literatūros žurnalas

Deimantė Blusevičiūtė. Literatūra 1904–1915 m. lietuviškoje spaudoje: kultūrinė nepriklausomybė?

2021 m. Nr. 1

Pažvelgus į grožinę literatūrą istoriko akimis, joje galima pamatyti atsispindint ją supančios kultūrinės, idėjinės, visuomeninės, netgi politinės aplinkos įtaką. Todėl, norint susidaryti išsamesnį vaizdą apie bet kurį bendruomenės egzistencijos periodą, svarbu kuo geriau suvokti meninį ir, konkrečiai, literatūrinį jos gyvenimą. Tokiam tyrimui itin pravarti yra ankstyvoji lietuvių grožinė literatūra, kuri, ilgą laiką buvusi neatskiriama nuo vadinamojo lietuvių tautinio atgimimo1, tautinės savimonės bei tautinės kultūros vystymo(si) ir kaitos, savais raidos procesais galėjo atspindėti bei išreikšti pamatinius lietuvių tautos formavimosi lūžius ir eigą.

Pasirinktas aptarti 1904–1915 m. laikotarpis pirmiausia pripažįstamas kaip buvęs itin našus lietuvių literatūros srityje. Tuomet žymiai išaugo grožinės kūrybos kiekis bei pakilo bendras jos meninis lygis, gerokai pažengė literatūros kritika, lietuvių literatūroje radosi ir įsišaknijo nauja modernistinė srovė, taip pat itin išsiplėtojo kūrybos meninė bei idėjinė diferenciacija. Visa tai yra daugiau mažiau išryškinta daugelyje platesnio pobūdžio literatūros istorijos studijų2, kuriose šis literatūros suklestėjimo mastas tarsi savaime sutapatinamas su pasiektu tam tikru jos išsivystymo lygiu. Negana to – kai kurių vertintojų nuomone, šis literatūros sustiprėjimas bendrame kultūriniame-visuomeniniame laikotarpio kontekste galėtų liudyti netgi pasiektą tam tikrą lietuvių kultūrinę nepriklausomybę, susiklosčiusią dar prieš pasiekiant politinę3.

Ši kultūrinės lietuvių nepriklausomybės 1904–1915 m. idėja, nors ir įdomi bei verta dėmesio, kol kas kultūros tyrimuose yra likusi nuošalėje. Todėl šiame straipsnyje bandoma atskleisti jos tikėtinumą bei ribas, žvilgsnį kreipiant į kiek kitokią tuo metu pasiektą nepriklausomybę – literatūrinę. Literatūros diferenciacija nuo kitų kultūros sričių bei jos emancipacija, bent jau iš dalies įgyvendinta 1904–1915 m., taip pat yra dar gana netyrinėta tema. Tačiau ji atrodo būtina, siekiant pagrįsti to laikotarpio literatūrinio suklestėjimo reikšmę bei išgryninti pamatinę literatūros išsivystymo sampratą. Taip pat į ją gilintis svarbu ir norint giliau suvokti literatūros, kaip tuo metu pagrindinės kultūrinės srities, raidą ir jos santykį su pačios tautinės visuomenės raida.

Tik pačioje tautinėje visuomenėje šis literatūros tradicijos virsmas galėjo rasti atramą ir įsitvirtinti, tik joje galėjo būti išpildytas, tik bendroje lietuviškoje kultūrinėje terpėje jis galėjo įgauti prasmę. Todėl šiame straipsnyje gilinamasi į aptariamuoju laikotarpiu vykusią tiek pačių literatų, tiek ir likusios visuomenės dalies požiūrio į literatūrą, jos sampratos kaitą, leidusią įvykti minėtai literatūros emancipacijai. Taip pat, keliant klausimą, kiek buvo tikėtina kultūrinė nepriklausomybė, mėginama pamatuoti literatūros bei jos raidos įtaką ir reikšmę tuometinei kultūrai bei visuomenei.


Laikotarpio ribos bei savitumas

1904–1915 m. didžioji dalis lietuvių gyvenamos teritorijos vis dar buvo Rusijos imperijos sudėtyje, tačiau joje viešosios veiklos galimybės buvo žymiai laisvesnės, šių pagreitis daug intensyvesnis, lyginant su ankstesniaisiais laikais, ypač vadinamojo spaudos draudimo, kaip ryškiausių imperinės valdžios represijų, metais. Visų pirma, 1904 m. gegužę, kai lietuviai atgavo teisę spausdinti leidinius gimtosios kalbos rašmenimis, galėjo pasirodyti pirmieji oficialieji (valstybine prasme) lietuviški laikraščiai. Pirmuoju tokiu leidiniu tapo Antano Smilgos redaguotas savaitraštis „Lietuvių laikraštis“, išėjęs 1904 m. gruodžio 1 d. Peterburge, buvusiame vienu iš tuometinių lietuvių intelektualinių bei kultūrinių centrų. To paties mėnesio pabaigoje pradėtas leisti ir Petro Vileišio tautiečiams geografiškai artimesnėje aplinkoje įsteigtas dienraštis „Vilniaus žinios“. Tokie vadinamieji visuomeniniai-politiniai laikraščiai tapo ne tik savotiška išraiškos laisvę gavusio lietuviško žodžio manifestacija. Svarbiau tai, kad jie buvo sumanyti kaip tam tikra pačios tautos telkimo bei išraiškos plotmė, tam tikras laukas, kuriame pasisakyti rūpimais klausimais, suteikti žinių apie save ir savo gyvenamą aplinką bei būti išgirstas bent jau teoriškai galėjo ir netgi privalėjo kiekvienas lietuvis. Laukas, kurio laisvo tautinio dialogo aplinkoje tarsi turėjo rastis, susiformuoti, būti įtvirtinta bei atspindėta tam tikra bendra tautinė mintis kultūros, visuomenės, politikos ar kitais klausimais. Taip pat ši visuomeninė-politinė periodika, kurios pagrindas įsteigtas jau sulig „Aušra“, tradiciškai buvo ir pagrindinė pačios lietuvių literatūros pasirodymo tautoje priemonė, jos raiškos, sklaidos, o kartu ir raidos arena. Todėl į šiuos ir panašius vėliau susiformavusius spaudos organus šiame tekste ir kreipiamas didžiausias dėmesys, siekiant juose įžvelgti, išsiaiškinti pamatinius tuo metu vykusius lietuvių literatūrinės bei kultūrinės raidos aspektus bei jų atgarsį tautinėje visuomenėje.

Analizuojamu laikotarpiu pasireiškė ir itin spartus, tautos bei jos kultūrinės savimonės raidai ne mažiau svarbus kultūros suklestėjimas bei vystymasis. Kartu su atgauta spauda bei 1905–1907 m. kilusia revoliucija Rusijos imperijoje įgytos tam tikros pamatinės teisės tautinei visuomenei egzistuoti skatino atidėti tautos politinius tikslus į šalį, o jos inteligentus susitelkti nuoseklesniam kultūriniam ir visuomeniniam darbui. Prie to dar labiau prisidėjo ir dalinė revoliucijos nesėkmė – be kita ko, žlugo ir 1905 m. susirinkusio Didžiojo Vilniaus Seimo iškelta lietuviškų žemių autonomijos idėja. Užtat jau 1907 m. buvo įsteigtos pamatinės tautinės reikšmės organizacijos, kurios užsibrėžė vienyti visą lietuvių mokslo bei kultūros potencialą, rūpintis jo plėtra, garsinimu pasaulyje bei pačioje tautoje, – Lietuvių mokslo draugija (toliau – LMD) bei Lietuvių dailės draugija (toliau – LDD). Tais pačiais metais pradėtos organizuoti ir visuotinės tautiečių dailės parodos. Steigtos ir smulkesnės kultūrinės bei švietimo draugijos, privačios lietuviškos mokyklos, knygynai, leidyklos, bibliotekos. Lietuviams studentams atsivėrė didesnės galimybės lavintis ne tik Rusijos, bet ir Vakarų Europos universitetuose – šitaip tankėjo ir įvairėjo inteligentų sluoksnis. Palaipsniui intensyvėjo ir bendras visuomenės politinis ir ideologinis skaidymasis, pasireiškęs aktyviu politinių partijų kūrimu, aiškia pažiūrų diferenciacija bei jų tarpusavio konfrontacija. Šią diferenciaciją taip pat galima laikyti aukštesnio tautos pasiekto kultūrinio-intelektualinio lygmens išraiška, kuri viešos konkurencijos forma skatino efektyviau įgyvendinamas idėjas, gyvesnę paties visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo plėtotę.

