Jūratė Sprindytė. Perlai pakuliniam maišely

2003 m. Nr. 2

Bitė Vilimaitė. Papartynų saulė: apsakymų rinktinė. – Vil­nius: Tyto alba, 2002. – 363 p.

Prailgusios žiemos dienos. Skaitau trumputes Bitės Vilimaitės noveles – kaip šiltus atodūsius. Šventėms dova­nų gaunu perlų žiupsniuką mažam pakuliniam maišely su raudonu šilko raišteliu. Štai Bitės esmė! Beribę šiurkščią socialinę drobę ji beveik ke­turis dešimtmečius siuvinėja šilko gi­jomis ir katarsio ašarų perliukais. Siu­vinėjimo kryželiu motyvas iškyla jos prozoje kaip esminis moters būties dė­muo. Šito neišvengiamo amato pradmenis močiutė diegia mergytei nuo pat mažens („Kada piešime perlinę vištelę?“).

1966–1996 metais prozininkė išlei­do šešias plonas novelių knygas, kurių visi 145 kūriniai dabar sugulė į rink­tinę „Papartynų saulė“. Ją, anot au­torės, sudėstė „nematoma gera ran­ka“. Šita knyga garbingai užsklendžia lietuvių novelistikos klestėjimo ciklą.

B. Vilimaitę apeina premijos, iš­rinktųjų sąrašai, nominacijos, jubilie­jinės šventės, pagerbimai. Jos santykis su viešąja erdve – atsainus, kritiškas, todėl ir viešumos atsakas – tyla. Laiky­damasi atokiai nuo literatūrinės bend­ruomenės, ji yra arčiau savo personažų, sužvarbusių iš sutrikimo ar nevilties.

Šviesiausias knygos skyrius – cik­las „Apsakymai apie Žemaitę“. Čia susitelkta labiau į Žemaitės biografi­jos, buities faktūrą ir koloritą, o ne į jos darbų refleksiją, kaip kad šiandien madinga. Šviesa kyla iš kūrybingos asmenybės jėgos: toji kaimietė savo atsparumu, išmintim ir oria laikysena stebina ir purvabridžius gimines, ir kaimyną dvarininką, ir Petrapilio aukštuomenę. Neįkyriai, vos vos stili­zuojant einama Žemaitės prozos, laiš­kų, atsiminimų pėdomis. Kad ir kiek kartų skaitytum „Per Želvių girelę“, neblanksta meilės monologo įtaiga – tokia smelkte smelkiančia intonacija Povilas Višinskis beldžiasi į Marijos, raganos, neprijaukinamą sielą:

„Tarp aukštų paparčių tu atrodai kaip šilt­namio gėlė, ir visa kita augmenija – bruknės, mėlynės, šilagėlių pūkuoti lapai, čiobrelynai – yra tik fonas tavo egzotikai išryškinti. Bran­gioji, kaip aš myliu tave su šituo husarišku švarkeliu ir keista balta sruogele tavo jau­nuose juoduose plaukuose. Mes praėjome koplytėlę, tu pasižadėjai lydėti mane iki paskutinio kryžiaus <…>.“ (p. 55)

B. Vilimaitė seniai pradėjo talen­tingai aprašinėti smulkmenas, kurios absorbuoja milžinišką psichinės ener­gijos dalį. Ypač moteriškajam pasauly, konkretybės karalystėj. Galvoju šian­dien, ar ne ši rašytoja, suklestėjus esė žanrui, yra su proza besiribojančios eseistikos pradininkė. Ji pirmoji taip išmoningai ontologizavo kasdienybę, eilinę buities detalę pakeldama į me­taforos ar simbolio rangą, arba pa­prasčiausiai parodydama jos grožį ir vertę. Nereikšminga – nereiškia, kad neturi prasmės. Dėmesiu mažmožiui ji ėmė radikaliai oponuoti sovietinės prozos gigantomanijai. Nuostata į mi­nimalizmą buvo iššūkis anų laikų oficiozinei pompastikai ir tuščiakalbystei. Tuometiniam lakonizmo bend­ražygiui R. Lankauskui dedikuota 1966-ųjų novelė „Namuose“.

