Jean Mauclère. Lietuvos žmonės ir keliai
2023 m. Nr. 7
Iš prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė
XX a. pirmos pusės žurnalistas ir rašytojas Jeanas Mauclère’as (1887–1951) Lietuva susidomėjo dar iki Pirmojo pasaulinio karo, perskaitęs Georgo Heinricho Ferdinando Nesselmano į vokiečių kalbą išverstas lietuvių liaudies dainas, ir pasižadėjo kada nors savo akimis pamatyti jam nepažįstamą kraštą. Vėlesnė pažintis su Paryžiuje studijuojančiais lietuviais, pirmiausia – su Eduardu Turausku, buvo konkreti paskata tesėti sau duotą žodį.
Lietuvoje jis apsilankė du kartus, 1925 ir 1930 metais, abiejų kelionių įspūdžius sudėjo į dvi knygas. J. Mauclère’as tapo nuoširdžiu Lietuvos bičiuliu, jo didelio dėmesio ir meilės mūsų šaliai rezultatas įspūdingas. Prancūzų spaudoje jis paskelbė daug straipsnių apie Lietuvos gamtą, kultūrą, ekonomiką, parašė lietuvių tautos ir lietuvių literatūros istorijas, išleido lietuviškų pasakų knygą. Bent kelių jo romanų veiksmas vyksta Lietuvoje.
Skaitytojai jau gali susipažinti su mano išversta J. Mauclère’o knyga „Po blyškiu Lietuvos dangumi“ („Sous le ciel pâle de Lithuanie“, 1926), kurią šiemet išleido leidykla „Žara“. Šiai publikacijai pasirinkti trys skyriai iš antrosios knygos „Lietuvos žmonės ir keliai“ („Gens et routes de Lithuanie“, 1931). Kone prieš šimtą metų atvykėlio akimis pamatyta Lietuva jam ir mums atsiveria daugybe autentiškų ano laiko gyvenimo ir kasdienybės detalių. Rašytojo užfiksuota patirtis skatina lyginti ir gretinti, taip knygoje sukuriamas savotiškas „daugybinio atspindžio“ efektas.
XXI skyrius. Antalieptės studentės
Vis labiau toldami šiaurės kryptimi mes išvystame senus pažįstamus – didelius medinius kryžius, atšlaitėse kyšančius anapus gyvatvorių arba saugančius kryžkelių ramybę, panašius į mūsiškes pakelių kalvarijas. Šie kryžiai kruopščiau padaryti ir rodo nemenkas menines pastangas. Žemaitijoje kelių metrų aukščio kryžiai su spindulingomis išdrožinėtomis viršūnėmis apglėbia kiekvieną sodybą savo plačiai išskėstomis rankomis.
Kryžiai, kuriuos čia matome, artimesni senajai tradicijai, kuriai priskirtinos ir žibintus primenančios koplytėlės, pažaliavusio stulpo viršūnėje iškėlusios žavias primityvias šventųjų figūrėles. Negrabūs, jaudinantys ir kuklūs personažai, kaip tie, iškalti iš akmens, kuriais gėrimės mūsų katedrų timpanuose, regis, žvelgia apstulbę į kelyje, jiems po kojomis, didelį triukšmą keliančias žvangančias kažin kokias transporto priemones.
Tai sunkiasvoris transportas, diližano ir sunkvežimio mišinys. Priekyje, savotiškoje kupė, šiaip taip susigrūdę penki ar šeši keleiviai; užpakalyje, po išgaubtu brezentu, sukrautos prekės, mažiausiai bent viena tona. Vytautas1 paaiškina:
– Šie autobusai užpildo geležinkelių trūkumą. Jie labai vertinami provincijoje, perveža keleivius ir valstiečiams sudaro sąlygas aprūpinti miestus produktais. Miestelis su pusantro tūkstančio gyventojų gali turėti apie trisdešimt tokių didelių autobusų; pakrauti jie išvyksta kas valandą, važiuoja iki artimiausios geležinkelio stoties arba tiesiai į sostinę.
– Labai išradinga! Labai praktiška!.. Atrodo, jūsų pagrindiniuose keliuose netrūksta šitų dundančių mastodontų!
– Apie du šimtus aštuoniasdešimt kasdien atvyksta į Kauną ir, paėmę keleivius ir prekes, iš karto suka atgal. Kai kurių maršrutų ilgis nusidriekia du šimtus kilometrų, vadinasi, apima visą šalies teritoriją. Tas, su kuriuo prasilenkėme, važiuoja iš Kauno į Zarasus, esančius prie Latvijos sienos – už šimto septyniasdešimt aštuonių kilometrų nuo sostinės.
Bet autobusas jau pradingo tamsoje. Vytautas pasižiūri į laikrodį, sujuda, nekantriu, atkakliu tonu kažin ką sako vairuotojui. Kreipiuosi į jį:
– Kas yra, mielas bičiuli? Tikiuosi, kad Antalieptės mokykla, kur mes važiuojame, tebėra savo vietoje?
– Taip, žinoma, bet…
Užgniaužęs nerimą, aš tęsiu:
– Mokyklos direktorė man atsiuntė labai malonų kvietimą. Mielai apsilankysiu Žemės ūkio ir namų ruošos mokykloje. Maždaug kada būsime vietoje?
– Dešimtą valandą, – sumurma Vytautas.
– Puiku. Kaip tik nakvynei.
