Arnoldas Piročkinas. Vilnius – lenkų romantizmo lopšys

1998 m. Nr. 8–9

Adomui Mickevičiui – 200

 

Kai Adomas Mickevičius 1822 m. kovo pradžioje pirmąją savo poezi­jos knygą pasiūlęs išleisti Vilniaus knygyno ir spaustuvės savininkui Juozapui Zavadskiui, šis parodęs į lentynose dulkstančias knygas: ar ver­ta prie jų pridėti dar vieną? Ir pasakęs: „Poezija, rodos, rašoma ne Vilniuje, bet Varšuvoje.“ Taip apdairusis spaustuvininkas ne tik sunie­kino jaunuolio pretenzijas, bet ir nusakė realią lenkų literatūroje susiklosčiusią padėtį: tuo metu iš tikrųjų poezijos madas diktavo Var­šuva.

Tokios ar panašios nuomonės būta ne vieno Zavadskio. Prieš spręs­damas, ką atsakyti jaunajam poetui, jis tarėsi su gana įtakingu ir veikliu Vilniaus gimnazijos retorikos, poezijos ir literatūros mokytoju Ignacu Šidlovskiu, kuris pats miklino plunksną rašydamas eilėraščius ir spausdindamas juos Vilniaus žurnaluose. Pseudoklasicizmo epigono nuomonė negalėjo būti palanki Mickevičiaus rinkiniui. Atrodo, neigiamo atsiliepimo paveiktas, Zavadskis paskubėjo atsisakyti leisti knygą savo lėšomis.

Šiaip ar taip, spaustuvininkas tokiu sprendimu padarė bene didžiau­sią savo gyvenime verslininko ir literatūros vertintojo klaidą. Tuo jis įsitikino visai netrukus, – kai birželio mėnesį už poeto ir bičiulių filomatų sukauptas lėšas jo paties spaustuvė išspausdino šią knygą. Tais laikais palyginti ne tokiu mažu 500 egz. tiražu išleistas Mickevičiaus „Poezijos“ pirmasis tomas buvo graibstyte išgraibstytas. Poeto kūryba žavėjosi įvairių sluoksnių žmonės: jo eilėraščius skaitė ir dvarų salonuose, ir tarnų kambarėliuose – ne tik Vilniuje ar Naugarduke, bet ir pačioje Varšuvoje. Tokio dalyko lenkų literatūros istorijoje dar nebūta. Ne mažesnio pasisekimo turėjo ir po metų išėjęs antrasis „Poezijos“ tomas.

Šiandien, praėjus 175 m. nuo tomų pasirodymo, galime drąsiai sakyti, kad tai buvo lenkų literatūroje epochinis lūžis – į literatūrinio gyvenimo sceną išėjo romantizmas. Štai kaip, minint šimtmetį nuo pir­mosios „Poezijos“ knygos pasirodymo, šį lūžį apibūdino Janas Dąbrowskis žurnale „Świat“ (1922, Nr. 1, p. 1): „Prasidedantys 1922 metai – tai šim­tas metų įvykiui, kuris lenkų kultūros pavelde visiškai vertas įvardyti kaip epochinis. Prieš šimtą metų iš Vilniaus spausdinamosios mašinos pirmą kartą pasirodė Adomo Mickevičiaus eilėraščių rinkinys. Nuo šios datos prasideda romantizmo epocha lenkų poezijoje. Retai kada su to­kiu griežtu tikslumu pavyksta nustatyti dvasinių srautų chronologiją.“

Rastume ir kiek kitokių nuomonių dėl lenkų romantizmo gimimo da­tos. Vis dėlto ir mūsų dienomis žymieji Mickevičiaus kūrybos tyrėjai paremia tezę, kad lenkų literatūroje 1822 m. yra ribinė data. Čia pasi­remkime žymios literatūrologės, kelių reikšmingų veikalų apie Mickevičių ir romantizmą autorės Alinos Witkowskos 1997 m. išleistoje studijoje „Ro­mantizmas“ (kartu su R. Przydylskiu) išreikšta nuomone: „Romantizmo lūžis Lenkijoje yra juk ištįsęs laike: apima beveik dešimtmeti (1822–1830), kada formavosi naujoji literatūra ir estetinė sąmonė. Tas laikotarpis turi kelis savitus bruožus, būdingus literatūrinio lūžio situacijoms. Vi­sų pirma turi savo didį poetą – įstatymų leidėją, kurio kūriniai nužymi kryptį ir formuoja vaizdinį apie naująją literatūrą, todėl Adomo Micke­vičiaus „Poezijos“ I tomelio išleidimo metai – 1822 – laikomi sutartine romantizmo intronizacijos data“ (p. 207).

