Tėtė grįžta: Vytauto Landsbergio-Žemkalnio ir Vytauto Landsbergio 1957–1959 m. laiškai
2020 m. Nr. 7
Tvarkydamas tėvo archyvą, ypač laiškus, kuriuos Australijoje rūpestingai išsaugojo mano sesuo Alena Karazijienė, randu svarbios dokumentikos. Kai kur atsispindi architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio grįžimo 1959 m. iš Australijos į Lietuvą peripetijos. Keli tų laiškų dabar čia skelbiami. Juose – ne tik dviejų asmenų biografiniai dalykai, bet ir laikotarpio mąstysenos paliudijimas.
Kaip reikia gyventi, su kokiomis viltimis apie Lietuvos ateitį, kai Vakarai susitaikė su sovietų imperializmu, o ginkluotoji nacionalinė rezistencija jau sunaikinta? Reikia priešintis kitaip; tremčių genocidui lyg atsitraukus į praeitį, reikia telkti proto jėgas ir tikėjimą pačioje Lietuvoje. Stalinas miręs, stalinizmas pasmerktas. Auga nauji žmonės, gal švis kitokie laikai. Tėvynės išsiilgęs jos buvęs gynėjas ir statytojas nori vėl prisidėti.
Sūnaus rūpestis – kad tėvas nebūtų gudriai panaudotas, nevirstų sovietinės ir kolaboruojančios propagandos įrankiu. O sykiu tai ir naujojo kultūrinio pasipriešinimo pasaulėžiūra. Kaip dabar žinome, tą mintį puoselėjo paskutinis gniuždomos Lietuvos vadovas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Besidomintiems inteligentijos pasirinkimais ir evoliucija iki Sąjūdžio čia skelbiama medžiaga gali būti vertinga.
Vytautas Landsbergis
Vytautas Landsbergis – Vytautui Landsbergiui-Žemkalniui
[per Varšuvą]
Warszawa, 1957.VI.18
Gerbiamas pone Inžinieriau!
Atsitiktinai sužinojau Tamistos adresą ir nusprendžiau parašyti senos pažinties vardan. Tikiuosi, kad su malonumu prisimenate, kaip ir aš, kartu prabėgusią jaunystę, daugelį gražių valandų, praleistų naudingam darbe, prie šachmatų, ar muzikos besiklausant. Tai ir įgaliojo mane parašyti Jums šį tą, kas, girdėjau, bus ne tik malonu, bet ir svarbu.
Girdėjau, jog daug galvojate apie grįžimą namo. Nežinau, kiek tai pagrįsta. Bet jei taip, jei ruošiatės greitu laiku grįžti, galiu iš savo pusės tiktai džiaugtis. Man ir Jūsų draugams tai būtų nepaprastas džiaugsmas, manau, kad ir Jums taip pat. Kaip Jums čia galiausiai patiktų, nežinau, bet irgi manau, kad visumoje patiktų. Jei ko ir tektų atsisakyti – ar ne visada gyvenime dalies atsisakoma, tam, kad būtų susikaupta į likusiąją. Taigi, visų pirma, kiek tai gali garantuoti mūsų vietinė valdžia, kokių represijų ar teisminės atsakomybės Jums netektų bijoti. Galėtume dar susirašyti, paskui kreiptumėtės į ambasadą, ji užklaustų čionai, ir, gavęs raštišką teigiamą atsakymą, galėtumėte nieko nebebijoti. Čia Jūs gerai ir visapusiškai žinomas, ir sakoma, kad praeitis nebesiskaito. (Anketą, aišku, turėtumėt užpildyti tiksliai ir teisingai.) Žinoma, tos garantijos yra šimtu procentų patikimos tik esant pakankamai stabiliai padėčiai, absoliučiai gi, kad ir kokios velniavos atveju, turbūt niekas niekam nieko negali garantuoti. Jums nuspręsti, mielas Inžinieriau, ar gyventi smagiau ir ramiau, bet vis liūdėti ir ilgėtis tėviškės, ar gyventi tiesiog maloniau, džiaugsmingiau, kad ir užminuotam krašte. Tiesa, girdėjau, kad kai kas iš Jūsų giminių dar lyg nenori grįžti, biją pasikeitimų ir t. t. Aišku, jie rūpinasi dėl vaikų, ir jei galvoja, kad esanti ir tokia misija – galimų sukrėtimų perspektyvoje išsaugoti tautai rezervą žmonių – tai gal ir neklysta. Kitaip sakant, gali dar kiek palaukti nusistovėjimo; galų gale Tamista galėtum apsižiūrėjęs ir nuspręsti, ką jiems patarus (neverčiamas, spaudimu galėtum atsikratyti). Iš kitų klausimų – darbo gautumėt, be jokios abejonės, ir savo specialybėje. Gal pavyktų atgauti Jums ir savo vilą, o anūkei – močiutės namą Krizo gatvėje[1]. Vienu žodžiu, tai jau mažesnės problemos. Kas gal svarbiau – kaip reikalai ten pas jus, ar noriai išleistų? – to jau aš negaliu žinoti.
