Mati Unt. Rudens puota

2024 m. Nr. 8–9

Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė

Matis Untas (1944–2005) yra vienas originaliausių estų prozininkų ir dramaturgų. 1963 m. parašė pirmą „naivią“ apysaką „Lik sveikas, rudas katine“ (lietuvių kalba buvo išleista 1970 m., jos motyvais Lietuvos kino studijoje pastatytas filmas „Kai aš mažas buvau“). Yra išleidęs keletą apysakų ir apsakymų rinkinių, parašęs pjesių teatrui. Romanuose „Rudens puota“ (1979), „Daiktai naktyje“ (1990), „Donoro atmintinė“ (1990) gvildenami etiniai ir filosofiniai žmogaus būties aspektai.

Mažojo romano „Rudens puota“ pagrindinė veiksmo vieta – naujas Talino gyvenamasis rajonas Mustamejė. Pagal šį romaną pastatytą filmą režisierius Veiko Õunpuu pavadino „juoda kaip degutas komedija apie vienišumą, nusivylimą ir viltį“.

„Rudens puota“ nėra vien urbanistinis romanas, atskleidžiantis neigiamą bedvasių statinių poveikį žmogui, – jis gvildena ir esmines mūsų civilizacijos problemas, Mustamejė ne tik naujas miesto rajonas, tai mūsų pačių bedvasio gyvaliojimo atspindys.

 

Romano fragmentas

Šveicorius Teo dirbo darbą, tinkamą žmogaus prigimčiai pažinti. Kartais jo kas užklausdavo, ar žinąs kokių įdomybių apie žmogų apskritai. Teo atsakydavo, kad žmogus nėra toks jau ypatingas ir sunku apie jį pasakyti ką nors įdomaus. Socialinė hierarchija turi tik paviršutiniškos įtakos. Bet luobas veikiai nusilupa. Tūlas ateina į restoraną baisiai pasipūtęs, nustumia kitus savo pilvu, girdi, visi turi suprast: valdžia, aukšta valdžia teikėsi atvykti! Ir žiū – po valandos kitos, arti vidurnakčio, nekenčiantis žmonių valdžios atstovas jau svirduliuoja laiptais žemyn besipinančiu liežuviu ir meilės kupina širdimi. O čia kad ims vapalioti, tapšnoti šveicoriui per petį, pataikauti ir žadėti, ko tik tas panorėsiąs. O kiek smagių anekdotų, audringo gyvenimo prisiminimų, kiek sodrių žodelių! Teo būdavo net į svečius kviečiamas, bet ne toks jis kvailas. Jis nekentė tų „prastuolių“, kurie blaivūs nė „labas“ nepasakys. Pinigus, žinoma, iš jų ėmė. Jeigu tie gobšuoliai ryžosi pakratyt kišenes, tegu sau ramiai krato.

Teo labiau mėgo paprastus, niekuo neišsiskiriančius žmones. Jie buvo natūralesni. Per daug nepasikeisdavo. Ateidavo įgėrę ir tokie pat išeidavo. Jais galima pasikliauti, nes jų dvasia tyra, jie nuoširdūs ir nesidarko. Kultūros veikėjus Teo irgi atpažindavo iš pirmo žvilgsnio. Kai kuriuos iš jų netgi vertino, nors ir ne per daug. Juk jie buvo ne itin garsūs kultūros veikėjai. O tie garsieji jo restorane nesilankė. Jei apskritai turėdavo laiko vaikščioti po tokias vietas, išsirinkdavo prabangesnes.

