Arvo Valton. Palaimoj blėstanti diena
2024 m. Nr. 8–9
Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė
Rengiant šį „Metų“ numerį, pasiekė liūdna žinia – liepos 26 d. užgeso estų literatūros klasiko Arvo Valtono gyvybė. Jo novelės buvo ne kartą publikuotos „Pergalėje“ (dabartiniai „Metai“), rašytojas džiaugėsi, kad netrukus lietuviškai pasirodys jo mažasis romanas „Palaimoj blėstanti diena“. Deja, pats knygos nesulaukė.
A. Valtonas (tikr. Arvo Vallikivi, 1935–2024) – žinomas estų prozininkas ir dramaturgas, poetas, vertėjas, scenaristas. Su tėvais 1949 m. buvo ištremtas į Novosibirsko sritį. 1954 m. grįžęs į Estiją baigė Talino politechnikos institutą, 1967 m. – Maskvos kinematografijos institutą. Aktyviai prisidėjo prie Estijos nepriklausomybės atkūrimo, buvo Estijos parlamento narys. Trejetą pastarųjų dešimtmečių rašytojas aktyviai propagavo ir vertė finougrų – vengrų, udmurtų, marių ir kitų giminingų tautų literatūrą, nuo 1996 m. buvo Suomių–ugrų tautų literatūrų asociacijos prezidentas.
Pirmasis novelių rinkinys „Keistas noras“ (1963) sukėlė didelį skaitytojų susidomėjimą, kuris neblėso per visą rašytojo kūrybą, o A. Valtonas buvo laikomas žymiausiu estų novelistu. Vėliau rašytojas išleido istorinį filosofinį romaną „Kelias į kitą begalybės pusę“ (1978), kelis aforizmų rinkinius, mažųjų romanų ciklą „Vieniši laike“ (I – 1983, II – 1985), romaną iš tremtinių gyvenimo „Neviltis ir lūkesčiai“ (1989), apsakymų rinkinį „Viena valanda Tolede“ (1990), keletą smulkiosios prozos rinktinių. Mažajame romane „Palaimoj blėstanti diena“ (1992) per Jukaus, kaimo kvailelio, išgyvenimus lyriškai piešiami žmogaus dvasios ryšiai su gyvąja gamta. Dvasios polėkis vaizduojamas kaip jėga, galinti sutramdyti visuotinį chaosą, kūriniui tai suteikia magišką galią. Siūlome romano fragmentą.
Romano fragmentas
Šnekos apie estų tautiškumą Jukaus ne itin domino, jis buvo žmogus iš Jano gyvenvietės, kilęs iš to krašto ir jame gyvenantis, jam nereikėjo šitos vietovės lyginti su kitomis, viskas buvo savaime suprantama. Namai stovi, krautuvė su smukle irgi, yra ligoninė ir vaistinė, kur gali anodijos palašiauti, nes žmonėms viso to reikia, yra čia ir bažnyčia, nedidukė kūdra, esama ir kitų grožybių. Pro šalį lekia autobusai, važiuoja kažkur į pasaulio pakraštį, ant stogų styro televizijos antenos, o jaunimas ritinėjasi po šieno kupetas, naujus žmogiukus dirbina. Gyvenimas kaip gyvenimas, bene kitur pasaulyje jis kuo skiriasi, netgi jei ten įsikūrę tie, kurie sprogina akis į kalbančius estiškai. Pietuose šilta, šiaurėje šalta, saulė įprastai kyla iš rytų, vakaris neša lietų – štai ir visa geografija, kam čia dar galvą sukti.
Vien todėl, kad Jano gyvenvietė ir visi aplinkiniai kaimai tenkinosi tuo, ką turintys, Jukus irgi nesigviešė anų pietietiškų gardėsių su rausvų ir žydrų oro pilių reginiais. Maukalas jam buvo pats doriausias daiktas, gaila, kad tegaudavo buteliuką per dieną.
Žmonės kalbėjo, esą Jukus žalojantis sveikatą, bet jo būta tvirto, jam nepakenks. Maukalas gydė visas ligas, net gripą, ir Jukus kaip gyvas nė slogos nebuvo turėjęs – vis todėl, kad gurkė tą anodiją.
Šiandien taip ir nutiko: Jukus, netaręs nė žodžio, pasiėmė nuo prekystalio savo palaimingą buteliuką ir išėjo į lauką. Patraukė čia pat kieman; net nežiūrėdamas į langus, nužingsniavo tarp stirtomis sumestų dėžių ir susipylė gerklėn ugnies lašus. Žmonėms matant šito daryti nevalia, dar ims pavydėti.