Dabar tik ką grįžo vienas St. Gucievicz pažįstamas architektas[2]. Sakė labiausiai bijojęs, kad nebūtų priverstas sugrįžęs viešai atgailauti, su nusižeminimu kalbėti, ko negalvojąs. Bet mūsų viršininkams užtikrinus, to iš jo nereikalaujama. (Žinoma, propagandai jo vardas pasitarnaus, ir emigracijoje tai nepraeis nepastebėta, bet tai ne toks jau ilgas nemalonumas.) O šiaip tai jis pats, savu noru, rašo straipsnį apie mūsų architektūros pasiekimus ir trūkumus – naudinga ir visuomenei, ir jam pačiam. Darbo jam siūlė – dėstyti aukštojoje mokykloje, berods, gerai neatsimenu; bet jis – taip ir nesupratau – lyg ir nori dar kiek pailsėti, pasidžiaugti tėviške, o gal tiesiog neskuba, nors šiaip tai didelis nenuorama. Patsai Gucievicz originalas, kaip seniau, – pats nežino, ko nori, prikalba visokių dalykų, kaip, pvz., savo broliui. Laimei, tas toks geras, kad nė nesupyko. Žinote iš seno, kaip jie mylisi[3].
Beje, Tamista rašei abejojąs dėl grįžimo, kad nebūtum kam nors našta. Mielas mano inžinieriau! Ar galite abejoti, kad čia kas nors nesidžiaugtų Jūsų grįžimu ir viskuo su Jumis nepasidalintų. Ar norėtumėte ilsėtis, ar kartais sveikata neleistų dirbti, ar norėtumėte atsidėti literatūrai, žinokit tikrai, kad kas mano, tai ir Jūsų. O uždirbu aš neblogai, ir pragyvenimas kiek lengvėja – nedidelių poreikių žmonėms užtektų su kaupu. Gi jei norėtumėte, turėtumėte ir darbo pagal savo norą – nors ir iki kaklo. Arba nedidelę tarnybą – kad laiko liktų. Arba privačių užsakymų. Galų gale, atgavęs galėtumėt realizuoti vilą[4]. Dėl to nereikia Jums rūpintis nė minutės. Dar barti Jus reikia.
Siunčiu Jums du laiškus panašius įvairiais keliais. Gavęs parašykit atsakymą. Lauksiu. Linkėjimai artimiesiems.
