Pirmeivė iš meilės ir bičiulystės: vertėja Eleonora Žikorytė-Jankuvienė

2024 m. Nr. 8–9

Danutė Sirijos Giraitė apie Eleonorą Žikorytę-Jankuvienę kalbasi su jos sūnumi rašytoju Gediminu Jankumi.

Užbaigus Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos rengtus Latvių literatūros metus ir pradėjus naujuosius – skirtus estams, rūpėjo sugretinti abiejų literatūrų sklaidos pradžią Lietuvoje. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje vartydama katalogą „Estų ir latvių vertimai į lietuvių kalbą 1918–1940“ aptikau, kad vertimų iš estų kalbos antraščių buvo gal penki puslapiai, o iš latvių – dešimt kartų daugiau. Suprantama, latviai gyvena šalia mūsų, mus vienija panašios kalbos, papročiai, religija, tautosaka. O estai – tolimesni, arčiau skandinavų. Gal ir todėl dėmesys latviams visad būdavo didesnis. Tad šiais Estų literatūros metais privalu prisiminti ir priminti mūsų pirmeivius vertėjus, dar prieškario laikotarpiu pradėjusius darbuotis estų literatūros vertimų baruose. Viena ryškiausių – pirmoji estų rašytojų kūrybos (iš originalo kalbos) vertėja į lietuvių kalbą Eleonora Žikorytė-Jankuvienė (1912–1995), literatė, prieškario Lietuvos ambasados Taline darbuotoja. Ją man teko pažinoti ir bendrauti dar mano studijų Estijoje laikotarpiu.

– Gerbiamas Gediminai, pradėkime nuo pačių ištakų – kaip Jūsų Mamytė atrado Estiją, o gal Estija atrado ją?

G. J. Pirmiausia noriu Jums padėkoti už rūpestį ir dėmesį mano Mamos jaunystės veiklai ir darbams, už suorganizuotą Jos atminimo vakarą Rašytojų klube. Jūsų dėka ji man labai netikėtai prisiminta ir pagerbta būtent šiais Estų literatūros metais. Mane tai, be abejo, labai jaudina – juk Mamos, kaip pirmosios estų autorių vertėjos, darbai sovietmečiu nebuvo net minimi.

Tasai Estijos atradimas gana paprastas – ji gimė 1912 m. Taline, tuometiniame Revelyje, gimė XX a. pradžios audrų mėtytoje lietuvių, mano senelių Onos ir Antano Žikorių šeimoje. Jeigu dar tiksliau – gimė Sankt Peterburge, ir po mėnesio jau atsidūrė Taline. Estiją galima vadinti jos antrąja Tėvyne. Taline ji mokėsi, baigė gimnaziją, studijavo Tartu universitete, baigusi 1932 m. pradėjo darbą Lietuvos ambasadoje Taline, kurioje išdirbo iki pat sovietų okupacijos 1940-aisiais. Beje, jos tėvai su vėliau, 1920 m., gimusiais dvyniais – broliu Vincu ir Vitalija 1930 m. grįžo į Lietuvą, į Kauną.

Mama mylėjo ir Lietuvą, ir Estiją, gal Estiją, metams bėgant, dar labiau – nuolat traukė grįžti, juk ten prabėgo gražiausios jaunystės dienos, lydėjo mieliausi prisiminimai. Ir tokia svarbi – koks tinkamas Jūsų žodis – pirmeivės veikla, aktyvus dalyvavimas to meto kultūriniame Estijos ir Lietuvos gyvenime.

– Kodėl Eleonora ryžosi studijuoti filologiją, ar kryptingai siekė versti estų literatūrą, o gal pradėjo versti savaime, iki 1940 m. dirbdama diplomatinėje Lietuvos atstovybėje Taline?

G. J. Sunku pasakyti, gal labiau nulėmė jos potraukis literatūrai, juk dar gimnazijoje pradėjo rašyti prozos vaizdelius, impresijas, be abejo, domėjosi estų literatūra, ir klasikais, ir tuometiniais jaunosios kartos atstovais. Manyčiau, kad jai nekilo spontaniškas noras priešokiais versti, tai buvo gana kryptingai pasirinkta kūrybinės išraiškos forma.

