Marina Cvetajeva. Poetas ir laikas

2011 m. Nr. 12

Iš rusų k. vertė Darius Kauzanas

Esė pirmą kartą skelbta žurnale „Воля России“ (Praha, 1932. Nr. 1–3). 1932 m. sausį M. Cvetajeva laiške A. Teskovai: „21-ą dieną skaičiau pranešimą „Poetas Ir laikas“. Salėje nė vienos tuščios vietos, klausytojai labai geranoriški, nors kalbėjau žiaurias tiesas… Nė vieno filosofo, nė vieno kritiko. Vien poetai.“

 

„Labai mėgstu meną, bet ne šiuolaikinį“, – taip pasako ne tik miesčionis, bet kartais ir didelis menininkas, tik visada – apie svetimą meno šaką, pavyzdžiui, tapytojas apie muziką. O savoje srityje talentingas kūrėjas yra neišvengiamai šiuolaikiškas, kodėl – paaiškinsiu netrukus.

Svarbiausias dalykas, nepriimant kūrinio, yra neatpažinimas jame to, ką jau žinome. Pirma atstūmimo priežastis – nepasirengimas [suprasti]. Prastuomenė mieste ilgai nevalgo mūsų patiekalų. Kaip vaikai – naujų. Fizinė reakcija – nusi­gręžti. Nieko nematau (šiame paveiksle) ir todėl nenoriu žiūrėti – o kad maty­tum, reikia būtent žiūrėti, kad pamatytum – įsižiūrėti. Akys nusivilia, nes įpra­tusios matyti iš pirmo žvilgsnio – eidamos svetimų akių pėdsakais. Ne prisikasti iki žinojimo, o iškart atpažinti. Senimas pavargęs (tai ir reiškia – atsilikęs), miesčionis turi išankstinę nuostatą, tapytojas, nemėgstantis šiuolaikinės poezi­jos, – priverstas visa savo esybe gilintis tik į savo [sritį]. Visais trim atvejais pa­stangų baimę galima atleisti – kol neprasideda vertinimai.

Vienintelis pagarbos vertas atvejis, t. y. vienintelis atvejis, kai kūrinys atme­tamas pagrįstai, yra jo nepriėmimas išmanant. Taip, žinau, taip, skaitau, taip. Pripažįstu – tačiau labiau mėgstu (tarkim) Tiutčevą, kuris man savo mintimis ir esybe yra artimesnis.

Kiekvienas turi teisę rinktis mylimuosius, tiksliau, niekas jų negali pasirinkti: norėčiau, tarkim, mylėti savo amžių labiau už praėjusį, bet negaliu. Negaliu, be to, ir neprivalau. Mylėti niekas neprivalo, bet visi nemylintys turėtų žinoti: pirma – ko nemyli, antra – kodėl.

Pažvelkime į kraštutinį atvejį: menininkas nepriima savo kūrinio. Man gali kelti šleikštulį mano gyvenamas laikas, aš pati, būdama jo dalis, galiu šlykštėtis savimi, pridursiu, nes ir taip būna), man svetimas kūrinys iš svetimo amžiaus gali būti mielesnis už savą – ir ne dėl jo vertės, o dėl giminystės, – motinai sve­timas vaikas gali būti mielesnis už savą, panašų į tėvą, t. y. į gyvenamą laiką, bet aš pasmerkta gimdyti, mylėti savo vaiką – savo laikotarpio vaiką, kito pagimdyti, kad ir kaip norėčiau, negaliu. Nes jis nulemtas. Mylėti savo gyvenamo am­žiaus labiau už praėjusį negaliu, bet kurti kitą amžių, ne savą, irgi negaliu: to kas sukurta, niekas nekuria, kuriama tik žvelgiant į ateitį.

Neduota rinktis vaikų: duotų ir nulemtų.

 

„Labai mėgstu eiles, bet ne šiuolaikines“, – ir šis teiginys, kaip ir bet kuris kitas, turi savo prieštarą: „Labai mėgstu eiles, bet vien šiuolaikines.“ Pasitelkime pačią neįdomiausią, bet populiariausią asmenybę – miesčionį – ir judėkime link didelio poeto.

„Velniop Puškiną“ – tai sūnaus atsakymas tėvui, šaukiančiam „Velniop Majakovskį“, – taip sūnus priešinasi ne tiek Puškinui, kiek tėvui. Šūkis „Velniop Puš­kiną“ yra jau nerūkančio tėvo akivaizdoje ir ne dėl malonumo, o provokuojant jo pyktį, surūkyta pirma cigaretė. Taip būna šeimos kivirče, kuris baigiasi paliau­bomis. (Nei tėvui, nei sūnui Puškinas ar Majakovskis iš esmės nerūpi.) Tai konf­liktuojančių kartų šūkiai.

Kitas miesčioniško šūkio „Velniop Puškiną“ autorius yra blogiausias iš ga­limų: mada. Šio varianto nenagrinėsime: taip kalba baimė atsilikti (pasirašo avis). Ko norėti iš vartotojo, jei tokiam aviniškumui pasiduoda ir patys rašytojai. Bet kuri dabartis turi dvi uodegas: restauraciją ir novatoriškumą, ir neaišku, kuri iš jų yra blogesnė.

Tačiau prisiminkime ne vartotojo, o didelio rašytojo Majakovskio (tuomet – aštuoniolikmečio) šūkį: Velniop Šekspyrą!¹

Tai – kūrybos savigyna. Kad nemirtum – kartais – reikia nužudyti (pirmiau­sia savyje). Ir štai Majakovskis – prieš Puškiną. Iš esmės ne priešą, o sąjungi­ninką, patį šiuolaikiškiausią savo laiko poetą, tokį pat savo epochos kūrėją, kaip Majakovskis – savosios – ir vien dėl to priešą, kad Puškiną išliejo iš ketaus ir užgriozdino ant būsimųjų kartų. (Poetai, poetai, labiau negu šlovės gyvendami bijokite pomirtinių paminklų ir chrestomatijų!) Priešinamasi ne Puškinui, o jo paminklui. Savigyna, pasibaigianti (ir pasibaigusi), kai tik kūrėjas (kovotojas) subręsta. (Tai liudija nuostabi susitikimo su Lermontovu poema, brandaus am­žiaus kūrinys.²)

Tačiau – išskyrus specifinį Majakovskio pavyzdį – teiginys: „Labai mėgstu eiles, bet ne šiuolaikines“ ir jam priešingas: „Labai mėgstu eiles, bet vien Šiuo­laikines“ yra vienas kito verti, arba mažai – t. y. nieko verti.

