Donata Mitaitė. Įžiūrėti vandens ženklus

2024 m. Nr. 10

Šiais metais Alfonsui Maldoniui būtų suėję devyniasdešimt penkeri, prieš penkiasdešimt penkerius metus buvo išleistas jo poezijos rinkinys „Vandens ženklai“¹. Šiandien įdomūs ir rinkinio eilėraščiai, ir įvairūs kontekstai, atsispindintys eilėraščiuose bei atspindintys to laiko lietuvių kultūros gyvenimą.

Nespausdintoje „Didžiojoje autobiografijoje“, turbūt turėdamas galvoje XX a. septintąjį dešimtmetį, A. Maldonis rašė: „Po kruvinų laikų, po atšilimo dvelktelėjimo, po iliuzijų švystelėjimo, su kuriomis laimei ar nelaimei ėmėmės vienos ar kitos veiklos, atėjo apeiginio valdiško farso epocha“². Iliuzijos švystelėjo po XX Sovietų Sąjungos kompartijos suvažiavimo ir tęsėsi iki 1968 m. rugpjūčio, kada Varšuvos pakto šalių (iš esmės sovietiniais) tankais buvo sutraiškytas Prahos pavasaris. Čekoslovakijos reformų pavadinimas „socializmu žmogišku veidu“ reiškė konkrečiai nedetalizuotą santvarkos liberalizavimą, o pats procesas, trukęs tik kiek daugiau nei septynis su puse mėnesių, teikė daug vilčių tuometinių socialistinių šalių gyventojams. Istorikai „iliuzijų švystelėjimo“ ribas truputėlį pastumdo, pabrėžia anaiptol ne tik optimizmą skatinusius to laiko įvykius (Vengrijos sukilimo numalšinimas 1956 m., Boriso Pasternako Nobelio premijos byla 1958 m., taikios demonstracijos sušaudymas Novočerkaske 1962 m., sustiprėjęs bažnyčios persekiojimas ir t. t.). O ir paties A. Maldonio poezijoje „atlydys“ – ne tik viltis, kad „baimė baigsis“, kad ji „Lyg nuodai <…> pamažu palieka / Gyvo jauno kūno ląsteles“³, kaip jis rašė viename 1963 m. eilėraštyje, ne tik daugiau ar mažiau komplikuoti meilės, ilgesio ir panašūs jausmai, bet ir šiek tiek išsakyto kritiško požiūrio į savo laiko visuomenę (tuo metu neišspausdintame 1961 m. eilėraštyje į palydovą žmonės žiūri kaip į Dievą, nematydami šalia esančių nelaimingų vaikų⁴; „gūdžiai geria vyrai, moterys“⁵, – 1964 m., jau iš spausdintų).

Algimantas Baltakis, artimas A. Maldonio draugas, spausdintame dienoraštyje pabrėžė Prahos pavasario užgniaužimo reikšmę: „Tas įvykis mano kartos žmonėms (po Vengrijos įvykių) buvo gal pats lemtingiausias pokario metais. Tapo aišku, kad neostalinizmas vėl atgaivintas, Vakarams nereaguojant“⁶. Kad A. Maldonis tikėjo „socializmo žmogišku veidu“ galimybe, yra sakiusi ir ilgai jo vadovaujamoje „Vagoje“ redaktore dirbusi Donata Linčiuvienė⁷.

Istorikas Valdemaras Klumbys teigia, kad septintąjį dešimtmetį vyko „fundamentalus pokytis lietuvių kultūroje, kai nuo ideologiškai skatinto orientavimosi į dabartį ir ateitį buvo nusigręžta į praeitį, kaimą, folklorą etc. <…> pabrėžtina, kad praeitis tapo ypač aktuali, svarbi ir jautri tema, galėjusi paskatinti žmones veikti“⁸. Akivaizdu, kad Lietuvos istorija literatūroje ir teatre šiek tiek valdžią jau net gąsdino, todėl, pavyzdžiui, buvo nurodyta „perkelti „Mindaugo“ premjerą iš 1968 metų į 1969 metus – kad kas nors neįžvelgtų aliuzijų į Nepriklausomybės 50-metį“⁹.

