Arnoldas Piročkinas. Reformacija atvėrė kelią lietuvių raštijai
2017 m. Nr. 10
Prieš penkis šimtus metų, 1517 m. spalio 1 d., Vitenberge augustinų (augustijonų) vienuolyno Šv. Rašto profesorius Martinas Lutheris prie miesto bažnyčios durų prikalė atsišaukimą su devyniasdešimt penkiomis tezėmis. Iš jų pagrindinė kėlė klausimą apie tada išplitusią Katalikų bažnyčioje praktiką už paaukotus pinigus teikti nuodėmių atleidimą. Teologo pasielgta visai įprastu tiems laikams būdu, nė kiek negalvojant, jog tos tezės sukels pasaulinio masto judėjimą, kuris gaus Reformacijos pavadinimą, o pats tezių autorius įeis į Europos istoriją kaip vienas iškiliausių minties revoliucionierių.
Apie M. Lutherį ir jo įžiebtą Reformaciją tiek daug literatūros, kad beviltiška net atsirinkti tai, kas praverstų šiam rašiniui. Ir M. Lutheris, ir Reformacija tokie platūs, šakoti ir kartu gilūs bei prieštaringi reiškiniai, kad jiems išnagrinėti reikėtų ne vienų metų studijų.
Reformacija nebuvo vienui vieno M. Lutherio kūrinys, ir jam vienam jos priskirti negalima. Reformacijai medžiaga kaupėsi kelis šimtus metų. Tačiau jos šviesa šį asmenį nepaprastai išryškino: joje tarsi nublanksta kiti Reformacijos veikėjai – Ulrichas Zwinglis ir Jeanas Calvinas Šveicarijoje, Philippas Melanchthonas Vokietijoje. Ir M. Lutherio tezės, iš pradžių atrodžiusios kaip menkas, legalus teologinis ginčas tarp augustinų vienuolių ordino nario ir jų nuolatinių oponentų dominikonų ordino atstovo Johanno Tetzelio, veikiai, per pirmąjį dešimtmetį nuo jų paskelbimo, pavirto dokumentu, kuris padėjo protestantizmo pagrindus ir jį galutinai atskyrė nuo katalikybės. Liuteronybė kartu su kitomis Reformacijos kryptimis ėmė spręsti ne tik teologines problemas, bet ir savaip traktuoti daugelį teologijai nepriklausančių visuomenei ypač skaudžių klausimų. Vienas tokių skaudulių daugelyje Europos kraštų buvo gimtosios kalbos vartojimas bažnytiniame gyvenime.
Tokių problemų nekildavo ir nekyla pirminėms religijoms, nes jos kartu buvo ir tautiškos. Tik ilgainiui atsirado religijų, kurios atsiskyrė nuo tautiškumo ir pasidarė bendros kelioms ar net daugeliui tautų. Jos tapo pasaulinės, arba universalios, arba internacionalinės. Šiuo metu – tai krikščionybė, islamas ir budizmas.
Krikščionybės santykis su tautiškumu amžių būvyje yra kitęs. Kaip žinoma, krikščionybė atsišakojo iš judaizmo, kuris buvo ir liko ryški tautinė religija. Kas ryžtųsi paskaityti Senąjį Testamentą, kuris šventąja knyga laikomas ir judaizmo, ir krikščionių išpažinėjų, rastų nemaža duomenų, tvirtinančių, kad tik Senojo Testamento žydai esanti vienintelė Dievo tauta. Štai Senojo Testamento dalyje, vadinamoje „Psalmynu“, sakoma: „Tada Izraelis atėjo į Egiptą, / Jokūbas apsigyveno kaip ateivis / Hamo žemėje. / VIEŠPATS padarė savo tautą / labai gausią, / stipresnę už jos priešus“ (Ps 105, 23–24)1.
Ir pirmieji krikščionys, pradėję rastis dar iki Kristaus mirties ir ėmę gausėti pirmajame dešimtmetyje po jo, romėnų buvo laikomi tik judaizmo atšaka. Ortodoksai žydai į juos žiūrėjo kaip į paklydėlius, atskalūnus, bet ne naujos religijos kūrėjus. Tačiau veikiai ir patys „atskalūnai“ ėmė suvokti savo principinį skirtumą nuo judaizmo. Apaštalai iš paties Kristaus gavo nurodymą, patvirtinantį jo mokslo, t. y. bręstančios krikščionybės, universalumą, jos atsiribojimą nuo judaizmo. Tai įvyko tada, kai prisikėlęs Kristus pasirodė vienuolikai susirinkusių apaštalų ir jiems įsakė: „Eikite ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai <…>. Kurie įtikės, tuos lydės ženklai: mano vardu jie išvarinės demonus, kalbės naujomis kalbomis <…>“ (Mk 16, 15–17)2. Taigi pasakymas „kalbės naujomis kalbomis“ ženklino, kad Evangeliją reikia aiškinti visoms tautoms jų kalbomis. Taip kelis amžius krikščionybės platintojų ir daryta.
Vienas karščiausių Evangelijos propaguotojų „naujomis kalbomis“ buvo apaštalas Paulius. Tą savo nuostatą yra išdėstęs Pirmajame laiške korintiečiams (1 Kor), parašytame bene 57 m. pavasarį Efeze (buvęs žymus miestas Mažojoje Azijoje, netoli dabartinės Smirnos). Iš gana plačių jo samprotavimų apie kalbų svarbą verta įsidėmėti tokią vietelę: „Kas žino, kiek esama įvairių kalbų pasaulyje, tačiau nėra bereikšmės kalbos. Tad jei aš nesuvoksiu kalbos reikšmės, būsiu kalbėtojui svetimšalis ir kalbėtojas man bus svetimšalis. Taigi ir jūs, uoliai ieškantys Dvasios dovanų, siekite jų gausos Bažnyčiai ugdyti“ (1 Kor 14, 9–12)3. Keliomis eilutėmis toliau apaštalas dar pabrėžia: „Dėkui Dievui, aš kalbu kalbomis daugiau už jus visus. Vis dėlto bendruomenės susirinkime verčiau ištarsiu penkis žodžius savo protu, kad pamokyčiau ir kitus, negu tūkstančius žodžių kalbomis“ (1 Kor 14, 18–19).
