literatūros žurnalas

Marina Cvetajeva. Menas ir sąžinė (Pradžia)

2005 m. Nr. 3

Iš rusų k. vertė Darius Kovzan

Tekstas pirmąkart spausdintas žurnale „Sovremennyje zapiski“ (Paryžius, 1932, Nr. 50; 1933, Nr. 51). Tai didesnio M. Cvetajevos veikalo sutrumpintas variantas. Redakcija tekstą palydėjo prierašu: „Ištraukos iš to paties pavadinimo knygos“, o jį pratęsė atitinkamas autorės komentaras: „<…> kurią mano redaktorius Rudnevas pavertė ištraukomis. Tokių dalykų neatleidžiu. M. C.“ Vėliau laiške Rudnevui M. Cvetajeva pakartojo šį priekaištą: „Kadaise sutrumpindami mano „Meną ir sąžinę“ Jūs padarėte straipsnį nesuprantamą, nes, paversdami jį fragmentais, pakenkėte jo rišlumui“.

Dėl šių aplinkybių straipsnis neišliko visas. 1932 m. Belgrado literatūriniame žurnale „Ruski archiv“ serbų kalba buvo publikuoti teksto fragmentai, tarp jų ir tie, kurių nebuvo rusiškame variante.

 

„Menas šventas“, „šventas menas“, – kad ir kokios tai būtų nuvalkiotos frazės, jos turi kažkokią prasmę, juk vienas iš tūkstančio gal galvoja, ką kalba, ir gal kalba tai, ką galvoja.

Į šį vieną iš tūkstančio, sąmoningai teigiantį, kad menas šventas, ir kreipiuosi.

Kas yra šventumas? Šventumas yra nuodėmei priešingas būvis; dabartis nuodėmės nepripažįsta ir nuodėmės sąvoką pakeičia žalos sąvoka. Taigi ateistas apie meno šventumą nekalba, nebent apie jo naudą arba grožį. Dėl to, pabrėžiu, kreipiuosi išskirtinai į tuos, kuriems – Dievas – nuodėmė – šventumas – yra.

Jeigu ateistas kalbės apie meno aukštumą, mano žodžiai iš dalies bus skirti ir jam.


Kas yra menas?

Menas taip pat yra gamta. Neieškokite jame kitų dėsnių, išskyrus jo paties (menininko savivalės jame negali būti, tėra meno dėsniai). Tikėtina, kad menas tėra gamtos atšaka (viena iš jos kūrybos rūšių). Dėl to negali kilti jokių abejonių: meno kūrinys yra gamtos kūrinys – toksai pat pagimdytas, o ne sukurtas. (O kaipgi, pasakysite, visas atlikimo darbas? – Bet juk žemė irgi dirba, plg. prancūzų la terre en travail1. Kuo pats gimdymas – ne darbas? Apie panašumą, kaip moteris išnešioja kūdikį ir menininkas – kūrinį, per dažnai kalbama, kad reikėtų tai aiškinti: visi supranta – ir supranta teisingai.)

Tai kuo gi meno kūrinys skiriasi nuo gamtos kūrinio, poema – nuo medžio? Niekuo. Per kažkokį stebuklą, kažkieno pastangomis, bet jis yra. Esmu!

Vadinasi, menininkas – žemė, gimdanti, ir gimdanti visa. Sakote, Dievo šlovinimas? O vorai? (jų būna ir meno kūriniuose). Nežinau, kieno šlovinimas, ir manau, kad tai veikiau ne šlovės, o galios problema.

Ar gamta šventa? Ne. Nuodėminga? Ne. Bet jeigu meno kūrinys – gamtos kūrinys, kodėl mes iš poemos ko nors reikalaujame, o iš medžio – ne, blogiausiu atveju pagailėsime, – kad auga kreivas.

Nes žemė, gimdanti, neatsakinga, o žmogus, kuriantis, – atsakingas. Nes žemė, auginanti, teturi vieną valią: auginti, o žmogus privalo turėti valią auginti gėrį, kurį pažįsta. (Įsidėmėtina, jog ydinga tėra tai, kas „individualu“, asmeniška; ydingo epo, kaip ir ydingos gamtos, nebūna.)

Žemė rojuje obuolio nevalgė, o Adomas valgė. Nevalgė – nežino, valgė – žino, o žino – atsako. Kadangi menininkas – žmogus, o ne pabaisa, gyvas padaras, o ne koralų krūmas, – jis už savo darbus atsakingas.

Dėl to meno kūrinys – gamtos kūrinys, bet turintis nušvisti sąžinės ir proto šviesa. Tada jis tarnauja gėriui, kaip gėriui tarnauja upelis, sukantis malūno ratą. Bet pasakyti apie bet kurį meno kūrinį, kad – gėris, taip pat kaip sakyti apie bet kurį upelį – nauda. Kartais nauda, o kartais – žala, ir kiekkart dažniau – žala!

Gėris, kai jūs jį (save) suvaldysite.

Moralė mene yra, bet ar iš samdinio, kurį tvirkino tiek valdžių, kada nors išeis tikros Armijos kareivis?