Kartą buvo atėjęs vyriškis, kurio Teo negalėjo priskirti jokiai žmonių kategorijai. Iš pradžių pamanė, kad čia girtas buhalteris. Mat tas po pažastim turėjo pasibrukęs portfelį, seną portfelį, akinius tikriausiai buvo pametęs, kalbėjo nesuprantamai, bet įspūdingai. Dėl visa ko Teo jį įleido. Buvo apie pusę vienuoliktos. Žmogus ilgai ieškojo salės, matyt, anksčiau nebuvo lankęsis, Teo jo irgi neatsiminė. O gal jis norėjo išsivemti? Teo tą keistą, kažką panosėj burbantį klientą nuvedė į tualetą. Bet jis, tuo pat iš ten išsmukęs, patraukė salėn. Po trumpos pertraukėlės kelneriai jį išstūmė į vestibiulį. Pasiimk šitą, metė jie vangiai. Aš galiu, aš jus galiu, taip, galiu, miksėjo vyriškis, mėgindamas atsegti portfelį. Na, na, perspėjo Teo, jo gelsvos akys įsmigo į klientą. Jis buvo matęs tokių ne vieną, girdėjęs ir panašių grasinimų. Aš galiu tave ir nudėti, nesiliovė vyriškis, knisdamasis po portfelį, – ieškojo pistoleto? Vargu, Teo žinojo: tokiuose portfeliuose pistoletų nerasi, nebent išimtiniu atveju, jei susidūrei su pamišėliu. Jis žengtelėjo prie vyro. Tuo metu kaipsyk iš salės išėjo kitas klientas. Jis išgirdo, kaip Teo ragina grasintoją: „Nešk iš čia kailį, kol sveikas!“ – „Rupūže!“ – atšovė tas keistuolis, ir Teo be žodžių suėmė jį už riešo, bet ne itin skaudžiai. O šis paleido gerklę. „Nesielkite su juo taip“, – įsikišo toliau stovintis antrasis klientas. „Ar jūs jį pažįstat?“ – pasidomėjo Teo. „Nepažįstu, tik žinau, kad jis žymus aktorius ir režisierius“, – atsakė tas. „Kiek žymus?“ – kvotė Teo. „Gan plačiai žinomas“, – nuoširdžiai paaiškino priėjęs antrasis klientas. Tačiau Teo skaudžiai nutvėrė girtuoklį, nutempė prie durų ir, jas atlapojęs, nustūmė nuo laiptų. Grasintojas taip ir liko riogsoti priešais duris ant šlapio nuo lietaus žvyro. „Ar jūs ką sakėt?“ – eidamas nuo durų Teo paklausė užsistojusįjį. Šis tik mandagiai papurtė galvą ir grįžo salėn. Taigi, šveicorius Teo žinojo, kaip reikia elgtis su tais aktoriais ir režisieriais. Turėjo su jais patirties.