– Buvau parašęs, kad mūsų lauktų penktą valandą, pavakariams…
Suglumęs nutylu.
Privažiuojame prie, be abejo, mūsų garbei skaisčiai apšviesto erdvaus pastato, jausdamiesi kiek nepatogiai, sutrikę dėl pavėlavimo. Buvusio vienuolyno aukšti skliautai, storos sienos, dailus salonas, kuriame keleiviai nesiliauja atsiprašinėję. Bet mus nuramina malonus direktorės panelės Žostautaitės elgesys, ir nedaug trūksta, kad mes savo gėdingą pavėlavimą palaikytume natūraliu ir savaime suprantamu. Gražiai patiekta vakarienė leidžia įvertinti namų ruošos besimokančių merginų talentą; paskui mus nuveda į paskirtus kambarius. Miegamasis toks erdvus, kad jame lengvai sutilptų jauna paryžiečių šeima, salonas greta… Aš net sutrinku:
– Praėjusią savaitę šiame kambaryje nakvojo popiežiaus nuncijus, – paaiškina panelė Žostautaitė. – Šiandien – Prancūzijos atstovas.
Prancūzijos atstovas padėkoja ir, jausdamasis kiek nuvargęs, užmigęs sapnuoja plevenančias ekscelencijas.
Rytą – Vytautas ant slenksčio:
– Eime greičiau! Mums bus pristatytos visos mokytojos.
– Įspūdinga ceremonija… Ar manote, kad ji reikalinga?
– Būtina, pone Mauclère’ai!
Nulipame į pirmą aukštą. Graži salė, kurioje vakar valgėme vakarienę, papuošta ką tik nuskintų šakelių girliandomis, trys kėdės gausiai apipintos gėlėmis. Mane suima didelis nerimas. Atsisuku į savo palydovą:
– Kam šios išpuoštos kėdės?
Direktorė, atspėjusi mano klausimą, atsako puikia vokiečių kalba:
– Surengėme šventę mūsų trijų mokytojų garbei, nes šiandien jų vardo diena. Per pusryčius šios kėdės skirtos joms.
– Kuo vardu tos panelės?
– Gražiu lietuvišku vardu – Bronytė.
Hm… Pasveikiname paneles Bronytes ir jų koleges mokytojas; besišypsančius veidus vainikuoja daugiausia šviesios kasos: ar tai mokyklos uniforma? Sėdamės prie gausaus pusryčių stalo, mus aptarnauja vyresniosios moksleivės su ant pakaušio koketiškai surištomis baltomis šilkinėmis skarelėmis2. Stalas lūžta nuo daugybės patiekalų, tačiau panelė Žostautaitė vis atsiprašinėja:
– Nedaug ką galime jums pasiūlyti… Namų ruošos kursai prasidėjo tik prieš dvi dienas.
Dėkokime Dievui, kad prasidėjo bent ne prieš du mėnesius!
Bet štai atsidaro durys, pasirodo vaikai – berniukai ir mergaitės. Jie įteikia gėlių visoms trims Bronytėms, paskui choru palinki savo mokytojoms „ilgų metų“. Tyri ir darnūs vaikų balsai gražiai skamba po senais skliautais. Vaikai atsisveikina ir išeina, o uždarius duris girdėti, kaip toliau visi kartu sveikina tą patį vardą turinčias savo drauges. Direktorė paaiškina:
– Skirtinguose Antalieptės pastatuose veikia penkios mokyklos, viena iš jų skirta našlaičiams. Ar norite susipažinti su mūsų vaikais? Jie bus laimingi, kad atvykęs prancūzas jiems ištars kelis žodžius…
Pasakyti kalbą?.. Man jos patinka, ypač tada, kai esu tik klausytojas. Bet prašymas malonus, nedera išsisukinėti.
Taigi, patraukiame per klases ir miegamuosius. Juos jungia ilgas koridorius grubiomis grindimis, kurių nelygumus per šimtmečius nuzulino vienuolių kojos.
Našlaičių namuose abiejų lyčių vaikai smalsiai žiūri į iš taip toli atvykusius svečius. Direktorė šį tą papasakoja apie tų namų tvarką:
– Du trečdaliai trylikamečių, baigę pagrindinius mokslus, palieka mokyklą. Pas mus likusios mergaitės, suskirstytos į kelias grupes, mokosi namų ruošos darbų: virti, kepti, tvarkyti kambarius, taip pat – sodininkystės, paukštininkystės. Daugiausia moteriškų darbų.
– Tikrai, tai išties puiki programa!
– Ar tokios Prancūzijoje neturite?
– Kaipgi, turime! Bet pageidautina, kad panašių įstaigų būtų daugiau… Tarp jūsų mokinių tikriausiai yra vaikų iš abu tėvus turinčių šeimų?
– Taip, ir dauguma iš tėvų namų atėjusių, mokykloje vienus metus praleidusių merginų tampa tobulomis namų šeimininkėmis.
Svečias keliais žodžiais išreiškia savo pritarimą moksleivių pastangoms, paskui apžiūrime koplyčią, kur mus pasitinka prancūziškas akcentas – Šventosios Kūdikėlio Jėzaus Teresės atvaizdas.
