Raminta Gamziukaitė-Mažiulienė. Visatos modeliai pagal Adalbertą Stifterį

2010 m. Nr. 7

Austrų literatūra jau nuo viduramžių artimai susijusi su vokiečių literatūra, ir tokia kaimynystė nebūtinai jai naudinga. Garsiausias vokiečių herojinis epas yra „Nibelungų giesmė“, bet visi šaltiniai teigia, kad paskutinį „Giesmės“ variantą su­kūrė nežinomas austrų spielmannas (klajojantis dainius). Lygiai tą patį vaizdą matome viduramžių riterių meilės lyrikoje – Minnesange – daugelis minezingerių kilę nuo Dunojaus, ir tik vėliau, stiprėjant prancūzų trubadūrų įtakai, riterių mei­lės lyrikos centras persikelia prie Reino. Taigi nemaža Minnesango kūrėjų dalis buvo austrai, tačiau pats Minnesangas, kaip ir „Nibelungų giesmė“, priklauso vo­kiečių literatūros paveldui. Žinoma, situacija sudėtingesnė, nei čia nupiešiau, bet tai kartojasi ir kitokiomis istorinėmis aplinkybėmis. Paprasčiau galima pasakyti taip: jeigu austrų rašytojas vidutinis, jei jis nepagarsėja, tai ramiai paliekamas aust­rų literatūros lentynoje. Bet jeigu R. M. Rilke, H. von Hofmannsthalis, R. Musilis ar kita garsenybė, jie nepastebimai perkeliauja į vokiečių literatūros istoriją, nes ir vokiečiai, ir austrai (taip pat ir šveicarų dalis) kuria vokiečiakalbę literatūrą. Be abejo, žinovų ir tyrinėtojų tai neklaidina, o ir nemanau, kad kas nors sąmoningai mėgintų savintis garsius autorius, tačiau skaitytojo sąmonėje vis dėlto didieji aust­rai gali ir nebūti įprasminti kaip austrų rašytojai. Kodėl apie tai kalbu? Manau, domintų klausimas, ar esama tokių savybių, kurios leistų teigti, jog tai būtent aust­rų autorius. Kad galima būtų atsakyti į šį klausimą, prireiktų studijos, todėl pa­žvelkime kitaip: man regis, Adalbertas Stifteris (1805–1868) kaip tik ir yra tikrai austriškas autorius, todėl, susipažinę su juo, bent iš dalies suvoksime austriškumo pobūdį, nors suprantame, kad gryno, izoliuoto, rašant vokiečių kalba ir europinėje terpėje, austriškumo negali būti.

Ir vis dėlto savitumų būta. XVIII a. pabaiga ir ypač pirmieji trys XIX a, šimtmečiai – romantizmo klestėjimo europinėse literatūrose periodas. Austri­joje romantizmo grynu pavidalu beveik nerasime, išimtis – poetas Nikolaus Lenau, o greta jo tikrų romantikų nematyti – poeto amžininkai yra dramų kūrėjai J. Nestroy’us, F. Raimundas, F. Grillparzeris ir chronologiškai vėlyviausias Šioje eilėje prozininkas A. Stifteris. Literatūros istorikų nuomone, viena romantizmo nepopuliarumo Austrijoje priežasčių, – nenutrūkusį viduramžių kultūros istori­jos tradicija, kurią atgaivinti atkakliai siekė vokiečių romantikai. Skirtingai nei romantizme, dominuojantis XIX a. pradžios žanras Austrijoje – drama. Garsioji Vie­nos komedija, kurios ryškiausias atstovas J. Nestroy’us, evoliucionavo į stebuklinę dramą F. Raimundo kūryboje ir atvedė prie istorinių pasaulėžiūrinių F. Grillparzerio kūrinių. Garsiajame Burgtheater ir kituose Vienos teatruose vaidinamos gal tik Austrijoje taip populiarios, pasaką, fantastiką ir liaudiško teatro patirtį jungiančios, pjesės – Zauberspiel (arba Singspiel). Jose gyva barokinė tradicija, bet neišnyko ir klasicizmas, kurį praturtino švietėjiškos idėjos. Šios tendencijos glaudžiai susijusios su iškilaus prozininko A. Stifterio pasaulėžiūra bei kūryba.

Teatro spindesys A. Stifterio nesuviliojo, bet Vienos žavesiui negalėjo likti abejingas. Gimęs tuometės Austrijos pietryčiuose, Bohemijoje, kur jo protėviai jau nuo XVII a. audė liną ir prekiavo jo gaminiais, būsimasis rašytojas manė esąs valstietiškos prigimties – nors tėvai nebuvo valstiečiai – gal dėl giluminio ryšio su gamta, išsaugoto per visą gyvenimą. Dar mokydamasis Kremsmiunsterio be­nediktinų vienuolyno mokykloje, pro savo langą regėjo Alpes, ir naujas, lig tol ne­pažintas gamtovaizdis jį kerėjo, pradėjo rašyti eiles, bet greitai paaiškėjo, kad tikroji kūrėjo stichija – ne poezija.

Baigęs mokyklą, 1826 m. A. Stifteris vyksta studijuoti į Vieną. Neįvykdęs motinos noro ir nepasirinkęs dvasininko kelio, jis stengėsi intensyviai mokytis, tačiau, blašky­damasis nuo vienos disciplinos prie kitos, studijų taip ir nebaigė. Bet Vienos kultūri­nis klestėjimas apie 1830 m. pažadino kūrėją, A. Stifteris pradėjo fiksuoti studen­tiško gyvenimo įspūdžius, o vėliau sudarė rinkinį „Viena ir vieniečiai“ („Wien und die Wiener“, 1844). Pragyvenimu teko pasirūpinti pačiam – anksti miręs tėvas turtų neužgyveno, – tad A. Stifteris ėmėsi tradicinės XVIII ir XIX amžių neturtingų kūrėjų veiklos. Tais laikais ypač paklausios buvo namų mokytojo, vadinamojo hofmeisterio, paslaugos. Tuo teko užsiimti dažnam materialiai neaprūpintam kūrėjui, bet sekėsi ne visiems vienodai. A. Stifteris greitai tapo savas aristokratų bei pasiturinčių biur­gerių namuose, buvo gerai vertinamas kaip mokytojas ir auklėtojas, pažeminimų jam neteko patirti. Būsimojo rašytojo pedagoginė nuostata buvo tokia: norėdamas mokyti, privalai kažką žinoti, norėdamas auklėti, turi kažkuo būti.