Ir iš tikrųjų, jei pasižiūrėsime į romantizmą įtvirtinusių lenkų kūri­nių chronologiją, tai Mickevičiaus „Poezija“ yra pirmoji. Netrukus, 1823 m., vilnietis poetas romantizmo principus išplėtoja antrajame „Poezijos“ tome išspausdintuose kūriniuose – „Gražinoje“ ir ypač „Vėlinėse“. 1825 m. Varšuvoje pasirodo Antonio Malczewskio poema „Marija“, davusi pradžią vadinamajai Ukrainos romantinei mokyklai. 1828 metai lenkų ro­mantizmo istorijoje pažymėtini tuo, kad Peterburge Mickevičius išleidžia romantiškiausią savo poemą „Konradas Valenrodas“, o Severinas Goszczynskis poema „Kanevo pilis“, išleista taip pat Varšuvoje, prisijungia prie minėtos Ukrainos romantinės mokyklos.

Turint prieš akis tą faktą, kad Vilniuje pasirodė pirmasis lenkų ro­mantizmo pavyzdys, nejučia kyla klausimas: kaip čia atsitiko, kad šis reiškinys prasidėjo ne lenkų kultūros arealo centre Varšuvoje, bet pa­kraštyje – Vilniuje, gal net tiksliau būtų – etnografinėje Lietuvoje (Lituania propria)? Į šį klausimą man prieinama literatūra nėra davusi atsakymo. Tačiau rizikinga sakyti, kad niekas iš daugybės lenkų litera­tūros tyrinėtojų, nagrinėjusių ir nagrinėjančių Mickevičiaus kūrybinį palikimą, nėra mėginę dėl to susimąstyti.

Dėmesio vertas Marjos Bielankos-Luftowos straipsnis „Teritorijos reikšmė vadinamojoje Ukrainos mokykloje“ (Pamiętnik Literacki. R. XXXIII. 1936. – P. 360–377). Autorė, remdamasi vokiečio J. Nadlerio vei­kalais „Die berliner Romantik“ (1921) ir „Literaturgeschichte der deutschen Stämme und Landschaften“ (t. I ir II, 1912, t. III, 1918), tei­gia: „Romantizmas, iš tiesų nešantis visur tą pačią tendencijos atnaujinti tautą ir literatūrą vėliavą, buvo paribio veikėjų padaras“ (išretin­ta autorės). Šis teiginys remiamas pavyzdžiais. Antai anglų romantizmo pradininkai ir šulai kaip tik daugiausia buvę iš paribio sričių: Jamesas Macphersonas ir Walteris Scottas – škotai; George’as Gordonas Byronas taip pat turėjęs škotų kraujo; Thomas Moore’as – airis. Prancūzų roman­tizmo pradininkas (jei juo nelaikysime šiame straipsnyje minimo iš Šveicarijos kilusio Jeano Jacques’o Rousseau), François-René de Chateaubriand’as gimęs, augęs ir daug metų praleidęs Bretanėje. Žymi kiečių romantizmo atstovai, kūrę jo teoriją, filosofiją ir poeziją. lmmanuelis Kantas, Johannas Gotfriedas Herderis ir Johannas Hamannas (šie XVIII a. filosofai gana savavališkai autorės priskirti romantikams) – Rytų Prūsijos atstovai; Friedrichas Schleiermacheris, Johannas Gottliebas Fichte, Josephas von Eichendorffas kilę jos ir serbų gyvenamų sričių; Ludwigas Tieckas, Achimas von Arminas iš Brandenburgo, o broliai Friedrichas ir Augustas Wilhelmas Schlegeliai – iš Meiseno (netoli Drezdeno, prie Elbės upės).

