Arnoldas Piročkinas. Trilogija apie tragiškiausią Lietuvos laikotarpį

2010 m. Nr. 1

Alfonsas Eidintas. Aukštai šaltos žvaigždės. – Vilnius: Versus aureus, 2009. – 530 p.

Greitai minėsime dviejų dešimčių metų sukaktį, kai Lietuva po pusę am­žiaus trukusio despotiško svetimųjų val­dymo atkūrė nepriklausomybę. Tai buvo tragiškumu išskirtinis Lietuvos ir jos žmonių istorijos tarpsnis, kuris vis dar nėra pakankamai apmąstytas ir įver­tintas. Pasinaudojęs šio neišsemiamo šiurpių kolizijų ir likimų aruodo medžia­ga, jaunosios kartos istorikas ir diplo­matas Alfonsas Eidintas (g. 1952 m.) ryžosi atskleisti prarastos nepriklau­somybės tragizmą grožinės literatūros priemonėmis: per kelerius metus mūsų visuomenei pateikė istorinių romanų trilogiją. Taigi istorikas metė labai svarų iššūkį mūsų vyresniesiems ir jaunes­niesiems prozininkams. Kaip jam pavy­ko šis užsimojimas?

Apie pirmąjį trilogijos romaną „Ieš­kok Maskvos sfinkso“ (2006) rašiau laikraštyje „Mokslo Lietuva“. Apie ant­rą trilogijos romaną „Erelio sparnų dvelksmas“ (2008) neteko rašyti, bet dėl to kaltas ne autorius A. Eidintas. Romane yra įspūdingų puslapių ir skyrių. Pvz., skyrių „Liepos pradžia VII forte“ galėtume pavadinti dešim­tuoju pragaro ratu: šiurpumu jis len­kia Dantės „Pragaro“ devintąjį ratą. Rašyti apie šį romaną nekilo ranka, nes pasidarė pernelyg koktu kalbėti apie jame vaizduojamus apgailėtinus lietuvių politikus Kazį Škirpą, Augus­tiną Voldemarą ir gausybę mažesnio kalibro buvusių Lietuvos kariuomenės bei policijos pareigūnų, po 1941 m. birželio 22 d. pavirtusių Kazio Borutos pinčiukais, nuolankiai pučiančiais į Hitlerio kruvino malūno sparnus. Kilo pasišlykštėjimas rašyti apie tokius mizerijas, kurie skelbėsi kovoją dėl Lietuvos laisvės.

Abiejose trilogijos knygose autorius neužsiminė apie trečią jos dalį. Tačiau 2009-aisiais išeina romanas „Aukštai šaltos žvaigždės“. Kaip ir pirmieji du, jis iliustruotas paties autoriaus pie­šiniais, išryškinančiais dar vieną isto­riko ir rašytojo talentą.

Skaitytojas, išgirdęs, kad romano autorius – istorikas ir diplomatas, bet ne profesionalus beletristas, ko gero, suabejos dėl kūrinio meninės vertės. Kad išsklaidytume tokią išankstinę nuostatą, pamėginkime apžvelgti kai kurias trečio romano pirmiausia į akis krintančias ypatybes.

Pats pirmasis grožinės literatūros kūrinio elementas, su kuriuo susidu­riame ir kuris dažnai lemia mūsų nu­siteikimą jį toliau skaityti, yra kalba, kitaip sakant, autoriaus sugebėjimas kurti vaizdą. Anemiška kalba iš karto paskatina kūrinį vertinti neigiamai: jo neišgelbsti nei kilnios idėjos, nei kom­pozicija, nei kiti įmantrūs elementai. Tuo atžvilgiu dėl romano „Aukštai šal­tos žvaigždės“ baimintis nereikėtų: jo kalba deramai vaizdinga, įvairi ir tiks­li. Ji sukuria reikiamą įspūdį.