Niekas (išskyrus Majakovskio savigyną) mėgstantis eiles taip nepasakys, niekas tikrai mėgstantis eiles dėl šiandienos dabarties nenukirs vakarykštes ir esančios visada – dabarties. Niekas tikrai mylintis nė neprisimins, kad žodis dabartis turi ir kitą reikšmę: tikras, nedirbtinis. Mene tos kitos reikšmės nėra – niekas mene (gamtoje) nepadarys politikų nuodėmės.

Kas myli vien kažką, nemyli nieko. Puškinas su Majakovskiu sutartų, jau sutarė, niekada iš esmės ir nekonfliktavo. Nesutaria tik žemumos, kalnai – susieina. „Под небом места много всем“³, – tai geriausiai žino kalnai. Ir vieniši keliautojai. O kaip vertina kiti – atsilikę, pavargę arba bijantys atsilikti, kaip vertina ir ką renkasi neišmanėliai, – mums (išsiaiškinus), o ir menui – nerūpi.

Tai, kas skelbiama ant vieno dabarties ribų stulpo – Ateity nebus sienų, – me­no jau įvyko, seniai įvyko. Pasaulinio garso kūrinys yra tas, kuris išverstas į kitą kalbą ir kitą amžių – išverstas į kito amžiaus kalbą – labai mažai – beveik nieko – nepraranda. Viską davęs savam laikui ir kraštui, dar kartą viską duoda visiems kraštams ir amžiams. Maksimaliai atskleidęs savo šalį ir laiką – atskleidžia visa, kas ne–šalis ir ne–amžius: amžiams.

 

Nešiuolaikinio (neatskleidžiančio savojo laiko) meno nėra. Galimas – restau­ravimas, bet tai ne menas, ir būna vienišių, peršokusių savo amžių, tarkim, šim­tu metų (NB! visada tik pirmyn), t. y. esantys, nors ir ne savo laike, bet šiuolai­kiški, ne anapus laiko.

Genijus? Kieno vardą tariame, galvodami apie Renesansą? Vinci. Genijus duo­da vardą epochai, tokiu mastu jis yra jinai, net jeigu pati epocha tai nevisiškai suvokia. Todėl sakoma: Goethe’s epocha. Tai apibrėžimas, duodantis ir istorinį, ir geografinį – net astronominį to laiko žemėlapį. („Goethe’s laikais“: kai žvaigždės buvo išsidėsčiusios šitaip arba visai tiksliai: „Žemės drebėjimas Lisabonoje“⁴ – tada, kai Goethe pirmąkart suabejojo absoliučiu dievybės gerumu. Septynmečio Goethe’s abejonė tą žemės drebėjimą įamžino – tapo reikšmingesniu faktu.)

Genijus suteikia epochai vardą, tokiu mastu jis yra jinai, net jeigu ir pats tai nevisiškai suvokia (būtina pabrėžti: jeigu, nes Vinci, Goethe, Puškinas – suvokė). Net vadovėliuose sakoma: Goethe ir jo laikas (visuma ir jos dalys). Genijus turi teisę pasakyti apie laiką tai, ką apie valstybę – Liudvikas: le Temps c’est moi⁵ (apie visus: mon temps – c’est nuos⁶). Tai [sakau] apie genijų lyderį. Apie neva amžiumi arba trimis atsiliekančius pateiksiu vienintelį pavyzdį: poeto Hölderlino, kuris temomis, šaltiniais, net žodynu – antikinis, t. y. į savo XVIII a. pavėlavęs ne vienu amžiumi, o visais aštuoniolika, Hölderlino, kuris Vokietijoje pradedamas skaityti tik dabar, taigi daugiau negu po šimto metų, įsūnyto mūsų amžiaus, o ne antikinio. Pavėlavęs į savąjį amžių aštuoniolika šimtmečių, jis tapo XX amžiuje šiuolaikinis. Ką reiškia toks stebuklas? Ogi tai, jog mene pavėluoti neįmanoma, pats menas, kad ir kuo jis mistų ir ką mėgintų atkurti, yra pažan­ga. Kad mene nebūna sugrįžimų: jis yra nesustabdomas, t. y. nesugrąžinamas. Ne beatodairiškas, bet negrįžtamas. Ne į žingsniuojančiojo profilį žvelkite, o į my­lias, kurios nueitos. Galima eiti ir visai užmerktomis akimis – su aklojo lazda – ir visai be lazdos. Kojos pačios nuves, net jei mintimis nuo jų esi už devynių marių. Žiūrėjo atgal, tačiau ėjo pirmyn.

 

Vienišius Tiutčevas? Leskovas, pataikęs ne į savo, o į mūsų kartą? Ir Jeseninas, pavėlavęs į savo kraštą viso labo dešimčia metų. Būtų gimęs dešimčia metų anksčiau – šlovintų jį, o ne Demjaną⁷. Epochos literatūrai atstovavo jis, o Demjanas – [kuris] gal ir atstovavo, bot jokiu būdu ne poezijai. Jeseninas, pražuvęs dėl to, kad nesugebėjo atlikti mūsų laiko užsakymo – dėl jausmo, panašaus sąžinę: tarp pavydo ir sąžinės – žuvo veltui, nes net pilietinį mūsų laiko užsakymą (masių – asmeniui) įvykdė.

„Я последний поэт деревни“⁸…

Bet koks šiuolaikiškumas dabartyje – tai laikų bendrabūvis, pradžios ir pabaigos gyvas mazgas, kurį nebent perkirstum. Bet koks šiuolaikiškumas – priemiestis. Visas Rusijos šiuolaikiškumas dabar ištisas dvasinis priemiestis su kaimais nekaimais ir miestais nemiestais – vieta laike, kur Jeseninas, taip ir likęs tarp kaimo bei miesto, ir biografiškai pritapo.