Bene didžiausią poveikį, jau dirbant Lietuvos ambasadoje, darė bendravimas su garsiais to meto Estijos literatais, gilinimasis į jų kūrybą, galų gale noras supažindinti Lietuvos skaitytojus su estų literatūra. Neužmirškime ir tada besimezgusių, tiesa, gana nedrąsių ryšių ir brolystės tarp Lietuvos ir Estijos literatų. Ypač jie sustiprėjo nuo 1938-ųjų, kada Lietuvių rašytojų draugijai pradėjo vadovauti Liudas Gira.

Mamą skatino versti, be kitų, ir garsusis poetas Igoris Severianinas, labiausiai nusipelnęs prieškario estų poezijos vertėjas į rusų kalbą. Jis išvertė Lidijos Koidulos, Henriko Visnapuu, Aleksio Rannito bei daugelio kitų autorių eilėraščių. A. Rannitas bei kiti estų poetai vertė į estų kalbą lietuvių poetus, Mama buvo jiems pirmoji pagalbininkė pažodiniuose vertimuose.

– Kaip minėjau, kataloge „Estų ir latvių vertimai į lietuvių kalbą 1918–1940“ estų tik keletas puslapių, ir didžiuma vertimų yra apie jaunos Estijos valstybės aktualijas – valstybės valdymą, statybą, inžineriją, farmaciją. Yra ir vienas kitas grožinės literatūros vertimas, daugiausia E. Žikorytės arba žymių rašytojų atliktas iš jos pažodinių vertimų, vadinamasis atpasakojimas. Pirmieji Eleonoros vertimai iš estų kalbos – Juhano Jäiko pasakėlės „Vandeninių šeima“ ir „Žiemos vakaras Vandeninių šeimoje“ (publikuotos žurnale „Žiburėlis“, 1935, Nr. 12); J. Jäiko „Gaidžio radiofonas“ („Žiburėlis“, 1936); Friedeberto Tuglaso „Daina gyvenimo alkiui“ ir „Drebulė“ („Literatūros naujienos“, 1937); Juhano Liivo „Per Peipaus ežerą“ („Lietuvos aidas“, 1938); Arvio Mooro „Piršlybos“ („Literatūros naujienos“, 1938).

Taip nuo smulkesnių, žinoma, ne mažiau reikšmingų, darbų Eleonora atėjo prie didelio darbo. Mūsų periodikoje niekur nepaminėtas svarbiausias jos vertimas – estų klasiko Antono Hanseno Tammsaarės romanas „Kerbojos šeimininkas“. 1941 m. balandžio 30 d. apie tai praneša „Sirp ja Vasar“ („Kūjis ir Pjautuvas“), mūsų „Literatūros ir meno“ antrininkas: „Lietuvos valstybinės leidyklos 1941 m. leidybiniuose planuose įtrauktas A. H. Tammsaare’s romano „Kerbojos šeimininkas“ vertimas į lietuvių kalbą. Išvertė Eleonora Žikorytė.“ Tas pats pranešama ir „The Baltic Times“ 1940 m. leidinyje anglų kalba. Po keliolikos metų pasirodė to paties romano vertimas, vertėjas Eduardas Astramskas. Kaip nutiko, kad Eleonoros darbas neišvydo dienos šviesos? Ar ne todėl, kad ji visad siekė teisybės, net sunkiais jai sovietinio pokario laikais? Gal tai pakirto jos savikliovą, norą versti stambius kūrinius?

G. J. Tai nustebinote, ačiū! Neturėjau tokio išsamaus vertimų sąrašo, o Mama nemėgdavo daug pasakoti apie tą laikotarpį, apie savo vertimus, tuo labiau man naujiena „Kerbojos šeimininko“, gan solidžios apimties romano, vertimas. Turiu savo bibliotekoje šią knygą, oficialiai E. Astramsko verstą, o kas žino, gal ir mano Mamos vertimu pasinaudota, kas dabar supaisys.