Čia vertėtų atkreipti dėmesį, kad lietuviškame vertime vartojamas vien daiktavardis „kalbos“ – be jokio pažyminio. Todėl kyla tam tikrų neaiškumų. Vertimuose į kitas kalbas čia pasakyta aiškiau. Pavyzdžiui, mano turimame rusiškame vertime pridėtas būdvardis „neznakomyj“ – „nepažįstamas, t. y. nesuprantamas“. Vokiškame vertime sąvoka „svetimoji kalba“ reiškiama poetiniu žodžiu „die Zunge“ (liežuvis).
Nuostata aiškinti Evangeliją tautinėmis kalbomis ir, reikia manyti, jas vartoti liturginėse apeigose leido krikščionybei iš judaizmo sparčiai virsti tarptautine religija ir sėkmingai plisti Mažojoje Azijoje, kur būta gausu tautelių ir genčių: šalia hebrajų (judėjų) būta aramėjų, sirų, finikiečių ir kt. Labai išplitus buvo graikų kalba, pretendavusi tapti skirtingų tautų bendravimo priemone. Ją mokėjo daug žydų, todėl tarp pirmųjų krikščionių raštų nemaža dalis yra būtent šia kalba. Antrajame krikščionybės šimtmetyje imta versti krikščionių raštus į sirų, koptų ir lotynų kalbas. Lotynų kalbai buvo palanki ta aplinkybė, kad Palestina 63 m. pr. Kr. pateko į Romos valstybės protektoratą, o 6 m. pr. Kr. tapo jos provincija.
Pirmasis lotyniškas Naujojo Testamento vertimas, vadintas Itala vardu, nebuvo vykęs, tad, nusistovėjus Romoje Katalikų bažnyčios struktūrai, popiežius Damazas I 382 ar 383 m. pavedė šv. Jeronimui parengti tikslesnį jo vertimą į lotynų kalbą. Šis vertimas imtas vadinti Vulgata. Jis tapo Katalikų bažnyčios kanoniniu tekstu. Pavadinimas Vulgata yra būdvardis „vulgatus, -a, -um“, reiškiantis „paplitęs, visuotinis, visiems prieinamas“. Taigi rodo jo liaudinį pobūdį. Kartu su lotyniškąja Vulgata Romai priklausančiose vyskupijose ilgainiui įsigalėjo ir visa liturgija lotynų kalba. Joje tautinėms kalboms liko labai nedaug vietos. Paskutinį kartą nelotyniška liturgija buvo įteisinta IX amžiuje vadinamųjų slavų apaštalų Kirilo (Konstantino) ir jo brolio Metodijaus pastangomis. Jie, platindami Čekijoje ir Slovakijoje krikščionybę, vartojo senąją bažnytinę slavų kalbą, kurią nesunkiai suprato visi slavai. Vokiečių misininkai, vartoję lotynų kalbą, už savivaliavimą įskundė brolius Romos popiežiui. Jie buvo iškviesti į Romą aiškintis. Čia jiems pavyko pasiteisinti: 868 m. popiežius Adrijonas II patvirtino, kad liturgijoje galima vartoti senąją bažnytinę slavų kalbą. Tokį sprendimą, ko gero, lėmė Romos ketinimas varžytis dėl įtakos slavų kraštams su Konstantinopolio patriarchais.
Tautinės kalbos liturgijoje visą laiką vartotos tų tautų, kurios atsidūrė toli nuo Romos įtakos: armėnų, gotų ar koptų kalbos. Vėliau prieš lotynų kalbos įsigalėjimą liturgijoje dažniausiai stodavo nuo Katalikų bažnyčios atskylančios krikščionių kryptys. Ryškiausias pasipriešinimo lotynų kalbos absoliutinimui pavyzdys – XV a. pradžioje vykęs Čekijoje husitų judėjimas.
Tos Europos tautos, kurios „pavėlavo“ priimti krikščionybę, ilgus amžius religijos ir apskritai kultūros sferoje beveik negalėjo naudotis savo kalbomis. Tai ypač juto Rytų ir Šiaurės Europos tautos – suomiai, latviai, prūsai, estai. Jie jau XII–XIII amžiuje imti valdyti krikščionybę priėmusių valstybių ar vokiečių riterių ordinų, kurie kėlė sau uždavinį platinti Kristaus mokslą, bet jų tautinių literatūrų užuomazgų ėmė rastis tik XVI a., kai prasidėjo Reformacija.
Lietuvių tauta tada išvengė svetimųjų pavergimo ir sukūrė savo valstybę, išlaikydama pirmykštę tautinę religiją. Nei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovai, nei tautinės religijos šiandien mums nežinomi vadovai neįstengė suvokti, kaip svarbu šnekamajai kalbai pritaikyti raštą. Tad lietuviškos raštijos nuosekli raida taip pat prasidėjo tik su Reformacijos plitimu Lietuvoje.
Iki Reformacijos būta kontaktų su krikščionybe. 1250 ar 1251 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Mindaugas priėmė krikštą, buvo vainikuotas karaliumi. 1253 m. įkuriama Lietuvos vyskupija, pavaldi tiesiogiai popiežiui. Tačiau politinės priežastys privertė Mindaugą 1261 m. grįžti prie tėvų tikėjimo. Taigi Mindaugas ir nemažas būrys artimųjų maždaug dešimtmetį buvo krikščionys katalikai. Per tą trumpą laiką, turint galvoje sudėtingas sąlygas, nespėta kurti lietuviškos religinės literatūros. Daugiausia, kas galėjo būti nuveikta šioje srityje, tai išvertimas į lietuvių kalbą „Tėve mūsų“, krikščionių tikėjimo išpažinimo, persižegnojimo formulės, dar gal kokios maldelės ar giesmelės. Jeigu šie tekstai buvo užrašyti misionierių, tai jie po atsimetimo nuo krikščionybės tikriausiai pražuvo.
Tačiau ir po 1261 m. Lietuvos valstybėje ryšiai su krikščionybe nenutrūko, netapo ir visai priešiški. Pagonys lietuviai taikiai sugyveno su stačiatikiais slavais. Nebuvo persekiojami nė katalikai, kurių vis dėlto buvo etnografinėje Lietuvoje. Antai tarp Gedimino raštininkų buvo vienuolių, kurie rašė valdovo laiškus į Vakarų Europos šalis. Juose Gediminas teigė, kad Lietuvoje krikščionys naudojasi visiška laisve: turį bažnyčių ir nevaržomi skelbia savo tikėjimą.
