Dovydas Umru. Sputum
2024 m. Nr. 10
Iš jidiš k. vertė Goda Volbikė
Dovydas Umru (1910–1941) gimė Alytuje. Tikroji pavardė – Liackovičius. Pseudonimas „Umru“ jidiš kalba reiškia „Nerimas“. D. Umru buvo kairuoliškų pažiūrų rašytojas, tarpukariu veikęs Kauno literatūriniame lauke. Savo kūrinius publikavo laikinosios sostinės jidiš periodiniuose leidiniuose ir literatūriniuose almanachuose. Išleido dvi apsakymų knygas: „Žaver“ („Rūdys“, Kaunas, 1937) ir „Derner“ („Erškėčiai“, Kaunas, 1939). Pastarasis rinkinys buvo teigiamai įvertintas to meto kritikų „kaip vienas brandžiausių ir išbaigčiausių vietinės jidiš literatūros darbų“1. Savo kūryboje D. Umru plėtojo socialinę tematiką, atsigręžė į visuomenės pakraščius, atstumtuosius, jautriai vaizdavo jų likimus: į rašytojo akiratį pateko karo pabėgėliai, džiovininkai, bedarbiai ir pan. Apsakymai jaudina įtaigumu, Kauno jidiš literatūros kontekste yra vieni meniškai stipresnių. Pirmosios sovietinės okupacijos metais D. Umru dirbo Vilniuje ėjusio laikraščio „Vilner emes“ („Vilniaus tiesa“) redaktoriumi ir Valstybinio žydų teatro direktoriumi. 1941 m. suimtas Vokietijos slaptosios policijos agentų dingo be žinios.
Apsakymas „Sputum“2 yra iš rinkinio „Derner“.
Apsakymas
Ankštame sanatorijos budėtojos kambarėlyje buvo trošku. Tarp dviejų medikamentų spintų, rašomojo stalo, telefono staliuko, sofos ir kėdžių susidariusiame take grūdosi ligoniai. Tarsi kaliniai apsirengę vienodos spalvos pižamomis ir chalatais, su temperatūros parodymų lentelėmis rankose jie yrėsi link aukštų svarstyklių ir stumdydamiesi šnekučiavo.
Nuolat varstomos koridoriaus durys nė karto taip ir neužsidarė. Langą priešais saugodamiesi skersvėjo užstūmė, ir pakilusi džiovininkų temperatūra pripildė orą prakaito tvaiko.
Sesutė, žyminti pasikeitusius svorio rodmenis, buvo nervinga. Po budėjimo nakties visa susitaršiusi, nesipraususi, baltą chalatą užsimetusi tik ant nuogo kūno, šokinėjo nuo svarstyklių prie rašomojo stalo ir piktai, netgi grubiai atsikirtinėjo į ligonių problemas:
– Kodėl nukrito! Jūs gydytojo paklauskite!
– Tik nedejuokite, nes neteksite dar daugiau!
Liesas išstypęs jaunuolis, baltas kaip tie jokio poveikio jo varganam svoriui nedarantys grietinės ąsotėliai, kuriuos gaudavo kas rytą, ištiesė kairę ranką, perbraukė dešiniosios pirštu per delną ir mėlynomis akimis guviai žvelgdamas į papilnėjusį draugą tarė:
– Taip pasveiksi, kad čia žolė želti pradės…
Dar nebaigus sakinio visi, jį jau žinodami, prapliupo juoktis. Sesutė primerkė juodas siauras kaip japonės akis, pro jos storas praviras lūpas šmėstelėjo kiek per dideli dantys. Viena vyresnio amžiaus moteris užsikosėjusi nusitvėrė svarstyklių. Kosulys veržėsi giliai iš vidurių, dusliai sprogo, perėjo į krenkštimą ir nuskendo susikaupusių skreplių gargalynėje.
Darbuotoja surimtėjo. Vis labiau nervindamasi ėmė varyti iš kambario visus, kuriems čia nebebuvo kas veikia. Suskambus telefonui piktai atsiliepė, nutraukė pokalbį, numetė ragelį. Staiga jos žvilgsnis pasidarė griežtas:
– Me-je-ro-vič! – beveik rėkte suriko. – Duokite lentelę! Aš užrašysiu!
Mergina, į kurią ji kreipėsi, vos pastebimai krūptelėjo.
