Akvilina Cicėnaitė. Tekstas kaip randas
2024 m. Nr. 8–9
Neišsigąskit, dabar ims svaigti galva, sako operacinės slaugytoja, įvedusi intraveninį kateterį. Juo teka skystis, nuo kurio galva išties akimirksniu apsisuka. Išnyksta operacinė kaip kankinimų kambarys, plieskiančios tardymo lempos, vienodai apsitaisę, kaukėmis užsimaskavę žmonės, kurių vardų nežinau, nes čia nieko asmeniško, net mano kūnas neasmeniškas – atidengtas, nuskausmintas, nepavojingas. Noriu išlaikyti pusiausvyrą, kabintis už ko nors – operacinio stalo krašto, vienkartinėmis pirštinėmis apmautų slaugytojos rankų. Noriu pajusti, ką reiškia žengti iš čia į ten, kirsti tą neaprašomą ruožą išlaikydama sąmoningą distanciją, žvelgdama į save iš šalies, kaip į tyrinėjamą objektą, kaip į skaitomą tekstą. Bet nėra jokio tarpo tarp čia ir ten. Užsimerkiu nuo skrodžiančių operacinės šviesų, nuo jausmo, kad krentu, ir atsijungiu.
Krentu į tekstą – ilgai, lėtai, kinematografiškai, kol pamirštu, kuriame mieste esu, kuriame kambaryje, už lango vasara ar žiema. Tekste visa tai nesvarbu. Čia negalioja fizikos ar metafizikos dėsniai. Tekstai padeda atsijungti nuo realybės, nors, kita vertus, kartais kaip tik ją dar labiau primena, sugrąžina į kūną. Tekstai gydo, tekstai žeidžia. Tekstai gydo sužeisdami.
Galvodama apie tuos, sužeidžiančius, pirmiausia prisimenu ne literatūrą, o muziką. Galvoje ima skambėti Jennifer Higdon kūrinys „Blue Cathedral“ – jį kompozitorė kūrė savo broliui, mirusiam nuo vėžio, atminti. Nereikia žinoti jos asmeninės istorijos, kad klausydamasi suprastum – šitai atsiradę iš praradimo žaizdos. Iš jos – klarneto, kuriuo grojo kompozitorės brolis, ir fleitos, kuria grojo ji, solo. Kompozitorės žodžiais, kadangi ji – vyresnioji sesuo, šiame dialoge pirmoji pasigirsta fleita. Pabaigoje fleita nutyla, o klarnetas tęsia toliau tarsi keliaudamas aukštyn, į dangų, nebepasiekiamas. Muzikos tekstas – kaip paskutinė brolio ir sesers kelionė, kuri ir dabar juos sujungia – čia ir ten, tame neaprašomame ruože, kur susitinka pasilikusieji ir išėjusieji, kur nėra laiko, nėra mirties.
Prisimenu Lee Miller fotografiją „Dead SS Prison Guard Floating in Canal“ (1945) iš Dachau koncentracijos stovyklos: nužudytas kalėjimo prižiūrėtojas, regis, miega paniręs po vandeniu. Nuotrauką lydintis komentaras padeda išvysti platesnę sceną: „Stovyklą supantis mažas kanalas tvino nuo esesininkų su kamufliažine uniforma ir kaustytais batais. Jie plūduriavo pasroviui su vienu kitu negyvu šunimi ir suskaldytais šautuvais“1. Fotografijoje tvyro mirtina tyla, tokia apčiuopiama kaip režisieriaus Jonathano Glazerio filmo „Interesų zona“ garso takelis. Praeitis priartėja, ji toli gražu neužgijusi, ji kraujuoja, kasdien matau ją atsispindinčią pasaulio naujienų pranešimuose.
