Antanas Šimkus. Šiek tiek labiau į šiaurę
2024 m. Nr. 8–9
Kai gyveni daugiabutyje, labai neblogai žinai savo artimiausių kaimynų gyvenimo ritmą. Girdi kažką barškant už sienos, vadinasi, jau keliasi, daugmaž nujauti, kokias žinias žiūri, kokie filmai ar muzika domina, kaip bendrauja tarpusavy ir panašiai. O štai tie, tolimesnieji iš tavo namo, bet, sakykim, gretimos laiptinės, jau pažįstami tik iš matymo. Kartais išvysti juos kieme – lyg ir panašiais rūpesčiais gyvena, veda vaikus į darželį, grįžta su pirkiniais iš parduotuvės, neša šiukšles, kartais pasisveikina jie, kartais tu linkteli, bet ir tiek to pažinimo.
Panaši analogija turbūt galėtų būti ir su mūsų kultūriniais, literatūriniais ryšiais tarp šalių. Verstiniai lenkų, latvių kūriniai dažnai atsiduria knygų lentynose, gausybė susitikimų, bendrų renginių, švenčių, vėliau subrandinančių ir vaisius – nemažai vertimų, studijų, skirtų aptarti bendriesiems ar išskirtiniams dalykams tarp kraštų.
O štai estų kūrinius lietuviškai ligi šiol galime vadinti deficitu. Turbūt ir dėl šių priežasčių Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga šiuos metus paskelbė Estų literatūros metais.
„Metų“ redakcija jau ilgai nešiojosi, puoselėjo mintį tęsti sumanymą – vieną numerį per metus skirti specialiai kuriai nors šaliai – ir šį rugpjūčio–rugsėjo žurnalą dedikuoti estų literatūrai. Džiugu, kad pavyko.
Pasitelkę reikalą išmanančius vertėjus (Agnę Bernotaitę, Danutę Sirijos Giraitę, Gediminą Puloką, Joną Kaušpadą), galime lietuvių skaitytojui pristatyti bent fragmentą klasikinės ir šiuolaikinės estų literatūros. Žinoma, joks periodinis leidinys nepajėgus sutalpinti visko, kas įdomaus yra vienoje ar kitoje literatūroje. Tad bene lemiamas (ir turbūt visai tinkamas) atrankos kriterijus buvo vertėjo pasirinkimas ir simpatijos tam ar kitam estų autoriui (-ei).
Šiame numeryje publikuojami šeši poezijos kūrėjai leis pažinti Estijos eilėraščio, šiuolaikinio poetinio kalbėjimo pavidalus. Nesiimčiau sakyti, kas jiems bendra ar kuo skiriasi. Skaitytojai tai patirs ir atras patys. Tačiau galiu patikinti, kad geros kokybės poezijos vertimus skaitančiam bus ką rinktis – nuo amžinatilsį Jaano Kaplinskio iki jaunosios kartos poetės Maarjos Pärtnos eilių.
Prozos lauke – tvirti klasikai Antonas Hansenas Tammsaarė ir Matis Untas. Taip pat šiomis dienomis mus palikęs puikus prozininkas Arvo Valtonas. Be jokios abejonės, skaitytojui įdomu, ką rašo ir lietuvių kultūros bičiulis, šiuolaikinei prozai atstovaujantis Reinas Raudas. Skirtingos stilistikos atstovai, skirtingas temas gvildenantys kūrėjai leis pajusti estų literatūros kontūrus ir gero teksto svarbą.
Antrojoje šio „Metų“ numerio dalyje taip pat netrūksta estiškų akcentų. Lietuvos, Estijos ir Latvijos didžiųjų literatūros kūrėjų traktavimą savo straipsnyje aptaria literatūros tyrinėtoja Rima Pociūtė.
Baltijos kraštų ryšiai atsiskleidžia trijų vertėjų pokalbyje apie lietuvių, latvių ir estų literatūras, jų vertimo specifiką bei aktualijas. Tarpukario lietuvių ir estų kultūrų santykių raidą galima atsekti skaitant publikaciją apie vieną pirmųjų vertėjų iš estų kalbos Eleonorą Žikorytę-Jankuvienę. Tai įdomiai ir detaliai papasakoja jos sūnus rašytojas Gediminas Jankus, duodamas interviu Danutei Sirijos Giraitei.
Dar vienas estiškas aspektas – jau seniai Estijoje gyvenančio lituanisto Jono Kaušpado atsiminimai. Juose – ir minėtos rašytojo A. H. Tammsaarės novelės vertimo istorija.
Žinoma, žurnale yra ir kitų, ne vien estiškų aktualijų. Skaitytojas ras Witoldo Gombrowicziaus 120-osioms gimimo metinėms skirtą publikaciją, Akvilinos Cicėnaitės, Andriaus Jakučiūno ir kitų prasmingų tekstų.
Žvelgiu į poetės Maarjos Pärtnos nuotraukas, iliustruojančias numerį, gėriuosi jomis ir džiaugiuosi, kad išleidome tokį žurnalą. Tegu ir šiek tiek labiau į šiaurę nei įprastai. Tai neabejotinai prasminga ir naudinga. Ypač tokiomis karštomis vasaromis kaip ši.