– Pati užsirašysiu, – burbtelėjo nė neatsigręžusi ir jau ruošėsi išeiti.
– Galiu ir aš!
Pasvėrusi merginą ištraukė jai iš užančio lentelę, akimis perbėgo įrašą, susirinkusiuosius ir įbedė į ligonę piktą žvilgsnį:
– Tai štai kaip?.. Klastojate savo svorį?
Mergina sutrikusi nuraudo ir murmtelėjo:
– Na, kam klastoti…
– O kas čia? Kas per taisymai prieš aštuonias dienas? Bijote, kad bus pastebėti jūsų dvylika priaugtų kilogramų?! Nepadės! – ir pagriebusi nuo stalo parkerį vietoj neteisingų įpylė didelius ryškius skaičius. – Jus vis tiek išrašys iš sanatorijos!
Budėtojos kambarėlyje stojo tyla. Ligoniai atrodė priblokšti. Bandydama išvengti jų žvilgsnių mergina nudelbė akis ir nerangiai, lyg sustingusi išsprūdo pro durų tarpą.
Grįžusi į palatą krito ant lovos, įsisupo į pilką žieminį chalatą ir pravirko.
Gėda, nutvilkiusi pas budėtoją, dabar pamažu peraugo į bejėgišką neapykantą. Ko prie jos prikibo? Aplinkui visi tokie šalti ir beširdžiai. Niekam nerūpėjo jos likimas. Tūkstančiai sveikų ir sočių cinikų problemėlių užvaldė pasaulį, o ja kuo ramiausiai be jokio gailesčio atsikratė.
Ant savo nugaros pajuto kažkieno ranką. Iš atsargaus prisilietimo atpažino žmogų, bet neatsigręžė. Ką pagelbės lašelis švelnumo ir ištikimybės? Šioje abejingumo jūroje jie bejėgiai kiekvienas skyrium, o dar labiau drauge.
– Chane…
Ji gulėjo apsisiautusi ir nejudėjo. Tamsoje iš po apkloto aiškiai matė poilgį ramaus veido kontūrą, ant pilkų akių kiek nuleistus vokus. Švelnus rūpestingas balsas vos girdimu šnabždesiu prašė:
– Chane, atsisuk… Chane…
Tyla. Varpelis koridoriuje pakvietė pusryčių. Pradėjo trinkčioti durys, ligoniai triukšmingai judėjo link valgomojo, pro atvirą langą padvelkė maloniu žiemos rytmečiu: dar neištryptu sniegu, rūke skendinčiais medžių kamienais, baltai apsnigtomis svyrančiomis eglių šakomis.
Staiga Chanė atsisuko ir atsisėdo pusiaugula. Baisiai susivėlę garbanoti pelenų spalvos plaukai krito ant veido. Blizgančios rudos akys atrodė paraudusios, skruostai buvo drėgni nuo ašarų, išvagoti atsispaudusių sugniaužytos pagalvės dryžių.
– Mane išrašo iš sanatorijos, – mestelėjo abejingai, įsmeigusi į jį įdėmų žvilgsnį, tarsi būtų laukusi atsakymo.
– Iš kur žinai? – numykė jis neaiškiai. – Nurimk. Papasakok.
– Žinau, Dovydai.
– Bet iš kur?
– Iš kur?.. Jaučiu, seniai jaučiu. O kaip kitaip? Amžinai rūpinsis savivaldybė? Pamokėjo už mane porą metų, ir gana! Turi ateiti kiti, nauji, išlaikytinų tuberkuliozininkų netrūksta, – svarstė atsirėmusi į jo petį. – Dovydai, kodėl aš neturiu bacilų? Tada neišrašytų, bijotų užkrėtimo. Juk jie puikiai žino, kaip apsaugoti savo sveikatą.
Ir netikėtai užmetusi ranką jam ant kaklo ėmė traukti prie savęs:
– Dovydai, duok man keletą… Tu jų turi… Savo seilių… Nesipriešink… Pabučiuok.
Tas užsidengęs burną atkakliai sukiojo galvą į šalis ir stūmė ją nuo savęs:
– Chane, nebūk beprotė! Su bacilomis irgi išrašo…
Ji prapliupo isteriškai juoktis.