Ar tikrai privalu grįžti į valgomąjį? Deja, taip! Mūsų laukia legendinių Gamašo vestuvių3 verta puota. Nedidukas chorelis savo vaikiškais balsais dabar jau mums linki ilgų ir laimingų metų. Padėkos, gėlių puokštės ir visa kita. Pabučiuoju nediduką berniuką, kurį toks familiarumas, regis, nustebina, ir, apsikrovę gėlėmis, pasukame prie automobilio; štai, prašau, kaip čia gerbiama Prancūzija.
Ar tai išties mūsų automobilis, apkaišytas gėlėmis tarsi Korso4 gatvė? Dar niekada jis nebuvo taip išgražintas, apdėliotas mėlynais, baltais ir raudonais – mano šalies vėliavos spalvų – žiedais. Pajudame iš vietos, palydėti vaikiškų šūksnių „valio!“, kuriems draugiškai moja prie žibintų pritvirtintos ir vėjo į visas puses plaikstomos spalvingos puokštės.
XXIII skyrius. Pas vyskupą Baranauską
Spindinčių, pušynų apsuptų vandenų magija baigėsi! Ežerų kraštas pasilieka už mūsų; iš gamtos prieglobsčio vėl sugrįšime į miesto gyvenimą.
Kelias kiek pakyla, neria į tankų ištekinį mišką. Bet netrukus medžiai praretėja: ar jie iškirsti? Ne, išvartyti; per pusę perlaužtas dvidešimties metrų aukščio galiūnas rymo, galvą atrėmęs į žemę.
– Čia būta audros, – sakau Vytautui. – Galima pasekti jos kelią pagal išvartytus medžius.
– Šitame regione audros gana dažnos, ir kiek nuostolių! Laimė, nedideliame plote.
Bet mūsų skautas jau iššoko ant žemės. Pranyksta tankmėje; praeina kelios minutės, ir jis vėl pasirodo su nežinia kur surastu medkirčiu, kuris mums pateikia stulbinančių detalių:
– Smarkus vėjas nugriovė penkiolika namų, po nuolaužomis rasta daug žuvusių. O kokia kruša! Nemeluosiu, pone, krito daugiau kaip kilogramą sveriantys krušos gabalai!
Nagi, nagi, žmogelis gerokai perdeda! Tęsiame kelionę. Kelkraštyje nugriuvusi pušis kelmu į viršų savo galingomis šaknimis tebelaiko suspaudusi didžiulius akmenis. Sakytum, titanas prieš mirtį būtų išlupęs grindinį ir prisirinkęs akmenų, kad įtūžęs jais užmėtytų savo priešus.
Užpaliai! Toliau važiuojame per nedidelę gyvenvietę, į mus žvelgiančią negyvais langais, atsiveriančiais į namus be gyvybės. Vieni neturi stogo, kitiems trūksta sienos. Ar audra, ar nepaprastas gaisras nusiaubė šią vietovę? Ir kokia negailestinga epidemija paliko tokią absoliučią tuštumą nenukentėjusiuose būstuose?
Vytautas išlieka ramus:
– Šis kaimas skirstosi.
– ?
– Tikrai taip! Ar Prancūzijoje taip nebūna? Mūsuose tai gana įprasta! Šiose vietovėse neseniai buvo išdalinta žemė. Kaimiečiams žemės įstatymu paskirti sklypai atsidūrė taip toli nuo jų namų, kad jie dėl to prarasdavo daug laiko ir gerokai pavargdavo. Todėl dabar, padėdami vieni kitiems, ardo savo namus ir juos perstato arčiau gautos žemės.
– Koks sunkus darbas!
– O, sienojas po sienojo, viskas vyksta gana greitai… Iki didžiųjų šalčių visi perkėlimai bus baigti.
Mano vedlys, regis, atsipalaiduoja, pralinksmėja. Nepykime ant jo: mišku užsibaigiančiame slėnyje ištįsęs nedidelis miestas yra jo gimtinė Utena.
Pripažinkime, kad tai reikšmingas tos vietovės centras. Norėdamas greitosiomis išvardinti privalumus, kuriais didžiuojasi jo dešimt tūkstančių gyventojų, paminėsiu, kad Utena turi bažnyčią, siaurojo geležinkelio stotį, maršruto Rokiškis–Kaunas autobusų stotį, naujutėlę penkiasdešimties vietų ligoninę ir du kino teatrus. Pridėkime tvarkomą miesto sodą su jaunais krūmeliais ir atskirtomis pievelėmis, ir jūs sutiksite, kad per kelerius metus šis nedidelis miestas padėjo nemažai pastangų, siekdamas šiuolaikinio – Vakarų – lygio.
Vytautas eina aplankyti, kaip jis meiliu balsu ištarė, „savo mamytės“, o mes vykstame pas miesto valdytoją. Majoras Valevičius, buvęs rusų armijos štabo kapitonas, vėliau – lietuvių pėstininkų antrojo būrio vadas, po paliaubų kaip ir daugelis buvo sužeistas, kai kovėsi su vokiečių ir rusų bermontininkų pulkais, nuo kurių Lietuvą išvalė mūsų tėvynainis generolas Niesselis5. Tikriausiai dėl šio fakto prancūzų keliautojas buvo nepaprastai nuoširdžiai priimtas.
Šnekučiuojamės, laikas bėga. Dvi su puse valandos… trys valandos. Aš labai noriu valgyti, bet buvau čia pakviestas pietų. Bendraujame toliau, o namų šeimininkė pradeda nerimauti. Ji pasitaria su savo seserimi: spėju, kad sprendžiamas pietų likimas. Pagaliau viskas paaiškėja:
– Mes laukėme vieno bičiulio, – sako ponia Valevičienė, – bet jo vis nėra, todėl ilgiau nebegaišime.
