literatūros žurnalas

Jonas Mačiukevičius: „Tai tokia graži ledkalnio viršūnė“

2021 m. Nr. 11

Rašytoją Joną Mačiukevičių kalbino Giedrė Šmitienė

Su spalio 20 d. išėjusiu rašytoju Jonu Mačiukevičiumi (1939–2021) susipažinom prieš dvejus metus, lankėmės pas jį kartu su Jurga Jonutyte, rengdamos knygą apie negalios sampratą Lietuvoje. Pro jo langą tuomet vėrėsi rudens panorama, panaši kaip ir dabar. Kalbėdavomės ilgai, kol sutemdavo. Po to vis skambindavom ką nors patikslinti. „Metų“ skaitytojams siūlome nedidelį pokalbio fragmentą, rengiant jį publikacijai palikta kuo daugiau autentiško rašytojo balso, leksikos, intonacijų, pauzių, natūralios nuoširdaus ir atviro pašnekesio tėkmės.

Daug klausinėjome apie Lietuvos neįgaliųjų draugijos ištakas, pagrindinį žmonių su negalia sambūrį. J. Mačiukevičius prisijungė prie jo veiklai įsibėgėjus. Pats turėdamas negalią nuo paauglystės, buvo nustebintas ir sujaudintas, kiek yra neįgaliųjų, kurių anuomet viešumoje nepamatydavai. „Būdamas toks jau nemažai sulankstytas, kada nuvažiavau, pamačiau – gal koks šimtas suvažiavo, pievoj palapines stato… dabar yra socialiniai padėjėjai, tada kas nors iš artimųjų… įvairių suluošinimų pamačiau. Ir sugraudino labai smarkiai, ir supratau, kad ir aš pats, turbūt, per pasyviai tą situaciją stebiu.“ 1988 m. J. Mačiukevičius tapo tuomet įteisintos pirmosios Sovietų Sąjungoje neįgaliųjų draugijos (anuomet vadintos Lietuvos invalidų draugija) pirmininku, jis paniro į šią veiklą kūnu ir siela. Įkūrė Invalidų reikalų tarybą prie LR Vyriausybės (tapo pirmuoju jos pirmininku), daug dirbo, kad būtų sukurti reabilitacijos centrai, kad veiktų sistema, leidžianti įsigyti kompensacinę techniką, kad būtų prieinami endoprotezai. Palaikė ir padėjo kurti Lietuvos žmonių su psichine negalia draugiją, Lietuvos paralimpinį komitetą (buvo pirmuoju jo pirmininku), rūpinosi, kad būtų įsteigtas neįgaliųjų gyvenimą atspindintis savaitraštis „Bičiulystė“, negaliai skirta pirmoji televizijos laida „Svetimo skausmo nebūna“. Pasaulinės praktikos pavyzdžiu Lietuvoje buvo paskelbti Neįgaliųjų metai, tapę ryškiu postūmiu kuriant žmonėms su negalia skirtus centrus ir pritaikant aplinką.

Anuomet J. Mačiukevičius judėjo su ramentais, buvo išmokęs ir laiptais greitai lipti, nes labai daug visokių kabinetų tekdavo pasiekti. Visos šios veiklos pradžioje Rašytojų sąjungoje susitikę susėsdavo su Antanu Jonynu žmonių su negalia klausimus aptarti (regėjimo netekęs A. Jonynas buvo Aklųjų sąjungos pirmininkas, ši stipri sąjunga savanoriškai dalijosi savo lėšomis su naujai įsikūrusia Lietuvos neįgaliųjų draugija). Beje, J. Mačiukevičius dalyvavo kuriant Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvenciją, rengė, pasak jo, „apskritus stalus už keturkampių stalų“ su atvykusiais svečiais. Tad neatsitiktinai ir terminus „neįgalieji“, „žmonės su negalia“, „negalia“ J. Mačiukevičius pasitardamas su kalbininkais kūrė ir keitė jais ligtolinį „invalido“ terminą. „Aš pats irgi nustebau: žodžio pakeitimas – tai, pasirodo, ne tik žodžio pakeitimas, ir sąmonės pakeitimas, ne tik sveikųjų, bet ir pačių neįgaliųjų.“