Intensyvėjant bendrai tautinės kultūros plėtotei bei ryškėjant inteligentų sąmoningumui augo ir į tautinę visuomenę orientuotų visuomeninių-politinių leidinių skaičius. 1905 m., dar revoliucijos metu, Vilniuje pasirodė grožiniais kūriniais gausus „Lietuvos ūkininkas“, Lietuvos demokratų partijos įsteigtas savaitraštis valstietijai. 1906 m. Seinuose pradėjo eiti panašios paskirties „Šaltinis“, leidžiamas vietinės kunigų seminarijos profesorių. 1907 m. Vilniuje įsteigta labiau į lietuvių inteligentiją, į jos konsolidaciją orientuota Antano Smetonos redaguojama „Viltis“, kurioje bent jau retoriškai norėta skirti daugiau vietos bei dėmesio tautinei kultūrai. Tuo tarpu kone reikšmingiausiu kultūriniu leidiniu kuriam laikui tapo tais pačiais metais pasirodžiusi Adomo Jakšto „Draugija“ Kaune, kaip bent dalies lietuvių inteligentų kūrybinę bei intelektualinę veiklą jungiantis leidinys. 1909 m. dėl finansinių kliūčių ir idėjinių redakcijos nesutarimų žlugus „Vilniaus žinioms“, jų darbą tęsė Jono Vileišio redaguojamos „Lietuvos žinios“. Tais pačiais metais pradėjo eiti ir pakankamai gausiai Rygos lietuvių bendruomenei skirti laikraščiai „Rygos garsas“ ir „Rygos naujienos“, gana plačiai skaitomi ir likusioje lietuvių gyventoje erdvėje. Laikotarpio pabaigoje pasirodė ir jaunimui skirti leidiniai, išsiskiriantys ne tik juose spausdinamos grožinės kūrybos kiekiu, bet ir propaguojama naujo tipo literatūrine mintimi. Čia minėtini „Lietuvos žinių“ priedas besimokančiam jaunimui „Aušrinė“ (1910–1914) bei analogiškas „Draugijos“ priedas katalikiškai orientuotai moksleivijai „Ateitis“ (1911–1940). Laikotarpio pabaigoje prie kai kurių visuomeninių-politinių leidinių ėjo ir atitinkami literatūriniai bei kultūriniai priedai – „Rygos naujienų“ (1910–1911) bei „Vilties“ (1914–1915). 1914 m. pasirodžiusį dalies atskilusių viltininkų žurnalą „Vairas“ jau galima traktuoti kaip tautine kultūra pagrįstą leidinį.

Laikotarpis nuo 1904 iki 1915 m. laikomas svarbiu literatūros raidos istorijoje dar ir dėl to, kad jo metu ėmė rastis pati pirmoji lietuviškoji literatūrinė spauda, žymiai padidinusi grožinės kūrybos kiekį bei plėtotę. Tačiau dar nepakankamai akcentuota, kad šiuose leidiniuose įmanoma įžvelgti gana aiškiai atsiskleidžiančią ne tik pačios literatūros, bet gal net ir labiau tautinės visuomenės kultūrinę raidą, jos santykio su literatūra kaitą. Todėl šiam tyrimui jie yra itin svarbūs. Reikšmingiausi iš jų būtų tokios spaudos, o kartu ir atitinkamos jos krypties pradininkas, Juozapo Albino Herbačiausko Krokuvoje 1907 m. išleistas almanachas „Gabija“ – pirmoji grožinė lietuvių literatūrinio modernizmo „manifestacija“, taip pat penkiais numeriais išėjęs pirmasis literatūrinės periodikos leidinys – Liudo Giros redaguotas žurnalas „Vaivorykštė“ (1913–1914) bei 1915 m. pasirodęs Stasio Šilingo redaguotas vienas moderniausių bei meniškiausių (iš šiandieninės perspektyvos žvelgiant) almanachas „Pirmasai baras“, kuris simbolizuoja atitinkamą aptariamuoju laikotarpiu pasiektą lietuvių literatūros brandą. Sulig šiuo almanachu, sumanytu kaip literatūrinis žurnalas, tačiau sustabdytu lietuvių gyvenamas teritorijas pasiekusios Pirmojo pasaulinio karo suirutės, reikėtų brėžti laikotarpio ribą, kai didesnieji pasauliniai įvykiai nutraukė tiek nuoseklų kūrybinį, tiek ir visuomeninį ar politinį jo vyksmą.


Literatūros emancipacijos reikšmė bei poreikis kultūriškai bręstančioje visuomenėje

1904–1915 m. laikotarpiu lietuvių literatūrinė nepriklausomybė galėjo būti pasiekta tik įvykus lūžiui šios literatūros tradicijoje, jai atsiskyrus nuo kitų kultūrinių sričių ir ėmus profesionalėti, kintant jos sampratai bei vertinimui bendroje tautinėje mintyje. Šiuo aspektu diferenciaciją, tiek kultūrinę, tiek politinę ar ideologinę, galima laikyti svariu bendruomenės išsivystymo indikatoriumi, – ne veltui atgimstančiose tautose diferenciacija plačiąja prasme būdavo minimali ir išsiplėtodavo tik su laiku bei intensyvėjančia inteligentijos veikla, tautinės raiškos paieškomis. Kuo aiškiau yra apibrėžtos kultūrinės sritys, kuo jos savitesnės, labiau diferencijuotos viena nuo kitos bei nuo kitų politinių ar socialinių sferų, tuo labiau išsivysčiusi yra ir pati kultūra, tuo ji aiškiau suvokiama, tuo ji grynesnė bei tuo geresnės ir konkretesnės sąlygos gali būti sudarytos jai vystyti, o ji – įvairesnė, turtingesnė išraiškos ir idėjų prasme. Mažėjant persipynimų su kitomis visuomeninės raiškos sritimis, mažėja ir nukonkuravimo pavojus. Iš kitos pusės žvelgiant, kuo aiškiau yra apibrėžta viena kuri sritis, tuo labiau jos atstovai yra atsiriboję nuo kitų sričių bei įtakų, siekia ją vystyti ir puoselėti, tuo labiau tai atveria galimybes ir spartesnei bei gilesnei tos srities profesionalizacijai. Todėl literatūros diferenciacija parodo tiek kultūrinės tautos minties, tiek ir pačios literatūros brandą, meninio, profesinio, idėjinio išsivystymo lygį bei išsilaisvinimą iš nuo tautinio atgimimo pradžios ją lydėjusios „laikraštinės“ politinės-visuomeninės aplinkos įtakos.

Šiuo atveju ilgametis lietuvių literatūros susisaistymas su visuomenine-politine spauda neturėtų būti suvokiamas vien neigiamai. Grožinė kūryba buvo daugiau mažiau nuosekliai spausdinama pirmuosiuose tautiniam pasipriešinimui represyviai imperinei politikai, tautinės sąmonės formavimui bei išraiškai angažuotuose laikraščiuose, pirmiausia „Aušroje“ ir „Varpe“. Tai lietuvių literatūrą ilgam susiejo ne tik su visuomenine-politine publicistika, bet ir iš dalies su paties tautinio atgimimo vyksmu. Todėl jau vėlesniuose aptariamuoju laikotarpiu pasirodžiusiuose lietuvių laikraščiuose publikuoti grožinę kūrybą buvo, nors vis dar nereguliarus bei ne pirminės svarbos, tačiau jokiais būdais nekvestionuotinas reikalas. Jau pirmuosiuose 1904 m. išėjusių leidinių numeriuose buvo galima rasti Jono Biliūno, Maironio, Lazdynų Pelėdos, Šatrijos Raganos, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, taip pat mažiau žinomų lietuvių literatų kūrinių bei kitų tautų autorių vertimų. Ši spauda per visą aptariamąjį laikotarpį išliko pagrindiniu grožinės kūrybos raiškos, sklaidos bei raidos lauku. Po spaudos atgavimo bei Rusijos 1905–1907 m. revoliucijos pasireiškęs minėtas jos gausėjimas neabejotinai lėmė ir tai, kad daugėjo joje spausdintų literatūrinių kūrinių bei darbų literatūrine tematika, spaudos paplitimas tarp skaitytojų lėmė ir kūrybos prieinamumą, užtikrino efektyvesnį susižinojimą tarp literatų, skatino itin svarbius intelektualinius bei kūrybinius mainus. Visuomeninė periodika toliau pratino tuo metu dar daugeliu atvejų uždaroje kaimo aplinkoje besiformuojančią lietuvių visuomenę skaityti, o didžiąją daugumą lietuvių inteligentų rašyti literatūrą4. Taip pat pirmą kartą lietuviškos spaudos istorijoje pradėti mokėti honorarai5 netgi netiesiogiai prisidėjo prie šiuo laikotarpiu įvykusios tam tikros lietuvių literatūros profesionalizacijos pradžios.

Kita vertus, bent jau pirmaisiais laikotarpio metais tai, kad literatūra buvo taip glaudžiai susijusi su krašto visuomenine-politine spauda, iš dalies ribojo jos vystymąsi bei plėtotę. Tai galėjo lemti tokios spaudos pobūdis, ją ilgą laiką lydėjusi pirmųjų su tautiniu atgimimu siejamų lietuviškų laikraščių paveldo įtaka. Tiek anksčiausiai aptariamuoju laikotarpiu pasirodę „Vilniaus žinios“ bei „Lietuvių laikraštis“, tiek ir vėliau suintensyvėjusioje lietuvių visuomeninės-kultūrinės raiškos atmosferoje įkurti periodiniai leidiniai „Rygos naujienos“, „Lietuvos žinios“, „Viltis“ aiškiai pretendavo būti savo didžiųjų pirmtakų tam tikros idėjinės linijos išlaikytojais bei tęsėjais. Šie laikraščiai pirmiausia kėlė minėtą visapusio tautiečių susižinojimo idėją, patys siekdami tapti jo, o kartu ir tautos gerovės bei vienybės ašimi. O tokiu būdu literatūra buvo tarsi savotiškai įsprausta tuometinėje laikraštinėje aplinkoje tarp įvairiausių tautiniam susipratimui ar egzistencinei tautos gerovei reikšmingų žinių bei žinelių. Visa tai turėjo padarinių tiek vidinei, tiek ir išorinei literatūros plėtotei.