Nesiimdamas nagrinėti vaizdingos kalbos priemonių, kuriomis autorius priverčia matyti ir vaizdą, ir veikėją, ryžtuos pateikti vieną ištrauką. Ji ilgo­ku (matau, kaip dėl to raukosi gerbia­masis redaktorius), bet verta dėmesio. Iš jos akivaizdžiai įsitikiname, kaip autorius sugeba žodžiais tapyti už­speistų partizanų dvasinę būseną:

O dar prieš metus, – nei iš šio, nei iš to pradeda taukšti šiaip jau gana tylus vyras Širšė, – kaip kartais mes gerai maitinomės, ypač kai buvau šviesaus atminimo Rapolo būryje. Pasaka tai buvo, o ne miško brolio gyvenimas… Negailėdavo ūkininkai mums nieko, nes ir patys turėjo visko užtektinai. Užeiname, būdavo, kad ir pas tokį geraširdį, darbštų, todėl ir tvirtą, pasiturintį ūkininką Labutį <…>. Jo vaikai netoliese gano sau karves <…>. Mes po ąžuolais sukrentame ir ilsimės be jokios baimės, juk jeigu kas – vaikai mus kaipmat pažadins. Saulė tik kyla, tik spinduliai Švysteli tarp šakų – šeimininkė žiū ir atlinguoja ilgais sijonais mūsų, tarp ąžuolų išsidrėbusių, link – ir atneša pusrytį, kaip saviškiams darbininkams kokiems per šienapjūtę… Užkramtome, juk mes jau alka­ni, juk visą laiką vis gryname ore, taigi miške praalksti greitai… Džiovinamės batus ir au­tus saulutėje, kiti skutasi, treti ginklus valosi išsiardę, o taip besikrapštant, besisiūnant, besilopant pradrėkstus rūbus – jau ir pietų laikas dangumi beatsiritąs… Vėl atlinguoja šeimininkė, jau nebe viena eina, o su vyriau­siu pečiuitu sūnumi, abu su di-i-i-ideliais krepšiais rankose, o krepšiuose pučiasi kati­lai, o tuose katiluose, tik paklausykite – rie­būs, rutuliukai net stumdosi paviršiuje, barščiukai <…> ir seilė mums tada tik tįsta tįsta, o kitame puode žvilgt – ogi dar visai karštos, ką tik nukaistos bulvės, ir dar jos krapukais apibarstytos, o virti lašiniai kyšt kyšt į paviršių – baltuoja tarp raudonų barščiukų, o lašinukų viduryje piršto storio raumenėlis ruduoja, neplonas toks raumenėlis… Iš pra­džių sukerti barščiukų lėkštę, miltinga bul­vele užsikibdamas, ir po bryzo lašinukų dar sriubos samtelį netausodamas įsipili – visiems užtekitinai priruošta… (p. 382–383)

Toliau Širšė pasigardžiuodamas kalbu apie atneštus partizanams pa­vakarius: “ėgi kas ten? Ogi geručiai tokie pavakariukai ramiai pievele į mus atslenka – duonytė, sviestukas, bidonukas ką tik pamelžto pieno, o kam dar ir to negana – še, griebk, čia šiltučiai ką tik kietai išvirti kiaušiniai rudučiais lukšteliais…“ Ne mažiau pa­traukliai alkanas partizanas Širšė prisimena vakarienės valgius ūkinin­ko pirkioje: „…švieži bičių korini išsiskėtoję lėkštytėje, baltas sūris suraikytas – ir trupini trupini tą ska­numyną į burnytę.,.“

Įsismaginusį pasakotoją nutraukia netekęs kantrybės partizanas: „Tuoj pat gausi į snukytį už tokias kalbas, Erode, – nukerta piktai Širšę, nesuras­damas savo rankoms vietos Demonas, – ar tai alkaniems žmonėms tokius dalykus pasakoti? Niekšas esi, štai ką aš tau pasakysiu.“

Neanalizuokime toliau šios būse­nos: matome, kad romano autorius sugeba ją lietuvių kalbos priemonėmis (mažybiniai daiktavardžiai, jaustukai, ištiktukai, dalelytės, pasakojamajai kalbai būdinga žodžių tvarka ir iš jos suvokiama intonacija) įtikinamai at­skleisti skaitytojui ir kartu pavaiz­duoti ryškų personažų charakterį.