Rinkinys „Vandens ženklai“ išleistas 1969 m. dešimties tūkstančių egzempliorių tiražu, jame penkiasdešimt keturi kūriniai, jei ciklą „Rugpjūčio sonetai“ laikysime vienu kūriniu, o būtent taip elgėsi pats poetas, „50 eilėraščių“ serijoje leisdamas rinktinę „Artėjimas“, dvidešimt šeši iš jų parašyti 1968 m. Galbūt todėl aštuntojo dešimtmečio viduryje vadinamojoje „kūrybinėje ataskaitoje“ A. Maldonis suklysta ir parašo, kad „Vandens ženklai“ išleisti 1968 m. Vėliau ta data numigruoja į vieną kitą Rašytojų sąjungos biurokratų rašytą poeto charakteristiką, paskui jau ištaisoma. Taigi knyga svarbi ir kaip autoriaus poezijos raidos etapas, ir kaip konkretaus laiko atspindys, o laikas yra apaugęs dramatiškais, rimtais ir tarsi buitiškais atsiminimais.

Buitiškas, bet liudijantis ir apie poetų santykius, ir apie A. Maldonio norą pasitikrinti, kaip kolegos priima jo eilėraščius, yra poeto Albino Bernoto memuarų fragmentas. Tikslios seniai praėjusio vakaro datos niekas nežino. Pats A. Bernotas teigė, kad į Maskvą kartu su A. Maldoniu keliauta maždaug 1969 m.: „Buvom Eugenijus Matuzevičius, Maldonis, daugiau neprisimenu kas. Vienas vakaras buvo laisvas. Maldonis sako: „Užeikit, vyrai, aš turiu…“ Matuzevičius, toks šeimyniškas žmogus, sako: „Tuščiom negražu eiti. Einam apsipirkti.“ Nusipirkom keptą vištą, dar ko, be abejo, buteliuką, ir vakare nuėjom pas Maldonį. Jis pradėjo skaityti eilėraščius, tuos eilėraščius mums ir norėjo parodyti. Maldonis skaitė labai daug tą vakarą. Paliko labai didelį įspūdį. Kambary tokia prieblanda buvo, viršuj šviesos nedegė, tik stalinė lempa ir tos lempos šviesa nukreipta kažkur į sieną. Visas kambarys skendėjo prieblandoje, tai ir įspūdis vizualinis buvo didelis“¹⁰.

A. Maldonis, tuo metu išleidęs jau tris eilėraščių rinkinius ir pirmąją rinktinę „Šitie metai“ (1966), dirbo „Vagos“ leidyklos vyriausiuoju redaktoriumi (1962–1970), nors tas jo darbas artėjo į pabaigą. Anot D. Linčiuvienės, darbo vyriausiuoju leidyklos redaktoriumi laikais jis buvo smerkiamas už „abstrakčiosios dailės ir modernistinės poezijos propagavimą“¹¹. Vytautas Kalinauskas, su kuriuo tiek A. Maldonis, tiek jo draugai gana artimai bendravo, iliustravo A. Maldonio rinkinius „Veja vėtra debesį“, „Saulėti lietūs“, „Vandens ženklai“. Pastaroji knyga ypatinga, rodanti jau susiformavusį dailininko braižą. Dailėtyrininkė Nijolė Adomonytė teigia, kad V. Kalinausko „darbuose nėra įžeminimo, jo figūros skraido, tarsi dailininkas bando įteigti, kad erdvės ne trys išmatavimai, yra mums nežinomų užribių. <…> Tai, ką jis darė, galima vadinti vizijomis“¹². Dailėtyrininkės Ramutės Rachlevičiūtės nuomone, „Kalinausko grafikos darbams (estampams ir knygų iliustracijoms) būdinga nevienalytė koliažo stilistika: viename kūrinyje dera realistiniai, stipriai abstrahuotų formų, siurrealūs ir ekspresyvūs raiškos bruožai“¹³. A. Maldonio rinkinio aplankas melsvai, vietomis pilkšvai žalsvos spalvos (dešinėje pusėje, ko gero, įmanoma įžiūrėti lango užuolaidą, tai būtų logiška: A. Maldonio eilėraštyje „vandens ženklai ant lango stiklo“¹⁴), matyti mėlynai ir juodai nubraižyti kubai, į kubą netelpanti juodo paukščio figūra. Pačioje knygoje septyni dailininko darbai: vienas priešlapyje, po du prieš kiekvieną iš trijų skyrių. Kartojasi kubai, paukščiai, medžio šakelė, žmonių figūros. Iš tiesų tai dailininko vizijos, kartais priartėjančios prie poeto eilėraščio vaizdų. Būtent toks yra žmogaus su kauke motyvas (atvartas skyriaus „Žydintis vanduo“ pradžioje), kurį, anot Andriaus Kalinausko, dailininkas mėgęs¹⁵. Pats dailininkas, dirbęs ir Vytauto Žalakevičiaus filmų dailininku, sakė knygų iliustracijoms naudojęs „grynai kinematografišką komponavimo būdą: kinematografiškos dinamikos, modernaus kinematografinio kadravimo“¹⁶.