Studentiškas atostogas praleisdavo gimtinėje su motina, juos siejo labai stiprus ryšys. Dar studentas pamilo turtingo lininių audinių pirklio dukrą Fanny Greipl, bet nesijautė turįs teisę prisiimti atsakomybės už būsimą šeimą. 1837 m. vedė gražuolę modistę iš Vienos, Amaliją Mohaupt, kuri gerai šeimininkavo, tačiau dvasiniu požiūriu lygiaverte savo vyro partnere tapti nesugebėjo, gal ir nesistengė. Adalbertas ir vėliau apie Fanny kalbėjo kaip apie sielos nuotaką, kuriai meldžiasi visa, kas jo viduje geriausia. Nors sutuoktinių gyvenimą labai aptemdė bevaikystė, taip pat nestabili materialinė padėtis, neteisinga santuoką su Amalija vadinti nelaiminga.

Tiesa ta, kad A. Stifteris, nors veržėsi į aktyvų gyvenimą ir pagaliau įsitvirti­no jame, daug nuveikdamas ne tik literatūros, bet ir švietimo srityse, vis dėlto buvo pesimistinės prigimties, ilgai dvejojęs dėl savo pašaukimo žmogus, linkęs į liūdesį, depresijas ir kitas slogias sielos būsenas – begalinį nerimą, niekuo nepa­grįstą baimę, negalėjimą ilgiau išbūti toje pačioje vietoje, visiško bejėgiškumo pajautimą ir pan. Pagrįstas buvo tik jo netikėjimas pasveikimu, kai jau sunkiai sirgo, o mirtis apgaubta neaiškumo bei spėjimų – kęsdamas didžiulius skaus­mus, pusiau sąmoningos, artimos komai, būsenos jis skutimosi peiliuku pavojin­gai susižalojo kaklą ir nuo tos žaizdos mirė. Apsisprendė baigti gyvenimą savižudybe? Galbūt. Būdamas nepakaltinamas, norėjo išsivaduoti nuo skausmo? Ar­ba poelgis visiškai nesąmoningas? Taip pat neatmestina versija.

per paskutinius trejus gyvenimo metus A. Stifteris kelis kartus vyko gydytis į Karlsbadą, ten rado dar neišsitrynusius J. W. Goethe’s pėdsakus; pakeliui ap­lankė Prahą, Niurnbergą, ypač žavėdamasis abiejų miestų senamiesčiais. Iš tikrųjų A. Stifteris buvo ne miesto žmogus, tuo galima įsitikinti daugelį kartų, kai skaitai išskirtinius gamtos reiškinius vaizduojančius jo apsakymų epizodus. Kad ir tokį iš rinkinio „Mano prosenelio aplankas“ („Die Mappe meines Urgrossvaters“, 1841–1842): gydytojo namelis kalnuose, gausiai sninga kelias dienas be paliovos, netikėtai viskas pasidengia ledu, kraupi tyla miške, ją nuolat sutrikdo staiga lūžtantys ir griūvantys, neatlaikę ledo svorio, spygliuočiai; aplink tvyro nerimas, kol pagaliau netikėtas pragiedrėjimas, šilto vėjo dvelksmas išsklaido nevaldomos stichijos sukeltą baimę, ir žmonės lengviau atsidūsta – potvynio nebus, namų nenuneš, sniegas dingo tarsi savaime. Tai įtaigu, įspūdinga, meniška ir parodyta savo pareigas vykdančio ekstremaliomis sąlygomis gydytojo akimis. A. Stifteris ir ne kaimo žmogus, jis – gamtos plačiąja prasme žmogus, dieną, kai pirmą kartą išvydo jūrą, laikė vos ne svarbiausia savo gyvenime.

Pagal tuometės literatūros kontekstą būdamas vienintelis iš tikrųjų reikš­mingas prozos kūrėjas, A. Stifteris susilaukė tokio amžininkų kritikų dėmesio, koks skiriamas toli gražu ne kiekvienam autoriui. Bet ir vertinimų skalė labai plati – nuo „dieviškojo Stifterio“ iki migdomuosius pavaduojančių kūrinių auto­riaus. Tiesos kaip visada reikėtų ieškoti per vidurį, bet kai kalbame apie kūrėjo recepciją, tiesa yra ir subjektyvi, arba ji ne viena, nes dieviškas A. Stifteris ar migdančiai nuobodus, priklauso nuo to, ko vienas ar kitas skaitytojas tikisi ir ar jo perskaitytas tekstas atitinka lūkesčius bei nuostatas.

Kiekybiškai vertinant, kritiškų amžininkų kalbų, atrodo, būta daugiau nei pozityvių, bet autoriui priekaištauta kaip tik dėl jo savitumo, net išskirtinumo. Esą A. Stifterio kūryba pernelyg vienpusiška bei ribota; per daug toli nuo pasaulinės reikšmės įvykių, atrodo tarsi įrėmintas natiurmortas; palyginti su žmogaus gyve­nimu, joje per daug erdvės atiduodama gamtai, platūs ir detalūs aplinkos aprašy­mai netampa fonu žmogaus raiškai, greičiau jis pats virsta dekoracija nepriklau­somai gyvuojančios gamtos apsuptyje; labai išsiplėtę aprašymai stabdo ir taip veiksmo stokojantį pasakojimą ir ardo visumą; tais atvejais, kai A. Stifteris vis dėlto ryžtasi pirmame plane vaizduoti žmogų, jis baimingai apeina visa tai, kas didinga, galinga, ir pasirenka personažus, kurių egzistencija tyli, nepretenzinga jie tiesiog vegetuoja ir yra panašūs į nepastebimai augančius medžius; ten, kur būti­na, autorius apsiriboja keliais sakiniais, pasakodamas apie vidinius ar išorinius personažų konfliktus, kad vėl galėtų pereiti prie, vertintojų nuomone, nereikš­mingų kasdienybės detalių išskaičiavimo. Visa tai susumavęs, kritikas Wilhelmas Hemsenas¹ paskelbia negailestingą nuosprendį – A. Stifterio pasakojimai nesą tikri meninės prozos kūriniai, o tik studijos, eskizai. Beje, pavadinimą „Studijos“ („Studien”, 1844–1850, 6 t.) A. Stifteris pats pasirinko pirmiesiems savo rinki­kams, bet tikriausiai ne todėl, kad pabrėžtų jų neužbaigtumą, eskiziškumą.

Įdomu, kad negeranoriški vertintojai kiek vėliau netiesiogiai pripažins, jog jų įkelti trūkumai iš tiesų yra nekintantys A. Stifterio kūrybos stiliaus bruožai. Jiems teko nusivilti, kai po „Studijų“ taip ir nesulaukė brandesnių kūrinių, o vėlesni tik pa­tvirtino, kad „Studijose“ jau buvo „visas Stifteris“, jis netobulėjo, todėl ko nors reikšmingesnio iš šio rašytojo esą nebegalima tikėtis. Tai koks gi tasai „visas Stif. teris“ ir kokie nekintantys jo kūrybos stiliaus bruožai? Ar „dieviškas Stifteris“ kure užburiančią prozą, ar tebuvo beviltiškai nuobodus kasdienybės metraštininkas?