Kartą Jukus pamėgino ugdyti valią ir įsibruko maukalą kišenėn – juodai dienai. Tąkart jam pasitaikė gauti pinigų, taigi ištirpdė svambalą grynutėle valdiška degtine. O gal gelzgana Marto namine, kurią tas iš cukraus varė, šito Jukus nebeatminė. Ir taip nutiko, kad buteliukas kišenėje apvirto – galbūt pats Jukus neatsargiai paknebinėjo vaškuotą kamštelį, – o jo drapanos šitaip pradviso valerijonais, kad kelias dienas visos gyvenvietės katės sekiojo jam iš paskos.
Šiandien Jukus kaip visada buvo bemetąs tuščią buteliuką tarp dėžių, tik staiga prisiminė gyvenvietės kates, kaip jos gaujomis slampiojo paskui jį ir vis niauzgė. Tuo pasinaudodamas galėtų kokį smagų pokštą iškrėsti – jeigu tik gautų dar valerijonų dešrai pašlakstyti. Šiaip ar taip, Jukui kniostelėjo panaši mintis ir laikydamas rankoj buteliuką grįžo vaistinėn. Žengtelėjęs priešais panelę, snūduriuojančią kitapus prekystalio, iškėlė buteliuką į šviesą ir nykščiu parodė, ligi kur jį reikėtų pripildyt.
Panelė, be abejo, ne taip supratusi, tarė:
– Jukus gi žino, kad daugiau nebegaus.
Tada Jukus gryna estų kalba jai atšovė:
– Ne… tąjį… Jukus tikrai žino… Jukus nori… tąjį, nori tik šlakelio valerijonų.
Panelė kažką burbtelėjo, girdi, ar dar negana tos smarvės, ir padavė jam mažutėlaitį valerijonų tinktūros buteliuką. Jukus, tuojau jį atkimšęs, persipylė į maukalo buteliuką. O mažąjį, pastatęs ant prekystalio, stumtelėjo vaistininkei, tegu pasiima, pigiau atsieis. Prekę nusipirko už kapeiką, o juoko bus už visą rublį. Tik koks pokštas iš to išeis, kol kas nežinojo. Užkimšęs buteliuką, įsibruko jį kišenėn.
Jukui pasaulis sukosi ratu, todėl jis nebeatminė, kam pirko tuos valerijonus, bet pirkinio, regis, būta labai svarbaus.
Panelės žiovulio palydėtas, jis žengė iš vaistinės, o laiptai kybojo palubyje, išties juokinga.
Dailiosios panelės vaistininkės tėvai gyveno dideliame mieste, o ji čia neturėjo net vaikino, žiovavo nuo pat ankstyvo ryto, ko gero, gyvenvietėje jai buvo ilgu. Tikėjimas yra toks dalykas, kad jei pats netiki, tai ir neįtikėsi. Turtingas tas, kurs mažai nori, o ne tas, kurs daug turi. Jeigu ji, po šimts, pati daro savo gyvenimą nykų, tegu sau žiovauja nors ligi išnaktų. Jukui niekada nėra buvę nuobodu, jisai tolydžio kur nors skuba arba sėdi vietoje kaip pasaulio bamba, kai visa žemė lyg sukutis linksmai skrieja apie jį. Jukus gyvenvietėje turi daug draugų, nes kiekvienas žmogus vertas dėmesio, jeigu tik stovi ant abiejų kojų ir pagudrauti moka. Kai Jukui po ranka nepasitaiko nei žmogaus, nei katės, nei drūtuolio medžio, jis užgroja kokiu instrumentu, o muzika pati randa žmonių. Jeigu nėra kuo groti, muzika skamba jo sieloje, tarsi ten iš tikro būtų instrumentas. Būna ir tokių melodijų, kurių nei Jukus, nei kas kitas nėra girdėjęs. Nutinka ir taip, kad Jukus pats neįstengia pagroti tų sudėtingų išvingiavimų, mat jo pirštai ne visai sveiki, juk keliskart per savaitę turi laikyti dalgio arba kirvio kotą. Ir išgalvok tu man, kad degtinės gali gaut tiktai už kažin kokius popiergalius ir dzingsintį metalą.
Jei toji vaistinės panelė nuobodžiauja, tai vien iš godumo, pati nežino, ko nori iš gyvenimo, jai negana visų švenčiausio – kad saulė šviečia, žolė želia; jai reikia kažin kokių ypatingų dalykų, o tokių ypatingų dalykų, kurie nuramdytų jai širdį, regis, net nėra. Daili panikė, bet kaip ir visos – stamantrus užpakaliukas, skaistūs skruostai, prisikemša valgio pilnus vidurius ir leidžia šlapimą kaip visos bobos. Ką ypatinga jai pasiūlysi – bene raguotų vyrų iš dangaus laivo ar dar kokio tirli pirli; vis tiek baigsis tuo, kad atsiras irgi nėmaž neypatingas berniokas, trumpai padarys jos gyvenimą kiek šviesesnį, galbūt net pamplį užtaisys.
