Marcelijus Martinaitis. Eilėraščiai
1992 m. Nr. 6
Mišios Katedros aikštėje
Neįtikėtina, kad šitiek žmonių išmirs
gana greit – po kelių dešimtmečių
gyvų nebus nė vieno.
Tai prisikėlimo repeticija,
trumpa prisikėlusiųjų vienybė,
transliuojant Dievo grįžimą.
Kas jungia –
tas išardys mus,
kas sutaiko –
tai ir supykins
gana greit –
dar šitoj kartoj:
kol bus gyvų,
kaulai neapkęs kaulų,
mirusieji – mirusiųjų…
Dabar matau,
kaip atrodys prisikėlę iš numirusiųjų,
dabar žinau –
pasaulis baigsis giesme:
gyvieji mirs,
mirusieji kelsis,
transliuojant Dievo grįžimą.
Kol būsime atšaukti
kartu ir po vieną,
kol visus mus sulydys kalba –
tai ir bus
tikroji Dievo ugnis.
Poetas su juodu nimbu
Poetas turi teisę būti įduotas,
taip pat būti apkaltintas
dievomaiša, hemeralopija, kolekcijų išniekinimu.
Poetas turi teisę tylėti –
lyg paraudus žvaigždė viršum žemės,
prisiartinant marui.
Poetą išvarpo jo žodžiai,
kaip kirvarpos stalo koją, ir niekur,
ji niekur negali išeit iš tėvynės.
Poeto laiką rodo seni veidrodžiai,
ant jo kūrinių byrančios dulkės
nuo medinio trūnijančio Dievo.
Poetas supranta daugiau nei kiti
arba nesupranta nieko,
ką supranta kiekvienas.
Poeto tie išsigąsta, kuriuos jis mylėjo:
poetas turi teisę būti jų nužudytas –
jį bučiuoja tasai, kurs netrukus išduos jj.
Miega tie, kurie bus jo apaštalai,
miega tauta, kai poetas
prakaituoja krauju.
Poeto mirtis būna jo pergalė,
jo triumfas – taip nugali
gyvenimo laikinumą.
Poeto kūryba yra jo sapnai,
o tik po mirties atsibunda
ir nustumia akmenį, kuriuo buvo užverstas..
Vėžys
Tėvo plaučiuose rado besivystantį Dievo gemalą,
galvos kontūrus su žaizdomis erškėčių vainikui.
Plaučių abortas tęsėsi dvi valandas:
ne vietoj pradėtas kūnas buvo jau nukankintas.
Juodosios Būties angelo apreiškimas,
nekalto prasidėjimo klaida plaučiuose…
Ar ne jis turėjo atpirkti pasaulį?
Ar ne jo kančia turėjo įsišaknyt mūsų kūnuose?
Mirtis negimusio Dievo –
žmogaus kūnas tapo jo kryžiumi…
Iš kūno išplėšta pasaulio kančia operacinėje –
kaip nuimtojo nuo kryžiaus galva…
Po plaučių aborto
konsiliumas ar ne taip ištarė,
ar tai ne žodžiai nuo kryžiaus:
Consummatum est –
Užbaigta!
Nefertitė
Jos, moterys, taip pat mirtingos:
tik ilgiau pagyvenęs ėmiau tai pastebėt.
Gražiai jos moka paslėpt laiko suraižytus veidus, –
panašiai sodininkas
peiliu supjausto obelaičių kamienus,
kad jos apsiskleistų žiedais ir būtų vaisingos.
Mane vis klaidino Renesanso portretai,
Petrarkos meilės sonetai.
Daili Nefertitės galva – ir ta apgaulinga!
Jos nešioja gražiai savo gyvastį,
lyg tai būtų amžina, nemirtinga –
gilios prakirptės, lūpų dažai,
plaukų sruogos ant apnuoginto kaklo,
eisenos, išmoktos iš muzikos.
Mačiau vien tik gyvas veidų reprodukcijas,
amžinus, nemirtingus Nefertitės žvilgsnius!
Tik muziejuje neseniai pastebėjau,
kad viena jos akis padaužta, rodos, įgėrusio karininko:
tik viena akim žvelgia į amžinybę!
Apie jas meluoja meno albumai, reprodukcijos,
parkų skulptūros, dievų motinos:
menas nuslepia jų mirtingumą!