Pagal J. W. Goethe’ę „tik sugebėjimas save apriboti parodo tikrą meistriškumą“. Akivaizdu, kad A. Stifteris, sąmoningai ar intuityviai, buvo užsibrėžęs tam tikras ribas, kurių savo kūriniuose neperžengė. Taip pat niekas neginčys teiginio, kad pasirinktoji erdvė nėra itin plati, rašytojas nekėlė ir nemėgino spręsti klau­simų, privertusių kryžiuotis amžininkų špagoms. Bet ar turime teisę dėl to prie­kaištauti? Šis autorius dar spėjo pagyventi besibaigiančioje J. W. Goethe’s epochoje ir jos pamokas išmoko: kiekvienas žmogus yra tiktai viena grandis milžiniškoje žmonijos grandinėje ir viskuo jis negali būti: ir absoliutumas, ir universalumas – tai, ką F. Schilleris vadino „Totalitat“, – viename žmoguje neįmanomas. Bet ir vie­nas žmogus, jei sugeba surasti geriausiai jo duomenis ir gabumus atitinkančią nišą, pajėgus nuveikti kai ką didinga bei reikšminga, suvokti savo individualy­bės branduolį, sutelkti visas jėgas asmenybei atsiskleisti.

Kritika turi teisę ir net pareigą pasakyti: štai tos ribos, kuriose skleidžiasi vieno ar kito kūrėjo talentas; bet jų žinojimas yra tik privalumas, o ne trūkumas kūrėjui, suvokiančiam, kokio tikslo jis siekia. Pagrindinė autoriaus mintis įkūny­ta jau „Studijose“: tik tyli, bet nuosekliai į kultūros puoselėjimą nukreipta veik­la gali suteikti tikrą pasitenkinimą bei dvasios ramybę.

Ši mintis nepakito ir kituose rinkiniuose – „Margi akmenys“ („Bunte Šteine“, 1853,2 t.), jau minėtame „Mano prosenelio aplankas“, – todėl kritikai amžininkai ir nepastebėjo juose nieko nauja, ko nebuvo „Studijose“. Tačiau rinkinyje „Margi ak­menys“ vis dėlto išryškėjo gal ir ne nauja, bet lig tol mažiau pabrėžta auklėjimo ten­dencija, estetinį aspektą susiejanti su etiniu. A. Stifteris, atidus ir jautrus nuolat be­sikeičiančio gamtos grožio ir įsimintinų jos reiškinių stebėtojas, nenorėjo tapyti vien gražių eskizų, jis kvietė padėti žmonėms, bendradarbiauti su jais, jei reikia, ir pa­siaukoti. A. Stifterio „Studijų“ veikėjai (kiekvienas savo srityje) nepaliaujamai tobuli­na, ką jau yra sukūrę, plečia sodybas, gražina aplinką ir dirbdami patys tobulėja.

Ar savo personažams griežtus etinius kriterijus taikantis A. Stifteris iš tikrųjų tėra sausas, pedantiškas ir nuobodus moralistas? Na taip, savo dvasia jis Švieti­mo epochos sūnus, pavėlavęs austrų švietėjas, net ir asmeninėje biografijoje daug laiko paskyręs gimnazijų reformai įgyvendinti. A. Stifterio prioritetas – auklėji­mas, ir kai kurie XVIII a. švietėjiškos literatūros trūkumai jam nebuvo svetimi. Bet nepamirškime, kad jis gyveno jau XIX a., kūrė jau po J. W. Goethe’s ir orien­tuodamasis į jį: „Aš, žinoma, ne Goethe, bet vienas iš jo giminės.“ Tai paties A. Stif­terio daug pasakantys žodžiai. Ir jei, puoselėdamas ir skleisdamas auklėjimo idėją, J. W. Goethe sugebėjo būti nenuobodus moralistas, tą sugebėjo ir A. Stifteris.

XX amžius atrado tai, kas buvo įvardyta kaip „teksto malonumas“. A. Stifterio laikais nebuvo tokio apibrėžimo, bet pats fenomenas egzistavo. Teksto malonu­mu mėgavosi autorius, kai neskubriai pasakojo paprastas, bet prasmingas gyve­nimo istorijas su visomis, atrodytų, nereikšmingomis smulkmenomis. Kiekviena jų iš tikrųjų nėra reikšminga, bet pasakojimo tėkmėje būtina. A. Stifterio kūrinių pasakotojas siūlo mums tai, ką jis geriausiai sugeba – kalba apie gamtą ir su­kuria nuotaiką, būsenas, apie kurias daugžodžiauti nenori ir nemoka. Šis priori­tetas gimdė priekaištus, kad gamtai skiriamas daug didesnis dėmesys negu žmogui. Bet kas pasakė, kad gamta nėra lygiateisis literatūros objektas (greta kitų)? Ar daug kūrėjų sugeba kalbėti apie gamtą taip, kaip A. Stifteris? Anksčiau minėtas, per 30 puslapių, – čia jau greičiau išimtis, bet tai esmės nekeičia, – nusidriekiantis stulbinančio gamtos fenomeno pavaizdavimas nesulyginamas su mažiau talentingų rašytojų peizažiniais paveikslėliais, kuriuos dažnas skaitytojas godus veiksmui, tiesiog praleidžia. Imant į rankas A. Stiflerio tomelį, reikia nusiteikti teksto malonumui ir pamiršti, kad būna dar ir veiksmas.

Fragmento „Margarita“ (rink. „Iš mano prosenelio aplanko“) apimtis – 117 pus­lapiu Jūsų teisėtus lūkesčius išgirsti apie Margaritą kad ir ne pirmame, tai bent dešimtame puslapyje autorius skaudžiai apvils – turėsite perskaityti net 66, kol pagaliau pasakotojo akimis išvysite bažnyčioje sėdinčią heroję greta juodu aksominiu švarku pasidabinusio tėvo, apie kurį papasakota kiek daugiau, o apie dukterį skaitome: „Jo duktė taip pat vilkėjo aksomine suknele, tik tamsiai žalia. Jos rudi plaukai buvo perskirti virš kaktos.“ Apie herojui pasakotojui padarytą įspūdį suži­nome štai ką – jis nemėgo perukų, todėl herojui patiko, kad nei tėvas, nei duktė jų nedėvėjo. Nepamirškime, kad pasakoja prosenelis (jo vardas – Augustinas – pirmą ir paskutinį kartą paminėtas baigiantis pasakojimui) tais laikais, kai mediciną baigęs herojus iš Prahos, kur studijavo, į gimtąsias vietas kažkur Alpėse grįžta pėsčias. Tada dar buvo madingi perukai. Dar po septynių puslapių jaunas daktaras apsilanko nau­juose, dar nebaigtuose statyti, pulkininko namuose, kur pasisveikina su jo dukra. Apie ją tiek: „Jo duktė Margarita buvo labai graži. Prahoje aš pažinojau Kristiną, prekybininko dukrą, ji buvo labai graži, bet Margarita už ją daug gražesnė.“ O toliau lyg niekur nieko, apie tą vasarą įsigytą naują vežimaitį, pritaikytą dviem arkliams, ir apie tolimesnę pulkininko namo statybą.