Gedimino sūnūs Algirdas ir Kęstutis su krikščionybe buvo susiję ne tik kaip valstybės vadovai, bet ir privačiame, šeimos gyvenime. Pavyzdžiui, Algirdas buvo vedęs dvi žmonas stačiatikes, kurios, ir ištekėjusios už pagonio, nepakeitė savo tikybos. Dalis jo vaikų buvo krikštyti pagal stačiatikių apeigas, dalis su tėvu liko tautinės tikybos išpažinėjais. Kęstutis kelis kartus buvo kalbinamas krikštytis. Net popiežius Klemensas VI tuo rūpinosi. Kęstučio sesuo Aldona apkrikštyta ištekėjo už būsimo Lenkijos karaliaus Kazimiero Didžiojo. Kita sesuo, vardu Danmila, tapo Plocko kunigaikščio Vaclovo Lenkijoje žmona. Pas ją jis 1361 m., pabėgęs iš Marienburgo kalėjimo, buvo kurį laiką apsistojęs. Jo duktė Danutė tapo Mozūrijos kunigaikščio Jonušo I žmona. Tokioje aplinkoje neįmanoma nesusipažinti su krikščionybe, visų pirma su katalikybe. Tad 1387 m. įvykęs antrasis Lietuvos valdovų Jogailos ir Vytauto krikštas ir jų pastangos įvesti krikščionybę Aukštaitijoje vertintini kaip gana normalaus perėjimo į krikščionybę proceso pabaiga. Tačiau neturime duomenų, kad tam procesui būtų buvę pateikta ryškesnių religinių tekstų lietuvių kalba.
Tai galima būtų aiškinti ne tik jų neišlikimu, bet ir tuo, jog šimtą dvidešimt šešerius metus stokota centro, kuris būtų sistemingai užsiėmęs tų tekstų gausinimu ir kaupimu. Net po 1387 m., kai buvo įkurta Vilniaus vyskupija, o 1440 m. Johannas Gutenbergas išrado knygų spausdinimą, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pirmoji lietuviška knyga – Petro Kanizijaus „Katekizmas“ – pasirodė apie 1585 m., taigi praėjus ne mažiau kaip šimtui aštuoniolikai metų nuo Vilniaus vyskupijos įkūrimo ir trisdešimt aštuoneriems metams po Martyno Mažvydo „Katekizmo“ išspausdinimo. Ką tai rodo?
Dar įspūdingesnis pavyzdys latviai. Jau 1201 m. Rygoje atsirado vyskupas Albertas. Po metų jis įkūrė Kalavijuočių ordiną, kuris 1290 m. po kruvinų kovų pavergė žiemgalius, latgalius, kuršius, sėlius ir pačioje Lietuvos šiaurėje kiek lietuvių teritorijos. Tačiau pirmieji latviški tekstai paskelbti tik 1525 m. Liubeke išleistoje liuteronų knygoje, o pirmasis katalikiškas leidinys išspausdintas Vilniuje dar po šešiasdešimties metų.
Taigi, turint tokius lietuvių ir latvių pavyzdžius, galima spręsti, kad Katalikų bažnyčia abejingai žiūrėjo į savo religinių tiesų diegimą tautų kalbomis. Tuo tarpu Reformacijos šalininkai labai stropiai vykdė apaštalo Pauliaus nurodymą – „verčiau ištarsiu penkis žodžius savo protu, kad pamokyčiau ir kitus, negu tūkstančius žodžių kalbomis“, kurių nesupranta mokomieji.
Nepasakysi, kad Katalikų bažnyčios vadovai ir jos mokslo platintojai nebūtų žinoję minėtų apaštalo Pauliaus žodžių. Antai mūsų žymusis XVI a. lietuvių kalbos gynėjas Mikalojus Daukša garsiojoje „Postilės“ prakalboje „Į malonųjį skaitytoją“ yra tiesiog perfrazavęs apaštalo Pauliaus nurodymus: „Kaipgi tamsus žmogus supras gerus ir išganingus dalykus, jei tas, kuris turi mokyti, jo kalbos nemoka arba nekenčia? Kaip klausys ir tikės, sako šventas Povilas, jei neturi vertiko?“4 Tą kalbos svarbą bus labai gerai suvokęs ir jo viršininkas vyskupas Merkelis Giedraitis: be jo paskatinimo ir pagalbos vargu ar būtų atsiradęs lietuviškas „Postilės“ vertimas.
Deja, aistringas M. Daukšos kreipimasis „mylėti, ginti ir platinti tėvų kalbą“, kad ir nebuvo viešai pasmerktas, veikiai sulaukė įtakingų Lietuvos institucijų deklaruojamų „drausminimų“. Jurgio Lebedžio surinkta archyvinė medžiaga rodo tų institucijų dvilypį požiūrį į „vietinių“ kalbų vartojimą mokslo įstaigose. XVII–XVIII a. Katalikų bažnyčios aukšti pareigūnai Lietuvoje yra ne kartą užsiminę, kad svarbu klierikams ugdyti vietinių kalbų mokėjimą. Antai 1604 m. sudarytose ir 1628 m. papildytose taisyklėse Lietuvos provincijos jėzuitams nurodoma: „4. Mėnesio pradžioje tebus skaitomos vietine kalba <…> bendrosios taisyklės, mišių ir maldų sąrašas, laiškas apie klusnybę, praleidžiant Šventojo Rašto skyrių <…>“5. 1647.VII.30 Melchioro Šmelingo memoriale klierikai konkrečiai įpareigojami: „6. Kiekvienas tepasako valgykloje savąja kalba ištisą ar bent pusę pamokslo, kad paskui mūsiškiai, tapę kunigais, galėtų būti naudingesni Viešpaties vynuogyno darbuotojai [80]“6. O 1688.XII.21 Gregorijaus Šilo memoriale lietuviai moksleiviai net įsakmiai įpareigojami: „2. Skundžiamasi kai kuriais moksleiviais, kurie gėdinasi savo gimtosios kalbos ir todėl valgykloje nori geriau kalbėti lenkų kalba negu gimtąja. Juos reikia paraginti ir toliau uoliau vartoti savo tautos kalbą, kad sakytų gimtąja kalba jei ir ne visus pamokslus, tai bent kurią jų dalį – ar tai būtų lietuviai, ar žemaičiai, ar vokiečiai, ar latviai [160]“7.