Negalios, didesnės ir mažesnės, pilni J. Mačiukevičiaus grožiniai tekstai, giliais ir tiksliais negalios patirties apmąstymais, nors ir ne visada lengvai atpažįstamais, išsiskiria jo poezija. Vis dėlto, kalbant apie negalios temą, svarbiausia yra autobiografinė apysaka „Laikrodžiai nesustoja“ (1968). Autobiografijas paprastai rašo daug patyrę vyresnio amžiaus žmonės, J. Mačiukevičius savąją išleido būdamas dvidešimt devynerių. „Laikrodžiai nesustoja“ pasakoja istoriją žmogaus, kuris susirgo sulaukęs šešiolikos. Tekstas pradedamas pirmąja ligos patirtimi, kada atgavęs sąmonę pasakotojas supranta, kad gyvenime kažkas aiškiai pasikeitė. Šios apysakos paliktą įspūdį atsimena ne vienas vyresnės kartos skaitytojas, J. Mačiukevičius jiems visam laikui išliko kaip šios apysakos autorius. Knyga ėjo iš rankų į rankas sanatorijose, internatuose ir panašiose įstaigose, kur susitikdavo negalią turintys žmonės. Apysaka dvasiškai išjudino daugybę tuometinėje visuomenėje nematomų žmonių su judėjimo negalia – J. Mačiukevičius dar ilgai gaudavo jų laiškus. Vėliau, įsitraukęs į Neįgaliųjų draugijos veiklą, susirašęs šimto punktų programą ir eidamas su ja per visas ministerijas, pradžioje visur nešdavosi „Laikrodžiai nesustoja“ knygą. Ji veikė kaip atverianti, kaip rodanti, kad gyvenimas gali būti ir kitoks.

Apysaka buvo išleista keturis kartus, išversta į latvių, estų, rusų kalbas. Paskutinysis leidimas (2005) autoriaus buvo nežymiai redaguotas, vienu kitu žodžiu tęsiant ir ligos patirties sakymą. Net labai gerai, iš savo kūno patirties žinant ir pažįstant negalėjimą, nėra lengva jį kitiems išsakyti. Tačiau, jo nesiimant sakyti, žmogaus prigimtis literatūroje atsiskleidžia ne visa, nutylint jos prigimtinį pažeidžiamumą.

Pirmoji J. Mačiukevičiaus prozos knyga ir pirmas poezijos rinkinys buvo išleisti jam dar gyvenant Paturkšlio kaime (Raseinių r.). 1970 m. jis persikėlė Vilnių, buvo priimtas į Rašytojų sąjungą. Rašytojai jam buvo bei liko mieliausia ir saviausia draugija: „Man labai buvo svarbi draugystė su Vladu [Šimkumi]. Labai mylėjau Rašytojų sąjungą. <…> Būdavom ir su Širviu, ir su tais aršiaisiais, Jonyniuku, Kukulu – ta karta kritiškesnė tokia… Apsidurnindavom, paskui vėl apsikabindavom kitą dieną, atsiprašydavom. Kiek toj bohemoj gero prado yra. To tikro vertinimo, to kažkokio… Mylėjau Rašytojų sąjungą… Būdavau „Neringoj“… jeigu jau dingdavau, tai padavėjos sakydavo: „Jonas turbūt serga arba rašo.“

Pokalbių su J. Mačiukevičiumi įrašai saugomi Lietuvių tautosakos archyve, Lietuvių literatūros ir tautosakos institute.

Giedrė Šmitienė

 

Kaip prisimenate vaikystės namus?

J. M. Mes gyvenom tokiam Banio1 dvarelyje. Jis buvo Smetonos pulkininkas. Jums neteko skaityt „Jie mus sušaudė“? Taip ir Banį sušaudė. O Banienė paliko savo gražų dvarelį su ūkiniais, nauja technika, galvijais tokiam Jurgaičiui prižiūrėti. Karui baigiantis Jurgaitį nušovė, ūkinius padegė, liko tik pats dvarelis, ten daug šeimų sukėlė. Ir mus. Devynios šeimos buvo. Vaikų daug, nuėję į Ariogalą kartais gaudavom, kartais įkrėsdavom miesčioniukams. Paskui, – čia jau Antanas Cibulskis2 pradėjo, – pasidarėm krepšinį, Ariogalos rajono „Žalgirį“ aplošdavom! Aš gi už Ariogalos jaunius turėjau važiuot į Kėdainius krepšinį žaist, kai naktį prieš varžybas susirgau. Eidavom į Dubysą. Krikštovė, toks upelis, jo krantai net gražesni negu Dubysos. Mes ten kankorėžiais naktim kariaut, vasaros naktim maudytis, piliakalnis ten ne vienas. Pats Antanas dvarelyje negyveno, jo tėvai buvo išsiskyrę. Dvarely gyveno jo motina ir jaunesnis brolis Jurgis. Jų mama, kad ir sakydavom „davatkėlė“, – dvasingas žmogus. Kai gelta sirgau, ji jau kitur gyveno, sakydavo: „Tegu ateina Jonas pas mane.“ Aš eidavau, tai ji: „Oi, tavo ausys pabalusios, grietinėlės tau čia biškį.“ Jų šeima tokia buvo.