Karo negatyvas slepia savyje prakeiktą atsikartojimo galimybę. Prisimenu ir ukrainiečių fotografo Evgenijaus Maloletkos nuotrauką „Mariupol Maternity Hospital Airstrike“. Joje iš rusų subombarduotų gimdymo namų Mariupolyje vyrai gelbsti nėščią moterį, keturiese neša per teberūkstančius griuvėsius, neštuvai apkloti ryškiai raudona paklode, į kurią taip lengvai įsigeria kraujo žymės. Jos vardas buvo Iryna. Iryna Kalinina. Nei Iryna, nei jos kūdikis vardu Mironas neišgyveno. Ši nuotrauka vėliau laimėjo „Pasaulio spaudos fotografijos“ konkurso apdovanojimą. „Man tai akimirka, kurią visuomet noriu pamiršti, bet negaliu. Ši istorija visada bus su manimi“, – sakė fotografas. Nuo tada, kai pirmą kartą pamačiau šią nuotrauką eksponuojamą „Pasaulio spaudos fotografijos“ parodoje Sidnėjuje, norėjau, kad ji būtų surežisuota. Žinoma, ji tikra – kaip ir mano troškimas atsijungti, pasislėpti nuskausmintoje fikcijoje. Kaip rašo Susan Sontag, „fotografijos – tai priemonė paversti „realiais“ (ar „realesniais“) dalykus, kuriuos privilegijuotieji ar tiesiog saugieji linkę ignoruoti“2. Mes bombarduojami karo zonų vaizdais dėl skirtingų priežasčių, įskaitant ir tą – kad tie, kurie kol kas dar saugūs, atsibustų.
Atsibuskite, sako ir šiųmetės Venecijos bienalės Lenkijos nacionalinio paviljono audiovizualinė instaliacija (ukrainiečių menininkų kolektyvas „Open Group“ (Yuriy Biley, Pavlo Kovach, Anton Varga), kuratorė Marta Czyż). Du videodarbai, sukurti 2022 ir 2024 metais – tai ukrainiečių karo pabėgėlių portretai. Ekrane pasirodo pabėgėlių veidai, jų akys žvelgia tiesiai tau į akis, iš jų lūpų pasigirsta atkuriami karo garsai – minosvaidžiai, oro pavojaus sirenos. Repeat after me, paragina jie žiūrovus. Kartok paskui mane. Ekrane pasirodo subtitrai, kur tekstas paryškinamas it per karaokę – UUUWWUUUUUUUWW. Pritemdytame paviljone vis atsiranda išdrįstančių prieiti prie mikrofonų, sustatytų priešais ekranus, leisti savo balsui susilieti su balsais kitapus ekranų, leistis sužeidžiamiems.
Atsiremiu į vaizdus ar muziką, nes kartais nėra tinkamų žodžių, kartais žodžiu grįsta kūryba ima rodytis neįgali. Bet čia vėl prisimenu Susan Sontag: „Pasakojimai gali padėti mums suprasti. Fotografijos daro ką kita: jos mums neduoda ramybės“3.
Atsibuskite, sako man kitą akimirką, ir aš praplėšiu akis. Plieskia operacinės šviesos, aplink zuja žmonės su kaukėmis. Negaliu kvėpuoti, bet negaliu ir pasakyti, jog negaliu kvėpuoti. Noriu kilstelėti ranką, duoti kokį nors ženklą, kad dūstu; turbūt sudejuoju, nes priėjusi slaugytoja ištraukia kvėpavimo vamzdelį. Užlieja palengvėjimas – kvėpuoju! – o tada gerklę nudegina skausmas. Kelkitės, gulkit ant neštuvų, sako man, bet kūnas manęs neklauso. Galiausiai nepaklusnųjį perkelia ant neštuvų, apkloja antklode ir nudardina koridoriais, ties kiekvienu posūkio krestelėjimu supykina. Turbūt vėl atsijungiu, nes kai atsimerkiu, esu reanimacijos palatoje. Iš abiejų pusių skiria gelsvos užuolaidos, kitapus vienos vis pravirksta kūdikis. Šiapus tik aš ir lašelinė. Esu anoniminė kaip ligos patale įkalinti Marijos Teresės Rožanskaitės paveikslų žmonės ir jų vienatvė, spalvos it haliucinuojančios vaizduotės padarinys. Man suleidžia dar nuskausminamųjų ir ilgą valandą plūduriuoju neišnerdama įkvėpti oro.
Popiet mane parveš atgal į palatą. Slaugytoja leis keltis iš lovos ir nueiti į tualetą. Dvi mylimos moterys padės man atsistoti, atsiremsiu į jų rankas. Po poros žingsnių akyse aptems. Negaliu, prisipažinsiu joms. Jos padės man vėl atsigulti. Vėliau bandysiu dar kartą, tada dar. Atėjusi slaugytoja patars negalvoti apie skausmą. Žiūrėkite tiesiai į priekį, negalvokite, kad negalit. Žiūrėsiu į priekį, negalvosiu, kad negaliu (ar ne taip rašau tekstus?). Tąsyk pavyks nueiti iki palatos durų, ten susmuksiu ant kėdės ir ilgai sėdėsiu nesiryždama pakilti, nes kelias tiek pirmyn, tiek atgal atrodys neįveikiamas. Apsiverksiu iš bejėgiškumo. Trumpą akimirką pasirodys, kad man niekada nebepavyks (kartais ir taip rašau tekstus). Užsitrauksiu antklodę ant galvos ir pasislėpsiu savo kūno kokone jausdamasi jo išduota – to silpnumo, to negalėjimo.
