Raminta Gamziukaitė. Trys viename – Goethe autobiografiniame pasakojime

2012 m. Nr. 3

Su kokiais lūkesčiais mes imame į rankas autobiografines knygas ir ar visa­da jie išsipildo? Ar galime tikėtis autentiško pasakojimo kūrinyje, kurį su tam tikromis išlygomis ar be jų laikysime autobiografija? Dar daugiau – ar atvers mums garsus autorius savo vidinį gyvenimą, ar rasime jo autobiografijoje dau­giau tiesos negu begalėje biografijų, ar toji tiesa bus kokybiškai kitokia kūriny­je, pavadintame „Dichtung und Wahrheit“ (į lietuvių kalbą įprasta versti „Poezija ir tiesa“)? Tarsi paprastas pavadinimas, bet labiau įsigilinus nebeatrodo toks aiškus. Ar poezija ir tiesa – priešybės? Tikriausiai ne, nes tekste rasime teiginį, kad autorius savo kūryboje siekiąs tiesos. Bet kas yra tiesa poezijoje? O gal auto­biografijoje tiesa persipina su poezija? Bet poetišku šio teksto tikrai nepavadin­si, antra vertus, „Dichtung“ reiškia ir kūrybą platesne prasme. Gal reikėtų versti „Kūryba ir tikrovė“? Ir pavadinimas tada jau visai ne mįslingas, o tik pažada, kad bus kalbama apie kūrybą ir kūrėją to meto tikrovės kontekste. Palieku šį klausimą atvirą, tik tebus leista toliau vartoti pavadinimą originalo kalba.

Autobiografinius raštus Johannas Wolfgangas von Goethe kūrė nuo 1806 iki 1832 m., taigi nuo XIX a. pradžios iki gyvenimo pabaigos. Greta autobiografijos dar minėtini „Kelionė po Italiją“ („Italienische Reise“, 1816–1817) ir „Kampanija Prancūzijoje, 1792. Mainco apgultis, 1793“ („Campagne in Frankreich, 1792, Die Belagerung von Mainz, 1793“) – kelionių užrašai, formos požiūriu panašūs į die­noraštį.

Šie tekstai daug pasako apie J. W. Goethe’s autobiografinių rašinių stilių – veltui juose ieškosime emocijų, refleksijų (rasime nebent pastebėjimų apie kolek­cijai tinkantį vienokį ar kitokį akmenį), ir skaitytojui niekaip nepavyks palygin­ti asmeniškų Italijos įspūdžių su tais, kuriuos Italijojo patyrė J. W. Goethe, nes apie įspūdžius jis tiesiog nerašo. Sunku patikėti, kad keliautojui svarbiausia pra­nešti adresatui, jog Florencijoje tepraleido kelias valandas, o Vičencoje net kelias dienas. Akivaizdu, kad atsiverti rašytojas neketina, visa, kas asmeniška, pasilieka sau. Žinoma, ir iš tų lakoniškų frazių, liudijančių apie poeto skubėjimą į Ro­mą, galima suprasti, kad jo nesulaiko Florencijoje sukaupti renesansinio meno lobiai, nes ne Renesanso epochos, o antikos paveldas yra keliones į Italiją tikslas. Žinant, kad Vičencoje ypač daug J. W. Goethe’s vertinamo architekto Andrea Palladio statinių, ir skaitant apie objektus, lankomus Romoje, galima išmąstyti, kad poetui artimesne skulptūra ir architektūra, o ne tapyba (nors pats piešė), ku­rios tiek daug Florencijoje. Bet ar no per sunkus uždavinys gilintis į šiuos daly­kus nebūtinai įvairiose srityse išprususiam skaitytojui, ar tekstas primena auto­biografinį savęs, savo asmenybės atskleidimą?

Vis dėlto kūriny užgimsta grandiozinės gyvenimo panoramos sukūrimo pla­nas, autoriaus pavadintas „objektyviu siekiu istoriškai įprasminti savo asmeny­bę, istoriškai save atspindėti“¹. Dialektiškai mąstantis J. W. Goethe pagrindiniu autobiografijos uždaviniu laiko individo ir jo gyvenamosios epochos abipusių santykių atskleidimą, poetas ketina kalbėti tiek apie teigiamą ar neigiamą to meto įvykių įtaką asmenybės raidai, tiek ir apie individo, kūrėjo, poveikį amžinin­kams. Taip pradeda ryškėti būsimo projekto kontūrai ir tai, kad ši autobiografi­ja tikriausiai kryps į memuarų pusę, nes pasakos istorinių įvykių liudininkas, besistengiantis save matyti šių įvykių fone. Rašymas užsitęsė, nes tai nebuvo pagrindinis autoriaus darbas, o pasakojimas labai išsiplėtė, nes į jį veržte veržėsi viso ligtolinio gyvenimo patyrimas. Autobiografija lieka nebaigta, veikiau ji tik pradėta, nes į dvidešimtį „knygomis“ pavadintų skyrių sutilpo tik sąlygiškai anks­tyvasis rašytojo gyvenimo periodas, prieš jam persikeliant į Veimarą.

Autobiografija, kaip ir biografija, yra artimos viena kitai žanrinės struktūros, bet ir besiskiriančios gana esmingai jau vien dėl to, kad pirmąją pasakoja pats aprašomuosius įvykius išgyvenęs žmogus, o antrąją – kitas autorius, pasirink­tąją asmenybę pažinojęs arba nuodugniai išstudijavęs jos gyvenimo aplinkybes, pasinaudojęs galimai patikimais šaltiniais. Sąmoningai palieku nuošalyje auto­biografijos / biografijos teoriją, nes ji teikia idealią gryną struktūrą, o literatūroje nei grynos, nei idealios, nei visus žanro kanonus atitinkančios (auto)biografijos tikriausiai nerasime. Ir ne vien dėl objektyvumo ir subjektyvumo santykio. Lite­rato rašoma autobiografija savaime tampa literatūros kūriniu, todėl iškyla ribų su kitais autobiografiniais žanrais, o taip pat pasakotojo problema.

Viena kertinių epinio pasakojimo taisyklių – autorius neturi būti sutapatin­tas su pasakotoju, nesvarbu, ar jis kalba trečiuoju, ar pirmuoju asmeniu. Tai ga­lėtų būti laikoma skiriamuoju biografijos ir autobiografijos bruožu, nes antruoju atveju autorius bei naratorius yra tas pats asmuo ir šito neslepia, nesidangsto po pasakotojo ar personažo kauke kaip kituose, autobiografinių bruožų turinčiuose, kūriniuose. Bet pačiai autobiografijai tokia skirtis aiškumo neprideda, autobiografija buvo ir lieka problemiškas žanras. Vokietijoje ji atsirado XVIII a. pabaigoje, kai buvo ypač populiarus Bildungs (tapsmo) romanas, nes autobiografija lengvai gali gravituoti link auklėjamojo romano, ypač jei autorius užsimotų papasakoti apie savo dvasinio tobulėjimo kelią. Antra vertus, literatūros kūrinio pasakotojas visada yra tik fikcija, nepriklausomai nuo to, ar jis anoniminis, ar pasakotojui įteiktas vardas ir vaidmuo naratyve. Tapatus autoriui autobiografinio romano Pasakotojas literatūriniu požiūriu taip pat yra fiktyvus, nors už jo stovi autentiš­ka autoriaus asmenybė. Retrospektyvus autoriaus pasakotojo žvilgsnis į savo vaikystę ir jaunystę iš šešių dešimtmečių perspektyvos negalės būti preciziškai tikslus, nes, net ir pateikdamas tikslius faktus, juos interpretuoja jau į septintą dešimtį įkopęs naratorius.

J. W. Goethe pradeda nuo gimimo, kai laikrodis muša dvyliktą dienos ir yra itin palanki dangaus šviesulių konsteliacija. Tiksli gimimo data tampa atskaitos tašku, bet toliau faktografinio tikslumo naratorius sieks ne visada. Jis pastebi kad ankstyvos vaikystės prisiminimai dažnai tariami, nes tai, ir ką patys paty­rėme, ir ką vėliau išgirdome iš kitų, atrodo kaip mūsų pačių atmintis. Todėl toje ankstyvoje stadijoje poetas apie save sakys „vaikas“ (das Kind), „berniukas“ (der Knabe) arba „mes, berniukai“ (wir Knaben), turėdamas galvoje bendraamžius.

Vaikystei ir paauglystei skilia visa penkių „knygų“ (Buch), t. y. skyrių, pirmoji dalis (iš viso yra keturios dalys). Autobiografijai, kurios privaloma dalimi laikomi vaikystės prisiminimai, tai būtų didelis privalumas, patvirtinantis žanro statusą. Tačiau J. W. Goethe nevisiškai laikosi ne tik bendrų struktūrinių žanro bruožų, bet ir savo paties „Įžangoje“ suformuluoto „pagrindinio biografijos uždavinio“ – surasti tokį vaizdavimo būdą, kuris leistų parodyti asmenybę ne kaip „nekintamą dydį“ (invariable Grobe) ir ne vien tik kaip tam tikro meto aplinkybių suformuotą „vienetą“; siekiant objektyvumo, negali būti pamiršta subjektyvi „veiklioji pusė“ (tätige Seite). Visa tai turėtų apsaugoti nuo dvigubo pavojaus: istorinių aplinkybių ir subjekto veiklos atskirties, t. y. nevaizduoti istorinių įvykių, atsiejant juos nuo veikiančio subjekto, ir nemėginti pateikti subjekto tapsmo, ignoruojant tai, kas objektyviai tuo metu vyksta². (Pastaba paraštėje: sumanymas atsiranda XIX a., bet bus rašoma apie XVIII a., kuriam J. W. Goethe iš tikrųjų priklauso.)

Minėtų penkių knygų turinį sudaro tiksliai nenurodomo amžiaus vaiko prisi­minimai apie namus, šeimą, jam svarbiais atrodančius Frankfurto miesto piliečius, prancūzų grafo apgyvendinimą tėvų namuose, prancūzams okupavus Frankfurtą. Visa kita – ištęstinis epizodas, pasakojantis apie jau keturiolikmečio jaunuolio asmeninį istorinio įvykio išgyvenimą – 1764 m. jo gimtajame mieste vykusį Josepho II išrinkimą ir karūnavimo Šventosios Romos imperijos valdovu ceremo­niją. Šis pasakojimas iš tikrųjų atitinka „Įžangoje“ deklaruotą būtinybę susieti tai, kas asmeniška, su tuo, kas yra visuotinai ir istoriškai svarbu, bet labai jau ne­adekvatūs tie du segmentai – karūnavimo ceremonialas, prikaustęs viso Frank­furto dėmesį, ir pirmasis įsimylėjimas, pirmoji Gretchen, kuri iš tiesų buvo vardu Gretchen. Susitikinėjimas su ja ir keliais jos aplinkos jaunuoliais miesto patrici­jų sūnui reiškė luominių ribų peržengimą, ir griežtas tėvas ryžtingai užkirto ke­lią tolesniam bendravimui, bet miestą ištikusią šventę jaunuoliai išgyveno drauge.