Vidinėje plotmėje tai leido kartu su pirmųjų laikraščių paveldu lietuvių prozoje tvirtai įsigalėti realistinei srovei bei savotiškai pozityviškai-romantinei srovei įsitvirtinti poezijoje. Literatūros tyrinėtojas Vytautas Kubilius tai sieja labiau su pačiu tautiniu atgimimu. Jis taikliai pažymi, jog tauta XX a. pradžioje vis dar išliko pagrindine mąstymo kategorija6, o patys rašytojai, būdami savo krašto intelektualais, jautė pareigą, kad literatūra, pirmiausia jų pačių suvokta kaip objektyvus gyvenimo paveikslas, tarnautų visuomenei-tautai, ją atskleisdama, padėdama pačiai save suvokti, su visais jos privalumais ir trūkumais ar „viltimis“ ir „skausmais“ (kaip įvardijo G. Petkevičaitė-Bitė), bei padėtų jai tobulėti, tuo puikiausiai atliepdama ir pačiai visuomeninei-politinei spaudai. Verta pažymėti, kad tai, jog literatūroje dominavo realizmas bei pozityvizmas, ar tai, kad literatūra bendradarbiavo su spauda ugdant tautą, dar nereiškė literatūrinės plėtotės menkumo ar kokių nors trukdžių jos vystymuisi. Kita vertus, jau 1904 m. laikraščiuose ėmė ryškėti tik šios vienos krypties literatūroje pripažinimas7, savavališkai būdavo atmetami redakcijai neįtikę kūriniai, o tai jau galėjo sukelti šiuo atžvilgiu daugiau keblumų, trikdyti bet kokiai plėtotei reikšmingą natūralią įvairovę bei konkurenciją.

Be to, kadangi literatūra tiesiogiai priklausė nuo krašto visuomeninės-politinės spaudos, jos plėtra buvo suvaržyta ir fiziškai. Tam tikrą redakcijų požiūrį į literatūrą bei jos „svarbą“ leidiniuose galima išskaityti ir iš atsakymų savąją kūrybą siuntusiems autoriams. „Tamstos eiles gavome, bet kas-žin ar jos mums tiks. Ar negalėtumei Tamsta mums kokių žinių iš savo krašto priduoti?“8 – rašo „Vilniaus žinių“ redakcija Šatekšniu pasivadinusiam autoriui. „Eiles: <…> iš Tamstos gavome. Geriaus būtų, kad Tamsta proza rašinėtum žines ir žineles iš savo krašto ir šeip streipsnelius. Eilių yra gana daug, atsiranda geresnių“9, – antrina ir „Lietuvių laikraščio“ redakcija, atsakydama P. D-nui. Tokiu būdu kokio reikšmingesnio tautai visuomeninio-politinio įvykio akivaizdoje literatūros viename ar kitame leidinyje kuriam laikui galėjo ir visai nebelikti – tai pasakytina apie 1905 m. „Vilniaus žinias“. Ir tai, kaip jau minėta, pirmiausia reikėtų sieti su pačiu laikraščio pobūdžiu, su visa jo visuomenine-politine terpe, į kurią to laiko literatūra dar turėjusi tik įsiterpti ir kuri, kaip matoma, veikė ne tik literatūros stilių, formą, tematiką, kalbos raišką, kūrybinius impulsus, bet akivaizdžiai netgi diktavo sąlygas jos galimybėms pasireikšti.


Literatūros emancipacijos vyksmas

Aptariamuoju periodu įvykusi dalinė lietuvių literatūros emancipacija bei jos reikšmė tautinės visuomenės raidai negalėtų būti suvokiama be abipusės šių sferų sąveikos. Tai reiškia, kad šis pamatinis kismas lietuvių literatūros plotmėje galėjo įvykti dėl vidinio pačių literatų savotiškos savivokos, požiūrio į savo atstovaujamą kultūrinę sritį pakitimo bei išorinio tautinės visuomenės pokyčio, kuris leido įgalinti naująją literatūros sampratą, atitinkamai ją priimti bei plėtoti. Todėl svarbu aptarti abu šiuos aspektus.

Literatūrinės polemikos galia. Lietuvių literatūros emancipacijos pradžią reikėtų sieti su revoliucijos Rusijos imperijoje pabaiga 1907 m. bei dėl revoliucijos prasidėjusiomis viešos visuomeninės bei kultūrinės raiškos suvaržymų lengvatomis, o konkrečiau – su pirmo vien literatūrai skirto almanacho „Gabija“ pasirodymu. Pavienių santykio su literatūra bei požiūrio į ją kaitos apraiškų būta ir anksčiau, tačiau „Gabijos“, kaip vien grožinei kūrybai skirto leidinio, pasirodymas tarsi savaime įkūnijo jau pakitusį bei formą įgavusį dalies lietuvių literatų santykį su literatūra – tam tikrą „literatūra literatūrai“ tendenciją. Tai buvo jau naujoji modernistinė tendencija. Pati „Gabija“ ne tik forma, bet ir turiniu pretendavo būti pirmąja tvirta lietuviškojo modernizmo apraiška. Joje publikuoti darbai – netolygios meninės vertės, tačiau daugiausia naujo tipo lietuvių literatūriniai ieškojimai. Almanachą išleido tuo metu tam tikru kultūros centru buvusioje Krokuvoje įsikūrusios lietuvių intelektualų bendruomenės nariai, žinoma, veikiami šiame mieste sklandžiusių iš Vakarų Europos atklydusių idėjų, glaudžiai susijusių su atbudusių lenkų tautinės savivertės plėtojimu.

Modernizmo srovę lietuvių literatūroje pirmiausia reikėtų suvokti kaip labai abstraktų ir iki galo nesusiformavusį reiškinį. Nors ir atliepdama to meto vakarietiškoms tendencijoms bei į jas lygiuodamasi, ji vis dėlto kūrėsi per vėlai ir dar per menkai tapačioje vakariečiams visuomenėje, rutuliojosi pernelyg greitai ir kiek padrikai. Todėl ją sunkiai įmanoma būtų priskirti kokioms aiškioms literatūros moksle nusistovėjusioms kategorijoms. Tačiau su išlygomis galima teigti, jog aptariamuoju laikotarpiu modernistinėje lietuvių literatūroje dominavo neoromantizmas, kiek vėliau stipriau rusų modernistų įkvėptas impresionizmas prozoje ir simbolizmas poezijoje. Šios kryptys buvo menkai apibrėžtos, individualioje kūryboje dažnai įvairiomis „kombinacijomis“ perpinamos tarpusavyje, tačiau jos vis dėlto turėjo bendrą vardiklį. Lyginant su senąja, realistine srove, moderniosios srovės atstovai daugiau dėmesio skyrė kūrinių formai, stilistiniam vientisumui, meninės raiškos paieškoms. Tuo pačiu kito ir kūrinių tematika bei gelmė, literatai gręžėsi į individo vidinį pasaulį, aukštino būties ir žmogaus prigimties paslaptingumą, kartu reflektavo ir patį meną, jo grožį bei laisvę, siekė įprasminti kūrybos procesą bei paties kūrėjo vaidmenį.

Ši savotiška modernistinė kryptis bei jos nuostatos į lietuvių literatūrą įžengė taip pat su „Gabijos“ pasirodymu. Almanachas tapo ne tik lietuvių modernistų kūrybinio potencialo išraiška, bet ir savotiška jų programinių tikslų „manifestacija“. Ypač šie tikslai atsiskleidžia jame publikuotuose paties jo leidėjo, modernizmo lietuvių literatūroje pradininku laikomo J. A. Herbačiausko kūriniuose – literatūriniame etiude „Genijaus meilė“ bei misterijoje „Lietuvos griuvėsių himnas“. Žymus to meto lietuvių kultūros ir visuomenės veikėjas J. A. Herbačiauskas – mistikas, spiritualistas, arogantiškų, miglotų frazių mėgėjas, bohemiškos gyvensenos propaguotojas – pats savo prigimtimi tarsi buvo „tikriausias“ naujosios epochos atstovas. „Gabijoje“ mistifikuotais vaizdiniais iš gilios, nepažinios Lietuvos praeities, rafinuotais simboliais, deklaratyviais retoriniais sušukimais, klausimais, nutylėjimais, pasikartojimais jis išdėstė savo požiūrį ne tik į lietuvių literatūrą, bet ir į tautos būtį apskritai. Autorius ironizavo politizuotą Lietuvos laisvės siekį, tautiečių nusiteikimą realistiniams, vadinasi, vienalaikiams darbams. Taip pat jis aukštino tautos dvasią, tam tikrą esminę ir nekintančią jos substanciją, kaip vienintelę, galinčią užtikrinti Lietuvai „išganymą“. Šią dvasią galįs suvokti ir išgryninti tik neeilinių gabumų kūrėjas-genijus, kurį išugdyti esanti tautos egzistavimo prasmė. Kitaip tariant, modernistinės išraiškos forma lietuviai buvo skatinami savo veiklą sieti su tvirtos ir pastovios tautinės kultūros kūrimu, kaip būtinu pamatu tolesnei tautos egzistencijai.