Jūsų Witold Pupo[ws]ky
Vytautas Landsbergis – Vytautui Landsbergiui-Žemkalniui
[per Lenkiją]
Warszawa
1958-01-23
Gerbiamas pone Inžinieriau,
Labai malonu buvo gauti Jūsų malonų laišką. Dėkoju ir sveikinu Jūsų ketinimą aplankyti savuosius. Visi jie išsiilgę Jus pamatyti. Nekantriai lauksime pavasario ir Jūsų kartu su parlekiančiais paukščiais – klajūnais. Teisingai galvojate, kad kur kur, o savo krašte geriausia, kokius vargu jis begyventų. Ilgo laiško rašyti neturiu kada, tik noriu duoti Jums keletą praktiškų patarimų. Juk daugiau mano laiškų jau galite ir nebegauti. Dėl važiavimo ir apsirūpinimo. Materialiai daugiausia apsimoka vežtis (arba iš anksto užsakius parsisiųsdinti) viln. medžiagų, mot. baltinių bei puošmenų – nailono, taftos, penbarchato, taip pat batų. Yra žmonių, kurie ir nedirbdami gyvena iš pardavinėjamų siuntinių. Na, o darbo Jūs visada turėsite, taigi rūpintis daug nėra ko. Galite vežtis sau tokių dalykų kiek norite, tik kad nesusidarytų kartais kiek kompromituojąs įspūdis. Taigi – vidutiniškai. Architektūros knygų galite vežtis kalnus, o kitokių irgi bandykit – jei bus negalima, tai išims. Ir rankraščius vežkitės būtinai, tik atsargumo dėlei, jei kas žūtų kelionėje, galite palikti nufotografavęs negatyvus. Tai paprastas dalykas, greit ir nebrangu. Beje, girdėjau ir apie Jūsų ketinimą aplankyti ir Lietuvą, dar prieš grįžtant Lenkijon[5]. Puikus sumanymas, kurio gal ir nereiktų atidėlioti, jei tik sveikata ar darbo sutartys leis. (Būtų gerai, kad parašytumėt aiškiau, ar greit galvojate važiuoti, ar kada vėliau, ar apsiėmėt siūlytą privatų darbą ir ar tai netrukdys Jūsų išvažiavimui.) Mat, jei jau turite leidimą iš Lietuvos valdžios, tai, atidėjus Jums savo vykimą dėl subjektyvių priežasčių, vėliau jau galėtų trukdyti net grynai viršininkiškos ambicijos. Jei nusitęstų dėl dokumentų (važiuoti Jums reiktų pavasarį ar vasaros pradžioj, o jei nusitęs, tai jau tik kitą pavasarį – ir dėl sveikatos, ir dėl darbo), dėl sveikatos ar juridinių kabliukų, tai kitas dalykas. Bet ir tai, užsimezgus Jūsų susirašinėjimui su ambasada, iš Jūsų pusės turėtų būti nuosekli linija. Net jei nuspręstumėt tėviškėn kol kas neužsukti, tai reiktų labai įtikinančių priežasčių, idant neužsikirtus kelio ateity (pvz., jei norėtumėt atidėti kokiems metams, tai geriau būtų neatsisakyti, bet vis važiuoti, važiuoti, ruoštis, kiek patęsti ir galiausiai susiruošus atvažiuoti po metų – jei taip galvojate dabar, tai neskaitykit, kad aš tai patariau). Lietuvoj plačiai kalbama apie Jūsų atvažiavimą, o valdžia primityvi ir ambicinga. Aš, žinoma, tikiuosi, kad jokių tokių komplikacijų neturėsite, bet tas Jūsų paskutinis laiškas Jadzei[6] ne visai aiškus. Jums gal pasirodė, kad čia pas mus kas nors nepritaria Jūsų užsukimui Lietuvon? Tai be reikalo. Yra gal tik nepasitikinčių tenykšte valdžia, manančių, kad prie progos ji kokios kiaulystės nepadarytų. Na, ir galima bijoti, kad Jūs, vykdamas su dideliu entuziazmu, nenusiviltumėt dabartine Lietuva, savo buvusio veido nebetekusia. Aš tikiu, kad to nebus, kad Jūsų sprendimas atneš Jums džiaugsmą, didesnį už visa kita. O jeigu žmonės rūpinasi Jumis, nori paruošti, tai juk dėl Jūsų, ir pykti visai nereikia. Pletkai tai visai ne pletkai. O pasiruošti Jums kiek reiktų, nes, pvz., ten Jūs galite sutikti iškilmingą sutikimą ar pan. padėtį, kai iš Jūsų bus laukiama medžiagos propagandai, tokios rūšies naudos. (Jūs