Meno supratimas

Taip, kaip aš suprantu meną, tai – nei dangus, nei žemė, o kažkas trečia, kur yra savas povandeninių baisūnų pasaulis: sukurti rykliai ir nesukurtos fėjos – koralai ir smiltainiai – žmonių ir laivų griaučiai, ir visos tos baisybės nepavaldžios jokiems dėsniams, išskyrus patį neįprasčiausią: Mėnulio trauką. Vandenynas su jo dosniais atoslūgiais ir nusinešančiais potvyniais, vandenynas – ir lopšys, ir žudikas, pražudęs aibes! Vandenynas, kuris, kaip teigiama senoje indų pasakoje, tik todėl laikosi krantų, kad prisiekė. „Aš save surišau – duodamas priesaiką“.


Poetas ir stichijos

Поэзия есть Бог в святых мечтах земли2.

Есть упоение в бою
И бездны мрачной на краю3.

Poetas kalba apie svaigulį, arba apgirtimą, kuris laikomas nepadoria būsena, bet pamąstykime kodėl.

Все, все, что гибелью грозит,
Для сердца смертного сулит
Неизъяснимы наслажденья4.

Kai kalbėsite apie meno šventumą, atminkite šiuos Puškino žodžius.

– Taip, bet toliau…

– Ne, sustosime ties šia svarbiausia eilute, kuri – vienintelė gėrio naudai:

Бессмертья, может быть, залог!5

Apie kokį nemirtingumą (бессмертья) čia kalbama? Dievuje? Vien gretinti šiuos žodžius čia atrodytų barbariška. Kalbama apie pačiõs gamtos ir pačių stichijų (bei mūsų, tiek, kiek mes – jos, jinai) nemarumą. Tad ši eilutė, jei ne šventvagiška, yra aiškiai pagoniška.

O toliau – juodu ant balto:

Итак – хвала тебе, Чума!
Нам не страшна могилы тьма,
Нас не смутит твое призванье!
Бокалы пеним дружно мы,
И девы-розы пьем дыханье –
Быть может – полное Чумы6.

Ne Puškinas, o stichijos [tai sako]. Niekur ir niekada stichijos taip nekalbėjo. Stichijos užvaldo – nesvarbu ką, čionai – Puškiną. Liepsnos liežuviais, vandenyno bangom, dykumos smėliu – viskuo, kuo tik nori, bet ne žodžiais – parašyta.

Ir Maras didžiąja raide jau net ne kaip akla stichija – kaip dievas, blogio tikrinis vardas ir pykčio veidas.

Nuostabiausia, kad visi tas stichijas mylime, niekas jų neteisia. Jeigu kas iš mūsų pasakytų tai gyvenime, arba dar geriau – padarytų (padegtų, pavyzdžiui, namą arba susprogdintų tiltą), visi pabustume ir suklyktume: nusikaltimas! Įsiklausykite: atsigautume – iš kerų, pabustume – iš sapno, to sąžinės miego su jame būdraujančiomis gamtinėmis – mūsų pačių – galiomis, į kurį mus nugramzdino tos kelios eilutės.


Genijus

Nesvarbu, ką stichijos užvaldo – čia Puškiną. Puškinas, rašydamas dainelę Wilsono tragedijai7, genialus pirmiausia dėl to, kad užvaldė jį.

Genijus: aukščiausias pasidavimo užvaldymui laipsnis – tai pirma, ir šio užvaldymo suvaldymas – antra. Aukščiausias dvasinio imlumo laipsnis ir aukščiausias – susikaupimo. Aukščiausias – paveikumo ir aukščiausias – veiklumo.

Leido save sunaikinti iki tam tikro paskutinio atomo, kuriam išgyvenus (pasipriešinus) ir iškilo pasaulis.

Tas pasipriešinimo (priešinimosi) atomas yra žmonijos šansas turėti genijų. Be jo nebus genijaus – vien sugniuždytas žmogus, nuo kurių (tokių pačių!) lūžta ne tik Bedlamų ir Šarantonų8 sienos, bet ir pačių padoriausių namų.

Genijaus nebūna be valios, bet dar daugiau nebūna, dar mažiau būna – be užvaldymo. Valia – tai vienetas priešais nesuskaičiuojamus užvaldymo milijardus, jos pastangomis jie ir tėra milijardai (gali jais būti), ir be kurios jie – nuliai, t. y. burbulai virš skęstančiojo. Tuo tarpu valia be užvaldymo – kūryboje – tiesiog kuolas. Ąžuolinis. Toks poetas geriau jau būtų kareivis.

Bet grįžkime prie minėto pasipriešinimo atomo: jis – ne tik žmonijos šansas turėti genijų, bet ir paskutinis žmogaus šansas išlikti gyvam. Juk atsiduoti sunaikinimui (o kaip norėtųsi! – „Все, все, что гибелью грозит, / Для сердца смертного сулит / Неизъяснимы наслаждения“, juk ar gali būti nepaaiškinamesnis malonumas negu ištirpti savoje stichijoje?), leisti save visai sunaikinti: tai arba pusiau pamišęs Hölderlinas prie nebylaus klavesino, arba – nereikia toli ieškoti – Andrejus Belas, uždusęs po Petrogrado griuvėsiais. Didžiausias žygdarbis – pasipriešinti tam, ko, slėpdamiesi po savomis gyvenimo priedangomis, geidžiame:

Признай, что кем бы ни был ты в сем мире, –
Есть нечто более прекрасное: не быть9.