Nešiuolaikinių ir nūnai puikiai gyvuojančių poetų galėčiau išvardyti de­šimtis, bet jie jau arba ne poetai, arba niekada tokie ir nebuvo. Jie neteko ne savojo laiko jutimo, kurio gal grynu pavidalu ir neturėjo, jie prarado talento do­vaną, kuris leido jausti – išreikšti – kurti. Šie poetai eina ne pirmyn (kurdami eiles – kaip ir bet ką kita) – bet atgal, traukiasi, nyksta. Išeivijos literatūrai nu­tiko tai, kas, sulaukus trisdešimties metų, atsitinka miesčioniui: jis tampa pra­ėjusios kartos bendraamžiu, tiksliau – savo autorystės, kokia ji buvo prieš tris­dešimtį metų, [bendraamžiu]. Ne nuo kitų žingsniuojančiųjų, nuo savęs turėjusio pirmyn žengti atsiliko. Priežastis, kodėl Iksas nepripažįsta šiuolaikinio meno, yra ta, kad jis jo daugiau nebekuria. Iksas nešiuolaikiškas ne dėl to, kad nepri­pažįsta šiuolaikiškumo, o todėl, kad savo kūrybos kelyje sustojo; tai vienintelis dalykas, kurio kūrėjas neturi teisės daryti. Menas eina, menininkai lieka.

Nešiuolaikiški, išskyrus neutraliuosius, nešiuolaikiški visada, tėra pasitrau­kusieji iš rikiuotės – invalidai. Tai garbingas titulas, nes praeityje jiems skirtas validumas (tinkamumas).

Net mano vienintelis iššūkis laikui:

Ибо мимо родилась
Времени. Вотще и всуе
Требуешь! Калиф на час –
Время! Я тебя миную.⁹.

– tai mano laiko šūkis – mano lūpomis tariamas jo iššūkis sau pačiam. Jei gy­venčiau prieš šimtmetį, kai upės tekėjo tyliau… Poeto šiuolaikiškumas yra jo pa­smerktumas gyventi savame laike. Jam skirta lemtis tą laiką vairuoti.

Iš istorijos neiššoksi. Jeigu Jeseninas tai suprastų, ramiai apdainuotų ne tik savo kaimą, bet ir medį virš trobos, ir to medžio iš XX a. poezijos jokiais kirviais neiškirstum.

Poetas šiuolaikiškas ne tada, kai savo laiką paskelbia geriausiu, net ne tada, kai priima laiką – ne irgi atsakymas – arba vienaip ar kitaip atsiliepia į įvykius (poetas pats savo laiko įvykis, ir bet koks jo atsakas į šį savaiminį įvykį, bet koks atsakymas sau, bus atsakymas iškart į viską), – poeto šiuolaikiškumas taip nesusijęs su turiniu (ką tu tuo norėjai pasakyti? – Ogi tai, ką tuo padariau), man, rašančiai šiuos žodžius, po mano [poemos] „Молодeц“ skaitymų savo ausimis teko girdėti – ar tai apie Revoliuciją? (Sakyti, kad skaitytojas tiesiog ne­įprato – būtų pačiam nesuprasti, nes – tai ne apie revoliuciją, o jinai: jos žings­niai.)

Negana to, kūrinio šiuolaikiškumas (Rusijoje – revoliucingumas) ne tik ne­susijęs su turiniu, bet kartais reiškiasi nepriklausomai nuo jo – kaip pasityčioji­mas iš jo. Taip Maskvoje 1920 m. man iš salės nuolat užsakydavo [paskaityti] eiles apie „raudonąjį karininką“:

И так мое сердце над Рэсэфэсэром
Скрежещет – корми – не корми! –
Как будто сама я была офицером
В октябрьские смертные дни.¹⁰.

Yra kažkas eilėse, kas yra svarbiau už prasmę, – skambesys. Juk maskviečiai kareiviai 1920 m. neklydo: šios eilės iš esmės yra daug labiau apie raudonąjį karininką (ir net kareivį), negu apie baltąjį, kuris jų ir nepripažintų, kuris (1922–1932 m.) jų ir nepripažino¹¹.

Žinau tai pagal pakilumo ir pasitikėjimo savimi pojūtį, kurį patyriau skaity­dama tas eiles: priešams tėškiau [jas] kaip artimui, ir pagal pojūtį (droviai ir tarsi ne vietoj), kai jas skaitau čia, kone: „Dovanokit dėl Dievo meilės“ – ką? na, kad apie jus rašau – šitaip, rašau apie jus – ne taip: kitaip nei jie, šlovinu jus priešo kalba: savąja! O apskritai: atleiskit dėl Dievo meilės už tai, kad aš – poetė, nes jeigu rašyčiau taip, kad man ne „atleistumėte“, o save atpažintumėte – ne­būčiau, kas esu – poetė.

Kai vienąkart skaičiau savo [eilių rinkinį] „Лебединый Стан“ visiškai ne­tinkamoj aplinkoj, vienas iš klausytojų pasakė: – Visa tai neblogai. Jūs vis dėlto revoliucinė poetė. Jūsų mūsiškas tempas.

Rusijoje man viską atleisdavo, nes esu poetė, čionai man atleidžia tai, kad esu poetė.

Dar žinau, kad tikri mano baltosios [poemos] „Перекоп“ klausytojai – ne baltieji karininkai, kuriems, kiekvienąkart skaitydama, noriu iš visos širdies papasakoti poemą proza – o raudonieji kursantai, kuriuos poema, net kunigo malda prieš puolimą, sujaudintų – ir sujaudins. Jeigu tarp poeto ir liaudies nebūtų politikų

Ir dar: mano rusiški rašiniai, nors esu atsiskyrėlė, ne mano valia, o savava­liškai, skirti masėms. Čia masių fiziškai nėra, tėra grupės. Vietoj Rusijos arenų ir tribūnų – salytės, vietoj moralinio pasirodymo įvykio (kad ir atakos) – lite­ratūriniai vakarai, vietoj bevardžio nepakeičiamo Rusijos klausytojo – klausyto­jas, turintis vardą, ir net garsų. Tokia yra literatūra, atitrūkusi nuo gyvenimo. Ne tas mastas, ne toks ir atsakas. Rusijoje, kaip stepėje, kaip jūroje, yra iš kur ir į kur pasakyti. Jei leistų kalbėti.

O apskritai viskas paprasta: čia ta Rusija, ten – visa Rusija. Čionykščiam menui šiuolaikiškumas yra praeitis. Rusija (apie Rusiją kalbu, o ne jos valdžią), Rusija, vadų šalis, iš meno reikalauja, kad jis vestų, išeivija – likusiųjų šalis, o kad liktum su ja, turi nesulaikomai ristis atgal. Pagal čionykštę tvarką aš – čio­nykštė netvarka. Ten mano darbų nespausdintų – ir skaitytų, čia spausdina – ir neskaito. (Beje, jau nustojo ir spausdinti.) Svarbiausia rašytojų gyvenime (antroje jo pusėje) – rašyti. Ne: sėkmė, o: suspėti. Čia man netrukdo rašyti, dvejopu netrukdo, nes trukdo ne tik persekiojimai, bet ir šlovė (meilė).