Istorinio įvykio svarbą rašančiam savo autobiografiją poetui nulėmė faktas, kad naujojo monarcho dėka Vokietija ilgus dešimtmečius galėjo mėgautis taika, bet tai jau pasakojančioj o įžvalga. Ir dar ne kartą šioje knygoje rasime ilgai tru­kusios taikos pašlovinimą, nes J. W. Goethe’i karai ir perversmai buvo trukdžiai, apmaudžiai iškylantys ramybės reikalaujančio tapsmo procese. Asmeninėje sfe­roje priverstinis jaunuolių išsiskyrimas atvedė prie pirmos rimtos krizės, pasi­baigusios neaiškia, tikriausiai nervinės kilmės, liga. Ateity laukia dar ne viena kri­zė, dar ne vienas skaudus potyris. Autobiografinėje knygoje, kuri baigiasi pakvie­timu į Veimarą, bus aprašyta dar tilt Leipcige ištikusi krizė ir labai sunki, dakta­rų taip ir neatpažinta, liga. Tai, kad jau pačioje jaunystėje buvo iškilęs pavo­jus J. W. Goethe’s gyvybei, šiek tiek griauna mitą apie nepaprastą šios genialios asmenybės vitališkumą. Tai pastebi ir Thomas Mannas, esė „Goethe ir Tolstojus („Goethe und Tolstoj“) teigdamas, kad genijaus vitališkumas yra ypatingas, pa­leidžiamas, netgi susijęs su liguistumu³. Antra vertus, galimas ir kitan matymo kampas – itin gyvybinga prigimtis padėjo įveikti ligą. O visa pirmosios dalies baigiamoji „Įmyga“ skirta iškilmių aprašymui. Tai daroma detaliai ir preciziškai, drįsčiau pasakyti, per daug smulkiai, gal net smulkmeniškai, jei skaitys ne isto­rikas, ne teatrinių kostiumų dailininkas ar kokios kitos, su XVIII a. kultūrine atmosfera nesusijusios, siauresnes srities specialistas.

Pažvelkime, kokį jaunuolio paveikslą sukuria poetas po puses amžiaus rašo­moje autobiografijoje. Kilęs iš respektabilios šeimos, jis gauna visapusį išsilavini­mą, bet į vunderkindus nepretenduoja ir nevengia būti panašus į kitus Frankfurto bendraamžius, nors ir priklausančius žemesniam sluoksniui. Pasakodamas apie bendrus nuotykius, savęs, kaip matėme, į pirmą planą nekelia, veikiau slepiasi po daugiskaita wir (mes). Tėvų namus, o Įdek vėliau, senelei mirus, jų perstatymą vaizduoja savo vardu. Daug puslapių paskiria, jo nuomone, svarbių žmonių apra­šinėjimui, niekaip neįtraukdamas jų į veiksmą, kas pasakojimo stiliaus požiūriu nėra gerai. Dar blogiau, kad verbaliniai portretai eina vienas po kito, o pačios as­menybės bent jau šiuolaikiniam skaitytojui, jei jis ne istorikas, ne germanistas, ne j. W. Goethe’s tyrinėtojas, nėra nei reikšmingos, nei įdomios.

Situacija keičiasi, kai atsiranda nors ir menkutis siužetas. Nenoriu pasakyti, kad siužetą laikau svarbiausiu kūrinio sandu, bet aptariamoje autobiografijoje siužetiniai intarpai suteikia galimybę pailsėti nuo ištęstinių, aprašymu pateikia­mų prisiminimų. Gyvai pirmuoju asmeniu papasakotas užsitęsęs priverstinai tėvų namuose apgyvendinto prancūzų karininko grafo Thoranco epizodas patei­kia ryškų santūraus, keistoko, tačiau besistengiančio, kiek įmanoma, nevaržyti šeimininkų, prancūzų aristokrato paveikslą. O parodant niekaip su įnamiu nesu­sitaikančio tėvo laikyseną, atskleidžiama daug naujų jo charakterio bruožų. Gra­fas Thorancas taip pat suvaidino auklėjamąjį vaidmenį – kadangi domėjosi dai­le, namuose pradėjo lankytis ne tik žinomiausi Frankfurto, bet ir kitų miestų dailininkai. Jie dirbo mansardoje pagal grafo užsakymus, o jaunasis J. W. Goe­the, bendraudamas su jais, pajuto trauką piešimui.

Autobiografijos J. W. Goethe tikrai nėra tas pasakotojas, kuris atvirautų su skaitytoju – poetas stengiasi išlaikyti distanciją tarp savęs pasakotojo ir savęs personažo, bet ypač tai akivaizdu, kai kalbama apie rimtus, pasaulėžiūrinius da­lykus, religiją.

Religinis auklėjimas tada – būtina vaikų ugdymo dalis, bet Homero herojų liki­mais besidominčiam ir pasaką „Naujasis Paris“ sukūrusiam paaugliui griežtas bažnytinis protestantizmas tebuvo sausa dogma. Klausydamas pasakojimų apie pietistus ar hernhuterius, berniukas ieškojo savojo Dievo, geriausiai atitinkančio jo įsivaizdavimą, ir atrado – neturintį vieno pastovaus pavidalo, sutampantį su E gamta. Pasirodo, jau ankstyvoje jaunystėje J. W. Goethe susiformavo kaip panteistas, nors apie panteizmą dar tikriausiai nebuvo girdėjęs: „Dievą, tiesiogiai susisaisčiusį su gamta, ją mylintį ir pripažįstantį savo kūriniu, tą Dievą jis laikė tikruoju, tokiu, kuris gali lygiai taip pat užmegzti ryšį ir su žmogumi, juo rūpintis, kaip rūpinasi žvaigždžių judėjimu, paros ir metų laikais, augalais ir žvėrimis“⁴.

Keturioliktoje ir šešioliktoje knygose plėtojamos panteistinės idėjos jau siejamos su Benedictus de Spinoza: gamta veikia pagal amžinus, būtinus ir tiek dieviškus dėsnius, kad ir pati Dievybė juose nieko negalėtų pakeisti; daug kas mu­myse slypinčio ir mums būdingo taip ir neprasiveržia į išorę, neįgauna pavidalo; daug ko, būtino mūsų asmenybei praturtinti, mes negauname; tačiau mums primetama daug svetimo ir nereikalingo; mūsų fizinis ir socialinis gyvenimas papročiai ir įpročiai, religija ir filosofija skatina mus atsižadėti⁵. Štai čia kyla klausimas, ar J. W. Goethe’s vėlyvajai kūrybai būdingas atsižadėjimo imperaty­vas iš tikrųjų buvo suvoktas jaunystėje, susipažinus su B. Spinozos postulatais, ar vis dėlto senjoras J. W. Goethe priskiria „tam jaunuoliui, apie kurį kalbame“⁶ savo dabartinę, t, y, biografijos rašymo laiko, pasaulėžiūrą.

Panteistinė pasaulėjauta sutvirtėjo ne iš karto, berniukas studijuoja Bibliją, tikriausiai tikėdamasis rasti joje savo religinių jausenų patvirtinimą arba panei­gimą. Ir štai pirmos dalies ketvirtoje knygoje ne keli, o net dvylika puslapių pa­skiriami žmonijos istorijos pradžiai, jos proistorei – Urgeschichte, – pasakojimui apie įvykius, kurie, be abejonės, buvo žinomi kiekvienam tuomečiam skaitytojui. Pradedama nuo rojaus, buvusio tarp Tigro ir Eufrato upių, o sustojama pabaigus Jokūbo šeimos istoriją. Ką turėtų reikšti ši santrauka? Veikiau pokalbį su savimi, nei su skaitytoju, nes tai iš tikrųjų tik atpasakojimas be jokios užuominos į naratoriaus poziciją – nejaučiame nei ekstazės, nei ironijos, yra tik neutralus objek­tyvumas, būdingas visažiniam pasakotojui. Autorius pats suvokia, kad šį ekskursą reikia paaiškinti, ir prisipažįsta, kad dėl nestabilaus charakterio, fragmentiško iš­silavinimo, nepastovaus gyvenimo būdo jam trūko vienijančio centro, į kurį nu­kreipęs mintis, jausmus, dvasią galėtų pajusti ir pavaizduoti tokios vidinės ra­mybės būseną, kurios netrikdo net išorėje vykstantys neramumai. Tokiu centru tapo Biblijos teikiama žmonijos istorija. Išsigelbėjimo nuo gresiančio minčių sąmy­šio ieškantis jaunas žmogus „pabėga“ į rytietiškas žmonijos aušros erdves: „Todėl aš taip noriai persikėliau į tas rytietiškas sritis, gilinausi į Mozės knygas ir ten, tarp plačiai pasklidusių piemenų genčių, sugebėjau mėgautis visiška vienatve“⁷.

Tame pačiame kontekste motyvuojamas ir kito ekskurso atsiradimas, tai jau minėta pasaka „Naujasis Paris“, turinti paantraštę „Berniuko pasaka“ („Knabenmarchen“). Ir iš tikrųjų ją sukūrė „berniukas“, apie kurį kalbama, o komenta­rai jau tikriausiai šešiasdešimtmečio „berniuko“. Jis pasaką vadina pavyzdine – ein Musterstück – ir kažin ar teisus, šitaip ją vertindamas, bet tai iš tiesų yra anksti prabudusio polinkio bei sugebėjimo fantazuoti pavyzdys.

Įdomu pastebėti, kad J. W. Goethe’i magėjo suteikti meninį pavidalą biblinio Juozapo istorijai, bet niekaip nepavyko rasti tinkamos formos. XX a. šį siekį mo­numentaliame veikale įgyvendino Th. Mannas, noriai ieškojęs savo ir J. W. Goe­the’s panašumo. Vis dėlto ir jaunojo Wolfgango pastangos išsiliejo, jo paties, bet jau prisimenančio, apibūdinimu, į ilgą prozinį epinį eilėraštį bibline tema, sulau­kusį tėvų pripažinimo. O berniukas ne tik toliau gilinosi į Bibliją, mokėsi senųjų kalbų, bet taip pat lankė fechtavimo, jodinėjimo pamokas. Kitaip tariant, buvo ugdomas pagal tėvo numatytą auklėjimo programą ir rengiamas studijoms uni­versitete.

Gottholdas Ephraimas Lessingas jau buvo sukūręs „Laokooną“, dėstantį ribų tarp dailės ir poezijos teoriją, kurios vienas pagrindinių teiginių yra tas, kad grožio, kaip ir veiksmo (nes tai dramos objektas), neleistina aprašinėti, įmanu tik perteikti grožio sukeltą įspūdį. J. W. Goethe, studijuodamas Leipcige, drauge su bendramoksliais skaitė „Laokooną“ ir juo žavėjosi, bet, atrodo, nuosekliai iš G. E. Lessingo nesimokė. Nors pasakotojas ir nekalba apie grožį tiesiogine to žo­džio prasme, t. y, apie fizinį grožį, bet paaiškėja, kad ir prabangią ceremoniją aprašyti taip, kad skaitytojas ją „pamatytų“, labai nelengvas uždavinys. Šis visą tuometį Frankfurtą sudrebinęs ir išjudinęs įvykis taip įsirėžo keturiolikmečio at­mintin, kad ir po daugelio dešimtmečių jis gali atgaivinti grafų, kurfiurstų, pa­siuntinių, aukštų dvasiškių iškilmingą atvykimą į Frankfurtą, vardyti jų pra­bangių rūbų spalvas, žavėtis šermuonėlių kailiukais padabintomis mantijomis, pasakoti, kaip buvo papuošti žirgai, kaip atrodė karietos. Vis dėlto, norėdamas pasakyti, kokia graži imperatorienė, J. W. Goethe pasinaudoja G. E. Lessingo re­komendacija ne aprašinėti, o tik perteikti įspūdį: Maria Theresia, über die Mapen schön… (neįtikėtinai graži)⁸.

Jeigu pernelyg išsamus aprašinėjimas pasirodys varginantis, žvilgsnį galima nukreipti kitur. Ankstyvąjį autobiografijos laikotarpį atspindinčioje pirmojoje dalyje įdomi yra pasakojimo perspektyva ir pasakotojo identiteto nebuvimas. Šios autobiografijos pasakotojui labai sunkiai sekasi – o gal jis to ir nesiekia – atsiriboti nuo savęs rašančiojo, kurio požiūris daugeliu klausimų negali būti ta­patus jo paties paaugliškam požiūriui.