Net atsiribojus nuo to, kad A. Stifterio apsakymuose dominuoja gamta, prie­kaištas, kad autorius per mažai pasakojimo erdvės bei dėmesio skiria žmogui, atrodo, visiškai pagrįstas. Kyla klausimas, kodėl taip yra? Ar A. Stifteris nesugeba, ar sąmoningai nesiima atskleisti vidinio gyvenimo? Gal ir per drąsu teigti, kad tai atspindi austrų mentalitetą, bet rašytojas apdovanotas sugebėjimu visatą įžvelgti mažame Alpių slėnio kaimelyje arba užmiesčio dvaro „rožių name“. Tai vėl ribų užsibrėžimas, bet jokiu būdu ne ribotumas. Ir dar viena aplinkybė atrodo svarbi – žmogus šiam autoriui – tai gamtos ir visatos dalis, bet jis nesureikšminamas, nepaverčiamas visa ko centru. Greičiau jau pastatomas į savo vietą, žmogui siūloma integruotis į aplinką, visumą, nepažeisti pasaulio tvarkos. C. D. Sorgas pažymi: „Aukščiausias auklėjimo tikslas – pasiekti, kad žmogus suvoktų gamtą kaip kos­mosą, o tada jis jau sugebės teisingai suprasti ir savo gyvenimą“².

Grįžkime prie „Margaritos“. Gyvenimas ten ramiai teka sava vaga, žiemą kei­čia vasara, gydytojas važinėja pas ligonius, vasarą jų mažiau, todėl jis turi dau­giau laisvo laiko, vaikštinėja po miškus su Margarita, mokydamas ją įvairiausių žolynų bei lauko ir miško gėlių pavadinimų. Dialogų nėra, gal jie beveik nesikal­ba? Žinome tik, kad per pasivaikščiojimus jos ranka švelniai uždėta ant jo ran­kos. Ir tada vieną vasaros dieną, panašią į visas kitas, paprastas klausimas tren­ki lyg perkūnas iš giedro dangaus. Tekste apie miško ir jame randamų gėlių grožį keliais brūkšneliais išskirtas sakinys: „Tada aš paklausiau Margaritos, ar ji mane iš tikrųjų myli.“ Ji neatsako, vietoje žodžio – gestas: „Ji paraudo, sutriko ir palingavo galvą.“ Gestas netgi nelabai aiškus, nes vokiškai „den Kopf schūtteln“ greičiau reikštų neigimą, tačiau herojus vis dėlto gestą išsiaiškina kaip patvirtinimą, bet ir jis nieko nesako, jie, skindami gėles, eina toliau. Grįžęs į namus, herojus sau prisipažįsta, kad viduje jaučiasi toks laimingas, jis neranda žodžių tai būsenai išreikšti. Margaritos meilę patvirtina jos elgesys kitą dieną. Kai daktaras lankosi pulkininko namuose, ši, nusivedusi svečią į savo kambarį, be klaidų išvardija visus surinktų akmenų bei sudžiovintų žolynų ir gėlių var­dus: „Ji pasakė visus pavadinimus, nepraleido nė vieno.“ Keistai kalbamasi A. Stif­terio apsakymuose. Bet negi taip lengvai patikėsime, kad rašytojas neranda tin­kamų žodžių, nors gyvo žodžio, dialogo stygius išties akivaizdus?

Pirmiausia nereikėtų pamiršti, kad kalbame apie laikus, kai populiariausias žan­ras buvo vadinamas auklėjamuoju romanu (Bildungsroman). Tiesa, jis beveik vienvaldiškai viešpatavo XVIII a., bet šio gyvybingo žanro pavyzdžių esama ir XIX, ir net XX a. literatūroje, nors, laikui bėgant, šiek tiek keitėsi. Auklėjamajame romane nėra nei psichologizmo, nei psichologizavimo. Apie personažų būsenas, jų išgyvenimus daug nekalbama, juolab nematome viso to iš asmenybės vidaus, o tik pasakotojo aki­mis. Herojaus veikla jį keičia ir tobulina, bet visa tai rodoma, bet ne aptarinėjama. Toks yra ir J. W. Goethe’s metodas, o A. Stifteriui, kaip žinome, J. W. Goethe – etalonas.

Kita vertus, yra dar ir tokia veiksminga literatūrinė priemonė kaip nutylėji­mas, taip pat dabar jau nieko nestebinanti potekstė. Ar nebuvo jos A. Stifterio tekste, ar neatsirado anksčiau, negu buvo oficialiai įteisinta literatūrologijoje? Bet rašytojui priekaištauta, kad, net ir pasirinkęs vaizdavimo objektu žmogų, nukrei­pia žvilgsnį į mažus, šalutinius, nereikšmingus dalykus ir akivaizdžiai vengia to, kas didinga, galinga, siautulinga. Vaizdžiai kalbant, parodo mums ne audros šėls­mą, o tik nutolstantį audros debesį – ji įvyko tarp eilučių. A. Stifterio kūriniams atsirasti nereikia didingos medžiagos, turtingos istorinėmis pervartomis ar pat­riotinėmis tendencijomis. Bet grožis būtinai turi švytėti, lietaus lašą A. Stifteris parodo skaitytojui kaip spindintį brangakmenį, tačiau jį domina ir tiesiog „margi akmenys“. Pakerėtas Alpių gamtovaizdžio, rašytojas lieka jam ištikimas ir ne­ieško gamtos grožio tolybėse, jis sugeba rasti visa, ko reikia, nuo gimimo arti­muose kalnuose bei miškuose. Didybė ir galybė lengvai atpažįstamos iš pirmo žvilgsnio, bet reikia didelio talento, kad jas atrastum mažuose kasdienybės švys­telėjimuose. O tai padaryti galima tik ilgai ir kantriai pasakojant apie tą kasdie­nybę, kurioje, atrodo, nėra jokios prošvaistės. Žmogus gyvena ir visos jo dienos panašios, bet tam ir reikia sukurti monotonijos įspūdį, kad vieną dieną, tegul ir prasidėjusią kaip visos kitos, įvyktų gal nušvitimas, gal meilės prisipažinimas, o gal katastrofa. A. Stifteris, nepavargdamas, pina lyg ir paprastų, nereikšmingų žodžių voratinklį ir tarsi hipnotizuotojas nejučia taip apraizgo juo skaitytoją, kad šiam nebereikia įvykių, sukrėtimų, veiksmo dinamikos, konfliktinių situacijų. Ar turi teisę egzistuoti toks rašytojas? Be abejo. Ar reikia jam savų, dvasiškai ir emo­ciškai artimų skaitytojų? Būtinai! A. Stifterį skaitys ne kiekvienas.