Prisimenu iš vaikystės E. Astramską, jis keletą kartų viešėjo mūsų namuose, turiu dar vieną iš estų kalbos jo verstą knygą – Eduardo Vildės romaną „Meikiulos pienininkas“ su malonia dedikacija. Santykiai tarp Mamos ir E. Astramsko po kurio laiko tapo gana įtempti, tai, be abejo, susiję su vertimais. Po kurio laiko Mama prasitarė, kad neteko galimybės leisti ar versti, minėjo būtent Valstybinę grožinės literatūros leidyklą ir E. Astramską, užkirtusį jai kelius. Visiems buvo sunku. Ypač grįžusiems iš tremties, tokiems kaip E. Astramskas. Įsitvirtinti, gauti darbą, šiuo atveju – užsakymą vertimui, jam buvo labai svarbu. Sunku buvo ir Mamai, auginančiai jau du sūnus (aš pagrandukas, gimiau vėliau, 1951 m.), pokario metais baimės pripildytomis naktimis laukusiai ištrėmimo su paruoštais daiktais. Be abejo, „Kerbojos šeimininko“ istorija nesmagi, Mamai tai buvo nemenkas smūgis, nes viltis grindė būtent su jau turimu įdirbiu ir savo galimybėmis.

– Kokie ryšiai Eleonorą siejo su Kaunu? Ką manė esant savo gimtąjį miestą, o gal gimtos jai buvo abidvi sostinės – anuometė Lietuvos ir Estijos? Ar šeimai išvykus iš Talino į Kauną 1930 m. Eleonora išvyko kartu, o paskui vėl pargrįžo?

G. J. Su Kaunu, be abejo, siejo visų pirma tėvų ir visos šeimos ryšys. Išvykus artimiesiems į Kauną, Eleonora pasiliko Estijoje baigti studijų, netrukus pradėjo darbą Lietuvos ambasadoje, tačiau nuolat lankydavosi Kaune. Be abejo, Talinas jai buvo ir liko, galima sakyti, gimtasis miestas, Kaunas – simbolis tikrosios Tėvynės. Taline viskas buvo įprasta, vaikystės, jaunystės moksladraugiai, netgi giminaičiai – čia liko gyventi jos tikra teta, mamos Onos sesuo Emilija. Trauka ir meilė Estijos sostinei išliko visą gyvenimą, tą meilę ir prieraišumą įdiegė ir man.

Ypač svarbus Mamai buvo abiejų sostinių kultūros pasaulis – tiek muzikinis, tiek literatūrinis. Labai mėgo Kauno Valstybės operą, atvykusi lankydavo spektaklius, prisidėdavo prie ambasados organizuojamų tradicija tapusių Valstybės teatro solistų gastrolių Taline, draugavo su Antanu Kučingiu, Aleksandra Staškevičiūte, Vince Jonuškaite ir kitais.

– Man regis, visus vertėjus galėtume vadinti susidvejinusiomis asmenybėmis, juk jie gyvena ir savo natūralioje aplinkoje, ir pasirinktos šalies kultūroje. O Jūsų Mamytė ne tik mintyse, bet realiai gyveno dviejose valstybėse. Ar jai netrukdė tas susidvejinimas gyvenant gana skirtingose šalyse tarp skirtingo tautinio mentaliteto žmonių?

G. J. To susidvejinimo neužčiuopiau, bent man, tada jaunam, nekrito akysna. Šiaip akivaizdu, Mama buvo persmelkta estiškos kultūros, subrendusi estiškoje terpėje, puikiai žinojo Estijos istoriją, mėgo, na ne, tiesiog mylėjo estų literatūrą. Skandinaviškas santūrumas ir uždarumas – tam tikras pramanas, kurį platino apsilankę sovietinės plačiosios „tėvynės“ turistai ar čia po karo apsikėtrioję rusakalbiai, principingai nesimokantys estų kalbos. Tad ir estų atsakas ir požiūris buvo tolygus – šiurkštokas ir nebičiuliškas. Požiūris kaip į okupantus. O iš tiesų estai, vieno likimo broleliai, tokie kaip mes, be abejo, su savo patirtimi, tradicijomis ir istoriniais ženklais, tampa nuoširdžiausiais bičiuliais tiems, kurie ateina ir gyvena tarp jų su meile.