Tada man topteli, kad pavėluota nelabai daug, nes pusė trijų ir yra įprastai nurodomas pietų laikas.
Mes kilome nuo stalo, kai pasirodė jau nebelaukiamas svečias. Jis kuo natūraliausiai pateikia stulbinančią savo pavėlavimo priežastį:
– Mane vežęs automobilis sugedo, toliau ėjau pėsčias, kol pasitaikė arkliu jojęs žmogus, kuris mane užsisodino užpakaly savęs… Aš jo nepažinojau, bet viskas gerai, kas gerai baigiasi!
Sutinku. Kurį laiką dar kalbamės apie dainas – žavią liaudies poeziją, tūkstantmetės Lietuvos sielos perlą. Tada valdytojo žmona, kuri ketverius metus mokėsi Grenoblyje, pasilenkia prie radijo aparato:
– Aš noriu, kad paklausytume koncerto iš Prancūzijos! – pareiškia ji linksmai.
Jos vikriems pirštams sukiojant rankenėlę, pažyra planetos kontrolę pasidalinusių kalbų srautas, kiekviena – su savo tikslais ir skirtingais akcentais. Išgirsti jas visas šioje Lietuvos provincijoje – keista, linksma ir labai šiuolaikiška patirtis. Štai Maskva su savo propagandiniais šaukiniais, Stambulas, skleidžiantis būdingus turkiškos muzikos ritmus. Berlynas imponuoja savo žiniomis, Londonas skelbia medvilnės kursą. Ir staiga – skaidraus, džiugaus moters balso per radiją dainuojama populiari dainelė – tai Paryžius!
Išvykstame temstant. Patikrinu žemėlapį: Anykščiai man atrodo labai tinkama vieta mūsų šio vakaro nakvynei. Paskaičiuoju:
– Maždaug dvidešimt penki kilometrai. Neskubant – koks pusvalandis.
Pasigirsta kažin koks garsas: tai vairuotojo reakcija. Vos atgavęs dvasią, tuoj paprieštarauja:
– Dėl blogos kelių būklės laiką reikia padauginti iš trijų!
Savo ruožtu aš sušunku:
– Pusantros valandos! Nejaugi? Nebent taip pasielgtumėt tyčia!
Deja! Praėjus trims valandoms, mes vis dar murkdomės kelyje… ir Anykščius pasiekiame tik dešimtą valandą vakaro; kukliame Nemuno šalies miestelyje tai reiškia – gerokai po vidurnakčio.
Kreipiamės į budinčio policininko nurodytą žydo viešbutėlį. Pažadinta greit pasirodo įspūdinga moteris – jo savininkė; prie išorinės sienos prišlietais paprasčiausiais laiptais ji mus nuveda į kambarius ir mes įsikuriame virš užeigos salės; mediniai pastatai – tai ne rūmai. Viešbutyje kambariai atskirti plonomis sienomis; krosnies, vienu metu apšildančios dvi patalpas, šonuose paliktos plaštakos dydžio angos, matyt, tam, kad sumažėtų gaisro pavojus.
Mes iš karto panyrame į miegus. Staiga… ar tai sapnas? Kažin kur toli išgirstu pasikartojantį kastanječių garsą. Pasikeliu, klausausi; mano bendrakeleivis žvaliai taria:
– Tai panaktinis! Laikydamasis senos, kai kuriuose miesteliuose išlikusios tradicijos, vaikščiodamas gatvėmis jis krato savo tarškynę… Betgi jūs juokiatės! Kas jums čia tokio keisto?
Kažin kodėl aš prisiminiau pasakėčią apie katiną, kuris kariavo su pelėmis ir nešiojo varpelį ant kaklo? Nustumiu į šalį tokį nepagarbų sugretinimą, o Vytautas patikslina:
– Budėjimas trunka nuo vidurnakčio iki antros nakties valandos. Taigi matote, reikia toliau miegoti!
Rytą smagu pasidairyti po miestą, kurio gyventojai labai skiriasi nuo mano tautiečių. Lengvai atpažįstami ilgabarzdžiai rusai su savo plokščiomis kepurėmis su snapu ir auliniais batais. Šį vėsų rytą žmonės jau dėvi skrandas – ilgus avikailiu pamuštus apsiaustus, gerai tinkančius į porą lytlaužoms su geležiniais antgaliais, pritvirtintoms prie tilto per Šventąją atramų. O štai dauguma moterų vaikšto basos; Vytautas karštai supeikia šį primityvų įprotį:
– Tik pažiūrėkit į jas! Anksčiau taip darydavo iš skurdo, dabar – iš įpratimo!
Praeiname pro bažnyčią. Ši niekuo nesiskiria nuo kitų: plytinė, neogotikinio stiliaus; prie tokios statybinės medžiagos ir stiliaus įpratusioms akims tai nėra nepatrauklu. Daug naujų namų: karas, be abejo, neaplenkė šių vietų. Vytautas pritariamai linkteli:
– Anykščiuose vyko smarkūs mūšiai. Teko atstatyti beveik visą miestą. Laimei, Velnio akmuo yra toliau nuo čia, jis nenukentėjo.