Svarbu požiūris. Rusijoje mane geriau supras. Bet aname pasaulyje mane dar geriau supras negu Rusijoje. Visiškai supras. Mane pačią išmokys visiškai su­prasti save. Rusija tėra žemiško supratimo riba, už žemiško supratimo Rusijoje yra ribų neturintis supratimas ne–žemėje. „Yra tokia šalis – Dievas, Rusija ribo­jasi su ja¹², – taip pasakė R. M. Rilke, pats ilgėjęsis visur, kur ne Rusija, Rusijos, ilgėjęsis jos visą gyvenimą. Su ta Dievo šalimi Rusija ir šiandien ribojasi. Tai gamtinė siena, kurios nepakeis politikai, nes ji yra ne cerkvėmis ženklinta. Ne tik dabar, po to, kas įvyko, bet ir visada Rusija viskam, kas ne Rusija, buvo anas pasaulis, kur baltos meškos ar bolševikai, visada – anas. Savotiška grėsmė išgel­bėti sielą pražudant kūną.

Ir ryžtis vykti tenai tada, kol gyvavo visos ikikarinės švelnybės, buvo mažai lengviau, negu dabar per visus draudimus. Rusija niekada nebuvo žemės atlaso šalis. Ir vykstantieji iš čia važiuodavo būtent į užribį: regimybės [užsienį].

Ši Rusija yra poetų viltis. Visa Rusija, visada Rusija.

 

Tačiau ir Rusija maža. Bet kuris poetas iš esmės išeivis, net Rusijoje. Išeivis iš Dangaus Karalystės ir žemiško gamtos rojaus. Poetas – visi meno žmonės – bet poetas labiausiai – paženklintas ypatinga nejaukumo jausena, pagal tai jį atpa­žinsi net jo paties namuose. Išeivis iš Amžinybės į laiką, nesugrįžėlis į savo dan­gų. Pažvelkite į skirtingų poetų veidus ir mintyse išrikiuokite, katras iš jų čionykštis? Visi – ten. Liaudiškumas, tautiškumas, rasiškumas, Masiškumas – ir šiuolaikiškumas, kurį jie kuria, – visa tai tėra paviršius, pirmas arba septintas odos sluoksnis, iš kurios poetas tiktai ir neriasi. „Который час? – его спросили здесь. – А он ответил любопытным: Вечность“¹³, – [parašė] Mandelštamas apie Batiuškovą, ir: „Какое, милые, у нас тысячелетье на дворе?“ – [paklausei Borisas Pasternakas apie save. Iš esmės visi visų laikų poetai kalba tą patį. Ir tas tas pats lieka ant pasaulio odos paviršiaus, kaip pats regimas pasaulis – ant poeto odos. Šios emigracijos požiūriu – kas tėra mūsiškė!

И долго на свете томилась она,
Желанием чудным полна.
И песен небес заменить не могли
Ей скучные песни земли!.¹⁴

– ne mažiau nuobodžios [dainos] dėl to, kad savos!

 

Dar apie šiuolaikiškumą.

Miesčionis vertina meno kūrybą veikiau kaip praėjusios kartos amžininkas meniniu požiūriu yra pats sau tėvas, o po to ir senelis, ir prosenelis. Meno kary­boje jis traukiasi iš rikiuotės sulaukęs trisdešimtmečio ir nuo savo trisdešimt metų nesulaikomai ritasi atgal – nesuprasdamas svetimos jaunystės – neatpažindamas savos jaunystės – nepripažindamas jokios jaunystės – net Puškino, ku­rio amžiną jaunystę paverčia amžinu seniokiškumu, o amžinų šiuolaikiškumu senove nuo gimimo. Su tuo seniokiškumo pojūčiu ir miršta. Įsidėmėtina, kad ne vienas paprastas senis Pasternako, kurio nežino, nesupriešina su Deržavinu – kurio irgi nežino. Didžiausias ne tik savo šiuolaikiškumo žinovas, bet ir pirmasis anuomet atrastos „Sakmės apie Igorio pulką“ autentiškumo gynėjas – Puškinas – buvo miesčioniško informuotumo riba. Bet koks neišmanymas, bet kokia negalia, visa negyvastis visąlaik [slepiasi] po Puškino egida – išmaniusio, galėjusio, ve­dusio.

Dvi priešingos kryptys: pažangaus amžiaus ir atžangaus meno suvokimo. Pirmyn žengiančio amžiaus ir nuo jo atsiliekančio meno.

Antai vyriausi išeiviai ir dabar septyniasdešimtmetį bendraamžį Balmontą laiko dvidešimtmečiu bei taip pat su juo kovoja arba kaip vaikaičiui „atleidžia“. Kiti, jaunesni, dar arba jau šiuolaikiniu laiko aną savo jaunystės Igorį Severianiną (į neseniai įvykusį Igorio Severianino vakarą išeivija atėjo pasižiūrėti savęs – tuometės: pažvelgti į savo jaunystę, pasiklausyti, kaip anuomet giedojo, o jaunystė – šaunuolė – užaugo ir nebegieda, tik sykį – pašaipiai – iš savęs ir iš mūsų…). Treti pagaliau atranda (pripažįsta) Pasternaką, kuris jau penkiolika metų (nuo 1917 m., „Mano sesuo gyvastis“¹⁵) yra geriausias Rusijos poetas, o eiles spausdina daugiau negu dvidešimt metų. Pasternaką mėgsta ir pažįsta (tad yra tikri Boriso Pasternako amžininkai) ne jo bendraamžiai, maždaug keturias­dešimtmečiai, o jų vaikai, kurie kada nors taip pat atsiliks, pavargs, sustings prie jo – ano, jei nenusiris iki Bloko ar dar toliau, į tėvų šalį, pamiršdami, kad toji savo laiku buvo jų sūnų žemė. O kažkur, nežinomybės šviesoj, klajoja tarp mūsų anas, būsimasis – jau esamas – kurį – o, kaip mylėtų jo dvidešimtmečiai bend­raamžiai – jeigu atpažintų! Bet jie jo nepažįsta. Ir jis pats savęs dar nepažįsta. Jis sau dabar tėra atsiliekantis nuo visų. Apie jį težino dievai ir – tuščias jo są­siuvinis ir dviejų alkūnių pėdsakai ant popieriaus. Pažinti dvidešimtmečio Bori­so Pasternako nelemta niekam.