esat, t. y. būsit Jiems kurį laiką koziriu. Tačiau yra kita pusė, ne tik konservatyvus ir antinacionalinis gyvenimo stabdymas, bet ir pažangesnės tendencijos, kad ir derinančios, pvz., socializmo pliusus su tautiškumo palaikymu. Yra daug žmonių, dirbančių eilinį pozityvų darbą; yra ir paslėpto nutautinimo plati veikla, yra ir individualus priešinimasis tam. Aš tikiu, kad ateitis priklauso pažangesnėms, humaniškesnėms jėgoms. Taip, beje, moko ir marksizmas, šis neklaidingas mokslų mokslas apie viską pasaulyje. Todėl Jūsų žingsnis turės ir kitą pusę – tiesioginę, konkrečią išliekamąją naudą savo kraštui ir, manau, mes abu tikime, kad tai svarbiau. Tuo turite būti tvirtai įsitikinęs.) Pasiruošti, kad nepasijustumėte nei nelauktai nemaloniai (pvz., oficialiai sutinkamas ir giriamas – to, tiesa, gali ir nebūti), nei nebūtumėt apgautas tariamu palankumu. Kad mokėtumėt, reikalui esant, tinkamai pasisakyti, abstrakčiai ir iš garbingų pozicijų, kad vėliau nesigailėtumėt tai pasakęs. Rašau Jums tokius perspėjimus, nes žinau iš seniau, kad lyg jau neužilgo turėjote važiuoti, ir kad suspėtumėt kelionėj apgalvoti, kaip laikysitės. Ir tada, po užsukimo gimtinėn, jau nekantriai lauksime diena iš dienos gimtojoj Varšuvoj[7]. Labai Jūsų laukia mūsiškiai inžinieriai[8]. Jiems bus itin vertingi Jūsų žinios, patyrimas, vardas, parama jų pastangose statyti geriau, skoningiau. Šauniajai lenkų liaudžiai, savam kraštui Jūs atnešit daug naudos, daugiau, negu ten sėdėdamas dėl kokio nerealaus principo. O kad užjūrių tautiečių vadai gali imti plūstis ar peikti, tai tam Jūs turite būti pasiruošęs. Būsite, kaip ir aš, įsitikinęs Jūsų žingsnio teisumu (aš to būtinai noriu), ir todėl kokie nors riksmai, kurie visada gali pasitaikyti, Jūsų nesužeis. Toks jau laikas, kad į kai kuriuos klausimus tegali atsakyti asmeninis įsitikinimas, intuicija, na, ir atsakys istorija. Ją varo žmonių įsitikinimai, kova, poelgiai, – vaisingesni, kai atspėjama perspektyva. Gyvenimas gali būti sunkus, sudėtingas su kankinančiom problemom ir kartais nemaloniais momentais, bet tai yra gyvenimas, veikla, dalyvavimas visoj košėj. Reikia kuo daugiau žmonių – dalyvaujančių ir galvojančių. Ir ateitis turi būti graži, teisinga, suimanti savin visa gera, ką galima rasti bet kuriuose praeities ir dabarties momentuose. Jūs galite įsivaizduoti, kaip trokštu su Jumis susitikti, pasikalbėti, džiaugtis savo ir Jūsų džiaugsmu, dalintis mintimis, planais, patyrimu. Galite būti ramus – visi artimieji Jumis labai džiaugsis. Laukiame ir laukiame, bet jei reiks, jei norit dar palaukti – parašykit aiškiau – tai palauksim ir dar. Esam pripratę, nors ir prailgo, ir kažin ar beverta atidėlioti. Rašykit.
Jūsų Janekas
P. S. Aišku, kad laiškas tik Jums, apie jį kalbėti ir laiškuose minėti nereikia. Parašykit, ar Venta mėgsta kriaušes[9]. Norėčiau jai atsiųsti.
Jan.
Vytautas Landsbergis-Žemkalnis – Vytautui Landsbergiui
Australija – Kaunas, 1959-03-15
Mano Vytuli, gavau pundą laikraščių ir žurnalų. Labai ačiū. Nudžiugau radęs daug rašinių apie Vincą Kudirką. Rašant apie tokius žmones, kaip Kudirka, būtų gerai visiškai atsikratyti bet kokios partinės tendencijos. Būta labai stipraus liaudies žadintojo. Kudirka, pilna to žodžio prasme, yra revoliucionierius, išmintingas, ne bet koks pramuštgalvis, karštakošis, kuris pasirenka kartais netikėtą kelią ir lekia juo prie tikslo, pakeliui… sutriuškindamas sau sprandą.