Vilniaus kolegijos ir dvasinės seminarijos auklėtinių nenoras kalbėti pratybose savo gimtąja kalba ir polinkis griebtis lenkų ar lotynų kalbų nebuvo atsitiktinis dalykas. Prie to bus gerokai prisidėję kartu su šiomis rekomendacijomis dažnai einantys gana griežti reikalavimai vengti reikšti šiokius ar tokius tautinius jausmus. Jeigu apie savo kalbą auklėtiniai būtų prabilę M. Daukšos žodžiais, jie būtų buvę baudžiami. Gimtosios kalbos mokėjimas buvo jiems teikiamas kaip kažkokia techninė priemonė darbui „Viešpaties vynuogyne“.
Lietuvių kalbos traktavimas kaip pastorizacijos priemonės sudarė sąlygas atsirasti keliems autoriams, paskelbusiems reikšmingų darbų lietuvių kalbos tuometinei praktikai ir tolesnei raidai. Čia pirmiausia minėtinas Konstantinas Sirvydas. Apie 1620 m. išėjo jo trikalbis žodynas spėjamu pavadinimu „Lenkiškų, lotyniškų ir lietuviškų žodžių aruodas“ (lot. Promptuarium dictionum Polonicarum, Latinarum et Lituanicarum). 1631 m. išspausdintas K. Sirvydo naujos redakcijos taip pat trikalbis žodynas, kurio neišliko nė vieno egzemplioriaus, bet kuris žinomas iš 1642 m. žodyno „Dictionarium trium linguarum“ („Trijų kalbų žodynas“) pratarmės. Tad visai galimas daiktas, kad šis žodynas yra 1631 m. žodyno antrasis leidimas. Trečiasis ir ketvirtasis leidimai pakartoti dar 1677 ir 1713 m. Kalbininkai spėja, kad K. Sirvydas buvo parašęs taip pat lietuvių kalbos gramatiką „Clavis linguae Lithuanicae“ („Lietuvių kalbos raktas“). Dėl jos išleidimo datos spėliojama – 1621 ar 1629 m. Lietuvių kalbai ir raštijai reikšmingas K. Sirvydo originalių pamokslų rinkinys, turintis lenkišką antraštę „Punkty kazan“ („Punktai sakymų“). Šalia lietuviškų pamokslų pridėti taip pat jų vertimai į lenkų kalbą. „Punktai sakymų“ išėjo Vilniuje dviem dalimis – 1629 ir 1644 m.
Antrasis reikšmingas kalbos darbas, kuris vertintinas taip pat kaip atsiliepimas į skatinimą praktikuoti lietuvių kalbą pastoracijos reikalui, išėjo po maždaug šimto metų – 1737 m. Tai lotyniškai rašyta lietuvių kalbos gramatika „Universitas linguarum Lituaniae“ („Lietuvos kalbų visuma“). Jos autorius nežinomas, bet veikalas rodo jį labai gerai mokėjus lietuvių kalbą.
Tai ir visas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje lietuvių kalbai skirtų publikacijų derlius XVII–XVIII a. Į akis krinta, jog jų autoriai, leidėjai ir vartotojai nė kokiu būdu nėra reiškę jokio džiaugsmo, kad štai lietuvių kalba sulaukė vertingų darbų. Leidiniai buvo tylomis sutikti ir palydėti. Tai neabejotinai minėtų draudimų reikšti nacionalinius jausmus pasekmė.
Vengimas reikšti patriotinius jausmus bus prisidėjęs prie to, kad LDK katalikų parapijose lenkų kilmės dvasininkai nevaržomi niekino lietuvių kalbą, netgi ją prievarta gujo iš bažnytinės aplinkos. Labai ryškių tokio gujimo pavyzdžių yra pateikęs Konstantinas Jablonskis. Antai 1766–1767 m. Dubingių klebonas kunigas Pranciškus Stankevičius nemokančius lenkiškų poterių valstiečius (tikriausiai baudžiauninkus) yra baudęs atimdamas iš jų sermėgas ar kepures, kurias šie vėliau turėdavę išsipirkti. Dėl tokio klebono savivaliavimo pasipiktino net dvaro savininkas: apskundė jį Vilniaus vyskupijos konsistorijai. Tačiau jos atsiųstieji komisoriai, turėję ištirti skundą, palaikė kleboną. K. Jablonskis daro išvadą: „<…> iš to tenka spręsti, kad vyskupijos administracijai klebono reikalavimas iš lietuvių ūkininkų mokėti poterius lenkiškai atrodė normalus, todėl ir vartojimas prievartos priemonių dėl to reikalavimo nevykdymo neskųstinas“8.
Atsainumo lietuvių kalbai pavyzdžių duoda ir kitas šio leidinio straipsnis – Antano Rukšo „Diar[i]um societatis ir lietuvių kalba Vilniuje (1710–1723)“9. Čia įsidėmėtinas toks apibendrinimas: „Kad XVI a. pabaigoje ir XVII a. pradžioje, vadinas, po dviejų su viršum šimtų metų nuo Lietuvos krikšto, Vilniaus diecezijoje ir apskritai Lietuvoje dar beveik nebuvo kunigų, mokančių lietuviškąją vietos žmonių kalbą, vieningai liudija ir kiti šaltiniai, ypač Apaštališkojo Sosto siųstų vizitatorių pranešimai“10. Paskui padėtis, autoriaus abejotina nuomone, kiek pagerėjusi, bet „kliūtis lietuvių kalbos vartojimui bažnyčioje, „nenoras“, atrodo, neišnyko ir vėliau. Taip galvoti duoda pagrindo tokie faktai, kaip ano meto Vilniaus vyskupo Bžostovskio įsakymas užsakus skelbti lenkų kalba, prieš komuniją priimant žmonėms kalbėti lenkiškai: „Panie, nie jestem godzien“11.
Tad, turėdami prieš akis tokius faktus, galime apibendrinti, kad XII–XVIII a. LDK dominuojanti katalikybė gana vangiai naudojosi lietuvių kalba, o kurie ne kurie Bažnyčios organai net buvo jai priešiški. Tik nuo XIX a. vidurio, ypač Motiejui Valančiui tapus Žemaičių vyskupu, daugelis lietuvių kilmės dvasininkų pagal to meto galimybes ir kanonus ėmė bažnyčiose vartoti lietuvių kalbą, o kai kurie tapo jos karštais gynėjais ir puoselėtojais, kaip, pavyzdžiui, Antanas Tatarė (1805–1889) ar Silvestras Gimžauskas (1845–1897). Štai pastarasis skelbė:
Nėr tėvynės be liežuvio –
Kiekviens šitą gal suprasti:
Atimk kalbą iš liežuvio,
Tai Lietuvos jau ir n’esti.