Tai Antano Cibulskio motina apysakos „Laikrodžiai nesustoja“ Genienė?

J. M. Taip taip.

Ilgai tam dvare gyvenom. Jau buvau suaugęs, kai suomišką namelį pasistatėm, jis kaip Suomijoj – iš lentelių, o į vidurį reikėjo spalių pripilt. Bet būdavo šalta. Paskui apmūrijo. Virtuvikė ir lyg trys kambariukai išėjo. O lig tol gyvenom tam dvarely.

Kaip apibūdintumėte požiūrį į negalią Jūsų jaunystės laiku? Ar jis buvo kitoks?

J. M. Jeigu kalbėtume apie tai, kaip aš gyvenau kaime – kartais tik Virginijai3 papasakoju… mes labai blogai gyvenom. Aš iš tikrųjų jau seniai turėjau būt numiręs. Net paprasčiausi dalykai, nusiprausimai visokie. Su šlapiu skuduru mama pabraukdavo… Dabar tai – basonai, antytės – anuomet nebuvo tokių prietaisų nė ligoninėj. Klinikose Kaune vienas basonas visam skyriui.

Purvinas buvo tas dvarelis, katės į kambarį pro kampą įlįsdavo naktį. Mes gyvenom tokiam jau, tokiam… [Virginija Mačiukevičienė papildo: „Viskas iš biednystės…“]

Ne tik. Ir iš požiūrio, ir iš dvasios.

Aš buvau suriestas tokioj sėdinčioj pozoj, matyt, kai man buvo labai blogai, mažiausiai toj padėty skaudėjo, taip aš joje ir likau… Paskui parvežė namo, numetė. Buvo virtuvė ir kambarys, tam dvarely kai gyvenom. Kambary buvo grūdų maišai, sandėlis, nes nebuvo kur kitur susikraut žiemai. Mama pastatė ten lovą. Nuo virtuvės krosnies sienelė įšildavo, bet vandenį padeda, tai kartais žiemą užšąla.

Kai apysakoje rašote, kad gale Lino, pagrindinio apysakos veikėjo, lovos suversti grūdų maišai, krebžda pelės, laipioja katė, tai čia apie šitą dvarelio kambarėlį pasakojate?

J. M. Taip, čia apie dvarelį. Mama buvo paskutinę karvę pardavus, visaip buvo. Vakar važiavom su Virginija prie jos kapo pabūt, tai aš ir galvoju, kaip ji tada?.. Man tai ji sakė: „Joneli, kol aš gyva būsiu, tai būsiu su tavim, o kaip tu toliau gyvensi, – nežinau.“ Tokį suriestą, visų išmestą paliko kaimo tamsiai moteriškutei… Tai aš svarstau, ką ji tada galvodavo? Valgyt beveik irgi nebuvo ko… Uždarbio parsinešdavo iš kolūkio pusę maišo ant pečių užsidėjus – metų uždarbis toks. Iš tų arų ten kažkiek… Keturios operacijos labai sunkios, dabar tai sultinėliai, o tada vien ligoninių maistu: rytą juoda duona, gabaliukas sviesto, ripkutė dešros – pusryčiai. Mama net nežinodavo, kada mane operuodavo, nesakydavau.

Ką „Laikrodžiuose“ parašiau, tai tokia graži ledkalnio viršūnė, šviesi pusė. Daugmaž aprašiau, kaip mirtininkų palatoj buvau, tuos pirmus dešimt mėnesių Kauno klinikose… Penkeri metai buvo ligoninių, namie beveik ir nebūdavau.

Knygoje aprašyti medikai, kurie iš jų sutikti?