Tačiau – kuklus atsakas iš dienoraščio: Dievas siunčia bausmę, bet suteikia ir galių. Tą nesuvokiamą raumens jėgą, kurios tą akimirką (kai žūsta viskas, kai žūsti pats) užtenka ne tik kalnui, bet ir savo paties antkapiui nustumti. Šio paskutinio sąmonės trupinėlio užtenka išlikti, kad paskui susikurtų pasaulis.

Nes mažai, neapsakomai ir nepamatuojamai mažai reikia, kad nežūtumei, neleistumei nusitempti savęs į nebūtį – tik dėl to juk ir gimei.

Negalima sakyti stichijoms: aš – tavo.

Jos tik to ir telaukia, nes negali pasiglemžti tavęs be tavo paties sutikimo. Joms reikia tavo atsižadėjimo: savęs, blaivaus proto, – beprotybės, iš tavęs, valios, – bevališkumo, kad ištirptų visa, kas tavyje nėra stichija, joms reikia „Puotos maro metu“. O per naikos puotą pamiršta, kodėl pas tave atėjo. Ir tada: atėjusios pas tave, kad gyvuotų – tavyje, per tave, žodžiu – jos baigiasi tavo žūtimi jose – tavo nebylumu arba kliedesiais.

Kam [reikia] tokiomis akimirkomis melstis?

Dievui?

„Viešpatie, padėk parašyti himną marui ir nemirti maru“?

Stichijoms? toms, kurios mano gražbyliavimo valandą nori mane sudraskyti?

Rašikliui?

Stalui?

Ir kas yra tas, kuris mus ir be maldos girdi? kuris per tamsią įkvėpimo liūtį išgelbsti baltam lapui – dienos šviesai – mūsų užrašų knygeles?

Kam reikia, kad puota maro metu – būtų?

Kas mūsų, paklydėlių, – vedlys, mūsų, bedievių, – globėjas?


Puškinas ir Valsingamas

Maras užvaldė ne vien Valsingamą. Puškinas, kad parašytų „Puotą maro metu“, turėjo būti Valsingamu – ir liautis juo buvęs. Atgailaudamas? Ne.

Kad parašytų Puotos giesmę, Puškinas turėjo pergalėti savyje ir Valsingamą, ir dvasininką, surasti – kaip duris – kitą, trečią, išeitį. Jeigu būtų paniręs į maro stichiją – šios giesmės būtų neparašęs. Atsižegnodamas maro – šios giesmės taip pat nebūtų parašęs.

Nuo maro (stichijos) Puškinas išsigelbėjo ne puota (maras puotauja! pas Valsingamą) ir ne malda (kaip dvasininkas), o – giesme.

Puškinas, kaip Goethe, rašydamas Verterį, išsigelbėjo nuo maro (Goethe – nuo meilės), numarindamas savo herojų ta mirtimi, kurios pats geidė. Ir įduodamas jam tą dainą, kurios Valsingamas pats sukurti negalėjo.

Jeigu galėtų [parašyti] šią giesmę Valsingamas, būtų išgelbėtas, gal ne Amžinajam gyvenimui, tai bent gyvenimui. Tačiau Valsingamas – mes visi tai žinome – seniai juodame vežime.

Valsingamas – tai Puškinas, bet neturintis kaip išeities giesmės.

Puškinas – tai Valsingamas, turintis galią ir valią giedoti.

Kodėl aš savavališkai tapatinu Puškiną su Valsingamu ir netapatinu jo su dvasininku, kurį jis irgi sukūrė?

Štai kodėl. Dvasininkas Puotoje negieda. (– Dvasininkai apskritai negieda. – Ne, gieda – bet maldas.) Jeigu Puškinas būtų tiek pat dvasininkas kaip Valsingamas, jis negalėtų nepriversti jo giedoti, įdėtų į jo lūpas kontr-himną, maldą Marui, kaip sukūrė nuostabią dainelę (apie meilę) Merei, kuri Puotoje yra ta, kurią Puškinas myli (o Valsingamas – pats Puškinas).

Lyrinis poetas giesmėmis išsiduoda, visada išsiduos, nes negali nepriversti kalbėti savo mylimo herojaus (arba antrininko) sava, poeto, kalba. Dainelė dramos kūrinyje – tai visada meilės prisipažinimas, simpatijos ženklas. Autorius pavargo kalbėti už kitus ir štai prabyla pats – giesmele.

Kas mums lieka (ausyse ir sielose) iš Puotos? Dvi giesmės. Merės daina ir – Valsingamo. Meilės – ir Maro.

Puškinas genialus dėl to, kad nesukūrė atsvaros Valsingamo himnui, priešnuodžio Marui – maldos. Tada kūrinyje atsirastų pusiausvyra, o mes pajustume pasitenkinimą, bet gėrio nuo to nepadaugėtų, nes, numaldęs mūsų kontr-himno ilgėjimąsi, Puškinas jį [ilgėjimąsi] nuslopintų. Tad kai tėra himnas Marui, Dievas, gėris, malda lieka – anapus, kaip vieta, kur link ne tik geidžiame, bet ir esame bloškiami: vieta, kur mus bloškia Maras. Puškino nesukurta malda čia – kaip neišvengiamybė. (Dvasininkas Puotoje kalba iš pareigos, ir mes ne tik nieko nejaučiame, bet jo nė neklausome, iš anksto žinodami, ką jis pasakys.)