Vėliau pasislėpsiu šiame tekste, nors rašydama jausiuosi ir jo išduota – to silpnumo, to negalėjimo rasti žodžių, kaip rašyti apie skausmą ir kūną, baimę ir randus balansuojant ant trapios ribos tarp savigailos ir siekio apčiuopti tai, ką skauda ne man vienai. Bet tai bus vėliau. Pirmomis dienomis daugiausia miegosiu užklota nuovargio, o pabudusi skaitysiu Byung-Chul Haną: „Mūsų dienų išlikimo visuomenė, absoliutindama tai, kas sveika, panaikina tai, kas gražu. Nuoga sveikuoliška gyvybė, šiandien įgyjanti isteriško išlikimo pavidalą, virsta tuo, kas yra mirę (das Tote), ar net tuo, kas apskritai neturi nieko bendra su mirtimi (das Untote). Mes tapome sveikatos ir sveikatingumo zombiais, pasiekimų ir botokso zombiais. Tad šiandien esame pernelyg mirę, kad gyventume, ir pernelyg gyvi, kad numirtume“4.
Tekstai pirmiausia sužeidžia ne skaitytojus, o savo autorius. Kiekvienas tekstas kūne palieka randą – ne išorinį, kaip tada, kai liečiu tvarsčius dar nedrįsdama jų nusiplėšti, bet vidinį, ten, nematomoje odos pusėje. Rašymo procesas – išversti save išvirkščiai, sukišti pirštus į neužsivėrusias žaizdas. Tai ir tikėjimas, kad pavyks užčiuopti tą neaprašomą ruožą tarp čia ir ten, kad išnirsiu visiškai sveika kitoje pusėje, kad išrašius ir teksto, ir mano kūnas sugis. Kita vertus, primenu sau, rašymas – ne terapija; visai nesvarbu, kaip jaučiuosi rašydama, juk kiekvienoje knygoje apie rašymą sakoma, kad skaudėti turi ne rašytojai, o skaitytojai. Visa tai žinau, ir vis tiek tekstai sugeba mane žeisti – rašomi, parašyti, išleisti, analizuojami, kritikuojami, neskaitomi, pamiršti. Skaitytojų žodžiai – švelniausi nuskausminamieji, kurių poveikis trunka tik akimirką. Kūnas tekste, nuogesnis nei ant operacinės stalo. Kiekvienas tekstas kaip pastanga užrašyti tai, ko nemoku ištarti, ieškoti susikalbėjimo, meilės, šviesos pasaulyje, pasidalijusiame į juodus ir baltus tragedijų atspindžius.
„Gydytoja, ar man liks randai?“
Pasirašyti sutikimą operacijai – sutikti, kad iš kūno būtų išpjauta tai, kas svetima, tai, kas yra anomalija; sutikti būti deformuojamai, sutikti su skausmo neišvengiamumu, sutikti, kad vieną trumpą žmogiško neapdairumo sekundę gali nutikti bet kas. Gal teoriškai randai ir gali būti gražūs, nes rodo, kad išlikome, tą akimirką laimėjome kovą prieš ligą, prieš kūno mirtingumą. Bet kai po kelių dienų blausioje vonios kambario šviesoje prieš veidrodį pirmąsyk nusilipinsiu tvarsčius, randai atrodys įsirėžę svetimame kūne – gyvas priekaištas mano tobulumo siekiui, nuo pat pradžių pasmerktam nesėkmei. Švelni tuštybė – žvilgsnis į save ilgintis prarastos kūno nekaltybės. Jie niekada neišnyks, galvoju po savaitės, po dviejų, vėl žvelgdama į veidrodį, bet štai praeina mėnuo, kitas, ir randų aštrumas ima blukti. Nežinau, ar jie gyja, ar mano žvilgsnis mokosi nuolankiau priimti kūno netobulumą, randus kaip neišvengiamumą, kainą už tai, kad gyvenu. Ligos ir skausmo patirtis – tame neaprašomame ruože tarp viešumo ir privatumo; tokia, kokia yra ir nuolatinė rašytojų būsena. Paklausta, ar nebaisu apsinuoginti tekstuose, atsakyčiau – o jūs prieš gydytojus apsinuoginate iš malonumo? Ar jums nebaisu?