Mamą visada jaudino visų trijų Baltijos valstybių likimas tais tragiškais 1940-aisiais. Prisimenu jos pasakojimus apie Estijos prezidento Konstantino Pätso paskutinį viešą kreipimąsi į tautą birželio 16 d. Jis patikino, kad pavojaus akivaizdoje lieka su savo tautiečiais. Kitą dieną sovietų kariuomenė okupavo Estiją. Tomis dienomis Mama paskutinė paliko Lietuvos ambasadą, nukabino prezidento Antano Smetonos portretą, dar tikėdama su šeima jau išvykusio ambasadoriaus Broniaus Edmundo Dailidės žodžiais: „Patikėkite, panele Žikoryte, mes netrukus sugrįšime…“

Dar papildant atsakymą į Jūsų klausimą apie mentalitetą – žinoma, lietuviška kultūra ir istorija dar jaunystėje tapo Mamos domėjimosi ir traukos objektu. Sugebėjo subtiliai pajusti ir skirtumus, ir mus vienijančius bendrumus, sąlyčio taškus. Tai labai svarbu.

– Papasakokite plačiau apie savo senelius, apie dėdę ir tetą, juk šeima, jos tradicijos dažniausiai turi didelę įtaką mūsų pasaulėvokos formavimuisi?

G. J. Senelis Antanas Žikoris buvo Talino gaisrinės brandmajoras. Buvau nustebintas, pamatęs Estijos ugniagesių muziejaus istorinėje ekspozicijoje didžiulę uniformuoto senelio nuotrauką.

O nuo vaikystės mane lydėjo Mamos pasakojimai apie brolį Vincentą, mano dėdę. Buvo mūsų giminės legenda, Mama labai juo didžiavosi. Kaip minėjau, Žikorių šeima 1930 m. grįžo į Lietuvą, Eleonora liko Taline, o Vincentas Kaune baigė gimnaziją ir pradėjo medicinos studijas Vytauto Didžiojo universitete. Įsiplieskus Antrajam pasauliniam karui, studijos nutrūko, o karo pabaigoje jis pasitraukė į Vakarus. Baigė mokslus Hamburge. 1948 m. su pirmaisiais lietuviais pabėgėliais jis atvyko į Australiją.

Jaunasis daktaras pradžioje kirto cukranendres džiunglėse, vėliau jam bei kartu atvykusiems Leonui Petrauskui (Kipro Petrausko sūnui) ir V. Ivinskiui pavyko įsidarbinti medicinos inspektoriais Naujosios Gvinėjos saloje. Vincentas gydė saliečius, skiepijo, pelnė jų pasitikėjimą, pagarbą, ir jam pavyko nustatyti „kuru“ (drebulys) – besijuokiančios mirties priežastį. Daugybė čiabuvių išmirė nuo šio klastingo negalavimo. Sergantis žmogus pamažu nustodavo judėti ir kalbėti, jį tąsydavo konvulsijos, apimdavo nesutramdomas juokas, galiausiai per metus ištikdavo mirtis. 1957 m. V. Žikoris (sutrumpinęs pavardę ir tapęs Vincentu Zigu) šią ligą išsamiai aprašė ir užfiksavo dokumentuose. Ligos priežastis – kai kurių genčių religinis kanibalizmas. Kuru ligos nustatymas laikomas vienu didžiausių XX a. medicinos mokslo atradimų. Šią ligą kartu su V. Zigu tyrinėjęs slovakų kilmės Amerikos mokslininkas Danielis Carletonas Gajdusekas 1976 m. buvo apdovanotas Nobelio premija. Kodėl ji atiteko ne lietuviui, nors jo nuopelnus pripažino ano meto pasaulio medikų bendruomenė? D. C. Gajdusekas, atsiimdamas premiją, savo kalboje dėkojo daktarui V. Zigui, apibūdinęs jį kaip romantiką, nepaprastai smalsų, genialų mokslininką ir labai nuoširdų, ištikimą draugą, palygino jį su Don Kichotu. Beje, dėdė Vincentas parašė daugybę mokslinių straipsnių, keletą knygų – „Besijuokianti mirtis“ ir „Tarp dviejų pasaulių“ išleistos anglų kalba.

Labai džiaugiausi, kad pavyko surasti dėdės Vincento sūnus – Mishą ir Tony, savo pusbrolius, kurie gyvena Australijoje – dabar susirašinėjame, bendraujame virtualiai. Mama palaikė glaudžius ryšius su brolio žmona Jettie ir po jo mirties. Jettie 1999 m. viešėjo Lietuvoje, atvežė man minėtas dėdės knygas. Dėdė Vincentas mūsų šeimoje buvo idealizmo ir pasiaukojimo pavyzdys. Ypač mano mamai Eleonorai. Jo įrėminta nuotrauka lydėjo mane nuo vaikystės.