Tačiau tikroji literatūrinio modernizmo reikšmė lietuvių literatūrai bei kultūrai gali atsiskleisti tik suvokus realią jo įtaką to meto visuomeninei minčiai. Pirmasis apie „Gabiją“ viešai atsiliepė jos bendradarbis, vienas autoritetingiausių to laiko lietuvių literatūrinio gyvenimo dalyvių A. Jakštas, savo redaguotoje „Draugijoje“. Knygelė kritikui užkliuvo ne tik savo turiniu, per menkai atitinkančiu pirminį išleidimo tikslą (ji buvo skirta vyskupo Antano Baranausko atminimui), bet ir joje išspausdintais dekadentiškais kūriniais. Šie, kuriems pirmiausia buvo priskirti paties J. A. Herbačiausko bei tuo metu taip pat aktyvios lietuvių modernizmo atstovės Sofijos Kymantaitės darbai, A. Jakštui atrodė esąs poezijos pašiepimas, niekinantis jos vertę. Ši kritika paskatino atsiliepti modernistus, pirmiausia pačius S. Kymantaitę bei J. A. Herbačiauską. Šie lietuvių publicistikoje toliau dėstė savo požiūrį į literatūrą, kaip vienintelę galinčią suprasti bei atnaujinti tautos dvasią, aukštino poetišką sielą bei įkvėpimą, priešpastatydami tai neva sušablonėjusiai, racionalumu persmelktai bei menkai meniškai išvystytai ankstesnei tautiečių kūrybai. Visa tai netruko išsivystyti į intensyvią bei išplėtotą literatūrinę polemiką tarp senosios ir naujosios literatūros srovių atstovų. Ši polemika nusitęsė per visą aptariamąjį laikotarpį, išlikdama dalies literatų sąmonėje dar tarpukario Lietuvoje, ir buvo tokia nuožmi, jog abiejų pusių atstovai, įrodinėdami savo tiesas, nevengė griebtis ir asmeninių įžeidinėjimų. Aktyviausi realizmo literatūroje gynėjai A. Jakštas bei G. Petkevičaitė-Bitė buvo kaltinami kaip dogmatikai, pajungę kūrybą utilitariniams tikslams ir tuo paniekinę dvasinį jos pradą, o modernistai sulaukė kaltinimų elitistine orientacija bei egoizmu, aklu vakarietiškos pasaulėžiūros sekimu, leidusiu nuvertinti ligtolinę tautiečių kūrybą.

Kai kurie literatūros istorijos tyrinėtojai yra nelinkę analizuoti šios polemikos, laikydami ją natūraliu reiškiniu, susikirtimo tarp „tradicijos“ ir „naujovės“ išdava, o vykusią literatūros emancipaciją siedami vien tik su modernistų pasiūlytomis naujomis literatūros bei kultūros vertinimo tendencijomis. Tačiau jau vien tai, kad ši polemika buvo daugiausia išreikšta bei atspindėta ne kur kitur, o visuomeninio-politinio tipo laikraščiuose10, atsižvelgus į ypatingą šių padėtį to meto lietuvių visuomenėje, rodo ją tapus ne tik pačių literatų reikalu, bet ir besiformuojančios tautinės minties dalimi. Todėl ją bei jos reikšmę tautos literatūrai bei kultūrai reikėtų panagrinėti giliau.

Vienas esminių dalykų, kurio nematė patys šios polemikos „dalyviai“, yra tai, kokios vis dėlto panašios, netgi netiesiogiai bendradarbiaujančios tarpusavyje buvo abidvi pusės. Šis bendradarbiavimas pirmiausia pasireiškė taip pat visuomeninėje-politinėje spaudoje. Abiejų srovių atstovų grožinės kūrybos spausdinta ne tik „Vilniaus žiniose“, kuriose buvo labiausiai išsiplėtojusi minėtoji abipusė polemika, bet, pavyzdžiui, ir „Lietuvos žiniose“. Pastarųjų literatūrinę kryptį tarsi turėjo nustatyti redakcijoje bendradarbiavusi užkietėjusi realistė G. Petkevičaitė-Bitė, tačiau literatūrinius darbus publikavo ir tokie modernistai kaip Zigmas Gėlė, Ignas Šeinius, Jurgis Savickis. Panašiai nutiko ir su „Viltimi“. Nors šios redakcijoje dirbusi S. Kymantaitė atkakliai propagavo literatūrinį modernizmą, leidinyje pasirodė ir nemažai psichologinio realizmo atstovės Lazdynų Pelėdos kūrinių, buvo išspausdintas vienos iš šiuo slapyvardžiu pasirašinėjusių seserų, Sofijos Pšibiliauskienės, romanas „Klaida“. Griežtai visuomenišką literatūros funkciją gynusio A. Jakšto vadovaujama „Draugija“ taip pat buvo priglaudusi bendradarbių-modernistų. Žurnalo priede „Ateitis“ savo kūrinius publikavo Vincas Mykolaitis-Putinas, Faustas Kirša bei keletas kitų šiuo metu jau primirštų jaunųjų (todėl modernistinėms tendencijoms imlesnių) literatų. Taigi galima teigti, kad netgi aktyviai įsitraukę į polemiką, griebęsi asmeninių įžeidinėjimų, siekdami įrodyti savo tiesą joje, abiejų srovių literatai vis dėlto sugebėjo išlaikyti pagarbą tautiečiams bei jų kūrybai.

Literatūrinės polemikos „pusių“ bendrumą galima įžvelgti matant jų abiejų orientavimąsi į platesnį skaitytojų ratą, tam tikros įtakos siekį, užmojį keisti, tobulinti, formuoti, bendrai tariant, tam tikrą visuomeniškumą. Vyrauja nuomonė, kad modernistinių idėjų propaguotojai paneigė visuomeniškumą literatūroje ir griežtai nuo jo atsiribojo. Tačiau netgi ta pati savotišku pasaulinio modernizmo veidu tapusi meno, kaip paties sau tikslo, tendencija lietuvių literatūros atnaujintojams atrodo buvusi neatsiejama nuo pačios tautinės visuomenės sampratos. Ir tai, galima sakyti, natūralu. Vakarų Europoje modernistiniai judėjimai, kuriems pradžią davė Charles’io Baudelaire’o ir Friedricho Nietzschės idėjos, kilo kūrėjui, kaip individui, susipriešinus su savosios aplinkos industrine visuomene, patyrus vertybinę krizę, paneigus galutinę tiesą. Tuo tarpu lietuvių intelektualai, nors ir iš dalies persiėmę vakarietiškos mąstysenos „madomis“, paprasčiausiai neturėjo visuomenės, kuriai būtų galėję priešintis. Tautą kaip savą bendriją, taip ilgai išbuvusią priespaudoje, pirmiausia reikėjo kurti ir brandinti, kad ji galėtų bent kiek lygiuotis su kitomis to meto Europos tautomis. Ir tai kiekvienas krašto intelektualas, realistas ar modernistas, vis dar laikė pagrindine savo pareiga. Tokiu būdu pirmiausia ir reikėtų suvokti naujosios lietuvių literatūrinės srovės atstovų nuostatas. Menas kaip savaiminis tikslas turėjo ne atriboti lietuvį menininką nuo visuomenės, o padėti išgryninti tautinę kultūrą, sutaurinti tautos egzistenciją, įprasminti jos dvasinę vertę. Tuo labiau kad ir patį realistinį pozityvizmą literatūroje, kaip buvo atskleista vėlesnėje S. Kymantaitės knygoje „Lietuvoje“ (1910) bei iš dalies ankstėlesniame J. Biliūno straipsnyje11, modernistai kritikavo labiau ne dėl jo orientavimosi į visuomenę, ne dėl jo šviečiamosios funkcijos, o kaip svetimą lietuviams formą, paprasčiausiu tikrovės kopijavimo būdu nesugebančią atspindėti esminių gyvenimo reiškinių, tautos charakterio. Taigi galima sakyti, kad abiejų srovių atstovai kreipė grožinę kūrybą į tą pačią tautinę visuomenę bei siekdami jos gerovės kaip aukščiausio tikslo, tik vadovavosi iš esmės skirtinga idėjine sistema šiam tikslui įgyvendinti.

Tai leidžia manyti, kad literatūros emancipacijos pradžią vis dėlto labiau lėmė ne vienos kurios literatūrinės srovės nuostatos, bet netiesioginis, užtat itin aktyvus jų bendradarbiavimas. Pirmiausia jis atsiskleidė pačioje polemikoje, kurios „pusės“ buvo ne tik tapačiai orientuotos, bet ir apytikriai lygios asmenybių skaičiumi bei idėjų įtaiga, todėl nė viena iš jų negalėjo įgauti realaus pranašumo. Tačiau jau dėl paties polemikos pobūdžio literatai nepaliovė siekę atitinkamai pagrįsti bei įtvirtinti atstovautų nuostatų teisumo prieš panašų kūrybinį bei idėjinį potencialą turėjusius „priešininkus“. Tai skatino tiek vienos, tiek kitos „pusės“ atstovus pirmiausia ieškoti apibrėžimų savo santykiui su kūryba bei jos santykiui su gyvenimu, ieškoti, kaip pagrįsti jos esmę bei reikšmę. O viešai akcentuotas mąstymas apie literatūrą savaime leido palaipsniui išskirti ją iš kitų visuomeninės veiklos sferų, suvokti bei įvertinti jos kaip atskiros kultūrinės erdvės statusą tiek pačių literatų, tiek ir likusios tautinės visuomenės dalies sąmonėje.

