François René de Chateaubriand. Krikščionybės dvasia

2023 m. Nr. 12

Iš prancūzų k. vertė ir įžanginį žodį parengė Genovaitė Dručkutė

Atstatyti Šventyklą

Dabarties skaitytojai prieš 255 metus gimusį François René de Chateaubriand’ą (1768–1848) daugiausiai žino kaip novelių „Atala“ (1801) ir „Renė“ („René“, 1802) autorių, tačiau pagal pirminį sumanymą jos abi buvo sukurtos kaip atskiri veikalo „Krikščionybės dvasia“ („Le Génie du christianisme“, 1802) epizodai. Novelė „Atala“ turėjo iliustruoti trečios dalies penktą knygą apie „glaudų krikščionių religijos ryšį su gamtos vaizdais ir žmogaus širdies aistromis“, o „Renė“ – antros dalies trečios knygos skyrių apie „tuščias aistras“. Kaip savarankiškas kūrinys anksčiau paskelbta „Atala“ iškart atkreipė skaitančios publikos dėmesį į naują autorių, o po metų pasirodžiusi „Krikščionybės dvasia“ jį padarė viena svarbiausių ir įtakingiausių savo meto figūrų, nes F. R. de Chateaubriand’as, įspūdingai sujungęs vaizduotę su jausmais ir emocijomis, kaip nė vienas kitas savo kūryboje sugebėjo išreikšti amžininkų lūkesčius, siekius ir viltis. Kaip pastebėjo Théophile’is Gautier savo „Romantizmo istorijoje“, F. R. de Chateaubriand’as „atstatė gotikines katedras, atvėrė paslaptingą gamtos didybę, išrado šiuolaikinę melancholiją ir aistras“.

F. R. de Chateaubriand’o kūrybos pradžią paženklinusi, prancūzų romantizmo ištakose atsidūrusi „Krikščionybės dvasia“ turi gana sudėtingą gimimo istoriją. Šis dar jauno autoriaus kūrinys, atspindintis jo vidinę evoliuciją, sumanytas ir parašytas kaip atsakymas į savo „Revoliucijos apybraižas“ („Essai sur les Révolutions“, 1797), išleistas Londone, kur nuo 1793 m. F. R. de Chateaubriand’as vargingomis sąlygomis gyveno savanoriškoje tremtyje. Prancūzų enciklopedistų „ugdytinis“, ateistiškai nusiteikęs skeptikas „Revoliucijos apybraižose“ atliko istorinių žmonijos perversmų ir sukrėtimų, nuo seniausių laikų iki 1789 m. Prancūzijos revoliucijos, tyrimą, kurį užbaigė klausimu: „Kokia bus religija, kuri pakeis krikščionybę?“

Tačiau beveik tuo pačiu metu F. R. de Chateaubriand’as imasi naujo, visiškai priešingos dvasios kūrinio. Netikėtą, skaitytojus galėjusį sutrikdyti posūkį autorius paaiškina pirmo leidimo pratarmėje. Anglijoje viena po kitos pasiekusios žinios apie motinos, kurią paskutiniais gyvenimo metais nuliūdino sūnaus paklydimai, ir sesers mirtį – „tie du iš kapo pasigirdę balsai, viena mirusioji, perduodanti kitos mirusiosios žodžius“ – jį sukrėtė. „Tapau krikščioniu“, – sako F. R. de Chateaubriand’as, prisipažinęs, kad šį pokytį nulėmė ne mistinis nušvitimas, bet širdies balsas: „Aš pravirkau ir įtikėjau.“ 1800 m. gegužę į Prancūziją grįžęs ir iš emigrantų sąrašų išbrauktas rašytojas intensyviai dirbo prie iš tremties atsivežto rankraščio, taisė ir redagavo, turėdamas tikslą „atstatyti Šventyklą“ ir visiems krikščionybės niekintojams įrodyti, „jog iš visų kada nors egzistavusių religijų krikščionybė yra pati poetiškiausia, žmogiškiausia, pati palankiausia laisvei, menams ir literatūrai“. Jo taikomas metodas originalus: užuot teigęs, kad krikščionybė nuostabi, nes jos ištakos Dieve, jis sako, jog ši religija kyla iš Dievo būtent todėl, kad yra nuostabi; kitaip tariant, Dievas nėra ir negali būti nenuostabių dalykų šaltinis. Priešingai negu ankstesniame, naujajame veikale pabrėžiamas nebe krikščionybės istoriškumas, bet amžinumas, apie kurį liudija visi jos įkvėpti, sukurti ir iki šiol egzistuojantys nuostabūs daiktai ir reiškiniai.