Sykį, būdamas jaunas, jis naktį kažkur pėdino per miesto centrą. Viename lange degė šviesa, iš ten sklido tranki muzika, keletas žmonių žiūrėjo į naktį garsiai šnekėdamiesi. Teo iš nuobodulio sustojo. Tiesą sakant, ne vien iš nuobodulio. Kartais, kai žmonės kur linksmindavosi, jam tereikėdavo šiek tiek susikaupti (ilgus metus pratinosi perteikti savo mintis), ir bemat būdavo kviečiamas, gaudavo degtinės, o kai kada ir dar šio to. Taip ir tąsyk. Stovėdamas vidury baltosios nakties, jis įsispoksojo į antro aukšto langą, prie kurio rymojo dvi merginos ir du jaunuoliai. Tada viena mergina šūktelėjo: „Užeik!“ O vyrukas dar pridėjo: „Ar turi degtinės?“ Mergina metė: „Ak, gana tos degtinės.“ Teo jos irgi turėjo. Vakare visad nešiodavosi butelaitį. Nuolat atsirasdavo kokia moteris, kuri jo norėdavo ir kurią ne pro šalį būdavo pirma nugirdyti. Moterys dėl jo stačiai netekdavo galvos. Kartais ryte Teo nedrįsdavo nė gatvėj pasirodyti. Ypač kai vėl iškildavo spuogas ar inkštiras arba skaudėdavo varpą. Kur jam slėptis nuo moterų? Jų tokia gausybė bastėsi po gatves! Betgi tą vakarą Teo buvo geros formos. Jis drąsiai užkopė laiptais. Pateko į didelį butą, pilną knygų. Ant stalo – gyvas galas puspilnių butelių. Garsiai grojo muzika. Vienas vyrukas buvo stambus, tvirtas kaip boksininkas. Antrasis – miklus juočkis. Abi merginos buvo juodbruvos, gan koketiškos. Teo pasijuto įsimylėjęs žemesniąją ir nusprendė su ja pasidulkint – mintyse jis taip nuolat sakydavo, šitai jam teikė ypatingo pasimėgavimo. Merginos labai nudžiugo išgirdusios, kad jis esąs šveicorius. Tokio jauno šveicoriaus mums dar neteko matyti, šūkavo jos. Pačios pasivadino aktorėmis, ir vaikinai esą aktoriai. Vienas paklausė, ar Teo išsyk išlenktų stiklinę baltosios. Merginos suspigo: ne, jam nepavyks! Teo vienu mauku išmetė stiklinę. Tie reikalavo pakartoti. Teo užkibęs pakartojo. Tada pasijuto kauštelėjęs ir nusprendė daug nebegerti, nes nepajėgs dulkintis. Pagal bioritmus dienos jam buvo nepalankios, fizinio pajėgumo būsena nulinė. Aktoriai visai įsidūko. Liovėsi šokę, pradėjo svaidyt pro langą knygas. Teo apstulbęs žiūrėjo, kaip brangūs tomai šlepteli ant asfalto. Vieną pavadinimą spėjo perskaityti – tai buvo Džozefo Gregoro „Pasaulinė teatro istorija“. Tokie pinigai, apmaudžiai pamanė Teo, penkios dešimtinės už vieną. Pavydžiai žvelgė į naktį, kur pavieniai praeiviai nustebę vartė brangias knygas ir vėl nusviesdavo jas ant asfalto. Aš jums jas užnešiu, paslaugiai pasisiūlė, bet aktorius, tas stambesnis, prapliupo juoktis. Kitas, mažas ir guvus, tapšnodamas jam per petį šaipėsi: tegu sau būna, mes jas išaugome! Numojęs ranka, Teo atsisėdo prie žemesnės merginos. Šiek tiek papasakojo jai apie astrologiją ir lyg tarp kitko išklojo naujausią savo sapną. Jisai sapnavęs numirėlį, gulintį kniūbsčią pakrantės smėlyje, ir tasai numirėlis padavęs jam juodą gėlę. Teo susigraudinęs pravirko, tačiau gėlę grąžino. Taip, ta gėlė tau išties netinka, pasakęs numirėlis pasiimdamas gėlę, o ji bemat pavirtusi juoda pirštine. Mergina skambiai nusijuokė, pasiūlė jam degtinės. Ir pati išgėrė. Paskui sukuždėjo, kad Teo galintis eiti gatvėn parnešti knygų, bet nuogas. Ne, atsisakė Teo, juk čia centras. O gal kambaryje nori nusirengti? – paklausė mergina. Grupiniai pasilinksminimai Teo ne itin žavėjo, tačiau darėsi vis įdomiau. Mergina vėl pasiūlė išlenkti stiklą. O ką už tai gausiu? – pasidomėjo Teo, jau gerokai įmetęs, bet pats to nesuvokdamas. Viską, mano mielas Cerberi, kuždėjo mergina, liesdama jam kelį. Nepaprastai garsiai grojo muzika – daina „Black Magic Woman“. Vienas vaikinų, žemesnysis, degdamas žvakes lyg probėgšmais tarstelėjo kitam: tasai niekad nenusirengs. Na, na, pagrasė Teo. Jis gavo dar degtinės. Ėmė pūstis. Kai ką tikrai nusivilko. Visi jį gyrė, bet čia jis prarado sąmonę. Atsipeikėjo iš ryto parke su nailoniniais moteriškais naktiniais ir turbanu ant galvos. Šalia gulėjo ryšulys su jo drabužiais. Vadinasi, jis gerą kilometrą sukorė per miestą ankstyvos vasaros priešaušriu. Iš kur atėjo? Jis nebeatsiminė nė to namo. Tik tiek, kad šis stovėjo tamsiame skersgatvyje. Kartą net buvo išsiruošęs ieškoti, ketino atkeršyti ir metė akmenį į langą, kurį palaikė tikruoju, bet ten išdygo kažkoks nepažįstamas senis. Šitaip niekingi aktoriai pasityčiojo iš nekalto šveicoriaus. Ar jie iš tikrųjų buvo aktoriai? Prisiekti Teo negalėjo, juk vakarais dirbdamas neįstengė lankytis teatre. Gatvėje aktorių nebuvo sutikęs.

Ir šit galiausiai pavyko atkeršyti vienam tokiam aktorėliui. Teo pasiekė savo tikslą. Aktoriai tąkart palaikė jį prasčioku, o dabar pats aktorius pasirodė esąs neką geresnis. Girtas atėjo į restoraną, nors tai draudžiama įstatymo. Valstybinės ir visuomeninės institucijos būtų visiškai pateisinusios šveicorių. Tegu dabar tįso gatvėje. Nieko, išsimiegojęs vėl rėplins į sceną. Kitas pats primokėtų, kad patektų scenon, o toks dar atlyginimą už tai gauna! Rytoj, prisikabinęs antpečius, vaidins generolą. Ak, tas gyvenimėlis, pamanė Teo.

Vakare jisai susitiko su viena pana, kurią lyg ir buvo pamilęs. Bet vis dėlto užsirašė jos astrologinius duomenis, kad vėliau galėtų apibendrinti. Nykaus būta vakaro. Pats Teo buvo visiškai blaivus. Tai sunku pakelti. Kaip visada jį apėmė neviltis, įprastas blogas ūpas. Pasinerdamas su mergina į meilės ekstazę, Teo troško nutolti nuo realybės, susilieti su visata. Gerai pasidulkino, tačiau visata taip ir liko tolima. Mergina užmigo. Dar liūdnesnis Teo pėdino namo. Spardė pageltusius lapus kaip ir milijonai žmonių iki jo. Jautėsi esąs niekam nereikalingas. Pilnatis žvelgė į jo gelsvas akis. Jis uodė rudens kvapą, nuolat pasikartojantį gamtos nykulį. Apmąstė savo misiją. Pelningai iškišo keletą porų suomiškų pėdkelnių. Kaip vulgaru! Tačiau norint atlikti misiją reikalingi pinigai. Kol esama pinigų, be jų neapsieisi.