Pagaliau požiūris į tautinių kalbų vartojimą liturgijoje ėmė kisti ir pačioje Katalikų bažnyčioje. Tas kitimas atvedė prie to, kad Vatikano II susirinkimas, vykęs 1962–1965 m., atsisakė dominuojamojo lotynų kalbos vartojimo liturgijoje. Buvo priimtas svarbus nutarimas „Liturginė konstitucija“, kurios 36 str. § 2–4 įteisinta liturgija tautinėmis kalbomis12. Taigi iš esmės grįžta prie pirmųjų krikščionybės amžių praktikos, kurios pastaruosius penkis šimtus metų laikosi Reformacijos nuostatas įgyvendinusios bažnyčios.
Visai kitokia lietuvių kalbos ir jos raštijos būklė susiklostė Prūsijos Kunigaikštystėje, atsiradusioje 1525 m., kai paskutinis Kryžiuočių ordino didysis magistras ir vyskupai prisijungė prie Reformacijos – priėmė evangelikų liuteronų tikėjimą. Iki Reformacijos čia gyvenusius lietuvius, prūsus ir lenkus tikra to žodžio prasme engė Kryžiuočių ordinas, visiškai nesirūpinęs engiamųjų kultūra ir švietimu. Naujojoje Prūsijos Kunigaikštystėje administracija taip pat liko vokiečių, buvusių ordino narių, rankose. Iš esmės nepakito nė socialinė sistema: dauguma lietuvių vilko sunkų baudžiavos jungą, sudarė skurdžiausių gyventojų sluoksnį. Tačiau, kadangi naujoji religija atgaivino apaštalo Pauliaus nurodymą platinti Evangeliją žmonėms suprantama kalba, Prūsijos Kunigaikštystėje veikiai susirūpinta leisti literatūrą, skirtą religijos reikalams, neturėjusių raštijos prūsų ir lietuvių kalbomis. Kunigaikščio Albrechto nurodymu 1545 m. išleidžiamas dviem leidimais į prūsų kalbą išverstas M. Lutherio katekizmas. 1561 m. išleidžiamas naujas katekizmo vertimas. Tačiau tuo religinės ir apskritai bet kokios literatūros prūsų kalba leidimas ir baigėsi.
Lietuviškos literatūros leidimas Prūsijos Kunigaikštystėje buvo, sakytume, ypač sėkmingas. Būta amžių būvyje ir čia visokių sunkumų, bet, palyginti su LDK lietuviškąja literatūra XVI–XVIII a., lietuvių raštija gana vešliai tarpo. Lietuviškos literatūros plėtrą lėmė ne tik valdžios ir vyskupų geri norai ir paskatos, bet ypač ta aplinkybė, buvusi labai efektyvi pačioje pradžioje, kad iš LDK, vengdami persekiojimų, į Prūsijos Kunigaikštystę ėmė bėgti liuteronybę priėmę lietuviai su aukštaisiais ar įpusėtais mokslais: Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapolionis, Martynas Mažvydas, Baltramiejus Vilentas. Pirmiesiems dviem anksti mirus, Karaliaučiaus universitete studijavo ir Mažojoje Lietuvoj dirbo kiti „emigrantai“ iš Didžiosios Lietuvos. Jeigu tų „emigrantų“ nebūtų buvę, vargu ar lietuvių raštija būtų taip išaugusi Prūsijoje. Jie būtų spietęsi Vilniuje.
Iš Didžiosios Lietuvos atvykę pirmieji mokyti lietuviai sudarė neformalų branduolį, apie kurį Prūsijos Kunigaikštystėje ėmė spiestis kitų tautų žmonės, nusiteikę pagal Reformacijos nuostatas platinti Kristaus mokslą lietuvių kalba. Tarp jų buvo, pavyzdžiui, Jonas Bretkūnas, motinos prūsės ir tėvo vokiečio sūnus, bet gerai mokėjęs ir lietuvių kalbą. Prie lietuvių jungėsi taip pat nemaža vokiečių. Šių lietuviškos raštijos darbininkų būta dvejopų. Vieni, būdami gimę Mažojoje Lietuvoje, dažnai nuo vaikystės geriau ar menkiau mokėjo lietuviškai. Iš šios kategorijos vokiečių kai kurie taip susiliejo su lietuvininkais, jog mūsų visuomenei jie rodosi esą lietuviai.
Nemaža lietuvių raštijos darbuotojų yra „tikri“ vokiečiai, gimę kažkur Vokietijoje, o lietuviškai išmokę Karaliaučiaus universitete ar darbo vietoje, lietuviškose parapijose. Kaip tikrieji vokiečiai mokėsi lietuvių kalbos, reikėtų specialios studijos. Šiaip ar taip, skirtingai nuo lenkų kunigų LDK, kurie nebuvo įpareigojami mokėti parapijiečių kalbos, vokiečiai, norėdami dirbti lietuviškose parapijose, privalėjo juos aptarnauti vietine kalba. Remdamiesi Vaclovo Biržiškos „Aleksandrynu“ (t. I. – Čikaga: JAV LB Kultūros fondas, 1960; pakartotas 1990 m. Vilniuje antru leidimu), pateikiame iš Vokietijos kilusių lietuvių raštijai nusipelniusių XV–XVII a. vokiečių sąrašą: Patroklas Velveris (iš Vestfalijos), Lozorius Zengštokas (Sengstock, iš Liubeko), Jonas Lemanas (Lehmann, iš Šverino), Jonas Partatijus (iš Silezijos), Vilhelmas Jonas Liūdemanas (Ludemann, iš Marburgo), Jonas Enrikas Leopoldis (Johannes Henricus Leopoldi, iš Erfurto), Mykolas Merlinas (Moerlin, iš Obersleneno), Povilas Šrederis (Schroeder, iš Mozūrijos), Jonas Pričkus Lorencas Ertelis (Hertell, iš Pomeranijos).