Būtų pernelyg paprasta manyti, kad „Krikščionybės dvasia“ yra vien asmeninės moralinės krizės išsprendimas. Pirmais naujo užgimstančio amžiaus mėnesiais į tėvynę sugrįžęs autorius negalėjo nepajausti pasikeitusių politinių ir socialinių aplinkybių. Po revoliucijos perversmo ir jo sukelto žiauraus teroro visuomenė troško taikos, ramybės, ir krikščionybė dėl savo pastovumo ir visuotinumo buvo matoma kaip gija, galinti suvienyti skirtingas kartas, susieti praeitį su dabartimi. Prancūzijos Pirmuoju konsulu tapusio Napoleono Bonaparte’o restauracijos politika, be kitų veiksnių, rėmėsi ir siekiu sugrąžinti religijai tą vietą ir vaidmenį, kurių ji buvo netekusi praeito šimtmečio pabaigoje; atkurtas jos autoritetas turėjo padėti visuomenei sugrįžti prie tvarkos ir taikos. F. R. de Chateaubriand’as puikiai nujautė Napoleono tikslus, apie kuriuos aiškiai pasisako 1803 m. leidimo pradžioje įdėtoje dedikacijoje Pirmajam konsului. Kelerius metus trukusios Napoleono derybos su Šventuoju Sostu dėl diplomatinių santykių atkūrimo buvo sėkmingos. F. R. de Chateaubriand’o „Krikščionybės dvasia“ pasirodė 1802 m. pačioje balandžio pradžioje, keturios dienos iki Konkordato pasirašymo, ir šis sutapimas dar labiau padidino susidomėjimą naujuoju veikalu, apie kurį visuomenėje jau senokai sklandė gandai.

„Krikščionybės dvasios“ struktūrą sudaro kelios didelės teminės grupės. Autorius išsamiai aprašo jos dogmas, doktriną ir kultą, įsteigtas institucijas (vienuolijas, misijas, mokyklas ir universitetus, ligonines, labdaros įstaigas), religijos naudą ir reikšmę civilizacijos raidai. Vis dėlto racionali apologetika nėra šios knygos stiprybė, tai suvokė ir pats autorius, pareiškęs, kad jis nėra „teologas“. Jo argumentai pirmiausia estetiniai, jausminiai, psichologiniai: sujaudinti širdį, sužadinti vaizduotę. F. R. de Chateaubriand’as buvo įsitikinęs, kad norint atskleisti krikščionių religijos teisingumą užtenka išaukštinti jos grožį. Jo skaitytojus labiausiai ir patraukė skyriai apie krikščionybės įtaką poezijai, menams, literatūrai, retorikai ir filosofijai, apie poveikį žmogaus aistrų ir pačios jo prigimties gilesniam suvokimui. Skaitytojus sužavėjo vaizdingi gamtos, liaudiško pamaldumo, varpų skambesio aprašymai. F. R. de Chateaubriand’as jiems atvėrė Šventojo Rašto poeziją, supažindino su Dantės, Torquato Tasso, Johno Miltono poemomis. Galiausiai vėlesnės poetų ir rašytojų kartos šioje „tinkamu laiku“ pasirodžiusioje knygoje atrado ištisus romantinės vaizdinijos klodus – didingą egzotišką gamtą, naivias paprastų žmonių tikėjimo apraiškas, gotikines katedras, vaizdingus griuvėsius, viduramžių riterių narsius žygius.

II dalis, 3 knyga

Knygos apie poezijos ir žmogaus ryšį tęsinys. Aistros

I skyrius. [Apie tai], kad krikščionybė, perkeisdama ydos ir dorybės priežastis, pakeitė jų santykį su aistromis

Ištyrę charakterius¹, mes pereiname prie aistrų, nes jautėme, kad, kalbant apie pirmuosius, buvo neįmanoma trumpai nepaminėti antrųjų, todėl čia ketiname apie jas pakalbėti plačiau.

Jeigu egzistuotų tokia religija, kuri be perstojo rūpintųsi žmogaus aistrų tramdymu, tai toji religija neišvengiamai padidintų aistrų vaidmenį dramoje ir epopėjoje; ji būtų daug palankesnė jų vaizdavimui nei bet kuri kita religinė institucija: nieko neišmanydama apie širdies paklydimus, ji mums turėtų poveikio nebent išoriniais efektais. Čia ir glūdi didžiausias mūsų religijos pranašumas prieš senuosius kultus: krikščionių religija – tai dangaus vėjas, kuris išpučia dorybės bures ir sukelia aplink ydą sąžinės audras.

Nuo pat Evangelijos skelbimo pradžios pasikeitė žmonių, bent jau krikščionių, moralės pagrindai. Pavyzdžiui, Antikos laikais nuolankumas buvo laikomas niekšybe, o puikybė – didybe; krikščionims, priešingai, puikybė yra pati didžiausia yda, o nuolankumas – viena didžiausių dorybių. Tokia principinė permaina parodo žmogaus prigimtį naujoje šviesoje, ir mes aistrose atrandame tokius ryšius, kokių senovės žmonės nemanė esant.

Taigi mums blogio šaknys slypi tuštybėje, o gėrio šaknys – artimo meilėje; tokiu būdu ydingos aistros visada aptinkamos puikybėje, o doros aistros yra sudedamoji meilės dalis.