Jukus, kad ir kaip ten būtų, daugiau nebenorėjo dėl jos galvos kvaršint, jeigu saulėtas rytmetis taip smagiai skrieja ratu, ko benorėt iš apniukusio dangaus ir vakaro. Jukus iš pasienio išsivarė dviratį, tas pirma nenorėjo paklusti, nes su visu pasauliu sukosi aplink Jukų, tačiau dėl anodijos Jukus tapo ypač miklus, nutvėrė vairą jau iš antro karto.
Ne, jo dviratis nerodė didelių užgaidų, buvo netgi labai ištikimas Jukui, galėjo laukti jo dienų dienas, pamestas kur už smuklės durų, retai kada pasprukdavo, bet ir tada paaiškėdavo: kam nors jo tiesiog prireikė arba Jukus dryžomis akimis blogai ieškojo. Kartais jį nugvelbdavo vaikėzai, tik, laimei, dviratis be paliovos gedo, taigi, išskyrus Jukų, niekas ilgiau juo nepavažinėdavo, o ir pats Jukus, ko gero, dažniau varydavosi jį šalia, kol nusigaudavo pas Arvedą, kad tas sutvarkytų. Kokį mažmožį Jukus pats būtų įstengęs pataisyti, bet nenorėjo laužyti galvos, jos ir šiaip menkos būta, todėl visi daktarai mokė, esą, reikia ja rūpintis; Jukus ir rūpinosi – kasdien po kelis kartus trinko.
Vos tik Jukus tame sūkuryje nusičiupo dviračio vairą, užėjo baisi maišalienė. Kartais ji prasidėdavo jau išlenkus buteliuką, kartais po kurio laiko. Kad ir šiandien – Jukus dar spėjo nueiti vaistinėn valerijonų. Dabar jis išsigavo laukan, ir viskas atsidūrė savo vietoje. Saulė buvo nebe saulė. Žmonės nekėlė pasibjaurėjimo, bet ir nebuvo reikalingi.
Išgėrus buteliuką, pasaulis tarsi įsibėgėdavo. Kiek ilgai tai truks, pareidavo nuo to, ar Jukui nešlubavo sveikata, ar jo Dievulis, o gal angelas sargas atsirasdavo ten, kur reikia. Iš pradžių pasaulis tik sukdavosi, o tai dar ne palaima. Palaima ateina su gausmu. Jisai užklumpa netikėtai ir lieka Jukaus galvoje vietoj švininio svambalo. Jo numaldyt negali niekas, visi dvejopi daiktai virsta vienopais ar, iš teisybės, liaujasi gyvavę. Iš šalies atrodė taip: Jukus, užsiropštęs ant dviračio, nukeverzojo kiton kelio pusėn prie stadiono ir ten susmuko ant vejos. Tačiau visa tat vyko žiūrint iš šalies, o Jukui viduje tuo metu šėlo kur kas smarkesnės audros, jas tegalėjai jausti, apsakyti – ne.
Jukus nugriuvo ant šono, taip jam buvo gera – pati geriausia, pati tikriausia būsena, visas pasaulis ją pripažino, – va kaip Jukus sūkuriavo palaimos šokyje sykiu su ištikimu Žemės rutuliu.
Daiktai dabartės nebebuvo daiktai, piktos sienos jų nebeskyrė, spalvos susiliejo į vieną jaukalą, o Jukus sklandė jo vidury. Žydra juosta, apsukusi ratą, pliūptelėjo pilka vilnim, senas valgyklos pastatas sklezdėjo kaip rusva dėmė, jis nebekėpsojo skyrium, o sukosi vientisame pasaulyje. Ir jauni medeliai, supantys stadioną, nesistiebė visa savo esybe į sustojusią saulę, jie tapo Jukaus dalimi, jo paties juslėmis. Paskui radosi tokių dalykų, kokie Jano gyvenvietėje galėjo egzistuoti vien Jukaus regėjimuose: tolimos salos su išsikerojusiomis palmėmis, svaiginančių miltelių šventė, varpelių tilindžiavimas, kaukės su iššieptais dantimis, rantyti stogai, besijuokiančios primerktos akys, pilka vandenyno banga, žvilgantis varis, ringiuotos mašinos, porceliano raštas, kavos rudumo krūtys, siūbuojantys bokštai, balsų klegesys, uoloje iškalinėtas aidas, išmirusių laikų žvaigždės, smėliu pabirusios statulos, padūmavusiose platybėse suverti metų karoliukai, mirksinčių ugnelių jaudulys koriuose, prašvilpiantys automobiliai, plevenantys kutai, kojos po plazdančiais sijonais, ant šatrų iškeltas džiugesys, kažkoks padaras danguje, sūkuriuojančių vandenyje versmių apribai, raudona prasiverianti mėsa, akimoju plykstelėję dvasios prasiveržimai, akį merkianti kiaulės galva, įviji laiptai, ore vasnojantys akmenų gurulai, liūliuojanti valtelė ir spalvoti paveikslėliai paties Jukaus vaizduotėje. Kiekvienas vaizdelis tetruko mirksnį, blykstelėjo visuotiniame šurmulyje, jo negalėjai pagauti, mintis buvo pernelyg lėta, kad jį sulaikytų, tik nuojauta vėliau gebėjo eilėn suverti būtus ar nebūtus dalykus. Iš kur jie atsirado, kur pranyko, – tai ir buvo pasaulis, didelis ir toks mažytis, jame Jukus atsidurdavo palaimos valandėlę. Kodėl visa tat žinojo ir matė, Jukus negalėjo paaiškinti, regis, paveikslėliai dar anksčiau bus įsigavę vidun iš oro ir užsilikę galvoje, galbūt jie glūdėjo jau pačioje jo užuomazgoje, o gal atsitiktinumo gūsis sunešė juos iš visur kur.