J. M. Visi. Aldona buvo labai gera seselė, vaistų man įkišo, rašiau apie tai. Dabar Palangos reabilitacijos ligoninėje, atidarant naują skyrių neįgaliesiems, suvažiavo verslininkai, kurie padėjo įrengti. Prieina vienas prie manęs ir sako: „Ko gero, nustebsite – aš esu Aldonos sūnus.“ Aldona, sako, jau amžinatilsį. Man ji stovi tokia, kokią aš ją mačiau – devyniolikametė.

Atsimenu, rajone, kur ligoninė klebonijoj buvo, kibiras pastatytas šalia lovos kaip kalėjime. Ten ilgokai gulėjau. Žinau, obelys žydėjo. Seselė Gražina – prisimenu jos vardą – eilėraštį rašiau: „Noriu, kad būtų Gražinai / viskas gražu.“ Tai ji suorganizavo ant neštuvų po žydinčia obelim mane išnešt. Netoli bažnyčia, varpai skamba, o žiedai byra ant manęs.

Ar dažnai taip išnešdavo?

J. M. Gal kartą… Paskui namuose gelta ar hepatitas prasidėjo. Kad nuramintų, išrašė vaistų išleisdami, sako, reikės pačiam susileist. Nežinau, iš kur tą švirkštą gavom, virint reikėdavo. O pasirodė, ten ar B6 – tie vaistai. Galbūt sterilumo neišlaikiau, pradėjau blogti. Visas pageltęs, mama persigando. Nulėkė į Ariogalą pas Leipą, vyr. gydytoją, sako: „Ką jūs čia padavėt?“ Tai tas greitai Ariogalos greitąją, iš gruzoviko padarytą, kad nebūtų protestų, mane į I-ą tarybinę, į Raudonąjį Kryžių, prie Soboro Kaune. Tai čia buvo skaudžiausias etapas, mane čia suko, septynis mėnesius gulėjau. Šaukdavau, kad nelįstų prie lovos, – tokie skausmai. Tai niekas ir nelindo. Daktarai taip iš toliau paklausdavo: „Na kaip?“ ir neidavo artyn. Kai grįžo skyriaus vedėja – ji buvo kažkur išvykusi – pamatė mane sutrauktą: „Ką jie padarė!“ Paskui vizitavo tas docentas: „Į rajoną jį.“ Gulėjo po infarkto taksistas, kai jį namo paleido, tai susitariau, kažkiek užmokėjau, ir jis mane iki namų parvežė. Kaip aš tada visas suriestas mamai atrodžiau? – kartais galvoju.

Paskui iš tremties grįžo Antanas Cibulskis… Jis atėjo aplankyt. Pamatė situaciją, baisesnę kaip Vorkutoj. Jis tada man „Dievų mišką“ atnešė. Kiek suprantu, jisai parašė gal sveikatos apsaugos ministrui, kad tokia padėtis – „negãli taip žmogų…“ Ariogalos daktaras – gal vienas ten jis ir buvo – turėjo iš sunkvežimio padarytą greitąją, atvažiavo, sunku prie manęs privažiuot buvo, bet privažiavo ir tiesiai nuvežė į Kauno klinikas. Su neštuvais įnešė, kažkokį popieriuką parašė, budinčiam padavė, pasakė, kad sugrįšime, ir nesugrįžo. Visa diena bėga, aš ant žemės – daktarai vaikšto, ir ta budinti, ta vedėja ar kas ten jau to priimamojo skyriaus, pasikeitė. „Kaip čia yra dabar, – sako vienas eidamas, – ką jūs čia kankinat tą žmogų ant grindų? Jis turbūt ir valgyt nori, į tualetą gal nori…“ Žinoma, nori, bet ir nenori. Tuo metu tu esi tokiam, taip sakant, paniekinime, tokioj depresijoj… Suprasdamas, kad tave jau pavedė… Aš hospitalinėj terapijoj du kartus gulėjau. Jau žinomas kaip nepagydomas… Ten skambina, čia skambina. Na, kas daryti? Kažkoks daktaras sako: „Klausykit, aš mačiau, Stropus yra.“ Dabar vyksta diskusijos, ar skiepytis nuo poliomielito, – tada poliomielitininkų iškraipytų buvo daug, ir tik Stropus ir Ivaškevičiūtė tokias operacijas darydavo, bandydavo patiesint sukraipytus sąnarius. Tai ir sako: „Stropus yra, jis tokiais dalykais užsiima, paskambinkit į tą skyrių.“ Paskambino. Nežinau, ar pačiam Stropui, ar ten kas budėjo. Tik sužinojau, kad jis išeidamas eis per priimamąjį. Ir atėjo toks žmogus, pasilenkė, pažiūrėjo, pačiupinėjo. „Kiek tau metų?“ Jis visą laiką buvo santūrus, lyg rūstokas. Sako: „Žinai, ką aš tau pasakysiu, vaikine, suprantu, kad taip – ne gyvenimas. Kas iš tokio gyvenimo? Reikia bandyt. Ar ištversi? Reikės visus klubus, visus kelius keisti.“ Tada endoprotezų nebūdavo, skaldė tuos suaugusius sąnarius. Kaip skulptoriai dirbo: atkapot, plėvelėm išpjaut, iš naujo apvilkt… Ilgos tos operacijos. Paskui sugipsuodavo, ir gulėt. Lovoj guli kaip karste cementiniam… Stropus tada paskambino į hospitalinę, budėjo, prisimenu, Ragaišis gydytojas. „Čia Stropus, taip ir taip.“ O tas sako: „Bet gal vedėja man duos velnių, aš tik budintis.“ – „Guldykit. Dabar aš išvažiuosiu į Maskvą paskaitoms, o paskui jį pasiimsiu.“ Taip mane išgelbėjo.

