Viktorija Ivanova. Amžinybės žodyno beieškant

2023 m. Nr. 2

Akvilina Cicėnaitė. Anglų kalbos žodynas: romanas. – Vilnius: Alma littera, 2022. – 320 p.

Pasaulyje, kuriame padorias knygų apžvalgas jau geba rašyti dirbtinis intelektas, labai gera skaityti ir rašyti apie knygą, nepavaldžią interneto duomenų spąstams. Turbūt labiausiai taip yra todėl, kad nors knygos pavadinimas sufleruotų kitaip, ji vis dėlto parašyta lietuvių kalba, o šios dirbtinis intelektas dar nemoka, jam ji neperprantama – žinau, nes su savo užsieniečiais lietuvių kalbos mokiniais tikrinau. Akvilina Cicėnaitė savo naujausiame romane „Anglų kalbos žodynas“ pagauna tai, ką tik nuolat žongliruojantys tarp kelių kalbų atpažins – neišverčiamumo skausmą.

A. Cicėnaitė lietuvių literatūros fone man atrodo kaip užsienietė. Nors ir stipriai įsirašiusi jaunimo literatūros lauke bei kartais žybtelėjanti literatūra suaugusiesiems, ji turi nepažįstamosios aurą, kurią sunku tiksliau ir nusakyti. A. Cicėnaitės teksto esencija kyla iš jos patirties rašant vaikams ir paaugliams, taigi aktyviai mąstant apie skaitytoją, iš jos gausių vertimų iš anglų į lietuvių kalbą, kas lemia išugdytą jautrumą šių kalbų santykiui, beigi iš, kaip žinome, gyvenimo Australijoje, (e)migracijos patirties ir nesibaigiančio navigavimo „tarp“.

Kalbant apie romano siužetą, jis primena ilgą tarsi šimtmečiai dieną – romano ašis yra sutuoktinių dienos kelionė po Australiją į Broken Hilį, o aplink ją kaip planetos skrieja pasakojimai, prisiminimai, paaiškinimai. Klojasi kelių laikų (dabarties ir praeities), kelių erdvių (kelio į Broken Hilį bei Lietuvos, Australijos ir Kanados), kelių istorijų (pasakotojos, jos vyro, miestų, žemynų ir daugybės kitų) plokštės, kurias pastabus skaitytojas gali įžvelgti jau knygos viršelyje. Kad keliauja ir skaitytojas, nuolat primenama viena ar kita žodžių „Einam? Einam“ variacija, kuri šiek tiek skaldo tekstą ir sugrąžina skaitytoją į reikiamą erdvėlaikį.

Kaip išduoda knygos pavadinimas, kalba romane yra bene svarbiausia – ji ir įrankis, ir struktūra, ir tema. A. Cicėnaitės tekstas itin pagavus, net atsivertęs atsitiktinę vietą greitai įsisuki į plaukiančius žodžius, nusiiri iki pastraipos ir, žiūrėk, jau verti kitą puslapį. Tekstas neša kaip knygoje aprašomi arcus clouds, kol su visomis metaforomis ir reikšmėmis susijungia į didelę audrą ir netikėtai tvyksteli atpažinimo žaibu. Nors knyga įsukta į žodyno logiką, matyti, jog pasakojimo, o ne struktūros nuoseklumas čia vis dėlto svarbiausias – žodžių „aiškinimai“ keliauja per skyrius, arba pats žodis randasi tekste kur kas anksčiau nei jam priskirtas skyrius. Vieni terminai aiškinami gana tiesmukai („Angliško žodžio reality net nereikėjo versti, gal todėl, kad realybė visose kalbose vienoda“, p. 231), kitiems prisijaukinti pirmiausiai reikalinga ilgesnė įžanga ar pavyzdys.

Romano temos (laikas, atmintis, mirtis ir nemirtingumas bei kt.) glaudžiai persipynusios, tad apie jas sunku kalbėti atskirai – negali paliesti vienos neužkliudęs kitos. Prieš bandant jas atraizgyti, svarbu paminėti, kad romanas – autofikcija, pasitelkiama kaip dar vienas apgalvotas įrankis papasakoti universaliai istorijai: „Rašau apie save, nes jaučiuosi nebeturinti ko slėpti. Nėra unikalių, tik man priklausančių dalykų. Man čia niekas nepriklauso. Autobiografiškumas man dabar atrodo judesys į bendruomenę, nebe egocentrizmas“ (p. 184). Galime matyti daug paralelių su autorės gyvenimu, kurių akivaizdžiausia – išvykimas iš Lietuvos ir dešimtmetis gyvenimo Australijoje.