Apie visa tai Puškinas vargu ar galvojo. Sugalvoti kūrinį galima tik žengiant atgal, nuo paskutinio žingsnio iki pirmo, nueiti atmerktomis akimis tą kelią, kurį jau nuėjai užsimerkęs. Apmąstyti kūrinį.

Poetas – šachmatininko priešingybė. Ne tik šachmatų, ne tik lentos – net savos rankos nematyti, kurios gal ir nėra.

Kodėl Valsingamo giesmė šventvagiška? Juk joje Dievas nekeikiamas, tik šlovinamas Maras. Bet ar gali būti didesnė šventvagystė už šią giesmę?

Šventvagystė – ne tai, kad mes, įsibauginę ir nusivylę, Maro metu – puotaujame (taip vaikai iš baimės juokiasi!), o kad giedodami – pačiame Puotos apogėjuje – jau nebebijome, ir kad rykštę suvokiame kaip dovaną, kad mes ne Dievo rūstybę jaučiame, o naikos palaimą.

Jeigu (kaip tuomet visi tikėjo, kaip tikime ir mes, skaitydami Puškiną) Maras – Dievo valia mus bausti ir valdyti, tai yra Dievo rykštė.

Ir po ta rykšte gulamės kaip lapai po spinduliu, kaip lapai po lietumi. Ne pamoka džiaugiamės, o bausme. Nuo smūgių džiūgaujame.

Džiaugsmas? Maža to! Palaima, kokios visoje pasaulinėje poezijoje nerasi. Visiškai atsidavę stichijai, kad ir kokia ji būtų – Meilė ar Maras, ar kaip kitaip pavadinsi.

Juk po himno Marui jokio Dievo nebuvo. Ir kas kita lieka dvasininkui, išskyrus: įėjus („įeina dvasininkas“) – išeiti.

Dvasininkas išėjo melstis, Puškinas – giedoti. (Puškinas išeina po dvasininko, paskutinis, sunkiai (kaip: su mėsa) atsiplėšdamas nuo savo antrininko Valsingamo, tiksliau, tą akimirką Puškinas susidvejina: tampa savimi – Valsingamu – ir savimi poetu, savimi pasmerktuoju ir savimi išgelbėtuoju.)

O Valsingamas sėdi prie stalo amžinai. O Valsingamas amžinai vežamas juodame vežime. Valsingamą laidoja amžinai.

Už tą giesmę, kuri išgelbėjo Puškiną.

Baisus vardas – Valsingamas. Neatsitiktinai Puškinas per visą kūrinį jį pavadina tik tris kartus (įvardijo – kaip prisišaukiama, irgi triskart). Anonimiškas. Pirmininkas, nuo kurio kūrinys įgyja šiurpaus šiuolaikiškumo: dar artimesnis.

Valsingamų stichijoms nereikia. Jos tokius nušluoja pakeliui. Bet palaužti Valsingamo tikėjimą, deja, paprasčiau negu Puškino – giesmę.

„Puotoje maro metu“ Maras ne Valsingamo geidė, o Puškino.

Ir – nuostabiausia! – Valsingamas, kuris Marui tėra dingstis Puškinui užvaldyti ir kuris Puškinui tėra kelias į stichišką (marų) save, Puškiną nuo Maro išgelbsti – giesme, be kurios Puškinas negalėtų būti stichiškas. Giedodamas ir mirdamas.

Paskutinis atomas, besipriešinantis stichijai ir kartu ją šlovinantis, ir yra menas. Gamta, pati save nugalinti ir šlovinanti.

Kol tu poetas, nuo stichijos nežūsi, nes viskas tave grąžina į stichijų stichiją: žodį.

Kol tu poetas, nuo stichijos nežūsi, nes tai ne žūtis, o grįžimas į įsčias.

Poetui žūtis – nusigręžt nuo stichijų. Geriau jau iš karto persipjauti venas.

Valsingamas – tai stichiškojo Puškino eksteriorizacija (perkėlimas per ribą). Su Valsingamu viduje neišgyvensi: arba nusikaltimas, arba poema. Jeigu Valsingamas būtų – Puškinas jį vis tiek būtų sukūręs.

Dėkui Dievui, kad poetas turi herojaus galimybę, trečiąjį asmenį, jį. Antraip – kokia būtų gėdinga (ir nesibaigianti) išpažintis. Taip išgelbstima bent regimybė.

„Apoloniškasis pradas“, „aukso vidurys“ – argi jūs nematote, kad tai viso labo: liceisto galvoj įstrigusios sentencijos?

Puškinas, sukūręs Valsingamą, Pugačiovą, Mazepą, Petrą – iš vidaus sukūręs, ne sukūręs, o išstūmęs [iš savęs]…

Puškinas, sukūręs jūros „laisvąją stichiją“…

– Buvo ir kitoks Puškinas.

– Tiesa: valsingamiško mąslumo Puškinas. (Dvasininkas išeina. Pirmininkas lieka, paskendęs mintyse.)

1830-ųjų lapkritis. Boldinas10. Prieš šimtą vienerius metus. Po šimto vienerių metų.