 

Tad suprantama, jog poeto šiuolaikiškumas susijęs visai ne su jo visuotiniu pripažinimu, vadinasi, ne su pripažinimo kiekybe, o su kokybe. Visuotinai pri­pažintas poetas gali būti ir po mirties. O šiuolaikiškumas (laiko kokybei daromas poveikis) yra visada, esant gyvam, nes kūryboje tik kokybė ir yra svarbi.

„On ne perd rien pour attendre“¹⁶, – Pasternakas, aišku, nieko neprarado, bet jeigu koks rusų savižudis patektų į pasternakišką liūtį, jeigu būtų pajėgus (me­niškai) ją suvokti, ją – pakęsti, – jis ir nešoktų nuo Triumfo arkos (atsiliepdamas į [žodžius]: любовь моя смерть – Сестра моя Жизнь!).

Jei galima būtų paklausti tų, kurie į karą ėjo su Pasternaku arba Bloku kišenėje.

Šiuolaikinė Rusija, kuri miesčionį kone per prievartą – bet nepailsdama ir nuosekliai – vaizdingai ir gražbyliaudama pratina prie naujojo meno, visa tai apvertė aukštyn kojomis. Tegu ne visi supranta, tegu ne viską iškart supranta, pakanka, kad šio nesupratimo priežastimi laiko save, o ne rašytoją. „Kodėl, Vladimirai Vladimirovičiau, – klausia darbininkai Majakovskio, – kai jūs skaitote, suprantame viską, o kai patys…“ – „Mokykitės skaityti, vaikinai, mokykitės skaityti…“ Rusija – šalis, kur pirmąkart mokomasi skaityti poetus, kurie – kad ,r kiek tai būtų tvirtinama – nėra lakštingalos.

 

Poeto šiuolaikiškumas yra tam tikras širdies dūžių skaičius per sekundę, išreiškiantis tikslų amžiaus pulsą – net jo ligas (NB! mes visi eilėraščiuose dūstame) anapus prasmės, beveik fiziškai sutapdamas su epochos širdies pulsavimu – ir mano [pulsą] fiksuojančiu, ir mano širdyje – mano [esmė] – plakančiu.

Aš idėjiškai ir gyvenimiškai galiu atstovauti tam, kas praėjo – pasiliko aure už horizonto, o eilės pačios, be mano žinios, nevalingai iškelia mane į priekį. Nei eilių, nei vaikų pas Dievų neužsakysi, jie – tėvų!

Maskvoje 1920 m., pirmąkart išgirdusi, kad aš „novatorė“, ne tik neapsidžiaugiau, bet nusiminiau – tokį šleikštulį man kėlė tas žodis. Ir tik po dešimties metų, po dešimties išeivijos metų, pamačiusi, kas yra mano vienminčiai praeityje, o svarbiausia, kas yra mano kaltintojai dabar – pagaliau nusprendžiau savo „naujumą“ įsisąmoninti – ir įsūnyti.

 

Eilės – mūsų vaikai. Mūsų vaikai yra vyresni už mus, nes jiems – ilgiau, to­liau gyventi. Vyresni už mus ateity. Todėl kartais mums ir svetimi.

 

Grįžtu prie turinio ir jo sudedamosios dalies – apie kryptį.

Būdamas revoliucionierius, Lunačarskis netapo revoliuciniu poetu, būdama ne [revoliucioniere] – netapau poete restauratore. Revoliucijos poetas (le chantre de la Revolution) ir revoliucinis poetas – ne tas pat. Sutapo tik kartą – Majakovskio asmenybėje. Sutapo, nes ir revoliucionierius – poetas. Dėl to jis yra mūsų laiko stebuklas, jo harmoningas maksimumas. Tačiau būna ir priešingų stebuk­lų: Chateaubriand’as¹⁷, buvęs ne už, o prieš Revoliuciją, parengė literatūrą Ro­mantizmo revoliucijai. To nebūtų atsitikę, jeigu Revoliucija būtų paskatinusi jį rašyti politinius pamfletus (NB! genialius – Majakovskio kūryboje, sukaupusius visą jo – paties slopintą – lyrinę galią). Kita vertus, ir svarbiausia: pripažinsi, prasilenksi ar neigsi Revoliuciją – vis tiek ji tavyje – ir per amžius (nes tai – sti­chija), ir Rusijoje nuo 1918 metų, kurie, nori nenori, – buvo. Revoliucija galėjo poetui palikti viską po senovei, išskyrus mastą ir tempą.

O senas Sologubas ir jo priešmirtinės beržeretės¹⁸? Būtent – senas Sologubas. Sukrečiantis žmogaus gyvenimo dokumentas (senas Sologubas ir revoliucija), vaizdas šiurpus (viską praradęs senis, ir štai…), bet juk ne tai, ne beržeretės – menas, ir juk ne tai – Sologubas! Beržeretėse Sologubas niūriu savo talento srau­tu nusileidžia į Arkadijos krantą. Tokio pat seno Kuzmino bizantiškoje [poemoje] „Šv. Georgijus“¹⁹ (1921) – [girdimi] Revoliucijos žingsniai. Užsienietis sakytų: mūšis. Apie tokį revoliucingumą kalbu. Kitokio poetui nėra. Arba (išskyrus vie­nintelį Majakovskio stebuklą) poeto nėra. Pasternakas ne dėl to revoliucinis, kad parašė „1905 metus“²⁰, o dėl to, kad atrado naują poetinę sąmonę ir jos neišven­giamą padarinį – formą. (Įsidėmėtina, kad Penktieji metai tarp savų – tuomečių didelių amžininkų – savo dainiaus nerado, tarp tuomečių didelių poetų amži­ninko neatsirado. Tėra vieni Penktieji Metai – pasternakiški, [parašyti] po dau­giau negu dvidešimties metų. Išvada: įvykis – kaip ir poetas, poema – kartais gali ir palūkėti, ne tik nieko neprarasdamas, bet ir išlošdamas. Įvykius skubinan­tiesiems tai – didžiausia kūrybinė kantrybės pamoka.)

Nėra nė vieno didelio šiuolaikinio rusų poeto, kuriam po Revoliucijos nebūtų suvirpėjęs ar prasikalęs balsas.

Revoliucijos tema – tai laiko užsakymas.

Revoliucijos šlovinimo tema – partijos užsakymas.

Ar gali, kad ir pati galingiausia, didžiausią ateitį turinti politinė partija, sim­bolizuoti visą savo laiką ir ar gali jo vardu pateikti savo užsakymą?