Atvykėlių vokiečių kunigų mokėta lietuviškai gana nevienodai. Ne visi įstengdavo jos išmokti taip, kaip ją mokėjo minėtas M. Moerlinas, paskelbęs 1706 m. traktatą „Principium primarium in lingua Lithuanica“ („Pagrindinis lietuvių kalbos principas“). Šis jo rašinys skatino raštų autorius vengti iš kitų kalbų atėjusių žodžių ir konstrukcijų – svarbu laikytis liaudies kalbai būdingų pasakymų. Pavyzdžiui, jis siūlė nelietuviškos kilmės žodžius „zokons“, „večerė“ keisti tikrais lietuviškos kilmės žodžiais „prisakyms“, „vakarienė“. Vietoj prielinksninės konstrukcijos „ant nedėlios“ reikią vartoti vietininką „nedėlioj“13. Žodis „nedėlia“ taip pat svetimybė, bet M. Moerlinas jo nekeitė, nes neturėjo kuo pakeisti. Savaitės dienų slaviškiems pavadinimams lietuviškus pakaitalus Jonas Jablonskis sukūrė tik pačioje XX a. pradžioje. Tačiau pats M. Moerlino principas vadovautis liaudies kalbos dėsningais reiškiniais leidžia jį laikyti J. Jablonskio pirmtaku.
Kunigaikštis Albrechtas, gerai suvokdamas, kad Reformacijos sėkmę užtikrins kvalifikuoti žmonės, išsimokslinę tame pačiame krašte, 1542 m. Karaliaučiuje įsteigė partikuliarą, kuris turėjo rengti dvasininkus su aukštuoju mokslu. Jo vedėju paskyrė A. Kulvietį. Po dvejų metų partikuliaras reorganizuojamas į Karaliaučiaus universitetą su keturiais, kaip viduramžiais buvo įprasta, fakultetais – Teologijos, Filosofijos, Teisės ir Medicinos. A. Kulvietis tapo graikų ir hebrajų kalbų profesoriumi, o S. Rapolionis – teologijos. 1544–1546 m. universitete jau studijavo dvidešimt trys lietuviai iš LDK. Studentams buvo skiriamos dvidešimt keturios stipendijos, iš jų septynios – atvykusiems iš LDK.
Pastangas tęsti lietuviškai mokančių kunigų rengimą palaikė ir kunigaikščio Albrechto įpėdiniai. Kad ir gerokai pavėlavus, 1718 m., kai Prūsijos Kunigaikštystė buvo tapusi Prūsijos Karalyste, karaliaus Frydricho Vilhelmo I potvarkiu buvo įsteigtas Lietuvių kalbos seminaras. Jame studijos trukdavo trejus metus. Mokymo valandų skaičius – apie tris šimtus (po du kartus per savaitę). Klausytojai gaudavo specialią stipendiją, nemokamą maitinimą ir bendrabutį. Mokymasis Lietuvių kalbos seminare studentui buvo studijų Teologijos fakultete papildymas. Seminarą baigė XVII–XIX a. apie tūkstantį keturis šimtus – tūkstantį penkis šimtus studentų. Tarp jų ir 1736–1740 m. Teologijos fakultete studijavęs Kristijonas Donelaitis. Iš jų penkiasdešimt šeši pasižymėjo kaip lietuvių religinės literatūros kūrėjai, valdžios įsakų vertėjai ir vėliau lietuviškos periodikos bendradarbiai. Iš pradžių jame mokę aukštesniųjų kursų studentai. Vėliau jam vadovavo labai kvalifikuoti lituanistai, kaip, pavyzdžiui, 1810–1840 m. Liudvikas Gediminas Rėza, 1841–1883 m. Frydrichas Kuršaitis. Apie seminaro ir Karaliaučiaus universiteto reikšmę lietuvių literatūrai ir kalbos mokslui galima daugiau sužinoti „Mažosios Lietuvos enciklopedijoje“ (Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. – T. I, 2000; T. II, 2003; puslapiai atitinkamai 731–733 ir 601).
Jeigu apžvelgsime lietuvių literatūros ir kalbotyros visumą, tai turėsime pripažinti, kad XVI–XVIII amžiais ruošiant šių sričių specialistus absoliučiai dominavo Karaliaučiaus universitetas ir jo Lietuvių kalbos seminaras. Tai nulėmė kelios aplinkybės. Visų pirma ta, kad Reformacijos idėjų veikiamas Prūsijos kunigaikštis Albrechtas neatidėliojo reikalo sukurti aukštąją mokyklą – universitetą, pralenkdamas LDK valdovus trisdešimt penkeriais metais. 1579 m. Vilniuje įkurtoji aukštoji mokykla gana sąlygiškai vadinama universitetu, nes turėjo tik du fakultetus – Teologijos ir Filosofijos. Teisės fakultetas buvo įsteigtas 1641 m., o Medicinos fakultetas atidarytas 1781 m., kai šią Vilniaus aukštąją mokyklą, panaikinus jėzuitų ordiną, perėmė valstybės įstaiga Edukacinė komisija. Neturint reikalo aiškinti tolesnę Vilniaus universiteto istoriją, galima pasakyti, kad jame nebuvo nuo pat pradžios iki pabaigos specialaus padalinio, kuriame būtų buvę mokoma lietuvių kalbos, kaip tai daryta Karaliaučiuje Lietuvių kalbos seminare. Vilniaus universitetas, vos XIX a. pirmaisiais trimis dešimtmečiais davęs nemaža paskatų lituanistikos raidai, nesusiprato konkrečiu aktu įgyvendinti 1822 m. Kazimiero Kontrimo pasiūlymo įsteigti Lietuvių kalbos katedrą. Jos įsteigimas būtų buvęs pačiu laiku, kai formavosi lyginamoji istorinė indoeuropiečių kalbotyra. 1816 m. išėjo Franzo Boppo veikalas „Apie sanskrito asmenavimo sistemą, lyginamą su graikų, lotynų, persų ir vokiečių kalbų asmenavimo sistemomis“, o 1818 m. Rasmusas Christianas Raskas paskelbia „Tyrinėjimą apie senovės skandinavų, arba islandų, kalbos kilmę“. Čia pirmą kartą iškelta lietuvių ir kitų baltų kalbų reikšmė ir svarba.