Meno pamokos

Ko moko menas? Gėrio? Ne. Proto, išminties? Ne. Jis net savęs išmokyti negali, nes pats – duotas.

Nėra dalyko, kurio jis nemokytų, kaip nėra ir visiškai priešingo dalyko, kurio jis nemokytų, kaip nesti dalyko, kurio vieno jis ir temokytų.

Visas pamokas, kurias gauname iš meno, mes patys jam ir duodame.

Visas menas – tai atsakymai, kuriems nėra klausimų, viena ištisinė atsakymų duotybė.

Kai skaičiau „Puotą maro metu“, menas man atsakė anksčiau, negu aš spėjau paklausti, užmėtė mane atsakymais.

Visas mūsų vaidmuo mene tėra mokėti (suspėti) kiekvienam atsakymui, kol neišgaravo, sugalvoti savo klausimą. Į tave besipilanti atsakymų kruša ir yra įkvėpimas. Ir kaip dažnai – tuščias lapas.

Vienas perskaitė Verterį ir nusišovė, kitas perskaitė Verterį ir dėl to, kad Verteris nusišovė, nusprendė gyventi. Vienas pasielgė kaip Verteris, kitas – kaip Goethe. Savinaikos pamoka? Ar savisaugos? Ir viena, ir kita. Goethe’i, paklususiam tam tikrai jo gyvenamo laiko reikmei, reikėjo nušauti Verterį, savižudišką kartos demoną reikėjo įkūnyti būtent Goethe’i. Tai dukart lemtinga reikmė ir dėl to – neatsakinga. Ir turėjusi didžiulį atgarsį.

Ar dėl visų mirčių kaltas Goethe?

Sulaukęs gilios ir nuostabios senatvės, jis pats atsakė: ne. Antraip mes ir žodžio nedrįstume tarti, nes kas gi gali apskaičiuoti žodžio poveikį? (aš tik perduodu, [jo] prasmė tokia).

Ir aš atsakysiu už Goethe: ne.

Piktos valios jis neturėjo, apskritai neturėjo jokios valios, išskyrus kūrybinę. Jis, rašydamas savo Verterį, ne tik visus kitus (jų bėdas), bet ir save (savo bėdą!) pamiršo.

Visko užmarštis, arba visko, kas ne kūrinys, užmarštis, yra pats kūrybos pagrindas.

Ar būtų parašęs Goethe po visko, kas įvyko, antrąjį Verterį, jeigu jam, tarkim, to dar kartą mirtinai reikėtų, – ir ar tada būtų pakaltinamas? Ar būtų parašęs Goethe – žinodamas?

Tūkstantį kartų būtų parašęs, jeigu būtų reikėję, tačiau nė pirmos eilutės pirmojo [Verterio] neparašytų, jeigu reikmė būtų bent kiek mažesnė. (Verteris, kaip ir Valsingamas, spaudžia iš vidaus.)

– Ir ar tada būtų buvęs pakaltinamas?

Kaip žmogus – taip, kaip menininkas – ne.

Maža to: pakaltinamas ir kaltas (kaip menininkas) Goethe būtų numarindamas Verterį savyje, kad išgelbėtų žmonių gyvybes (laikydamasis priesako: nežudyk). Čia meno įstatymai visiškai prieštarauja dorovės priesakams. Menininkas kaltas tik dviem atvejais: kai atsisako kūrinio (nesvarbu, dėl kokios priežasties) ir kai sukuria nemenišką kūrinį. Už šios ribos jo mažoji atsakomybė baigiasi ir prasideda neturinti ribų žmogiškoji atsakomybė.

Meno kūryba kai kuriais atvejais yra savotiška sąžinės atrofija, galima sakyti: būtinoji sąžinės atrofija ir ta dorovinė yda, be kurios nebūtų meno. Kad būtų geras (nevestų į pagundą), menas turėtų atsisakyti savęs. Vienintelis būdas menui būti užtikrintai geram – išvis nebūti. Tačiau baigsis su gyvybe žemėje.


Tolstojaus iššūkis

„Genijui daroma išimtis.“ Mūsų santykio su menu esmė, kad genijui daroma išimtis. Pats menas – tas genijus, dėl kurio mes atsitraukiame (atsiribojame) nuo dorovės įsakų.

Kas yra mūsų santykis su menu, jei ne: nugalėtojų neteisia – ir kas yra jis, menas, jei ne mūsų sąžinės užvaldytojas (gundytojas).

Dėl to mes, nepaisydami savo meilės menui, taip karštai atsiliepiame į nemokšišką, nemenišką (prieš savo valią ėjo ir vedė) Tolstojaus iššūkį menui, kad tas iššūkis iš menininko lūpų – sugundytų ir gundytų.

Tolstojaus kvietime sunaikinti meną svarbu lūpos, tai sakančios; jeigu būtų kviečiama ne iš tokių svaiginamų aukštumų, jeigu tai darytų kas kitas – mes ir galvos nepasuktume.

Tolstojaus iššūkyje menui svarbu Tolstojus: menininkas. Menininkui mes atleidžiame jo prastumą. Juk neišbrauksi iš sąmonės „Karo ir taikos“. Neišmesi.

Menininkas mums užgožia prasčioką.