A. Maldonio rinkinio pavadinime esama paslapties. Istoriškai vandenženklis – informaciją apie popierių saugantis ženklas, kuris matomas tik prieš šviesą ir gali vaizduoti žmones, žvėris, drakonus, emblemas ir t. t.¹⁷. „Beliko tik vandens ženklai ant lango stiklo, / Vos įžiūrimi prieš melsvą gatvės šviesą“ (p. 47), rašoma rinkiniui pavadinimą davusiame eilėraštyje. Ant lango stiklo vanduo palieka laikinus ir neišaiškinamus ženklus. Galbūt taip knygos pavadinimas pažada ką nors paslaptingo ar asmeniško, o eilėraštis neskuba paslapčių atskleisti. Pats vandens ženklų įvaizdis atsikartoja ir vėlesniame eilėraštyje: „Kas skyrė mus / Ir kas staiga sutapo? / Paleistos rankos – // Lyg irklai. / Ant šios dienos, / Ant balto lapo – / Mes – / Du vandens ženklai“¹⁸. Ir čia vandens ženklai – paslaptis, tai, kas ne vieša ir ne iš karto įžiūrima, gal net savotiškas poetui būdingos „kaukės“ variantas.

Būtent 1968 m. A. Maldonis parašė tikrai esminius savo kūrinius, skirtus Dzūkijos ir savosios kartos istorijai („Sietuva“, „Siluetai“, „Varsnos“ ir kt.), poetine kalba formulavo esminius savo požiūrius: „Su pasmerktais ir su herojais / Mes buvome vienos kalbos ir giminės“ (p. 21). Beje, herojai, ir tautiniai, ir sovietiniai, A. Maldonį labai menkai tedomino. Didžiausią solidarumą jis jautė su aukomis. Tuo laiku, kai buvo rašomi rinkinio eilėraščiai, A. Maldonio poezijoje praeities vertinimas ir ateities matymas, taip pat ir erdvės perspektyva ima iš esmės keistis.

„Sietuva“ (p. 8–9) – pirmasis rinkinio eilėraštis, daug pasakantis apie tuo metu vykusią A. Maldonio poetikos raidą, netiesmukiškai, bet parodomą eilėraštyje požiūrį į gyvenamą laiką ir save. Eilėraštyje esama ir dabarties, ir praeities, ir ateities, jame kalbama „mes“ vardu, tie „mes“ darosi „banalūs ir piktesni <…> kaip kasmetinis gripas“, „įtarūs, nuo aptarimų užkimę“. Pabrėžiama netikrumo, gal net buvimo spąstuose situacija („Baksnojam galva ateitį kaip žuvys kaproninį tinklą. / Sukam savy kaip sūkury svajones aitrias“). Slegiančiai uždaros erdvės vaizdų rinkinyje yra ir daugiau: „Iškvėpuotas oras. Žemos duslios lubos“ (p. 47); „Žiūrėki į lubas ir lempas, / Kam tau Vegos?“ (p. 41). 1976–1992 m. parašytame eilėraštyje erdvę, kurioje gyventa, poetas pavadins „stiklo karstu“¹⁹.