Kai mažasis Wolfgangas laksto jam gerai žinomais takais, kai sugeba patek­ti net į rūmus, kur vyksta iškilmės, ir stebi, kaip kilmingi asmenys pasirodo vai­dindami tarnus, jis pasakoja pirmuoju asmeniu: „Nešdami valgius iš virtuvės, pro mane praėjo keturiasdešimt keturi grafai, taip prabangiai apsitaisę, kad jų pa­dėties neatitikimas veiksmams turėjo visiškai sutrikdyti berniuką“⁹. „Praėjo pro mane“ sako pasakotojas ir čia pat komentuoja praeities epizodą, kuris tuome­čiam berniukui dėl veikiančiųjų asmenų statuso ir jų elgesio neatitikimo turėjo sukelti galvoje didžiulę sumaištį. Tas pats komentuojantis naratorius, žvelgda­mas atgal, pastebi: „Daug apie tai mąstyti neleido nei mano amžius, nei tuometė sumaištis“¹⁰. Rašymo metu kilusios mintys, komentarų ir apibendrinimų pavi­dalu atklystančios į naratyvą, yra įdomi šio epinio pasakojimo savybė, bet grįž­kime prie net ne susidvejinusio, bet jau ir susitrejinusio pasakotojo.

Pasakotojas, kalbėdamas pirmuoju asmeniu, yra mažiausiai problemiškas, bet vis tiek apjungia savyje tiek dar XVIII a. pažintiniais žygiais po Frankfurtą užsiė­musį berniuką, tiek garsųjį veimarietį, kuris kažkada buvo tas berniukas, o dabar visa tai aprašo, praėjus nemažam laiko tarpsniui. Kai kas jau pamiršta, tik iš­gyventos šventės įspūdžiai nė kiek neišblėsę. Dažniausiai miestą užplūdusias aukštuomenės eisenas, vakarinę iliuminaciją ir kitus nekasdienius įvykius vien­mečiai stebėdavo drauge, tad, pasakojant apie tai, naratoriaus „mes“ atrodo visai pamatuotas. Jie praleisdavo kartu ilgas valandas ir ne tik kalbėdavosi tarpusavy­je, bet ir girdėjo vyresniųjų pastebėjimus, kad ankstesnis karūnavimas buvęs kitoks: „Taip mes praleidome ne vieną valandą, prisimindami senovę ir aptardami tai, kas nauja“¹¹. Daugiskaitos pirmasis asmuo čia visiškai motyvuotas pasakojimo perspektyvos požiūriu, bet kiek mažiau įtikina prasmės požiūriu: vargu ar su žemesnio socialinio sluoksnio ir menkesnio išsilavinimo jaunuoliais galėjo megztis kalbos apie praeitį ir ateitį, t. y. apie istoriją. Tai greičiau pasakojančiojo refleksi­jos, kurioms jis tiesiog nesuteikia pasakojimo pirmuoju asmeniu statuso.

Dar problemiškesnis „mes“ yra situacijoje, kai aprašinėdamas Mainco kurfiurstų procesiją, pasakotojas staiga apsisprendžia nutraukti naratyvo giją įr pereiti prie kito motyvo: „Bet dabar palikime kurfiurstą Emmerichą Josephą <.. > ir pakalbėkime apie Gretchen, kurią [aš] pamačiau minioje“¹². Šitame sakinyje yra „mes“ ir „aš“. „Aš“ – aprašomojo laiko subjektas, berniukas, pamatęs tada mi­nioje savo draugus. O kas yra „mes“, perjungiantis pasakojimą „ant kitų bėgių“? Tai garsus rašytojas Veimare, nusprendęs būtent taip pakreipti pasakojimą. Su kuo jis apsijungia tame pirmajame daugiskaitos asmenyje? Trys viename, pasa­kytume, bet kartu tai ir visuotinai priimta, mandagi, savęs į pirmą planą neiškelianti pasakojimo forma. Nekelia abejonių, kad nuostata „palikti kurfiurstą ramybėje“ atsirado Veimare, autobiografijos rašymo metu. Klausimas, kiek ir ka­da Veimaro klasikas koreguoja (ir ar koreguoja) savo autobiografiją, liks neat­sakytas. Nėra instancijos, galinčios nustatyti, kuo labiau turėtume tikėti – auto­riumi, rašančiu apie save, ar autentiškais šaltiniais besiremiančiais jo biografais. Šis klausimas aktualus ir tada, kai griūvant vieniems mitams sukuriami kiti.

Savaime suprantama, kad viso gyvenimo, net ir vieno jo tarpsnio, įvykiai autobiografijoje negali būti sutalpinti, tačiau tūkstančio ir daugiau puslapių J. W. Goethe’s biografijų kūrėjai papasakoja mums apie rašytoją plačiau negu jis pats. Įdomu dar ir tai, kad ne tik faktografiniu požiūriu sužinome daugiau, bet mums atveriamos kūrėjo būsenos, jausenos, emocijos, kurių autobiografijoje pa­sigendame. Vis dėlto Bildungs romanais pagarsėjęs J. W. Goethe autobiografijos auklėjamuoju romanu nepaverčia, nors mentoriško tono esama, o ir pasakojama labai dažnai apie objektus arba subjektus švietėjiškai siekiant plėsti skaitytojo akiratį, lavinti jį, tačiau šešėlyje lieka pasakojantysis, kurio asmenybė ir turėtų atsiskleisti autobiografijoje. Naratorius kartais kalba ne kaip apie save pasako­jantis individas, o kaip Frankfurto miestietis, ir visais įmanomais būdais sten­giasi slėptis, prisidengdamas daugiskaita, apjungiančia jį su kitu asmeniu, ke­liais asmenimis arba kokia nors jų grupe.

Pradėjus skaityti susidaro įspūdis, kad J. W. Goethe rašo nenoromis, tarsi pri­verstas atlikti sunkią ir jam neįdomią užduotį, o sudominti skaitytoją net ir ne­sistengia. Bet kažkaip savaime pasakotojo žvilgsnis sugeba ištraukti iš tolimos praeities svarbiausius dalykus. Pavyzdžiu gali būti prisiminimas apie graviūras, poeto tėvo atsivežtas iš Romos ir puošiančias kambario sienas, – jos labai anksti sužadino J. W. Goethe’s norą pamatyti Italiją. Talentingų meistrų išraižytos gra­viūros leido berniukui pažinti Italijos sostinę ir jos architektūros paminklus daug anksčiau, negu teko joje pabuvoti.

Kalbėdamas apie tuometės vokiečių literatūros būklę ir jos asmenybes (Christianas Ludvigas Liscow, Gottliebas Rabeneris, Johannas Christophas Gottschedas, G. E. Lessingas, Friedrichas Gottliebas Klopstockas, Heinrichas Otto Wielandas, Johannas Wilhelmas Ludvigas Gleimas), poetas pasirenka subjek­tyvų žiūros kampą, todėl taip pat išlieka vienaskaitos pirmasis asmuo. Apibend­rinant vartojama beasmenė forma: „Jeigu yra vertinama dabartinės vokiečių literatūros būklė, reikia pripažinti, kad ji stokoja turinio, ir būtent tautinio, o ta­lentų jai niekada netrūko“¹³. Šį taiklų pastebėjimą turime adresuoti auto­biografiją rašančiam J. W. Goethe’i, nes studentas J. W. Goethe dar nebūtų ga­lėjęs taip įžvalgiai diagnozuoti tuometės situacijos, suponavusios nacionalinės literatūros sukūrimo būtinybę.

Beasmenę formą J. W. Goethe renkasi ir tada, kai išsako „Fausto“ rašymo metu dar ne iki galo subrandintą, bet vis dėlto vėlyvąjį Goethe’ę išduodančią įžvalgą: „Žmogus išsaugo savo reikšmingumą ne tada, kai ką nors palieka po jo įėjusiems, o tada, kai užsiima veikla ir mėgaujasi gyvenimu, skatindamas veikti ir mėgautis juo savo amžininkus“¹⁴. Ir pastebima, kad būtent apie tai reikėtų raSyti istorijoje, o taip pat ir autobiografijoje. Vėliau J. W. Goethe kiek praplėtė šią mintį, nes Faustui leidžia skelbti, kad jo darbų pėdsakas išliks amžinybėje. Antra vertus, literatūrinius pasakojamojo meto įvykius (G. E. Lessingo „Laocoono“ pasirodymas ir kt.) J. W. Goethe išgyvena tarsi kolektyviai, nes pasakoji­me vyrauja asmeninių įvardžių daugiskaita: „mes“, „mums“, nors ne visada tuos „mus“ galima identifikuoti. Tai, žinoma, tuomečiai draugai, bet gali būti ir visa apsišvietusi jaunoji karta.

Autobiografijos pasakotojas „mes“ kartais vartoja lengviau ar sunkiau iden­tifikuojamų, bet vis dėlto numanomų konkrečių asmenų įvardijimui, o kartais tą formą naudoja ne tiek individualių, kiek visuotinių potyrių apibendrinimui. Prisimindamas susipažinimo su Strasburgo miestu pradžią, J. W. Goethe rašo: „Toks šviežias žvilgsnis į naują kraštą, kuriame turėsime praleisti kažkiek laiko, ne tik malonus ir kupinas nuojautų, bet savitas tuo, kad leidžia visa tai matyti tarsi neprirašytą lentą“¹⁵. Tai senjoro J. W. Goethe’s pastebėjimas, nes toliau sa­koma, kad nepažįstami miestai, praleidus juose ilgesnį laiką, susiejami su juose patirtais išgyvenimais – kančiomis, džiaugsmais, aistromis, nusivylimais. Tokios patirties buvęs Leipcigo studentas dar neturėjo.

Vakariniai pasisėdėjimai, mėgaujantis vynu, ir pietavimas su pastovia drau­gija (Tischgesellschaft) tuo metu, regis, buvo svarbi ir būtina studentiško gyve­nimo dalis, tad pietų stalo kaimynams (Tischgenossen) ir atskiriems draugijos asmenims daug dėmesio skiriama ir Leipcigo, ir Strasburgo epizoduose. Kai kas tampa savaime suprantama tik nuėjus ilgesnį gyvenimo kelią, todėl naratorius beasmene forma išreiškia savo patirtį, sakydamas: „…kiekvienas žino, kokie stiprūs būna doroviniai įspūdžiai, kai jie tarsi įsikūnija jusliniuose potyriuose“¹⁶. Tiesą sakant, ši mintis, o ir kiti Goethe’s pastebėjimai sittlichsinnlich (dorovinis–juslinis) tema nėra taip jau savaime suprantami ir galiausiai atveda prie paradoksalios ir mįslingos formulės Denn das Leben ist die Liebe, / und des Lebens Leben – Geist¹⁷ (gyvenimas yra meilė, o gyvenimo gyvenimas – dvasia) bei prie žodžių junginio sittliche Sinnlichkeit¹⁸ (dorovinis juslingumas).

Pasakotojo „aš“ vyrauja epizoduose apie savo kūrybinį procesą: „Kiekvienu metu poetinis perteikimas to, ką pastebėjau savyje, kituose ir gamtoje, man teik­davo didžiausią malonumą. Ir man vis lengviau sekėsi tai daryti, nes viskas vyko instinktyviai, ir jokia kritika manęs neklaidino“¹⁹. Toks pastebėjimas patvirtina Jau ne mitą, o tiesą, kad naivusis genijus (Friedricho Schillerio terminologija) J. W. Goethe kūrė lengvai, tarsi žaisdamas, nepažino kūrybinių kančių, o jo kūry­bos pagrindas ne idėjos, bet empiriką. Tai patvirtina ir kita ištarmė: „Taip radosi toJi kryptis, kurios laikiausi visą gyvenimą: tai, kas mane džiugino, kankino ar tiesiog užėmė mano mintis, paversti vaizdu ar eilėraščiu ir daugiau apie tai negalvoti“²⁰. Rašomą autobiografiją autorius pavadina išpažinties fragmentais ir laiko gana įžūliu sumanymu.