Pritaikykite patys šį principą, ir jūs pripažinsite jo teisingumą. Kodėl iš narsios širdies kylančios aistros gražesnės naujųjų laikų žmonėms negu senųjų? Kodėl mes suteikėme kitokią prasmę drąsai ir brutalų poelgį pavertėme dorybe? Taip nutiko dėl tokiam poelgiui visiškai priešingos dorybės – nuolankumo – įtakos. Iš [drąsos ir nuolankumo] jungties atsirado didžiadvasiškumas arba poetinis kilnumas – senovės žmonėms absoliučiai nežinoma aistra (nes ją tokia pavertė riteriai).

Vienas švelniausių mūsų jausmų, ir galbūt vienintelis, išskirtinai priklausantis sielos sferai (kiti jausmai savo prigimtimi arba tikslu daugiau mažiau sumišę su juslėmis) – tai draugystė. Argi krikščionybė dar labiau neparyškino šios dangiškos aistros žavesio, pavertusi nuolankumą jos pagrindu? Jonas buvo prigludęs prie Jėzaus Kristaus krūtinės. Ant kryžiaus, prieš numirštant, draugystė paskatino Jėzų Kristų ištarti šiuos Dievo vertus žodžius: „Mater, ecce Filius tuus; discipule, ecce mater tua“².

Mūsų dvigubą prigimtį atskleidusi ir žmogiškos būtybės prieštaravimus, aukščiausius ir kilniausius jo širdies polėkius atvėrusi krikščionybė pati, kaip ir mes, yra kupina kontrastų, nes mums duoda Žmogų – Dievą, Kūdikį – pasaulio valdovą, iš moters įsčių gimusį kūrėją; todėl krikščionybė, turint omenyje šiuos prieštaravimus, yra tobula draugystės religija. Šį jausmą sustiprina ne tik priešingybės, bet ir panašumai. Kad du žmonės taptų neprilygstamais draugais, jie turi kokia nors savybe nuolat traukti ir atstumti vienas kitą; reikia, kad jie turėtų vienodos jėgos, bet skirtingos rūšies dvasią, priešingas nuomones, bet panašius principus, skirtingą neapykantą ir meilę, bet iš esmės tokį patį jautrumą, nesutampantį būdą, tačiau vienodą skonį; vienu žodžiu – ryškiai kontrastingą charakterį ir nepaprastą širdies darną.

 

Toji šiluma, kurią artimo meilė paskleidžia dorose aistrose, žmonėms suteikia dieviškų savybių. Senovės žmonių jausmai užgesdavo kape, kuriame nebelikdavo jokios ateities. Draugai, broliai, sutuoktiniai atsisveikindavo ant mirties slenksčio ir žinodavo, kad jų išsiskyrimas amžinas; graikams ir romėnams didžiausia laimė būdavo sumaišyti savo pelenus; bet kokia nelaiminga turėjo būti urna, uždariusi vien tik prisiminimus! Politeizmas įkurdino žmogų praeities plotuose; krikščionybė jį perkėlė į vilties lankas. Garbingų žemiškų jausmų malonumai tėra mūsų patirsiamos palaimos nuojauta. Mūsų draugystės ištakos – ne iš šio pasaulio: tuo tarpu žemėje dvi viena kitą mylinčios būtybės žengia Dangaus keliu, ir jį pasieks drauge, jeigu laikysis dorybės; tad išraiškingas poetiškas pasakymas „išlieti savo sielą draugo sieloje“ dviem krikščionims yra akivaizdi tikrovė. Netekę kūno, du draugai tik atsikratys kliūties, kuri trukdė jų visiškam susiliejimui, ir Amžinybė priglaus jų sielas.

Vis dėlto nemanykime, kad krikščionybė, mums atvėrusi aistrų ištakas, būtų atėmusi gyvenimo skonį. Užuot nuslopinusi vaizduotę, versdama ją viską paliesti ir viską pažinti, krikščionybė abejone ir šešėliais pridengė mūsų tikslams nereikalingus dalykus; tuo būdu ji pranoksta neprotingą filosofiją, kuri pernelyg stengiasi įsiskverbti į žmogaus sielą ir viską pagrįsti. Visai nebūtina nuolat tirti širdies gelmių; joje slypinčios tiesos yra iš tų, kurioms reikalinga prieblanda ir atstumas. Nėra protinga be perstojo vertinti savo širdies polinkį mylėti nei vis samprotauti apie aistras. Toks smalsumas pamažu įpratina abejoti kilniais dalykais, išsekina jausmus ir, galima sakyti, nužudo sielą; širdies slėpiniai primena senovės Egipto paslaptis; mirtis išsyk ištikdavo į religijos kultą neįšventintą, bet tas paslaptis užsigeidusį pažinti neišmanėlį.

II skyrius. Aistringa meilė. Didonė

Tai, ką šiandieną mes vadiname tiesiog meile, yra jausmas, kurio Antikoje net vardo nežinota. Tiktai naujaisiais laikais išvydome susidarantį tokį juslių ir sielos junginį, tokią meilės rūšį, kurioje draugystė užima moralės vietą. Ne kam kitam, o krikščionybei turime dėkoti už tą ištobulintą jausmą; būtent jai, vis besirūpinančiai mūsų širdies tyrumu, pavyko sudvasinti polinkį, regis, mažiausiai tam tinkamą. Taigi šitaip koneveikiama religija pateikė naujų poetinių siužetų net tiems autoriams, kurie ją niekina: daugybėje romanų galime aptikti šios pusiau krikščioniškos aistros įkvėptą grožį. Pavyzdžiui, Klementinos³ charakteris yra šedevras, kurio atitikmens niekaip nerasime Graikijoje. Tad pasigilinkime į šią temą ir, prieš pradėdami kalbėti apie pastoralinę⁴, prabilkime apie aistringą meilę.