„Sietuvoje“ tai, kas tikra, pakeičia laikina tuštybė, žodžiuose girdėti santūri autoironija („Vietoj pušų kamienų – biustų bronza skambės“), tikrosios biografijos – tik sapno efemerika: „Kam perduoti sapną, kurį tolydžio sapnuojam – / Savo senas biografijas – lyg nemelioruotas upes?“. Žinia, numelioruota upė virsta tiesiu grioviu. Eilėraštyje minimi Kajetonas Aleknavičius, Simonas Daukantas – savotiški moraliniai orientyrai. Gyvenimo netikrumą gali atsverti tylus darbas („Papilėje bitės neša medų į Daukanto paminklą – / Lyg padėką už amžiną žodį apie žemaičių girias“). Manyčiau, kad toks požiūris A. Maldonio aplinkai buvo savotiškai programiškas. Aldona Kazlauskienė cituoja Jono Kazlausko užrašų knygutę: „Dirbti tikrai nelengva, savo nedarbą, ydas pateisinti gyvenimo sąlygomis – kur kas lengviau“²⁰. Beje, J. Kazlauskas kaip ir A. Maldonis buvo komunistų partijos narys, kitaip jis turbūt nebūtų tapęs nei Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekanu, nei mokslinio žurnalo „Baltistica“ redaktoriumi, tačiau priklausymas partijai kalbininko neišgelbėjo nuo mirties, KGB įsikišus. Eilėraščio pabaigos eilutės: „Prieik, paglostyk nepažįstamų namų velkę, / Negalvodamas, ar savo tėviškę turi, ar jau neturi. / Kol jausim šiai žemei meilę, kaip sveiką alkį, / Būsim gyvi, būsim galbūt geri…“ – giliomis asmeninėmis patirtimis grįstas ryšys su Lietuva šios kartos poetams irgi programinis, nors, kaip suprantame iš eilėraščio, anaiptol ne viską nulemiantis (reikšmingas „galbūt“ paskutinėje eilutėje). Jau ne šviesios ateities, kaip pirmuosiuose eilėraščių rinkiniuose, bet praeities reikšmę A. Maldonis pabrėžė ne tik eilėraštyje „Sietuva“: „Praeitį štai už savęs jaučiu / Lyg perdien įšildytą medinę sieną“; „Šiandien, ryt, po dešimt metų neraudok… / Atsiremk į praeitį – lyg šiltą sieną“ (p. 26). Kaip variantas – Justino Marcinkevičiaus „Bandymas susikaupti“: „Mes kartais praeitį / atgal susigrąžinam, / atsiremiam į ją / tenai, kur ji gera“²¹.

Pirmasis rinkinio „Vandens ženklai“ eilėraštis atskleidžia dar vieną svarbų poetui bruožą. Jame, tiesa, ne pirmą kartą, pabrėžiama maskuojanti pilka spalva: „O mūsų senos sodybos tūno prie ežerų pašlaičių. / Neperregimi langai, slepiama sienų spalva“ (p. 8). 1962 m. poetas rašė: „Šitiek praėjo visokių karų. / Jie mums paliko dengiamą spalvą“²². 1968 m. parašytame, bet tik 1996 m. išspausdintame eilėraštyje „Pečialinda“²³ paukšteliui ir Lietuvai poetas suteikia tas pačias spalvas: „pilkumą, žvarbų šiaurės tolių dūmą, / Kuriuo ji dangstosi nelaimių ir karų metu.“ Beje, „Pečialindoje“ čekoslovakiškas 1968 m. kontekstas gerai jaučiamas: „ir šiuose galužemiuos yra gyvų / vilčių, širdžių, balsų ir nepalinkusių galvų“; „Kaskart daugiau akių vis gręžiasi į saulės pusę“ ir t. t., tačiau beginkliams kaip ir pečialindai siūlomos slaptavietės.