B. Vilimaitės rašymai tada atrodė keistuoliški. Iki kraštutinumo su­trumpinta novelė konstruojama iš nuotrupų, nuoskilų, pauzių, nukąstų frazių, gražaus įvaizdžio blyksnio, in­tonacijos vingio, t. y. iš prozai neti­piškos efemeriškos materijos. Dauge­lyje kūrinėlių visai nieko nevyksta. Besiformuojantį poetikos savitumą neblogai iliustruoja viena ankstyvųjų novelių „Telegrama“. Ateina į paštą senis, dukrai telegrafuoja: „Urbonas atvažiuoja pirmadienį. Urbonas“. Pri­pėduoja grindis, išeina. Neilgtrukus grįžta ir koreguoja tekstą: „Atvažiuoju pirmadienį. Tėvas“. Psichologinės slink­ties nuo „Urbono” iki „tėvo” priežastį ir turinį patys turime rekonstruoti. Tekste pilna panašių elipsių. Kas pasakyta – skalsu, o kas nutylėta – giliau, esmiškiau. Tos pasakojimo „baltos dėmės“ paliekamos adresato vaizduotės kompetencijai. Galvok, ką nori – ar paauglys nuvežė į kaimą maestro įduotus pinigus stogui už­lopyti, ar pragėrė su draugais („Maest­ro“). Jokių atsakymų. Tik punktyras. O tai rašyta laikais, kai triumfavo aiškumas ir atsakymai be išlygų, kai dviprasmybės buvo netoleruojamos. Visi talentingiausi aštuntojo dešimt­mečio debiutantai intensyvino stiliaus mikrostruktūrų vaidmenį, tačiau B. Vilimaitei priklauso avangardo pozici­jos.

Atsainiai nepaisydama įprastų ap­sakymo žanro kanonų, ji iškart su­sikūrė savitą kondensuotos novelės modelį, kuriam ir liko ištikima. Pa­bandžiusi rašyti ilgesnį tekstą, nu­austą iš akimirkų ir metaforų mirge­sio, patyrė nesėkmę (apysakaitė „Pa­partynų saulė“).

Kurgi slypi trumpojo kūrinėlio su­gestija, jei jis toks paprastas? Kritikas neturi ką abstrahuoti ir aptarinėti, nebent išsirašyti keletą puikių paly­ginimų ir jais grožėtis. Susiduriame su tokiu paprastumu, kuris yra kitos rūšies sudėtingumas. B. Vilimaitė vie­na pirmųjų akumuliavo didelį meni­nės informacijos kiekį į labai mažą es­tetinę formą. Punktyro funkcija di­džiulė – jis atstoja siužetą. Ir koduoja žmonių ryšių, santykių trapumą. Sub­tilaus bendravimo erdvėje nuolat tvy­ro neištarti klausimai, nutylėti at­sakymai, o byloja gestai, žvilgsniai, drabužių spalvos ir klostės, meteo­rologiniai reiškiniai, supančių daiktų tirštuma, rafinuotos ar kičinės de­talės. Detalės – beveik visada vidinių charakteristikų, psichologinių situaci­jų ar būsenų šifrai. Labai retai – vien vizualios teksto puošmenos, nelygi­nant tas katinas, kuris „tupėjo ant stalo kaip antras alaus ąsotis“. Tiesa, savitikslių gražumynų esama. Bet šimteriopai daugiau tokių detalių, ku­rios apibendrina, kondensuoja, cha­rakterizuoja. Neužtenka empirinio pastabumo, tik įžvalgi analitike gali selektyviu principu gryninti, tikslinti, fokusuoti vešinčią buities rutiną, vie­nu sakiniu apibūdinti psichologinius tipus, fiksuoti likiminius lūžius.