Ypač šiandieninis begalinio skubėjimo amžiaus skaitytojas nenorės eikvoti brangaus laiko subtiliems Alpių regiono gamtos aprašymams. Ir kamgi vargti, jeigu tas pačias Alpes nuo jo skiria kelių valandų skrydis? Šiam optimistui gali­ma priminti, kad A. Stifterio aprašytųjų kalnų jis tikrai nepamatys, – turizmo industrija nulėmė puikių kelių atsiradimą perėjose, šen bei ten stūkso statybų kranai, ir neatsitiktinai kartą per metus viršūnėse uždegami laužai, perspėjantį apie grėsmę kalnams dėl gamtą niokojančio žmogaus invazijos. Šiandieninis turis­tas žvelgia į kartais jau netgi nykoką gamtovaizdį pro patogaus autobuso langą, o A. Stifterio apsakymo „Užkietėjęs viengungis“ („Der Hagestolz“) herojus Vik­toras pėsčias išeina iš jaukaus slėnyje pasislėpusio kaimelio, keliauja ne vieną dieną, kol pasiekia pirmą kelionės tikslą – kalnų ežero salą ir joje stovintį vienuo­lyną, kur turi aplankyti dėdę. Ar bereikia sakyti, kad pasakotojas lydi personažą ir naudojasi jo kelione kaip galimybe dar ir dar kartą parodyti Alpių gamtos grožį? Dėl tų kartais iš tikro ilgokų aprašymų A. Stifteriui daugiausia ir priekaištauja­ma. Vis dėlto jo žodžių apie gamtą srautas gali įtraukti panašiai kaip M. Prousto tekstas. Dar reikėtų paminėti austrą R. Musilį, taip pat negailestingą skaitytojui, kuris – remiuosi savo subjektyviu patyrimu – kartais priešinasi, sunkiai priima rašytojo kūrybą, nes nebejaučia teksto malonumo – per daug jau šaltas, tikslus, matematiškas atrodo tas „vivisektorius“, bet knygos trauka nugali, jei kartais ir atidedi ją į šalį, tai labai neilgam. Tikras talentas ir skiriasi nuo plepaus bei lėkš­to trečiaeilio rašytojo, kad visą laiką vilioja skaitytoją kūrinyje slypinčia, bet nie­kada iki galo neatskleidžiama paslaptimi apie ne visada suprantamas, dažnai racionaliai nepaaiškinamas žmogaus prigimties gelmes.

A. Stifteriui prireikė laiko, kad patikėtų savo talentu bei kūrėjo pašaukimu, prieštaringi kritikos vertinimai dar labiau stabdė tą procesą, bet tikėjimas vis dėlto atėjo.

1850 m. pasirodžius paskutiniam „Studijų“ tomeliui, baigėsi pirmasis jo kūry­bos periodas, o naujojo periodo pradžia sietina su dvitomiu rinkiniu „Margi akmenys“. Žinodamas, kad ne visiems priimtina jo kūrybinė maniera, įžangoje autorius lygino ją su gamtos reiškiniais, aiškindamas, kad tylus, nepastebimas augimas, pamažu ateinanti branda bei nenutrūkstamas tapsmas yra tikroji gamtos didybė, o staigūs pokyčiai – audros, žaibai, žemės drebėjimai – dažniau­siai pasižymi tik griaunamąja jėga. Autorius simpatizuoja kuriamosioms galioms, o jo nuostatą išreiškė tai, ką jis pavadino „švelniu dėsniu“ (das scinfte Gesetz). Šis dėsnis, jungiantis teisingumą ir moralę, turi reguliuoti žmonių bendrabūvį. Bet procesas, siekiant užtikrinti darną, savaime nevyksta; būtina ugdyti individą, o tai jau auklėjamojo romano objektas.

Auklėjamasis romanas „Vėlyvoji vasara“ („Der Nachsommer“, 1857), auto­riaus nepretenzingai pavadintas apysaka, rodo, kad ankstesniuose kūriniuose lyg ir į antrą planą nustumtas individas susilaukia didesnio A. Stifterio dėmesio, bet tai visai nereiškia, kad svarbesnė pasidaro aplinka. Šį kartą visatos modeliu tapo užmiesčio „rožių namas“ ir pavyzdingai tvarkomas bei puoselėjamas sodas. Tai galima traktuoti ir kaip austriškos dvasios pasireiškimą, nes sodo įvaizdis asocijuojasi su fin de siecle Vienos kultūra. Naujas veikalas užima išskirtinę vie­tą auklėjamojo romano istorijoje dėl sudėtingos kompozicijos, kai naratyve susi­pina kelios istorijos. Bent jau dvi jų turime nuolat sekti, ir sunku būtų pasakyti, kuri pagrindinė – patyrusio, į brandų amžių įžengusio von Risacho ar jo auklė­jamąjį poveikį patiriančio jaunojo Heinricho Drendorfo.

A. Stifterio kūrinys dar vienu požiūriu skiriasi nuo tradicinio Bildungsromano, kuriame paprastai siekiama subalansuoti individo ir pasaulio santykį, nes pradinėje raidos stadijoje individas paprastai konfliktuoja su aplinka. Tokio konf­likto romane „Vėlyvoji vasara“ nėra, pats jame pavaizduotas pasaulis neperžen­gia autoriaus užsibrėžtų ribų, bet yra harmoningas, nes šiame pasaulyje vieš­patauja tai, ką A. Stifteris vadina „Ordnung der Dinge“ („daiktų tvarkai. Galima ginčytis, ar pedantiškai sutvarkyta aplinka, kai kiekvienas daiktas turi būti savo vietoje, o kiekvienas pasikartojantis veiksmas turi vykti jam paskirtu laiku Jau savaime harmoninga, o gal per mažai joje erdvės vaizduotei, dvasiniam vyksmui. Bet verčiau nesiginčykime, priimkime autoriaus pasiūlytas žaidimo taisykles, A. Stifterio visata, kaip jau minėjome, sutelpa Alpių slėnio kaimelyje arba „rožių namo“ („Rosenhaus“) aplinkoje, t. y. von Risacho dvare Asperhofe.

Tiek čia, tiek Drendorfų namuose viešpatauja pagarba daiktams („Ehrfurcht von den Dingen, wie sie an sich sind“). Jos nereikėtų suprasti kaip vergavimo daiktams, nes ir vokiškai „Ding“ vis dėlto ne vien daiktas, nors ir daiktas taip pat. Galima sakyti, kad autorius taiko gamtamokslinį metodą, kai iškelia reikala­vimą: „Atsižvelgti į daiktų požymius, tuos požymius mylėti ir gerbti daiktų esmę.“ Ir kartu tai jau beveik filosofinis požiūris j daiktus, kurie, kaip sakyta, daugiau, negu vien daiktai. Neatsitiktinai sąvoką „Ding“ A. Stifterio kūrybos kontekste specialiai tyrinėjo H. Kunischas³, o M. Svvalesas pažymėjo: „Žmonės gali nukryp­ti nuo normos, bet daiktai jau patys savaime yra norma“⁴.