Kokių paveikių būta Reformacijos idėjų tautiniu klausimu, patvirtina dar vienas pavyzdys. Nepaisant, sakytume, gana palankios pažiūros į lietuvių kalbos vartojimą religijos, o iki XIX a. iš dalies ir administracijos reikalams, vis dėlto lietuvių skaičius ilgainiui Mažojoje Lietuvoje pradėjo tirpti. Ypač tas procesas paspartėjo po 1871 m., kai Prūsijos Karalystė ėmė dominuoti Vokietijos imperijoje, o jos karaliai tapo imperatoriais – kaizeriais. Imta nuosekliai įgyvendinti jau senokai brendusį šūkį „Ein Reich, ein Volk, eine Sprache“ (viena valstybė, viena tauta, viena kalba). Pagrindinės šios akcijos priemonės buvo administracijos įstaigos, mokyklos ir kariuomenės tarnyba. Ypač veiksmingai panaudotos mokyklos. Iki tol buvusios liaudies (parapinės) mokyklos, kuriose mokyta tautinių mažumų kalbomis, suvokietinamos. Kilo dėl tokios pertvarkos daug protestų, ir Prūsijos valdžia, atsižvelgdama į juos, padarė vieną kitą nuolaidą: sutiko, kad pirmosiose klasėse tikyba būtų lietuviams dėstoma gimtąja kalba. Tačiau kitos aplinkybės nesiliovė spartinti jų vokietėjimo.
Kai kurie dėl vokietėjimo kaltino ir Reformacijos idėjas branginusių Evangelikų liuteronų bažnyčią, jos dvasininkus. Tikėtina, kad tarp jų buvo ir nacionalistiškai mąstančių. Tačiau to negalėtume sakyti, norėdami būti teisingi, apie visus kunigus ir net vadovybę. Kaip rodo „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ duomenys apie lietuvių skaičiaus pokyčius kai kuriose Mažosios Lietuvos parapijose, toks apibendrinimas nepatvirtinamas faktais. Galima vien konstatuoti, kad parapijos prisitaikydavo prie tautinių pokyčių. Sumažėjus lietuviškai kalbančių parapijiečių, mažėdavo ir lietuviškų pamaldų skaičius, o visiškai jiems išnykus, jų visai nelikdavo. Tas procesas buvo gana lėtas: nebuvo skubama lietuviškas pamaldas naikinti. Pažiūrėkime kelių parapijų duomenis.
Gumbinė. Iki 1709–1710 m. maro Gumbinės parapijoje daugumas gyventojų buvo lietuviai. 1878 m. jų užregistruota vos dvidešimt! Tada nustotos laikyti ir lietuviškos pamaldos.
Gastos (45 km į pietvakarius nuo Tilžės, rus. Slavsk). 1848 m. lietuvių 37,4 %, 1902 m. – 12,2 %, tačiau lietuviškos pamaldos vykdavo kas sekmadienį dar po Pirmojo pasaulinio karo.
Kraupiškas (25 km į pietus nuo Ragainės, rus. Uljanovo). 1848 m. lietuvių 50 %, 1912 m. – 5,6 %. Pamaldos kas antrą sekmadienį lietuviškos dar po Pirmojo pasaulinio karo.
Stalupėnai (23 km į rytus nuo Gumbinės, 12 km į vakarus nuo Lietuvos sienos, rus. Nesterov). 1740–1743 m. čia yra mokytojavęs K. Donelaitis. 1848 m. lietuvių trys šimtai keturiasdešimt (4,7 %), 1907 ir 1912 – lietuvių po dešimt (0,1 %). Lietuviškos pamaldos laikytos vienąkart per mėnesį ir didžiąsias religines šventes iki XX a. pradžios.
Tilžė. Šis miestas ilgą laiką buvo lietuvybės centras. Bene iki 1875 m. būta atskiros lietuvių parapijos, turėjusios savo lietuvininkų bažnyčią. Po 1875 m. prie parapijos prijungiami keli vokiečių kaimai. 1878 m. joje buvo šeši tūkstančiai lietuvių ir keturi tūkstančiai vokiečių. Vokietėjimas čia vyko palyginti lėtai, net 1912 m. parapijai priklausė keturi tūkstančiai keturi šimtai lietuvių (49,7 %) ir keturi tūkstančiai keturi šimtai penkiasdešimt vokiečių (50,3 %). 1933 m. atėję į valdžią hitlerininkai prievartavo bažnytinę vadovybę liautis laikius lietuviškas pamaldas, bet čia jos vyko net iki 1944 m.
„Mažosios Lietuvos enciklopedijoje“ (t. IV, p. 335) yra straipsnelis „Stimbra Martynas“, kur minima, kaip Klaipėdos lietuvininkai prašę vokiečius leisti jų Šv. Jono bažnyčioje retkarčiais laikyti lietuviškas pamaldas. Jausdami priešiškumą lietuviams, vokiečiai atsisakę patenkinti šį prašymą. Vis dėlto Mažosios Lietuvos lietuviams nereikėjo kovoti dėl lietuvių kalbos vartojimo bažnyčiose, kaip tas dėjosi Didžiosios Lietuvos katalikų bažnyčiose XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje.
Mažosios Lietuvos lietuviškų leidinių autoriams, leidėjams ir platintojams negrėsė bažnytinės ir pasaulietinės valdžios bausmės už reiškiamus lietuviškus patriotinius jausmus. Todėl jie laisvai džiaugėsi ir didžiavosi beveik kiekvienu lietuvišku spaudiniu. Tas pakilių jausmų proveržis prasidėjo jau pirmojoje knygoje. Antai pačioje M. Mažvydo „Katekizmo“ pradžioje įdėtas lotyniškas ketureilis-dedikacija aiškiai išreiškia pasididžiavimą savo Tėvyne Lietuva:
Lietuva mano garsi, kunigaikščių laiminga Tėvyne,
Dievo įsakymus šiuos vykdyk siela skaisčia,
Kad neprislėgtų Tavęs atsiskaitymo valandą rūsčią
Pyktis Teisėjo garbaus, sėdinčio soste aukštam14.
Platesnė lietuviškojo patriotizmo Mažosios Lietuvos raštuose apžvalga pateikiama mano rašinyje „Pokalbiai apie lietuvių kalbą“ („Gimtasis žodis“, 1996, Nr. 6, p. 2–3; Nr. 7, p. 2–5; Nr. 8, p. 2–5; Nr. 9, p. 2–5; Nr. 10, p. 2–5).