Archyvas išsaugojo tikslią eilėraščio „Šiaurės dvelkimas“ (p. 40) parašymo datą – 1968.IX.17, tai laikas, kai pavasaris Prahoje jau pavirto kruvinu rudeniu. „Vandens ženklus“ gana operatyviai recenzavo subtilus poetas ir kritikas Antanas Masionis. Komentuodamas eilėraštį „Šiaurės dvelkimas“ rašė: „Subjektyvūs poeto pojūčiai susilieja su neišvengiamai rūsčia kraštovaizdžio ir klimato kaita <…>. Taip, gamtos dėsnių jutimas ne visada poetui sukelia džiugią, pozityvią nuotaiką“²⁴. Jau nebepatikslinsime, ar kritikas iš tiesų jame įžiūrėjo tik gamtos dėsnių poveikį žmogui, ar matė ir ką kita, bet apie visuomenės nuotaikas tuo metu rašyti negalėjo. Eilėraščio „Šiaurės dvelkimas“, kuris pradeda skyrių „Žydintis vanduo“ (žydintis vanduo – nebeskaidrus, nebešvarus, netinkamas gerti ir pan.) tema ta pati kaip „Pečialindoje“: pasislėpti, laukti palankesnio laiko, „į sėklos grūdelį sudėti save“ (p. 40). Tokią išgyvenimo strategiją galima vadinti blaiviai atsižvelgiančia į galimybes, bet galima ir konformistine. Apie tai nespausdintoje autobiografijoje rašė ir pats A. Maldonis, kuriam būdinga autoironiška savianalizė: „Buvome užuitos, beteisės, savo menkystę didžiuosiuose gyvenimo reikaluose aiškiai suvokiančios žemdirbėlių genties atstovai. Tam tikras konservatyvumas, atsargumas, polinkis palinkti, o ne atstatyti krūtinę, buvo kaip ir užprogramuotas. Taip ir mokė – ir tėvas, ypač – mama.“ Būtent apie tokią išgyvenimo esamoje situacijoje strategiją vaizdingai pasakojo Saulius Sondeckis, pokalbyje pabrėžęs, kad Lietuvai tuo metu buvo reikalingi ir disidentai, ir tokių pažiūrų žmonės, kaip jis pats bei jo draugai poetai: „Tu turi savo nuomonę, įsitikinimus, bet iš viršaus turi užsisklęsti. Tarpusavyje kalbėdavom atvirai, bet niekada nebuvo disidentinės veiklos: kažką kurkim, kažką darykim prieš“²⁵. Literatūrologas Vytautas Vanagas, tos pačios kartos kaip ir A. Maldonis ir jo draugai žmogus, yra sakęs: „Vilties, kad santvarka gali pasikeisti, nebuvo jokios, todėl ir stengeisi parašyti bent tai, ką gali“²⁶. Vienas iš nedaugelio tikėjusių, kad SSRS režimas žlugs, buvo Aleksandras Štromas, kuris kaip galimą žlugimo datą nurodydavo 1985–1990 metus²⁷. Tačiau čia Tomas Venclova vis dėlto kalba apie aštuntojo dešimtmečio pabaigą, o ne apie septintąjį dešimtmetį.

Nepasirašytoje (po tekstu tik 1969.III.4 data), tačiau akivaizdžiai Vytauto Kubiliaus plunksnai priskirtinoje vadinamojoje vidinėje (leidyklos užsakytoje ir analizuojančioje būsimos knygos rankraštį) recenzijoje kritikas pabrėžė: „Charakteringa dabarties dilema: ar vaikščioti su ledine aukšto pareigūno ir nuolankaus kvailelio kauke, ar pavojingai laužyti aplinkos ledą vardan aukštesnių idealų. A. Maldonio lyrika nepropaguoja maištingo romantinio nerimo, tik sustiprėjo vidinis kartėlis, tik palaimos akimirkos vis toliau pasitraukė į buvusį laiką, nors optimistinės pasaulėjautos linijos tebelieka stipriai įrėžtos. Tokioje prieštaringoje ir daugialypėje situacijoje, kuri nepasiduoda aprioriniams sprendimams ir teigiamos išvados diktatui, ir glūdi Alf. Maldonio lyrikos dramatizmas“²⁸.