Tolstojaus menui skelbiamas karas mus darkart sugundo – menu.

Visa tai ne priekaištas Tolstojui, o priekaištas mums, meno vergams. Tolstojus sielą parduotų, kad klausytų ne jo, o tiesos.

Kontrargumentas.

Kieno apdainuotas skurdas įtikinamesnis, t. y. turtams pragaištingesnis: nuo gimimo – elgetos ar turtuolio, atsisakiusio turtų?

Aišku, pastarojo.

Taip pat ir Tolstojaus atveju. Kieno pasmerkimas įtikinamesnis (grynajam menui pragaištingesnis) – Tolstojaus pasekėjo, kuris mene buvo niekas, ar paties Tolstojaus, kuris mene buvo viskas?

Taigi iš pradžių išdavę Tolstojui menininkui amžiną kreditą, baigiame pripažinimu, kad Tolstojus menininkas galutinai diskreditavo patį meną.

Kai aš galvoju apie šios žmonių rūšies – poetų – dorovinę esmę, visada prisimenu, kaip Tolstojus „Vaikystėje“ ir „Paauglystėje“11 aprašė savo tėvą: – Jis priklausė tai kategorijai pavojingų žmonių, kurie tą patį poelgį gali papasakoti kaip didžiausią ydą ir kaip patį nekalčiausią pokštą.


Miegantis

Grįžkime prie Goethe’s. Goethe dėl Verterio taip pat nepakaltinamas blogiu (gyvybių pražudymu), kaip (pavyzdys su antru skaitytoju, dėl Verterio nusprendusiu gyventi) nekaltas ir dėl padaryto gėrio. Abiem atvejais – ir mirtis, ir sugrąžintas noras gyventi – tėra padarinys, o ne tikslas.

Kai Goethe turėdavo tikslą, jį įgyvendindavo: statė teatrą, siūlė Karlui Augustui reformas12, tyrinėjo getų buitį ir dvasią, užsiėmė mineralogija, taigi kai Goethe turėjo vienokį ar kitokį tikslą, jo siekė tiesiai, nesirinkdamas ilgojo meno aplinkkelio.

Vienintelis meno tikslas, kai kūrinys rašomas, yra jį užbaigti. Ir net ne jį visą, o kiekvieną atskirą jo dalį, kiekvieną molekulę. Net visuma nėra tokia svarbi kaip ta molekulė, tiksliau: kiekviena molekulė yra toji visuma, o tikslas – visa jo trukmė, visose vietose esanti, ir ji kaip visuma – savitikslė.

Baigus kūrinį gali paaiškėti, kad menininkas padarė daugiau, negu sumanė (galėjo daugiau, negu manė!), ir kitką, negu manė. Arba kiti atkreips į tai dėmesį, – kaip kalbėdavo Blokui. Ir Blokas visada stebėdavosi, ir visada sutikdavo su visais, kone su pirmu sutiktuoju: taip visa tai (koks nors tikslas) jam atrodė netikėta.

Bloko [poema] „Dvylika“ atsirado kaip iš kerų. Revoliucijos meto demonas (kuris yra ir Bloko „Revoliucijos muzika“) įsikūnijo į Bloką ir privertė jį [rašyti].

O naivi moralistė Z. G[ippius] paskui ilgai svarstė, paduoti Blokui ranką ar ne, kol Blokas kantriai laukė.

Blokas parašė [poemą] „Dvylika“ per vieną naktį ir pakilo visiškai išsekęs, kaip žmogus, kuriuo buvo jodinėjama.

Blokas nežinojo „Dvylikos“, niekada neskaitė scenoje. („Aš nežinau „Dvylikos“, neprisimenu „Dvylikos“. Iš tiesų: nežinojo.)

Ir galima suprasti jo išgąstį, kai jis Vozdviženkos gatvėje 1920-aisiais, pagriebęs už rankos pažįstamą:

– Žiūrėkit!

Ir tik po penkių žingsnių:

– Kat’ka!13

Viduramžiais (o, tokie kraštutiniai!) ištisi kaimai, apsėsti demono, staiga imdavo kalbėti lotyniškai.

Poetas? Sapnuojantis.


Menas ir sąžinė

Vienas pabudo. Smailianosis, vaškinio veido žmogus, Šeremetjevų namo židinyje sudeginęs rankraštį. Antrąją „Mirusių sielų“ dalį.

Nevesti į pagundą. Šiurpiau negu viduramžiais – savomis rankomis degina savo kūrinį. Tas savęs teismas, apie kurį sakau, jis – vienintelis.

(Inkvizicijos nesėkmė ir gėda, kad pati degino, o ne įtikinėjo deginti – rankraštį, o reikėjo, kad degtų siela.)

– Bet Gogolis tada jau buvo išprotėjęs.

Išprotėjęs – tas, kas sudegina šventovę (kurios nestatė), kad išgarsėtų. O Gogolis kartu su savo rankdarbiu ir savo šlovę sudegino.

Prisimenu vieno batsiuvio žodžius (1920 m., Maskva) – tai atvejis, kai batsiuvys išties aukščiau už menininką:

– Ne mes su jumis, M[arina] I[vanovna], išėję iš proto, o jie neatėję.