– E. Žikorytė kūrybinį kelią tęsė ir kaip rašytoja. Štai 1943 m. dienraštyje „Ateitis“ buvo rašoma: „Trečiąją (anuometės literatūros) grupę sudarytų tokie kūriniai, kurie daugiau ar mažiau atitiko tautiškumo ir katalikiškumo idėjas, kai svarbi išlieka dora, suteikianti lietuviškumui didesnio kilnumo ir atsparumo. Tekstuose ne tik vartojami religiniai įvaizdžiai, liturginė atributika, bet ir skaitytojas aiškiai vedamas tikėjimo link. Čia minėtini Zobarskas, E. Žikorytė.“ Ar galėtumėte plačiau papasakoti apie jos kūrybą, kaip derino ją su vertimais?

G. J. Taip, Mama rašė trumposios prozos kūrinėlius, vadinčiau juos novelėmis, impresijomis, jie prieškariu buvo skelbiami „Lietuvos aide“, „Naujojoje vaidilutėje“, „Aiduose“ ir kituose dienraščiuose bei literatūros žurnaluose. Vyravo gana sudėtingų santykių, šeimos temos, nuviltos meilės istorijos. Be abejo, doros, etinio pasirinkimo, galų gale tikėjimo tematika taip pat ryški, tik be perdėto jausmingumo ir egzaltacijos. Vaizduojamas moters pasaulis, būdingas romantiškas siužetas, pakylėtas dvasingumas.

Manau, kad įtakos jai turėjo impresionistinė skandinavų tradicija. O vertimai ją skatino pačią rašyti, be abejo, svarbi buvo ir paskata. Juk bendravo su daugeliu lietuvių rašytojų, kurie įžvelgė jos talentą, palaikė. Jau buvo parengusi savo apsakymų rinkinį, tačiau prasidėjęs karas sutrukdė. Pokario metais, sovietmečiu daug ką gožė buitis, kasdienybė, augantys vaikai, šeimos rūpesčiai, bet vėliau Mama grįžo prie kūrybos, rašė trumpas impresijas, noveletes, kurias noriai spausdino to meto žurnalai – „Jaunimo gretos“, „Švyturys“, ypač „Tarybinė moteris“.

– Jūsų Mamytės asmenybė pasižymėjo ypatinga darna. Jos intelektą ir dvasios taurumą atspindėjo ir labai graži, kilni išvaizda. Žinau, kad ne vieną vyrą pakerėjo jos grožis, ji buvo ir estų literatūros klasiko, poeto Aleksio Rannito (1914–1985) mūza, apie tai man pasakojo tėtis, kuris ilgai susirašinėjo su emigravusiu į JAV A. Rannitu, nusiuntė jam net pirmąją mano verstą knygą iš estų kalbos – Eduardo Bornhohės „Vilaus kovos“. Tarpukario spaudoje publikuotas A. Rannito eilėraštis „Vienai lietuvaitei“, skirtas E. Žikorytei:

Kiek matyti – pušys sniego kepurėm.
Balto šarmo šukos – blakstienos,
Ryto akys žemėn žvalgosi snaigėm.
Greit išvėtyt sniegą debesys baigė,
Visą sniegą, skirtą šiai dienai.
Tavo akys kaupia Tau gėlą.
Kiek matyti – pušys sniego kepurėm.
Tau mintis ir jausmą visą užbūrė
Ilgesys, kur siaučia Tau sieloj.
Paukštės, mintys plaukia Tau, skrieja
Ten, kur girios ošia pasaką šventą,
Ten, kur lipdo dangų, jūrą ir krantą
Kopų smiltynai geltonieji.
Tu didžiais didžiuojies karaliais,
Apie juos ten šnara Nemuno vilnys.
Veide Tavo liūdi gedulas Vilniaus,
Ir dėl jo Tau širdį nūn gelia.
Tavo žemės dainiai Tau viskas,
Dar Čiurlionio drobių vizijos rasis,
Nūdien mano Tu taip nušvietei dvasią,
Kaip tą langą saulėtas diskas.
Vergia ir mane liūdesys tas.
Tiktai žodžiai mano menko metalo.
Kartais Tallinas niūrus toks be galo.
Suprantu, kad Tau jis įgrysta.
Tai, kas draugėn mus abu sieja –
Tai tiesos varpų gaudimas snieguotas;
Kas tiktai norės tiesos eit ieškotų –
Juos girdės prieš bet kurį vėją.
Džiaugtis ar liūdėti vis viena.
Eisim mudu ten, kur šaukia laukimas.
Juokias šypso rytas sniego akim mums,
Balto šarmo šukom, blakstienom.