Faktai – atkaklus dalykas, bet kartais jų nepakanka. Kaip kiekviena taisyklė, taip ir autorės teiginys turi savo išimčių, į kurias neatsižvelgė, atrodo, nei J. Nadleris, nei M. Bielanka-Luftowa. Pavyzdžiui, kiekgi spręsti, čekų romantizmas yra radęsis sostinėje Prahoje ir sukurtas gimusių bei augusių poetų, visų pirma tikro prahiškio Karelo Hyneko Machos. Gal ir daugiau kraštų rastųsi, kur romantizmas formavosi centre. Tad kategoriškai sieti romantizmą su paribiais gana neatsargu.

Kalbant apie vokiečių romantikų sąsajas su regionais, autorės neat­sižvelgta į tai, jog derėjo nustatyti ir iš centro kilusių romantikų indėlį bei laiką. Gal jų (Novalis, Wilhelmas Heinrichas Wackenroderis, broliai Jacobas ir Wilhelmas Grimmai, Josephas von Gorres ar Ludwigas Uhlandas) poveikis vokiečių romantizmui tolygus ar net didesnis negu straipsnyje išvardytų periferinių atstovų. Šie pavyzdžiai silpnina kelia­mo teiginio įspūdį.

Tačiau lenkų romantizmas iš tikrųjų radosi rytiniuose lenkų kultū­ros arealo pakraščiuose – Lietuvoje ir Ukrainoje. Tarp jo pradininkų nėra kūrėjų nei iš Varšuvos, nei iš Krokuvos (beje, gana toli nuo cent­ro), nei iš Gniezno ar kitos tuo metu vokiečių valdomos Vakarų Lenkijos srities. Tai jau verta tam tikro dėmesio.

M. Bielanka-Luftowa, keldama pakraščių vaidmenį lenkų literatū­ros raidai, nuėjo dar toliau: „Lenkijoje ne tik romantizmo epocha, – teigia autorė, – bet kiekvienas periodiškas literatūros suklestėjimas yra paribio veikėjų padaras“ (p. 361). Šią savo prielaidą ji plėtoja remdama­si B. Chlebowskio aiškinimu, kad Lenkijoje dvasinę raidą visada intensyviausiai lėmusios naujai kolonizuotos sritys ir tuo atžvilgiu pra­lenkusios senąsias provincijas. Taip atsitikę XVI a., kai lenkų literatūra suklestėjusi kolonizavus Mažosios Lenkijos rytų plotus, o XVI a. pab. ir XVII a. pr. – Raudonąją Rusią, taip buvę ir XIX a. pr., kai formavosi ro­mantizmas Mozūrijos ir Lietuvos provincijose.

Vadovaudamasi tokia prielaida, straipsnio autorė daro išvadą, kad Lenkijoje, „panašiai kaip ir kitose Europos šalyse, esama ryškaus priežastinio ryšio tarp teritorijų paribinės padėties ir romantizmo atsiradimo“ (p. 362).

To ryšio iš tikrųjų negalima paneigti, bet atrodo, kad apžvelgiamame straipsnyje jis yra kiek supaprastintas, suprimityvintas – romantizmo priklausymas nuo jų kūrėjų kilmės iš paribinių Lenkijos (tiksliau lenkų kultūros arealo) teritorijų yra kiek mechaniškas. Autorės (ir B. Chlebowskio) bene nepaisoma, kad ne visada galioja dėsnis, jog tai, kas eina vėliau, yra ankstesnio dalyko padarinys: reikia skaitytis su principu post et nori propter (po to, bet ne dėl to). Tad dar reikia įrodyti, kad pakraščių kolonizavimas iš tikrųjų sukelia kultūros naujybes.