Šiek tiek praskleisdamas asmenybę slepiančią uždangą ir įvardydamas tik jai būdingus bruožus, autorius–pasakotojas tampa personažu ir renkasi „aš“ formą. Bet ir vėl, pasakodamas, pavyzdžiui, apie pastangas įveikti tamsos, atokių vietų, apleistų pastatų baimę, J. W. Goethe prisimena ne tik naktines išvykas su draugais bei rizikingus laipiojimus atbrailomis Strasburge, bet ir analogiškus epizodus Romos senųjų paminklų griuvėsiuose. Autobiografijos pasakotojui sun­kiai sekasi susikoncentruoti vien prie jaunystės epizodų arba atsisakyti jau daug vėliau atsiradusios manieros aforistiškai formuluoti pažintas tiesas. Beasmenis naratyvas geriausiai leidžia išsakyti klasiko poziciją, nepriskiriant jos jaunam, savęs neribojančiam individualistui, kuris turėtų būti pagrindinis pasakojimo objektas. Tik Veimare J. W. Goethe suvokė tą tiesą, kad individas privalo pasi­justi visumos dalimi, kad tik visi žmonės drauge sudaro žmoniją, ir šis impera­tyvas galioja net genijui. Jaunajam J. W. Goethe’i tokia mintis būtų buvusi visai svetima, tačiau Veimaro klasikas yra įsitikinęs (arba mėgina pasiteisinti), kad nuoroda į tokį požiūrį neiškrenta iš konteksto: „Toks pastebėjimas šioje vietoje visai tinkamas“²¹.

O dabar gal būtų įdomu pasekti, kaip autobiografija griauna mitą apie leng­vabūdišką J. W. Goethe’s požiūrį į besikeičiančias (nuolat keičiamas?) mūzas, apdainuotas įvairių laikotarpių eilėraščiuose. Vardų iš tiesų daug, ir meilės lyri­ka rašoma iki pat senatvės, kai eiles įkvepia skaudus išsiskyrimas su septynio­likmete Ulrike von Levetzow, prieš tai išgyvenus vadinamąją „trečiąją jaunystę“ Marianne’s von Willemer dėka. Bet visa tai vyko jau prieš saulėlydį, o dabar kal­bame apie gyvenimo aušrą su jai būdingais išgyvenimais. Kaip visa tai atrodo savo jaunystę prisimenančiam naratoriui?

Senjoras J. W. Goethe apie ankstyvuosius jausmus mano štai ką: „Pirmieji tyros jaunystės meilės polinkiai yra išskirtinai dvasinės pakraipos. Gamta, atro­do, nori, kad viena lytis pajustų kitos lyties gėrį ir grožį“²². Etinis ir estetinis aspektai šioje jaunatviškos meilės sampratoje akivaizdžiai nustelbia erotinį, to­dėl ir banali formulė „suvedžiojo ir paliko“ netinka nė vienai žinomai J. W. Goe­the’s meilės istorijai. Prarastą Frankfurto Gretchen Leipcige pakeičia Annette: „Savo ankstesnį potraukį Gretchen dabar perkėliau į Annchen, apie kurią ne­daug ką daugiau galėčiau pasakyti – tik tai, kad ji buvo jauna, daili, guvi, meili ir maloni“²³. Sunku tvirtai pasakyti, ar jaunas studentas taip lengvai keitė Gret­chen į Annchen, kaip tai atrodo brandžiam rašytojui, bet tikėtina, kad tai nebu­vo nei gilus, nei skaudus išgyvenimas, veikiau sentimentaliai romantiškas, skati­nantis svajoti ir raižyti vardus medžio žievėje. Svarbi, netgi lemianti yra pasako­tojo pasirinkta leksika – jaunuolius siejo ne ryšys, o tik polinkis (Neigung).

Abejonių kelia tai, kad visose biografijose minimas susižavėjimas vienos Leipcigo užeigos savininko dukra Kathchen Schönkopf autobiografijoje neatsi­spindi: išsamiai pasakodamas, su kuo pietaudavo Schönkopfų užeigoje ir apie ką toji Tischgesellschaft diskutuodavo, pasakotojas tik tarp kitko užsimena, kad su šeimininkų dukra, „visai dailia, miela mergaite“, pasikeisdavo draugiškais žvilgs­niais. Gal autobiografijos Annchen ir yra tikroji, taip pat ir literatūros istorijos bei kritikos paminėta Kathehen, nes mergina turėjo du vardus: Annn Catharina. J. W. Goethe arba pamiršo, arba sąmoningai klaidino, nes, pasak Nicolaso Boyle’o, „Dichtung und Wahrheit“ yra labiausiai klaidinanti iš visų žinomų autobiografijų²⁴. Kad ir kaip ten būtų, biografijose gana išsamiai aprašytas epizodas autobiografinėje knygoje visai neplėtojamas (o laiškuose draugams ir seseriai Corneliai J. W. Goethe pasakoja apie išgyvenamą krizę ir vadina mylimąją frankfurtietiškai – Kathgen). Leipcigo periodą lyrikoje atspindinti anakreontinio stiliaus eilėraščių knygelė „Annette“ gal dėl to įslaptina Kathchen vardą, kad poetas apdainavo ne konkrečiai ją, o veikiau jaunatvišką meilę, vis dar neran­dančią savo objekto. Vis dėlto tai tik prielaida, nes Annette taip pat konkrečios merginos vardas.

Nei Gretchen, nei Annchen negali lygintis su kultiniu visų J. W. Goethe’s gy­venimo ir kūrybos tyrinėtojų objektu Friederike Brion, poetinio ciklo „Zezenheimo dainos“ („Sesenheimer Lieder“) lyrine heroje, iki ilgo ir vienišo gyvenimo pabaigos likusia ištikima genialiam mylimajam. Dešimtosios knygos pabaiga ir vienuoliktoji „Dichtung und Wahrheit“ knyga atgaivina šią istoriją, paneigdamos tyrinėtojų jai priskirtą dramatizmą. Pasakotojo intonacijose juntamas švelnu­mas, kai jis prisimena „mylimąjį Sesenheimą“²⁵ ir „pačią mieliausią šio kaimelio padangės žvaigždę“²⁶, vertą didžiausios pagarbos ir meilės. Bet a priori aišku, kad jaunuolį neišvengiamai pavilios platesni horizontai, tad su juo nesiejamos jokios viltys, nepuoselėjamos jokios iliuzijos, kurias jo išvykimas galėtų sudau­žyti. Iš keturių dešimtmečių laiko perspektyvos pateikdamas šį jautrų gyvenimo epizodą, J. W. Goethe, atrodo, siekia jį nuasmeninti, ieškodamas atitikmens lite­ratūroje: visa Sesenheimo pastoriaus šeima ir aplinka jam atrodo taip, tarsi būtų į tikrovę perkeltos iš Oliverio Goldsmitho romano „Veikfildo klebonas“ („The Vikar of Wakefield“). Literatūrinės asociacijos leidžia šiek tiek sumažinti atvirumą, perteikiant asmeninius potyrius, nors padidintas subjektyvumas J. W. Goethe’i kaip pasakotojui niekada negrėsė, išimtis gal būtų romanas apie Verterį.

Studentas iš Stuttgarto pasineria į žavią arkadišką aplinką, kurioje viešpa­tauja gamtos kūdikis Friederike, linksma, miela, daili, dora ir naivi. Jaunų žmo­nių pora mėgaujasi gamtos ir bendravimo teikiamais malonumais, pokštauja, linksminasi, keičiasi apdarais, apsimeta kitais asmenimis, yra atpažįstami arba ne, ir visa tai vyksta globėjiškai pritariant pastoriui ir jo žmonai, kurie visiškai pasitiki savo dukra ir pagrįstai nė trupučio neabejoja patrauklaus atvykėlio padorumu. Jaunuoliai lanko Reino salas ir pareinės miestelius, bėga mėnesiai pa­laimingos gamtos prieglobstyje, bet pasakojime tik retkarčiais nukrypstama į emocingą ir poetišką tuometės aplinkos ir būsenos perteikimą (pavyzdžiui, tre­čios dalies devintos knygos fragmente).

Bet ir šioje dalyje svorio centras nejučia persikelia nuo pastoralinės gyven­senos vaizdavimo prie Stuttgarto realijų, nes studijos eina į pabaigą, meilės is­torija – taip pat. Tik Friederike apie tai negalvoja ir nenori galvoti, visi kiti nu­jaučia, kad jaunasis garbintojas netrukus juos paliks, o jis pats… Mes iš tikrųjų nežinome, ką tuo metu jautė jis pats, nes būseną prieš išsiskyrimą analizuoja jau kitas J. W. Goethe, Veimaro klasikas, kurio reikšminės sąvokos dabar yra „veikla“ ir „atsižadėjimas“: „Nes taip jau yra, kad veiklai sutvertas žmogus turi begalę planų ir apsikrauna darbais“²⁷. Veikliam žmogui tai nesunkiai įveikiama, net jeigu kartais jo kelyje atsiranda fizinės ar moralinės kliūtys. Tokia kliūtis buvo gražiausia Sesenhoimo padanges žvaigždelė, o panašios „kliūtys“ iškils ne kartą ir ateityje, bet jos savotiškai prasmingos, nes teikia įkvėpimą poetiniams kūriniams. Kliūtys įveikiamos, tik vis kitu vardu turime vadinti poeto mūzą.

Tuomečius jausmus – skausmą, kaltę, jaunatvišką veržlumą – poetas per­teikė eilėraštyje „Pasimatymas ir išsiskyrimas“ („Willkommen und Abschied“). Jaunasis J. W. Goethe išsiskyrimą suvokė kaip skausmingą ir dramatišką, nors ir neišvengiamą. Autobiografiją rašantis J. W. Goethe jau ne išgyvena, o tik reflektuoja tuometį išsiskyrimą su Friederike, mąsto apie meilės istorijų baigties psichologiją, o patį atsisveikinimą piešia itin lakoniškai: jis padavėjai ranką, jau sėdėdamas ant žirgo, ir nujojo neatsigręždamas. Iš tos tolimos praeities auto­riaus atmintin įstrigęs mistinis epizodas: jis pamato save patį, grįžtantį tuo pa­čiu keliu atgal ir vilkintį lygiai tokiais pat rūbais, kokius iš tikrųjų atsitiktinai dėvės, kai po aštuonerių metų dar kartą aplankys Friederike’ę. Vizija numalšina skausmą, paliekant Elzasą ir visa, ką ten patyrė, kelionė vėl džiugina ir žada naujus džiaugsmus bei potyrius.

Baigęs studijas juristas vyksta į Veclarą, kad pritaikytų įgytas žinias prak­tikoje. Kas dabar pasakys, ar ir jaunasis J. W. Goethe tiek pat mažai dėmesio skyrė vėliau romane „Jaunojo Verterio kančios“ pavaizduotai istorijai, kiek au­tobiografijos pasakotojas? Šis vėl linkęs reflektuoti ir apibendrinti: „Tai labai malonus pojūtis, kai mumyse užgimsta nauja aistra, dar nespėjus visai išblėsti ankstesnei. Taip, leidžiantis saulei, miela matyti priešingoje pusėje kylantį mėnulį ir džiaugtis dvigubu abiejų dangaus šviesulių spindesiu“²⁸. Ir tai dar net ne apie Verterio Lottą, o apie ponią Sophie fon Laroche… O kaipgi Lotta, Lotte, Charlotte? Kaip ir kitos mielos mergaitės, ji buvo žavi, patraukli, daili, tiesa, susižadėjusi, tačiau tai netrikdė Wolfgango, nes jis nieko nežadėjo ir nieko išjos nereikalavo. Bet garsusis romanas vis dėlto sukuriamas, herojus pasitraukia iš gyvenimo, tiesa, ne vien dėl neišsipildžiusios meilės, bet ir dėl to, kad nesurado jame savosios vietos.