Būdamas mažas, Teo norėjo tapti dainininku. Amerikiečių muzika ir gitaros anuomet dar nebuvo madingos. Tada buvo vertinami italų tenorai, jų balti dantys ir kaip jie tardavo bella, tai yra „graži“. Teo prieš veidrodį prasimanydavo pozų, kurios tiko prie aukšto balso ir žodžio bella. Televizorių tuomet dar nebuvo. Pamėgdžioti neturėjo galimybės. Teo pats save išgalvojo. Stengėsi tikslingai įgyvendinti savo siekius.

Namie prisileido vonią. Gulėdamas vonioje, Teo tyrinėjo savo kūną. Kodėl žmogus neturi apsauginės dangos? – liūdnai pagalvojo. Būtybė su tokiais sudėtingais siekiais ir taip prastai sukonstruota. Vėžliui ir krokodilui – štai kam Teo pavydėjo.

 

Pėteris nesibijojo perkūnijos, jis viską padarė taip, kaip reikia. Uždarė langą, pasitraukė nuo jo kuo toliau, kertelėn ant sofos. Dabar ir nuo televizoriaus buvo toli. Arti jo nebuvo geležinių daiktų, nuo kištukinio lizdo sienoje skyrė keli metrai. Jeigu būtų buvęs pas senelį kaime, būtų pasitikrinęs, ar nestovi po medžiu, prie vandens, ar krosnyje nedega ugnis, ar užstumtas kaištis. Pėteris žinojo, kad mieste mūriniai namai taip greit neužsidega. Todėl sėdėjo savo kamputyje ant sofos linksmas, kupinas lūkesčio, žiūrėjo, kaip urgzdami ir dudendami artinasi audros debesys. Dėl visa ko nusprendė sėdėti ramiai, nes lakstyti arba pernelyg lėtai eiti audros metu irgi pavojinga, sakė senelis.

Staiga dangų nušvietė blausiai violetinis žaibas, jis nubalino visą debesį. Pėteris ėmė skaičiuoti, kai priėjo ligi trijų, sugriaudėjo. Suskaičiavus sekundes, gautą skaičių reikia padalyti iš trijų, taip sužinosi, už kelių kilometrų trenkė žaibas, – pavyzdžiui, dabar už vieno kilometro. Sugriaudėjus ėmė lynoti. Pėteris klausėsi, laukė. Greičiausiai dabartės ruošėsi trenkti naujas žaibas. Kaupėsi, kaupėsi, augo ir tvinko… dar… ir jau! Bet žaibas netvykstelėjo; tik lijo ir lijo, o tada, kai Pėteris jau nebelaukė, danguje nušvito didžiulis akinantis medis, tikrasis žaibo pavidalas. Miestas dienos saulėkaitoje niekada nėra buvęs toks šviesus, kaip tąnakt tam tikrą sekundės dalį. Viskas kaip ant delno, jei spėtum sužiūrėti. Pėteris išėjo iš savo kampo. Jis nebeištvėrė. Atidarė balkono duris. Pūstelėjo vėjas, nešdamas vidun lietų. Berniukas išėjo į balkoną, ir lietus jį bemat permerkė. Nusivilkęs marškinius, liko stovėti lietuje. Žaibas vėl apšvietė dangų, jis išvydo savo laibą kūnelį, atsispindintį lange. Žvilgantį nuo lietaus. Apie jį švytėjo spindulių vainikas, liemuo buvo lyg sidabrinis. Žaibai vienas po kito blykčiojo viršum persigandusio miesto, atsirasdavo ir vėl pranykdavo mėnesienos peizažai, tačiau jis nesibijodamas žiūrėjo į tuščias gatves, kuriomis tekėjo drumzlini padangių vandenų srautai. Laižėsi nuo lūpų lietaus lašus. Paskui grįžęs į kambarį nusišluostė. Apsirengė. Perkūnija ėmė rimti. Liovėsi liję. Žaibai ėjo silpnyn. Pėteris vėl priėjo prie lango. Apžiūrėjo viską aplinkui. Niekur nebuvo matyti gaisro žymių. Kilus gaisrui, jis būtų paskambinęs į gaisrinę. Apsižvalgė iš visų buto langų. Galėjo būti visiškai ramus. Nenutiko nieko blogo. Jis užtraukė užuolaidas.