Išminčiai sakė, girdi, pasaulis esąs viename daikte, matyt, ir jie su Jukumi anodiją gėrė. Tačiau Jukus jų neatminė, jis dabar nenorėjo nieko.
Visa aplinkui svirduliavo, sukosi, plazdeno. Tasai skriejimas ėjo vis greityn ir pagaliau sustojo, dabar Jukus stovėjo vietoje ir sykiu judėjo.
Jukui niekas nerūpėjo, jisai mėgavosi palaima, jos negalėjai nupiešti nei išreikšti muzikos garsais, palaima tuo ir skyrėsi, kad buvo pati savaime, niekas aplinkui nevaliojo jos įžvelgti. Viena senė, regis, Kansonų Lydė, eidama alėja stabtelėjo prie Jukaus, pažvelgė į saulę ir kažin kam tarė:
– Šiltutėlis nuo pat ankstyvo ryto.
Matyt, senoji nieko neišmanė apie žmones ir pasaulį, kad taip pasakė. Laimei, Jukus jos nepastebėjo, tik Lydės ilgas snapas įsiliejo į bendrą skrydį, o žodžiai ištirpo gaudesy. Taigi ir Lydę maukalas pavertė žmogumi pasaulio vienovėje.
Nors Jukus skriejo ratu, jo juslės buvo imlios, jis laimingas regėjo kiekvieną daiktą išorėje, jautė visą pasaulį, tirpino jį savo laimėje, kiekvienas mažmožis, kiekvienas garsas virto jo meilės dalimi, įgavo jo meilės spalvą ir plastėjo. Jukus tįsojo šalia savojo dviračio ant žalios vejos kelio pakraštyje, o kiekviena Lydė, kiekvienas paukštelis ir menkiausia akim pasiekiama žolytė skverbėsi į jį, į jo kvanktelėjusią makaulę, ir ten be atvangos sukosi, sukosi, taigi visa tai buvo kur kas svarbiau nei įprasti dalykai.
Tikriausiai kasdienės sampratos tebuvo didelis darkymasis, o tiesa slypėjo anodijoje. Aibės žmonių siuvo šen ir ten, žvelgė vienas į kitą, vertė visus galvoti, jausti taip, kaip jautė jie. O juk visados lengviau įbrukti melą nei teisybę, nes teisybė buvo tikroji gamtos kūrinių darna, kiekvienas vabalas ar saulės spindulys buvo teisybė, tai žmonės patys matė, nebuvo prasmės teigti, kad balta yra balta, juk dėl to visi seniai sutarė ir niekas neabejojo. Užtat reikėjo skelbti melą, kad jis apstulbintų, priverstų kitus galvoti, esą jie nesuprantantys tikrosios daiktų esmės, todėl turintys mokytis iš tų, kurie vieni kaip išrinktieji teįstengia viską permatyti. Šitaip žmogus įprato gyventi melu: kas nepriveikdavo kitų jėga, nugalėdavo apgaule, vienas lenkė kūną, kitas – protą, taip slinko šimtmetis po šimtmečio, viena karta keitė kitą, o pramanytos tiesos vis giliau skverbėsi į žmogaus sąmonę, virto joje tiesa ir vėliau niekas nebetikėjo savo akimis ir ausimis, kurios viską matė taip, kaip yra. Todėl jiems nė maukalo nereikėjo – geidė tik mokslų, išmintingų žodžių, o visas jų pasaulis skendėjo pilkose putose. Jukus gyveno paprasčiau ir teisingiau, jam nereikėjo ilgus metus nuodytis žiniomis, pakako vien buteliuko iš vaistinės. Tik čia gydalas išgaravo, medis vėl šaknimis įsikibo į žemę, paukštis lizdelyje čiulbavo savo giesmę, o visi atstumai paliko kaip buvę.