Šis Gogolio pusvalandis prie židinio daugiau pasitarnavo gėriui ir pakenkė menui negu visas daugiametis Tolstojaus pamokslavimas.

Nes tai poelgis, akivaizdus rankų darbas, jų judesys, kurio visi trokštame ir kurio nepersvers nė vienas „dvasios judesys“.

Galbūt antroji „Mirusiųjų sielų“ dalis mūsų ir nesugundytų. Bet tikrai – jomis džiaugtumės. Tačiau tas mūsų džiaugsmas būtų niekas, palyginti su šituo, dėl Gogolio, kuris iš meilės mūsų gyvoms sieloms savas Mirusias – sudegino. Savo sąžinės ugnyje.

Anos buvo rašytos rašalu.

Šitos – mumyse – ugnimi.


Menas be pagundos

Tačiau pačiose meno įsčiose ir kartu jo aukštumose esti kūrinių, apie kuriuos norisi tarti: „Tai jau ne menas. Tai daugiau negu menas“. Visi tokių žino.

Jų skiriamasis bruožas – paveikumas, nepaisant priemonių stygiaus, kurio už nieką pasaulyje neiškeistume į jokius perteklius ir apie kurį prisimename tik mėgindami nustatyti: kaip tai padaryta? (Kvailas klausimas, nes bet kurio pagimdyto dalyko kilmė paslėpta.)

Dar ne menas, bet jau daugiau negu menas.

Tokie kūriniai dažnai parašyti moterų, vaikų, savamokslių – šio pasaulio mažųjų. Tokie kūriniai dažnai apskritai neturi autoriaus, nes neužrašyti ir išlieka (arba pradingsta) atminty. Dažnai – vieninteliai per visą gyvenimą. Dažnai – visai pirmi. Arba – visai paskutiniai.

Menas be pagundos.

Štai keturmečio berniuko, trumpai gyvenusio, eilės.

Там птица белая живет,
Там ходит мальчик бледный!
Ведно! Ведно! Ведно!
Есть – там-от14.

(Ведно – vaikiškas ir liaudiškas žodis „žinoma“, šiuo atveju skambantis ir kaip „tikrai“, „neabejotinai“, там-от [ana ten] – taip auklė vadina tolį.)

Štai paskutinė eilutė iš eilių septynmetės mergaitės, kuri niekada nevaikščiojo ir meldėsi, kad galėtų pakilti. Eiles girdėjau tik kartą, prieš dvidešimt metų, ir prisimenu tik paskutinę eilutę:

– Чтоб стоя могла молиться!15

O štai vienuolės iš Novo-Devičjės vienuolyno eilės, – buvo daug, prieš mirtį viską sudegino, šis tas liko tik mano atminty.

Что бы в жизни ни ждало вас, дети,
В жизни много есть горя и зла,
Есть соблазна коварные сети,
И раскаянья жгучего мгла,
Есть тоска невозможных желаний,
Беспросветный нерадостный труд,
И расплата годами страданий
За десяток счастливых минут. –
Все же вы не слабейте душою,
Как придет испытаний пора –
Человечество живо одною
Круговою порукой добра!
Где бы сердце вам жить ни велело,
В шумном свете иль сельской тиши,
Расточайте без счета и смело
Вы сокровища вашей души!
Не ищите, не ждите возврата,
Не смущайтесь насмешкою злой,
Человечество все же богато
Лишь порукой добра круговой!16

Pažvelkime į rimus: patys įprasčiausi (тиши – души, дети – сети), aiškiai blankūs (душою – одною). Metras irgi. Kokiomis priemonėmis padarytas šis akivaizdžiai didelis darbas?

– Jokiomis. Vien siela.

Ta nežinoma vienuolė iš nebežinomo vienuolyno pateikė patį tiksliausią gėrio apibūdinimą, koks tik kada buvo sugalvotas: gėris, kaip vienų atsakomybė už kitus (круговая порука), ir metamas pats nepikčiausias iššūkis blogiui, koks tik buvo žemėje:

Где бы сердце вам жить ни велело,
В шумном свете иль сельской тиши,

(Tai vienuolė sako, uždaryta!)

Расточайте без счета и смело
Вы сокровища вашей души!

Pasakyti kad šios eilės „genialios“, būtų šventvagystė. Vertinti jas kaip literatūros kūrinį – tiesiog per menka – taip visa tai nesuderinama su šia didžia (kaip žemiškoji meilė) meno menkyste.

Cituoju, ką prisimenu. Esu tikra, kad yra dar. (Savo tuomet šešiametės dukters eiles, kurių dalis išspausdinta mano knygoje „Psichėja“, sąmoningai nutylėsiu, nes ketinu kada nors pasakyti apie jas atskirai.) O kad ir nebūtų! Štai vien mano atminty trys eilėraščiai, kurie daugiau negu eilės.

O gal tik tokios eilės ir yra eilės?

Tokių kūrinių skiriamasis bruožas – jų nelygumas. Pažvelkime į vienuolės eilėraštį.

Что бы в жизни ни ждало вас, дети – В жизни много есть горя и зла – Есть соблазна коварные сети – И раскаянья жгучего мгла – (kol kas – klišės). Есть тоска невозможных желаний – Беспросветный нерадостный труд – (čia taip pat). – И расплата годами страданий – За десяток счастливых минут. – (beveik romansas!) – Все же вы не слабейте душою – Как придет испытаний пора –

Ir pagaliau!