Tikrasis Verterio prototipas pasirodo esąs visai ne autorius, o toks Jerusalemas, nusižudęs dėl nelaimingos meilės: „Netikėtai mane pasiekia žinia apie Jerusalemo mirtį drauge su tiksliausiu ir smulkiausiu šio įvykio aprašymu, ir tą pačią akimirką gimsta „Verterio“ sumanymas“²⁹. Ar griūva dar vienas mitas, su­sijęs su romano sukūrimo aplinkybėmis? Įvairiuose šaltiniuose tradiciškai tvirti­nama: nuo savižudybės J. W. Goethe’ę išgelbėjo tik tai, kad jis parašė „Jaunojo Verterio kančias“ ir leido nusižudyti herojui. Skaitant autobiografiją tai atrodo absurdiška, bet žinant „Aistros trilogiją“ („Trilogie der Leidenschaft“, 1823–1824) norisi susilaikyti nuo vienpusio vertinimo. Vis dėlto šaltinis, kurį netrukus pasi­telksime, privers peržiūrėti lig šiol galiojusią interpretaciją.

Po penkiasdešimties metų J. W. Goethe’s gyvenime kartojasi verteriška situa­cija, ir atrodo, kad, šį kartą prisiimdamas skaudžią atsižadėjimo naštą, jis linkęs kitaip vertinti ankstyvos jaunystės epizodą. Eilėraštyje „Verteriui“ (vertė Anta­nas Gailius) sakoma: „Man likti, tau išeit lemtis nuskyrė, / Nedaug tepraradai pirma numiręs“, teigiama, kad „išsiskyrimas – visada mirtis“, ir guodžiamasi tuo, kad poetinė dovana, galimybė „išsakyti gėlą“ pasižymi gydomąja galia ir padeda išgyventi. Nejaugi septyniasdešimt ketverių metų poeto meilė jaunutei Ulrike’i buvo stipriausia jo gyvenimo aistra? Vis dėlto Veimaro klasikas žino, kad kūry­binis polėkis gydo skausmą, bet ar iš tikrųjų poetas vis dėlto kentėjo, skirdamasis su Lotte, kas dabar galėtų pasakyti…

O pasakodamas apie Veclaro laikotarpį, J. W. Goethe kalba apie daugelį kitų dalykų – tuomečio teismo struktūrą, literatūrą ir jos autoritetus, draugus bei pažįstamus – ir tik prabėgomis pamini savo romaną – jai toks apibūdinimas tinka – su Lotte. Atvykėlis laisvas nuo bet kokių ryšių, mergina susižadėjusi, tad dėmesio rodymas jai niekuo neįpareigoja ir, žinoma, neperžengia padorumo ribų. Vėl prasideda vasaros idilė, kai kiekviena diena atrodo lyg šventė, o įsimylėjęs kito sužadėtinę jaunuolis pavadinamas der sub Leidende (saldžiai kenčiantis), nes dabartinis pasakotojas žino, kad ilgesyje, neišsipildyme slypi didžiausia laimė, todėl ilgesys turi būti nukreiptas į nepasiekiamą objektą. Taip tariamai nelaimingas įsimylėjėlis pasakotojo valia tampa laimingiausiu mirtinguoju, nors ir lieka abejonė, ar ir tada jis iš tikrųjų taip jautėsi.

Bet visos šventės baigiasi, pakvietimas į kelionę Reino pakrantėmis ir upe toks viliojantis, kad su Lotte tenka atsisveikinti: „Atsisveikinau su Charlotte grynesne sąžine, negu prieš tai su Friederike, bet buvo šiek tiek skaudu“³⁰. Dar pastebima, kad šios istorijos herojus galbūt per daug buvo įsitraukęs į meilės žaidimą, o herojė išliko rami ir santūri. Ar tikrai? Charlotte Buff, kitaip nei Friederike, J. W. Goethe’i pasitraukus, ištekėjo už Kestnerio, augino vaikus, o tapusi našle susi­mose iš Hanoverio į Veimarą tariamai aplankyti sesers. Th. Mannas romane „Lota Veimare“ („Lotte in Weimar“) siūlo kitą versiją: Lotte visą gyvenimą nepamiršo savo jaunystės draugo, įamžinusio jos paveikslą romane (netrukus šį teiginį kvestio­nuosime), ir kelionės tikslas buvo susitikti su J. W. Goethe. Ar garbioji dama tikėjosi iš naujo sužadinti buvusio gerbėjo, dabar našliu tapusio didžiojo veimariečio jaus­mus? Tai išduoda garsioji balta suknelė, kuriai trūko vieno rožinio kaspinėlio, kažkada padovanoto jaunajam poetui. Senojo J. W. Goethe’s tai nesujaudino, Th. Manno romane jis negailestingai pareiškia, kad mylimoji visada turi būti jauna.

Iki išvykimo į Veimarą, J. W. Goethe’s kūryboje greta Friederike’i skirto lyri­nio ciklo ir, kaip visuotinai teigiama, Lotte’ę įamžinusio romano atsiranda ei­lėraščiai, dedikuoti Lilli. Tai meilės lyrika, ir ji rodo galbūt buvus gilesnį jausmą negu anksčiau patirtieji (šį teiginį patvirtina ir autobiografija bei pokalbiai su Johannu Peteriu Eckermannu senatvėje). Bet kartu tai ir labai neįprasta meilės raiška, nes lyrinis subjektas kenčia dėl savo priklausomybės ir nelaisvės, trokš­ta ne meilės išsipildymo, o išsivadavimo nuo jos. Optimistiškai pavadinęs eilė­raštį „Nauja meilė, naujas gyvenimas“ („Neue Liebe, neues Leben“), poetas kalba apie nesėkmingus mėginimus pabėgti nuo mylimosios ir baigia eilute „Meile, ak, paleisk mane“ (vertė Simas Račiūnas).

Elisabeth Schonemann, vėliau baronienė von Türckheim, vienintelė, turėjusi J. W. Goethe’s sužadėtinės statusą. Autobiografijoje atskleidžiamos sužadėtuvių aplinkybės, bet epizodas tiesiog pasimeta pasakojime apie kitus, bent jau pasa­kojančiam J. W. Goethe’i daug svarbesnius, dalykus. Senos miesto patricijų šei­mos ir naujai praturtėjusio bankininko, Lilli tėvo, gyvenimo būdai iš esmės skirtingi, J. W. Goethe jaučiasi svetimas nuvorišų aplinkoje, kurią vadina „Lilli žvėrynu“, ir, grįždamas į tuos laikus, aiškina(si): „Bendravau tik su ja asmeniškai kaip su gražia, miela, išsilavinusia respektabilios šeimos dukra, tai buvo panašu į mano ankstesnes draugystes, tik labiau pakylėta“³¹. Bet pasirodė, kad vien aplinka gali lemti išsiskyrimą. Lilli suvokia, kad bus svetima sužadėtinio tėvų namuose, ir Wolfgangui tai visiškai aišku, bet reikia preteksto, norint nutraukti sužadėtuves. Dievų numylėtiniu save laikiusiam J. W. Goethe’i, kaip visada, padeda likimas: jaunasis Veimaro hercogas kelionėje po Vokietiją apsilanko Frank­furte ir pakviečia poetą į savo rezidenciją. Tai išsigelbėjimas iš keblios padėties. Su Lilli išsiskiriamą panašiai, kaip su Lotte – prieš išvykstant su draugais pake­liauti po Šveicariją, tik šį kartą išvengiama atsisveikinimo. Šios trys „novelės“ paneigia mitą apie lengvabūdį suvedžiotoją J. W. Goethe’ę, nes toks jis nebuvo, nors, palikdamas vienos vasaros mylimąją, vos kažkam pasiūlius pakeliauti, gal kiek per lengvai ištiesdavo ranką atsisveikinimui jau sėdėdamas ant žirgo.

Skaitant ramų, tikėtina, sau ir kitiems objektyvų pasakojimą, tampa neaišku, kodėl vis dėlto ankstyvojo J. W, Goethe’s kūryboje toks ryškus „Gretchen komp­leksas“ – eilėraštis „Erškėtrožė“, dramos „Clavigo“ ir „Stella“, pagaliau „Fausto“ pirmoji dalis – tai vis atgaila už neištikimybę ir suteiktą skausmą. Turbūt emo­cijoms vieta poezijoje, o tiesa kiek kitokia, tačiau kaltas jaučiasi net ir grįžęs į praeitį autobiografijos pasakotojas, kai prisipažįsta: „Gretchen iš manęs at­ėmė, Anette mane paliko, o čia aš pirmą kartą nusikaltau; aš iki pačių gelmių sužeidžiau gražiausią sielą“³². Antra vertus, biografas N. Boyle’is, aiškinda­masis), kodėl Goethe paliko Friederike’ę, spėja, kad J. W. Goethe pasiekė, ko troško (dvasinio, emocinio, gal net fizinio suartėjimo, šito niekas nesužinos, bet tai ir nėra svarbiausia). Turėjimas ir stabilumas ne tik neatitinka ankstyvojo perio­do J. W. Goethe’s brandos lygio, bet ir kertasi su jo veiklia prigimtimi, kurios esmę sudaro troškimai, o kiekvienas išsipildymas yra troškimo paneigimas, todėl faustiška prigimtis tuojau užsidega nauju troškimu³³. Pats J. W. Goethe aiškina, kad „mūsų norai yra mumyse slypinčių gebėjimų nuojauta, jie pranašauja tai, ką mes būsime pajėgūs nuveikti“ ir su jam būdingu paprastumu reziumuoja: „Bet žmogus nori gyventi“³⁴. Asmenvardžių daugiskaita ir beasmenė forma yra tai, kas J. W. Goethe’i šiame pasakojime padeda išvengti subjektyvumo.

Savitą atspalvį įgyja „mes“, kai įvardžio semantika susijusi su Johanno Wolfgango broliais ir seserimi: „Mums, vaikams, ypač patiko ši šventė, nes tai, kad senelį matėme tokioje garbingoje vietoje, gerokai glostė mūsų savimeilę“³⁵. Deja, šis „mes“ labai anksti susitraukia iki dviejų asmenų įvardijimo, nes, kitiems anksti mirus, lieka tik mylima sesuo Cornelia, „sunkiai apibūdinama būtybė, keisčiausias griežtumo ir švelnumo, aikštingumo ir nuolaidumo mišinys“³⁶. Su Cornelia santykiai tiek artimi, kad „mes“ artėja prie pavojingos ribos, tačiau ši riba nebuvo peržengta.

Autobiografijoje piešiamas sesers portretas panašus į negailestingą nuo­sprendį: protinga, išsilavinusi Cornelia gamtos neapdovanota grožiu – jos veido bruožai nei dailūs, nei reikšmingi, akys gilios, bet ne pačios gražiausios, veido oda nelygi, stokoja juslingumo (Sinnlichkeit) – todėl broliui visiškai netikėtas ir nesuprantamas jos apsisprendimas ištekėti už Johanno Georgo Schlosserio³⁷. Wolfgangas eliminuoja Cornelią iš vyrų pasaulio, nors pripažįsta, kad, turėdama ne tik vidinį, bet ir išorinį grožį, sesuo būtų galėjusi pagarsėti kaip geidžiamiausįa epochos moteris. J. W. Goethe atkakliai protu (Verstand) vadina tai, ką šian­dien apibūdintumėme kaip intelektą. Skirtumo beveik nėra, nes ir viena, ir kita, J. W. Goethe’s požiūriu, joks privalumas moteriai. Jau būdamas aštuoniasde­šimt vienerių, pokalbyje su J. P. Eckermannu prisimindamas šį „Dichtung und Wahrheit“ skyrių, J. W. Goethe sako: „Šis skyrius turėtų sudominti išsilavinusias moteris, nes atsiras daug panašių į mano seserį, pasižyminčių išskirtinėmis dva­sinėmis ir dorovinėmis savybėmis, bet nepatyrusių laimės turėti gražų kūną“³⁸.