O gal anodijos tiesa ta, kad ji pajėgė išjudinti pilką kasdienį melą, parodyti, jog ne visada viskas vyksta taip, kaip mums nuolatos aiškinama.
Jukaus mintys susipinkliojo, tarp tiesos ir melo nebeliko ypatingo skirtumo. Ar melas buvo tai, ką jis regėjo, o gal tai buvo tiesa, ar pasaulis savaime vis dėlto gyvavo, keista net pamanyti, kad apimtam palaimos neprireikė nė armonikos. Matyt, palaimos būta trumput trumputėlės, antraip ji nebūtų palaima, ja neįmanoma ilgai mėgautis. Tas, kas žiūrėdamas į kvailelius iš jų šypsenos sprendžia, kad jie tolydžio laimingi, labai klysta, nes šypsena gali slėpti ir šėtono užmačias.
Jukaus pasaulis skriejo ratu, pats jį ūmino, tokio mažo buteliuko nebūtų pakakę, jeigu Jukus nebūtų dorai įsimiklinęs. Sūkuriavimas pamažu slopo, o liūdna nuojauta, kad palaima eina į pabaigą, skverbėsi Jukaus plikėn. Jis pakrutino plaštaką ir kinktelėjo galvą, bakštindamas lėtėjantį siūbavimą.
Pagaliau ir užmigti galima, tik iš anksto nežinai, kokį sapną regėsi – gražų ar baisų. Jukus kaip laimės kūdikis regėjo šį pasaulį, visa kas į ranką ėjo, gyvenimo būta prasmingo, Jukus nesivargino tuo nelemtu darbu, vėrė palaimos valandėles ant savojo penkių dešimčių gyvenimo siūlo, net jo sapnai dažniausiai panėšėjo į tos palaimos atplaišas, ir sapnuose Jukus palaimingai pleveno: be baimės krisdavo nuo aukščiausių bokštų, vis dar tęsdavosi jo vaikystė, tačiau regėdavo jis ir kraupių vaizdelių, kad ir gaisrų, nors metams bėgant jie būdavo vis mažiau pavojingi, o kartais nešiodavo mėsgalius iš vienos vietos į kitą, bet baisiausia, kai žiūrėdavo į visokiausių rykų ir gertuvių dugną, o tenai – nė šlakelio, jokio džiaugsmo. Sapnais negalima tikėti, nors Jukus drąsiai atsidavė jų valiai. Jų negalėjai išsikviesti pats, ir Jukus atsisėdo nesuvokdamas, kodėl taip daro.
Dieną reikėjo nugyventi, nuo to nepabėgsi, o Jukus nevaliojo ilgam sustabdyti laiko. Dėl anodijos ir savo gebėjimų jis akimirką pavertė ilgiausiomis valandomis, dienas suginė į vieną tašką, bet jo galios turėjo ribas.
Eteris padarė savo, davė žmogui, ką įstengė, o dabar reikėjo eiti, ieškoti naujų galimybių gyventi. Bene sunku pakilti, bene sunku eiti, kai turi tikslą? Nes kas gi tas gyvenimas? Gyvenimas yra visa tai, kas nuėjo į praeitį. Iš to buvo sudarytas Jukus ir kiti žmonės, bet jis žinojo – kažkas jo dar laukia, ir taip mąstant vienintelė tikrovė buvo esama akimirka, kitko jau seniai nebelikę. Vadinasi, kiekvienas žmogus buvo sudarytas iš to, ko seniai nebėra. Jukus samprotaudamas priėjo šią išvadą ir buvo kone laimingas. Nes mokėjo štai taip apibūdinti žmogų. Juk jis ir palaimos siekė, kad pats savęs nebejaustų, susilietų su visu pasauliu, o tai buvo daugmaž tolygu. Bet kartu jisai stovėjo paskirai – vienas Jukus, šalia – pats vienas dviratis, prie jo pritvirtinta gertuvė, toliau sena ruda valgykla, medis. Jukus buvo nuo visų atitolęs, bet ateis metas, kai jis pavirs dulke, taip jam sakė pastorius Jagus, vienas iš daugelio Jukaus bičiulių, su kuriais smagu šnektelėti, kai užeina ūpas rimtai pasikalbėti apie viską šiam pasauly.
