia padėdamas skaitytojui atkoduoti kūrinio koncepciją: koks reikalingas ir būtinas yra žmonių bendravimas ir koks tai didis dalykas! Neryžtingumas prie durų (tam skirta keliolika teksto puslapių) – labai daugiaprasmis, jis asocijuojasi su Šventraščio sūnaus paklydėlio sugrįžimu ar „dypuko“ emigranto troškimu grįžti į tėvynę, įveikti jo sielą slegiantį likiminės kaltės jausmą… Atsivėrusios durys viltį praradusiam yra lyg stebuklas – sužimba žmogaus pagalbos, paguodos tikimybė. Stebuklo potekstė – žmogaus širdies šiluma, o ne tariamas Šventojo statulos stebuklingumas. Šitaip P. Tarulis savo pamėgtu antitezės principu suveda fabulos pradžią su pabaiga, akcentuoja žmonių bendrystės idėją. Kad ir koks buvo Vedlūga, jis vis tiek vertas artimo meilės ir svetingumo:

Žinojo, kad jam jau nereikės, sielvarto kankinamam, liūdnai klausinėti:

– Ar bus, kas jį supras? Ar atsiras kas, kas jo pasigailės?

(p. 495)

Įžymių modernistų pesimizmo P. Tarulis nepriėmė – pasuko kitaip, ieškojo išeities. Ėjimas pro duris į vidų leidžia suvokti, kad visa negera palieka už durų. Tai egzistencinė situacija, turinti bendresnę būtišką išeities ieškojimo ateičiai prasmę („Rytojus už durų“). Romanas buvo iškėlęs aikštėn netvarką, pražūtingą tikrovės blogybę – visuotinai išvešėjusius apgaulę ir apsimetinėjimą. Vilnius buvo traktuotas kaip dvasingumo, išlikimo per šimtmečius pavyzdys, o štai dabarties žmoguje ryškintas asmenybės irimas kaip kylanti grėsmė. Ieškant išeities rytojaus būčiai finalinėje scenoje akcentuota išganymo idėja: nuoširdus, doras žmogaus ryšys su žmogumi yra tikras ir patikimas gyvenimo pagrindas. Demitologizavimo tendencija, atmetusi įtikėtus pseudomitus, dabar pasuka į sugrįžimą prie „švarios“ pradžios ir tikrumo. (Mitinė amžinojo sugrįžimo, kartojimosi tiesa.) Bendravimo nuoširdumą, žmonių solidarumą romanas iškelia kaip išeities esmę. Orientuotis į žmoniškumą, prisiimt atsakomybę už žmogaus dalią – genialiai paprasta tiesa ir išganymas.

Universalu, bet ir labai aktualu. Ne egoistiniai siekiai, žmonių mulkinimas, paika lengvatikystė, bet blaivus galvojimas, protingas su(si)vokimas turi būti lemiantys. „Vilniaus rūbas“ labiausiai iš visų P. Tarulio kūrinių nukreiptas į ateitį (apie ateitį ir rytojų buvo užsiminta jau pirmuose puslapiuose). Svarbu susivokti ateities kelyje, išlikimo galimybėse. Pasaulyje daug politinės įtampos, nerimo dėl rytojaus, tad ypatingą dėmesį reikia skirti žmogui, brandinti jo šiuolaikinę tapatybę, gaivinti primirštas pamatines humanizmo vertybes – daug kas priklauso nuo žmogaus atsakingumo. Šitaip P. Tarulio dėstyta ir viename ano meto politinių nuotaikų straipsnyje: „<…> žmonija šiandien stovi prieš neišpasakytus sunkumus. Kur ieškoti išeities? <…> reikia kreipti žvilgsnį į humaniškumą ir humaniškų idėjų ugdymą, reikia pirma viso ko pasitikėti žmogumi. Šis pasitikėjimas žmogiškomis vertybėmis yra vienintelis dalykas, kuris gali žmoniją išgelbėti <…> šiandieninis lietuvis turi kreipti savo žvilgsnį į humaniškumą“¹⁹.