Intuityviai, visų feministiškai orientuotų asmenų siaubui, sutinku su tokia J. W. Goethe’s nuostata. Pasakysiu daugiau; intelektualumas – Kaino ženklas, kurį moteris nešioja visą gyvenimą, ir vargas jai, jeigu laiko tai pranašumu… O jeigu ir suvokia kaip trūkumą ir kliūtį, siekiant visaverčio gyvenimo, vis tiek nedaug ką gali pakeisti. Tad gal tik iš pirmo žvilgsnio keista, kad J. W. Goethe moteryje mato arba racionalumą, protą, išsilavinimą, arba gražų kūną („gražaus kūno“ samprata veikiau erotinė, o ne estetinė, todėl šiandien tai būtų pavadinta sex appeal arba tiesiog seksualumu). Taip pat jokia mįslė, kad ilgiausiai su juo buvo nekilminga, neišsilavinusi, neintelektuali, nesidominti jo kūryba Christiane Vulpius, po ilgų bendro gyvenimo metų tapusi ponia von Goethe, bet visuo­menės taip ir nepripažinta. Apie ją parašyta daug biografijų, bet pakanka pa­skaityti „Romos elegijas“, kad suprastume šį J. W. Goethe’s pasirinkimą. Atrodo, visiškai atmetama tikimybė, kad įvairios savybės gali susijungti vienoje mo­teryje. Visai kaip pasakose – viena princesė buvo negraži, bet protinga, o kita graži ir paika. Graži ir protinga princesė tai jau anomalija, nes protas – pasakose ir ne tik – perteklinė savybė, visai nebūtina gražaus kūno savininkei.

Cornelia savo prigimtinių intelektualinių savybių pranašumu nelaikė, tik jautė, kad tėvo suteiktas ne menkesnis nei brolio išsilavinimas niekam nerei­kalingas. Kad išvengčiau kraštutinumo polemikoje su feminizmu, pripažinsiu: XVIII a. visuomenėje moteris asmenybė galėjo reikštis tik greta vyro, tik turė­dama šeimos užnugarį, tad reikėjo keisti jos padėtį ir vaidmenį siekiant gali­mybių realizavimo. Vis dėlto kalbame ne apie socialinę moters rolę, o apie subti­lesnius dalykus, todėl nežinau, ar kas paneigtų, kad tokių kornelijų gali atsirasti ir, be abejo, yra taip pat ir šiuolaikinėje, modernioje, lyčių lygybę deklaruojančio­je visuomenėje. Nes ne lyčių lygybėje ar nelygybėje glūdi esmė…

Autobiografijoje jau pasauline garsenybe tapęs J. W. Goethe ypatingai sureikš­mina prisiminimų apie seserį epizodus, tuo pabrėždamas jų svarbą ir išskirtinumą, sulygina Cornelią su magnetu, visada stipriai jį traukusiu. Brolio ir sesers ypatingas artumas netgi verčia juos pasijusti nelaimingiems, nes abu supranta, kad šiuo atveju išskirtinis abipusis pasitikėjimas negalės peraugti į abipusę mei­lę. Bet tai dar ne visa tiesa.

Autobiografija nepateikia mums visapusiško brolio ir sesers santykių vaizdo. Atrodo, šį kartą J. W. Goethe, išlikdamas tariamai objektyvus, iš tikrųjų, sąmo­ningai ar nesąmoningai, tampa itin subjektyvus. Sigmundo Freudo terminas Verdrängung (išstūmimas) čia taip pat tiktų – autorius pasakotojas pats sau iki galo neprisipažįsta, ką jam reiškė Cornelia, o atsainų genijaus egoizmą išduoda nenoras žinoti, kas iš tikrųjų buvo jo sesuo. Wolfgangui Cornelia svarbi kaip antra jo pusė, gal anima, tikrai ne vien atidi klausytoja, bet ir subtili dialogo Partnerė, be galo artima siela, net savotiška nuosavybė, kurią galės palikti vos atsiradus galimybei ar būtinybei išvykti, bot kurią visados norėtų turėti šalia, kai jam to prireiks (Ergänzung, Oegenpart, Gespidin, Gefährtin – tokiomis vo­kiškomis sąvokomis įvardijamas Cornellos vaidmuo).

Šiam pernelyg ambicingam gyvenimo planui nelemta išsipildyti, nes sesuo pareiškia teises j savo asmeninį gyvenimą, ji ryžtasi santuokai, gal tikėdamasi išpildyti visuomenės j moterį sudedamus lūkesčius, o gal puoselėdama viltį ištrūkti iš brolio orbitos. Tikriausiai ir viena, ir kita. Bet eksperimentas nepavyko. Nesutverta nei santuokai, nei motinystei Cornelia vis dėlto buvo pranašesnė už daugelį savo amžininkių, tik nesugebėjo to pranašumo realizuoti. Jos išsila­vinimo niekam nereikėjo, ji netapo net „rašančia moterimi“ skirtingai nuo kitų intelektualių XVIII a. damų. Schreibende Frau – kiek paniekos, savo pranašumo pajautos, netgi pasigailėjimo įdeda į šiuos žodžius rašantis vyras! Prisimenu žymaus kritiko taip pavadintą straipsnį „Literatūroje ir mene“. Seniai tai buvo, tada dar nesupratau, kuo taip atgrasi „rašanti moteris“, dabar puikiai suprantu. Ne tik rašanti, tiesiog kurianti platesne prasme. Motinų kūrėjų nemyli sūnūs, apie tai rašo Anna Achmatova – «Ty sin uzhas moi» (cituoju iš atminties). Dabar paminklas jai St. Peterburge pastatytas prieš kalėjimą, kur poetė, jos žo­džiais, išstovėjo „tris šimtus valandų“, veltui tikėdamasi leidimo pasimatyti su sūnumi. Ji darė viską, ką turėtų daryti mylinti motina, bet buvo kurianti moti­na, artimas ryšys su sūnumi taip ir neužsimezgė. O sūnus, garsus mokslininkas Levas Gumiliovas, gal tik bučiuodamas karste gulinčios motinos kaktą suvokė, kas ji jam buvo. Tiksliau – nebuvo, nes nesugebėjo būti, nes rašė eiles…

Nežinia, ar kada nors Wolfgangą buvo aplankiusi mintis gyventi drauge su netekėjusia seserimi, nors ir buvo žadėjęs pasiimti ją į Leipcigą. Greičiausiai rimtai apie tai negalvojo, bet kad Cornelia liks netekėjusi, tuo buvo visiškai įsi­tikinęs. Negražios, nedominančios vyrų, protingos, bet stokojančios seksualumo se­sers jis neįsivaizdavo nei žmonos, nei motinos vaidmenyse. Neklydo ir J. G. Schlosseris, kai sakė, kad žmona negali suteikti jam meilės, nes yra užvaldyta meilės broliui. Mieliausiai pasakotojas būtų matęs ją vienuolyno abate – vienuolės sta­tusas asocijuojasi su skaistybe, o J. W. Goethe’i, atrodo, ir buvo svarbiausia, kad Cornelios iš jo neatimtų kitas vyras, kad ir kas jis būtų. Bet toks vyras, poeto ne­laimei, atsirado, kiek euforiškai prasidėjusi santuoka į ją sudėtų vilčių nepateisi­no, bet brolis ir sesuo privalėjo išsiskirti. Norint sužinoti, ką J. W. Goethe auto­biografijoje nutylėjo, tenka ieškoti kito šaltinio.

Skaitant Sigridos Damm parašytą Cornelios biografiją, atsiveria kai kas ne­tikėta, bet autorė rėmėsi autentiškais dokumentais (laiškais, dienoraščiais), to­dėl į tam tikrus, įsisenėjusią interpretacijos tradiciją griaunančius pastebėjimus vertėtų įsiklausyti, o taip pat ir peržiūrėti kai kurias tiesas. Jau net nebe tiesa, o dogma yra virtęs teiginys, kad išsiskyrimas su Charlotte Buff (dabar nebesvar­bu, vienpusė ar abipusė, laiminga ar atstumta tai buvo meilė, jeigu iš viso buvo) paskatino J. W. Goethe’ę per kelias savaites parašyti romaną apie Verterį. Tra­dicijos paveikta ir dar neskaičiusi tai neigiančių šaltinių, esu taip pat šią, kaip dabar atrodo, banalią mintį įtvirtinusi savo straipsniuose apie J. W. Goethe’ę ir net vadovėlio skyriuje. Viskas buvo aišku ir paprasta, kol nesulyginau „Dichtung und Wahrheit“ pasakojimo apie šį meilės „trikampį“ ir S. Damm interpretacijos.

Kaip dabar reikėtų elgtis? Atmesti visus ankstesnius teiginius būtų neatsar­gu, nes susiformavęs modelis iš esmės teisingas ir atitinka J. W. Goethe’s požiūrį – kūryba, toji Dievo dovana, padeda poetui išsivaduoti nuo kančios, išsakius ją žodžiais:

Išsiskyrimas – visada mirtis,
Ir kaip gražu, kad mirtį tą poetui
Kilniom giesmėm pavyksta nugalėti!
Kai skausmas jį užgrius, kaltės šešėliai,
Teduos dievai jam išsakyti gėlą.

(„Aistros trilogįja“, eil. „Verteriui“)³⁹

Neginčytina, kad poetas gali įveikti skausmą, „išsakęs savo gėlą“, tad lieka neatsakytas tik Mausimas, dėl ko jis kentėjo, kai 1774–aisiais parašė romaną Jaunojo Verterio kančios“. Gretchen ar Annchen, Friederike ar Lotte – tai vis žavios gėlės prie jo kojų, bandančios, bet negalinčios sustabdyti veržlaus geni­jaus, dar nepasiekusio jam skirtos viršūnės: „Bet nei kloniai pavėsingi, / Nei žoly­nai, / Meiliai glausdamies prie kojų, / Sulaikyti jo negali“⁴⁰. Tai eilutės iš „Ma­hometo giesmės“, tik lietuviškame vertime gėlės virto žolynais. „Giesmės“ sukū­rimo metais dar nebuvo nei Lotte’s, nei Lilli, tik daili gėlelė Friederike – dar netolima, bet jau praeitis. Po išsiskyrimo atsiradusio kaltės jausmo negali pa­naikinti žinojimas, kad pasirinkimo nebuvo – besiveržiantis į makrokosmą Faus­tas negali pasilikti tarp Margaritos darželio gėlių. Nuojauta, kad genijui leistina daugiau negu paprastam mirtingajam, tėra tik pa(si)teisinimas, neprilygstantis kaltės išpirkimui. Bet dabar ne apie tai.

Kodėl „Dichtung und Wahrheit“ puslapiuose, pasakojančiuose apie išsisky­rimus po vasaros idilių, visiškai neužsimenama apie kančią? Sėdo ant žirgo, pa­davė mylimajai ranką ir nujojo pasitikti to, ką eilėraštyje pavadins „nauja meilė, naujas gyvenimas“. Bet ir tai bus tik epizodas (Lilli, vienintelė sužadėtinė). Nejau rašantis J. W. Goethe pamiršo skausmingus išgyvenimus, o gal jų nebuvo arba juos reikia sieti ne su Annchen, Gretchen, Lottchen, o visai su kitu vardu? Išsiskyrimai kartais panašūs, kartais skirtingi, bet skausmo nematyti. Tai nuo kokios kančios autorius bando vaduotis rašydamas „Verterį“?

Nežinau, ar tai, ką rasime S. Damm knygoje, vadinti atsakymu ar tik versija. Kad ir kaip pavadinsim, interpretacija įdomi ir netikėta. Pirmasis romanas pa­rašytas tuoj po to, kai ištekėjo ir tėvų namus, o taip pat ir Frankfurtą, paliko sesuo Cornelia. Ši diena nebuvo laiminga J. W. Goethe’i, nors būtent tai jis mėgi­na teigti autobiografijoje. Tuomečiai jo laiškai liudija apie visai kitokią būseną, gal dar ne priešsuicidinę, bet vis dėlto labai apgailėtiną. Wolfgangas elgėsi kaip mažas tironas, kol dar nenujautė, kad gali Cornelios netekti. Ir tik iškilus tokiai grėsmei brolis pradėjo suprasti, ką praras, ir susidomėjo jos asmenybe. Per vėlai, vargu ar būtų galėjęs ką nors pakeisti, nes sesuo iš tikro pasirodė nesugebanti prisitaikyti prie gyvenimo, iš kurio pasitraukė vos dvidešimt šešerių.