Pastorius buvo pirmas, kurį Jukus prisiminė baigęs skrajoti dausose, todėl pamanė, ar neužsukus pas jį. Kirmino numaldyti tenai negausi, bet ir darbo nereikėjo bijotis, nes Jagus mėgo dirbti nuodugniai, viską darė lėtai ir labai iš tolo numatydamas. Jeigu jis ir imtų Jukui ką siūlyti ateičiai, visada galima puse lūpų pažadėti, dar bus šimtai galimybių nesilaikyti pažado. Pakėlęs dviratį, kurį laiką varėsi jį šalimais, paskui užsėdo ir pamažėle nuriedėjo centrinės aikštės link, tada pasuko į dešinę, pro pieninę ir pirtį.
Pieninėje gamino sūrius. Jeigu Jukus ir jautė silpnybę valgiui, tai tik sūriui, supelijusiam iš vidaus, užsienietiškai pavadintam. Tą sūrį Jukus galėjo gurkti vieną, kiek tik lenda, tačiau palaimos nejautė, gal kartelį kitą. Ir toji palaima buvo vis dėlto kitokia nei nuo anodijos. O patirdavai ją taip: užmerki akis, gardauji liežuviu, valandėlę sūrus skonis laikosi burnoje, paskui su seilėmis išsivaikšto, tikrą malonumą pajunti po kurio laiko, kuomet kąsnis seniai nurytas. Tada panūsti vėl atsikąsti – toks tas rokforas, kaip kiti jį vadino.
Tasai sūris buvo gaminamas gyvenvietės pieninėje, bet joks padorus žmogus čia jo nevalgė, tik pora pamišėlių. Vienas jų buvo lėtapėdis dručkis iš sovchozo, pas kurį vyrai rinkdavosi lošti kortomis. Tai kažkoks įmantrus žaidimas, joks eilinis žmogelis ar gaisrininkas jo nemokėjo, tik šitas sūrio mėgėjas ir dar vienas kitas jo bičiulis. Pats Jukus visai nelošė kortomis, tačiau vynų damą atskirdavo ir kartą smuklėje pagąsdino vyrus sakydamas, kad tai – mirtis, bet jie nepabūgo.
Pardavėjos pažinojo visus juokdarius, kemšančius supelijusį sūrį, o Jukus valgydavo jį slapčiomis, už savo pinigus sūrio nepirkdavo, tik kartą kitą, tuomet visi manydavo, kad girtam, aišku, protelis pasimaišė, ir tiek. Jukus eidavo smaguriauti pieninėn, kartais, būdavo, gauna ten sūrio, bet moterys neleido apie tai šnekėti, todėl Jukus stengėsi apie sūrį negalvoti, kad nejučiom neprasitartų.
Gavęs sūrio luistą, Jukus tiek džiaugdavosi gardėsiu, kad tuojau sušlamšdavo jį už pieninės tvoros, ten buvo tokia vietelė su Jukaus išsėdėtu lopu. Iš tiesų čia jauti savotišką palaimą, ypač kai saulė šviečia ar lynoja. Dievaži, užmiršti viską, vien liežuvis su gomuriu mėgaujasi gyvenimu, tada pasijunti taip gerai, nelyginant į aną pasaulį iškeliaudamas. Šiaip jau sūris – ne kažin kas, jam galios suteikė vienintelis dalykas, jį Vibrikų Augustas vadino paukščių penu, mat peni zylyną1. Kuomet išvysti didelius medžius ir porą debesėlių danguje, pasaulis tartum pagyja nuo sūrio.
Kai Jukus maumodavo sūrį, pieninės moterytės susispietusios dirsčiodavo į jį – gal jis tai darė kaip nors ypatingai, aišku, menininko prigimtis. O gal tos papliauškos tik šiaip įsigeidė vyriškį pamatyti, grimzlės vis dėlto geriau už gryną vandenį.
Dabar, Jukui visa tai prisiminus, – šiandien ne ta diena, kai duoda pasmaguriauti, – galvon šovė toks nuostabus paaiškinimas: juk moterims knietėjo pamatyti, koks vėdarų mulkis valgo tą daiktą, kurį jos pūdė. Jukui toptelėjo puiki mintis, jis net ėmė gailėtis, kad ji taip susivėlino. Kodėl ligi šiol nėra bandęs uždarbiauti tokiu triuku, kaip rokforo valgymas. Smuklėje tikriausiai nepristigtų kvailių, kurie sutiktų mokėti už reginį, kaip vienas smarkuolis geležiniu skrandžiu ranto pelėsius.
Galėtum pamanyti, kad valgyti sūrį – pernelyg didis ir šventas dalykas, bet tuščia jo. Penkias dešimtis nugyvenusiam Jukui nebebuvo jokių šventenybių. Nė viena jų nepranoko kitos. Nors smaližiauti sūrį buvo labai gera, betgi galėjai geidauti ir ko nors dar gerėlesnio.