Šioji meilė nei tokia šventa kaip sutuoktinių tarpusavio pagarba, nei tokia grakšti kaip piemenėlių idilė; bet, būdama labiau kankinanti už vieną ir už kitą, nusiaubia jos apimtas sielas. [Aistringa meilė], nesiremdama nei santuokos svoriu, nei nekaltais pastoraliniais papročiais, nei ieškodama sau kitokių privalumų, yra savo pačios beprotybė, pati sau pakankama. Ši aistra, nežinoma visada užsiėmusiam amatininkui ir naiviam atviraširdžiam artojui, klesti vien tuose visuomenės sluoksniuose, kur dykinėjimas mus tvirtai pririša prie širdies reikalų su jos begaline savimeile ir nesibaigiančiu nerimu.

Krikščionybė iš tiesų apšviečia skaisčia šviesa mūsų aistrų gelmes; Bažnyčios pamokslininkai nepaprastai aiškiai ir gyvai pavaizdavo širdies paklydimus. Kokį ambicijų paveikslą nupiešė Bourdaloue⁵! Kaip giliai Massillonas⁶ įsiskverbė į sielos užkaborius ir iškėlė į paviršių mūsų polinkius ir ydas! „Jai būdinga, – sako iškalbusis vyras apie aistrą, – apimti visą širdį; neįstengi apie nieką daugiau galvoti, tik apie ją; esi jos pavergtas, apsvaigintas; visur ją randi; visur regi jos pragaištingus ženklus; viskas sužadina netinkamus troškimus – pasaulis, vienatvė, vieta, nuotolis, patys nereikšmingiausi dalykai, rimčiausi užsiėmimai, pati šventykla, pašventinti altoriai, baisios paslaptys visada apie ją primena.“

„Tai palaidumas, – sušunka tas pats pamokslininkas kalbėdamas apie nusidėjėlę, – mylėti dėl jo paties tai, kas negali būti nei mūsų laimė, nei idealas, nei, savaime aišku, mūsų ramybė; nes mylėti – tai patirti palaimą tame, ką myli; tai ieškoti mylimoje būtybėje visko, ko trūksta mūsų širdžiai; tai šauktis jos pagalbos užpildant baisią tuštumą, kurią jaučiame savyje, ir tikėtis, kad ji gebės tai padaryti; tai žvelgti į ją kaip į priebėgą nuo mūsų visų rūpesčių, vaistą nuo visų mūsų skausmų, kaip į visų mūsų gėrybių kūrėją… Bet ši žmogiškų būtybių meilė neatskiriama nuo žiauriausių svyravimų: amžinai abejoji, ar esi mylimas taip, kaip myli pats; surandi visokių būdų jaustis nelaimingas, susikurti baimių, įtarimų ir patirti pavydą; kuo esi patiklesnis, tuo labiau kenti; esi savo paties nepasitikėjimo kankinys; jūs tai žinote, ir ne man čia kreiptis į jus beprotiškų jūsų aistrų kalba.“

Šioji sielos liga audringai pasireiškia, vos tik pasirodo jos daigą išauginantis objektas. Didonė⁷ dar rūpinasi statomo miesto reikalais; pakyla audra ir atplukdo didvyrį. Karalienė susijaudina, slapta liepsna pasrūva jos gyslomis; ji ima elgtis neatsargiai; ateina malonumų laikas; nusivylimas ir graužatis užgrius vėliau. Greitai Didonė taps apleista; ji su siaubu žvalgysis aplinkui ir tematys vien prarajas. Kur išsisklaidė tas laimės statinys, kurį sukūrė įsimylėjusios, egzaltuotos vaizduotės architektas? Debesų rūmai, kuriuos prieš nusileisdama apšviečia saulė? Didonė bėga, ieško, šaukia Enėją: „Dissimulare etiam sperasti?“ ir t. t.

Gal tu, klastūne, manei galėsiąs niekšybę paslėpti
Ir, nepasakęs nieko, iš mano širdies pasitraukti?
Nei mūsų meilė tavęs nesulaiko, nei rankos davimas,
Nei kad Didonė turės gyvenimą žiauriai užbaigti?⁸

Koks nerimas, kokia aistra, kokia tiesa išduotos moters iškalbinguose žodžiuose! Jos širdis tokia perpildyta, kad ji išsako jausmus netvarkingai, nerišliai ir pasklidai, taip, kaip jie veržiasi iš jos lūpų. Atkreipkite dėmesį, į kokius autoritetus ji kreipiasi savo maldose. Ar kalba dievų, savo skeptro vardu? Ne, ji netgi nevadina savęs apleistąja Didone; nuolanki ir mylinti, ji meldžia Veneros sūnų vien savo ašaromis, vien pačia klastūno ranka. Jei ir prisimena užgimusią meilę, tai tam, kad ja pridengtų Enėją: „Dėl mūs ryšių, dėl tos sutviskėjusios meilės palaimos“⁹, – sako ji.