Herojaus ugdymą, auklėjimą šiame romane reikia suprasti kaip jo integravi­mąsi į kitų jau sukurtą harmoningą aplinką. Iš „daiktų tvarką“ puoselėjusių tėvų namų patekus į aukštesnę socialiniu požiūriu, bet taip pat pagal „daiktų tvarkos“ principą sukurtą Asperhofo aplinką, jaunajam Heinrichui belieka susi­pažinti su visais jos lygmenimis, ją „prisijaukinti“. Tai neskausmingas pažinimo kelias, nes aplinka visiškai izoliuota nuo kito, prieštaringo, pasaulio. Smalsiam herojaus žvilgsniui ši aplinka atsiveria pamažu, turtindama personažo prigimtį. Kritikai vienbalsiai teigia, kad tvarkos principas struktūruoja romano vyksmą laike, o tam labai pasitarnauja atskirų veiksmų ritualizacija, todėl daugelis pa­sakojimo fragmentų atrodo kaip jau žinomo pasikartojimas⁵.

Svarbus A. Stifterio teikiamos auklėjimo sistemos bruožas – asmeniniams in­divido poreikiams bei troškimams neskiriamas pagrindinis dėmesys, tiksliau pasa­kius, jaunasis Drendorfas yra tabula rasa, jis dar neturi tų asmeninių poreikių, todėl leidžiasi formuojamas aplinkos, kuri savo ruožtu grindžiama gamtos nustatyta protinga tvarka. A. Stifteris prioritetą visada teikia gamtai, jo įsitikinimu, ji for­muoja moralines normas bei socialinio bendrabūvio dėsnius. Kai viskas, su kuo susi­duria protagonistas – šeima, auklėjimas, draugystė, meilė, – jau a priori yra har­moningi, tai ne tik nelieka pagrindo atsirasti konfliktams, bet jie tiesiog neleistini, nes sugriautų tvarką, į kurią individui belieka integruotis. Organiškas įaugimas į pasiūlytą aplinką yra Heinricho Drendorfo auklėjimo proceso savitumas. Klau­simai, ar galima ir kitokia aplinka ir ar geriausiai tinkama personažui, nekeliami – personažą formuoja jam pasiūlyta aplinka, todėl yra nekvestionuojama.

Harmonija net Veimaro klasikams buvo daugiau siekiamybė negu realybė. Kaipgi ji atsiranda Stifterio kūriniuose? Be abejo, neapsieita be idealizacijos – autorius apvalo realybę nuo galimų prieštaravimų, pašalina aštrius kampus ir tą visagalę tvarką vaizduoja ne kaip prievartą, bet kaip laisvą pasirinkimą. Kad toji tvarka atrodytų prasminga, o ne savitikslė, naudojami pasikartojimų („ženklų sugrįžimas“?) bei vyksmo ritualizavimo principai. Kita vertus, A. Stifteris, dar nepraradęs XIX a. jau lyg ir atgyvenusių švietėjiškų idealų, tvirtai tiki, kad pa­saulis iš principo sutvarkytas racionaliai, taigi žmogus kaip protinga būtybė turi tapti šios protingos visumos dalimi, paklusti jo asmeninę laisvę ribojantiems įstatymams, bet šis paklusimas yra supratingas ir dėl to laisvanoriškas. Žinoma, tai labai primena J. W. Goethe’s koncepciją, pagal kurią įsijungti į visumą, tam­pant jos dalimi ir apribojant savo polinkius bei polėkius, privalo net genijus (apie tai drama „Torquato Tasso“). A. Stifteriui lengviau, nes jo herojus nepretenduoja tapti menininku ir nepasižymi genialumu. Beje, „vidutinį“, niekuo neišsiskiriantį individą dažniausiai ir pasirenka Bildungsromano kūrėjai, nes tokiam perso­nažui galima pritaikyti vienokią ar kitokią auklėjimo sistemą, formuoti indivi­dualybę, vedant ją pažinimo kelio pakopomis.

Pagrindinės Drendorfo auklėjimo maksimos – tai „nesipriešinimas, pasitikėji­mas, laukimas“. Siekiama, kad, bendraudamas su apsišvietusiais bei harmonin­gais žmonėmis, Heinrichas nesitenkintų visiškai pasyviu vaidmeniu. Jis iš tiesų leidžiasi auklėjamas, bet auklėtojai žino, ko siekia, nes, jų nuomone, raidos šaltinis – naujo pažinimo sužadinta vidinė būtinybė, o tai [manoma, kai naujos būse­nos atitinka asmenybėje slypinčias, dar neatrastas ir neišryškėjusias savybes. Raidos kryptis – jau auklėtojų uždavinys. J. W. Goethe’s romane „Vilhelmo Meis­terio mokymosi metai“ („Wilhelm Meisters Lehijahre“), kuris laikomas Bildungsromano etalonu, herojui leidžiama klysti, nes autoriaus kūrinio koncepcija tokia pati kaip ir „Fausto“ – tiktai per klystkelius žmogus atranda tikrą kelią. A. Stifterio romane klystkeliams nėra vietos, auklėjimo metodika čia kitokia. Jaunojo protagonisto veiklos erdvė gali pasirodyti ribota, – gamtos tvarka nubrėžia ribas, – bet, kita vertus, jis tarsi apdraudžiamas nuo paklydimų, nes pagal taikomą auk­lėjimo principą herojaus veiksmai negali būti priešingi gamtos tikslams.

Formaliai auklėjamojo romano struktūra išsaugoma, bet herojui būtini moky­mosi ir klajonių metai (Lehr–und Wanderjahre) lieka tarp eilučių – skaitytojas suži­no apie protagonisto pastangas šviestis, kiek daugiau apie jo gilinimąsi į gamtos ‘ mokslus, išgirsta apie dvejus metus trukusią pažintinę kelionę po Europą. Bet šio gyvenimo etapo (atitinkančio tradicinius „Wanderjahre“) aprašymais pasakotojas mūsų nevargina, nes pasaulio centras buvo ir pasilieka „rožių namas“, kuriame koncentruotai demonstruojamos pagrindinės Europos kultūros vertybės. „Rožių na­mas“ atspindi pasaulėjautą, kurioje vienovę sudaro gamta, menas ir etika. Todėl ne mokymasis ir ne kelionėse praplėstas akiratis sietini su auklėjimo proceso kulmi­nacija, o sugrįžimas ir vedybos su Natalie. A. Stiflerio požiūriu, gamta, menas ir meilė – kertiniai harmoningos egzistencijos dalykai, bet tikriausiai nesuklysime pa­sakę, kad geriausiai jam pavyko perteikti gamtą ir jos poveikį žmogui. A. Stifteriui, kaip ir jo von Risachui, tas poveikis atrodo abipusis ir skatina veiklą.