O jeigu turėsime galvoje tik Vilniaus arealą, kuriam priskirtume Kauną ir Naugarduką, tai kas galėtų teigti, kad jis laikytinas lenkų naujai kolonizuotu kraštu? Nežinia, kiek M. Bielanka-Luftowa teisi dėl Ukrainos romantinės mokyklos atstovų, bet istorinėj Lietuvoj gimę ir au­gę Mickevičius, Tomas Zanas, Janas Čečiotas, Vladislavas Sirokomlė (Liudvikas Kondratovičius), gal net Juzefas Ignacas Kraševskis bei dau­gelis kitų vargu ar laikytini kolonistais, atėjūnais iš centrinių Lenkijos sričių: jų tėvai ir protėviai buvo šio krašto žmonės. Jeigu kalbėtume apie iš šalies į Lietuvą atėjūnų atneštą literatūrinę kryptį, tai čia labiau tik­tų klasicizmas. Jo ryškiausi propaguotojai ir gynėjai Vilniuje kaip tik buvo iš Lenkijos centrinės dalies (Bidgoščiaus vaivadija) kilę Janas ir Andrius Śniadeckiai, krokuviškis Filipas Nereušas Golianskis ir kt. Klasicizmas (tiksliau būtų pseudoklasicizmas), matyt, būdamas svetimas šio arealo dvasiai, kaip tik neišugdė nė vieno ryškesnio vietinio literato.

Taigi, atsižvelgus į čia suminėtus reiškinius, kyla labai didelių abe­jonių, ar autorės teiginys, jog Vilniaus regione susiformavęs romantizmas, kurio pradininkas yra Mickevičius, – tai atėjusios iš kitur naujos „kresovcų“ kultūros padaras. Veikiau šis „lietuviškas“ romantizmas – tai autochtonų pastangų (sąmoningų ir nesąmoningų) išsaugoti autentiškus, iš senovės einančius, tradicinius bruožus vaisius. Šių bruožų visumą ga­lėtume pavadinti krašto dvasia. Kaip tik ji, nepriimdama pseudoklasicizmo kanonų, brukamų iš šalies, buvo toji terpė, kuri ugdė Mickevičiaus ro­mantizmą. Poetas gimtojo krašto dvasią ypač gerai jautė ir ją tobulai išreiškė savo romantinėje kūryboje.

1822 ir 1823 m. išėję abu Mickevičiaus „Poezijos“ tomai tapo roman­tizmo idėjų manifestu, kuriuo jaunoji karta ryžtingai pareiškė naują požiūrį į gyvenimą ir literatūrą. Tas jaunimo maištas brendo kelerius me­tus, tik ne iš karto buvo suvokta, jog Šviečiamojo amžiaus idėjomis vadovavęsis pseudoklasicizmas ir sentimentalizmas jau yra praradę ku­riamąjį poveikį ir reikia ieškoti kito metodo, kuris labiau atsakytų epochos poreikiams. Juk Mickevičius kurį laiką vadovavosi klasicizmo principais, bet ilgainiui įsitikino, jog jie neatveria erdvės jo kūrybinėms idėjoms. Neatsitiktinai jis 1817 m. pradėtos tragedijos „Demostenas“, ku­ri tikriausiai buvo rašoma pagal klasicizmo tragedijų receptą, taip ir nepajėgė per ketverius metus baigti, kol pagaliau ją 1821 m. visai me­tė – net jos parašytų fragmentų neišsaugojo. Panašiai nutiko ir su poema „Bulvės“, kurios sumanymas kilo pirmajame kurse, 1815 m. Dar 1821 m. gegužės pradžioje poeto bičiulis P. Malewskis apie ją užsime­na viename laiške, bet poetas dėl jos tylėjo: matyt, jau buvo galutinai atsisakęs nuo ketinimo ją baigti.

