Roland Barthes. Autoriaus mirtis
2022 m. Nr. 4
Iš prancūzų k. vertė Paulius Jevsejevas
Roland’as Barthes’as (1915–1980) – prancūzų literatūros ir kultūros teoretikas, kritikas, semiotikas, filosofas. Svarbi R. Barthes’o intelektualinės veiklos gija buvo lingvistinio struktūralizmo ir struktūralistinės semiotikos atradimų perkėlimai į literatūros teorijos, literatūros ir kultūros kritikos terpę. Tokie perkėlimai leido R. Barthes’ui formuoti naujais savo laiko atradimais pagrįstas literatūros pažinimo sąlygas ir persvarstyti vertybinius literatūros kritikos pagrindus. Esė „Autoriaus mirtis“ koncentruotai ir su manifesto obertonais perteikia abi šias tendencijas.
Lietuvos universitetuose šis tekstas skaitomas ir referuojamas jau seniai, bet lig šiol nebuvo skelbtas lietuvių kalba. Už pagalbą jį verčiant dėkoju Nijolei Keršytei.
Balzacas, savo apsakyme „Sarazinas“1 pasakodamas apie moterimi persirengusį kastratą, užrašo štai tokį sakinį: „Tai buvo Moteris – staiga užklumpančios baimės, neprotingos užgaidos, nevaldomos nerimo bangos, netikėti drąsos proveržiai, nutrūktgalviški poelgiai ir subtiliausių jausmų saldybė.“ Kas čia kalba? Ar tai apsakymo protagonistas, kuris suinteresuotas nepaisyti už moters besislapstančio kastrato? O gal asmuo Balzacas, kuris filosofuoja apie moteris remdamasis gyvenimiška patirtimi? O gal Balzacas autorius, samprotaujantis apie moteriškumą taip, kaip tai daroma „literatūroje“? O gal universali išmintis? Romantinė psichologija? Niekada šito nesužinosime, nes taip jau yra, kad rašymas sunaikina visus kalbančius balsus ir bet kokias ištakas2. Rašymas – tai tas neutralumas, tas mišrumas, tas įstrižumas, į kurį pasprunka mūsų ieškomas subjektas; tai tas nespalvotumas, kuriame prapuola visos – o visų pirma paties rašančiojo kūno – tapatybės.
Be abejo, taip buvo visados: vos tik kas nors pasakojama intranzityviniais3 tikslais ir nemėginant tiesiogiai paveikti realybės – vadinasi, apsiribojant vienintele funkcija: praktikuoti simbolį, – tada įvyksta šis atsisiejimas, balsas netenka šaltinio, autorius įžengia į savo paties mirtį, prasideda rašymas. Bet šis reiškinys skirtingose visuomenėse priimamas įvairiai. Pavyzdžiui, ikimoderniose visuomenėse visada pasakoja ne koks nors asmuo, o specialaus statuso tarpininkas – šamanas ar pasakorius; norint galima žavėtis šiais žmonėmis kaip „atlikėjais“, tuo, kaip jie įvaldę naratyvinį kodą, bet jie niekada nelaikomi „genijais“. Autorius – tai modernus personažas, kuo tikriausias mūsų visuomenės produktas iš tų laikų, kai, pasibaigus viduramžiams ir veikiant anglų empirizmui, prancūzų racionalizmui, taip pat Reformacijos išaukštintam asmeniniam tikėjimui, buvo susižavėta nauja prestižine kategorija – individu ar, kilniau tariant, „žmogiškuoju asmeniu“. Logiška, kad literatūros srityje autoriaus „asmenį“ labiausiai sureikšmino pozityvizmas – kapitalizmo ideologijos apibendrinimas ir išsipildymas. Autorius vis dar viešpatauja literatūros istorijos vadovėliuose, rašytojų biografijose, žurnalų spausdinamuose interviu ir pačių literatų sąmonėje, kai šie uoliai stengiasi susieti savo asmenį ir kūrybą skelbdami dienoraščius. Dabartinės kultūros siūlomas literatūros vaizdas tironiškai į centrą pasodina autorių, jo asmenį, jo istoriją, pomėgius ar aistras; kritika dažniausiai vis dar tvirtina, esą Baudelaire’o kūryba yra Baudelaire’o kaip žmogaus fiasko, esą van Gogho kūryba – jo kaip žmogaus beprotybė, o Čaikovskio kūryba – jo kaip žmogaus nukrypimas: kūryba visada aiškinama gręžiantis į kūrėją, tarytum fikcija būtų daugiau ar mažiau skaidri alegorija, o kiaurai ją mus visada galiausiai pasiektų vieno ir to paties save „išpažinusio“ asmens, autoriaus balsas.