– Apie tai pasakojama kokia nors legenda, esu tuo tikras!
– Papasakosiu, kai būsime ten…
Kelias tarp medžių mus atveda į nuolaidžią laukymę pačioje aukštamiškio širdyje. Laukymės viduryje stūkso trijų metrų aukščio ir keturių metrų pločio granito luitas, primenantis ant žolės prigulusį milžinišką gyvūną šarvuotį. Vytautas parodo vieną uolos šoną išvagojusius neaiškius randus:
– Velnio nagai! – ištaria kiek iškilmingai. – Kai buvo pastatyta pirmoji Anykščių bažnyčia, įniršęs Belzebubas pastvėrė šį akmenį, norėdamas ją sudaužyti. Bet klebonas pradėjo melstis, ir Dievas įsakė demonui paleisti riedulį, kuris čia ir nukrito.
– Nuostabu… o kitaip tariant, kaip sakoma mūsų Provanse, iš kur galėjo atsirasti toks monolitas?
– Niekas to nežino. Iš kai kurių, ten, pačiam viršuj, esančių žymių archeologai daro išvadą, kad kadaise ši uola buvo pagonių altorius. Tai gana panašu į tiesą; vis dėlto šiame regione tokio dydžio rieduliai labai reti. Aš manau, šis yra vienintelis. Kad ir kaip būtų, šitas akmuo yra didžiausia monsinjoro Baranausko apdainuoto Anykščių miško įdomybė.
– To vyskupo ir dainiaus, kurio balsu rusų okupacijos metais prabilo pavergtoji Lietuva?
– Jis pats kilęs iš šių vietų. Jeigu norite, galime užsukti į jo namą.
…Tai labai skurdus būstas. Įsivaizduokite iš rąstų suręstas keturių metrų ilgio, beveik tokio paties pločio sienas, kurias dengia dviejų su puse metro aukščio šiaudinis stogas. Belangė patalpėlė, į kurią šviesa patenka pro duris, atsiremiančias į nudilusį slenkstį. Lūšnelėje, panašioje į menką padargų sandėlį, dar tebestovi medinis gultas. Užmesta gūnia nevisiškai uždengia virvinį čiužinį: čia miegodavo mažasis piemenukas, vėliau tapęs savo protėvių kalbos dainiumi.
Ankštoje ir tamsioje patalpoje surinkti kuklūs daiktai, kuriais naudojosi rašytojas (1835–1902): Liudviko Pilypo stiliaus apskritas vienakojis staliukas, senos knygos, medinės žvakidės, – kunigo, patrioto ir poeto kasdienio triūso palydovai. Per ištisą dieną čia nenutrūksta lankytojų srautas; juk tiesa, kad varginga kai kurių vietų išvaizda nė truputėlio nesumenkina jų patrauklumo.
– Negalima išvažiuoti iš Anykščių, neaplankius mūsų svarbiausio vyno fabriko! – tvirtina Vytautas, sustojęs priešais didžiulį cementinį kubą, tokį bjaurų, kokia ir tegali būti šiuolaikinė gamykla.
– Vyno fabriką? Kas tai per pokštas? Šie abu žodžiai drauge nedera. Be to, jūsų šalis yra per daug toli į šiaurę, ir vynuogės čia neauga.
– Kas jums kalba apie vynuoges? Prancūzų supratimas apie vyną tiesiog neįtikėtinas!
– Ir net apie vynus! Man smalsu pamatyti, ką tokio jūsų fabrikas gali pagaminti!
Ir štai aš jau sukiojuosi tarp distiliacijos aparatų ir kubilų. Nepaprastai malonus direktorius man paaiškina, kad pseudovynas daromas iš dvejus metus fermentuotų vaisių sulčių, pridėjus trečdalį cukraus. Prieš ketverius metus įdiegta gamyba klestėte klesti. Šįmet gauta trylika tūkstančių litrų.
Tuo tarpu Vytautas ištiesia stiklinę:
– Palikite tuos sausus skaičius! – paragina jaunasis Bakchas. – Verčiau paragaukite šio braškių vyno ir pasakykite, ar ne geresnis už statistiką!
Tamsiai raudonos spalvos, netirštas, stipriai alkoholizuotas gėrimas su aiškiai juntamu uogų skoniu. Prancūzijoje tokį pavadintume likeriu; Ispanijoje jį palygintų su aromatizuotu portu. Lietuvoje – kaipgi kitaip! – „geresnis už statistiką“!
Šventojo Kryžiaus vienuolynas rūpinasi apie šimto penkiasdešimties vaikų auklėjimu ir ligonių slaugymu namuose. Vienuolyno viršininkė mane pasitinka be galo svetingai ir iš karto pasisako esanti kilusi iš Badeno. Pasiteirauju, ką ji galvoja apie savo… ganomus lietuvius:
– Rusų režimas, – atsako ji, – privedė tautą prie apverktinos būklės. Nepakeliamas skurdas, nuolatinė individus gniuždanti priespauda… Bet padėtis ir gerokai pasikeitė. Mes vis dar kovojame su senais blogais įpročiais, stipriai įsišaknijusiais tuose žmonėse, kurie subrendo dar iki karo.
– Jie labai prisirišę prie savo tradicijų?
– Be galo jaudinamai, net perdėtai prisirišę. Kartais susirgę atsisako palikti savo vargingus namus, net ir tam, kad kitur gautų geresnę slaugą!