Jukus manė, kad tol, kol ant galvos želia plaukai, mintys laikosi geriau, dabartės jis labai norėtų, kad tie pamąstymai apie sūrį išliktų atmintyje, tada jau nuo šiandien pamėgintų laimę „Metro“ rūsyje.
Šitaip važiuodamas pro pieninę Jukus spėjo apmąstyti savo ketinimus, ir vien todėl šią dieną verta pavadinti sėkminga, – tartum skaisčiai rasos ašarai sužvilgus vidury voratinklio.
Paskui privažiavo pirtį, ši nekėlė jokių minčių, tik prisiminimą, kaip nepažįstamas džiūsna smogė pasmakrėn, kai Jukus norėjo įsisprausti šalia jo po dušu, girdi, dviese smagiau. Jukus, stovėjęs ant gličių grindų, brinktelėjo kaip ilgas, kiti priekaištingai nužvelgė nepažįstamąjį, bet nieko nesakė. Vyrų visų būta plikų, nukarusiais pautais, bene čia ką aiškinsi ar pamokslą droši. Jukus pakilo, negi šitaip tįsosi, be to, nė trupučio nesusitrenkė, juk ne pirmą kartą visu ūgiu žemę matavo. Džiūsna tik nuraudo iš gėdos – buvo matyti net pro bėgantį vandenį – ir kuo greičiau puolė drabužinėn, juk nosį gavo, turbūt ten kankinosi dėl padarytos skriaudos, bet Jukaus neatsiprašė – šuo pats žaizdas išsilaižo.
Dabar pirtis jau liko kūpsoti už nugaros, ir Jukus privažiavo vietą, kur stovėjo betoninis stulpas, turintis sergėti kažkieno atminimą. Stulpas gerai jį sergėjo, stovėjo sau, ir gana. Vieną rūškaną pavakarę Jukus savo akimis regėjo, kaip stulpas svirduliuodamas iš ten pasitraukė, atsilošė į senąjį vėjo malūną ir ties juo nusišlapino, juk nedera paleist čiurkšlę šventoj vietoj. Šito Jukus niekam nepasakojo, gal dar palaikys bepročiu ir nuteis. O teisėjai būna akiniuoti, su storomis knygomis ant kelių.
Netrukus pasiekė seną medinį namą, kur gyveno ponas pastorius, ant durų kabojo užrašas „Parapijos kanceliarija“.
Seniau pastorius, nežinia kuris iš buvusiųjų, gyveno mūriniame dvare, dabar ten įsikūręs vaikų darželis. Vienos darželio tetulės krūtys buvo labai didelės, rasi ne didesnės nei kitų krūtiningų moterų, bet šitos tiesiog į šalis stirksojo, tartum tai būtų pati svarbiausia kūno dalis, gal net ne dalis, o auksiniai papuošalai – tokius dėvėti sunku, užtat garbinga.
Tos tetulės mėgo liežuviais plakti, ypač apie vyrų ir moterų tarpusavio reikalus. Galbūt joms pačioms nepakako vyrų, nes jos visur matė, kaip mylisi kiti.
Nulipęs nuo dviračio, Jukus pastatė jį prie kanceliarijos durų. Jisai ką tik skendėjo palaimoje, o parapijos pastorius buvo svarbiausias palaimos viršininkas ir šiaip mėgėjas pašnekėti, žinantis, kaip manytis. Jukus pabarbeno į duris, jis buvo kuklus žmogus ir barbeno labai tyliai, iš to jautri ausis galėjo atpažinti Jukų, bet šitai ne visada išeidavo į gera – kartais durys palikdavo užvertos, nors Jukaus nuojauta sakydavo, kad šeimininkai namie. Pastoriaus būta ne iš tokių, jo durys atsiverdavo kiekvienam, kas beldžiasi, taip ir jo knygose surašyta, tik jis nekaip girdėjo, todėl Jukus bilstelėjo smarkiau.
Po kurio laiko išėjo ir šeimininkas. Jis visad pėdino pamažėle, žinodamas, kad žmonės pas jį ateina dėl dangaus karalystės, o dangiškieji malūnai mala labai lėtai, tad kelyje reikia užmiršti nekantravimą.
– Sveiki, – pasilabino Jukus, tai buvo pats draugingiausias žodis, kokį Jukus pajėgė tarti: jei tuo žodžiu pradeda savo apsilankymą, vadinasi, neturi jokių savanaudiškų ketinimų. Ir ištarė tą žodį švelniai, net neužsikirsdamas. Jisai nėmaž nebuvo miknius, bet tarpais ieškodavo žodžių, kuriuos derėtų pasakyti, nuo tinkamos šnekos daug kas parėjo, o meno žmogaus žodžiai turi būti ne tik teisingi, bet ir taiklūs. Graži šneka jau savaime yra gražus dalykas, todėl Jukus ir ieškodavo žodžių, o retkarčiais rodėsi, kad jis mikčioja, nes kartodavo žodžius, norėdamas kalbėti išraiškingai ir pabrėžti esmę.