Kalbant apie literatūros emancipaciją verta akcentuoti pasiektą atitinkamą sąmoningumo lygį. Nors senoji srovė ir liko prie tradicinio, labiau publicistinio literatūros uždavinio suvokimo, tačiau taip susiklostė jau ne savaime, ne iš intuicijos ar nusistovėjusių tautinės veiklos normų, o tik naujai permąsčius bei įvertinus pagrindinius savo atstovaujamos kultūrinės srities uždavinius gyvenimui ir visuomenei, kaip ji juos suvokė. Tokiu būdu nuomonių skirtumas tarp dviejų srovių parodė ne vienos kurios pažangumą ir kitos atsilikimą literatūrinių nuostatų prasme, o labiau atskleidė, kokia reikšminga visavertei visos tautos egzistencijai buvo ši kultūrinė sritis, apie kurią viešojoje erdvėje tiek diskutuota. Kartu tik diskusijoje patys literatai galėjo konkrečiau apsibrėžti savo profesinio intereso lauką, tikslus bei sąlygas, dėl to formavosi jų požiūris į literatūrą kaip į atskirą jų savarankiškos veiklos sritį, labiau angažuota tapo jos profesinė plėtotė. Šiuo atžvilgiu galima teigti, jog naujoji modernistinė srovė, kaip ir jos atstovų inicijuota pirmoji lietuvių literatūrinė spauda, buvo reikšminga tautos literatūros raidai dėl paskatintos minėtos polemikos, o nuopelnus už aktyvų dalyvavimą joje bei esminius to padarinius literatūrai reikėtų priskirti jau abiem jos „pusėms“. Kitaip tariant, lietuvių literatūros emancipacijos pradžia turėtų būti suvokiama ne kaip dalies literatų estetinės pasaulėžiūros pokyčio rezultatas, o kaip pamatinis kultūrinės bendrosios tautos minties lūžis.

Lietuvių visuomenės bei jos minties kismas. Literatūros emancipacijai 1904–1915 m. ne mažiau įtakos turėjo ir keletas tuo metu pasireiškusių tendencijų pačios visuomenės raidoje. Tik ši visuomenė galėjo visavertiškai išpildyti literatūros bei visos kultūrinės tradicijos kismą, atitinkamai pasirengusi jį priimti bei įkūnyti, įkurdinusi jį bendroje mintyje ir praktikoje. Kartu toks pasirengimas galėjo rodyti ir pačios visuomenės pasiektą brandą, gebėjimą įgyvendinti ir platesnio pobūdžio kultūrinę nepriklausomybę. Todėl tautinės visuomenės raidą laikotarpio kontekste reikėtų matyti išvien su jos literatūros bei kultūros raida.

Viena svarbiausių sąlygų, galėjusių lemti literatūros emancipacijos galimybę lietuvių visuomenėje, buvo aptariamuoju laikotarpiu vis augęs jos atidumas savajai kultūrai. Tautos kultūros reikšmę iškėlė Didysis Vilniaus Seimas12, dar revoliucijos metais skatinęs tautiečius inteligentus kultūrą kurti, gaivinti bei plėtoti. Šitaip buvo atliepta tuo metu Europoje sklandžiusioms idėjoms, skelbiančioms apie tautą kaip dieviškojo plano dalį ir jos kultūroje slypinčią savitą sielą kaip apie vienintelę, galinčią užtikrinti ir įprasminti jos tolesnę būtį. Kitaip tariant, tuo metu jau buvo tikima, kad bet kokia tauta galėsianti gyvuoti bei kurti savo valstybę pirmiausia ne dėl materialinių sąlygų, bet turėdama tvirtą tautinę savimonę, kurią išugdyti įmanoma tik išugdžius savitą tautinę kultūrą. Kartu tik pakankamai išplėtota kultūra tinkamai reprezentuos tautą pasauliui, įtvirtins jos egzistenciją tarp kitų „kultūrinių“ tautų. Todėl po spaudos draudimo ir ypač po revoliucijos lietuviai inteligentai vis labiau gręžėsi nuo siekio tautą suvienyti politiškai ar užtikrinti visuomeninę jos gerovę, daugiau dėmesio bei pastangų telkdami pačiai jos kultūrai puoselėti.

Lietuvių žemėse stojo ramaus, tačiau nuolatinio ir atsakingo kultūrinio darbo atmosfera. Visuomeninės paskirties laikraščiuose radosi vis daugiau bendro pobūdžio straipsnių lavinamosiomis temomis. Tačiau kartu gausėjo ir esminių pasvarstymų apie kultūros pobūdį, jos reikšmę žmogui ir kraštui bei jos kėlimo lietuvių žemėse ypatybes – tokių, kaip platus Vydūno straipsnis pirmajame „Lietuvos žinių“ numeryje (1909 m. birželio 6 (19) d.). Kartu buvo domėtasi krašto istorija, archeologiniais radiniais, keltas pasididžiavimas gimtąja kalba, išryškinami žymių to meto kultūros ir visuomenės veikėjų nuopelnai tautai. Spaudos puslapiuose vietos rado ir įvairios reikšmės tuometiniai kultūriniai įvykiai, steigiamų draugijų įstatų bei veiklos aprašai, dailės parodų, teatro spektaklių apžvalgos.

Kita vertus, nebūtų visiškai tikslu sakyti, kad būtent šioje kultūrinėje atmosferoje palaipsniui kito ir požiūris į literatūrą, augo dėmesys jai visuomeninėje-politinėje periodikoje, o kartu ir bendroje visuomenės mintyje: tiek jau pirmaisiais metais po spaudos atgavimo, tiek ir vėliau, po revoliucijos, pasirodė leidinių, kuriuose naujos požiūrio į literatūrą, jos vertinimo tendencijos reiškėsi aiškiai ir tolygiai. Juose literatūra jau suvokta kaip galinti kone geriausiai atspindėti bei skatinti tautos kultūrinį vystymąsi, todėl jai buvo paskiriama, galima sakyti, ypatinga ir stabili vieta, pavyzdžiui, tiek jau 1904 m. pradėjęs eiti „Lietuvių laikraštis“, tiek ir 1907 m. A. Jakšto įkurta „Draugija“. Pastaroji buvo vien inteligentijai ir kryptingam tautos vystymui skirtas leidinys, kuris tam tikram laikui netgi tapo savotišku ir vienu svarbiausių literatūrinių gairių formuotojų (L. Giros nuomone, šis leidinys keletą metų lietuviškojoje kultūroje netgi iš dalies atstojo literatūrinį žurnalą13, dar prieš šias funkcijas perėmus jo 1913 m. įsteigtai „Vaivorykštei“). Šiuo atveju itin reikšmingi buvo „Draugijoje“ reguliariai spausdinti literatūros kritikos straipsniai bei literatūrinių leidinių apžvalgos, dažnai pasirašytos paties aktyviai į žurnalo gyvenimą bei lietuvių inteligentijos veiklą įsitraukusio A. Jakšto.

Tačiau didžiojoje daugumoje net ir porevoliucinėje bendro tautinio darbo atmosferoje įsteigtų laikraščių, kaip jau buvo atskleista, literatūra dažnai likdavo tradicinių politinių-visuomeninių reikalų šešėlyje. Todėl kai kuriuose leidiniuose pačioje laikotarpio pradžioje literatūrinės kūrybos spausdinta didesniais kiekiais nei vėliau (pavyzdžiui, „Vilniaus žiniose“). Tokiu būdu būdavo tarsi netiesiogiai sumenkinama ir jos svarba tautos gyvenime. Kita vertus, reikėtų manyti, jog bendrosios minties santykis su tautine kultūra bei konkrečiai literatūra palengva, bet kito. Veikiant viešajai retorikai, vis svaresnei daliai inteligentų kreipiant savo mokslinę-kultūrinę veiklą į krašto visuomenės bendrąjį gėrį, turėjo bent kiek ryškėti ir likusios šios visuomenės dalies kultūrinė sąmonė, aiškėti kultūros bei literatūros reikšmė jai pačiai, iškilti jos vystymo poreikis. Tam įtakos galėjo turėti ir pačios literatūros plėtotė. 1904–1915 m. laikotarpiu išaugo spausdinamos literatūros kiekis, stiprėjo jos mokslas bei kritika, o tai skatino rašytojus atsakingiau žiūrėti į savo kūrybą. Dėl modernizmo įtakos kūrybai plėtėsi jos meninis bei idėjinis laukas, vystėsi nauji žanrai – išpopuliarėjo iki tol tautinės kūrybos paribyje buvusi drama. Tokiu būdu visuomeniniuose-politiniuose leidiniuose kartu kilo ir reikalavimai juose spausdinamai literatūrai ar bent jau apskritai jos lygis. Laikotarpiui einant į pabaigą, prie kai kurių iš šių leidinių pasirodė ir jau minėti literatūriniai priedai, kurie jau pačiu savo pobūdžiu atspindėjo išaugusią literatūros reikšmę, ypatingo dėmesio bei vietos jai poreikį.