Mickevičius kūrybinę krizę, kilusią dėl nepasitenkinimo klasicizmo principais, bus pajutęs 1819 m., paskutiniame universiteto kurse. Jos prie­žasties jis nesuvokė ir, nuvykęs į Kauną, tikėjosi susikaupti, o tada baigti ir pradėtus darbus, ypač minėtą tragediją ir poemą (iš keturių planuotų Jos giesmių Vilniuje buvo parašęs pirmąją). Tačiau Kaune jis ėmė intensyviai skaityti Friedricho von Schillerio ir Johanno Wolfgango von Goethe’s kūrinius. Nors šie rašytojai dar ne romantikai, bet atvėrė jau­najam poetui naują jausmų ir jų raiškos pasaulį. Kad ir ne taip audringai, bet ne mažiau veiksmingai ardė klasicizmo suformuotus literatūrinius ste­reotipus W. Shakespeare’as, su kuriuo kūryba turėjo progos susipažinti dar pirmajame kurse lankydamas Vilniaus teatro spektaklius ir klausy­damas estetikos, poezijos teorijos ir iškalbos profesoriaus L. Borowskio paskaitų, bet jos esmę geriau ėmė suvokti atvykęs į Kauną. Schillerio ir Shakespeare’o dramaturgija Mickevičiui davė progos kritiškai pažvelg­ti į pradėtą „Demosteną“, o kartu ir į bendrąsias savo kūrybos nuostatas.

Schilleris, Goethe ir Shakespeare’as privedė Mickevičių prie romantiškiausio to meto poeto – Byrono, su kurio kūryba iš pradžių susipažino iš prancūziškų ir lenkiškų vertimų. Savo kelią prie anglų romantiko jis yra 1822 m. sausio pabaigoje taip nusakęs laiške P. Malewskiui: „Po germanomanijos prasidėjo britomanija; broviausi su žodynu rankoje per Schakespeare’ą kaip Evangelijos turtuolis į dangų pro adatos skylutę, Už­tat dabar Byronas eina kur kas lengviau ir jau labai toli nužengiau.“ Schilleris formavo Mickevičiaus baladės tipą, o Byronas – iki tol lenkų literatūrai nežinomą žanrą – poetinę apysaką (powieść poetycka), – kurį mes į lietuvių kalbą (rodos, ne visai vykusiai) išsivertėm terminu sakmė.

Mickevičius toli gražu neapsiribojo vien minėtais rašytojais: tuo pa­čiu metu jo intensyviai studijuota daug įvairios mokslinės literatūros – estetikos, poetikos ir kitų veikalų. Deja, ši literatūra nėra deramai išnag­rinėta ir susieta su poeto romantizmo formavimusi. Vis dėlto šiuo metu, kad ir paviršutiniškai žvilgtelėjus į ją, įmanoma teigti, jog Vilnius ir Kau­nas informacijos požiūriu nebuvo beviltiški užkampiai, kur poeto nepasiekdavo naujesnės literatūrinės idėjos ir žymieji kūrybos pavyzdžiai. Varšuvoje ir Krokuvoje tikriausiai tos literatūros galėjo būti daugiau, ten ji mėnesiu ar net pusmečiu būtų poetą pasiekusi anksčiau. Tačiau jam, nepaprastai nuovokaus proto jaunuoliui, ir to, ką gaudavo Lietuvoje, vi­siškai užteko, kad galėtų žengti literatūrinės minties avangarde.

Tiesą sakant, Varšuvoje pirmiau negu Vilniuje pajustas naujųjų lite­ratūrinių vėjų dvelksmas. Antai 1818 m. žurnale „Pamiętnik Warszawski“ poetas ir kritikas Kazimieras Brodzinskis išspausdino straipsnį „Apie kla­siškumą ir romantiškumą“. Kurie ne kurie lenkų literatūrologai norėtų šį straipsnį laikyti romantizmo pasireiškimo Lenkijoje pradžia. Iš tikrų­jų autorius dar buvo svetimas romantizmui, neigiamai vertino vokiečių romantizmui būdingus bruožus – fantastiką, žavėjimąsi viduramžiais ir t. t. Straipsnyje savotiškai mėginama, paėmus iš romantizmo literatū­ros tautiškumo idėją, papildyti klasicizmo principus. Todėl, kai kurių lenkų literatūrologų nuomone, K. Brodzinskis artimesnis sentimentalizmui ir nelaikytinas romantizmo pradininku lenkų literatūroje, didžiausias nuopelnas tas, kad atkreipė visuomenės dėmesį į romantizmą ir sukėlė dėl jo diskusiją, į kurią vėliau savotiškai įsijungė Mickevičius.