– Tuberkuliozininkas užsikrėsti negali, klausiau gydytojų… – krizeno pro ašaras. – Aš irgi galiu jų pasigauti. Jei stipriai persišaldyčiau ar sušilusi išsivoliočiau sniege… Bet nee, tegu verčiau jie jas pasigauna… Aš nenoriu… Nebijok… Gali pabučiuoti… Bent kartą mylėkime kaip visi… Dovydai, nebijok!
Iš jos pamišusiai kvatojančių akių sruvo ašaros, o skaudžiai ištroškusios lūpos siurbėsi aistringai, gaivališkai, gyvuliškai – – –
Pro pravirą virtuvės langą virto tirštas garas. Ant takelių tarp klombų pilkšvai melsvais rūbais vilkinčios sanitarės svaidėsi sniego gniūžtėmis. Kiemą užtvindė linksmi, sveiki jaunų kaimiečių balsai. Ligoniai apgulė palatų langus, o tada išgarmėję laukan patys prisijungė prie savo slaugytojų išdaigų.
Prie vieno iš sanatorijos šulinių stovėjo plačios rogės. Apsimuturiavęs diržu sujuosta krūva skarmalų tarp pastatų vaikštinėjo vežikas. Atkėlė apsnigtą šulinio dangtį – lūkuriuodamas keleivių aiškiai nuobodžiavo ir būtų mielai šnektelėjęs su kuriuo nors iš vietinių. Pirštiniuota ranka šluostėsi nosį, pliaukšėjo botagu per sniegą, dairėsi tinkamos progos. Įsisiautusi iki pirštų galiukų į chalatą, susikišusi rankas į rankoves priėjo Chanė:
– Svečių atvežėte?
– Taigi.
Kalbėdama Chanė žiūrėjo labiau į roges negu į vežiką. Jos bespalviame balse girdėjosi nuovargis, lyg prieš tai būtų ilgai verkusi.
– O kada atgal?.. Gal ir mane paimtumėte?..
– Sėskite ir važiuokite, – radęs pokalbininkę vežikas dabar jau nieku gyvu nenorėjo jos paleisti, – čia jūsų nuosavas vandentiekis?.. Siurbia iš visų trijų šulinių?.. Ir sveikiems, turiu galvoje, personalui irgi?..
Chanė nelinko į kalbas. Jos likimas sanatorijoje jau buvo apspręstas. Prieš keletą dienų užsukę savivaldybės atstovai liepė nutraukti pašalpą. Reikėjo važiuoti į miestą ir išsiaiškinti, kaip toliau gyventi.
Rogėms pajudėjus iš vietos, Chanė atsisuko į Dovydą. Prie šulinio būriavosi ir kiti ligoniai. Palengva ant jų ilgų pilkų chalatų, ant gelsvų pastatų, ant visos miškingos vietovės krito sniegas. Jai rodėsi, tarsi kažkas būtų ramstį ištraukęs iš rankų. Sanatorijoje gyveno daugiau negu metus. Prieš tai gulėjo ligoninėje, o dar anksčiau stiprinosi įvairiose gydyklose. Liga prasidėjo vos trylikos. Kai tik kiek pagerėdavo ir ji atgaudavo jėgas, būdavo išsiunčiama pas ištekėjusią seserį, bet ilgiau poros mėnesių be gydymo įstaigos nėra ištvėrusi.
Jie pradėjo leistis pakalnėn. Sniegas, miške kritęs tingiai ir ramiai, tuščiame slėnyje ėmė pustyti įkypais greitais sūkuriais. Per apylinkę beprotiškais šuoliais lėkė pikta audra. Nubalę pavieniai medeliai, giraitės, namai, kaimai gūžėsi prieš aštrų vėją ir iš paskutiniųjų kabinosi į žemę. Balkšva masė prarijo horizontą.
Keleiviai siautėsi į drabužius, o iš kailiniuotų kupstų kyšojo tik akys ir nosių galiukai.
Kai vežikas liovėsi klausinėjęs, Chanė atlėgo. Pratisa aštri vėjo daina ir kaukšinčios arklių kanopos atitarė jos pamažėle besirutuliojančioms mintims.