Turint visa tai omenyje, nors ir su išlygomis, galima teigti, jog dar tik besiformuojančioje visuomenėje dėmesys kartu bręstančiai jos kultūrai galėjo didėti tiktai su laiku. Pirmiausia kultūrą reikėjo palengva pažinti, suvokti kaip visumą bei suvokti atskirai išsigryninančias jos sritis, įžvelgti santykį tarp jų bei jų santykį su visuomenės gyvenimu. Galbūt ne visa tai buvo taip nuosekliai pasiekta aptariamuoju laikotarpiu, tačiau viso to apraiškų galima įžvelgti to meto spaudoje. Tam tikras pokytis atsiskleidžia jau „Vilties“ vedamajame išreikštame, nors ir neįgyvendintame siekyje sujungti intelektualinį bei kūrybinį tautos potencialą jos kultūros plėtotės labui. Taip pat jis gali būti įžvelgiamas ir „Draugijos“ nuopelnuose kultūrai, ypač literatūrai.

Vis dėlto gražiausiai tautinės minties kismas atsispindėjo laikotarpio pabaigos spaudoje. Čia pirmiausia minėtinas 1914 m. pradėjęs eiti dalies atskilusių viltininkų įsteigtas žurnalas „Vairas“. Tai buvo jau vien visuomenės elitui, jos inteligentams skirtas leidinys, kuriuo siekta juos bei jų veiklą suvienyti. Ryškėjant visuomenės politinių bei ideologinių „srovių“ susiskaidymui, toks vienijimas galėjo įvykti tik žurnale ir tik dėl bendros tautinės kultūros. Vienijanti tautą bei ugdanti inteligentijos „dvasią“ kultūra bei jos puoselėjimas galėjo tapti vienintele tautos „atgimimo“ sąlyga, savotišku jos išsigelbėjimu. Leidinio vedamajame ne tik pabrėžta, jog „Vairas“ esantis pirmasis iliustruotas žurnalas tautinėje tradicijoje, tačiau kartu išreikšta viltis, jog tokio leidinio pasirodymas tapsiąs visiškai naujo laikotarpio pradžia lietuvių tautiniame bei dvasiniame atgijime: „Mūsų dailininkai, kurių veikalus matydavome tik parodose, nuo šio laiko turės progos duoti save pažinti lietuvių visuomenei ir spaudoje; mūsų literatai, kurie ligšiol buvo išsisklaidę spaudoje, galės susiartinti ir ilgainiui sudaryti židinį tos šilimos, kurios kiekvienas pageidavome“14. Tokiu būdu „Vairas“, kaip ir toliau būsianti aptarta vėlyvoji laikotarpio literatūrinė spauda, buvo jau naujos kartos leidinys, liudijęs pakitusią tautinę mintį. Spaudoje ne tik suvoktas naujai atsiskyrusių kultūrinių sričių savitumas, bet ir siekta jas tarpusavy susieti, išryškinti vienos jų atspindį kitoje, taip tarsi savotiškai įprasminant jas bendroje tautinėje kultūroje.

Literatūros emancipacijos vyksmui ne mažiau svarbu buvo ir palaipsniui kintanti visuomenės struktūra, ryškėjanti jos pačios diferenciacija. Ji atsispindėjo kuriant skirtingos pakraipos tautinės reikšmės ar smulkesnes organizacijas, draugijas. Jau vien paraleliai įkurtos LMD bei LDD savotiškai diferencijavo tautiečius, orientuotus į mokslinę veiklą, nuo tų, kurie telkėsi darbams kultūrinėje srityje, kartu šias dvi sferas atskiriant bendroje visuomeninėje mintyje. Ši diferenciacija pasireiškė ir laikraščiams kaip bendrai tautinės visuomenės raiškos plotmei pradėjus palaipsniui, tačiau neišvengiamai krypti vienon ar kiton, savos redakcijos palaikomon pusėn. Pernelyg nevienalyte tapusios tautos minties šie leidiniai paprasčiausiai nebesugebėjo objektyviai atspindėti, nebuvo pajėgūs jos aprėpti. Šitaip „Vilniaus“, o vėliau ir „Lietuvos žinios“, „Rygos naujienos“ ilgainiui ir amžininkų, ir netgi atitinkamo diskurso veikiamų istoriografijos autorių nurodomi kaip labiau „liberalinės“ krypties, o „Viltis“ bei „Draugija“ – „klerikalinės“.

Visuomenei diferencijuojantis kartu augo ir dėmesys atskiroms jos politinėms, socialinėms grupėms, amžiaus kategorijoms, o tai turėjo padarinių literatūros, jos sampratos plėtotei. Ypač šiuo aspektu pasižymėjo suaktyvėjusi krašto jaunuomenė. Galima netgi teigti, jog ilgainiui bent daugumos visuomeninių-politinių organų „būtinybe“ tapo steigti ir atitinkamus priedus juos skaitančiam jaunimui. Nereikėtų tikėtis, jog kiekvienas toks priedas aptariamuoju laikotarpiu virto atskiru literatūriniu sąjūdžiu ar netgi ir tokiais tapę („Aušrinės“ bei „Ateities“ atvejai) galėjo sutelkti reikiamų kūrybinių pajėgų visaverčiam literatūros vystymui įgyvendinti. Tačiau šių leidinių reikšmė literatūrai yra neabejotina. Tai pažymėjo ir L. Gira, aptardamas savo redaguotos „Vaivorykštės“, kaip pirmiausia literatūrai skirto žurnalo, vietą tarp kitų to meto lietuvių leidinių. Jis atkreipė dėmesį į šiuos du jaunuomenės laikraščius, kaip į „ligšiol“ teikusius daugiausia erdvės „dailiajai raštijai“, ugdžiusius vis naujus talentus. „Eilių tiesiog begalės, rodos, iš kur tiek ir poetų gali rastis!“15 Tuo pačiu buvo ir kiek sumenkintas jų gebėjimas tą raštiją atitinkamai vystyti: „O tau, literatūrėle, užtenka… „Aušrinės“ ir „Ateities“. Iš tikrųjų, kam gi tave, nerimtąją, priglaust tinka, jei ne lygiai nerimtajam jaunimui?!“16 Literatūros reikalai, pavesti jaunimui, pasak L. Giros, ne tik suteikė impulsą aktyviai jos raiškai, bet rodė ir tai, jog ji pati buvo dar gana menkai išvystyta, kartu atskleidė ir didžiosios visuomenės dalies abejingą požiūrį į ją, tam tikrą jos apleidimą.

Tokiu būdu bendroji visuomenės diferenciacija lietuvių literatūrai suteikė galimybę atsiskirti nuo kitų visuomeninių ar kultūrinių sričių, leido ją giliau suvokti, įprasminti bei vystyti, tačiau kartu nevalingai kėlė vis didesnį poreikį pačiai literatūrai diferencijuotis. Šiuo atveju taip pat galima pateikti L. Giros nuomonę, išreikštą „Vaivorykštės“ vedamajame: „Prasidėjusioji mūsų visuomenės diferencijacija <…> kad ir reikalinga ir, kaipo visai naturalis dalykas, labai ir labai net naudinga dvasinei tautos sveikatai, pripažinti reikia, nekaip tepadeda plėtoties dailiajam tautos žodžiui – jos literatūrai bei dailei“17. Taip pirmojo lietuvių literatūros žurnalo redaktorius ne tik atskleidė suvokiantis tautoje ryškėjančius skirtumus kaip netgi natūralią jos kaip bendruomenės raidos išraišką, bet ir tuo pačiu išryškino tuometinę jos žalą grožinei kūrybai. Turėdama priklausyti nuo vienos ar kitos visuomenės „grupės“ interesų, būdama ne savaiminiu tikslu, o įrankiu jos įsitikinimams išreikšti, literatūra buvo suskaidyta, negalėjo nuosekliai plėtotis. Galima teigti, jog dėl to daugiausia buvo kalti ir patys lietuviai literatai, tarsi vėlavę prisitaikyti prie pakitusių visuomeninių sąlygų, negebėję tinkamai sujungti bei atstovauti savajai sričiai. Aptariamuoju laikotarpiu žlugo jų mėginimai susivienyti į bendrą organizaciją, vėlavo pasirodyti ir tokios organizacijos atsvara galėjęs būti specializuotas leidinys. Todėl ryškėjanti paskirų visuomenės veiklos sričių diferenciacija, turėjusi sudaryti sąlygas joms toliau vystytis bei įsitvirtinti, kurį laiką literatūros lauke nulėmė priešingą rezultatą.


Literatūrinė ar kultūrinė nepriklausomybė?

Kadangi kultūra yra pakankamai platus, daugybę visuomenės veiklos bei raiškos sričių apimantis reiškinys, ji analizuojama tik laikotarpio literatūros, kaip aptariamuoju periodu pamatinės lietuvių kultūrinės srities, prasme. Reikėtų turėti omenyje, jog literatūrinė tautos nepriklausomybė galėjo būti pasiekta tik visiškai joje išsipildžius čia atskleistai literatūros emancipacijai. O tam, kad ši įsivyrautų, buvo būtina tiek pačios literatūros, tiek ir tautinės visuomenės sąveika. Literatūra galėjo tapti sąmoninga bei organizuota tik tam tikroje visuomenėje, tam tikroje jos kultūrinėje terpėje, jos mintyje. Tačiau kartu tik veikiama atitinkamų pokyčių literatūroje visuomenė galėjo suvokti emancipuotą literatūrą, jos poreikį bei reikšmę. Todėl apibūdinus literatūros emancipaciją, jos mastą bei ribas galima spręsti ir apie vienokį ar kitokį tautos pasiektą kultūrinės nepriklausomybės laipsnį ar bent jau pasirengimą jai.