 

Jeseninas žuvo, nes ne savo, o svetimą užsakymą (laiko – visuomenei) palaikė savu (laiko [užsakymą] – poetui), vieną iš užsakymų – užsakymu apskritai. Jese­ninas žuvo. nes leido kitiems žinoti už save, pamiršo, kad jis pats – laidas: pats tiesiausias!

Politinis (kad ir koks jis būtų!) užsakymas poetui – tai užsakymas ne tuo adresu, tąsyti poetą paskui politiką – neproduktyvu. Neracionalu.

Todėl politinis užsakymas poetui nėra laiko, užsakančio be tarpininkų, užsa­kymas. Tai ne šiuolaikiškumas, bet „aktualijos“. Vakarykštės dienos aktualijos kaltos dėl Jesenino mirties.

Jeseninas žuvo, nes pamiršo, jog jis pats yra laiko tarpininkas, šauklys ir ved­lys – pats yra savo laikas, kaip ir tie, kuriems laiko vardu leido save partrenkti ir pražudyti.

Писатель, если только он
Волна, а океан – Россия,
Не может быть не возмущен,
Когда возмущена стихия.

Jeigu proletarinės poezijos ideologai labiau gerbtų ir mažiau mokytų poetus, jie leistų tai sukrečiančiai stichijai pačiai pritrenkti poetą, leistų poetui būti pri­trenktam jos savaip.

Jeigu proletarinės poezijos ideologai labiau gerbtų ir mažiau mokytų poetus, susimąstytų skaitydami tokį ketureilį:

Писатель, если только он
Есть нерв великого народа,
Не может быть не поражен,
Когда поражена свобода.²¹

Nerašykite prieš mus, nes jūs – galia, toks gali būti vienintelis teisėtas bet kurios vyriausybės užsakymas – poetui.

Ir jeigu sakysite man: „dėl ateities“ – [atsakysiu, kad] aš iš ateities užsakymus priimu tiesiogiai.

 

Ką reiškia visas tas spaudimas (cerkvės, valstybės, visuomenės) prieš tą, ku­ris yra viduje!

Turėjau ir aš laiko užsakymų. Be [poemų] „Царь–Девицы“, „Молодца“, „Красного Коня“ ir daugelio kitų – kovingą tempą – t. y. be netiesioginės laiko įtakos buvo tiesioginių laiko užsakymų, įskaitant net vadų vardus, bet užsa­kytų ne vadų ar jų priešų, o pačių reiškinių. Antai poemą „nepanori“ užsakė pati vieta Jeigu ją užsakytų ar net pasiūlytų vienas ar kitas Baltųjų Judėjimo ideologas, nieko neišeitų, nes į Meilės reikalą įsipainiotų trečias – kuris yra visada pragaištingas, kad ir kaip jį vadintume – ir pražudantis, kai jo niekaip nevadi­na, t. y kai tas trečias – politinė programa.

Pasakysiu daugiau – jeigu man ir pavyko [poemai „Перекоп“, tai vien dėl to jog rašiau ją nesipiktindama kieno noru piktdžiuga, visiškai neatjausdama, čia, išeivijoje, lygiai taip pat, kaip rašyčiau Rusijoje. Viena prieš visus – net savo herojus, nesuprantančius mano kalbos. Dvigubai vieniša, suvokdama pačių savanorių cause perdue²² ir poemos apie juos.

Bet kokia grupinė, partinė savanaudiška užuojauta – pražūtinga. Tėra viena užuojauta – liaudies. Bet ji – vėliau.

Laiko užsakymas man yra mano duoklė laikui. Jeigu bet kokia kūryba, t. y. bet koks įkūnijimas – yra duoklė žmogaus prigimčiai, duoklė esmei ir kaip tokia yra išskirtinė nuodėmė prieš Dievą. Vienintelis mano ir kūrinių išsigelbėjimas, nes laiko užsakymas man buvo sąžinės, amžino dalyko, įsakas. Graužatis dėl tų tyra širdim žuvusių ir neapdainuotų bei draudžiamų apdainuoti. Apskritai mano kū­riniuose sąžinės įsako viršenybę prieš laiko užsakymą liudija meilės viršenybė prieš neapykantą. Skirtingai negu visa kontrrevoliucinė Maskva ir išeivija, aš niekada taip nesu nekentusi raudonųjų, kaip mylėjau baltuosius. Drįstu manyti, kad ši meilė laiko blogį iš dalies atpirko.

 

Tie, kuriuos Tarybų Rusijoje arba kurie patys save iš kuklumo vadina bend­rakeleiviais – patys yra vadai. Ne vien žodžio, bet ir savo laiko vizijų kūrėjai.

Net nemirtingoje rusiškoje Gogolio „Trojkoje“ neįsivaizduoju poeto įkinky­to²³.

Ne „bendrakeleiviai“, o vieniši bendraautoriai. Ir poetas geriausiai pasitar­naus savo laikui, kai leis jam už save kalbėti, pasireikšti. Poetas geriausiai pasitarnaus savo laikui, kai [apie] jį visai pamirš (bus užmirštas apskritai). Šiuo­laikiškumas yra ne tai, kas perrėkia, o kartais ir kas pertyli.

 

Šiuolaikiškumas nėra visas mano laikas. Šiuolaikiškumas tai, kas atstovau­ja laikui, pagal ką apie jį bus sprendžiama: ne laiko užsakymas, o išsakymas. Šiuolaikiškumas yra atranka. Tikrai šiuolaikiška yra tai, kas – amžina, todėl be to, kas būdinga tam tikram laikui, šiuolaikiška – visada, viskam. Pavyzdžiui, Puškino eilės „К Морю“, kuriose Napoleono ir Bairono šešėliai [pasirodo] amži­name Vandenyno fone.

Šiuolaikiškumas mene yra geriausiųjų įtaka geriausiems, tai, kas priešinga aktualijoms: blogiausiųjų įtakai blogiausiems. Rytojaus laikraštis jau paseno. Dėl to aišku, kad dauguma kaltinamų šiuolaikiškumu šio kaltinimo neverti, nes nusikalto tik laikinumui, kurio sąvoka tiek pat priešinga šiuolaikiškumui, kaip ir nelaikiškumo. Šiuolaikiškumas yra visalaikiškumas. Kas iš mūsų bus mūsų amžininkas? Tai bus sprendžiama tik ateityje, o žinome – tik apie praeitį. Am­žininkas visada yra – mažuma.