Kritiko teiginys apie „optimistinę pasaulėjautą“ reikalautų papildomų komentarų, tačiau akivaizdu, kad eilėraštyje A. Maldonio lyriniam subjektui dažnai svarbu pasislėpti, ir tada, kai suvoki, jog gyveni nesaugiu laiku („Ir aš savo pėdsakus panaikinu / Viena mintim, kuri pradeda gausti, / Kad speigą lyg medžiai dar galim apgauti / Tuo savo klastingai naiviu nuogumu“, p. 40), ir tada, kai turimi galvoje ne politiniai kontekstai, o tiesiog santykiai tarp žmonių: „Koks šaltas pareigos vanduo. / Kai dantys gelia, / Galvoti mokais paprastai ir elgtis painiai. / Su kauke pats triukšmingam kaukių baliuj / Dairais atviraširdžių ir veidmainių“ (p. 82; beje, eilėraštis ir pavadintas „Arena“). Paskutinės eilutės yra tarsi nuoroda į dviejų žmonių santykius, kuriems irgi kyla grėsmė: „Užpilsiu pjuvenų ant mūsų kelio, / Kad žvėrys tavo pėdsakais nesektų.“ Eilėraštyje „Ratas“ iš nuovargio vaikiškai apsibrėžtas ratas nuo nieko neapsaugo: „Apibrėžtas ratas. Šitokia ramybė. / Mūsų nieks nematė. Ėjo. Kojom trypė“ (p. 44). Tačiau reikia paminėti, kad A. Maldonio „slėpimasis“, kurį įmanoma įžiūrėti jau rinkinio pavadinime, tarsi dvilypis: noras neišsiduoti, ką iš tiesų jauti ar manai, eina kartu su autoironišku tokio gyvenimo vertinimu. Rimantas Kmita, rašydamas apie Juditą Vaičiūnaitę, išskiria nedidelį skyrelį „Meilė ir cirkas“. „Cirkas, – rašo kritikas, – Vaičiūnaitės poezijoje tampa vieta, kur susiduria kaukė, vaidmuo ir atsivėrimo, atvirumo troškimas. <…> Meilė, švelnumas, cirkas, estrada – šituo keistu, tačiau subtiliu deriniu Vaičiūnaitė sukuria įtaigią, originalią metaforą, niuansuotai kalbama apie atvirumo poreikį, švelnumo geismą ir kaukės neišvengiamumą, komplikuotus, dramatiškus dviejų žmonių santykius“²⁹. A. Maldoniui cirkas – netikro, apsimestinio gyvenimo metafora: „Nueiki į cirką. / Artistai puikūs, / Gražūs, kresni. / Negi galvoji, / Kad mudu / Už juos miklesni?..“ (p. 91).

„Kaukė“ aktuali ir Marcelijui Martinaičiui, tais pačiais 1969 m. tuo pačiu dešimties tūkstančių egzempliorių tiražu išleidusiam rinkinį „Saulės grąža“, tik M. Martinaičio „kaukės“ – jo personažai: žuvelis žvejys, žemaitis Kukutis, Severiutė ir kt. Žodžiais „Užsidėki kaukę“³⁰ prasideda Vitalijos Bogutaitės eilėraščių rinkinys „Lietus ir laikas“, eilėraštyje kalbama apie poreikį paslėpti liūdesį ir skausmą. Tais metais kaukės poetams reikėjo, nors kiekvienam kitaip ar dėl kitų priežasčių. Panašiai tuo metu ne vienam buvo aktuali raudos poetika. „Vandens ženkluose“ A. Maldonis ja pasinaudoja rašydamas mamos atminimui skirtą „Raudą“, M. Martinaičio rinkinyje ne vienas eilėraštis pavadinamas „rauda“, bet folklorinės raudos poetika ypač gerai jaučiama eilėraščiuose „Justino rauda prie motinos kapo“, „Gegučių rauda“; taip pat Just. Marcinkevičiaus baladžių poemos „Devyni broliai“, rašytos 1969–1972 m., fragmente „Rauda“.