Galima šiaip ar taip vertinti K. Brodzinskio straipsni, bet viena yra tikra, kad etnografinėje Lenkijoje trečiajame dešimtmetyje neatsirado rašytojo, kuris savo kūryboje būtų mėginęs realizuoti romantizmo idėjas. Tai pirmasis padarė Vilniuje Mickevičius, o po kelerių metų – minėtos ukrainiečių literatūrinės mokyklos romantikai. Kai pradedi svarstyti, kaip atsitiko, kad Vilniuje, kur nebūta ryškesnės literatūrinės tradicijos, pirmiausia iškilo lenkų romantizmas, prieini prie iš pirmo žvilgsnio paradoksalios išvados: toji aplinkybė, kad Lietuvoje, skirtingai nuo etnografinės Lenkijos, ne viešpatavo kokia nors literatūrinė mokykla ir todėl jaunųjų rašytojų nevaržė kanonus diktuojantis rašytojas ar rašytojų sambūris, bus bene viena iš lemiamų sąlygų atsirasti čia romantizmui ir laisvai jam plėtotis.

Visose šalyse romantizmas buvo jaunosios kartos maištas prieš senąją kartą ir jos akceptuojamą santvarką. Ten, kur senoji karta išreiškianti savo estetines pažiūras (jose slypėjo ir politinės nuostatos), tvirtai laikė visuomenės gyvenimo vadžias, romantizmas sunkiau skynė­si kelią. Klasicizmo adeptai, visų pirma Varšuvoje, iš principo bijojo bet kokio maišto, net literatūrinio, ir atkakliai gynė „tvarką“. Mat bijo­ta prarasti tai, ką lenkai turėjo 1815 m. Vienos kongreso nutarimu sudarytoje Lenkijos Karalystėje. Juos patenkino užtikrinanti autono­miją konstitucija ir caro Aleksandro I žadinamos viltys, kad ateityje Lenkija gali būti atkurta tokia, kokia ji buvo 1772 m. Tikėtasi, kad tai pavyks padaryti liberalaus monarcho ir Lenkijos visuomenės gera valia. Todėl vengta žadinti visokias aistras, net literatūrines. Nuosaikaus nu­siteikimo veikėjams tuo atžvilgiu kaip tik labiausiai tiko klasicistinė ir sentimentalistinė literatūra, o romantizmas jiems rodėsi esąs iš užsie­nių plintanti beprotybė, kaip jl apibūdino 1819 m. žurnale „Dziennik Wilenski“ Jonas Śniadeckis, atsiliepdamas į minėtą K. Brodzinskio straipsni.

Tuo tarpu į tiesioginę Rusijos valdžią patekusiose „lietuviškose“ gu­bernijose padėtis buvo kita: nepriklausomybės praradimo jausmas skaudesnis ir praeities ilgesys – kur kas sopulingesnis negu Lenkijos Ka­ralystėje: čia buvo viskas prarasta ir neliko ką prarasti. Todėl „lietuviškoji“ jaunuomenė daug ryžtingiau atmetė tikrovę ir su ja į kompromisą einan­čią ideologiją – klasicizmą bei sentimentalizmą. Tai patvirtina Vilniaus universitete ir jo kuruojamose vidurinėse mokyklose vykęs jaunimo są­jūdis. Jį inspiravo ir jam vadovavo filomatų draugija, kurios vienas žymiausių kūrėjų ir ideologų buvo poetas Mickevičius. Atmesdamas klasicizmo ir apskritai Švietimo adeptų susitaikymą su carizmu, poetas kartu negalėjo neatmesti ir literatūrinių klasicizmo kanonų. Šis atme­timas pirmiausia reiškė klasicizmo dvasios nuostatų, o paskui ir formos, neigimą. Abu aspektai nebuvo atmetami sinchroniškai. Ryškiausias nesinchroniškumo pavyzdys – tai „Odė jaunystei“, parašyta 1820 m. gruodžio pabaigoje. Jaunatvišku entuziazmu ir maksimalizmu šis kūri­nys yra romantizmo dvasios. Autorius jau naudojasi tam tikromis stilistinėmis romantizmo priemonėmis, bet išliko klasicizmui būdinga odės forma. Netgi „Gražinos“ meniniame audinyje esama klasicizmui būdin­gų elementų. Tuo atžvilgiu bene radikaliausiai nuo klasicizmo atsiribota „Vėlinėse“.