Laukiant Stropaus Jus globojo gydytoja Naumaitienė?

J. M. Gyvenime Naujokaitienė, tik knygoje Naumaitienė. Septynis mėnesius ji gydė Kauno klinikose mano nepagydomą ligą. Paskui ji dirbo spec. ligoninėje skyriaus vedėja. Bendrose vizitacijose tuomet dar jauni ar [Zigmas] Januškevičius, ar [Juozas] Blužas – visi kartodavo: „Kam jūs jį čia laikot? Vežkit į rajoninę. Plokštelė išgrota.“ O ji suprato, kad mane Ariogala pametė, kad tik per Stropų paguldė, ir jeigu ji dabar išleis, vėl kartosis ta pati istorija. Tai ji tempė kuo ilgiau. „Iš manęs vis tiek jau nieko neišeis“, – pats taip pasakiau jai. O ji – „Man žinot, kas išeis ar neišeis.“

Apysakoje ji sako, kad žmonėms visaip atsitinka, bet „niekas niekada neatima teisės į žmogiškumą“.

J. M. Vasarą darė remontą skyriuje, tai Naujokaitienė susitarė, kad priimtų chirurginis. Tam chirurginiame buvo toks Karaliūnas. Jis sugalvojo, kad reikia iki kelių koją sugipsuot ir tempti, kaip su lūžusiom daro. Pakelt lovos galą, kilpeles įdėt, užkabint svorius ir ant kelių dar po smėlio maišą – gal ištemps. Keturis mėnesius aš taip išgulėjau, kol Stropus grįžo. Sako – „durniai“. Bet, ko gero, pasiteisino. Dalykas toks, kad man visą tą laiką kraujo nusėdimas būdavo šešiasdešimt, labai didelis uždegimas (riba tada būdavo šimtas). Ir man jo niekaip nenumušdavo. Po tų tempimų patikrina – devyni nusėdimas. Paskui aš beskaitinėdamas radau, kad Varšuvoje ir Šveicarijoje yra klinikos, gydančios skausmu ir gaunančios tokį rezultatą.

Jūs „Laikrodžiuose“ visą šią istoriją taip taupiai pasakojate, suspaudžiate laiką, paliekate tik pačią esenciją. O istorija truko dešimt metų.

J. M. Dešimt metų… Vis dėlto tam tikra prasme apysaka yra tokia fasadinė, faktai be didesnių skaudulių, skaudesnių savianalizių. Tai nepaliesta. Aš dabar sugalvojau, kad „Neišsiųsti laiškai“ galėtų dar būti.

O kas tie nepaliesti dalykai „Laikrodžiuose“?

J. M. Pirmiausia neįgaliojo būsenos. Sakykim, kai jau Stropus sutinka mane gelbėt, kai jis išvažiuoja, mane perkelia į tą chirurginį skyrių. Chirurginis tiek prigrūstas: iš vieno šono guli aštuoni, iš kito šono – aštuoni, ir dar per vidurį. Iš viso dvidešimt keturi. Ir tu va toks nieko negalintis, baisių skausmų suimtas – čia tempia, spaudžia, paraudo nuo to smėlio… o reikia tau ir tą padaryt, ir tą padaryt.

