Zbigniew Herbert. Eilėraščiai

1996 m. Nr. 10

Iš lenkų k. vertė Leonas Švedas

Zbigniewas Herbertas (g. 1924 m.) – žymus lenkų poetas, dramaturgas, eseistas. Paminėtini jo lyrikos rinkiniai „Šviesos styga“ (1956), „Hermis, šuo ir žvaigždė“ (1957), „Daikto studijas“ (1961), „Ponas Cogito“ (1974), esė knyga „Barbaras sode“ (1962) ir kt. Z. Herberto eilėraščius išvertė Vroclave gyvenantis poetas Leonas Švedas.

Pranešimas iš rojaus

Rojuje darbo savaitė trunka 30 valandų
algos yra didesnės
kainos nuolat mažėja
fizinis darbas nevargina
(dėl mažesnės traukos)
kapoti malkas tas pat
kaip rašyti mašinėle
visuomenės santvarka yra stabili
o valdžia išmintinga
iš tikrųjų rojuje geriau
kaip kokiame nors kitame krašte

iš pradžių viskas turėjo būti kitaip –
šviečią sūkuriai abstrakcijos laiptai
bet nepavyko tiksliai atskirti
kūno nuo sielos kuri ateidavo čia
su taukų lašu raumenų siūlu
reikėjo padaryti išvadas
sumaišyti absoliuto grūdą su molio grūdu
dar vienas nukrypimas nuo doktrinos
paskutinis nukrypimas
tiktai Jonas tą numatė:
prisikelti iš mirusiųjų kūnu

Dievą mato nedaug kas – jis skirtas
tik tiems kurie yra iš grynos pneumos
likusieji klauso komunikatų
apie stebuklus ir tvanus
ilgainiui visi galės apžiūrėti Dievą
kada tai įvyks niekas nežino
laikinai šeštadienį dvyliktą vidurdienį
sirenos saldžiai staugia
iš fabrikų išeina mėlyni proletarai
po pažasčia nerangiai nešasi
savo sparnus kaip smuikus

Kodėl klasikai?

1

Peloponeso karų ketvirtoj knygoj
Tukididas aprašo savo
nevykusius žygdarbius

tarp ilgų vadą prakalbų
mūšių apsupimą epidemijos
painaus intrigų tinklo
diplomatinių pastangų
tas epizodas kaip adata
miške

Atėnų kolonija Amfipolis
pateko į Brazido rankas
kadangi Tukididas
pavėlavo su pagalba

užmokėjo už tai
gimtajam miestui
visą gyvenimą trunkančia
tremtimi

visų laikų tremtiniai
žino kokia tai kaina

2

paskutinių karų generolai
atsitikus panašiai ajerai
cypia klūpėdami prieš palikuonius
giria savo didvyrišką laikyseną
ir nekaltumą

apkaltinę pavaldinius
pavydžius bendradarbius
nedraugiškus vėjus

Tukididas tik sako
kad turėjo septynis laivus
buvo žiema
ir plaukė greitai

Rusų pasaka

Paseno caras tėvelis, paseno.
Jau net balandžio negalėtų
savo rankom pasmaugti.
Sėdi soste auksinis ir šaltas.
Tik barzda jam auga
ligi grindų ir žemiau.

Valdė tada kas kitas,
nežinia kas.
Smalsi liaudis žvilgčiojo
pro rūmų langus.
Bet Krivonosovas uždengė langą
kartuvėmis. Taigi tik pakaruokliai
kai ką matė.

Pagaliau numirė caras tėvelis
visiškai, iš tikro.
Skambino varpai, bet kūno
neišnešė iš rūmų.
Priaugo caras prie sosto.
Sosto kojos susimaišė
su caro kojomis.
Ranka priaugo
prie sosto atramos.
Negalima buvo jos atplėšti.
O užkasti carą su auksiniu sostu
gaila.

Mūsų baimė

Mūsų baimė nedėvi
naktinių marškinių
neturi pelėdos akių
nepakelia karsto dangčio
negesina žvakių
ir neturi numirėlio veido

mūsų baimė
tai kišenėje rastas raštelis
„Įspėti Vujciką.
Slėptuvė Ilgojoje gatvėje
neaktuali“

mūsų baimė nelekia
vėtrų sparnais
netupia ant bažnyčios bokšto
yra labai žemiška
turi formą
paskubomus surišto ryšulio
su šiltais rūbais
sauso maisto atsarga
ir ginklu

mūsų baimė neturi
numirėlio veido
numirę mums yra švelnūs

nešame juos ant pečių
miegame po vienu apklotu

užspaudžiam akis
užspaudžiam lūpas
išrenkam sausą vietą
ir užkasam
ne per giliai ne per sekliai

Apie pono Cogito kojas

Kairė koja normali
pavadintum ją optimistine
truputį per trumpa
vaikiška

su raumenų šypsena
ir gerai modeliuota blauzda
dešinė neduok Dieve
liesa
su dviem randais
vienu išilgai Achilo sausgyslės
kitu ovaliu
šviesiai rausvu
su gėdingu pabėgimo atsiminimu

kairė
linkusi šokinėti
mėgstanti šokius
per daug mylinti gyvenimą
kad galėtų rizikuoti

dešinė
kilni nelanksti
pajuokianti pavojų

taip dviem kojomis
kaire
panašia į Sančą Pansą

ir dešine
primenančia pamišusį riterį
ponas Cogito
eina per pasaulį
truputi svyruodamas

Pono Cogito paskyrimas

Eik ten kur nuėjo anie
einantys į tamsų galą
ieškantys nebūties aukso vilnų
savo paskutinės dovanos

eik išsitiesęs tarp tų kurie klūpo
tarp nukreiptų nugarų
ir nuverstų į dulkes

išlikai ne tam kad gyventum
liko nedaug laiko
o tu turi būti liudininku

būk drąsus kai protas apgauna
tiktai tas pagaliau svarbu
o tavo bejėgis Pyktis tebūnie kaip jūra
kai išgirsi pažemintų ir mušamų balsą

tebūna prie tavęs tavo sesuo Panieka
informatoriams budeliams bailiams
jie laimės ateis į tavo laidotuves
ir lengvai atsidusę numes saują žemės
o kirmėlės išrašys tavo pagražintą biografiją

ir neatleisk nes ne tavo galioj
atleisti vardu tų
kuriuos išdavė auštant

bet saugokis nereikalingo išdidumo
stebėk veidrody savo juokdario veidą
kartok esu pašauktas
bet ar nebuvo geresnių už mane

saugokis širdies nejautrumo
mylėk paryčio šaltinį
paukštį nežinomu vardu
žiemos ąžuolą
šviesą ant mūro dangaus puošnumą
jiems nereikia tavo šilto alsavimo
jie tau sako: niekas tavęs nepaguos

budėk kai šviesa ant kalnų duoda ženklą
kelkis ir eik kol širdis
sukioja krūtinėj tavo tamsią žvaigždę

kartok senus žmonijos užkeikimus
pasakas ir legendas
nes taip pasieksi gėrį kurio neįgysi
užsispyręs kartok didžius žodžius
kaip tie kurie ėjo per dykumą
ir žuvo smėly

o apdovanos tave tuo ką turės po ranka
plakimu pajuoka mirtimi ant šiukšlyno

eik nes tik taip būsi priimtas
į šaltų kaukolių būrį
į tavo protėvių būrį
Gilgamešo Hektoro Rolando
bekraštės karalystės gynėjų
ir pelenais pavirtusių miestų

Būk ištikimas Eik