Senutė įkyri pasakodama, kaip „važiavo rogėmis pas savo jaunikį šim­tus kilometrų siaučiant pūgai“ („Ket­virtis amžiaus“). Jai beliko senatvė, kuprelė ir pasipasakojimo laimė. Bet buvo, buvo jos gyvenime aukštoji akimirka – „žvangučiai ant garuojančių arklių“! Tokių blyksnių, pro­peršų, nušvitimų esama visada, jauno ir seno, vaiko ir motinos, kvailio ir protingo, įsimylėjusio ir pamesto žmo­gus buvime. Tai, kad šios aukštosios akimirkos ir darnos sąskambiai su savąja egzistencija jau įgiję būtojo laiko pavidalą, teikia pasakojimui Švelnios gėlos. Visos dramos rodomos nedramatizuojant.

B. Vilimaitės novelistikoje pražy­giuoja didžiulis žmonių margumynas – amžiaus, išsilavinimo, charakterių, profesijų, socialinių vaidmenų požiū­riu įspūdinga kolekcija. Labiausiai au­torė solidarizuojasi su vaikais, mote­rimis, senukais ar žemiausią būties pakopą pasiekusiais, skurdo išmagnetintais, meilės atstumtaisiais. Nesimpatiškiausi personažai – valdžios, verslo, meno elitas ir įvairaus kalibro egoistai bei vertelgos, „šėmą jautį“ – naudą – sapnuojantys. Pastarojo de­šimtmečio novelėse aliarmo signalai nukreipti į visiškai neapsaugotus vai­kus, kuriuos traumuoja ir žudo šeima, mokykla, kolonijos, prieglaudos, iškry­pėliai, benamystė.

Pirmosios knygelės paskutinis ap­sakymas „Lyjant“ liudijo dvidešimt trejų metų prozininkės brandą. Šis mažutis psichologinis detektyvas puoštų chrestomatinius lietuvių novelistikos rinkinius. Kiekvienas skie­muo jame tikslus. Aptariamoji rink­tinė – vertybė savaime, ne tik dėl kokybės, bet ir dėl kintančio konteksto (mažosios prozos prestižas puolęs). Apie B. Vilimaitės kūrybos evoliuciją kalbėti netenka, progreso-regreso tra­jektorijų jos atveju nenubrėši. Bet poe­tika keitėsi, nes žiaurėjo gyvenimas ir kito raiškos skalė. Septintojo de­šimtmečio jos debiute – gerumo, atjau­tos, sentimento atšvaitai gal kiek naivūs. Paskutiniai apsakymai – iro­niški, šiurpūs. Skyriaus „Prie Švento­sios“ teksto tankis pasigėrėtinas. Rinktinė „Papartynų saulė“ atrodo kaip reta vientisa, be duobių ir este­tinių nuosprūdžių, tik vietomis kiek monotoniška.

Mikrostruktūros puoselėtoja ne­jučia sukūrė savo poetinę mokyklą. Prestižinę estetikos mokyklą, kurią vėliau, sąmoningai ar nesąmoningai (o tai ir nesvarbu) „lankė“ daugelis ge­riausiai šiandien prozą ir esė rašančių moterų.

Tipologiškai artima B. Vilimaitei savo rašymo turiniu ir etine pozicija rusakalbė žydė Liudmila Ulickaja verčiama į daugelį pasaulio kalbų, ski­na tarptautinius laurus. Kaip sako mano kolegės, jos abi – tos pačios kraujo grupės. Apie artimą L. U. pasaulį B. Vilimaitė sako: „Svarbiau­sia – dvasinė ramybė, meilė, užuojau­ta, švelnumas“. Kodėl šiuolaikinė ir originali lietuvė – nežinoma, neverčia­ma? Maža novelė, maža šalis, maža lietuvių literatūra? Rašytoja savo skaitytojus įsivaizduoja kaip „slaptus gėrio pasiuntinius“, kuriuos pažintų „iš švelnios, paslaptingos jų šypsenos ir likimo vėjų plaikstomų drabužių“.