Keliami tapatybės ir priklausymo klausimai: kas tu esi? Kas yra sava istorija? Koks tavo vardas? Pagrindiniai romano veikėjai neturi vardų, jie lieka nepažinūs iki galo nei skaitytojui, nei patys sau. Galbūt todėl, kad abu, kaip pasakotoja įvardina, migrantai, o tai reiškia nuolatinį judėjimą, neįsivardijimą: „Migrantai buvo kelionė, betiksliškumas, esamasis laikas, o emigrantai buvo pasiektas kelionės tikslas“ (p. 168). Nepriklausymą jokiai žemei, migravimą pasakotoja perteikia per veikėjų istorijas. Vyras, kanadietis, pasakoja apie Monrealį, savo gimtą miestą, kaip apie prarastą: „Nebepažįstu to miesto. Monrealis, kurį pažinojau, liko dvidešimtame amžiuje“ (p. 242), moteris apie Vilnių kalba: „Priklausiau Vilniui, tačiau ne tam realiam, o įsivaizduojamam, praėjusiam, tam, kurio jokia forma nebebuvo, tad ir negalėjau grįžti“ (p. 264). Dviejų realities – tikros ir įsivaizduojamos – egzistavimas itin skausmingas. Ko gero, svarbiausias romano leitmotyvas būtent ir yra prarasto laiko ilgesys, kurio negali užpildyti naujo miesto, susikurtų namų džiaugsmas.

Ilgesys – „migrantų adresas“ (p. 270) – knygoje taip pat apžvelgiamas skirtingais rakursais. Mes supažindinami su terminu solastalgija (nostalgija namams, kuriuose esi, tačiau jie negrįžtamai pasikeitę), o kartu ir su šio specialiai sukurto žodžio ribotumu – „Praradimo skausmas ir kaltė negali būti sutalpinta nei į vieną žodį, nei į tūkstančius tomų žodyno“ (p. 240). Taip pat žodyne atsiranda žodžiai Lost, Homesick, Missing ir Yearning, bandoma kalbėti apie tarpinę būseną (Serendipity), kai džiaugsmas radus ir liūdesys praradus susipina į viena.

Neišverčiamumo skausmas taip pat yra ir negalėjimo pavadinti tos tarpinės būsenos skausmas, su kuriuo romano veikėjai tvarkosi skirtingai. Pasakotojos vyras, rodosi, šios vidinės kovos nepatiria, netgi leidžia anglų kalbai užimti prancūzų kalbos teritoriją. Įdomi, nors ir mažai regima Džinė, pasakotojos draugė korėjietė, atvykusi į Australiją ieško prieglobsčio be kalbų, be įtampos: „Man norisi pasinerti į savo meno kūrinį, kur nesvarbu, kokia kalba aš šiandien kalbu, ar esu australė, ar korėjietė, nes ką daryti, jei pati to nežinau? Mano namai neturi kalbos“ (p. 222–223). Pasakotoja, kita vertus, imasi to paties žingsnio, kūrybos, tačiau dėl kitų priežasčių: „Rašymas bus mano kova su neišverčiamumu“ (p. 315).