Kai mama parėjo namo, Pėteris jau miegojo. Kambariuose degė visos šviesos. Mama žinojo, kad Pėteris jų neužmiršo, tyčia paliko įžiebtas. Ji užgesino šviesas, bet Pėteris to nematė.

Jisai sapnavo esąs senas senutėlis ir einąs kasyklon kažko kasti. Leidžiasi liftu žemyn, rankoje laiko žibintą. Šachtos sienos blizga nuo drėgmės, pro jį bedugnėn laša vanduo, iš ten aidi krintančių lašų dūžiai. Pakely sienų plyšiuose lyg savaime dingsta gyvatės, nuo iškyšų žvilga varlių akys. Jis leidžiasi, leidžiasi, stipriai laikydamasis kretančio lifto turėklų. Dangaus lopas viršum galvos vis mažėja. Tada liftas sustoja: Pėteris kasyklos dugne. Čia purvina, oras drėgnas ir troškus. Takiukas išnyksta už kampo, ant žibinto šviesoj matomų akmenų spindi lašai. Tik dabar jisai suvokia, kaip giliai nukako, tik dabar pajunta, koks yra vienišas. Vis dėlto susiėmęs žingsniuoja toliau. Eina minutę, o gal valandą, priešais ir už nugaros tamsu, o tamsoje slypi lobiai. Staiga šalimais atsiranda mažas vaikelis su brangakmeniais saujoje. Matai, tu tik dabar atėjai, priekaištauja vaikas senam Pėteriui, atėjai, kai pats pasenai. Kaip ilgai turėjau tavęs laukti! Bet dabar galų gale aš tau pagelbėsiu. Man pagalbos nereikia, sako senas Pėteris, aš pats mėginsiu išsiversti. Tau nieko nebereikės daryti, šypsodamas kalba požemių vaikas, dabartės galėsi sau ramiai ilsėtis. Kaip ilsėtis? – klausia Pėteris. – O kas atliks mano darbą? Nesirūpink, atsako vaikas, lik čia ir ramiai ilsėkis, vietoj tavęs aš pakilsiu į viršų ir įduosiu jiems tai, ko jie taip ieško. Ir vaikas lipa į liftą, palikęs seną Pėterį stovėti purve su kalnakasio žibintu rankoje. Neišeik, prašo senas Pėteris, tverdamasis lifto, tačiau tas ima kilti. Vargais negalais senas Pėteris nutraukia liftą žemyn, – lynai staiga įsitempia kaip guma, bet galiausiai jis turi paleisti, ir tada tie guminiai lynai šauna viršun ir nuskraidina vaiką su brangakmeniais staigiai, lyg būtų paleistas iš timpos.