Išplėtotas lietuvių kalbos vartojimas bažnyčioje ir mokykloje žadino lietuviško spausdinto žodžio poreikį. Turėkim galvoje, kad jau 1736 m. įsigaliojo karaliaus Frydricho Vilhelmo I pasirašytas įstatymas, įvedęs visuotinį privalomąjį vaikų nuo septynerių iki keturiolikos metų mokymą. Lietuvos Respublikoje toks įstatymas priimtas 1922 m., o pradėtas įgyvendinti 1928 m. Mažosios Lietuvos lietuviškuose valsčiuose tada buvo atidaryta per du šimtus septyniasdešimt vadinamųjų žemininkų mokyklų. Šios dienos akimis žiūrint, jų lygio būta gana menko, bet vis dėlto jos pramokydavo jaunąją kartą skaityti, rašyti, kiek aritmetikos. 1845 m. jas pakeitė liaudies mokyklos (vok. Volksschule), kur jau dirbo mokytojų seminarijas baigę pedagogai. Iš lengvo Mažoji Lietuva tapo visuotinio raštingumo šalimi, kur buvo stiprus knygos poreikis. Tenkinant šį poreikį, smarkiai augo lietuviškų knygų leidyba, nors ir čia būta tam tikrų menkėjimo dešimtmečių.
Knygų ir kitokių spaudos leidinių mastas išryškėja, kai jį imi gretinti su knygų leidyba LDK. Lygindami skaičius, turėkime galvoje, kad abiejose lietuvių gyvenamose dalyse jų būta nevienodai. Lyginimą apsunkina duomenų stoka, ypač sunku suderinti gyventojų lietuvių skaičius pagal tam tikrus metus. Nesileidžiant į išsamią statistinę analizę, galima spėti, kad įvairiais laikotarpiais LDK lietuvių ir Mažosios Lietuvos santykis galėjo įvairuoti kaip šeši–dešimt ir vienetas.
Tačiau abiejose dalyse išleistų lietuviškų spaudinių santykiui toli iki gyventojų santykio: buvo metų, kai Mažoji Lietuva leidinių skaičiumi lenkė Didžiąją Lietuvą ar mažai atsiliko nuo šios. Tai matome šioje lentelėje (paimta iš: Lietuvos TSR bibliografija. Serija A. Knygos lietuvių kalba. – T. 1. 1547–1861. – Vilnius: Mintis, 1969. – P. XII):
Tad iš viso 1547–1861 m. Didžiojoje Lietuvoje pasirodė šeši šimtai keturiasdešimt vienas lietuviškas leidinys, Mažojoje Lietuvoje – šeši šimtai leidinių ir kitur – devyniasdešimt septyni.
Čia turime skaičius, rodančius lietuviškų leidinių pasiskirstymą pagal teritorinę, arba valstybinę, priklausomybę. Jeigu juos mėgintume skirti pagal konfesinę priklausomybę, reikėtų iš Didžiosios Lietuvos leidinių skaičiaus atimti evangelikų reformatų spaudinius. Problemų kiltų ir dėl spaudinių, kurie skaičiuojami padaloje „Kitur“. Tam tikra dalis spaudinių apskritai nesusijusi su kokia konfesija.
Lentelėje pateiktas spaudinių pasiskirstymas kiek pakistų, jei atsižvelgtume į rankraščiais likusius darbus. O tarp jų būta nemaža ypač reikšmingų ir amžininkų bei vėlesnių kartų intensyviai vartotų. Tokie, pavyzdžiui, buvo Jono Bretkūno visas Biblijos vertimas, Jokūbo Brodovskio žodynas, Juozo Čiuldos lietuvių kalbos gramatika, keli iki 1861 m. parašyti Simono Daukanto veikalai. Taip pat įdomi ir gal net pravarti būtų išleistų spaudinių žanrinė analizė. Reformacijos idėjų atgarsiu tiktų laikyti lietuviškos periodinės spaudos pradžią Mažojoje Lietuvoje. Juk jau pati pirmojo lietuviško laikraščio antraštė „Nusidavimai Dievo karalystėje“ (1823–1825) ir jo tęsinio „Nusidavimai apie Evangėlios prasiplatinimą tarp žydų ir pagonių“ (1832–1834, 1837–1914, 1921) pavadinimas rodo ryšį su Reformacija.
Reformacijos santykis su lietuvių raštija ir apskritai su visa kultūros raida toks sudėtingas, gilus ir veiksmingas, kad jo neapžvelgsi vienu straipsniu. Čia tik mėginimas visuomenei atskleisti šio judėjimo poveikio kryptis, iš kurių ryškiausia – atvėrimas kelio lietuvių raštijai. Nepaisant to, kad turime kapitalinį veikalą – Ingės Lukšaitės „Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje. XVI a. trečias dešimtmetis–XVII a. pirmas dešimtmetis“ (Baltos lankos, 1999) – ir nemaža studijų, skirtų M. Mažvydui bei kitiems Reformacijos idėjas įgyvendinusiems lietuviams kūrėjams, vis dėlto šio sąjūdžio reikšmė didžiajai mūsų visuomenės daliai dar nepakankamai suvokiama. Turėkime vilties, kad jam abejingų ar net priešiškų žmonių gretas sumažins šie jubiliejiniai Reformacijos metai.
1 Šventasis Raštas. – Vilnius: Katalikų pasaulis, 1998. – P. 893.
2 Ten pat. – P. 1630.
3 Ten pat. – P. 1800.
4 Daukša M. Postilės prakalbos. – Vilnius: Mintis, 1990. – P. 35.
5 Lebedys J. Lietuvių kalba XVII–XVIII a. viešajame gyvenime. – Vilnius: Mokslas, 1976. – P. 214.
6 Ten pat. – P. 221.
7 Ten pat.
8 Jablonskis K. Lietuvių ūkininkų baudimas dėl nemokėjimo poterių lenkiškai // Bibliotheca Lituana. I. Bibliologijos metraštis. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2016. – P. 536.
9 Ten pat. – P. 113–135.
10 Ten pat. – P. 120.
11 Ten pat. – P. 121.
12 II Vatikano susirinkimo nutarimai: Konstitucijos. Dekretai. Deklaracijos. – Vilnius–Kaunas: Lietuvos TSR vyskupų ordinarų kolegijos leidinys, 1968. – P. 95.
13 Lebedys J. Senoji lietuvių literatūra. – Vilnius: Mokslas, 1977. – P. 165.
14 Koženiauskienė R. XVI–XVIII a. prakalbos ir dedikacijos. – Vilnius: Mokslas, 1990. – P. 69.