Tos antros pusės esu nerašęs. Arba, įsivaizduokit, paguldo į hospitalinį: kam astma, kam plaučių uždegimas, visi vaikšto, visi sveiki, tu vienas guli. Ir guli tose didžiosiose palatose, kur po aštuoniolika, mažosios tada buvo skirtos kitam kontingentui. Tau reikia ir tą padaryt, ir tą padaryt – o visi sveiki. Ir sanitarės net nepripratusios. Čia tiek žmogaus pažinimo, nuo sanitarių, nuo visokių tokių dalykų… Tokių moralinių dalykų labai daug.

Paskutiniame apysakos leidime (2005) Jus operavusiam chirurgui grąžinote jo tikrąją pavardę.

J. M. Įdėjau. Dar kai sužinojau jo istoriją: buvo Karaliaučiuje toks chirurgas Kuzma, visų chirurgų tėvas, o Stropus buvo jo mokinys… Pas Stropų klinikose ir Brėdikis mokėsi, ir visi. O paskui jis buvo taip užmirštas! Na, čia kita istorija. Kažkas man sakė: „Stropus kabinete ant spintelės tavo knygą pasidėjęs laiko.“ Jis buvo labai santūrus, be jokių „ačiū, ačiū“.

Kas pusę metų maždaug operacija, gipsas, gipsą nuima… Reabilitacijų nebuvo. Stropus galėjo ir suklyst. Niekada neoperavęs tokių dalykų, tai… Rodos, du mėnesius tas gipsas buvo. Ilgiausiai buvo, kai kelius išoperavo. Arba va šitą klubą – jau jį bandė daryti lankstų. Kažkodėl reikėjo, kad jis būtų atsuktas tame gipse. Taburetę surado, apverstą padėdavo, ta dalis su koja ant jos, o kita – lovoj. Tada ilgiau gipse teko gulėti. Bet blogiausia, kai jį nuima. Sustingę viskas.

Medikus laikau labai, labai šventais žmonėm. Daug yra pasišventusių. Juk ir tos sanitarės galėjo tik atidirbt savo darbą ir eit namo, o…

Tik gerai apie juos rašyčiau.

Nepaisant to docento, kur apysakoje…

J. M. O su tuo docentu aš esu susidūręs. Yra Medikų rašytojų sąjunga. Jie kasmet rinkdavosi į savo medikų „Poezijos pavasarius“. Ariogaloj buvo dešimtasis. [Eduardas] Selelionis, [Jokūbas] Skliutauskas, [Filomena] Taunytė, Šakiuose Sepeta, [Teresė] Vitkauskienė dalyvaudavo. Aš buvau prie svečių. Tas docentas, pasirodo, rašo eilėraščius. Nakvojom Gramailos pirty prie Kirkšnovės, tai mus paguldė vienam kambary. Nieko nesakiau. Buvo jis įsidėjęs spirito buteliuką, kiekvieną rankeną su alkūne atidaro, o jei tik kur prisilietė, tuoj spiritu užsipylė, jau toks sterilus. „Lietuva – maža valstybė, / Bet joje taip daug žmonių. / Tarp žmonių – didžiulis stygius įžymių. // Jei ko daug – tai palydovių. / Kur norėsi, ten lydės. / Pasiimk tik validolio dėl širdies.“

Dar klausėt, ar mano rašymas kaip nors susijęs su negalia. Tas staigus patekimas į mirtininkų palatą. Bėga laikas, tu vienas, ir pradedi kažkaip kitaip žiūrėt. Paskui – turėjo ligoninė savo bibliotekėlę, tai sunešdavo šalia lovos, suversdavo. Daug skaitydavau, rydavau. Patenki tarsi į kitą erdvę.

Nepasakyčiau, kaip tas kitas pažinimas prasideda. Kodėl ilgiau žiūri ar į tą kiemą, ar į tą foną? Vakar važiuojam ant brolio kapo, nuo Kaniukų link Babtų, ten tokių raudonų medžių keistų… Manau, kad jie ten pasodinti. Gal Raudondvario ponas pas Babtų poną keliaudavo tuo keliu. Čia aš niekada nesu tokių matęs. O kiti važiuoja ir pravažiuoja. Kažką tas skirtumas irgi, matyt, sako.

Apysakoje minite Janinos Degutytės poezijos rinkinį „Dienos – dovanos“ ir dar iš poetės išsirašytą aforizmą. Rodos, vienintelė minima lietuvių autorė…

J. M. Man tą knygą dovanojo. Žinau, kad perskaičiau, jau tokia kitokia buvo, gera man pasirodė. Labai gera dovana buvo.

Knygoje daug kunigų. Kiek tai autobiografiška?