Per tą laiką baigėsi rugsėjis, prasidėjo spalis, kaime ėmė kasti bulves. Pats Eras buvo gimęs kaime, ir kai kurie kritikai manė, kad jo poetinės prigimties subtilumas, netgi antiurbanizmas kilę būtent iš kaimo. Tačiau neperprasta liko paslaptis, kodėl tas kaimo vaikas toks nervingas, kur kas nervingesnis už daugumą miesto poetų. Apie kaimo gyvenimą Eras beveik nieko nebuvo parašęs. Kartais atrodė, kad jis užmiršo kaimą, o gal nemano tą temą esant tinkamą poezijai. Gamtos motyvai kūryboje ilgainiui irgi nyko. Andai jis buvo sudominęs skaitytojus tokiais įvaizdžiais kaip „drėgni šešėliai“, „baltos upės“, „virpulingi sodai“, „perbalusios vištos“. Dabar jo poezijos vyksmas persikėlė į landynes, garažus, barus. Jo herojus dažnai būdavo pagiringas, įtartinai panėšėjo į kitus žmones. Eras gerai atminė, kaip anapus slėnio, darydamas dvigubą kilpą, vingiavo vieškelis ir kaip naktį jį mokė atrast kelyje automobilių šviesas. Žiūrėk, sakė jam, žiūrėk, ana tas mažas taškelis, jis pamažu juda iš kairės į dešinę. Tai automobilis, jo priešaky dega elektriniai žibintai, o elektros energiją gamina generatorius. Kaip sunku buvo mažam vaikui rasti tą menką taškelį juodoje spalio naktyje (kaip tik todėl dabar, spalį, Eras tat ir prisiminė)! Tada būta visokiausių dalykų, šiuo metu jau suvis išnykusių, kad ir kuliamųjų, gailiai stūgaujančių tolumoje. Viena jų pervažiavo mašinistui krūtinę, iš lūpų kampučio jam tekėjo kraujas ir jis numirė. Kuliamųjų jau nebėra, nespėjo laiku į jas gerai įsižiūrėti. Visa kas yra laikina, joks daiktas neišlieka, todėl viską reikia atidžiai stebėti. Dabar dirbama kombainais, bet ir tie veikiai išnyks, neliks nė prisiminimo. Ir automobiliai dings, ir lėktuvai, laivai, raketos. Reikia įsižiūrėt į lėktuvus, pamanė Eras, netrukus jų nebeliks, kaip nebeliks erelių. Lėktuvai išnaikins erelius, o paskui patys išmirs badu, priešiškai galvojo Eras. Be abejo, vietoj lėktuvų bus išrasta kitų, geresnių pakaitalų. Apskritų arba aštuonkojų mašinų, atitinkančių šiuolaikinius reikalavimus. Žmogus tol išradinės, kol pats sulauks galo. Tada niekas nieko nebeišras, bent iš pradžių. Pasaulyje įvyko milžiniška raida. Visa kas mechanizuota, taikant elektromechaninius prietaisus, žemę kasa žemkasės. Lazeriai dirba savo darbą, stūgauja sintezatoriai. Eras dar atminė kaimyno kalvę, kurioje orą pūtė odinės dumplės. Miškas už kalvės buvo užgriozdintas gelžgaliais ir visokiomis atliekomis, pro kurias stiebėsi žolė. Eras galėjo nepavargdamas stebėti, kaip užtraukiamas ratlankis. Žinia, įkaitęs ratlankis iškart maunamas ant medinio vežimo rato, kad vėsdamas ir degindamas medį lankas tvirtai apveržtų ratą. Tiesa, tuomet dar būta ir arklių. Jie buvo kinkomi į roges ir vežimus. Tai vyko šeštojo dešimtmečio pradžioje. Gyvenimas taip sparčiai vystosi, nespėji nė apsidairyti. Žinoma, arkliai sugrįš, tikėjo Eras, visiškai išsibaigus benzinui. Direktoriai atšuoliuos prie savo įstaigų ant apsiputojusių žirgų. Vykdomųjų komitetų pirmininkai inspektuos miestus važiuoti brikomis. Jaunuoliai, vykdantys ypatingą užduotį, šuoliuos per vėją ir audrą, o paskutinę akimirką atkakę vieton susmuks negyvi, spėję perduoti svarbią žinią. Ne, Eras nebuvo nusistatęs prieš mašinas. Mašinas vertino labiau, nei to galėjo tikėtis tie, kurie laikė jį poetu ir humanistu. Jis neketino laužyti mezgimo staklių ar sprogdinti polistireno gamyklų. Būdamas poetas, vis dėlto suvokė, kad mašina – neišvengiamas daiktas. Rado daug naudingų minčių – futuristų ir konstruktyvistų, tokių kaip Majakovskis ir Leo Lapinas1, idėjos jam atrodė itin vertingos. Tačiau su liūdesiu regėjo, kad mašinų pernelyg daug ir jos netruks sudoroti viena kitą. Jis net savaip jų gailėjo, mat nors ir užaugęs gamtos prieglobstyje, sąmoningą gyvenimą pradėjo nuo mašinų. Būdamas vaikas, žaisdamas įsivaizdavo esąs mašinų ir traktorių stoties vedėjas, skirstantis valstiečiams traktorius. Eras rašė įsakymus, sudarinėjo ketvirčio ataskaitas, kaip matė darant motiną, dirbančią buhaltere. Jis išduodavo važtaraščius ir benzino talonus. Išrašęs papeikimą, nubaudė nevalą kaimynų mergaitę, o berniuką iš užupio atleido iš darbo, padavė į teismą ir konfiskavo visą jo turtą. Vadino save direktoriumi. Anuomet jis labai mėgo blankus. Glotnius, lygiomis linijomis, gražiai sudėtus į šūsnį. Netgi truputį drovėjosi juose rašyti cheminiu pieštuku. Sukreivojus nors vieną raidę, tekdavo imti naują blanką, pataisos gadino visą grožį. Blankuose buvo kelios vietos pasirašyti. Eras įrašydavo savo vardą, kitus prasimanydavo. Jis nežinojo, kas jo tiesioginiai pavaldiniai. Paskui jais tapo tikri vaikai, žaidimo draugai. Tokius dokumentus ir aplinkraščius Eras surašydavo tame kambaryje, kuriame ant spintos stovėjo iš dvaro nukniauktas bronzinis arklas su dviem bronziniais jaučiais, o apatinėje lentynoje už kitų knygų buvo užkišta vaikams draudžiama Krafto-Ebingo knyga apie lytinę patologiją. Eras, kadaise pildydamas rašytojo anketą, mėgino savo poetinius polinkius pagrįsti kaip tik tuo vaikystės dienų prisirišimu prie archajiškos biurokratijos (senos dūminės pirtys, blankai, klėtys, antspaudai, žagrės, kanceliarinės knygos), tačiau tokį jo aiškinimą palaikė ekstravagantišku ir niekas nepatikėjo, kad tai ir atskleidžia apie jį visą tiesą.