Aš susimąstau, kad gimtųjų namų, papročių, daugybės mažų ir didelių, šalies visumą sudarančių dalykų meilė yra tai, kas lėmė dabartinį tautos atgimimą, kuriuo stebisi Europa.
XXIV skyrius. Panevėžys ir jo licėjus
Mūsų atsiminimuose Raguva turi būti paminėta atskirai. Ne dėl to, kad pietų atvykome… penktą valandą po vidurdienio; ne dėl to, kad ant gražių įstiklintų gonkų medinių laiptelių mūsų laukė Prancūziją norintys pasveikinti policijos viršininkas, miestelio viršaitis ir klebonas, – visa tai įprasti dalykai. Bet todėl, kad pirmasis iš tų ponų mus pasitiko skardžiu šūksniu „Vivat Francija!“, man vis dar tebeskambančiu ausyse. Tai nebuvo nei lietuvių, nei prancūzų kalba, bet ėjo iš visos širdies!
Mes panyrame į prietemą. Aš imu įprasti prie šių naktinių iškylų ir man jos pradeda patikti. Stebuklinga mėnesiena užlieja peizažą paslaptingu grožiu, su kuriuo nepajėgtų varžytis nė pati skaisčiausia diena. O kadangi net didžiuosiuose keliuose judėjimas labai retas, per ketvirtį valandos prasilenkiame vos su vienu kitu automobiliu, todėl galime laisvai atsiduoti reginio kerams.
Vis dėlto atsiranda netikėtas trukdis. Mus sustabdo kažin koks valstietis ir užmezga kalbą, kuri labai sudomina manuosius lietuvius – laimingus žmones! Atsisuku į Vytautą:
– Ką jis sako?
– Perspėja apie kelyje remontuojamą tiltą. Galėsime jį pervažiuoti tik laikydamiesi paties didžiausio atsargumo. Žmogus siūlosi mus palydėti.
Kertame laukus, kad apylanka pasiektume tvarkomą tiltą. Štai jis. Tamsoje vos įžiūrime susirinkusią garbės palydą – dvidešimt, gal trisdešimt vyrų. Kam toks pastiprinimas? Viskas einasi gerai… Ak! Smūgis, stabdis… mašina burgzteli ir sustoja.
Pasilenkiu prie durelių. Mes įstrigome: trys ratai ant tilto, ketvirtas ore. Vytautas pašoko, valstiečiai metėsi į priekį; po akimirkos automobilis su užgesusiu motoru keistai siūbuodamas į šonus persikelia per upę, kurią girdime teškenant naktyje. Aš manau – teatleidžia man Dievas! – kad tąkart žmonių rankos padėjo mūsų automobiliui įveikti kliūtį…
Automobilis, be abejo, tam, kad atsiprašytų, dabar visu greičiu pasileidžia į priekį. Netrukus pasimato ilga šviesų eilė, ir mes moderniu ir tikrai solidžiu tiltu pervažiuojame plačią, tamsią Nevėžio upę, kurioje atsispindi mėnulis. Vytautas susijaudinęs atsisuka į mane:
– Panevėžys, mano Alma mater: su ja susiję visi mano jaunystės prisiminimai.
Trečias pagal svarbą jaunos respublikos miestas su trisdešimčia tūkstančių gyventojų iš pirmo žvilgsnio palieka palankų įspūdį, ypač tam, kuris atvyksta ilgu keliu per laukus. Matome mūrinius namus, vakarietiškas vitrinas ir elegantiškai apsirengusius praeivius, devintą valandą vakaro vaikštinėjančius ryškiai apšviestais šaligatviais. Malonus bendras vaizdas leidžia – kam tai slėpti? – vėl pajusti civilizacijos dvelksmą.
Svetingas licėjaus direktoriaus kunigo Lindės6 priėmimas dar labiau sustiprina tą mielą įspūdį. Keleivių laukia prašmatni vakarienė, regis, niekas nė nepastebi jų pavėlavimo. Dar kartą išklausau burmistrą ir valdytoją, vienas per kitą vokiškai aukštinančius Prancūzijos dvasią ir grožį. Smagus kontrastas tarp minties ir jos kalbinės išraiškos.
Rytdiena prasidėjo staigmena. Pas mane apsilankė itin orios išvaizdos karininkas su auksiniais akselbantais ir baltomis pirštinėmis. Jis prisistato nepriekaištinga prancūzų kalba:
– Štabo viršininkas pulkininkas Tallat-Kelpša.
Pasisveikiname, ir jis nedelsdamas priduria:
– Lietuvos vardu sveikinu Prancūziją: Costes’as ir Bellonte’as7 po trisdešimt septynių valandų skrydžio nusileido Niujorke.
Bet kur aš būčiau su džiaugsmu priėmęs tokią naujieną, bet su kokiu pasididžiavimu išklausiau beveik oficialų pranešimą už šešių šimtų mylių nuo Paryžiaus!