J. M. Kad nedaug…

Seminaristas Petras…

J. M. Taip. Taip papuolė, kad į tą pačią palatą paguldė.

Paskui kunigas B.

J. M. Čia tas, kur Petras atvedė išpažintį atlikt. Tasai B. – nežinau dabar pavardės, – jis net vaistų atnešdavo. Mamą paguosdavo. Jis tikras kunigas ir buvo.

Man taip pasirodė, kad jie Jums ir padeda, bet kažkas nuo jų Jus atstumia, lyg žeidžia.

J. M. Aš manyčiau, kad čia ne jų kaltė. Manyčiau, kad to auklėjimo, to laiko…

Mama eidavo į bažnyčią, bet ne taip dažnai. Pokary turėjo būt pionieriai. Mokytoja nežinojo, kaip čia prikalbint, tai per piešimo pamoką sako: „Vaikučiai, rėmelius nupieškit gražiai.“ Kas gražiau nupiešė, su gėlytėm, kas paprasčiau… „Dar tekstą parašykit.“ Paskui sužinojom, kad jau nunešta į Raseinių komjaunimo komitetą – mes jau visi pionieriai. Su komjaunimu vėlgi. Mokytojai, kiek suprantu, jau buvo pasakyta, kad jei bent kelių nebus… Tai ji mat ką sugalvojo. Žinau, po vasaros buvo. Klausia: „Gal kas norit vietoj pamokų į Ariogalą nueit?“ Kurie labiausiai išdykę, nenori sėdėt – „Norim. O ko?“ – „Sąsiuvinių parnešt.“ Gavom sąsiuvinių mes trys ar keturi entuziastai, o paskui… Dabar ten ligoninė, o tada pirmam aukšte buvo komjaunimo komitetas. „Užeinam čia – šiaip.“ Užėjom. „Jau atvedžiau.“ Na ir pradėjo… Galvoju, jėzusmarija, bet jau nepatogu ir prieš mokytoją: „Gerai, rašykit.“ Parėjęs nuo mamos gavau. Mama, kai ją į kolūkį su šautuvu varė, jinai labai tos publikos nemėgo, tikrai. „Durniau tu, durniau tu!..“

O tas senukas kunigas? Jį irgi sutikote ligoninėje?

J. M. Jis buvo labai geras senukas. Prie operacinės dvejukėje mes gulėjom. Dar iškart aš nežinojau, kad jis kunigas, taip geras diedukas, galvojau. Va čia tikras…

Lietuvai tapus nepriklausomai, kada buvo pirmieji rinkimai į Aukščiausiąją Tarybą, Tauragės neįgalieji mane iškėlė kandidatu. Skaudvilėn nuvažiavau, pirmiausia skaudviliečiai nuvedė pas kleboną. Klebonas „Laikrodžiai nesustoja“ perskaitęs: „Žinau, kad reikia, kad jūs ten būtumėt… bet jūs truputį apie kunigus savo knygoj ne visai… išpažintis ten kažkaip…“ Sakau: „Visko gali būt, sutinku. Aš negalvojau, kad kitaip gali būti, tada, kai rašiau. Aš ir tą santvarką, ir tą biednystę priėmiau. Taip sakant, gyvendamas vienakojų šalyje, galvoji, kad visi visur vienakojai.“ – „Bet jūs šaunuolis“, – kunigas arbata vaišino ir taip toliau.

Aš ir dabar dar bandau ieškoti… Ir kažką randu. Geriausia tai, kad savo angelą randu. Toks nesu tikras tikintis, nesu visai netikintis. Aš nenoriu formalaus tikėjimo, kad tik nueit, apversta maldaknyge maždaug… Man visa tai lyg mada atrodo. Bet naujajai kartai, neįgaliesiems, malda, tas dvasinis… tikrai daugiau kažką duotų, daugiau vilties.

O kaip, sakykit, buvo, kad tik mama lankydavo kas antrą savaitgalį? O namiškiai, draugai? Čia tik knygoj taip?