Prasidėjo keistos dienos. Netikėtai į Mustameję atvyko svečias iš Ugnies Žemės. Kaip jis atsirado Mustamejėje, sunku paaiškinti. Greičiausiai pasiprašė politinio prieglobsčio ar buvo kieno nors pažįstamas. Liesas juodbruvas vyriškis plačiai atvertomis akimis buvo itin mandagus, dėkojo už menkiausią smulkmeną, atsiprašinėjo, kad ir kas būtų. Kartą pavakary jie, visa draugija, sėdėjo kažkieno bute – buvo surengtas priėmimas to svečio iš Ugnies Žemės garbei. Tasai daug negėrė, palengva skanavo vyną. Vietiniai žmonės jau buvo įmetę – maždaug po butelį degtinės vyrui, tačiau estui daug ką tenka pakelti. Svečio bičiulis, estas psichologas iš Maskvos, paprašė susirinkusiųjų kalbėti rusiškai arba angliškai. Niekas nepaisė jo prašymo, draugai ėmė aptarinėti savo reikalus, kas ką nuskriaudė, kokios rezgamos intrigos. Pats svečias minėtas kalbas irgi prastai mokėjo, jo tartis buvo keista ir kiti iš jo šnekos neką tesuprato. Tačiau jis džiaugėsi kad ir mažumėlę išklausytas. Kažkas pasakė, esą svečias priklausąs onų2 genčiai, kurios tėra likę kelios dešimtys narių. Vienas Ero bičiulis, etnografijos fanatikas, susižavėjęs ėmė šokinėti. Ona, Ona! – šūkčiojo, pagautas ekstazės. Guanakai, kaukės, kerėjimas per Mėnulio užtemimą, įšventinimo į vyrus apeigos, laidotuvės! Jis ėmė pasakoti, kad onų gentis neturi namų, jie tik stato priedangas nuo vėjo, kad jie moteris naudoja vietoj kinkomųjų gyvulių ir nesibijo šalčio. Rutuliojantis pokalbiui išaiškėjo, jog svečias vis dėlto nėra onų gentainis, jis vadina save tiesiog Ugnies Žemės gyventoju, yra mokęsis statybininko amato, bet jo tėvynėje įvyko valstybinis perversmas, todėl nežinąs, kada į ją grįšiąs. Ar jūs visai neturite onų kraujo? – kamantinėjo Ero bičiulis. Svečias, gūžtelėjęs pečiais, atsakė greičiausiai turįs, tik nežinąs, kelintą dalį. Jo būta labai tylaus, vis droviai besišypsančio. Visi stengėsi būti jam kuo malonesni. Juk žinojo, kad jo šalį valdo diktatorius, kad ten įsigalėjęs teroras. Kažkas paklausė, ar jo tėvus, gimines arba kitus artimuosius jau kliudė žmogžudžio kulka, slapto agento peilis? Visi mėgino įtikinti svetimtautį emigrantą, kad jis esąs tarp draugų. Svečias šypsodamas atsakė, kad jo brolis sėdi kalėjime, bet daugiau apie jį nieko nežinantis. Ir pridūrė apskritai nenorintis kalbėti apie savo tėvynę. Nei apie diktatūrą, nei apie guanakus. Draugija svečią suprato, suvokė, kad jo siela traumuota, kad jis nenori šiaip sau, beprasmiškai leisti laiką Šiaurės pusrutulyje, kai Pietų pusrutulyje laukiama jo žygių. Paaiškėjo, kad jis moka dainuoti. Mėgsta dainuoti. Kimiai užtraukė dainą nakties tyloje viršum nežinomo jam miesto palydovo. Ero bičiulis pasidomėjo, ar čia esanti onų daina. Vargu, atsakė svečias, tai keleto tautų melodijos. Aija heili! Aija heili! – traukė jis. Eras vaizdavosi Ugnies Žemę gan miglotai. Žinojo, kad ten pučia stiprus vėjas. Ir žmonės nuolat šąla po nukritusių lapų krūvomis. Ir kad jų mažai belikę. Kad jie nevartoja druskos. Visa tai sustingo jo sąmonėje. Jis regėjo, kaip šunys plynoje lygumoje vejasi guanaką. Bet nesuprato nė vieno dainos žodžio, gal tai guanakų, kečųjų, ispanų kalba? Aija heili! Ką svečias norėjo jiems pasakyti? Matyt, labai daug. Jis dainavo be perstojo. Iš pradžių visi mielai