Pasinaudoju proga savo pašnekovui pasiūlyti rytinį pasivaikščiojimą ir šį tą sužinoti apie Lietuvos kariuomenę. Pulkininkas, karybą studijavęs Briuselyje ir Paryžiuje, kuo maloniausiai patenkina mano smalsumą:
– Mūsų sumažintos sudėties kariuomenė labai gerai aprūpinta. Taikos sąlygomis ją sudaro trys pėstininkų ir tiek pat kavalerijos divizijų. Kiekviena iš jų susideda iš trijų pulkų po tris batalionus; kiekvienas batalionas (šeši šimtai penkiasdešimt vyrų) turi keturias kuopas, iš jų viena – kulkosvaidininkų. Divizijai vadovaujantis generolas pagal poreikį paskirsto atitinkamą skaičių artilerijos ir inžinerijos pajėgų. Keturios aviacijos eskadrilės turi apie keturiasdešimt orlaivių; šiuo metu mes patys surenkame jų korpusus, o motorus užsakome Prancūzijoje ir Čekoslovakijoje.
– Ar turite kovinių tankų?
– Turime ir jų, bet nelabai viešiname. Gyventojai juos galėjo matyti vieninteliame parade.
– O dujų?
Mano pašnekovas šypsodamasis palinguoja galvą. Aš nereikalauju atsakyti; man rūpi sužinoti kitus dalykus:
– Ar galėtumėte pasakyti, pulkininke, kokia tarnybos trukmė?
– Pėstininkams iki šiol – dvylika mėnesių; artimiausiu metu pailgės iki aštuoniolikos, kaip yra kitoms kariuomenės rūšims. Jie bus geriau apmokyti, ir žmonės, paisydami teisingumo jausmo, visiškai neprieštarauja tokiai pertvarkai. Beje, vieną dieną per savaitę vyrai praktikuojasi, kiekvienas pagal savo specializaciją; tokiu būdu jie nepraranda įgūdžių. Kita vertus, kareivinėse mokoma ir bendrųjų dalykų, ten taip pat rimtai mokomasi žemdirbystės; kaip matote, Lietuvos kariuomenėje rengiami ne tik kareiviai, bet ir piliečiai.
– O kaip vyktų jūsų mobilizacija?
– Karo metu divizijų skaičius būtų automatiškai padvigubinamas, susidarytų maždaug aštuoniasdešimties tūkstančių vyrų armija – gerai parengta, tinkamai aprūpinta, tikrai verta dėmesio. Mes turime šaulių būrius…
– Taip, žinau, mačiau Palangoje.
– Jų būriai atsirado todėl, kad ribotų apimčių kariuomenė negali pašaukti viso kasmetinio jaunuolių kontingento. Mūsų šauliai turi namuose laikomą uniformą, jiems vadovauja profesionalūs puskarininkiai. Mažiausiai viena šaulių divizija papildytų reguliariąją armiją.
Bet ponas burmistras nori man aprodyti miestą; aš padėkoju pulkininkui, ir mudu su burmistru patraukiame prastai grįstomis, bet daugiausia gražiais medžiais apsodintomis gatvėmis. Panevėžys su savo plačiai pasklidusiais priemiesčiais, kur dygsta vis nauji ir nauji namai, yra sparčiai augantis miestas. Čia dar reikia daug ką nuveikti, to ženklas – šalia nušiurusių, užgriozdintų žydų krautuvėlių tai šen, tai ten iškylantys nauji trijų aukštų pastatai. Neseniai per Nevėžį nutiestas tiltas gana įspūdingas, nors jo formos sunkokos.
– Ponas burmistre, kokia pagrindinė pramonės šaka jūsų mieste?
– Malimo pramonė. Mūsų septyni gariniai malūnai kasdien pagamina po du šimtus penkiasdešimt tonų miltų.
Trumpai apžiūrime du aukštus plytinius statinius, iš kurių plūsta tas baltas srautas, ir sustojame prie senovinės išvaizdos medinio namo:
– Miesto senolis, pone Mauclère’ai… Ir, be abejo, ilgiausiai išsilaikęs iš mūsų miškų medienos pastatytas namas. Pažvelkite į lotynišką užrašą, nurodantį, kad jis pastatytas 1614 metais.
– Neįsivaizdavau, kad jūsų mediniai namai gali sulaukti tokio ilgo amžiaus!
– Tai visiškai išskirtinis dalykas. Pirmiausia, šis namas labai tvirtai suręstas, be to, visada buvo puikiai prižiūrimas. Mums neliko nieko kito, kaip jame įkurdinti muziejų.
Namo vidus – viena didelė salė aukštomis baltintomis sienomis, neapdailintomis medinėmis lubomis. Bet vitrinose ir ant sienų išdėstyta šimtai įdomiausių daiktų! Čia rasime visą tautos gyvenimą atspindinčių objektų, pradedant beformiais priešistoriniais papuošalais; eksponatų visuma net ir užsieniečiui nepaprastai iškalbinga.
Įspūdingiausios relikvijos mena Muravjovo laikus, to paties, kuris, 1863 metų gegužės 3 dieną Vilniuje gavęs neribotas galias valdyti Lietuvos provinciją, pareiškė:
– Po keturiasdešimties metų nebeliks nei Lietuvos, nei lietuvių.
Pasilenkiu prie savotiškų kepurių su išsiuvinėjimais melsvam dugne. Šias kuklias uniformines kepures dėvėjo prieš rusų priespaudą sukilę valstiečiai, tremtimi arba savo krauju išpirkę nepasisekusį bandymą. Greta jų – sudakiai8, skirtingo dydžio švilpukai, skirti signalizuoti ir skleisti įvairius garsus. Antai dar labiau jaudinantis eksponatas: išskobtas, mediniu kaiščiu uždaromas kamienas – tai viena iš slėptuvių, kurioje valstiečiai, rizikuodami gyvybe, laikydavo nelegalius spaudinius tais laikais, kai rusų žandarai darydavo kratas ir persekiodavo visus leidinius lietuvių kalba.