Jau 1971 m., turbūt turėdamas galvoje naują planuojamą poezijos rinkinį, Jonas Čekys rašė A. Maldoniui: „Beje, žadėjai dar keletą eilėraščių pridėti. Jei bus – susigadys. Bet šiaip jau visuomeninio skambėjimo nepasigendu, jo pilnas rinkinys“³¹. Socialinis laiko, kada rašomi eilėraščiai, fonas ir rinkinyje „Vandens ženklai“ ryškus net detalėse. Kartais jis pateikiamas kaip natūralus gyvenimo fonas: „Gros muzika. Skaitys žinias, / Kaip upę tvenkia, kelią kloja“ (p. 29). Tokios pabrėžtai optimistiškos to laiko radijo transliuojamos žinios. Bet būta ir kitaip. Palyginimas „Mūs visų pilnavidurinės dienos – / Kaip už kukurūzų dobilienos“ (p. 89) atskleidžia tų „pilnavidurių dienų“ esmę, kuri šiandieniniam skaitytojui gal nebelabai ir suprantama. Mat Nikitos Chruščiovo, pravardžiuoto Kukurūzninku, valdymo metais iš kolūkių agronomų buvo reikalaujama didelius plotus (ir ganyklų sąskaita) užsėti kukurūzais, kurie tada Lietuvoje blogai augo, – todėl, kad galvijai neliktų neėdę, kolūkiai dažnai dobilus slėpdavo už parodomosios kukurūzų juostos prie kelio. Toks tad buvo priverstinės veidmainystės atvejis. Net, kritikų nuomone, labai šviesiame eilėraštyje „Sniego ilgesys“ (p. 93–94) esama užuominų apie įvairiopus nebūtinai labai simpatiškus personažus: „Po rudens – lyg ir po svečio mielo, / Bet įgrisusio šnekom galų gale“; „Vienas kiemsargis, išgėrę pusę litro, / Varstė debesį akim žvairom“; „Ir net žmogui, tam, kuris tave parduotų, / Šūktelti norėjos pavymui: pažiūrėk.“ Ir paskutinis rinkinio eilėraštis „Spinduliai“ – elegiškai šviesus ir melodingas, bet ir jame girdisi „sniegenos skundas“. A. Maldonio eilėraštis apskritai nebūna ar labai retai tebūna parašytas viena tonacija.

Rinkinyje „Vandens ženklai“ A. Maldonis Vilnių pirmą kartą pavadino vardu, iki tol poeto „urbanistikoje“ miesto vardas buvo tik nujaučiamas. Tais pačiais 1969 m. kaip ir „Vandens ženklai“ išleistas Algimanto Kunčiaus albumas „Senojo Vilniaus vaizdai“³² (albumo dailininkas – irgi V. Kalinauskas). „Man gidas buvo saulė – kiek įstengiau, ėjau paskui ją“, – sąmoningai ar ne A. Kunčius įvado žodyje cituoja „The Beatles“ dainą „I’ll follow the sun“ ir tęsia: „Ji kaskart kitaip parodo ir gatvių perspektyvas, ir namų stogus, ir grindinio akmenis, ir seną aptrupėjusią mūro sieną, ir medžių vainikus“³³. A. Maldonio rinkinyje svarbesnis / dažnesnis vanduo, tačiau su šiuo ir kitais lietuvių fotografijos mokyklos meistrais (toji mokykla būtent septintajame dešimtmetyje galutinai susiformavo) kūrybos keliai dažnai susiliedavo. „Kiek dramatizmo veide“, – taip parodoje Nacionaliniame muziejuje 2020 m. sausio 4 d. fotografas pakomentavo savo darytą A. Maldonio portretą. Bet poezijos ir fotografijos ryšiai būtų jau kitas svarstymų epizodas. O septintojo dešimtmečio pabaigoje–aštuntojo pradžioje į lietuvių poeziją atėjo „ženklų“ laikas. 1969 m. išleisti A. Maldonio „Vandens ženklai“, 1972 m. išeis T. Venclovos rinkinys „Kalbos ženklas“.

Straipsnis parengtas pagal vykdomą LMT „Valstybinės lituanistinių tyrimų ir sklaidos 2016–2024 metų programos“ projektą (Sut. Nr. P-LIP-24-60).