Heinrichas pirmą kartą susipažįsta su meno vertybėmis von Risacho dvare, ir nors dvaro kolekcija, kad ir kaip išmoningai ji būtų sukomplektuota, tikrai negali atstoti pažinties su pasauliniu kultūros paveldu, A. Stifteris dar kartą pa­demonstruoja sugebėjimą taikyti aisbergo principą – didesnė dalis po vandeniu, bet daug mažesnė matomoji leidžia spręsti apie visumą. Tai reiškia, kad jautriam jaunuoliui ir viena skulptūra gali atverti akis, išmokyti bendravimo su meno kūriniu ir vaizduotėje susikurti daug platesnį meno pasaulį. Vis dėlto meno ver­tybių saugojimas bei jų recepcija ir aplinkos estetizavimas nėra tapatūs dalykai. Tiesa, A. Stiflerio romane lygiaverčiai atrodo žmogaus estetinis auklėjimas ir estetinių principų realizavimas aplinkoje. Kad žmogus taptų gražus ir tobulas, jis privalo estetines vertybes įkūnyti jį supančioje aplinkoje, šiuo atveju – sode. Pagal pragmatinius bei estetinius kriterijus pertvarkomas ir puoselėjamas sodas yra labai svarbus ir daug puslapių užimantis pasakojimo objektas.

Kita vertus, jo „Rosenhaus“ – pats von Risachas „rožių namą“ vadina meno kūriniu – yra, kaip teigia K.–D. Mulleris⁶, savotiška utopija, idealistinis pasaulio pertvarkymo projektas. Nes šitaip pakeisti įmanoma tik labai mažą aplinkos dalelę, net jei tokių von Risachų atsirastų ir daugiau. Visa kita, pagal estetinius kriterijus nepakeista tikrovė, lieka už pavaizduotos idilės ribų. Taip, von Risa­chas praeityje pasaulį pažino, daug jame pasiekė, tačiau ilgainiui nusivylė ir nusprendė atsiskirti nuo jo, pabėgti į dvarą su jo „rožių namu“ ir ten praleisti gyvenimo rudenį – tai dėsninga raida. Bet ar tikslinga pradėti nuo „rožių namo44 kaip siūloma Heinrichui Drendorfui?

Tokio klausimo A. Stifteris nekelia, tik teigia, kad tobulam žmoguj suformuoti nepakanka mokslo ir meno, gyvenimo pilnatvės nebus be meilės. Von Risachas suabsoliutina tą mintį, sakydamas, kad tik meilės jausmas leido Heinrichui at­siverti mokslui ir menui, suteikė galimybę pažinti būties pilnatvę. Graži mintis, gražūs žodžiai, simboliškai atsispindintys romano situacijose: antikinė marmuro statula žymi Drendorfo auklėjimo kelio pradžią, o gyvas grožis, įsikūnijęs Natalie, ir sąjunga su ja skelbia „mokymosi metų“ pabaigą. Von Risachas savo veikloje greta estetinių vadovaujasi proto bei tikslingumo kriterijais, Heinricho ir Natalie ryšys taip pat atrodo estetizuotas ir daugiau racionalus, nei emocionalus. Apie meilę A. Stif­teris gali tik pasakoti, bet parodyti ją taip, kad skaitytojas pasijustų skaitąs meilės romaną, ne jo galioje. Arba jis nekelia sau tokio uždavinio. Vos tik jaunieji herojai vienas kitam pareiškia abipusius jausmus, jie netenka galimybės bendrauti, nes tolesni veiksmai ritualizuojami; sužadėtuvės, priverstinė pažintinė kelionė, trukusi beveik dvejus metus ir virtusi tiesiog pareiga, bei vedybos. Estetizuodamas jausmą, A. Stifteris išaukština meilę, bet pabrėžia, kad šį jausmą būtina skirti nuo aistros, kuri visada pražūtinga.,Aistra Risachui yra pavadinimas viso to, kas verčia nu­krypti nuo „daiktų tvarkos“. Visa jo auklėjimo sistema sukurta taip, kad leistų gre­siančius pavojus įveikti“⁷.

Galima būtų paklausti, ar įdomus skaitytojui toks nekonfliktiškas perso­nažas ir ar apskritai jis turi savo nepakantoj amą charakterį, o gal suvokiamas kaip tam tikra ideali schema. Jau A. Stifterio amžininkai kritikai pažymėjo, kad protagonistas, kaip ir pasakotojas, – visiškai blanki figūra ir vargu ar galėtų su­dominti skaitytoją kaip asmenybė. „Individualumo anihiliaciją čia nulemia gro­žio principas, ir beveik magiška estetizavimo galia tą individualumą sugeria ir užgožia“⁸, – rašo Uwe K. Ketelsenas. Autoriui priekaištaujama dėl nesugebėjimo individualizuoti personažą ir jį supančios aplinkos dirbtinumo. Individualių bruo­žų stygius aiškinamas įvairiai, viena versija tokia: svarbesnis yra savo istoriją pasakojantis, o ne ją išgyvenantis Heinrichas, todėl protagonistas yra ne tiek pa­sakojimo objektas, kiek pasakojimo priemonė. Kita vertus, teigiama, kad istorijos pasakojimo būdas nėra pats geriausias, negali patraukti skaitytojo. H. D. Irmscheris įžvelgia prieštaravimą pačiame pasakojime: atsisakymas vaizduoti iš vidi­nės perspektyvos – jausmai, mintys, sąmonės procesai tik atskirais atvejais per­teikiami pasitelkiant monologą ar dialogą – lyg ir leistų daryti išvadą apie išori­nės perspektyvos persvarą pasakojime, bet formaliai visa kas autoriaus valia rodoma tik pasakojančio personažo požiūriu⁹.

Subjektyvaus temperamento, asmeniškų troškimų, individualumo stoka pa­verčia Drendorfą „žmogumi be savybių“ (taip pavadinto R. Musilio romano hero­jus vis dėlto turi daug savybių). Įprastas asmenybės auklėjamajame romane išsiskleidimas kūriny nevyksta, nes pats auklėjimo procesas turi kitą tikslą – integraciją į visumą. Kritikų, tarp jų – H. Kaiserio, manymu, estetinis faktorius yra pagrindinis šiame idealizuotame ugdymo procese, nes individas tik estetizuotame pasaulyje gali išvengti prieštaravimų¹⁰. Bet net jeigu Heinricho taps­mas – idealus procesas, herojaus raidos niekaip nepavyks paaiškinti taikant modernius psichologinius kriterijus. Tada belieka personažo raidą aiškinti biolo­giškai, lyginant su augalo tapsmu („pflanzenhaftes Wachstum“). Pagal A. Stifterį paralelė su gamtos fenomenu atrodo pamatuota, tik tiek, kad augalai nėra są­moningos būtybės, o herojaus, nors ir nevalinga, raida vis dėlto lieka sąmoninga. Tiesa, jis nėra tiek sąmoningas, kad gebėtų suvokti: jo pasiektoji „aš“ ir pasaulio sintezė įmanoma tik individualybės atsižadėjimo kaina.