Nors knygoje akivaizdi (ir pagrįsta) pretenzija į universalumą, įdomus šių konkrečių kalbų – lietuvių ir anglų – santykis bei iš jo kylančios komplikacijos. Pirmiausia, tai tapatybės klausimas: „Kai kalbu ne gimtąja kalba, jaučiuosi įrėminta, įkalinta, standartinė. Dar – banali, vaikščiojanti emigrantės klišė. Toji, kuri buvo beribė – dingsta, atsiranda tik lėktuvui leidžiantis mylimo miesto oro uoste“ (p. 183). Išsilaisvinimas iš anglų kalbos kartais lygus ištrūkimui iš Australijos, akimirkomis šie du dėmenys suvokiami kaip ribojantys, kalinantys: „Anglų kalba mus suvedžiojo. <…> Ji turėjo mane išlaisvinti, bet tapau jos įkaite“ (p. 157) ir „Australija man tapo kalėjimu“ (p. 272), kai kalbama apie pandemijos metus, negalėjimą pasirinkti, kurioje sienos pusėje likti. Iškalbingas, kiek komiškas anglų kalbos prilyginimas triušiams – invazinei rūšiai, kenkiančiai Australijos florai ir faunai (p. 288). Priešpriešą, nesusikalbėjimą, patirčių netolygumą kuria ir tai, kad pasakotojos vyrui pamiršti savo prancūzų kalbą ir Kanadą reiškia visai ką kita: „Žinojau tik tai, kad jis niekada nesigailėjo. Australija buvo jo laisvė“ (p. 301).

Vyro ir moters santykis – dar viena stipri romano siužetinė linija. Skirtingi žmonės talpina skirtingas kalbas, istorijas ir jausmus. Santuoką moteris apibūdina kaip bendro žodyno ir vidurio kelio paieškas, gyvenimą, kupiną kompromisų, kartais tylos ir nesusikalbėjimo (p. 272). Kelionė į simboliško pavadinimo Broken Hilį ne tik romano centras, bet ir santykių pasitikrinimas, išbandymas.

Besikeičiančiame pasaulyje pasakotoja ieško pastovumo svarstydama nemirtingumo klausimą: „Nemirtingumo ieškau žodžiuose – savos bei svetimos kalbos“ (p. 183). Mirtis čia pasirodo įvairiais pavidalais – pasakotoja svarsto savo galimas mirtis (p. 13), senėjimą (p. 179), ne kartą kalba apie globalines katastrofas, kurios ypač ryškios Australijos žemyne (p. 153), pandemijos akivaizdoje įsivaizduoja mylimojo netektį ir mąsto apie išnykusias kultūras bei kalbas (p. 161). Neretai užmarštis sugretinama su mirtimi, pamiršti kalbą – tai pamiršti save (p. 199).

Nemirtingumas romane kaip ir visa kita – daugiasluoksnis. Skyriai „Afterlife“ ir „Eternity“ tarsi tiesiogiai nurodo į maištą prieš mirtį, tačiau taip pat tai – amžinas judėjimas („Kol važiuosime, liksime gyvi“, p. 75) ir bandymas būti „tarp“ („Išvažiavimas žadėjo nemirtingumą, – kūno, dvasios ir miesto, – bet neišpildė savo pažado“, p. 242) bei galiausiai tai horaciškas išsigelbėjimas nuo užmaršties – non omnis moriar: „Rašysiu knygą, kurią norėjau parašyti daugybę metų. <…> Tą, kuri ištiktų it stebuklas, atsidurtų tarp vieno procento knygų, kurios turės savo likimą, savo afterlife“ (p. 315). Žodžiais kovojama prieš mirtį, prieš užmarštį, prieš neišverčiamumą.

Romane nėra nieko atsitiktinio, nieko nereikšmingo. Rašytoja tarsi kruopšti sodininkė sėja metaforų sėklas viso pasakojimo metu vien tam, kad skaitydamas paskutinį knygos puslapį už iš pažiūros paprastų palyginimų matytum visą prisirpusią ir daugiaspalvę žmogaus, miestų, kalbos istoriją, kurios kitu atveju nesuprastum.

Galėtume galvoti, kad jei jau rašoma apie kalbą, knyga skirta pasišventusiems kalbos mylėtojams (čia neapsiriboju žodžiu „filologai“), tačiau šis žodynas bus artimas tiems, kas ilgisi vietų, kurias nuplovė laikas; kas gyveno svetur ir tas svetur tapo centru; kas bent kartą nesusikalbėjo su kitu, nors iš pažiūros kalbėjosi ta pačia kalba. Kitas Akvilinos Cicėnaitės knygas norisi vadinti kelionėmis laiku, ar jos būtų į tūkstantmečio susidūrimą, ar į vieno amžiaus pradžią, o gal kito pabaigą. Naujausioji knyga praplečia literatūrinės metafizikos ribas ir kviečia mus į kelionę po žemynus, per laiką, atmintį ir, be abejonės, – per kalbas.

Einam?

Einam.