Visada pasiruošusios patikti,
lyg būtų amžinai gyvos:
muziejuje, pakelės smuklėje
Nefertitės akim, padaužtom
įgėrusių vyrų.
* * *
Mano žemė sulaukė amnestijos.
Skambinu į Kalnujų kapines:
sakau: skubinkite –
jau atrasti dokumentai…
Ne sau ir ne savo valia
jūs priėmėt žemės komuniją
Kalnujų kapinėse – kažkada
jūsų burnas mačiau dar pilnas kalbos.
Laikas jums atsišaukti, mirusieji, –
žemė, kurią pagulėt, vaisių neduoda.
Savo vardais jau atsišaukia javai,
plynuose laukuose sujuda pašaukti kaimai.
Vilniuje surasti antspaudai, kad kregždės
gali turėt nuosavybę kiekvieno namo pastogėj.
Pučia nuo kapinių vėjas, pakvipęs darbymečiu:
jam įsileist dar neturime tiek daržinių.
Amnestuotam Izidoriui grįžta šventumas,
rugiai atgauna teisę švęsti sekmadienius,
per Sekmines galvijai galės poilsiauti,
visos metinės kaltės bus jiems atleistos:
kam už rugius, išbraidytus per ganiavą,
kam už apverstą kibirą, išlaužtus vartus, –
jeigu tiek žmonės tenusikalstų,
nebijotų mirties – kaip ir jie.
Tik Kalnujai kai vėl užgiedos, Dievas galės nieko neveikti,
koplytėlėse galės ilsėtis šventieji,
nes tada, kai Kalnujai užgieda,
pasaulyje nieko bloga nevyksta.
* * *
Nesiskutęs, lyg ko išsigandęs.
Painiojasi atsirišę batų varstukai.
Susiglamžęs, gėdijuos
didelių veidrodinių langų,
lenkiuos atvertų bažnyčių.
Žmonės, matot, koks jis!
Kaip jis eina!
Kaip velkasi permirkę
batų varstukai –
aš dėl jų nesilenksiu!
Prieš žodį šiandieną bejėgis tarsi prieš Dievą.
Katedros elgeta – ir tas laimingesnis!
Jis gieda, užvertęs akis,
ir nesigėdija Dievo.
Aš nuskurdęs labiau negu jis
Dievo akivaizdoje,
labiau negu jis – prieš žodžius,
kuriuos parašiau…
Prisiminimas (Kalėdų pasaka)
Sėdi senelė ir mezga
aukštam giliam krėsle.
Pats pavasaris. Žydi sodas.
Žiedlapiai krenta
ir gražiai margina jos drabužį.
Baigiasi vasara. Sėdi senelė,
sėdi ir mezga. Namai ištuštėję.
Langai be stiklų.
Atlapos durys.
Sodą iškirto.
Suarė kelią bažnyčion.
Sėdi senelė ir mezga
aukštam giliam krėsle.
Nugriovė namus.
Užvertė šulinį.
Grynam, suartam lauke
paliko tiktai senelę
su mezginiu.
Žiema. Sninga ir sninga.
Tuščiam ir baltam lauke
toli toli
apsnigus senelė su mezginiu –
mezga šalčio raštus
langams.
Vaikų langams Sibire –
Kalėdų rytmetį,
iš Paserbenčio…
Pliugžmos Viernyj Ruslan
– Sendamas jis labai prisirišo.
Bet šiandien nebe toks, –
buvo liūdnas iš ryto, slapstės…
Tik jūs švelniai,
kad nesuprastų.
Sakau – buvo labai ištikimas.
Partrenkdavo bėglį iš karto…
Štai kiek medalių.
Gal paimsit ir juos? Ačiū…
Tai paimkite ir pasaitėlį…
Buvome paklaidinę. Žinot –
šuva namuose, o tarnybai jau nebereikia.
Grįžo šlapias, perkaręs, šoko į glėbį…
Galėjo sprogti širdis –
kaip jis džiaugės!
Klausė vaikai: ar neskaudės?
Kaip? Dujų kameroj?..
Taip baisiai – kaip žmones!
Sakot – be skausmo?..
Pasakysiu vaikams, –
jie prašė, kad neskaudėtų.