Prieš akis iškilo dviejų kambarėlių sesers butas. Viename buvo viryklė ir batsiuvio amatu besiverčiančio svainio dirbtuvė. Kitame – likę dalykai, būtini šeimai su trimis vaikais. Elektros jie neturėjo. Sutemus dirbtuvėje spingsėdavo žibalinė lempelė, rausva šviesa nutvieksdavo svainio veidą. Norėdami prie jos pasišildyti žiemos vakarais stalą apspisdavo vaikai. Motina prekiavo vištomis ir kiaušiniais. Troboje retai kada būdavo tvarkinga, – tam trūko ir laiko, ir jėgų.
Chanė pas juos tik apsistos, ilgiau neužsilaikys. Ieškosis lengvo darbo, kur nors priemiestyje ar kaimelyje išsinuomos kambarį ir lauks, kol iš sanatorijos išeis Dovydas – – –
Ją užliejo šiltų jausmų banga. Dabar jau aiškiai išskyrė jį iš būrio ligonių, stovėjusių prie šulinio. Vėl pajuto glamones, girdėjo atsidavusį balsą. Iki šiol to nevertino. Kamuodavo jį savo slogiomis nuotaikomis. O dabar ją taip gailiai nutvilkė, kad staiga panoro grįžti į sanatoriją ir jam prisipažinti. Pasakyti, kad nuo šiol jų santykiai pasikeis, kad mylės jį be lašelio pykčio ir kartėlio – – –
Vėjas dejuodamas blaškė sniegą, kratydami galvas prunkštė įnirtę arkliai.
Sesers namie nebuvo. Nuo varstoto pakilo svainis ir į batsiuvio prijuostę nusišluostęs rankas tarė su šypsena veide:
– Chane! Į svečius?
Ji, irgi šyptelėjusi, nustvėrė glėbin vaiką spindinčiomis juodomis akutėmis, kilstelėjo. Svainis perbalo. Klijais išterliotomis rankomis paėmė sūnų atgal ir pastatė ant žemės.
– Nesipainiok po kojomis, – riktelėjo.
– Nebijok, – virptelėjo lūpos kamputis Chanei. – Nesu užkrečiama.
– Na, kas bijo, kas bijo. Juk labai gerai atrodai. Gal jau pasveikai?
Įėjo sesuo. Aukšta, liesa, gelstelėjusiu veidu, kaip ir Chanė didelėmis rudomis akimis. Tik šios nespindėjo, buvo užgesusios. Nustebusi stabtelėjo prie slenksčio.
– Taip, tai aš, – žengtelėjo link jos Chanė. – Sunku patikėti, ar ne?
– Chane? Kaip sekasi?.. Į svečius? Ilgam?
– Trims dienoms. Po savaitės – visam laikui.
– Kaip tai? – perklausė sesuo. Išblyško ir svainis. Jis jau buvo sugrįžęs atgal prie varstoto, bet dabar atsisuko.
– Ko taip nustebote? Man jau viskas gerai… Galvojate, nebegaliu pasveikti?
– Padėk Viešpatie Dieve, – atsiduso sesuo.
Svainis ėmėsi toliau kaukšinti medines vinutes.
– Tai jau atima leidimą? – patyliukais baimingai paklausė sesuo.
Chanė stengėsi atrodyti žvali ir užtikrinta:
– Na ir kas? Juk galiu dirbti… Susirasiu nesunkų darbą, išsinuomosiu kambarį…
– Kokį darbą? – – –
Prieš suduodamas kitą smūgį plaktukas trumpam pakibo ore.
– Taigi kokį? – – –
Priemiesčiuose veikė dideli fabrikai, pačiame mieste – mažesni. O kur dar tūkstančiai firmų ir parduotuvių, įvairaus dydžio dirbtuvių, drabužių ir baltinių siuvyklų, lėlių kimšimo gamyklėlių, įmonių metaliniams antgaliams ant batų raištelių užspausti ir moteriškų skrybėlių plunksnoms dažyti, – dešimtys, šimtai tūkstančių rūšių užsiėmimų, praryjančių daugybę žmonių, pririšančių juos prie kurios nors vietos, suteikiančių šiokią tokią atramą ir išlaikančių ant gyvenimo paviršiaus.