Šiuolaikiškumas nėra visas mano laikas, kaip visas šiuolaikiškumas nėra vienas iš jo reiškinių. Goethe’s epocha kartu ir Napoleono epocha, ir Beethoveno. Šiuolaikiškumas yra geriausių [dalykų] visuma.

Net jeigu tarsime, jog komunizmas, kaip geriausios žemiško gyvenimo san­tvarkos pastanga, yra gėris, ar vien jis gėris, ar jis vienas – visos gėrybės, argi jis nulemia visas kitas gėrybes bei galias – menus, mokslus, religijas, mintis. Yra komunizmo sudedamoji dalis, su juo nedera ar – lygiavertiškai – egzistuoju greta?

Atstovaudama visoms kitoms gėrybėms, laikausi paskutinio varianto. Pri­pažįstu (komunizmą) kaip vieną iš šiuolaikiškumo galių, kuriančių žemišką gy­venimą (kuo toliau, tuo labiau klerantį) – taip. Tačiau: kaip žemiška santvarka nėra svarbesnė už dvasinę ir kaip bendrabūvio mokslas už vienatvės žygdarbį, taip ir komunizmas, žemiškos santvarkos kūrėjas, nėra svarbesnis už visas dvasinio gyvenimo galias, kurios jam nėra nei antstatas, nei priestatas. Žemė ne viskas, o net jeigu ji yra viskas – žmonių bendrabūvio sutvarkymas – tai dar ne visa žemė. Žemė daugiau verta ir nusipelno daugiau. Kiekvienam ir visiems, žinantiems savo vietą.

 

Priėjau prie sunkiausio sau pačiai atsakymo: ar būdingas mūsų laikams Rilke, tasai iš tolimų – tolimiausias, iš aukštų – aukščiausias, iš vienišų – vieni­šiausias. Jeigu – dėl to abejonių nekyla – mūsų laikui būdingas – Majakovskis. Rilke nėra mūsų laiko užsakymas nei jo išsakymas, – jis jam yra atsvara. Karų mėsmalės bei nesantaika – ir Rilke. Dėl Rilke’s mūsų laikas žemėje bus atpirktas.

Iš priešybės, arba būtinybės, bei kaip priešnuodis mūsų laikui Rilke tegalėjo gimti dabar.

Tai yra jo šiuolaikiškumo esmė. Laikas jį ne užsakė, o iškvietė.

Masių užsakymas Majakovskiui: pasakyk mus, masių užsakymas Rilke’i: pa­sakyk mums. Abu užsakymus įvykdė. Niekas nepavadins Majakovskio gyvenimo mokytoju, o Rilke’s – masių šaukliu.

Rilkė mūsų laikui toks pat būtinas kaip dvasininkas – mūšio lauke: kad už vienus ir kitus, už mus ir juos: kad gyviesiems proto ir mirusiesiems atleidimo – melstų.

 

Būti šiuolaikiškam – tai kurti savo laiką, o ne jį atspindėti. Atspindėti ne kaip veidrodis, bet kaip skydas. Būti šiuolaikiškam – tai kurti savo laiką, t. y. kovoti su devyniomis jo dešimtosiomis, kaip kauniesi su devyniomis dešimtosiomis pir­mojo juodraščio.

Nuo barščių nugriebia putas, o nuo kunkuliuojančio laiko katilo – ne? Gumiliovo žodžiai:

Я вежлив с жизнью современною,
Но между нами есть преграда –²⁴

taikomi, aišku, tiems, kurių alkūnės ir švilpukai trukdė jam galvoti, laiko triukšmams, o ne tiems, kurie kartu kūrė savo laiko tylą, apie kurią taip nuostabiai pasakė Pasternakas:

Тишина, ты лучшее
Из всего, что слышал²⁵.

Laiko laikiniesiems atstovams, o ne jo, Gumiliovo, amžininkams.

 

Dabar, nelaikydama nieko užanty, imuosi sunkiausio dalyko: konstatuoti laiko faktą, pripažindama savo priklausomybę laikui, kad esu su juo – ir jo – surišta, pripažindama laiką savo darbo žaliava, savo gamybine priemone, savęs dalimi – ir taip dažnai! – darbdaviu, klausiu:

Kas yra mano laikas, kad jam dar laisva valia tarnaučiau?

Kas apskritai yra laikas ir kodėl jam reikia tarnauti?

Mano laikas rytoj praeis, kaip vakar – jo, kaip poryt – tavo, kaip visada ir visoks, kol praeis pats laikas.

Poeto tarnystė laikui – yra tokia – tai nevalinga ir nulemtoji tarnystė: nega­liu ne [tarnauti]. Mano kaltė Dievui, – tebūnie nuopelnas laikui!

Poeto santuoka su laiku – prievartinė. Tai santuoka, kurios jis, kaip ir bet kurios kenčiamos prievartos, gėdijasi ir iš kurios veržiasi – praeities poetai į praeitį, dabartiniai į ateitį – tarsi laikas būtų mažiau laikas, jei ne mano Visa i tarybinė poezija žiūri į ateitį. Tik Majakovskis, tas savos sąžinės darbininkas, tas dabarties katorgininkas, ją pamilo: poetą savyje – pergalėjo.

Poeto santuoka su laiku – prievartinė, todėl nepatikima. Geriausiu atveju – bonne mine a mauvais jeu²⁶, blogiausiu – esamu – nuolatos – išdavystė po išda­vystės vis su tuo pačiu mylimuoju – po daugeliu vardų.

Kad ir kiek vilką maitinsi – vis žiūri į mišką. Visi mes esame vilkai iš gūdžios Amžinybės girios.

„Santuokos – nėra.“ Ne, santuoka – yra: kaip budelio su kalade. Bet kai mums be santuokos su laiku apskritai, laiko sąvoka, primeta dar ir santuoką su mūsų laiku, šituo laiku, santuoką su kažkokiu pusiau–laiku, o svarbiausia, kai mums šitą prievartą primeta dar ir kaip meilę, katorgą, aiškindami kaip tarnystę iš pašaukimo, kai mums tą kaladę perša dar ir dvasiškai…

Kęsti prievartą – silpnybė. Dvasinis kenčiamos prievartos įteisinimas – reiš­kinys, kuriam nėra pavadinimo žodžio, to pakelti negali nė vienas vergas.

Atkovoti iš laiko tai, kas jame amžina, arba įamžinti tai, kas jame laikina, – kad ir kaip žvelgsi: laikui – dabartiniam pasaulio amžiui – priešinamas anas laikas.