S. Damm manymu, intensyvus kūrybinis darbas, rašant „Verterį“, padeda J. W. Goethe’i sušvelninti sesers vedybų sukeltą kančią. Taigi kenčia jis visai ne dėl išsiskyrimo su Lotte (tai nepaneigia fakto, kad „Verteryje“ įamžinta būtent Charlotte Buff, nors ji ir nesvarbi autoriui). Poetui dar teks išgyventi tikrą Cor­nelios netektį ir po to atsiradusį kaltės jausmą, kurio tiesioginę išraišką bio­grafijos autorė įžvelgia romane „Pasirinktinė giminystė“ („Die Wahlverwandschaften“): „Mirusiosios paveikslas jį persekiojo, jis vėl ir vėl priekaištavo sau, kad nepažino, neišsiaiškino jos nuotaikų, kad per mažai ją vertino“⁴¹. Panašiai S. Damm vertina „Dichtung und Wahrheit“: „Viskas, ką Goethe rašo apie Cornelią, yra autoterapija, mėginimas paaiškinti nepaaiškinamą, priartėjimas, kuris neįvyksta. Goethe’s „Dichtung und Wahrheit“ „magiškasis veidrodis“ nesugrąžina sesers Cornelios vaizdo iš nebūties, tik nesąmoningai perteikia besitęsiančio ir niekada nesibaigsiančio dialogo su mylima seserimi nuoskaudas, kaltę, gėdą“⁴². Šie svars­tymai turbūt leidžia daryti išvadą, kad, sąmoningai ar netyčia sugriovus egzis­tavusius mitus, čia pat sukuriami nauji. Sesuo Cornelią buvo svarbiausia mote­ris J. W. Goethe’s biografijoje – gal tai tik naujas mitas, o gal tiesa…

Šeimos temai, greta Cornelios – luti vaikai gyveno neilgai, – priklauso tėvo ir motinos portretai. Tėvas – labai svarbi figūra J. W. Goethe’s vaikystėje ir paauglystė­je, jis nuolat šmėsčioja knygos puslapiuose. O užsitęsusios ligos epizode – tėvui neparodžius deramos kantrybės, netgi nujaučiamas siekis išsilaisvinti nuo tėvo autoriteto. Vis dėlto autoritarinis griežto, pedantiškai tvarkingo tėvo auklėjimas netrukdė berniukui siausti po gimtąjį miestą su vienmečiais, jiems buvo prieinami visi užrakinami praėjimai, žinomi visi slapti keliai. Geležinė tėvo valia verčia Wolfgangą ne tik baigti teisės studijas, parašyti baigiamąjį darbą, bet ir užsiimti teisininko veikla. Vis dėlto tėvo garbei reikia pasakyti, kad jis nuoširdžiai džiaugėsi pirmaisiais sūnaus literatūriniais bandymais ir tikėjo jo kaip rašytojo ateitimi.

Motinos paveikslo leitmotyvas yra heiter und froh (skaidri, džiugi, linksma, šviesi): „…visada giedra, džiugi ir kitiems to linkinti“⁴³; „mano motina, iš prigim­ties labai gyva ir linksma“⁴⁴; „mano motina viską galėjo pakelti, tik ne rūpes­čius“⁴⁵; „mano motina pati dar beveik vaikas, tik drauge su dviem vyresniaisiais vaikais darėsi suaugusi“⁴⁶. Tėvo griežtumas išmokė poetą drausmės, o iš motinos Volfgangas paveldėjo gebėjimą fantazuoti: „Iš motinos turiu dovaną visa, ką su­kuria vaizduotė, linksmai ir sodriai pavaizduoti, atgaivinti senas pasakas, su­galvoti ir papasakoti naujas“⁴⁷.

„Dichtung und Wahrheit“ vis dėlto labai įdomi knyga, tyliai, be patetikos ir be išankstinio tikslo keičianti biografų ir interpretatorių įtvirtintas nuostatas. Nors prabilti kritiškai apie trečią, mitui prilygintiną, fenomeną literatūros tyrinėtojui germanistui tikrai šventvagiška, išdrįsiu pasidalyti su skaitytoju savo neabejoti­nai šokiruojančiu pastebėjimu: tikrovėje galėjo nebūti to, kas visuotinai žinoma kaip realiai egzistavęs sąjūdis ir vadinama „Sturm–und–Drang–Bewegung“ („Aud­ros ir veržimosi judėjimas“). Žinoma, jeigu remsimės J. W. Goethe, nė vieno karto tiesiogiai nepaminėjusio šio fenomeno. Knygos apie tai parašytos, nurodytos susibūrimo vietos, ir Strasburgui atitenka prioritetas, o J. W. Goethe, gyvenda­mas kaip tik tuo metu ir toje vietoje, sambūrio nepastebėjo? Per visą savo dėsty­tojavimo laikotarpį aiškinusi „Audros ir veržimosi“ judėjimo savitumus – nors tos temos, kaip nė vienos kitos, nemėgau – ir apie štiurmerių poveikį roman­tikams, dabar ereziškai mąstau – gal tų vadinamųjų romantikų „mokyklų“ nė būti nebuvo – Jenos ir Heidelbergo? Tiesiog susitikdavo Jenoje, vėliau Heidel­berge gyvenę vienminčiai salonuose, išvykose į gamtą ar į Drezdeno galeriją. Kaip prieš keletą dešimtmečių Thomo Manno draugijos entuziastai mėgavosi intelektualiais pokalbiais Nidoje… Ne, ši analogija netiksli – Draugija turėjo antspaudą, įstatus, kažkurio ministro parašą ant steigimo dokumentų, o romantikų sambūriai nei steigėsi, nei registravosi – jie buvo nevaržomi jokio reglamento ir savęs su bendraminčiais nei būreliu, nei mokykla tikriausiai nelaikė. Ir iširdavo be pašalinių negeros valios poveikių, kitaip negu minėta Draugija…

Bet grįžkime prie „Sturm und Drang“ Strasburgo periodo. Vos atvykęs, J. W. Goethe skuba apžiūrėti gotikinę katedrą, pirmas įspūdis nuvilia, vėliau po­žiūris į gotikinę architektūrą keisis; net rašys apie tai traktatą „Apie vokiečių architektūrą“ („über deutsche Baukunst“). Pasakojimas apie karalienės Marijos Antuanetės vizitą primena karūnavimo iškilmių Frankfurte epizodą. Akademinis gyvenimas, pasivaikščiojimai po Strasburgą, pažintys, ir tarp naujų pažįstamų vienas svarbus, bet dar niekuo neišsiskiriantis iš kitų vardas – Jung, genannt Stilling (Jungas, vadintas Stillingu, literatūros istorijoje – vienas svarbesnių „Sturm und Drang“ Strasburgo grupelės atstovų), kol kas tik „gerasis Jungas“⁴⁸. J. W. Goe­the neslepia, kad jam patinka mėgautis laisvu, socializuotu, judriu gyvenimo būdu. Mąsto apie tuometę ne itin turtingą vokiečių literatūrą, jos kulminaciją įžvelgdamas F. G. Klopstocko kūryboje, o greta jo paminėdamas J. W. D. Gleimą. Ištarmei apie save ir savo kartą trūksta argumentų, kad galėtume kvalifikuoti ją kaip štiurmerišką manifestą: „Tų vyrų veikla buvo pačiame žydėjime, kai ir mes, jaunimas, savo rate sujudom“⁴⁹. Tai tik siekis susieti save su nauja karta, tu­rėsiančia įsitvirtinti literatūroje, ir nieko daugiau. Tiesa, užsimenama apie laisvą ir gamtai artimą epochos dvasią, kiekvienam viliojančiai šnabždančią, kad trokš­tami turinys ir forma slypi visur, todėl tereikia visa tai atskleisti.

Kaip likimo siųsta dovana apibūdinama pažintis ir draugystė su kiek vyresniu Johannu Gottfriedu Herderiu, ir tai atitinka literatūros istorijos teiginį apie le­miamą J. G. Herderio vaidmenį, formuojantis J. W. Goethe’s pasaulėžiūrai, bet ir vėl – ne daugiau. Jokio ratelio jis nebūrė, gydėsi sunkų akies junginės susirgimą, nesėkmingai buvo operuotas, o toje draugijoje, be pasakotojo, dar buvęs rusas Franzas Pegelovas, J. G. Herderio pažįstamas iš Rygos laikų. J. G. Herderis per jų bendravimo mėnesius tapo J. W. Goethe’i tikru literatūrinio proceso vedliu, supa­žindino jį su Johanno Georgo Hamanno raštais (J. G. Hamannas greta J. G. Herderio laikomas „Sturm und Drang“ teoretiku, nors J. W. Goethe biografijoje teigia, kad teorinių vedlių nebuvę), diegė vos ne kasdien naujas pažiūras, plėtė akiratį, bet auto­biografijoje nė vienu žodžiu neužsimenama apie štiurmeriškas idėjas. Netrukus J. W. Goethe’s gyvenime atsirado Sesenheimas, o Friederike’i skirti eilėraščiai kri­tinėje literatūroje tvirtai priskiriami štiurmeriškajam periodui, bet J. W. Goethe pa­sakotojas tiesiog konstatuoja, kad juos parašė ir kam paskyrė. Ne kaitą naratorius mini ir, kritikų manymu, tipišką štiurmerišką dramą „Gotz von Berlichingen“, bet jos taip nepavadindamas.

Rasime dar kelis pastebėjimus, kurie asocijuojasi su „Sturm und Drang“ teo­rija, bet iš jų neseka išvada, kad J. W. Goethe kalba apie išbaigtą naujų pažiūrų sistemą, juolab kad priklauso kokiai nors grupei. Tai, ką jis vadina išsivadavimu nuo viso, kas prancūziška, atitinka švietėjišką, su prancūzų klasicizmu polemi­zuojančią nuostatą: „Taip mes Prancūzijos pašonėje vienu mostu atsikratėme prancūziškumo. Jų gyvenimo būdas mums atrodė pernelyg apibrėžtas ir aristokratiškas, jų kūryba šalta, jų kritika triuškinanti, jų filosofija ne tik paini, bet ir nepakankama, tad mūsų pozicija buvo siekti suartėjimo su brutalia gamta“⁵⁰. Nekyla abejonių, kad švietėjiškas (ne tik prancūzų) racionalizmas naujosios kur­tos priešinamas su emocingumu, įprastai štiurmeriais vadinamų kūrėjų veika­luose emocijų nestinga, ir jiems artimas Jeano Jacques’o Rousseau šūkis „Atgal į gamtų“. Antra vertus, iš atskirų fragmentų susidedanti „Sturm und Drang“ teor\ja skiria ypatingai daug dėmesio Williamui Shakespeare’ui, pateikdama jo kūrybą kaip sektiną pavyzdį. J. W. Goethe taip pat išskiria anglų dramaturgą kaip autoritetą, atveriantį naujus pasaulėžvalgos ir dvasinių malonumų hori­zontus. J. W. Goethe’s dramoje „Gotz von Berlichingen“ jaučiama W. Shakes–peare’o įtaka, tačiau daug dėmesio dramaturgui, ypač jo „Hamletui“, autorius skirs ir visai kitu periodu parašytame romane apie Vilhelmą Meisterį.