Ji taip pat šaukiasi liudininkėmis savo laimės vietas, nes nelaimės ištiktiesiems būdinga jausmus susieti su juos supančiais daiktais; pasaulio apleisti, jie trokšta susikurti atramas, ragindami nejautrią aplinką atsiliepti į jų skausmą. Toji pastogė, tie svetingi namai, kur neseniai ji buvo priglaudusi nedėkingąjį, dabar pakeičia Didonei tikruosius dievus. Pagaliau su moters, įsimylėjusios moters gudrumu ji pamini vieną po kito Pigmaliono ir Jarbo¹⁰ vardus, kad sužadintų trojėnų didvyriui arba kilnumą, arba pavydą. Ir kaip paskutinį aistros ir netekties įrodymą išdidžioji Kartaginos valdovė išsako troškimą, kad bent turėtų rūmuose „mažutį Enėją“¹¹, kuris maldytų jos sielvartą, nors ir primintų gėdą. Ji įsivaizduoja, kad srūvančios ašaros, prakeiksmai, maldavimai bus tie argumentai, kurie palauš Enėją; beprotybės akimirkomis aistros, nesugebančios sėkmingai apginti savo troškimų, tariasi panaudojusios visas įmanomas priemones, bet iš tiesų tik jos pačios atsiskleidžia visu gražumu.

III skyrius. Ankstesniojo tęsinys. Racine’o Faidra

Mums galėtų užtekti Didonės ir Racineֹ’o Faidros¹², aistringesnės už Kartaginos karalienę, sugretinimo: pastaroji yra išties krikščioniška sutuoktinė. Krikščionių pragaro kerštingos liepsnos ir baisios amžinybės baimė persmelkia tos moters nusikaltėlės vaidmenį, ypač – pavydo scenoje, kuri, kaip žinome, yra sugalvota naujųjų laikų poeto. Antikos laikais kraujomaiša nebuvo tokia reta ir siaubinga, kad kaltojo širdyje sukeltų panašų išgąstį. Sofoklis, tiesa, numarina Jokastę tą akimirką, kai ji sužino apie savo nusikaltimą, bet Euripidas jai leidžia gyventi dar ilgai. Jei tikėsime Tertulianu, tai Makedonijoje Oidipo kančios išprovokuodavo žiūrovų pašaipas. Vergilijus įkurdina Faidrą ne pragare, bet tik mirtų giraitėje, „liūdesio laukuose“, „lugentes campi“, po kuriuos klaidžioja mylinčios moterys, kurios „ir mirę ilgesiu sirgt nenustoja“: „Curae non ipsa in morte relinquunt“¹³. Taigi Euripido, kaip ir Senekos, Faidra labiau bijo Tesėjo negu pragaro. Nei viena, nei kita nekalba kaip Racine’o Faidra:

Pavydas mano! Man maldaut Tesėjo! Ko man imtis?
Tesėjas gyvas, bet širdis vis dar nerimsta!
Dėl ko? Kur ta kita širdis, taip trokštama karštai?
Kas mano žodis stojas man plaukai.
Nusikaltimai mano be ribų jau driekias.
Kraujomaiša ir apgavystė man jau niekis;
Žudikės mano rankos keršyt nekantrauja,
Panirt joms maga į nekaltą kraują.
Dar, vargšė, gyvenu! Kasdien stebiuos
Šventąja saule – kilusi iš jos!
Man prosenis – dievatėvis, dievų galva;
Dangus, pasaulis – mano protėvių šeima;
Kur slėptis man? Gal pragaro tamsiojon?
Bet tėvas ten! Sprendimų urną laikantis Minojas.
Lemtis į griežtas ją atidavė rankas:
Minojas teisia jau vėles blyškias.
Ištiks šešėlį siaubo virpulys,
Kai savo dukrą prieš akis išvys,
Kai priversta bus išpažint dukra
Kalčių kaltes, gal negirdėtas pragare!
Ką tarsi, tėve, apie vaizdą šį nuogandų?
Regiu siaubingą urną krentant tau iš rankų,
Regiu tave galvojant bausmę naują,
Tave į budelį pavirstant savo kraujo.
Už tavo šeimą pražudytą tegu deivei bus atleista:
Jos kerštą atpažink kaip dukrai siųstą aistrą.
Deja! Dėl nuopuolio baisaus man gėda,
Aš pamečiau dėl jo širdies palaimą giedrą.¹⁴

Šioje neprilygstamoje ištraukoje matoma jausmų gradacija, liūdesio, nerimo ir sielos polėkių išmanymas, apie kurį senovės žmonės nieko nežinojo. Antikoje randame nebent, taip sakant, jausmų apmatus, bet retai – išbaigtą jausmą; o čia vienoje eilutėje – visa širdis: „Čia Venera pati aukos nebepaleidžia“¹⁵; ir galbūt pats stipriausias kada nors išgirstas aistringas riksmas: „Deja! Dėl nuopuolio baisaus man gėda, / Aš pamečiau dėl jo širdies palaimą giedrą.“

Šiose eilutėse – juslių ir sielos, nevilties ir meilės šėlo vienis, pranokstantis bet kokią išraišką. Toji moteris, kuri už vieną „laimės akimirką“ sutiktų „kentėti amžinai“, toji moteris nėra antikinis charakteris; ji – nupuolusi krikščionė, į Dievo rankas patekusi gyva nusidėjėlė; jos kalba – prakeiktosios žodžiai.