P. Tarulis mąstė plačiai rėpdamas praeitį, dabartį ir ateitį – anaiptol ne provincialiai lietuviškai, bet pasaulio, žmonijos mastu. Universalų žiūros ir mąstymo kryptingumą, apibendrinimo siekį stiprino ir kūrėjo pasirinkta savita „Vilniaus rūbo“ žanro atmaina. Savita, nes modernistai – kanonų griovėjai transformavo pasenusias žanrų formas. „Vilniaus rūbas“ vadintas romanu, bet išties tai parabolės tipo kūrinys, jis grįstas ne atvaizdavimo, o tam tikro maskavimo, užkodavimo būdu. Modernias parabolės panaudojimo galimybes rodė naujųjų laikų prozos meistrai – Franzas Kafka, Jeanas Paulis Sartre’as, Albert’as Camus ir kt. P. Tarulio teikiama romano ir parabolės žanrų simbiozė taip pat įdomi. „Vilniaus rūbe“ paraboliškai mąstyti jau nuteikė puikioji vabzdžių muzikavimo scena. Paraboliškai yra organizuotos kūrinio meninė konstrukcija, raiška, koncepcija. Gyvenimo laimės ieškojimų ir laimės sampratos idėjas, reiškiamas protagonisto istorijos pagrindu, reikia įminti nelyg mįslę. Ženklus čia ir biblinėms parabolėms būdingas alegorinis pamokomasis etinis pobūdis: laimės gaudymo nedoru keliu pajuokimas, paiko įklimpimo į „stebuklus“ ir pažadus nuvainikavimas gali padėti visiems, ieškantiems buvimo prasmės. Toks, kaip Vedlūga, gali rastis bet kokioje epochoje, o apgavystės bruožų savyje gal aptiktų ne vienas. Parabolės pasaulyje iškyla abstraktesni klausinėjimai: kas yra žmogus, kaip jis įsiterpia į istoriją, kaip gyventi (būti), kokia žmogaus priedermė, ko viliamės iš žmogaus?.. (tekste šitokių klausimų daug) – atsakymų knyga nepateikia, bet išplečia problematiką iki universalesnių žmogiškosios egzistencijos ir mąstymo apie ateitį svarstymų. Algirdo Juliaus Greimo teigimu, „parabolinis diskursas <…> tampa galvojimo ir supratimo būdu, sakytume, kita „kultūra“, gyvenimo stiliumi“²⁰.

Esama „Vilniaus rūbe“ ir to, ką A. J. Greimas, rašydamas apie parabolę, pavadino „kitokiu racionalumu“, kuris „padeda suvokti, kad individai, pasklidi ir vieniši, vis dėlto yra įtraukti į tam tikrą gyvenimo filosofiją, tam tikrą gyvenimo būdą, tam tikros rūšies atsakymą pasauliui, kuris juos supa, <…> nes asmenys priklauso „dvasinėms bendrijoms“, juos viršijančioms ir juos jungiančioms“²¹. Parabolės tipo suvokimas provokuoja mintį, gilina P. Tarulio kūrinio meninį kitoniškumą.

Įvaldyti modernistinį, mitiniu mąstymu besiremiantį kūrybos metodą P. Taruliui pavyko. Mitas kūrinyje yra simbolis, tik labai kitoks, glaudžiai susijęs su būties dėsniais, plačiai apibendrinantis, aprėpiantis įvairias epochas, žmogų ir visuomenę, miesto grožybes ir kuklią kaimo kultūrą, jis turintis daug reikšmių ir galimų sprendimų. Mito supynimas su dabarties kasdienybe leido atskleisti ne tokius žinomus šiuolaikiškumo aspektus ir jų problemas, parodyti, kaip dvasios tuštumą užpildo subjektyvūs, iracionalūs dalykai – netikri mitai, kokia dvasios krizė gali ištikti žmogų. Parodęs realybę be mito pagrindų ir galimą, būtiną sugrįžimą prie mito, P. Tarulis išgrynino būties apmąstymą, egzistencinių prasmių ieškojimą, svarbiausia – iškėlė buvimo pasaulyje prasmę, žmogaus atsakomybę, akcentavo naujas, šiuolaikiškesnes dvasines vertybes, ypač išryškino žmonių bendravimo reikšmę, aktualizavo rūpinimąsi ateitimi. Visą šią įvairovę rašytojas gebėjo sudėti, sugludinti į vieną kūrinį, jo vaizdiniams ir problemoms taikydamas plačios žiūros principą. „Vilniaus rūbas“, pradėtas žaidybiškumu, vėliau persmelktas ironija ir pašaipa, o galop rimtais ir išmintingais mąstymais, – organiškai vientisas ir konceptualus. Bet sudėtingesnės literatūros įdomumą įtvirtinantis kūrinys reikalavo naujos, aukštesnės skaitymo kultūros – apibendrinto, abstraktesnio mąstymo, universalesnio suvokimo. Tad liko nesuprastas.

Svarbu pastebėti ir naujesnio tipo modernumą, perimtą iš tuometės pasaulio literatūros konteksto, iš J. Joyce’o kūrybos laimėjimų: ironišką mito traktavimą, sąmoningą įvairių stilių maišymą, novatorišką veikėjo charakterizavimą per stebėtojus ir modernistinio atsiribojimo principą, „žmogaus“ psichikos atskleidimą per vidinę veiksmų tėkmę, pasitelkus ištisinio vidinio monologo ir sąmonės srauto technikas.