Mickevičius, kaip ir visi jo bičiuliai filomatai bei filaretai, neapken­tė bet kokių tironų ir engėjų. Vilniškiams romantikams buvo artima Friedricho Schillerio tragedija „Plėšikai“ su užrašu viršelyje „In tyrannos“ (tironams). Tad jie neliko abejingi nė labiausiai despotizmo engiamam tau­tos sluoksniui – baudžiauninkams. Filomatai ne tik užjautė juos, kaip ir kitus carizmo slegiamus žmones, bet ir darė žygių juos geriau pažin­ti: rinko duomenis apie jų buitį ir dvasini gyvenimą, studijavo liaudies kūrybą. Antai 1820 m. pradžioje P. Malewskio iniciatyva filomatai pa­rengė „Geografini aprašymą, arba instrukciją, kaip sudaryti parapijos aprašą“ (1821 m. jis buvo nelegaliai išspausdintas 200 egz. tiražu). Tuo pačiu metu jie nupirko 100 egz. Jano Chodzkos knygelės „Jonas iš Svisločės“, kad ją išdalytų valstiečiams. Suprantama, tiek pats poetas, tiek jo draugai pažino valstiečių gyvenimą betarpiškai. Vilniaus gubernijoje ypač aktyviai buvo svarstoma baudžiauninkų teisinė būklė – didelė bajorų visuomenės dalis buvo nusiteikusi pripažinti jiems pilie­tines teises. Tiktai carizmas sukliudė tai padaryti,

Romantizmo idėjos kaip tik skatino domėtis liaudies gyvenimu, pažinti jos kūrybą. Tad Vilniuje susidarė ypač palanki situacija suartėti su liaudimi: tą suartėjimą stimuliavo tiek pačių vilniečių poreikis, tiek iš kitur plintantis romantizmas. Socialine prasme Vilniuje besiformuoiantis romantizmas reiškė demokratines tendencijas, o Varšuvoje viešpatauiantis klasicizmas buvo aristokratizmo išraiška.

Palyginti ankstyvą romantizmo atsiradimą Vilniuje lėmė dar viena svarbi aplinkybė: tai visuomenės požiūris į savo krašto istoriją ir apskritai į istorijos mokslą. Kai 1815 m., po dešimties metų pertraukos, Vllniaus universitete Joachimas Lelevelis pradėjo skaityti istorijos kursą, jo paskaitos sulaukė nepaprasto pasisekimo: jų klausydavo iki 600 studen­tų ir pašalinių žmonių iš miesto.

Kas ne kas pasakys, kad istorija buvo dėstoma ir Varšuvoje, ir Kro­kuvoje, ir Lvove. Tas tiesa, bet ten dėstė ne Lelevelis, romantiškos natūros asmenybė. Ir kas ypač svarbu, jis dėstė ne tik pasaulinę isto­riją, bet plačiai kalbėjo ir apie krašto praeitį, kas Mickevičių, jo bičiulius ir apskritai visus vilniečius ypač domino ir jaudino. Klausytojai lengvai gaudavo Vilniuje išleistus Lelevelio veikalus, kuriuose taip pat buvo aiškinama Lietuvos istorija: „Žvilgsnis į lietuvių tautų senovę ir jų ry­šius su heruliais“ (1808], „Istorika“ (1815), žurnale „Tygodnik Wilenski“ publikuotas straipsnis „Žinia apie lietuvių tautas“ (1817) ir kt. Domėji­mąsi istorijos dalykais stiprino taip pat Lelevelio kolegos Ignas Onacevičius ir Ignas Danilavičius, taip pat įvairių autorių straipsniai, gau­siai spausdinami Vilniaus periodiniuose leidiniuose. Pervertus 1815–1925 m. čia leistą periodiką, kyla įspūdis, kad istorinė tematika Vilniuje iš­gyveno savotišką bumą.

