Tas pats kelias jūron: trys estų poetės
2024 m. Nr. 8–9
Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė
Astrid Reinla
Astrid Reinla (1948–1995) – savito braižo estų rašytoja. Tartu universitete baigė estų filologijos studijas. Nuo 1979 m. Estijos rašytojų sąjungos narė. Derlingiausias jos kūrybos laikotarpis per nepilnus penkiasdešimt gyvenimo metų buvo devintąjį dešimtmetį, kai rašytoja išleido poezijos, apsakymų rinkinių, taip pat vaikiškų knygų, pjesių. Skausmingi poezijos motyvai aktualūs ir dabar.
Visoms išėjusioms katėms atminti
Kur iškeliauja katės,
kai sykį namo nepargrįžta?
Jos tolimoj Kasiopėjoj
žvaigždę įžiebti ryžtas.
Laukia ratu sutūpę,
kol ims blėsuot žarijos,
ir geras katukų dievas
pasaką murks joms tyliai.
Jos Grįžulo Ratais keliauja
per dangų žvaigždžių nusėtą.
Kompasas kelią joms rodo,
naktis į Laivagalį kviečia,
kailiuką jų iškedena,
įsopusią žaizdą nurimdo.
Ir gelsvos katukų akys
Paukščių Take sužimba.
* * *
Daiktai yra. Medžiai yra. Žmonės yra. Aš esu.
Jie tarė: tavo žodynas yra ydingas.
Ką reiškia toks jų sakymas?
Yra juk visokiausių sakinių.
Mašina veikia. Vyras valgo. Paukštis lekia.
Ką žinome apie tą vyrą, apie paukštį?
Ką reiškia lėkti?
Ar jie nors kartą yra lėkę?
Ar vyras turi žmoną, vaiką? Ar jisai sotus?
Mašina valgo. Vyras lekia. Paukštis veikia.
Jie paaiškino: į Baltijos stotį važiuoja penktas troleibusas.
Ir vėliau labai stebėjosi, kad aš tai pamiršau.
Ir kad Hondūro sostinė yra Tegusigalpa,
o siuvamųjų mašinų garantija – dveji metai.
Dar jie kartojo
begalę sakinių su žodžiu „kvarkas“ –
kvarkas yra, kvarko nėra,
kvarką nusako, kvarko nenusako –
ir kai jie įsikando šitą kvarką,
viskas galiausiai paaiškėjo.
Nes juk su juo daug sakinių gali sudaryti.
Kvarkas plaukia aiškina dauginasi spjaudo skelia antausį yra
languotas.
Aibė sakinių su vienutėliu žodžiu.
Bet jie žinojo apstybę žodžių.
Ir kai jų džiaugsmui sudarinėjau sakinius,
aš jiems vis tiek neįtikau,
ir jie pasakė,
kad sakinys teisingas turi būti.
Paklausiau, ką gi tai reiškia,
ir jie paaiškino maloniai:
tai reiškia,
kad sakinys negali būti neteisingas.
Šuo loja, bet neskraido, kalbėjo nušvitusiais veidais.
Kupranugariai būna vienkupriai ir dvikupriai,
tačiau trikuprių apskritai nebūna.
Žmogus laimingas juokiasi, o nelaimingas verkia.
O trikampis yra su trim kampais.
Kavinę atidaro aštuntą valandą.
Ir kad yra žodynai,
juose visokie žodžiai būna,
arba beveik visokie, nes nieko tobulo nėra.
Pasidomėjau, kur yra tie žodžiai,
kurių nėra žodyne,
ir jie atsakė,
kad ilgainiui surinks ir juos,
tereikia daugiau laiko.
Galų gale paklausė,
ar iš tiesų aš viską supratau.
Taip, atsakiau aš:
laimingas trikampis kupranugaris Baltijos stotyje aštuntą
valandą.
Pasaulis – tai sakinys.
* * *
Jie parodė man piešinį.
Piešiny buvo šešiakojis arklys.
Jie paklausė, kas čia blogai?
Blogai turi būti jiems, jeigu jie piešia šešiakojus arklius.
Ir šitaip klausia.
O man kaip sužinoti, kas jiems blogai?
Ko gero, jie norėjo, kad atsakyčiau:
nėra pasaulyje arklių šešiakojų,
nes visi arkliai, kuriuos mačiau,
tebuvo keturkojai.
Argi matyt galėjau visus arklius.
Norėdama juos pamaloninti tariau:
kaip iš akies trauktas senelio širmis.
Jie kraipė galvas ir nesidžiaugė visai.
Na taip, meluoti negražu.
Ir man neliko nieko kito, tik dorai prisipažinti,
kad aš senelio neturiu.
Ir jo arklys ne širmas, bet sartas buvo,
o šešios kojos iš katės kaimynų skolintos.
Suprask, kad geras, kaipgi jiems įtikti.
Doris Kareva
Doris Kareva (g. 1958) – viena mėgstamiausių Estijos poečių. Išleido nemažai poezijos rinkinių, parašė apsakymų ir esė. Poezija yra išversta į daugelį kalbų. Dirbo literatūros redaktore, šešiolika metų buvo Estijos nacionalinės UNESCO komisijos generaline sekretore. Poetės kūryboje žymu savo tautos ir amžininkų dramatiškų išgyvenimų. Eilės moteriškai trapios, joms būdingas tylos, šviesos poetizavimas, emocinė įtampa, lakoniškas stilius. Vėlesniuose rinkiniuose dažni elegiški motyvai.