Tekstologas, literatūrologas bei istorikas Paulius Subačius, apmąstydamas tautinę tapatybę kaip kultūrinį reiškinį, pažymėjo, jog tam, kad ši tapatybė susiformuotų, turi būti sukurta bei įtvirtinta tam tikra universali vizija, didysis naratyvas, apibūdinantis atitinkamos tautos vaidmenį istorijoje, o kartu veikti ir išvystyta, savita bei konkreti kultūra, tapusi tautos saviraiškos plotme18. Tai galima pritaikyti ir literatūros kontekstui. Tik pradėjus suvokti kultūrą kaip tam tikrą virš tautos esantį stabilų, ją jungiantį veiksnį, galėjo vykti tiek minėta visuomenės, tiek ir pačios kultūros sričių diferenciacija, jos profesionalizacija ir tolesnis vystymas bendroje tautos būtyje. Tam atskleisti bus pasitelkiama vėlyvoji laikotarpio literatūrinė spauda, visų pirma „Vaivorykštė“ (1913–1914), kaip tuo metu vienintelis toks periodinis leidinys, ir modernistinę grožinės kūrybos laisvę išreiškęs, S. Šilingo redaguotas almanachas „Pirmasai baras“ (1915). Kadangi šie naujo tipo leidiniai buvo pirmiausia tikslingai skirti literatūrai, juose literatūros emancipacijos idėja galėjo aiškiausiai įsikūnyti, įgauti atitinkamą formą bei turinį, užmegzti santykį su to meto visuomene. Todėl jie turėtų geriausiai paliudyti apie tai, kiek reali buvo aptariamuoju laikotarpiu literatūrinė, o tuo pačiu ir kultūrinė nepriklausomybė.

Šiuose abiejuose literatūriniuose leidiniuose atsispindėjo tiek vykusi visuomenės diferenciacija, tiek išaugęs siekis apjungti ją bendroje tautinėje kultūroje. Jau pats „Vaivorykštės“ pavadinimas rodė, jog leidinys „turįs jungti visus mūsų rašytojus, turįs mirgėti, šviesti visomis turimomis mūsų literatūros grožio ir meno spalvomis“19, kaip vėliau jo simboliką komentavo pats jo sumanytojas L. Gira. Pagal šią idėją, išsibarstę, netgi susipriešinę lietuvių literatai tarsi turėjo susiburti viename žurnale, atrasti jame palankią terpę savo kūrybinėms pajėgoms apjungti bei išskleisti. Šitokiu būdu buvo sudarytos fizinės sąlygos literatūros diferenciacijai išpildyti. Taip pat savotiškame programiniame žurnalo straipsnyje redaktorius iškėlė reikalavimą leidiniui „gaminti“ tik tokius veikalus, kurie teiktų estetinį pasigėrėjimą. Taip L. Gira išreiškė savo priekaištą literatūroje įsigalėjusiai visuomeninei-politinei tendencijai, kurią laikė didžiausia kliūtimi literatūrai vystyti. „Vaivorykštė“ kaip vien literatūrinis organas buvo jo atribota ne tik nuo „partijinių“ reikalų, bet ir nuo pačios krašto visuomeninės-politinės spaudos. Ši spauda, kaip atrodė žurnalo redaktoriui, buvo itin nedėkinga nuosekliai literatūros plėtotei, ją skaidė, kreipė į laikinus dalykus, o ne telkė bendriems tautos bei absoliutaus grožio idealams, todėl užgynė kelią tautinei literatūrai susiformuoti. O žurnale norėta atspindėti kaip tik tokią bendrą tautos literatūrą. Ne tik atspindėti, bet ir atitinkamai ją reprezentuoti tai pačiai tautos visuomenei, kurti savotišką jos atsaką, keisti jos požiūrį į kūrybą – „einame nūdien in mūsų visuomenę dailės žodžio sėti“20. O štai pačioje aptariamojo laikotarpio pabaigoje išleistame „Pirmajame bare“ literatūros bei visuomenės santykis buvo apibrėžtas dar griežčiau. Almanache publikuotuose straipsniuose jo bendradarbiai itin deklaratyviai piktinosi visuomeniškumu mene bei jo vertinime21, „tyrojo meno“ idėją siejo su „lietuvystės sąmone“22, o kūrėjo vaidmenį apibūdino požiūriu, jog „visuomenė turi eiti prie savo geresniųjų sūnų, o ne jie prie jos leistis“23.

Kartu šiais leidiniais siekta ir iškelti pačią tautinę kultūrą, šitaip joje įkurdinant bei įprasminant literatūrą. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad „Vaivorykštė“ buvo sumanyta kaip „literatūros-dailės“ žurnalas. Plačiąja prasme meno klausimai leidinyje neužėmė daug vietos, tačiau šiuo atveju reikšmingas atrodo jau vien redakcijos siekis apskritai jiems vietos paskirti specializuotame literatūriniame žurnale. Taip atsiskleidė platesnis jos užmojis plėtoti ne tik literatūrą, bet ir pačią kultūrą, ją apjungti. Galima manyti, kad tokiu būdu žurnalo redakcija suvokė ar bent jau nujautė, jog lietuvių literatūra tik sąveikaudama su kitomis kultūros sritimis, jų plėtotės tendencijomis galės visiškai atsiskleisti kaip atskira kultūros sritis bei turėti solidžią įtaką tautos kultūrai. Panašūs, tik kiek menkiau apibrėžti reiškiniai gali būti įžvelgti ir „Pirmajame bare“. Almanache buvo itin išaukštintas tuo metu jau pagarsėjęs Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Savotiška jo dvasia atsispindi jau leidinio išorėje, Adomo Varno sukurtose iliustracijose. Tačiau dar įspūdingesnės atrodo kai kurių almanacho bendradarbių idėjos adaptuoti M. K. Čiurlionio darbus literatūroje. Šitaip gimė vieno jų, Vytauto Bičiūno, leidinyje publikuoti kūrybiniai ieškojimai, kuriais literatas siekė sujungti literatūrą su muzika.

Vis dėlto specializuotais šio laikotarpio leidiniais nepavyko deramai pristatyti visos lietuvių literatūros, o kartu tapti ir savotišku jos atstovaujamuoju organu. Taip iš dalies nutiko atribojus tokio pobūdžio spaudą nuo bet kokios tendencijos literatūroje, o tai leido joje įsivyrauti praktiškai tik vienos iš dviejų tuo metu pagrindinių srovių atstovų kūrybai. Kad ir teoriškai nusigręžus nuo apytikriai pusės tautiečių literatų kūrybinio bei idėjinio įnašo, buvo nebeįmanoma nei objektyviai atspindėti, nei toliau kurti bendros tautos literatūros. Jeigu „Vaivorykštėje“ šiuo aspektu dar buvo ieškoma tam tikro vidurio kelio, tai „Pirmasai baras“ buvo jau griežtai modernistinis. Bendradarbių bei dalies literatūros tyrinėtojų įvertintas kaip idėjine ir menine raiška parodęs lietuvių literatūros plėtotės pajėgumą, jis rodė tik modernizmo literatūroje pajėgumą, jo įsitvirtinimo siekį. Kita vertus, šis almanachas, kurio leidybą sustabdė karas bei prasidėjusi suirutė, didesnės įtakos lietuvių literatūrai bei visuomenei turėti negalėjo. O „Vaivorykštė“, kaip periodiškai ėjęs leidinys, atrodo pravartus bent kiek ilgėlesnei perspektyvai atskleisti. Tačiau šioje perspektyvoje regimas gana nykus vaizdas. Žurnalas ilgainiui ne tik kad nesugebėjo atstovauti tautos literatūrai ar atitinkamai formuoti jai palankios visuomeninės minties, bet netgi pats iš dalies buvo taikomas prie visuomenės interesų. Čia publikuotuose straipsniuose literatūra sieta su publicistika, grožiniai kūriniai derinti prie skaitytojų literatūrinio išprusimo24. Ir šitoks siekis įsitvirtinti visuomenėje atrodo visiškai natūralus, žinant, kad pirmojo žurnalo numerio ėmėjais užsirašė vos septyniolika žmonių. Leidiniui nuolat vėluojant, trūkstant medžiagos, esant dideliam redakcijos užimtumui, susidūrus su techniniais leidybos nesklandumais, taip ir nepavyko sutelkti pastovesnio skaitytojų būrio, o tai galiausiai prisidėjo ir prie priešlaikio jo žlugimo.