Nors Autoriaus imperija vis dar labai galinga (naujoji kritika4 dažnu atveju ją tik sutvirtino), jokia paslaptis, kad jau seniai kai kurie rašytojai mėgino sudrebinti jos pamatus. Prancūzijoje, be abejo, pirmasis buvo Mallarmé, kuris be išlygų įžvelgė ir išpranašavo būtinybę pačia kalba pakeisti tą, kuris lig tol laikytas kalbos savininku. Mallarmé požiūriu, kuriam mes antriname, kal̃ba ne autorius, o kalbà; rašyti – tai leistis į beasmenį būvį, kuris pirmesnis už tave (jo negalima painioti su bejausmiu ir belyčiu, kastruotu realistinių romanų rašytojo objektyvumu), ir pasiekti tokį momentą, kai veikia, ką nors „atlieka“ tik kalba, o ne rašantis „aš“: Mallarmé poetikos principas – autoriaus pašalinimas rašymo naudai (kaip matysime, tokiu būdu skaitytojui sugrąžinama jo vieta). Valéry, iki kaklo įklimpęs Aš psichologijoje, gerokai sušvelnino Mallarmé teoriją, bet dėl savo pomėgio klasicizmui jis vadovavosi retorikos pamokymais ir vis nutaikydavo į Autorių abejonės ir pašaipos strėles, pabrėždavo savo veiklos kalbinę ir tarsi „atsitiktinę“ prigimtį, savo proziniuose veikaluose nuolat pasisakydavo už esmiškai žodines literatūros egzistavimo sąlygas, kurių atžvilgiu bet koks atramų ieškojimas rašytojo vidujybėje jam atrodė tiesiog prietaringas. Net Proustas, kurio vadinamosios [introspekcinės] analizės yra iš pažiūros psichologinio pobūdžio, akivaizdžiai kėlė sau uždavinį siekti kraštutinio subtilumo ir tokiu būdu visiškai atsižadėti galimybės nustatyti aiškius ryšius tarp rašytojo ir jo personažų. Pavertęs romano pasakotoją ne tuo, kuris ką nors matė ar jautė, ir net ne tuo, kuris rašo, bet tuo, kuris dar rašys (romano jaunuolis, – bet kiek jam iš tikrųjų metų ir kas jis toks? – nori rašyti, bet negali, o romanas pasibaigia tada, kai rašyti pasidaro įmanoma), Proustas sukūrė moderniojo rašymo epopėją: jis apvertė viską aukštyn kojom, nes, užuot, kaip dažnai sakoma, sudėjęs savo gyvenimą į savo romaną, jis patį savo gyvenimą pavertė kūriniu, o jo romanas tapo šio kūrinio modeliu, todėl mums akivaizdu, kad ne romano veikėjas baronas de Šarliusas imituoja tikrą asmenį – grafą de Montesquiou, o kad Montesquiou, šio žmogaus istorinis, iš įvairių epizodų sudarytas realumas, yra tik antraeilis, išvestinis personažo barono de Šarliuso fragmentas. Galiausiai prie šios modernybės priešistorės reikia pridurti siurrealizmą, nors šis, aišku, jokiu būdu negalėjo pripažinti kalbai suverenumo, kadangi kalba yra sistema, o romantinio polėkio nešamas siurrealistų judėjimas siekė tiesiog suardyti visus kodus5, – beje, tokie siekiai iliuziški, nes kodo neįmanoma sunaikinti, juo galima tik „žaisti“. Vis dėlto siurrealistai, primygtinai rekomendavę nuolat apvilti prasmės lūkesčius (tai vadinamasis siurrealistinis „trūkčiojimas“6), patikėję rankai užduotį kiek galima greičiau užrašyti tai, ko nenutuokia galva (tai automatinis rašymas), pripažinę rašymo keliese principą ir eksperimentus, prisidėjo desakralizuojant Autoriaus vaizdinį. Pagaliau už pačios literatūros ribų (tiesą sakant, tokios perskyros jau tampa atgyvenusios) kalbotyra neseniai parūpino puikų įrankį analitiniam Autoriaus sunaikinimui, mat parodė, kad sakymas7 visa savo apimtimi yra tuščias procesas, kuo puikiausiai funkcionuojantis be būtinybės jį užpildyti pašnekovų asmenimis: lingvistiniu požiūriu autorius visada yra tik tas, kuris rašo, ir nieko daugiau, lygiai kaip aš yra tik tas, kuris sako aš, ir nieko daugiau; kalbai pažįstamas tik „subjektas“, o ne „asmuo“, ir šio subjekto, kuris be jį apibrėžiančio sakymo yra tuščias, pakanka, kad kalba „turėtų pagrindą“, t. y. kad jos potencialas būtų išsemtas.