Skaitytojas ima pasitikėti auto­riaus pasakojimu ir todėl, kad nemaža trilogijos veikėjų žinomi iš įvairių šal­tinių – yra realios istorinės asmeny­bės. Vieni jų vaizduojami gana plačiai, kiti paminimi tik epizodiškai. Ypač jų daug antroje trilogijos dalyje, romane „Erelio sparnų dvelksmas“. Kas neži­no, sakykim, tokių asmenų kaip Kazys Škirpa, Augustinas Voldemaras ar Pet­ras Kubiliūnas. Kiek mažiau bus į at­mintį įstrigę Zenonas Blynas, pulki­ninkas Jurgis Bobelis, Adolfas Damušis ir daugybė kitų. Romano „Erelio sparnų dvelksmas“ skyriuje „Žalioji“ minimos išsipirkusių iš VII forto pra­garo žydų pavardės, pasirodo, identi­fikuojamos su 1940 m. „Lietuvos tele­fono abonentų sąraše“ esančiomis pa­vardėmis. Iš tikrųjų romane teisingai nurodyta, kad inžinieriaus Lazerio Frenkelio gyventa Kaune, Prezidento g. Nr. 6. Paminėtas advokatas Simonas Jofė pagal telefonų knygą (rašomas Joffe) gyveno Ugniagesių g. 19-6, bu­halteris Mejeris Vazbickis (telefonų knygoje – Vozbuckis) buvo kaimynas: gyveno to paties namo 7 bute.

Romane nemaža vieton skirta Lie­tuvos aviacijos dirbtuvių inžinieriui Adolfui Bliumentaliui, su sūnum Ema­nueliu išgelbėtam Vytauto Kundroto iš mirties forto. Jo adresą randame tele­fonų knygoje – Gardino g. 57–3. Dar daugiau realaus asmens vaizdą sustip­rina leidinyje „Lietuvos aviacija“, „Švie­sa“, 2009, p. 43) nuotrauka „Aviacijos dirbtuvių inžinierius Adolfas Bliumentalis“ (už jos nurodymą dėkoju bičiu­liui Mindaugui Tamošiūnui).

Kiek mažiau „realių“ veikėjų esa­ma trečioje knygoje. Tačiau keli bolše­vikinių represinių įstaigų darbuotojai tikromis pavardėmis čia pavaizduoti gana plačiai – Stanislavas Aleksejevičius Vaupšasovas (išleidęs kelias atsiminimų knygas) ir majoras Ana­tolijus Michailovičius Guskovas (jo asmenybę patvirtinančių duomenų neturime). Nuožmią sovietinių saugu­miečių kovą su lietuvių rezistencija tikroviškai patvirtina tokių klastingų agentų kaip Juozas Markulis-Erelis ar Jonas Deksnys paveikslai. Jiems prieš­priešinami taip pat tikrai gyvenę Juozas Lukša-Skirmantas, Juozas Kazimieraitis-Vitkus ir kt. Šie realius prototipus turėję romano veikėjai su­gestionuoja tikėti ir rašytojo pramany­tais personažais: o gal ir šie turi tik­rovini pagrindą?

Žūtbūtinėje kovoje išryškėja abiejų pusių veikėjų charakteriai. Reikia pri­pažinti, kad istorikas rašytojas jiems pavaizduoti naudojasi ne juoda ar balta spalva: spalvų paletė gausi ir gyvenimiškai įvairi. Antai ypač relje­fingas išėjo pulkininko Vaupšasovo-Vaupšo paveikslas. Šis senas čekistas, 1946 m. komandiruojamas iš Maskvos į Lietuvą stiprinti akcijos prieš su­sitelkusius miškuose partizanus, vagone majorui Guskovui, taip pat siunčiamam kitos žinybos tokiu pačiu tikslu, pasididžiuodamas pasakoja apie savo patirtį kovoje su tarybų valdžios prie­šais. Vienas pasakoja, o kitas dėmesin­gai klausosi vyresniojo, ir abu pasimė­gaudami girsnoja konjaką užkandžiau­dami sumuštiniais. Nors Vaupšasovas visiškai atsidavęs komunistų partijai ir svajoja apie generolo antpečius, vis dėlto pokalbio pabaigoje, kai Guskovas užsisvajojęs pareiškia, kad „bus įdomu Lietuvoje…“ (mat prisiminė savo bū­rimą čia 1940 m.), Vaupšasovas pašai­piai pagalvoja: „Ir dar kaip įdomu, daug įdomiau negu tada, kai tu 1940 metų pavasarį, brolyti, Lietuvoje gyve­nai kaip rojuje…“ (p. 133). Šis minties vingis, visai menkutis, vis dėlto daro Vaupšasovą gyvenimišką ir įtikimą.