Tokiu būdu galima teigti, jog „Vaivorykštės“ kaip tam tikros literatūrinės institucijos gyvavimo bei žlugimo aplinkybės atskleidė ir tai, kad tautinė visuomenė aptariamuoju laikotarpiu buvo dar nepakankamai subrendusi literatūros bei kultūros nepriklausomybei. Recenzuodamas „Viltyje“ trečią žurnalo knygą, Juozas Tumas-Vaižgantas kaltino redakciją, jog ji „vis dar nepajėgia skaitytoją smarkiai užinteresuoti; dar nepajėgia šį žurnalą, kurio reikalingumą visi pripažįsta, padaryti gyva gįsle, kuria plastėtų karštas, jaunas „literatų-dailininkų“ kraujas“25. Taip, viena vertus, literatas tarsi parodė, kad organo, skirto literatūros diferenciacijai įtvirtinti, poreikis visuomenėje buvo jau savaime suprantamas dalykas. Tačiau tuo pačiu išryškintas ir žurnalo negebėjimas juo būti. Savotiškas laikotarpio paradoksas – bent jau iš dalies suvokę šio leidinio reikšmę bei paskirtį, visuomenės nariai, netgi patys literatai nebuvo specialiai suinteresuoti išlaikyti jį tautinėje tradicijoje. Žurnalui nuolat trūko finansinės paramos, nejausta poreikio jam pirmajam siųsti geresniuosius kūrybos vaisius, neretai reikalauta iš redakcijos honoraro. Žurnalo santykis su tautine visuomene susiklostė tarsi užburtame rate: neturėdamas pakankamai bendradarbių ir užtenkamai tam tikro lygio medžiagos, jis negalėjo ir tos visuomenės „užinteresuoti“, negalėjo būti reprezentuotas jai kaip literatūrinei sričiai atstovaujanti institucija. O leidiniui neįgavus šitokio realaus statuso, realios įtakos visuomenei bei literatūrai, patys literatai buvo jam abejingi, nejautė pareigos jame bendradarbiauti. Tokiu būdu ir pati kultūra bei jos vystymas buvo paverstas labiau ne aukštesne tautos egzistencine sąlyga, jos tauriausiu tikslu, o tik eiline jos pramoga. Šitai galėtų sufleruoti, kad tokioje visuomenėje atitinkamų kultūrinių organų ir pačios kultūros statusą galėjo užtikrinti, jos plėtrą išpildyti tik oficialumo, o tuo pačiu ir stabilumo bei visuotinumo jai suteikiančios valstybinės institucijos. Tai reiškia, kultūrinė tautos nepriklausomybė galėjo būti visiškai įgyvendinta tik pasiekus politinę.

Kita vertus, tam tikra aptariamuoju 1904–1915 m. laikotarpiu pasiekta lietuvių kultūros branda neabejotinai turėjo įtakos tolesnei tautinės bendruomenės raidai, jos politinės nepriklausomybės galimybei. Suaktyvėjusi bei išlaisvėjusi kultūrinė veikla leido tautai išsaugoti ir išplėtoti savo kultūros tradiciją, įgauti kad ir ribotos savarankiško tvarkymosi praktikos, aiškiau suvokti save kaip tautą, o savo kultūrą kaip savotišką tautinės savivertės matą. Kartu brendo kultūrininkų profesinė bei idėjinė sąmonė, buvo permąstyta ir naujai įprasminta kultūros samprata, daugėjo bei įvairėjo jai pasišventusių tautiečių sluoksnis, mezgėsi jos raidai reikšmingi idėjiniai dialogai, vyko sparti paskirų jos sričių intelektualinė plėtotė. Šitaip buvo padėti tvirčiausi pamatai moderniai lietuvių kultūrai susiformuoti, taip pat tiek kultūrinei, tiek ir politinei tautos nepriklausomybei, pasiektai jau po Pirmojo pasaulinio karo.


1 Literatūros istorijos bei literatūrinio pasakojimo istoriniame naratyve sąsajos ir vaidmuo lietuvių tautinės tapatybės kūrimo procese atskleidžiami Aurelijaus Giedos monografijoje „Manifestuojanti Klėja“ (2017) kartu išryškinant literatūros vaidmenį lietuvių tautiniam sąmoningumui.
2 1904–1915 m., kaip savitas lietuvių literatūros raidos periodas, išskiriamas, pvz., lietuvių literatūros istorijos studijose, redaguotose Kosto Korsako (4 t., 1957–1968), Jono Lankučio (2 t., 1979–1982), Vytauto Kubiliaus monografijoje (1996), skirtoje XX a. lietuvių literatūros raidai nagrinėti. Kartu šis laikotarpis išryškinamas ir siauresnių literatūros istorijos sričių tyrimuose – jį pasirinkta aptarti pirmoje („Platėjantys akiračiai“, 1977) iš trijų vienintelių iki šiol lietuvių literatūros tyrinėjimų tradicijoje tokio pobūdžio Leono Gudaičio knygų, kuriose analizuojama ankstyvoji lietuvių literatūrinė spauda. Verta pažymėti, kad sovietmečiu išleistuose lietuvių literatūros tyrimuose dėl ideologinių priežasčių laikotarpio riba nurodomi 1917 m. Tačiau bendro pobūdžio literatūros istorijos studijose dveji paskutinieji laikotarpio metai dažniausiai tiesiog nėra akcentuojami, o minėtoje L. Gudaičio knygoje jie paskirti kone vien lietuvių literatūros almanachų lenkų ir rusų kalba analizei. Tokiu būdu ir iš šių raštų netiesiogiai galima daryti prielaidą, jog tikrasis lietuvių literatūrinis pakilimas vis dėlto pasibaigęs ankstėliau.
3 „Nebus paradoksas tvirtinti, kad Lietuva kultūriškai tapo nepriklausoma gerokai anksčiau, negu ji pasidarė politiškai nepriklausoma“ (Trumpa V. Į platesnius horizontus // Metmenys. – Nr. 42. – 1981. – P. 138–151).
4 Yra manoma, jog žymaus rašytojo, pirmojo universitetinį literatūrinį išsilavinimą įgauti pasiryžusio lietuvio J. Biliūno gausesnę kūrybą paskatino būtent pradėjusios eiti „Vilniaus žinios“, į kurias jis noriai siuntinėjo Šveicarijoje studijuojant parašytus apsakymus (Naujokaitis P. Lietuvių literatūros istorija. – T. 1. – Čikaga: JAV LB Kultūros Taryba, 1973. – P. 510).
5 Už tokius, tiesa, ne itin gausius honorarus Lazdynų Pelėda (turima omenyje viena iš dviejų šiuo slapyvardžiu rašiusių seserų, Sofija Pšibiliauskienė) netgi mėgino pragyventi (Kubilius V. XX amžiaus literatūra. – Vilnius: Alma littera, 1996. – P. 28).
6 Ten pat. – P. 70.
7 Šiokiam tokiam įspūdžiui apie tai susidaryti galima pateikti porą pavyzdžių iš pirmųjų metų „Vilniaus žinių“ redakcijos atsakymų autoriams. Viename jų aptinkame išdėstytus gana išsamius reikalavimus prozos raštams, kurie „privalo būti rašomi lietuviškai ir neprivalo būti jokių atsitolinimų nuo tikrenybės ir aprašoma tikrai gryna tiesa“ (Redakcijos atsakymai: J. Kež-liui // Vilniaus žinios. – Nr. 16. – 1904). O dar vieno iš siuntusiųjų laikraščiui poetiniai bandymai, tiesa, nežinia kokios meninės vertės, buvę atmesti, nes juose redakcijai rodęsi „tiktai vieni jausmai be reikalingo pavidalo“ (Redakcijos atsakymai: Juozapui L. Odesoje // Vilniaus žinios. – Nr. 18. – 1904).
8 Redakcijos atsakymai // Vilniaus žinios. – Nr. 9. – 1904.
9 Atsakymai // Lietuvių laikraštis. – Nr. 2. – 1904.
10 Ši polemika su nuorodomis į konkrečius straipsnius bei laikraščių numerius puikiai atskleidžiama Vinco Mykolaičio-Putino straipsnyje „Literatūros sąjūdis Vilniuje po spaudos grąžinimo“ (1942).
11 B…as J. Mųsų gyvenimo dilgėlės ir usnįs // Vilniaus žinios. – Nr. 41. – 1905; Nr. 43. – 1905.
12 Kubilius V. XX amžiaus literatūra. – P. 71.
13 Gira L. Literatūros pašnekos. 1. Naująjį žygį pradedant // Vaivorykštė. – I knyga. – 1913. – P. 208 (206).
14 Vedamasis // Vairas. – Nr. 1. – 1914.
15 Gira L. Literatūros pašnekos. 1. Naująjį žygį pradedant. – P. 208 (206).
16 Ten pat. – P. 205 (203).
17 Ten pat.
18 Subačius P. Lietuvių tapatybės kalvė. – Vilnius: Aidai, 1999.
19 Mūsų literatūros vaivorykštei 20 metų // Naujoji Romuva. – Nr. 138–139. – 1933. – P. 684.
20 Gira L. Literatūros pašnekos. 1. Naująjį žygį pradedant. – P. 207 (205).
21 Žr.: Sruoga B. Po velėna pumpurėlis // Pirmasai baras. – Vilnius: Martino Kuktos sp., 1915.
22 Žr.: Šilingas S. Ramuno Bitauto darbai // Ten pat.
23 Žr.: Šeinius I. Duonelaitis // Ten pat.
24 Nors Mykolas Vaitkus pirmajame leidinio numeryje išspausdintą Vinco Krėvės orientalistinę apysaką „Pratjekabuda“ išaukštino kaip galėjusią būti patalpintą geriausiame Europos almanache, Kaziui Puidai šis kūrinys dėl tos pačios priežasties užkliuvo, kaip būsiąs neįkandamas skaitytojams.
25 kun. Tumas J. Mūsų raštai. „Vaivorykštė“ // Viltis. – Nr. 1 (949). – 1914.