IV skyrius. Ankstesniųjų tęsinys. Julija d’Etanž, Klementina

Mes keičiame temą: baisi aistringa krikščionės Faidros meilė pamaldžiojoje Julijoje¹⁶ suskamba kaip lyriški atodūsiai: iš ramybės šventovės pasigirsta sujaudintas balsas, meilės riksmas, kurį švelniai pakartoja šventų tabernakulių aidas.

Šiame pasaulyje tik svajų karalystė yra mūsų sielai derama buveinė, nes žmonių darbai niekingi, ir, išskyrus savaime egzistuojančią Esybę, gražu tik tai, ko nėra.

<…>

Viskas aplink turėtų mane džiuginti, bet aš negaliu džiaugtis: į širdį smelkiasi slaptas ilgesys, sieloje tuštuma ir maudulys, – lygiai taip buvo juk ir jums, kaip kitados skundėtės. Meilės tiems, kurie man brangūs, negana mano širdžiai: ji dar turi neišnaudotų jėgų ir nežino, kur jas dėti. Pripažįstu, kančia labai keista, bet aš tikrai kankinuosi. Mielasis mano, aš per daug laiminga, laimė man nusibodo.

<…>

Nerasdama pasitenkinimo šioje žemėje, mano siela godžiai ieško jo kitur; pakilusi į aukštybes, į jausmų ir būties pradžią, ji išsivaduoja iš ilgesio ir bergždumo, atgimsta, atgyja, randa naujų jėgų ir pradeda naują gyvenimą; ten jai atsiveria nauja egzistencija, kuriai svetimos kūno aistros; tikriau sakant, ji jau nebe manyje, ji visa toje beribėje Esybėje, kuri stebi, trumpam nusikračiusi savo pančių, o paskum, vėl juos pajutusi, guodžiasi mintimi, jog patyrė palaimos būseną ir įgavo viltį kada nors amžinai ja mėgautis.

<…>

Kai pagalvoju apie visas Apvaizdos geradarystes, man pasidaro gėda, jog esu jautri savo menkiems vargams ir pamirštu didžias dangaus malones. <…> Kai liūdesys prieš mano valią nė ten manęs nepalieka, truputį paverkiu, pasiguodžiu Visagaliui, ir akimoju atlėgsta širdis. Mano apmąstymai niekados nebūna nei kartūs, nei graudūs; net atgailos man netrikdo baimė. Mano nuodėmės žadina man veikiau gėdą negu siaubą: prikaišioti sau neprikaišioju, tik gailiuosi.

Dievas, kurį garbinu, – tai gailestingumo Dievas, mūsų tėvas; labiausiai jaudina mane jo gerumas, kuris mano akyse stelbia visas kitas jo savybes; šią vienintelę jo savybę aš ir suvokiu. Jo galybė mane stulbina, jo begalybė trikdo, jo teisingumas… Žmogų jis sukūrė silpną, bet jis teisingas ir gailestingas. Keršto Dievas – tai blogų žmonių Dievas: aš negaliu nei bijoti jo dėl savo likimo, nei melsti jį nukreipti rūstybę į kitus. O santarvės Dieve, gerumo Dieve, tai tave aš garbinu! Jaučiu, jog esu tavo rankų kūrinys, ir tikiuosi, kad Paskutinio teismo dieną pamatysiu tave tokį, koks visą gyvenimą kalbėjai su mano širdimi.¹⁷

Šiame paveiksle taip nuostabiai susipynę meilė ir tikėjimas! Toks stilius, tokie jausmai nė iš tolo neturi analogo Antikoje¹⁸.

Turėtumei būti beprotis, kad atmestumei religiją, kuri paskatina širdį prabilti tokiu švelniu balsu ir, galima sakyti, suvirpina naujas sielos stygas.