G. J. O, priminėte labai romantišką istoriją, graži bičiulystė ir, ko gero, stipresni jausmai siejo A. Rannitą ir Mamą. Juk būtent jis 1935 m. Taline surengė pirmąjį lietuvių literatūros vakarą, išvertė ir paskelbė Estijos spaudoje per šimtą lietuvių poetų eilėraščių, be abejo, pagalbininkė ir, kaip Jūs sakote, Mūza, buvo Mama, rengusi jam pažodinius – atpasakojamuosius vertimus. A. Rannito eilėraščius savo ruožtu į lietuvių kalbą vertė Liudas Gira, Jonas Aistis, Salomėja Nėris, Henrikas Radauskas. Jiems pažodinius vertimus taip pat ruošė Mama.

Jūsų minimas eilėraštis „Vienai lietuvaitei“ jai buvo ypač brangus. Išlaikė jį per visas negandas, kaip ir vėlesnius A. Rannito laiškus ar jaunystės nuotraukas. 1938 m. sukurtą eilėraštį, neslėpdamas susižavėjimo, poetas paskyrė būtent Mamai, į rusų kalbą jį išvertė ir paskelbė Igoris Severianinas, o netrukus lietuvišką vertimą pateikė ir L. Gira. Tik versdamas jis iš kuklumo praleido nedidelį posmelį, kuriame yra pats minimas: „Gira, Binkis, Vaičiūnas – tavo pasaulis, / Drobėj nuskambėjęs Čiurlionis. / Nušvinta saulėje žėrintys rūmai / Kaip tavo siela – man šviesa ir ramybė“ [pažodinis vertimas mano – G. J.].

Prasidėjęs karas, Baltijos šalių okupacija ir sovietizacija išsklaidė tūkstančių šviesą ir ramybę, Mama grįžo pas artimuosius į Kauną, netrukus ištekėjo, o Aleksis vedė Valstybės teatro solistę Gražiną Matulaitytę (1899–1993, 2001 06 15 perlaidota Kaune, Petrašiūnų kapinėse). Taip jau sutapo – dalyvavau perlaidojime kartu su Daniela Lozoraitiene, juk Gražinos sesuo Vincenta – garsaus diplomato Stasio Lozoraičio žmona, pedagogė, pirmoji Lietuvoje Montessori pedagogikos skleidėja. Daniela tiesiog susižavėjo mano trumpai papasakota romantiška meilės istorija.

A. Rannitas 1944 m. pasitraukė į Vakarus, atsidūrė Amerikoje, susirašinėjo su Mama, siuntė jai savo knygas. Laiškuose nemažai jaunystės prisiminimų, labiau asmeniško pobūdžio atsivėrimų.

– Kokius estų autorius Vertėja labiausiai mėgo, kokios knygos liko jos lentynoje Taline?

G. J. Prisimenu F. Tuglaso, daug A. H. Tammsaarės, Oskaro Lutso, Augusto Gailito knygų, poetų Beti Alver, Augusto Sango, be abejo, Lidijos Koidulos rinkinius. Žinoma, epas „Kalevipoeg“ („Kalevo sūnus“). Daug lietuvių autorių – J. Aisčio, S. Nėries (su dedikacija), L. Giros, H. Radausko, Vytauto Sirijos Giros ir kitų autorių knygų.

– Labai ačiū, mielas Gediminai, už jautrų pasakojimą apie Mamą. Tarsi būčiau pažinusi ją iš naujo, tokią charizmatišką, kupiną vidinės elegancijos. Su ja buvo lengva ir smagu bendrauti, vis dėlto man, sovietmečio vaikui, ji taip ir liko susižavėjimą keliančia Paslaptimi. Visų vertėjų vardu nuoširdžiai dėkoju, kad kilstelėjote mūsų Pirmeivės paslapties uždangą…