Jau buvo minėta, kad šiame veikale veikia du protagonistai ir antrasis daug įdomesnis, todėl auklėtojas, o ne auklėtinis nejučia tampa pasakojimo svorio cent­ru. Tik pabaigoje paaiškėja, kad tas anoniminis globėjas – pasakotojas vadina jį „mein Gastfreund“ („mano svetingas šeimininkas“), arba „der alte Mann“ („sena­sis vyras“) – iš tikrųjų yra baronas Gustavas von Risachas. Priešpaskutiniame skyriuje kilmingas globėjas pasakoja auklėtiniui savo dramatiško gyvenimo is­toriją. Jo raida nebuvo tokia sklandi ir nekonfliktiška kaip Heinricho. Sufor­muotas gamtos, susiklosčiusių aplinkybių verčiamas, jis patenka į miestą, kuris pradžioje jaunuolį baugina ir slegia, nors palaipsniui gamtos ir kultūros prieš­prieša įveikiama. Vis dėlto pažymėtina, kad nors didelio miesto – be abejo, Vienos – kultūrinėje aplinkoje įžvelgiama daug patrauklių bruožų, mėgaujamasi muzika bei teatru, bet ir mieste herojų pirmiausia sužavi nuostabus sodas ir pasakiškas rožynas prie namų, kur jis sutinka jaunąją Matildą. Tačiau Gustavas dar nieko nepasiekęs, yra tik namų mokytojas, todėl merginos tėvai laiko jį netinkamu dukrai jaunikiu ir juos išskiria. Po to Risachas veda, prasideda kilimas karjeros laiptais, jis tampa imperatoriaus patarėju, pelno barono titulą.

Pasakodamas apie santuoką, baronas teigia, kad joje nebuvo meilės, bet su­tuoktiniai gerbė vienas kitą ir, nors laimės nepatyrė, nelaimingi taip pat nebuvo – iš šalies žvelgiant, jų santuoka atrodė netgi pavyzdinė, bet tetruko kelerius metus. Žmonai netikėtai mirus, von Risachas atsistatydina iš valstybinės tarnybos, grįžta į Asperhofą ir sutvarko dvarą taip, kad jis primintų svajonių sodą prie mylimosios namo. Kai visa tai pasakojama, skaitytojas jau žino, kad netolimoje kaimynystėje, Sternenhofe, gyvena našlaujanti Matilda. Kasmet, per patį rožių žydėjimą, ji ap­lanko buvusį mylimąjį, kad drauge pasidžiaugtų rožių stebuklu. Tai jų vėlyvoji vasara ir suteikė romanui pavadinimą „Nachsommer“. Von Risacho puoselėjama sodo kultūra bei jo turtinga meno kolekcija yra tai, kas padeda įveikti gamtos ir miesto kultūros nedermę. „Sodas buvo kultūros pakeista gamta, o namo interjeras bylojo apie kultūrą, pagyvintą gamtos“¹¹, – rašo Carlas E. Schorske. Harmoningos egzistencijos prielaidas baronas sukūrė savo rankomis, todėl jis yra idealus auklė­tojas, įdomesnis už auklėtinį, nes jis viską gauna jau tobulu pavidalu.

Sodas reikalauja daug dėmesio ir pastangų, ir sodininko elgesys su augmenija iš tikrųjų tampa auklėjimo modeliu, todėl anksčiau minėta paralelė visiškai pagrįsta: panašiai kaip patyręs sodininkas, auklėtojas stebi procesą, kai iš nieko atsiranda kažkas ir tą kažką galima vadinti stebuklu, nesvarbu, ar tai būtų rožės pražydėjimas, ar jauno žmogaus pabudimas pažinimui, veiklai, meno ir grožio suvokimui, meilei.

---

1 Hemsen W. Rink.: Adalbert Stifter im Urteil seiner Zeit / Sudarytojas Moriz Erzingefr. Wien: Osterreichische Akademie der Wissenschatlen, 1968. – P. 144–169.
2 Sorg C. D. Gebrochene Teleologie, Studien zum Bildungsroman von Goethe bis Thomas Mann. – Heidelberg: Carl Winter Universitatsverlag, 1983. – P. 102.
3 Kunisch H. Adalbert Stifter, Mensch und Wirklichkeit. Studien zu seinem klassischen Stil.–Berlin, 1950.– P. 94.
4 Swales M. Unverwirklichte Totalitalt. Bemerkungen zum Bildungsroman. Žr. kn.: Der deutsche Roman und seine historischen und politischwn Bedingungwn / Hrsg. von Wolfgang Paulsen. – Bern und Munchen, 1977. – P. 81.
5 Jacobs J., Kraube M. Der deutsche Bildungsroman. Gattungsgeschichte vom 18. bis zum 20. Jahrhundert. – Munchen: Verlag C. H. Beck, 1989. – P. 164.
6 Muller K.–D. Utopie und Bildungsroman. Strukturuntersuchungen zu Stifters „Nach– Bommer“ // Zeitschrift fur deutsche Philologie 90. – 1971. – P. 202.
7 Sorg C. D. Gebrochene Teleologie. – P. 130.
8 Ketelsen U. K. Adalbert S tilto: „Der Nachsommer“. Die Vernichtung dar historischen Realitat in der Asthetisierung des burgerlichen Alltags. Žr. kn.: Romane und Erzahlungen des burgerlichen Realismus. Neue Interpretationen / Hrsg. von Horst Denkler. Stuttgart, 1980. – P. 197.
9 Irmscher H. D. Adalbert Stifter Wirklichkeitserfahrung und gegenstandiche. Darstellung. Munchen, 1971. – P. 328.
10 Kaiser H. Adalbert Stifter; Der Nachsommer. Dialektik der asthetischen Bildung / H. K Studien zum deutschen Roman nach 1848. – Duisburg, 1977. – P. 132.
11 Schorske C. E. Fin de siėcle Viena. XIX amžiaus pabaigos politika ir kultūra. – Vilnius: Baltos lankos, 2002. – P. 299. Kai kurie šios politizuotos knygos literatūrologiniai teiginiai apie A. Stifterio romaną galėtų būti kvestionuojami, bet, nesileisdama į polemiką su autoriumi, negaliu nepastebėti, kad ypač nepriimtinas atrodo pavadinimo „Nachsommer“ vertimas į lietuvių kalbą „Bobų vasara“.