Человечество живо одною
Круговою порукой добра!

Ir toliau jau be pertrūkių kylančia linija, vienu dideliu ir giliu atodūsiu iki pat galo.

Ta iš pirmo žvilgsnio (apie kurį jau sakiau) įprasta pradžia jai buvo reikalinga kaip įsibėgėjimas, kad pagaliau prieitų iki gėrio. Profesionalumo stoka. Jeigu tikras poetas, kokių sostinėse daug, netyčia šitaip parašytų apie gėrį (neparašytų!), jis tokios pradžios nebūtų palikęs, būtų pasistengęs viską pritempti iki to paties lygio.

O vienuolė pradžios trūkumų net nepastebėjo, nes ir gėrio nepastebėjo, gal tik miglotai pasidžiaugė panašiai pasakiusi, bet tik tiek. Kadangi ši mano vienuolė – ne poetas profesionalas, kuris ir sielą velniui parduotų už vykusį posakį (bet tik velnias neima, nes nėr ko) – o: – tyras Viešpaties indas, kaip tas pats keturmetis su jo „там-от“ – ir kalba jie: ir vienuolė, ir bekojė mergaitė, ir berniukas, – visos pasaulio bevardės mergaitės, berniukai, vienuolės, – apie vieną, tą patį, tiksliau, vienas kalba jų lūpomis.

Tos eilės mėgstamiausios iš visų, kurias kada nors skaičiau ar rašiau, mano mėgstamiausios iš visų pasaulyje. Kai po jų skaitau (ar rašau) savas, jaučiu tik gėdą.

Tokioms eilėms dar priskiriu nežinomo autoriaus eilėraštį „Mintis“ (Ее побивали камнями во прах), visuose rinkiniuose, kur buvo spausdintos, pažymėtą tik raide D.

Taip su raide D (dorybe iš didžiosios raidės) ir keliavo – pasaulin.

(Bus daugiau)


1 Dirbanti žemė (pranc.).
2 Poezija – tai žemiškų svajų Dievas. Paskutinė V. Žukovskio dramos „Kamoens“ (1839) eilutė.
3 Svaigulys apima mūšyje ir ant bedugnės krašto (čia ir toliau pateikiami pažodiniai eilėraščių vertimai – vert. past.).
4 Visa, kas gresia žūtimi, mirtingai širdžiai žada nepaaiškinamus malonumus.
5 Gali būti nemirtingumo garantas!
6 Taigi šlovė tau, Mare! Nebijome kapų tamsos, mūsų neišgąsdins tavo šauksmas! Draugingai keliame putojančias taures ir įkvepiame rožės aromatą, galbūt kupiną Maro. Iš A. Puškino kūrinio „Puota maro metu“ (1830).
7 Kalbama apie anglų rašytojo Johno Wilsono (1785–1854) poemą „Maro apimtas miestas“ (1816). A. Puškinas savo kūrinyje „Puota maro metu“ pasinaudojo J. Wilsono poemoje aprašytu 1665 m. Londone siautėjusiu maru.
8 Bedlamai ir Šarantonai – psichiatrinės ligoninės prie Londono ir Paryžiaus.
9 Pripažink, kad ir kas tu būtumei šiame pasaulyje, – yra nuostabesnė lemtis: nebūti. Paskutinės G. Byrono eilėraščio „Eutanazija“ (1812) eilutės.
10 Laikas ir vieta, kada ir kur A. Puškinas baigė rašyti „Puotą maro metu“.
11 „Vaikystė“ (1851–1852), „Paauglystė“ (1852–1854) – autobiografinės Levo Tolstojaus apysakos.
12 Kelerius metus J. W. Goethe buvo Veimaro hercogo Karlo Augusto rūmuose patarėjas.
13 Kat’ka – Aleksandro Bloko poemos „Dvylika“ personažas.
14 Tenai paukštė balta gyvena, ten vaikšto blyškus berniukas. Tikrai! Tikrai! Tikrai! Ana ten.
15 Kad stovėdama aš galėčiau melstis!
16 Kad ir kas jūsų lauktų pasauly, vaikai, jame vargo ir blogio daugybė, ir pagundos klastingos bei skaudžios atgailos tamsuma, ilgesys neįmanomų norų, džiaugsmo neteikiantis darbas sunkus, daugel metų kančios už vos dešimt minučių laimės. – Bet jūs nepraraskit tvirtybės, kai ateis išmėginimų metas – žmoniją vienija vienų už kitus atsakomybė! Kad ir kur jums bus skirta gyventi, miesto triukšme ar kaimų tylumoj, negailėkit dalyti širdies šilumos! Neieškokit, nelaukite atlygio, nebijokit piktų pajuokų, žmoniją vienija vienų atsakomybė už kitus!

Marina Cvetajeva. Eilėraščiai

2012 m. Nr. 11 / Iš rusų k. vertė Ramutė Skučaitė / „Aš niekada nepamirštu, kad esu tik viešnia. Žemė man šito neatleidžia.“ Marina Cvetajeva gimė prieš 120 metų rugsėjy (pagal naująjį kalendorių – spaly). Viešnia ateina ir išeina: išėjo 1941 m…