Norite kito šios naujos, politeizmui nežinomos aistrų kalbos pavyzdžio? Paklausykite Klementinos: jos kalbėjimas, ko gero, dar natūralesnis, dar jausmingesnis, subtilesnis ir naivesnis nei Julijos:

Iš visos širdies aš sutinku, pone (kaip matote, tai labai rimta), kad nelaimingajai Klementinai jūs tejaustute vien neapykantą, panieką, pasibaisėjimą, bet vardan jūsų nemirtingos sielos meldžiu, kad pasiliktumėt prie tikrosios Bažnyčios. Ak, ką man atsakysit, pone (atsuko savo žavų veidą į mane, vis dar žvelgiantį į šalį, nes jaučiau neturįs jėgų pažiūrėti į ją)? Ištarkit, pone, jog neprieštaraujate; aš visada tikėjau jūsų kilnia ir jautria širdimi. Ištarkit, kad ji atvira tiesai; šito jus maldauju ne dėl savęs; aš jums jau sakiau, kad panieka atitenka mano daliai. Niekas nepareikš, kad jūs nusileidot moters prašymams. Ne, pone, ši garbė teks jūsų sąžinei. Aš nenuslėpsiu nuo jūsų, ko tikiuosi dėl savęs: pasiliksiu didžioje ramybėje (čia ji pakilo su tokiu savo orumo pajautimu, kurį tikėjimo dvasia, regis, dar labiau paryškino), ir kai pasirodys mirties angelas, aš ištiesiu jam ranką. Ateik, tarsiu aš jam, o tu, taikos pasiuntiny! Seksiu paskui tave kranto, kurį trokštu prieiti, link; ten aš paruošiu vietą žmogui, kurį tikiuosi išvysti dar labai negreitai, bet šalia kurio noriu būti amžinai.¹⁹

Ak! Krikščionybė mūsų žaizdoms tikras balzamas tada, kai širdyje pirma siautusios aistros pradeda nurimti – arba dėl netekties, arba dėl prabėgusio laiko. Krikščionybė numaldo širdgėlą, sutvirtina svyruojantį pasiryžimą, apsaugo nuo atkryčio, menkai tepasveikusioje sieloje užkirsdama kelią pavojingai prisiminimų galiai; ji mus apgaubia ramybe ir šviesa, mums atkuria tą dangišką harmoniją, kurią Pitagoras tapatino su aistrų tyla. Krikščionybė visada pasiūlo atlygį už pasiaukojimą, todėl žinai atgausiąs viską, ką jai atiduodi; kiekvieną kartą įteikdama dovaną, nuostabesnę už mūsų troškimus, ji patenkina įgimtą mūsų širdžių nepastovumą; krikščionybė mus kaskart sužavi nesibaigiančia meile, ir toji meilė neapsakoma, nes jos slėpinio šaltinis – nekaltumas ir tyrumas.

IX skyrius. Apie tuščias aistras²⁰

Lieka aptarti dar vieną sielos būseną, kuri, mums regis, iki šiol nebuvo gerai ištirta; tai būsena, pirmesnė už tikrąsias aistras, kai mūsų jaunos, aktyvios, nepaliestos, bet ir neišsiskleidusios galios išbando tik pačios save, be tikslo ir objekto. Kuo tautos labiau pažengusios civilizacijos keliu, tuo visuotinesnės tos tuščios aistros, nes tada nutinka gana liūdnas dalykas: daugybė knygų, pasakojančių apie žmogų ir jo jausmus, leidžia be patirties pažinti daugelį aprašytų pavyzdžių. Esi nusivylęs, nors nieko negavęs; dar turi troškimų, bet nebėra iliuzijų. Vaizduotė turtinga, gausi ir nuostabi; būtis skurdi, išsekusi ir beviltiška. Gyveni kupina širdimi ištuštėjusiame pasaulyje ir esi viskuo pasibjaurėjęs, nors niekuo nepasinaudojęs.

Neįtikėtinas kartėlis, kurį tokia sielos būsena paskleidžia gyvenime; širdis sukasi kaip išmano, šimtais būdų panaudodama jėgas, kurias jaučia jai esant nereikalingas. Senovės žmonės menkai žinojo apie šį slaptą nerimą, apie užgniaužtų aistrų, kai jos ima bruzdėti vienu metu, aitrumą; aktyvi politinė veikla, gimnasijų ir Marso laukų žaidimai, prekyba Forume ir viešose aikštėse užpildydavo jų dienas ir nepalikdavo jokios vietos širdies liūdesiui.

Kita vertus, jie nebuvo linkę į perdėjimus, viltis, baimes be priežasties, minčių ir jausmų nepastovumą, nenustygstantį judrumą, kuris tėra nuolatinis bodėjimasis; tokias savybes mes įgyjame moterų draugijoje. Moterys, nepriklausomai nuo naujųjų laikų žmonėms tiesiogiai sužadinamų aistrų, paveikia dar ir kitus jausmus. Jų egzistencijai būdingas savotiškas atsainumas, kurį jos perkelia ir į mūsų būtį; jos padaro mūsų, vyrų, charakterį ne tokį ryžtingą; o mūsų aistros, nusilpusios dėl jų aistrų poveikio, įgyja kažin kokio netikrumo ir drauge švelnumo.

Pagaliau graikai ir romėnai niekad nenukreipia savo žvilgsnio anapus šio gyvenimo ir, nė neįtardami apie tobulesnius nei šio pasaulio malonumus, dėl savo ypatumų nebuvo, kaip mes, linkę apie juos mąstyti. Iš mūsų vargų ir rūpesčių išaugusi krikščionių religija mums nenutrūkstamai teikia dvigubą – žemės sielvartų ir dangaus džiaugsmų – paveikslą ir tokiu būdu širdyje įkurdina dabartinių skausmų ir būsimų vilčių šaltinį, iš kurio trykšta neišsenkančios svajonės. Krikščionis visada žvelgia į save kaip į laikiną šios ašarų pakalnės keleivį, kuris atilsį atras tiktai kape. Jo troškimų objektas – ne pasaulis, nes jis žino, kad žmogus „trumpai tegyvena“²¹, ir tas objektas jam greitai išsprūstų iš rankų.