Rytais, kai sniegas gatvėse dar atrodydavo rusvai pilkšvas, kai apsnūdusiuose pastatuose dūluodavo užsklęstos krautuvės, o vitrinose ant vaškinių manekenų akių krisdavo miegas, Chanė matydavo tas minias šaligatviais skubančių rūškanų ir tylių žmonių, dar gerai nenubudusių, ką tik atsikėlusių iš vienišų lovų ar šiltų šeimos guolių, įsigūžusių į senų kailinių ar trumpas nudėvėtų drabužių apykakles.
Ir pavydėdavo. Apie kiekvieną, ties kuriuo stabtelėdavo jos žvilgsnis, kildavo klausimų. Kuo užsiima antai tas vaikinas juoda plačiabryle menininko skrybėle? O ana liekna mergina sportiniu paltuku ir guminiais auliniais? Vyras suodinu veidu ir mėlynu ištepliotu švarkeliu? Moteris su skara ir veltiniais? Šviesiaplaukis jaunuolis odine striuke? Visi, visi aplink ją, viso pasaulio gyventojai, kuo jie užsiima? Kodėl jie turi darbą, o ji pati – ne?
Tiesa, Chanė žinojo, kad nėra tokia vienintelė. Bet kiti, klaidžiojantys panašiais keliais, nesirgo. Jų plaučiai buvo sveiki, po pusės valandos ėjimo jie neišprakaituodavo, o lipant į antrą aukštą jų kvėpavimas nesutrikdavo.
Ir kokių tik atsakymų nesulaukė per tas tris dienas! Vieni piktai kapojo žodžius, kiti kalbėjo su gailesčiu, treti draugiškai nukreipdavo naujais adresais, ketvirti akiplėšiškai žiūrėjo į ją vien kaip į moterį. Ko tikėtis, pradėjo nuspėti jau vos išvydusi darbdavio veidą. Ir ėjo, ėjo automatiškai, be lašelio tikėjimo, pakirstomis kojomis. Bet ėjo.
Darbo ji negavo – pradėjo plūsti kraujas.
Tai įvyko gatvėje netoli sesers buto. Užsidengusi nosine burną Chanė nusigavo iki namų.
Gulėjo išblyškusi. Burna, smakras buvo kruvini. Nežinodami, ką daryti, sesuo ir svainis persigandę stovėjo prie lovos.
Chanė pasigydė pati. Rankinėje turėjo tablečių ir lignino. Silpnu balsu paprašė vandens, veidrodžio, rankšluosčio.
Kitą dieną ji grįžo į sanatoriją.
Savivaldybės duotas terminas ėjo į pabaigą, ir buvo neįmanoma sustabdyti lekiančių dienų. Neįmanoma netgi naktimis miegant tų vos keletą neramių valandėlių.
Chanės apatija darėsi vis gilesnė. Ji mažai valgė, mažai kalbėjo, mažai galvojo. Atsisakė maitintis bendrame kambaryje, vos beparagaudavo patiekalų, kuriuos jai atnešdavo į palatą, numetė svorio.
Vaikštinėdavo viena snieguotame miške išmindžiotu taku. Orai buvo švelnūs, sniegas po truputį smego ir dengėsi pluta. Švari baltuma švytėjo, medžiai stūksojo kasdieniškai rūškani, tamsūs, o ant jų spyglių kybančios ašaros tarsi apverkė pasibaigusią šventę.
Keletą kartų Dovydas bandė ją palydėti, guosti padrikais nerišliais sakiniais. Bet Chanė tik liūdnai šyptelėdavo ir tylėdavo. Visi žodžiai atrodė kvaili, viskas aplinkui – netekę prasmės: ir paskutinės dienos sanatorijoje, ir Dovydo meilė.
Vieno tokio pasivaikščiojimo metu ji staiga atsisuko ir žvelgdama didelėmis degančiomis akimis suriko:
– Mirti! Noriu tik mirti!
Troško mirties ir buvo per silpna pasiimti ją savomis rankomis. Kartą apsilankius daktarui paklausė, kiek heroino tablečių reikėtų norint nusinuodyti. Bet ir pati, ir gydytojas jautė, kad tam nesiryš. Visi ją pradėjo laikyti apsimetėle. Nebetikėjo kraujoplūdžiu mieste. Galvojo, kad nevalgydama tyčia save alina. Medicinos personalas nerodė užuojautos dėl jos kančių, o ji atsakė vaikiška neapykanta ir priešgyna.