Jeigu Jukus būtų ko norėjęs, jisai būtų pradėjęs taip: „Klausyk, Jagau…“ Tačiau jeigu jis tarė vien savo švelnų draugišką „sveiki“, vadinasi, atkako pačių geriausių ketinimų vedamas, ir tai turėjo numanyti kiekvienas Jukaus bičiulis, kuris bent per nago juodymą pažinojo žmones.
– Ogi sveikas, Jukau, – atsakė pastorius, jo balse skambėjo neapsimestinis džiaugsmas, ne kiekvienas gyvenvietėje Jukų taip sveikino. Sovchozo vyrukai, jį sutikę, labinosi netgi pašaipiai.
Jie valandėlę pastovėjo vienas priešais kitą, tada pastorius prašneko:
– Kokie reikalai dabar tave atginė?
– Nežinau, – atsakė Jukus ir nesumelavo.
– Gal koksai rūpestis širdį slegia? – mėgino padėti jam pastorius.
Jukus nė neketino klausti tokio dalyko, bet tarsi savaime išsprūdo:
– Sakyk, tąjį, Jagau, tąjį… kodėl žmogus gyvena šiame pasaulyje?
Pastorius ramiai pažvelgė į Jukų, kam kitam, regis, iš nuostabos net žabtai būtų atvipę, bet ne ponui pastoriui, kurio pašaukimas buvo aiškinti žmonėms ir tokius, ir visokiausius kitokius dalykus.
Jis tarė:
– Užeik, Jukau, aš negaliu tau atsakyti čia, per slenkstį.
Ir juodu patraukė į kabinetą, o ten susėdo abipus stalo. Vis dėlto Jagus nemanė, kad Jukus atėjo atsiversti, kad kažkas jį pastūmėjo ieškoti tikrojo Dievo. Jukaus žvilgsnis buvo guvus ir linksmas, plikė žvilgėjo gudrybe, o iš burnos bjauriai tvoskė eteriu.
– Matai, Jukau, – lėtai prabilo pastorius, skiausčiai dėdamas plaštaką ant mažos juodos knygelės, – tu gyveni, tatai yra didžiulis atsitiktinumas ir sykiu laimė, ir nebeklausinėk, kodėl gyveni.
Jukus susigėdo taip paklausęs, Jagus nė nepaminėjo Dievo vardo, kitaip būtų išėję daug šnekos. Jukus turėjo savo Dievulį, kiti net nenutuokė, koks jis ir kaip atrodo.
– Bene tu gailiesi, kad gyveni? – paklausė Jagus, o Jukus ūmiai papurtė galvą…
– Kas, tąjį, man, Jukui, bėda… aš esu kvailys ir palaimingas, kvailys ir palaimingas… podraug.
Pastoriaus akys įsmigo į lubas, jis labai rimtai susimąstė, išgirdęs Jukaus žodžius, tačiau nesusilaikęs išsakė savo dvejonę:
– Kas begali suvokti kito palaimą? Ar kas apskritai gali?
O po valandėlės, regis, ir pats tuo būdamas įsitikinęs, pridūrė:
– Ne, Jukau, tu visai ne kvailys, gal tik kiek kitoks nei dauguma žmonių.
Tačiau šiuo klausimu nevertėjo ginčytis, Jukus griežtai atkirto:
– Aš, tąjį, turiu popierius. Antra grupė.
Toksai liurbis Jukus nebuvo, kad leistųsi paviliojamas kalbomis, kurias nesyk teko girdėti: anoks tas Jukus kvailys, proto turi daugiau už bet kurį protingą. Popieriai sakė teisybę, juokis ar ne, bet Jukui nebuvo jokio reikalo turėti proto, su invalido popieriais jis gavo pensiją ir įgijo šiokių tokių teisių, kad ir iškoneveikti protingąjį.
– Taip, popierius, – susimąstęs pakartojo ganytojas, jo mintys klaidžiojo nežinomais keliais, bet nė vieno iš jų pastorius neatvėrė Jukui.
Pašnekesys baigėsi, ir Jukus jau norėjo užduoti savo įprastinį klausimą, kuriuo, būdavo, visad kreipiasi į bičiulius: girdi, ar jie nerasią jam kokio mukto širdžiai nuplauti arba pinigų už seniai padirbtą darbą. Tokią tiesmuką šneką Jukus mėgo, vis dėlto šįkart susilaikė, panorėjęs kartais būdavo tvirtas.
1 Čia turimas mintyje penicilinas (vert. past.).