[Tvarkingai išbraukta, kad liktų gerai skaitoma: Ar kas galėjo abejoti Tarybų šalies žmonių revoliucingumu, kada Tarybų viršūnės sudarė su vokiečių naciais draugiškumo sutartį ir „draugiškai“ pasidalino svetimomis žemėmis. Ar kas gali teigti, kad Molotovas „suburžuazėjo“ ir pardavė socializmo reikalą Ribentropui? Nesąmonė.] Reikia visuomet žiūrėti į veiksmo galutinį rezultatą, o nedaryti išvadų iš to veiksmo paskirų epizodėlių. [Išbraukta: „Kudirka antisemitas, juodašimtis…“ O tas pats Kudirka apie žydus taip rašo: „ir jie toki pat žmonės, ir jie oru nebus gyvi, tik turi užsidirbti ant duonos kąsnio.“]
Jau vien tiktai „Ne tas yra didis“ nusako Kudirkos asmenybę. Ką ir bekalbėti. Ogi ir mano noras grįžti Lietuvon ir dirbti naudingą Lietuvai darbą stiprinamas Kudirkos dvasios banga:
Kol dega krūtinėj šventa ugnis toji…
Kaip kūns ima stingti, dvasia jau susnūdus,
Vėlu juk prie darbo: nei sėsi, nei pjausi…
Kudirka buvo dvasios milžinas. Jį reikia skaityti objektyviai ir, architektoniškai išsireiškus, anų laikų skalėj (mastelyje), be iš anksto sugestijuoto vienokio ar kitokio nusistatymo. Kudirka yra aiškus ir suprantamas. Grynas, kaip krištolas. Didysis humanistas – ir tai viskas, ir tai labai daug. Semkimės iš jo darbų visa tai, kas sudaro jo tikėjimo pagrindą. Vieningai ir išsižadant asmeninių reikalų kovoti su negerovėmis.
O viso to didelio lietuvių tautos kultūros brandinimo šaltinį tikrai rasime Vilniaus Universiteto darbuose. Vilniaus Universitetas (1579–1831) neginčijamai buvo milžiniškas kultūrinės pažangos veiksnys Lietuvoje. Albinas Rimka savo straipsnyje „V. K. savo raštuose“ sako, jog savo rašiniuose jis buvo šalininkas tos srovės žmonių, kurie prisilaiko nuomonės, jog istoriją tveria ir privalo tverti ne didvyriai ir ne specialistai, bet visa tauta arba, pasak jo, vulgus – tai yra „žemėti artojai, suodini kalviai ir fabrikų darbininkai“. Ir tai tiesa!
Tai dar kartą ačiū už Kudirką.
<…>
Tu vieną dalyką nepamiršk, kad atvažiuoja tau artimiausias žmogus – tėvas, artimas ir kitiems, tačiau, bent kurį laiką, visai kitoks ir skirtingas nuo kitų. O gal man tik taip atrodo, o atrodo todėl, kad man dar iki šiol yra labai daug neaiškumų, prieštaravimų; vis dėl to mes daug kuo skirsimės, bent pirmą laiką, kol manyj nusistatys tam tikra lygsvara. Aš buvau jau apie tai ne kartą rašęs.
Operos premjera[10]! Pasveikink Balį drūčiai! Gero vėjo!!! Tuoj parašyk, kaip viskas sekėsi. Aš jaudinuos, tarytum pats tos operos būčiau dalyviu. <…>
Tavo tėvas
Vytautas Landsbergis – Vytautui Landsbergiui-Žemkalniui
1959-05-03 Į laivą
Kaunas
Mielas tėte!
Gavau tavo laiškelį iš Adelaidės, o dabar jau turėjai būti Colombo. Rašyk, kaip sekasi plaukti, kaip jautiesi.
Manau, kad į Leningradą tikrai galėsiu atvažiuoti, tik būtinai duok žinią, kada tikiesi būti. Žinoma, gal sužinosiu ir čia, bet būtų gerai, kad iš Pragos ar iš Londono, jei jau žinosi, duotum telegramą į Vilnių[11].