Kai naratorius sako „unsere Straflburger Societat“ („mūsų Strasburgo bendri­ja“), nepasitvirtina prielaida, kad kalbama apie garsųjį sambūrį, kuris davė po­stūmį „Sturm und Drang“ sąjūdžiui visoje Voldetijoje, nes, J. W. Goethe’s liudijimu, jo tuometės aplinkos jauni žmonės (pamini tik Georgą Buchnerį Lenzą) visa, ką jiems galėjo duoti naujasis judėjimas, atidėjo ateičiai, o aprašomuoju metu jiems teikė malonumą skaityti W. Shakespeare’ą, kalbėti apie jį, jį garbinti, sekti juo. Skaitytojui, panorusiam rimčiau susipažinti su to meto dvasia, naratorius pataria pasiskaityti J. G. Herderį ir G. B. Lenzą (jų traktatus: „Apie vokiečių būdą ir meną“ („Von deutscher Art und Kunst“) ir „Pastabos apie teatrą“ („Anmerkungen übers Theater“), taip juos komentuodamas: „Herderis giliau prasiskverbia į Shakespeare’o esmę ir puikiai sugeba tai išreikšti; G. B. Lenzas elgiasi daugiau kaip senų pažiūrų priešininkas, atmeta teatro tradiciją ir visur nori matyti šekspyriškumą“⁵¹. Apie G. B. Lenzą, kaip ir apie J. G. Herderį ar Stillingu vadintą J. H. Jungą, randame įvairiose vietose, bet tai pasakojimas apie atskirus individus, jų keliai kartais susikerta, bet nėra pagrindo prielaidai, kad jie priklausytų kokiam juos vie­nijančiam sambūriui. Lygiai tokiomis pat teisėmis ir ta pačia fragmentiška forma atsiranda epizodai, supažindinantys skaitytoją su J. H. Mercku, su E. W. Behrischu ar broliais grafais Christianu ir Friedrichu Stolbergais, kitais amžininkais ir bend­raamžiais, kurių literatūros istorikai prie štiurmerių nepriskiria. Nesinori kate­goriškai teigti, kad „Sturm und Drang“, kaip konkretų teorinį pagrindą turintį ir daugelyje Vokietijos vietų kilusį sąjūdį, sukūrė literatūros mokslininkai, bet be jų indėlio taip pat neapseita, nes kalbėjimas apie literatūrą vis dėlto yra daugiau menas, o ne mokslas. Visada taip galvojau ir pagaliau atsirado proga tai pasakyti viešai.

Sklaidau vieną naujausių J. W. Goethe’s biografijų, ieškodama to visuotinai žinomo žodžių junginio ir pastebiu štai ką: N. Boyle’is vieną daugiau nei 800 pus­lapių biografijos skyrelį pavadina „Tarp sentimentalizmo ir „Audros ir veržimo­si“ („Zwischen Empfindsamkeit und Sturm und Drang (1772–1774“), bet, nagri­nėdamas tuo laikotarpiu atsiradusius kūrinius, tarp jų jau minėtą, štiurmeriška laikomą dramą „Gotz von Berlichingen“, tokio apibūdinimo nevartoja. Netaiko jo ir Sesenheimo laikotarpio lyrikai, o juo labiau romanui „Jaunojo Verterio kan­čios“, kuris visada buvo siejamas daugiau su sentimentalizmu (Empfindsam­keit), nors tradiciškai patekdavo į tą pačią „apkabą“ su tariamai neabejotinai štiurmeriškais kūriniais. Kas čia vyksta? Ar tai nebus atvejis, kai „idėjos sklan­do ore“, ir tam tikru metu analogiškos abejonės randasi skirtingose šalyse – N. Boyle’is dėsto vokiečių klasikinę literatūrą Cambridge’o universitete? Tiesa, ir anglų germanistas kartą pamini „Sturm und Drang“ literatūrinę programą, jos nedetalizuodamas, taip pat aiškina pavadinimo kilmę, pastebėdamas, kad autentiškas apibūdinimas buvęs kitoks – „Geniezeit“ („Genijų epocha“), – o pats judėjimas daugiau padrikas nei vientisas: „Tačiau tokios etiketės tam ir kuriamos, kad šį literatūrinį maištą galimu būtų pateikti kaip labiau homogenišką, negu jis buvo iš tikrųjų“⁵². Atrodo, J. W. Goethe, domėjęsis naujos epochos idė­jomis , jų visiškai nesiejo su sambūriu ar judėjimu. Arba buvo tuo fenomenu ne­grįžtamai nusivylęs, tad stengėsi jį ištrinti iš atminties ir iš autobiografijos,

Praėjus dešimtmečiams, Veimaro klasikas pripažįsta neramios epochos egzis­tavimą praeityje, bet pastebi, kad ši epocha neturėjo teoriniu požiūriu jokios kel­rodės žvaigždės, vertina ją atsargiai ir prieštaringai, pabrėždamas ne tiek kūrėjų bendrumus, kiek kiekvieno jų individualumą: „Ta žinoma, literatūrai pašauktųjų išgarsinta ir kartu diskredituota epocha, kurioje su visa jaunam amžiui būdinga drąsa bei arogancija į literatūrinę sceną įsiveržė masė jaunų genialių vyrų, kurie sutelkę savo jėgas sukūrė kai ką džiugaus ir gero, bet, piktnaudžiaudami savo galiomis, iššaukė daug nepasitenkinimo ir pasėjo nemažai blogio“⁵³. Visiškai aišku, kad kalbama apie „Sturm und Drang“, bet šie žodžiai nenuskamba, auto­rius vengia įvardyti fenomeną, savo ryšio su tais „genialiais ir arogantiškais“ vyrais nedeklaruoja. Siekis atsiriboti toks stiprus, kad, rodos, pasakojime nebe­lieka ir paties reiškinio. Baigiant buvusio ar nebuvusio „Sturm und Drang“ temą, belieka konstatuoti, kad toji „masė jaunų genialių vyrų“, išskyrus F. Schillerį ir J. W. Goethe’ę, beveik nieko iš tikrųjų genialaus nesukūrė „Genijų epochoje“, ir ta aplinkybė dar kartą skatina kvestionuoti ligšiolinį,Audros ir veržimosi“ sąjūdžio vertinimą. Bet – F. Schilleris sukūrė maištingas dramas, lyg ir atitinkančias „Sturm und Drang“ kriterijus, tačiau šileriškoji idėjų dramos tradicija laikoma šekspyriškosios tradicijos priešingybe, tad štiurmeriško modelio ir ankstyvo­sios F. Schillerio dramos neatitinka.

„Dichtung und Wahrheit“ puslapiuose daug atsivėrimų ir apmąstymų, dažnai, kaip tai būdinga vėlyvajam J. W. Goethe’i, pateikiamų aforizmų pavidalu. Regime brandų kūrėją, kuris, apdovanotas šešių dešimtmečių patyrimu, grįžta į praeitį ir savo pasakojime nuolat užbėga į priekį. Autobiografijos pasakotojui nėra būdinga įsijausti į vaizduojamą personažą (nors tas personažas tai jis pats jaunystėje), mieliau žvelgia iš šalies ir netgi, kiek įmanoma, atsiribodamas: „Jaunuolis, apie kurį kalbame, jei kartais žmonėms ir pasirodydavo keistas, vis dėlto daugeliui patiko. Jau pirmojo pokalbio metu išryškėdavo jo besąlygiška laisvamanybė, draugiškas atviraširdiškumas ir jo gebėjimas kartais veikti beatodairiškai“⁵⁴.

„Įžangoje“ apibrėžęs rašomos autobiografijos uždavinius, tekste pasakotojas kelis kartus mėgina tikslinti ir aiškinti, kaip tai turi būti daroma, o paskutinėje, dvidešimtoje, knygoje reziumuoja, išskirdamas transcendentinį aspektą: „Šiame išsamiame biografiniame pasakojime turėjo išryškėti, kaip vaikas, berniukas, jaunuolis įvairiais keliais siekė priartėti prie transcendencijos“⁵⁵.

---

1 Geschichte der deutschen Literatur. Von den Anfangen bis zur Gegenwart, Bd. 7. – Berlin, 1978. – P. 633.
2 Ten pat. – P. 635.
3 Mann T h. Gesammelte Werke, Zehnter Band. Adei des Geistes. – Berlin und Weimar, 1965. – P. 185.
4 Visos citatos iš teksto teikiamos pagal leidinį „Goethes Werke. In zwolf Banden. Achter Band. Aus meinem Leben. Dichtung und Wahrheit. Erster und zweiter Teil; Neunter Band. Dritter und Vierter Teil“. – Berlin und Weimar, 1966 (romėniškais skaitmenimis nurodomi tomas ir dalis, arabiškais – puslapis. Vertė straipsnio autorė); (I, I, 48).
5 Ten pat (IV, XVI, 243).
6 Ten pat (IV, XVI, 249).
7 Ten pat (I, IV, 15).
8 Ten pat (I, V, 214).
9 Ten pat (I, V, 219).
10 Ten pat (I,V,220).
11 Ten pat (I, V, 208).
12 Ten pat (I,V,198).
13 Ten pat (II, VII, 282).
14 Ten pat (II, VII, 295).
15 Ten pat (II, IX, 379).
16 Ten pat (II, IX, 387).
17 Goethes Werke. In zwolf Banden. Zweiter Band. West–ostlicher Divan. – Berlin und Wei^mar) 1966. – p. 82.
18 Ten pat (II, VII, 306).
19 Ten pat (II, VI, 258).
20 Ten pat (II, VII, 302).
21 Ten pat (II, IX, 411).
22 Ten pat (II, V, 182).
23 Ten pat (II, VII, 302).
24 Boyle N. Goethe, Der Dichter in seiner Zeit, Band I, – Munchen: Verlag C. H. Beck, 1955. – P. 326.
25 Goethes Werke. In zwolf Banden. Achter Band. Aus meinem Leben. Dichtung und Wahreit. Erster und zweiter Teil; Neunter Band. Dritter und Vierter Teil; (II, X, 450).
26 Ten pat (II, X, 458).
27 Ten pat (III, XI, 10).
28 Ten pat (III, XIII, 126).
29 Ten pat (III, XIII, 151).
30 Ten pat (III, XIII, 120).
31 Ten pat (IV, XVIII, 296).
32 Ten pat (III, XII, 83).
33 Boyle N. Goethe. Der Dichter in seiner Zeit. Band 1, 1749–1790, – Munchen, 1993. – P. 126.
34 Goethes Werke. In zwolf Banden. Achter Band, Aus meinem Leben. Dichtung und Wahrheit Erster und zweiter Teil; Neunter Band. Dritte
und Vierter Teil; (II, IX, 410).
35 Ten pat (I, I, 30).
36 Ten pat (II, VIII, 359).
37 Ten pat (II, VI, 245).
38 Eckermann J. P. Gesprache mit Goethe in den letzten Jnhron soines Lebons 1823– 1832. – Berlin, 1956. – P. 630.
39 Getė J. V. Poezija. – Vilnius: „Vaga“, 1986. – P. 152.
40 Ten pat. – P. 27.
41 Damm S. Cornelia Goethe. – Berlin und Weimar, 1989. – P. 253.
42 Ten pat. – P. 255–256.
43 Goethes Werke. In zwolf Banden. Achter Band. Aus meinem Leben. Dichtung und Wahr– heit. Erster und zweiter Teil; Neunter Band. Dritter und Vierter Teil; (1,1,17).
44 Ten pat (II, VIII, 360).
45 Ten pat (I, III, 105).
46 Ten pat (II, VI, 244).
47 Ten pat (II, X, 473).
48 Ten pat (II, K, 394).
49 Ten pat (II, X, 425).
50 Ten pat (III, XI, 53–54).
51 Ten pat (III, XI, 56).
52 Boyle N. Goethe. Der Dichter in seiner Zeit. Band 1,1749–1790. – P. 185.
53 Goethes Werke. In zwolf Banden. Achter Band. Aus meinem Leben. Dichtung und Wahr– heit. Erster und zweiter Teil; Neunter Band. Dritter und Vierter Teil; (III, XII, 83).
54 Ten pat (IV, XVI, 249).
55 Ten pat (IV, XX, 347).