* * *
Lengvas lengvas laivas, jis neša
pakerėtom lagūnom sapnų
tavo mintį, neviltį tavą,
neįtilpusią žemėj žmonių;
nesvarus ir tvirtas nuslysta
po žvaigždėtu Paukščių Taku,
tarp uolyno viršūnių plikų,
per putojančią mūšą bangų;
palei kyšulius, pro užutėkius,
įlankas apžavėtas, per
koralų žydinčią tylumą;
lengvas lengvas laivas, jis žadina
tavo kraujyje aistrą, vaizduotę,
tavo mintį, neviltį tavą,
spinduliuojančią jėgą bei ramumą.
* * *
Visą gyvenimą Tavęs ilgėjaus
žodžiu neliesdama.
Per Paukščių Tako salyną
dangiškas plaukia laivas,
būtis į žemę liejas,
Tėve.
Mano stygomis plasta pirštai tylos,
širdį virpina nerimo dvelksmas.
Viršum juodų baltų klavišų
didus ir siautingas pratrūksta
šviesos gaiso nirtis.
* * *
Skalpelis ir metronomas
ant mano tėvo pianino
tarpusavy išlaikė tylą,
kai aš buvau maža.
Tiktai dabar, ilgainiui,
ėmiau girdėt,
suprasti
jų keistą kalbą.
Neįtikėtinai plonai jie grando laiką.
* * *
Išmušė varpai, dieviška liepa
jau į pabaigą ėjo. Tavo lūpos
it pasiklydusios avelės
klaidžiojo manuoju kūnu –
čia dykumos žolelę nuskabys,
čia gailiai sumiknos,
paskui apmiršta it uosdamos pavojų.
Bijau, susitikt mums nebelemta.
Sakau, mudu nebesiglausim
po nakties užkerėtu skliautu.
Sudeginti jau tie tiltai.
Aš sakau, aš bijau: tos švelnios,
tos gyvos nei žaizdos lūpos,
mintyse mane dar lytės jos
ir ilgai nurimti neleis.
Ir varpai. Jie muša ir muša.
Trin Soomets
Triin Soomets (g. 1969) – žinoma estų poetė. Tartu universitete studijavo estų filologiją. Išleido kelis eilėraščių rinkinius. Eilėraščiai kupini jautrių išgyvenimų, vyrauja egzistenciniai, meilės motyvai. T. Soomets poezija pasižymi iš pažiūros prieštaringų reiškinių jungimu: kūniškumo ir abstrakcijos, intymumo ir filosofijos. Kritikai išskiria jos lakonišką ir precizišką kūrybos braižą.
* * *
Tau dovanočiau širdį, bet aš nerandu
niekur net jos ugniagėlėm dvelkiančio kvapo,
pamečiau ją kažkur, kur buvus esu
po medžiais auksiniais, vokais jusdama tamsų lietų.
Tau dovanočiau naktį, bet aš nerandu
žvaigždės, kur pakilusi skelbtų užgesus dieną,
ryte turėsi glaustis lūpom prie lūpų manų,
saulėtos dienos akyje mane turėti.
Tau dovanočiau save, bet aš nerandu
niekur net smėly nugrimzdusių pėdų,
turėsi vėjus gaudyt, paskui šešėlius sekiot
tylut tylutėliai.
* * *
jei apskritai esu, aš – žymė
ar ėjimas per smėlį
ar upė
kuri nepajėgia nuplūsti
jūron ligi pat galo
ar alkis
kažko, kas
neauga niekur
* * *
paprastam reikia tapti
kad ir keliu sunkiausiu
lentom akivare
imt pasikliauti
reikia pradėt suprasti
tai ką esi patyręs
visa kas lieka ten kur
nesiekia pirštai ir pagyros
* * *
Viskam tinka ta pati formulė, nes
visa yra viena ir tas pat.
Blogį bei gėrį, tiesą ir melą
galim lengvai sukeisti,
lengvai galim imti, duoti,
viskas juk pasilieka.
Kažkodėl jūron tas pats veda kelias
kaip ir į krantą.
Kažkodėl niekuomet nebūna
kitaip.
Išlieka tik tai, kas buvo
be saiko švaistyta.
* * *
viskas gauna pradžią nuo galvos
viskas kartojasi rankose, kosmose ir pilve
viskas užgęsta lėliukėje
plėnys karštame ore
šūksniai: taip jam ir reikia!
viskas per klaida prasideda
kai audėjas užsisvajoja prie staklių
ir suspindi rašte svetima žvaigždė
ji užsimiršti verčia kiekvienoje eilutėje
kiekviename darbe
ji verčia slėpti ir vogti:
jai vietos nėra
ji pati ta vieta
* * *
kuo patikėjai, tas
yra tikra
šildo ir švyti
žybčioja virpa
įsikniaubia veidu
tiesiai į šmėklas
laukti amžius
kad pasigailėję šautų