– Pone Mauclère’ai, ką mūsų mieste pageidautumėte pamatyti arba išgirsti? – paklausė licėjaus direktorius.
– Vieną mėnesėtą vakarą Palangoje aš gėrėjausi Panevėžio chorais. Ar galėčiau išgirsti bent vieną jūsų dainą?
– Nėra nieko paprasčiau. Šiam vakarui mes kai ką sugalvosime.
Lydimi marmurinio Basanavičiaus – šis Atgimimo tėvas labai dera tarp jaunų energingų lietuvaičių – valdingo žvilgsnio, mes kopiame didingais, į iškilmių salę vedančiais laiptais. Mus pasitinkantys mokytojai žvelgia reikšmingais žvilgsniais… Kas čia ruošiama?
Prasiskyrusi užuolaida atidengia gražų reginį – ant pakylos išsirikiavusias choristų grupes, mažiausiai šimtą dainininkių ir dainininkų. Vaikinai dėvi neišvaizdžią licėjaus uniformą, merginos vilki puošnų tautinį kostiumą – trumpus ryškių spalvų dryžuotus sijonėlius, juodo siuvinėto aksomo liemenėles, baltas palaidines pūstomis rankovėmis, su prie kairiojo peties prisegtu trijų spalvų – geltonos, žalios ir raudonos – kaspinų pluoštu.
Suskamba pianinu atliekama melodija, ir aš suklūstu. Bet… išties: šimtas jaunų, gaivių, darnių balsų man praneša, kad „Malbrukas išeina karan, / Mironton, mironton, mironten!“.
Pasinaudojęs mano nustebimu, direktorius šypsodamasis taria:
– Patiems vaikams kilo mintis jums padainuoti per prancūzų kalbos pamoką išmoktą dainą.
Kitame Europos krašte jos besiklausantiems prancūzams mūsų senovinė pašaipi dainelė suskambo nepaprastai žaviai!
Kai „keturi karininkai atidavė žemei poną Malbruką“, prisiartinusi miela tamsiaplaukė juos aplankiusiai prancūzei9 įteikė „nedidelį mūsų pačių padarytą suvenyrą“. Tai juosta – elegantiškas šilkinis rankomis išaustas kaklaraištis. Jo pilkšvai baltame fone pavaizduoti Vilniuje stovintys Gedimino stulpai ir dvigubas Vyčio kryžius. Lietuva kiekviena proga tvirtai ir atkakliai teigia savo reikalavimus, ir nešališkas užsienietis galėtų pasvarstyti, kaip visos tautos valia vieną dieną nulems politikos svarstykles?
Bet šįvakar čia dainuojama ir šokama. Kaip aprašyti tuos chorus – tai labai švelnius, tai griaudėjančius, tai kartais staiga nutylančius? Vienos dainos išdailintos pagal harmonijos dėsnius, su keistai jaudinančiais bežodžiais pasažais. Kitos tebėra tokios, kokias per šimtmečius kaimuose tebedainuoja žmonės. Paskui balsai pagyvėja, veidai nušvinta: tai vis ta pati istorija – laikino vaido aptemdyta piemenėlio ir piemenaitės idilė, užsibaigianti visišku susitaikymu.
Dainos palydi šokius. Poros susidaro, išsiskirsto, vėl susitinka ir trumpam išsisklaido, pagaliau ima suktis rateliu arba susikimba rankomis ir išsivaikšto. Šios nedidelės kompozicijos su šokiais, su mimika ir gestais be galo grakščios. Lietuviškų spalvų kaspinai sklaistosi aplink liaunas mergaičių figūras; vaikinai, nors ir gerai šoka, atrodo kiek nerangūs greta savo lieknų partnerių. Norėtųsi sustabdyti šias žavias ir taip greitai prabėgančias akimirkas, visiškai kitokias nei mūsų vakarietiški džiaugsmai…
1 Vytautas Einoris, Paryžiuje studijavęs Politikos ir moralės mokslų institute (čia ir toliau – vert. past.).
2 Kursyvu išskirti žodžiai originalo tekste parašyti lietuvių kalba.
3 Posakis „Gamašo (Kamačo) vestuvės“ siejamas su Miguelio de Cervanteso romanu „Don Kichotas“: turčius valstietis, vardu Gamašas (Kamačas) kelia visas saiko ribas pranokstančią vestuvių puotą (antra dalis, XX ir XXI skyriai).
4 Viena svarbiausių Romos gatvių – via del Corso.
5 Henry Albert’as Niesselis (1866–1955) – prancūzų brigados generolas, 1919 m. vadovavo Tautų Sąjungos komisijai, reguliuojančiai vokiečių armijos išvedimą iš Lietuvos.
6 Julijonas Lindė-Dobilas (1872–1934), rašytojas, literatūros kritikas, Panevėžio gimnazijos direktorius.
7 Prancūzų lakūnai Dieudonné Costes’as (1892–1973) ir Maurice’as Bellonte’as (1896–1984) 1930 m. rugsėjo 1–2 d. pirmą kartą niekur nesustoję nuskrido iš Paryžiaus į Niujorką.
8 Be abejo, skudučiai.
9 Knygos autoriaus motina ponia Mauclère.