Roberto Calasso knygoje „Leidėjo menas“ randu vienetinių knygų apibrėžimą. „Romanas visiškai sutampa su kažkuo, kas autoriui atsitiko vieną vienintelį kartą“, – rašo jis apie Alfredo Kubino „Die andere Seite“. „Trumpai tariant, vienetinė knyga yra ta, kurią skaitant iškart akivaizdu, kad autoriui kažkas atsitiko ir tas kažkas galiausiai nusėdo rankraštyje“5. Vienetinės knygos – tai kūriniai, kurie galėjo ir nenutikti, kurie, kaip sako Calasso, atsirado tik per plauką. Tai, kas autoriui nutiko, jį persmelkė, įsigėrė po oda, ir jis sugebėjo tai užrašyti savitu stiliumi. O kartais kūrinys, toji vienetinė knyga, pasinaudoja autoriumi, kad atsirastų, jis tampa tuo plyšiu, neapčiuopiamu tarpu, pro kurį idėja prasmunka į materialųjį pasaulį. Galbūt tai, kas nutinka, galima apibūdinti ir taip – autorius sužeidžiamas ir iš to gimsta tekstas kaip randas.
Vis dėlto, sako Calasso, „jokia patirtis pati savaime nėra pakankama, kad rastųsi knyga. Esama daugybės atvejų, kai iš įdomių ir reikšmingų įvykių gimė vis dėlto bedvasės knygos“6. Gal autoriams, kurie parašo tas bedvases knygas, stinga talento, gal įgūdžių dirbti su tekstu, o gal jie tiesiog nenori būti sužeisti.
Ar tai, kad esate rašytoja, jums netrukdys rašyti apie kitus kūrėjus, stojant į literatūros doktorantūrą manęs paklausė priėmimo komisijoje, ir klausiančioji buvo teisi – nėra paprasta rašyti apie tekstus atsiejant juos nuo autorių, apskritai nekvestionuojant tokio rašymo, negalvojant, kad gal tekstus reiktų palikti ramybėje ir leisti jiems skleistis tokiems, kokie jie yra, nepažeidžiant jų nekalto kūno; leisti jiems būti subjektais, o ne objektais, gėrėtis ar bjaurėtis jais be kiaurai skrodžiančių operacinės šviesų žvilgsnio. Kai žinai, kaip randasi tekstai ir kaip jie negyja, judesys link kito kūrybos tampa švelnesnis net ir apsiginklavus metodologiniais skalpeliais.
Jau kurį laiką ant mano stalo padėtos keturios poezijos knygos, tekstai, kuriuos ruošiuosi preparuoti kaip mokslininkė, be narkozės. Mano pastabos tarp puslapių, neįskaitoma rašysena brūkštelėtos ant geltonų lipnių lapelių – kelionė tuos eilėraščius parašiusios moters žodžiais, bet vis dar abejoju, ar toji kelionė turi prasmę, ar reikia skverbtis tiek giliai, kad nebeskirtum, kurie žodžiai tavo ir kurie jos, kurie randai tavo ir kurie jos, o gal išties jų linijos kartais sutampa; ar ne geriau likti neskausmingame poetinio teksto paviršiuje. Neleisti sau rėžti giliau ir nesileisti sužeidžiamai. Nuskausminti tekstus ir jų autorius. Atrasti tą ruožą, kur puslapyje išsirikiavę žodžiai atrodo nepavojingi. „Neišsigąskit, dabar ims svaigti galva.“
1 Calvocoressi R. Lee Miller: Portraits from a Life. – London: Thames & Hudson, 2005. – P. 116.
2 Sontag S. Regarding the Pain of Others. – London: Penguin UK, 2019. – P. 4.
3 Ten pat. – P. 78.
4 Han B.-Ch. Nuovargio visuomenė / vert. Tomas Sodeika. – Vilnius: Kitos knygos, 2024. – P. 78.
5 Calasso R. Leidėjo menas / vert. Goda Bulybenko. – Vilnius: Lapas, 2024. – P. 23.
6 Ten pat. – P. 25–26.