---

1 Maldonis A. Vandens ženklai. ­– Vilnius: Vaga, 1969.
2 Maldonis A. Didžioji autobiografija. – LLTI MB RS. – F. 111-393. – P. 3.
3 Maldonis A. Auga medžiai. – Vilnius: Vaga, 1965. – P. 108.
4 Maldonis A. Poezija. – Vilnius: Žaltvykslė, 2007. – P. 32.
5 Maldonis. A. Auga medžiai. – P. 108.
6 Baltakis A. Gimiau pačiu laiku: iš dienoraščių. – Vilnius: Tyto alba, 2008. – P. 113.
7 Autorės pokalbis su Donata Linčiuviene, 2015 03 31. Rankraštis. Autorės archyvas.
8 Klumbys V. Neformalaus inteligentų tinklo veikla tarp sovietinio sistematiškumo ir alternatyvumo: „garažų istorija“ (1977–1978) // Lietuvos istorijos studijos. – 2015. – Nr. 35. ­– P. 106.
9Marcinkevičius Just. Pažadėtoji žemė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. – P. 441.
10 Autorės pokalbis su Albinu Bernotu, 2011 05 04. Garso įrašas. Autorės archyvas.
11 Autorės pokalbis su Donata Linčiuviene, 2015 03 31.
12 Almanto Grikevičiaus dokumentinis filmas „Bandymas išsiaiškinti: dailininkas Vytautas Kalinauskas“. – 2004 01 01 – LRT.
13 Rachlevičiūtė R. Siurrealizmas ir erotiškumo daigai Vytauto Kalinausko tapyboje // Colloquia. – 2013. – Nr. 29. – P. 134.
14 Maldonis A. Vandens ženklai. – Vilnius: Vaga, 1969. – P. 47. Toliau cituojant iš šio rinkinio puslapis nurodomas tekste.
15 Dokumentinis filmas „Bandymas išsiaiškinti: dailininkas Vytautas Kalinauskas“.
16 Ten pat.
17 Žr.: Knygotyra. Enciklopedinis žodynas. – Vilnius: Alma littera, 1997. – P. 384–385.
18 Maldonis A. Rugiaveidė. – Vilnius: Vaga, 1982. – P. 85.
19 Maldonis A. Mūs baltas ratas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1996. – P. 76–77.
20 Kazlauskienė A. Mano vyras Jonas Kazlauskas // Baltistikos ąžuolas. Jono Kazlausko gyvenimas ir darbai. – Kaunas: Arx Baltica, 2010. – P. 127.
21 Marcinkevičius Just. Mediniai tiltai. – Vilnius: Vaga, 1966. – P. 8.
22 Maldonis A. Saulėti lietūs. – Vilnius: Vaga, 1962. – P. 96.
23 Maldonis A. Mūs baltas ratas. – P. 79–80.
24 Masionis A. Tik apie ryškiausias žvaigždes // Pergalė. – 1969. – Nr. 9. – P. 164.
25 Autorės pokalbis su Saulium Sondeckiu, 2015 06 03. Garso įrašas. Autorės archyvas.
26 Autorės pokalbis su Vytautu Vanagu, 2015 08 27. Rankraštis. Autorės archyvas.
27 Venclova T. Lietuvos ir pasaulio pilietis // Štromas A. Laisvės horizontai. – Vilnius: Baltos lankos, 2001. – P. 19.
28 Alf. Maldonio rinkinio „Vandens ženklai“ recenzija. – LLTI MB RS. – F. 111-329. – P. 2
29 Kmita R. Ištrūkimas iš fabriko. – Vilnius: LLTI, 2009. – P. 203–205.
30 Bogutaitė V. Lietus ir laikas. – New York: Ateitis. – 1969. – P. 7.
31 Jono Čekio laiškas Alfonsui Maldoniui, 1971.III.16. – LLMA. – F. 226. – Ap. 1. – B. 19. – P. 2.
32 Kunčius A. Senojo Vilniaus vaizdai. – Vilnius: Mintis, 1969.
33 Ten pat. – P. 5.