Kartais nekentė net Dovydo. Ilgesį pajuto ir pradėjo ieškoti tik tada, kai jis porą sykių iš eilės praleido jų susitikimą.
Rado palatoje su dviem kaimynais. Trys vaikinai sėdėdami ant lovų juokavo, kad Dovydas turėtų sukinkyti savo bacilas poromis. Chanė bandė šmaikščiai įsiterpti, bet nuskambėjo labai dirbtinai. Atsukusi į kitus nugarą pusbalsiu pakvietė jį išeiti. Gerai matė veidą perkreipusią nepatenkintą išraišką, bet kantriai laukė, kol Dovydas apsivilks ilgą pilką chalatą ir apsiaus batus.
Buvo po antro ramybės laiko. Artėjanti naktis kiek giliau miške jau ruošėsi subanguoti ir užlieti apylinkę. Iš tamsos bolavo tik vėl apsnigtos šakos.
Chanė nieko nesakė. Dovydas laukė. Laukė ir aplinkui tvyranti tamsa. Įtampai vis labiau slegiant švininiu sunkumu jis nebeištvėrė:
– Kam tau manęs reikėjo?
– Tiesiog šiaip… Pasivaikščioti…
– A, o aš maniau…
– Ką manei?
Jai sustojus, stabtelėjo ir jis. Chanės veidas buvo išblyškęs, sustingusios didelės tamsios akys žvelgė liūdnai, su nuolankia begaline kančia. „Ši palūžusi būtybė giliai ir stipriai kankinasi, bet kaip ji sugeba suteikti tiek skausmo kitiems?“, Dovydas susigėdo, kad jos vengė. Susigėdo savo paviršutiniško, nejautraus elgesio. Stovėjo nusikaltęs prieš ją ir drovėjosi prašyti atleidimo.
– Ir tu, Dovydai…
Ji nei klausė, nei prieštaravo. Tik taip tyliai sukuždėjo, kad jam pasivaideno, jog tai jo paties sąžinė byloja be garso.
– Chane… – pašnibždomis virpančiomis lūpomis ištaręs jos vardą, negalėjo pasakyti nieko daugiau, nežinojo, ką kalbėti.
– Tu teisus, Dovydai… Manęs niekam nereikia. O kodėl turėtų? Darbui netinku, pašalpos negaunu, gydytojams dėl tyrimų irgi jau nebesvarbi. Niekam, niekam manęs nereikia.
– Nešnekėk taip, Chane! – nutvilkytas gailesčio papurtė ją suėmęs už pečių.
Bet ši skausmingai ramiu balsu tęsė toliau:
– O niekam nereikalingas žmogus yra miręs… Mirusiųjų, Dovydai, niekas nemyli – – –
Dovydas apkabinęs ją pabučiavo. Chanė beveik neatsiliepė, prapliupo verkti, o tada kaip išprotėjusi metėsi priepuolingai bučiuoti atgal.
Staiga sunkiai kvėpuodama atsitraukė, pakėlė galvą išsidraikiusiais plaukais ir lyg laukinė sugriežė. Naktinio miško fone boluojantys jos dantys trūkčiojančiame ir iš gilaus skausmo perkreiptame veide iškošė su visa neapykanta:
– Te-bū-nie pra-keik-ta!
Ištrūkusi iš glėbio pasileido bėgti per mišką. Jis vijosi. Kojos klimpo giliai į sniegą, kaip milžiniški šikšnosparniai plaikstėsi chalatai. Dovydui sugriebus už rankos, Chanė iš visų jėgų bandė ištrūkti, įtikinėjo, kad visų nekenčia, jo taip pat, – tepalieka ramybėje.
Jis sulaikė ją prie kalvos krašto. Vos atgaudami kvapą jie degančiais žvilgsniais žvelgė vienas į kitą. Po kojomis plytėjo nakties sklidinas slėnis, ties horizontu mirksėjo miesto žiburiai. Juodame danguje atsispindėjo violetinis atšvaitas.
– Kurgi tu bėgai?
Tankiai kvėpuodama ir mėšlungiškai kalendama dantimis ji padrikais skiemenimis pratarė:
– Bū… ū… ūčiau nu… kri… tusi… ir… nete… kusi… d… daug… krau… jo – – –
Po tos nakties jos pyktis dar labiau išaugo ir sunuožmėjo. Ji nekentė šalto gydytojo veido, šonan krypstančių irzlių medicinos seselių žvilgsnių, sanitarių abejingumo, – nekentė net ligonių. Bet ši liepsnojanti neapykanta buvo bejėgė ir troško galios.