Atvykęs į Lietuvą, Vaupšasovas, prisidengęs Gradovo slapyvardžiu, tu­rėtu 1941–1945 metais, kai Balta­rusijoje vadovavo raudonųjų partizanų būriui, ėjo Žaliosios milicijos viršinin­ko pareigas. Čia jis atpažįsta Emanuelį Bliumentalį, dirbantį dabar Ža­liojoje mokytoju. Pasirodo, išgelbėti iš VII forto tėvas ir sūnus Bliumentaliai 1941 m. galiausiai pateko į Gradovo būrį.

Gradovas-Vaupšasovas Žaliojoje suka galvą, kaip likviduoti Balų Laumučio būrį ir gyvą pagauti jo vadą. Balų Laumutis – tai Vytautas Kund­rotas. Jis taip pat atpažįsta Emanuelį, net linkęs įtarti jį dirbant saugumui. Tad Emanueliui Bliumentaliui gresia Pavojus iš abiejų pusių. Vis dėlto Balų Laumutis įsitikina, kad jo išgelbėtasis Emanuelis ne išdavikas. Drąsiai lan­kosi pas Janiną Diržytę, kuri su tėvu gyvena tame pačiame name kaip ir Emanuelis. Galiausiai šiam susidaro galimybė net išgelbėti Janiną nuo saugumiečių. Kai jų būrys atvyksta tremti abiejų Diržių per eilinį vežimą į Sibirą, Emanuelis Gradovui-Vaupšasovui ryžtingai pareiškia, kad Janina nuo jo laukiasi kūdikio, taigi yra fak­tiška žmona. Gradovas-Vaupšasovas kažką įtaria, bet galų gale, prisiminęs, kaip Emanuelis, tada dar vaikigalis, per mūšį su baudėjais policininkais atvilko partizanams šovinių dėžę ir tuo juos išgelbėjo, patiki ar apsimeta patikėjęs ir įsako pakeisti tremiamųjų sąrašą – išbraukti iš jo Diržytės pavardę.

Kiek vėliau išgelbėtą nuo išvežimo Janiną Emanuelis Bliumentalis, žino­damas, kad gimsiantis kūdikis yra bažnyčioje su ja sutuokto Vytauto Kundroto (ne atsitiktinai sutampa Vytauto Kundroto ir Vytauto Bliumentalio vardai!), oficialiai veda. Ta­čiau jų santuoka lieka fiktyvi. Nors Emanuelis myli Janiną ir viliasi il­gainiui su ja suartėti, ji lieka ištikima savo tikrajam vyrui – Balų Laumučiui. Ji atsidavusi jo laukia ir tada, kai Gradovui-Vaupšasovui pavyksta iš­sklaidyti jo būrį, o jis pats dingsta be žinios iš Žaliosios apylinkių. Suži­nome, kad jam pasiseka per Lenkiją nusigauti į Švediją, o iš čia vargais negalais – į Angliją.

Perskaičius visą knygą, paaiškėja nuoseklus tolesnis šių trijų artimais ryšiais susijusių žmonių likimas. Ja­nina Diržytė-Bliumentalienė žūsta au­toavarijoje (p. 493). Vytukas įsūnija­mas Stasio Ratkaus-Ratkevičiaus, ne­paprastai užsikonspiravusio Vytauto Kundroto patikėtinio, palikusio įsū­niui pirmojo įtėvio pavardę.