Pirmųjų krikščionių patirti persekiojimai išugdė juose bjaurėjimąsi pasaulio dalykais. Barbarų įsiveržimas padėjo paskutinį tašką, kuris žmogaus prote įspaudė liūdesį ir gal net dalelę mizantropijos, taip ir pasilikusios visiems laikams. Visuose kraštuose iškilo vienuolynai, kuriuose užsidarydavo pasauliu nusivylę nelaimingieji, kurių sielos gyvenime geidė verčiau nepažinti kai kurių jausmų, nei vieną dieną būti žiauriai apgautos. Bet mūsų laikais, kai toms neramioms sieloms ėmė trūkti vienuolynų arba jų link vedančios dorybės, tarp žmonių jos pasijuto svetimos. Dabartimi pasibjaurėjusios, savo religijos atbaidytos jos pasiliko pasaulyje, bet pasaulio nepriėmė; šitaip jos tapo tūkstančio chimerų grobiu; tada pamatėme užgimstant ir aistrose įsišaknijant nusikalstamą melancholiją, kai tos betikslės aistros pradėjo pačios save naikinti vienišoje širdyje²².

Versta iš: Chateaubriand. GENIE DU CHRISTIANISME, 1. Paris: Garnier-Flammarion, 1966.

---

1 Apie poezijoje vaizduojamus žmogaus charakterius kalbama II dalies 2 knygoje (čia ir toliau – vert. past.).
2 „Jėzus tarė motinai: „Moterie, štai tavo sūnus!“ Paskui tarė mokiniui: „Štai tavo motina!“ (Jn 19, 26–27).
3 Anglų rašytojo Samuelio Richardsono (1689–1761) romano „Sero Čarlzo Grandisono istorija“ („The history of sir Charles Grandisson“, 1754) nelaiminga veikėja Klementina dela Poreta.
4 Apie pastoralinę Kiklopo ir Galatėjos meilę rašoma VI skyriuje.
5 Louis Bourdaloue (1632–1704) – jėzuitas, garsus savo laikų pamokslininkas; jam būdingas griežtas stilius, įžvalgi psichologinė žmogaus ydų ir nuodėmių analizė.
6 Jeanas Baptiste’as Massillonas (1663–1742) – pamokslininkas, oratoriečių ordino narys. Klermono (Clermont) vyskupas, retorikos profesorius.
7 Vergilijaus „Eneidoje“ Didonė – tragiško likimo Kartaginos karalienė. Ji beviltiškai pamilsta audros į Kartaginą atblokštą Enėją, o palikta susidegina.
8 Vergilijus. Eneida / vertė Antanas Dambrauskas. – Vilnius: Vaga, 1989. – P. 73.
9 Ten pat. – P. 73.
10 Pigmalionas – Didonės brolis, nužudęs jos vyrą Sichėją; Jarbas – jos rankos siekęs getulų karalius.
11 Vergilijus. Eneida. – P. 73.
12 Jeano Baptiste’o Racine’o tragedijos „Faidra“ herojė, Tesėjo žmona. Ji pamilo posūnį Hipolitą, tačiau buvo atstumta, todėl apšmeižė jį ir nusižudė.
13 Vergilijus. Eneida. – P. 118.
14 Racine J. Faidra. Phèdre / vertė Vladas Braziūnas, Genovaitė Dručkutė. – Vilnius: Žara, 2017. – P. 135–137.
15 Ten pat. – P. 49.
16 Turimas omenyje Jeano Jacques’o Rousseau epistolinis romanas „Julija, arba Naujoji Eloiza“.
17 Rousseau J. J. Julija, arba Naujoji Eloiza / vertė Ona Doveikienė, Valdas Petrauskas. – Vilnius: Vaga, 1997. – P. 616, 617, 618–619. Cituojamas šeštos dalies VIII laiškas: Sen Prė nuo ponios de Volmar.
18 Vis dėlto šioje ištraukoje metafiziniai posakiai ydingai sumišę su natūralia kalba. Dievas, Visagalis, Viešpats skambėtų daug geriau nei jausmų ir būties pradžia (aut. past.).
19 F. R. de Chateaubriand’as netiksliai cituoja abato Prévost vertimą iš anglų kalbos.
20 Le vague des passions (pranc.) – aistrų netikrumas, miglotumas; sudėtinga psichologinė būsena, apimanti neaiškias emocijas, troškimus be konkretaus tikslo ir objekto, nerimą, ilgesį, pasyvumą, bejėgiškumą. Viena svarbiausių prancūzų romantizmo sąvokų greta „amžiaus ligos“ (le mal du siècle).
21 Job 14, 1.
22 1802 ir 1803 m. leidimuose šioje vietoje buvo įdėta novelė „Renė“.