…Tik vienai valandai, porai minučių!
Tada ji su visais atsiskaitytų. Nežinojo nei kuo, nei kaip, bet būtų norėjusi žiauriai ir negailestingai sunaikinti pasaulį.
Kaip ir prie visų kitų, prie Dovydo lovos stovėjo spintelė, kurioje jis laikė dubenėlį su savo spjaudalais tyrimams. Ten knibždėte knibždėjo bacilų, todėl indas visada buvo uždengtas apskritu baltu blizgančiu dangteliu.
Štai šis daiktas paskutinėmis dienomis prieš paliekant sanatoriją Chanei kažkaip keistai parūpo. Išvydus jį kieno nors rankose, jai oda pagaugais nueidavo, o susapnavusi tokį dubenėlį, nebegalėdavo daugiau užmigti. Paskutinę naktį Chanė galutinai apsisprendė.
Kilstelėjusi ant alkūnės ji įsiklausė į aplinkui tvyrančią tylą. Kitoje lovoje ramiai miegojo kaimynė. Už lango susipynusiomis šakomis kantriai šnarėjo medžiai. Tiršta tamsa liejo savo juodumą ant akių.
Chanė atsikėlė ir pasiėmusi chalatą tykiai išsėlino iš kambario. Ilgame koridoriuje degė vienui viena lempa. Laiptais iš antro aukšto nusileido pižama vilkintis vyresnis ligonis ir kamuojamas dusulio nuslinko prie tolimesnių durų. Chanė palūkėjo, įsiklausė, o tada palengva kaip vagis ėmė verti Dovydo palatos duris. Šios negirgždėjo. Viduje visi ramiai kvėpavo. Ant Dovydo lovos krito blausios šviesos juosta. Jis miegojo pravira burna. Žvelgdama į mylimąjį jautė, kaip nuodinga neapykanta kaitina kraują.
– Brangusis…
Tvardydamasi prikando lūpą ir pamiršusi bet kokį atsargumą atidarė spintelę. Bet niekas nepabudo. Išėmė dubenėlį. Rankos tirtėjo. Prispaudusi prie savęs indą ištykino ant pirštų galiukų į koridorių.
Jo gale buvo išėjimas į verandą. Bijodama pažadinti budinčias sanitares, Chanė ilgai delsė. Galiausiai nuspaudė durų rankeną. Pasigirdo stiprus girgždesys. Ji pakraupo. Įsiklausė – tyla. Durys buvo užrakintos, tad antrą kartą bandyti nevertėjo. Ką daryti? Ją išpylė prakaitas. Baisiai svaigo galva.
Tada prasivėrė vienos palatos durys ir koridoriumi lyg vaiduoklis nuslinko liesas sulinkęs žmogus. Trūkdamas oro jis baisiai kriogavo. Svyrinėdamas ant plonyčių kaip šiaudai kojų atsirėmė sienos ir sustojo prie įėjimo į budėtojos kambarėlį.
Chanė įsmuko į moterų tualetą. Sulaikiusi kvapą klausėsi. Iš kažkur traukė skersvėjis. Akims apsipratus su tamsa staiga kaip laukinė apsidžiaugė prisiminusi langą.
Elektros nejungė. Išsliuogė į lauką ir ėmė klampoti per gilų sniegą. Nuo šalčio krėtė drebulys. Po chalatu ji vilkėjo tik marškinius, kojas buvo įsispyrusi į šlepetes. Iš visų pusių kaip aklina nesibaigianti siena dunksojo naktimi apsiraizgęs miškas. Prie trijų šulinių monotoniškai pumpavo vandenį pompa.
Drebėdama iš baimės ir jaudulio, Chanė užčiuopė vieną iš jų, vargais negalais atkėlė sunkų apsnigtą dangtį ir virš dusliai vaitojančios gelmės apvertė baltą dubenėlį.
1 Šulman M. „Derner“ (cum deršeinen fun Dovid Umrus band derceilungen „Derner“) // Štraln. – 1939. – Nr. 11. – P. 12.
2 Sputum – spjaudalai, skrepliai (lot.).