O Mickevičiaus būta ypač jautraus ir imlaus savo krašto istorijai, Lie­tuvos istorijai. Kelis šimtus metų trukusios permainingos lietuvių kovos su pavergėjais – vokiečių ordinais, didelės ir galingos valstybės sukūri­mas, ryškios valdovų Mindaugo, Gedimino. Algirdo, Kęstučio ir Vytauto asmenybės teikė romantiškai iš mažens nusiteikusio jaunuolio vaiz­duotei daug akstinų apmąstyti tautų ir asmenybių likimus, žadino jausmus. Visa tai kartu su kitais veiksniais klostėsi į romantinės kūry­bos nuostatas. Kur tu rasi romantiką, abejingą istorijai! Mickevičius iki pat amžiaus pabaigos žavėjosi Lietuvos praeitimi.

Nuo romantizmo neatskiriama taip pat meilės poetizacija. Kas be ko, šį jausmą šlovino ir neromantikai (Dante, Petrarca, Goethe). Tačiau ro­mantikų asmeniniame gyvenime ir kūryboje ji užima ypač reikšming|ir savitą vietą. Romantikų meilę dabar būtų net sunku apibūdinti. Sis jausmas nepaprastai susijęs su kūrėjo individualybe. Antai ir J. Čečiotas, ir T. Zanas, ir Mickevičius trečiajame dešimtmetyje buvo nelaimingai įsimylėję, bet tik pastarasis savo nelaimingą meilę pavertė vienu ryškiau­sių elementų, sudarančių poeto romantizmą. Jeigu ne 1820 m. įsiliepsnojusios meilės Marilei Vereščiakaitei sukelti dvasiniai sukriti­mai, tikriausiai poetas prie romantizmo būtų priėjęs keleriais metais vėliau. Ir tas romantizmas gal būtų buvęs ne toks radikalus.

Kalbant apie Mickevičiaus romantizmo formavimąsi, vertėtų atkreip­ti akis į tą įtaką, kurią jam padarė filomatų draugija, dalyvavimas jos veikloje. Galima spėti, kad, pavyzdžiui, Varšuvoje ar Krokuvoje bręstantys jaunosios kartos rašytojai nepatyrė tokio vaisingo kokios nors amžininkų draugijos poveikio, kokį jautė Mickevičius Vilniuje. Draugi­jos poveikis bręstančiam jaunuoliui ir poetui buvo labai įvairus, Kaip ir kiekvienas romantikas, Mickevičius brangino, tiesiog dievino draugystę: draugijoje jis patyrė labai daug. Draugijos susirinkimai, kur buvo skai­toma ir aptariama poeto kūryba, tapo savotiška kūrybine laboratorija. Čia bičiuliai yra pakišę poetui ne vieną vaisingą mintį, atkreipę akis į perspektyvią temą ar atveriantį naujus kūrybinius horizontus aspektą. Visa tai buvo didelis Mickevičiaus pranašumas palyginti su daugeliu am­žininkų, einančių kūrybos keliu kituose miestuose ar regionuose.

Kas be ko, Mickevičius turėjo savo prigimtyje ir psichikoje tam tik­rų duomenų, kurie taip pat artino jį prie romantizmo. Sakykim, Adomo bičiulis J. Čečiotas turėjo gerų norų ir dvasinio paslankumo, bet, atro­do, stokojo platesnio ir gilesnio kultūrinio pamato. T. Zanas, irgi reiškęsis kaip literatas (iš tikrųjų tai jis anksčiau už Mickevičių pradėjo kultivuo­ti baladės žanrą) ir garsėjęs kaip „spindulių“ teorijos kūrėjas, vis dėlto buvo daugiau racionalios mąstysenos žmogus, o racionalizmas yra jau romantizmo antipodas. Romantizmui reikia kažkokios „beprotybės“, kū­rybinės beprotybės, kurią turėjo Mickevičius.

Klausimas, kodėl lenkų romantizmo pradžia Vilniuje ir kodėl jos pra­dininkas – Mickevičius, yra nepabaigiama, o gal ir iki galo neišsprendžiama, tema. Čia tik iškelti klausimai ir keli preliminarūs sprendimai, kurie ga­lėtų paakinti lietuvių tyrėjus imtis ją narplioti.