Ruošiamės sutikti. Tikiuosi kiek atremontuoti Kaune kambarius, nes nuo karo neremontuoti ir atrodo liūdnai. Namų valdyba išmūrijo tvorą[12]. Žodžiu, būsim gražūs neįprastai.
Turbūt kokiai dienai sustosi Vilniuje – aš taip manau – o paskui gal kas iš giminių pavėžės į Kauną. Įsivaizduoju, koks tai bus didelis crescendo!
30 gegužės – Jūratei ketveri metai, bet, matyt, porą dienų nespėsi. Galų gale, tikslumas ir nesvarbu. Svarbu, kad senelis kišenėj turėtų didelį šokoladą.
Aš krutu po senovei. Nieko naujo. Šįvakar važiuoju į Vilnių. Pastovaus darbo liko mėnesis, paskui – kaip jau rašiau – tik neakivaizdininkai. Ką darysim vasarą – neįsivaizduoju. Pradžioj – į Palangą. O paskui turbūt bus labai daug reikalų, reikės susitvarkyti su darbu – kažin kur tau pasiūlys, Vilniuj ar Kaune – ir pagal tai – buto etc. buitiniai reikalai. Aš manau, kad tau visais atžvilgiais būtų geriau gyventi ir dirbti Vilniuje – atmosfera labai skirtinga nuo kauniškės. Žinoma, tai ir pareina nuo tarnybos ir buto klausimų, bet tu galėsi pareikšti savo pageidavimą. Iš karto tai, žinoma, apsistosi Kaune. Čia tau ir galvojam sutvarkyti buv. valgomąjį. Paskui reiktų padaryti žygius namui atgauti[13] – nors atgavus, tai daugybė klapatų iš kitos pusės – o tada dairytis į Vilnių. Na, žiūrėsim, pakalbėsim.
Plauk sveikas ir linksmas, nepersijaudink.
Vytulis
[1] Kristijono Donelaičio gatvėje Kaune, tai sovietų atimtas šeimos namas.
[2] Stuoka, Gucevičius arba Stuoka-Gucevičius – garsus praeities architektas, kurio vardais, kol dar susirašinėta savitais kodais, dangstėsi pats V. Landsbergis-Žemkalnis. Toliau apie jį ir kalbama.
[3] Šiandien tik spėti tegalima, kad čia būta nesutarimo su jaunystės bičiuliu ir svainiu Tadu Petkevičium, kuris ilgai nepritarė V. Landsbergio-Žemkalnio grįžimui į sovietiją iš laisvojo pasaulio.
[4] Vasarnamis Kačerginėje įvairiais atvejais buvo akcentuojamas kaip buvusi atskira architekto nuosavybė (po dvidešimt trejų metų pastangų, 1960–1983, taip jį ir grąžino), kai namas Kaune – Onos Landsbergienės.
[5] Svarstyta ir priešinga eiga: persikelti iš pradžių į Lenkiją, o tada, iš arčiau apsižiūrėjus, grįžti į Lietuvą – deja, SSRS.
[6] Matyt, seseriai Jadvygai Gurevičienei.
[7] Dėl atsargumo – seklių klaidinimas.
[8] T. y. architektai.
[9] Mažajai brolvaikei Ventai Žemkalnytei nusiųsta atvirukas su kriaušėmis.
[10] Kaip tik buvo statoma Balio Dvariono opera „Dalia“. Kompozitorius troško, svajojo, kad jo draugas atvyktų premjerai. Galvojęs apie jį, kai kūrė Dalios ariją „Kaip aš norėčiau Vilnių pamatyti…“
[11] Dar nebuvo aiškus grįžtančiojo maršrutas Europoje.
[12] Silikatinių plytų tvora, skirianti nuo gretimos gatvelės, daugybę metų buvo išgriuvusi, miesto valdžia jos netaisė. Dabar sutvarkė.
[13] Valdžios buvo pažadėta, liko neištesėta. Namą architektas atgavo tik nepriklausomoje Lietuvoje, tada dovanojo sūnui Gabrieliui.