J. M. Aštuoniolika man buvo, kai tėvas staiga mirė. Gulėjau ligoninėj, man net nesakė. Tada ilgai gulėjau – ar septynis mėnesius. Na, kaip… Sesuo – penkerius metus ligoninėse praleidau – manęs nė karto neaplankė. Buvo vyresnė, jauna ištekėjo, vaiką pagimdė. Jau, matyt, buvo išėjus iš namų, savo gyvenimą turėjo, kolūkio karves melžė – daug ten tų karvių. Nežinau – tokia gal ir svetimoka atmosfera.

Mamai būdavo labai sunku išvažiuot, palikt karvę, avis, kas ten kaime. Septynis kilometrus iki Žemaičių plento… Juk mašinų nebuvo, ji ten laukdavo, kol kokia kariška mašina iki Kauno. Tas pats ir parvažiuot. Vilijampolėj, po medžiais, kaip sakydavo, ten visada pulkas laukdavo, ir koks sunkvežimis pasitaikydavo. Tai tie atvažiavimai tokie buvo…

Brolis buvo armijoje, kai aš susirgau. Dar išlydėjau į Raseinius, karinį komisariatą. Tada trejus metus tarnaudavo. Aš labai pergyvenau, kaip brolis grįžęs žiūrės į mane. Pirmą detektorinį radijo aparatuką tokį – Vilnių galėjai girdėt – tai jis man nupirko.

O klasiokai?

J. M. Nė karto neaplankė. Tik ta mokytoja viena, kur ir knygoje rašoma. Šiaip visi, kas mus pažinojo, be abejo, visi buvo įsitikinę, kad anksčiau ar vėliau mane reikės laidot. Būdavau nurašytas. Tai čia faktas.

Mama gana santūri moteris, bet viduje tikrai pergyveno. Aš prisimenu, porą kartų buvau tokioj beviltiškoj… Vieną kartą, kai buvau parvežtas namo, geltligė prasidėjo, nieko nevalgiau, mama: „Tai bent pieno išgerk.“ – „Mama, aš vis tiek mirsiu, aš nieko nenoriu.“ Ji apsiverkė. „Joneli, kol aš gyvenu – mes gyvensime, tu čia nešnekėk tokių nesąmonių man.“ Ji, žinoma, kaip tikra mama buvo pasiruošus man… Bet ką ji, paprasta, kai kuriais atvejais – prasta kaimo moteriškutė, galėjo?

Praktiškai aš santūrus. Buvo tie du momentai… ant ribos jau [kaip ir knygoj]. O šiaip mano ašarų nematydavo ir jų nebūdavo. Jeigu kentėjau, tai vienas kentėjau susigūžęs. Buvo profesorius [Zigmas] Januškevičius, Medicinos instituto direktorius, tai jis sakė: „Aš nežinau, kad Lietuvoj kas nors būtų taip iškraipytas. Nežinau daugiau tokių atvejų. Viena koja ar viena ranka, tai būna, bet kad tiek ir su tokiu skausmu…“

O ta čigonė su kortom iš tikrųjų buvo užėjus?

J. M. Iš tiesų buvo.

Labai įspūdingas epizodas, atrodo toks tikras literatūrinis…

J. M. Ji ne viena buvo – dvi. Viena jauna. O kita tokia tamsi. Tą kraliką su viena akim jauna laikė ant rankų. Mama išeidavo, palikdavo man ant kėdės ką nors valgyt, jai reikėjo dirbt. Durų neužkabindavo. Čigonės eidavo per kaimus, rado neužrakintas. Mato, kad guli, jau suprato. „Aš tau išvaražysiu, duok delną.“ Sakau: „Negaliu.“ – „Aš iš akių pasakysiu: turėsi gerą ateitį, tavęs laukia gera ateitis, tu nenusimink.“ Jau nieko ji manęs neprašo. Ta jauna sako… gal ne jauna, gal ta kita… sako: „Mes gavom – tiesa, viena akis išmušta, – kraliką, triušį jau tą vadinamą, – nori? Mes jį paliksim, mama išvirs tau.“ – „Ne, – sakau, – gavot, tai neškitės…“ Toks susitikimas – ir išpranašavo jos man gražią ateitį.

Parengė Giedrė Šmitienė


1 Jackus Banys (1891–1943) – Lietuvos karo veikėjas.
2 Antanas Cibulskis (1933–1986) – poetas, kurio eilėraščių knyga išleista tik po jo mirties.
3 Virginija Mačiukevičienė – J. Mačiukevičiaus žmona, maloniai ir atidžiai dalyvavusi mūsų pokalbiuose, vis įterpdama vieną kitą žodį.