klausėsi. O laikas ėjo. Jau trys valandos, bet jis dainavo ir dainavo, nors niekas nesuprato žodžių, o melodijos ėmė kartotis. Vienas kitas jau persimetė žvilgsniais, šyptelėjo iš svetimtaučio aimanų. Tačiau niekas nedrįso pakilti, pirmas atsisveikinti. Bijojo įžeisti žmogų, atsitiktinai patekusį į Šiaurės pusrutulį, žmogų, kurio tėvynėj įsigalėjo politinis teroras. Viena mergina net užsnūdo. Aija heili! Eras atsistojo, miklindamas sustingusias kojas, ir pamažu mandagiai nužingsniavo prie lango, svečias irgi. Mustamejė buvo dingusi. Visas pasaulis per tą laiką pradingo. Prieš juos atsivėrė pilka kiaurymė. Tik po kurio laiko jis suvokė, kad svečiui dainuojant miestą apklėtė nepaprastai tirštas rūkas. Nebuvo matyti jokio žiburėlio, jokio namo, jokių kontūrų, nė menkiausios detalės. Vaizdas buvo vienopas, veikiau ne vaizdas, o įrėminta tuštuma. Tada visi ėmė skirstytis. Žemai gatvėje juos pasitiko suplėkęs rūsio oras. Rankos bemat sudrėko, nuo blakstienų ėmė lašėti vanduo. Eras, žengtelėjęs į šoną, pametė draugus iš akių. Nugirsdavo jų balsus tarpais dešinėje, tarpais kairėje, bet kažkodėl nedrįso šūktelėt, lyg bijodamas, kad tas rūkas slepia ir daugiau svetimųjų. Atsisakė tos minties. Nuėjo vienas. Vargais negalais priėjo taksi stotelę. Tenai stovėjo žmogus, jo veido Eras neįžvelgė, o gal jis nė neturėjo veido. Ten gulėjo dar vienas žmogus, jo veido Eras irgi neįžiūrėjo, gal tai buvo ir ne žmogus, o nuvirtęs telefono stulpas. Abu nė nekrustelėdami tylėjo. Net nebuvo girdėt, kaip jie kvėpuoja. Jie buvo čia pat, tik gal švelnus rūkas slopino visus garsus. Juos siejo bendras likimas, ir Eras pasijuto kiek nejaukiai, tačiau pasiguodė taip pat keliąs tiems žmonėms šiokį tokį nejaukumą, nes ir pats stovėjo nejudėdamas, jo alsavimo irgi nebuvo girdėti. Eras ilgai laukė. Taksi nevažiavo. Kartkartėmis iš rūko tarsi kažkas atsklisdavo, būta lyg ir kokio judėjimo, bet tai galėjo ir pasivaidenti. Nebuvo vilties išsiaiškinti. Fiziškai tuodu buvo arti, bet kas jie tokie? Eras daugiau nebevaliojo pakelti tos nežinios ir pėsčiomis nukiūtino namo. Nesuprasdamas, kaip gaudosi aplinkoje. O gal stačiai ėjo ir kelias pats jį vedė, kaip stogo pakraščiai ir karnizai veda lunatikus arba magnetiniai laukai nukreipia paukščius keliauninkus? Jo žingsniai aidėjo atsimušdami nuo sienų. Iš aido suprasdavo, kad priešaky stūkso koks didesnis pastatas. Žingsniavo mechaniškai, nežiūrėdamas aukštyn, pasikliaudamas vien keliu. Niekas nėjo jam priešais. Jis nukulniavo trejetą kilometrų, ir tuomet įsižiebė gatvės žibintai. Rūkas nušvito iš vidaus, galėjai įžiūrėti drėgnus stulpus ir šakas. Tamsoje laikas bėgo greičiau. Dabar aplinka buvo pažįstama. Eras paspartino žingsnį. Apie pusę penkių pasiekė namus. Vargu ar su taksi būtų parvykęs greičiau. Kai nebėra žmonių, stotelėse nelieka ir taksi. Pietų Estijoje kartą išlaukė taksi stotelėje penkias valandas, kol prašvito.

O kalbant apie Pietų Estiją, – tenai buvo toks erdvus, toks aukštas dangus. Ir ligi pastarųjų sausringų metų tame danguje kūpsojo didžiuliai debesys. Vakarop besileidžianti saulė paversdavo juos stebuklingais. Žvelgiant vaiko akimis, jie regėjosi kaip tolimi pasauliai, kaip užgesę vulkanai, kaip magnetinė sala Laputa, kurią vaizdavo Sviftas.