Tik jūs švelniai…
Štai maistas, prieš tai
jis mėgsta kepenis…
Būkit malonūs –
dėl vaikų.
Ačiū, labai malonu,
ačiū…
Komisarės naktis
Pliugžma, pašokęs iš miego,
grabinėjasi bukais pirštais, –
panašiai ant naktinio stalelio
pagiriom ieško degtukų…
Po to sulenda visas į ją,
nenusisegęs diržo, su antpečiais,
lyg slėptųsi užvytas,
vos nušokęs nuo žirgo.
Kol jis darbuojasi, ,
žiūri jinai į lubas,
klausos, kaip skimbčioja
stiklinė į butelį.
Kol ją siaubia, šnabžda viena sau:
– Gyvulys! Gyvulys!
Nenusisegęs revolverio…
Ką jis ten veikia?
Ką taip ilgai veikia?
Pasiutus Pliugžmos jėga
gniaužia plaučius ir dusina, dusina –
taip kraujas kyla gerkle
po šūvio…
– O koks jis vyriškas,
kai sagstos revolverio dėklą,
kai stovi ir laukia komandos
ir vėjas gražiai išpučia
jo prasegtą palaidinę…
Kaip ilgai persekiotas – basas,
sutaršytais plaukais,
uždusęs,
pagaliau pasijutęs saugus –
užmiega…
Nusiaubta,
ištuštėjusi ji bando migdytis –
ir peršti,
ir peršti
įsčiose pradėta
aštri penkiakampė žvaigždė.
Velnio duobė
Į raistą šiąnakt einame patirti šiurpo –
mes leidžiamės į patį Velnio dugną.
Iliuminuota rupūžė kaip kurpė.
Žukauskas kursto ugnį.
Nors laužas plieskia – visos anglys šaltos. –
Kiekvienas esame po rupūžę pasėdęs.
Tankmėj praplyšo krūtininis altas
kutenamos mergos arba pelėdos.
Tuoj pralėkė baisi gauja bastūnų
ir mūsų galvas nuo pečių nudaužė.
Skeletai šildos, išsilaisvinę iš kūnų,
kiek atokiau sau susikūrę laužą.
Lazdynai šniokšdami staiga palinko –
viršum kažkas prabėgo ant koturnų.
Kiekvienas galvą leidžiame aplinkui,
ugnies pripylę į atvertą burną.
Ir matome žodžius, kaip atsiskyrę
nuo lūpų klaidžioja žaltvykslėm.
Dar buvome gyvi labiau nei mirę,
bet nežinojome, lig ryto ar išliksim.
Baisus atgijęs stuobris užsirūkė,
suktinę prisidegdamas nuo pjaulo,
puvėsiais dvokiantį paleido rūką –
ir išlėkė iš jo plika merga ant kiaulės.
Kur vyrai, kur mergaitės – susimaišė:
skubėjom rinkt į kūnus, kaip į maišą –
kieno skeletas, kur galva, kam kojos,
kol dar gaidys nebuvo užgiedojęs.
Velniai suriko – buvo užvedę motorą,
rausvi rūkai virš laužo sklaidės.
Iš vakaro tarp mūs nebuvo moterų,
dabar – neliko nė vienos mergaitės.
O saulė rytmetį ankstyvą
į Velnio duobę žvelgdama apstulbo:
visi girti – nė vieno gyvo,
kaip trenkus automobilį į stulpą.
Daina apie smurtą
Pro baisų sapną
visa suvirpau –
pusė pasaulio,
rodos, nuvirto.
Tave išgirdus,
šokau iš guolio
ir vienmarškinė
į tamsą puoliau.
Kritau ant kelio
prie tavo kūno –
rankos nutirpo
iki alkūnių:
numestas peilis,
ant jo – mėnulis.
Veidu į žemę
tu atsigulęs.
Vakar pasaulis
gražiai žydėjo,
dabar per plentą
kraujai tekėjo.
Mano krūtinę
skausmas įlaužė…
Miestelio šviesos
per plentą šliaužė.
Kas tai padarė?
Nėra nė kvapo…
Ką užrašyti
ant tavo kapo?
Arti – mėnulis,
toli – nameliai…
Lūpos bučiavo
kruviną kelią.