Visa paini Vytuko istorija jam (ir skaitytojui) pradeda aiškėti tik 1996 metais, kai po visokių gyvenimo vingių jis atvyksta į Londoną kaip atkurtos nepriklausomos Lietuvos konsulas ir čia netikėtai susipažįsta su pasiligoju­siu Vytautu Kundrotu. Nepaisydamas užuominos, kad jis – ne Bliumentalis, konsulas ir toliau tebėra įsitikinęs, jog Izraelyje gyvenantis Emanuelis Bliu­mentalis, kuris jį kviečia atvykti, nes turįs kažką svarbaus pasakyti, yra jo tėvas. Vytauto Bliumentalio žydišką kilmę rašytojas dar sustiprina jo domėjimusi kabala – teosofiniu judaizmo mokymu: Londone iš anglų kalbos jis verčia tekstus iš pagrindinio šio mis­tinio mokymo veikalo – „Zoharo“.

Taigi A. Eidintas pačioje romano pradžioje tarsi mitrus kriminalinių romanų autorius užmezga intrigą, kuri verste verčia skaitytoją įsitempus laukti atsakymo, kas iš tikrųjų yra tas Vytautas Bliumentalis. Šis paskutinės trilogijos dalies bruožas liudija auto­riaus sugebėjimą organizuoti pasako­jimą taip, kad per visą romaną už no­sies vedžiojamas skaitytojas pagaliau tiesą sužino dviejuose paskutiniuose skyriuose – „Paskutinis Emanuelio Bliumentalio laiškas“ ir „Žaliosios tėvas“. Ar lietuvių literatūroje rastume daug romanų, kur būtų taip pinama intriga, kaip tai padaryta romane „Aukštai šaltos žvaigždės“?

Dar galėtume pridurti, kad A. Ei­dintas yra gana modernus romanistas: jis nesivaržo griebtis priemonių, kurių veltui ieškotume mūsų klasikų kūry­boje. Čia turime galvoje jo pomėgį įtai­giai vaizduoti seksualines scenas. O viename skyriuje, pasakodamas apie grupę vilniečių studentų „draugo­vininkų“, talkinusių Kaune milicijai tramdyti demonstracijas, vykusias po Vytauto Kalantos susideginimo 1972 m. gegužės viduryje, pažėrė jų vartojamų keiksmažodžių srautą (p. 321–324).

Sekso scenoms gal ir rastume šiokį tokį pateisinimą: netgi įdomu skaityti pikantišką vaizdą, kaip Jonas Paragys, laukdamas, kol sodybos šeiminin­kas ras progos pervesti jį ir Vytautą Kundrotą per dar menkai saugomą sieną, su šeimininko žmona stengiasi palikti tautai kuo daugiau lietuviukų. Akcija vyksta tvarte stebint karvei ir nesigėdint ant tvarto pastogės tū­nančio Vytauto. Kas yra skaitęs dabar gausių sekso technikos vadovų, tų šis epizodas nešokiruos. Tačiau keiks­mažodžių pateikimas kelia priešiš­kumo jausmą. Ar tik neapšmeižiami 1972-ųjų studentai, ypač medikai, ku­rie, kiek teko patirti su jais bendrau­jant, visada pasižymėjo aukšta dva­sine kultūra. Jeigu jau knietėjo auto­riui atskleisti sukauptų keiksmažo­džių atsargą, tai bent galėjo parinkti tipiškesnius asmenis ir atvejus: apie stribų keikimąsi pasitenkinta pasaky­mu, kad jie keikėsi rusiškais keiksma­žodžiais.

Norint priekabiauti, būtų galima iš paskutinio romano išrašyti dešimt penkiolika sakinių su nusižengimais kalbos kultūrai ar korektūros klai­domis. Vis dėlto jų kur kas mažiau negu pirmuosiuose dviejuose roma­nuose. Čia, matyt, būta apdairesnio ir knygos redaktoriaus. Tačiau nebūkime smulkmeniški: pasakykime, kad ap­skritai mūsų skaitytojai gavo vertingą panoraminį kūrinį – trilogiją. Ji ver­tinga ir pažintiniu, ir meniniu po­žiūriu. Joje iš tikrųjų darniai jungiasi istorinė faktologija ir meninė išmonė. Tokia darna pasižyminčių stambių veikalų ligi šiol lyg ir neturėjome. Alfonso Eidinto trilogijos pirmtaku, ko gero, tiktų laikyti V. Krėvės romaną „Miglose“. Bet apie aptariamos trilogi­jos sąsajas su lietuvių literatūros rai­dos kontekstu palikime spręsti kvali­fikuotiems literatūrologams.