Tarnavimas laikui apskritai yra tarnavimas kismui – kaitai – mirčiai. Nei pavysi, nei įsiteiksi. Dabartis. Bet ar ji yra? Tarnavimas periodiškai smulkmei. Manau, kad dar tarnauju dabarčiai, o jau praeičiai, o jau ateičiai. Kur jis, tas present, kame?

 

Su bėgiku galima bėgti, bet jei sužinai, kad jis niekur nebėga, visada bėga, ir bėga, nes bėga, kad bėgtų… Kad jo bėgsmas – savitikslis, arba – dar blogiau – nuo savęs: savęs – kaip žaizdos ar kaip properšos, į kurią suteka viskas.

 

„Diese Strecke laufen wir zusammen“ („iki pirmo posūkio eisim kartu“) – tai geriausiu atveju prastas bendrakeleivis, tempiantis mus į visas užeigas, įtrau­kiantis į visas peštynes, atitraukiantis kad ir nuo kukliausio tikslo ir galų gale (labai, labai greitai) paliekantis mus su tuščia pinigine ir galva. Jeigu patys anksčiau jo nepalikote.

 

Tarnystė savam laikui – tai užsakymas iš nevilties. Tik šita amžiaus akimir­ka, tik šis svorio matas ateistui ir tėra kita bei žinoma [šūkio] „Gaudyk aki­mirką“ pusė, nes toliau galas. Žemės Karalystė iš nusivylimo Dangaus Karalyste.

 

Ateistui nieko nelieka, išskyrus žemę ir jos santvarką.

Progresas? Bet kaip ilgai? Net jei iki planetos galo – pažanga – duobės link?

 

Žengimas pirmyn ne pergalės, o susinaikinimo link. O jei ir planetą kaip nors išmokys nesibaigti, išplėš ją iš nebūties – tada viena žemės dievų karta po kitos? Žemiško gyvenimo galas ar begalybė vienodai šiurpu, nes ta pati tuštybė.

Lermontovo (žodžiai) „на время не стоит труда“²⁷ pasakyti ne apie meilę, o apie patį laiką: pats laikas nevertas pastangų.

Смерть и время царят на земле
Ты владыками их не зови
Все кружась исчезает во мгле
Неподвижно лишь Солнце Любви²⁸.

 

POST SCRIPTUM

Padėjusi paskutinį tašką – Meilės [Любви], tos pačios dienos vakarą skaitau laikraštyje:

„Maskvoje baigėsi viena „diskusija“, prasideda kita. Dabar „rašytojų bendruo­menės dėmesys sutelktas į poezijos frontą.“

Pranešimą apie poeziją perskaitė Asejevas, Majakovskio draugas ir sekėjas. Po to prasidėjo debatai, kurie truko tris dienas. Diskusijų sensacija buvo Paster­nako kalba. Pasternakas pasakė, pirma, kad

– Kai ko Revoliucija nesunaikino…

Po to pridūrė, kad

– Laikas egzistuoja žmogui, o ne žmogus laikui.

 

Borisas Pasternakas – ten, aš – čia, per visas erdves ir draudimus, išorinius ir vidinius (Borisas Pasternakas – Revoliucijos glėbyje, aš – niekieno), Paster­nakas ir aš, nesusitarę, galvojame apie tą patį ir kalbame tą patį. Tai ir yra: šiuolaikiškumas.

Medon, 1932 sausis

---

1 Tai gali būti M. Cvetajevos apsirikimas. Kalbama apie pirmąjį rusų futurizmo manifestą „Antausis visuomenės skoniui“ (1912), kuriame W. Shakespeare’as iš tiesų neminimas.
2 Turimas omenyje V. Majakovskio eilėraštis „Тамара и демон“ (1924), kurio pabaigoje rašytas įsivaizduojamas susitikimas su Michailu Lermontovu.
3 Iš M. Lermontovo eilėraščio „Валерик“ (1840).
4 Laikas – tai aš (pranc.).
5 Mano laikai – tai mes (pranc.).
6 „Žemės drebėjimas Lisabonoje“ – žemės drebėjimas, įvykęs 1755 m., aprašytas autobiografinėje knygoje „Poezija ir tiesa iš mano gyvenimo“ (1810–1831).
7 Demjanas Bednas (1883–1945), tarybinis rusų rašytojas.
8 1920 m. publikuoto Sergejaus Jesenino eilėraščio be pavadinimo pirmoji eilutė.
9 Iš 1923 m. eilėraščio „Xвала времени“.
10 Iš eilėraščio „Есть в стане моем – офицерская прямость…“ (1920).
11 Kalbama apie Sergejų Efroną (1893–1941), poetės vyrą, kuris per pilietinį karą Rusijoje buvo Savanorių kariuomenės karininkas.
12 Parafrazė iš R. M. Rilke’s knygos „Istorija apie viešpatį Dievą“ (1899).
13 Iš O. Mandelštamo eilėraščio „Ангел“ (1912).
14 Netiksli citata iš M. Lermontovo eilėraščio (1831).
15 Pasternako eilių rinkinys „Сестра моя, жизнь“ (Maskva, 1922, Berlynas, 1923).
16 Laukdamas nieko neprarandu (pranc.).
17 François-René Chateaubriand’as (Renė Šatobrianas 1768–1848), prancūzų rašytojas
18 Turimas omenyje Fiodoro Sologubo (1863–1927) rinkinys „Cвите. Pусские бержерети“ (Praha, 1921). Beržeretė – senovinė (XV a.) prancūzų šokių dainelė.
19 Michailo Kuzmino kantata „Святой Георгий“ iš poeto rinkinio „Нездешние вечера“ (Praha, 1921).
20 B. Pasternako poema „Девиацот пятый год“ (1925–1926).
21 J. Polonskio eilėraščio „Į K. Š. albumą“ (1864).
22 Darbo beprasmiškumus (pranc.)
23 „Tройка“ – romano „Mirusios sielos“ (1835–1841) pirmojo tomo pabaigos fragmentas.|
24 Nikolajaus Gumiliovo eilėraščio be pavadinimo (1913) pirmos eilutės.
25 Iš B. Pasternako eilėraščio „Звезды летом“ (1917).
26 Gera mina blogoje vaidyboje (pranc.).
27 M. Lermontovo eilėraščio „И скучно и грустно…“ (1840).
28 Iš V. Solovjovo eil. „Бедный друг! истомил тебя путь…“ (1887).