Pasirodęs XX a. 7 dešimtmetyje „Vilniaus rūbas“ buvo tikras iššūkis: naujo tipo madinga proza, provokuojanti laisvu kūrybiškumu ir ypač plačiu mąstymu. Romanas nepasenęs ir šiandien. Atsiprašyti autoriaus dėl jo amžininkų nenuovokumo, dėl vėlesnio literatūrologų nedėmesingumo jau negalėsime, bet svarbu žinoti, kad toks kūrinys buvo ir yra, kad jam dera skirti garbingą vietą lietuvių romanistikoje.

---

1 Romano vertinimai detaliau yra aptarti autorės straipsnyje: Striogaitė D. Nuo Antano Škėmos grįžtant prie Petro Tarulio // Antanas Škėma ir slinktys lietuvių literatūroje. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012. – P. 104, 118.
2 Brazauskas N. XX a. lietuvių modernistinis romanas: raidos ir poetikos linkmės. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2010. – P. 173.
3 Šiukščius V. Likę tekstai. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2008. – P. 20.
4 Eliade M. Šventybė ir pasaulietiškumas. – Vilnius: Mintis, 1997. – P. 68.
5 Vilnius (1323–1923): [Albumas]. Istorijos apžvalgą parašė K. Binkis ir P. Tarulis. – Kaunas–Vilnius: „Švyturio“ bendrovės leidinys, 1923; Brundalas [J. Petrėnas – P. Tarulis]. Mūsų Vilnius. – Kaunas: Šaulių sąjungos leidinys, 1924.
6 Tarulis Petr. Vilniaus rūbas. – New York-London: Nida, 1965. – P. 6, 10. Toliau cituojant kūrinio puslapiai bus nurodomi tekste.
7 Ricoeur P. Mitas // Mitologija šiandien. – Vilnius: Baltos lankos, 1996. – P. 228.
8 Pagrindinės moderniosios literatūros sąvokos. – Vilnius: Tyto alba, 2000. – P. 200.
9 Titas Alga [A. T. Antanaitis]. Romanas apie didelį miestą ir nedidelį žmogų // Aidai. – 1968. – Nr. 3. – P. 142–144.
10 Iser W. Fiktyvumas ir įsivaizdavimas. – Vilnius: Aidai, 2002. – P. 25.
11 Lotman J. Peterburgo simbolika ir miesto semiotikos problemos // Lotman J. Kultūros semiotika. – Vilnius: Baltos lankos, 2004. – P. 332.
12 Jaunystėje P. Tarulio parašytoje knygoje „Mūsų Vilnius“ teigiama: „Dar ne sykį turėsiu priminti, kad Vilniaus istorija tampriausiai surišta su visos Lietuvos istorija. <…> Galų gale galima stačiai pasakyti – Vilniaus miesto istorija, tai Lietuvos valstybės istorija“ (Brundalas. Mūsų Vilnius. – P. 28).
13 Joyce J. Ulisas. Antra knyga. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. – P. 351.
14 Problema primena vieną iš avangardizmo principinių nuostatų: avangardistai buvo atmetę žmogišką garbėtroškos silpnybę, o iškėlę alternatyvią maištininkų savivertės ir garbės sampratą – nereikšminti savojo Aš, nesiekti šlovės, darbuotis bendram kultūros labui. Pvz., K. Binkis su J. Petrėnu griežtai atsisakė valstybinio apdovanojimo, apie tai žr. Striogaitė D. Ką reiškė būti keturvėjininku // Metai. – 2019. – Nr. 3. – P. 82–85.
15 Henry O. Išminčių dovanos. – Vilnius: Baltos lankos, 2013. – P. 267.
16 Tarulis Petr. Gėdos kvartalas (Apysakos fragmentai) // Mūsų frontas. – 1925. – Nr. 1. – P. 3–6.
17 Dempsey A. Stiliai, judėjimai, kryptys: enciklopedinis moderniojo meno vadovas. – Vilnius: Presvika, 2004. – P. 176.
18 Eliade M. Šventybė ir pasaulietiškumas. – P. 133–135.
19 Tarvydas P. [J. Petrėnas–P. Tarulis]. Ties 1958 metais // Tėvynė. – 1958. – Gruod. 26.
20 Greimas A. J. Parabolė: gyvenimo forma // Baltos lankos. – 2000. – Nr. 12. – P. 82.
21 Ten pat. – P. 83.