Autoriaus nutolimas (kartu su Brechtu galėtume kalbėti apie kuo tikriausią „atsiribojimą“: Autorius mąžta nelyginant figūrėlė literatūrinės scenos gilumoje) nėra vien istorinis faktas ar rašymo aktas: jis iš pagrindų transformuoja modernųjį tekstą (kitaip sakant, nuo šiol tekstas daromas ir skaitomas tokiu būdu, kad autorius pasišalina iš visų jo lygmenų). Visų pirma kitoks tampa laikas. Autorius, kai juo tikima, visada suprantamas kaip savo paties knygos praeitis: knyga ir autorius tiesiog įsitaiso vienoje tiesėje, kuri padalijama į tai, kas eina prieš ir kas po: Autorius turįs maitinti knygą, jis egzistuoja prieš knygą, mąsto, kenčia, gyvena dėl jos; jį su kūriniu sieja toks pat pirmesnio ir paskesnio ryšys, koks sieja tėvą su jo vaiku. Užtat modernusis skriptorius gimsta kartu su tekstu, jis neturi jokios būties, ankstesnės ar viršijančios jo rašymą, jokių ypatybių, paverčiančių jį subjektu, kurio atžvilgiu knyga būtų predikatas; nėra kito laiko, tik sakymo laikas, todėl kiekvienas tekstas amžinai rašomas čia ir dabar. Mat – arba iš to išplaukia, kad – rašyti nebegali reikšti užregistruoti, konstatuoti, atvaizduoti, „sukurti paveikslą“ (taip sakydavo Klasikai); rašyti gali būti tik tai, ką lingvistai, sekdami Oksfordo filosofais, vadina performatyvu8 – reta žodine forma (ji galima tik pirmuoju asmeniu ir esamuoju laiku), kurią vartojant vienintelis sakymo turinys (vienintelis jo sukuriamas pasakymas) – tai aktas, kuriuo jis ištariamas, kažkas panašaus į karaliaus Skelbiu ar žilos senovės poetų Giedu. Modernusis skriptorius palaidojo Autorių ir nebegali taip patetiškai kaip pirmtakai tikėti, esą jo ranka pernelyg lėta jo mintims ar aistroms, todėl jis, paklusdamas būtinybei, turįs nuolat pabrėžti šį vėlavimą ir amžinai „tobulinti“ jį fiksuojančią formą; priešingai, nuo bet kokio balso atsieta, gryno įrašymo (o ne išreiškimo) gesto vedžiojama skriptoriaus ranka nužymi lauką, kuris iš nieko nekyla – ar bent jau kurio vienintelė kilmės vieta yra pati kalba, o juk būtent kalba be perstojo vis iš naujo užginčija bet kokią kilmės vietą.
Dabar jau žinome, kad tekstą sudaro ne žodžių eilė, perteikianti vienintelę, tarytum teologinę prasmę (kuri būtų Autoriaus-Dievo „žinia“), o daugybės matmenų erdvė, kurioje jungiasi ir rungiasi skirtingi rašymai ir nė vienas iš jų nėra pirmapradis: tekstas – tai audinys iš citatų, ateinančių iš tūkstančio kultūros židinių. Rašytojas gali tik imituoti visada ankstesnį, bet niekada pirmapradį gestą, panašiai kaip nepailstantys kopijuotojai, didingieji ir juokingieji Buvaras ir Pekušė9, kurių gilus komiškumas tiksliai rodo būtent rašymo tiesą. Vienintelė rašytojo galia – maišyti rašymus, priešinti juos vieną kitam, niekada nepasiremiant kuriuo nors vienu iš jų. Jeigu rašytojas užsimanytų išreikšti save, tai turėtų bent jau žinoti, kad tas vidinis „dalykas“, kurį jis ketina „išversti“, pats yra tik mišriai sukomponuotas žodynas, kurio žodžius gali aiškinti tik kiti žodžiai, ir taip be galo. Tokį pavyzdinį nuotykį išgyveno jaunasis Thomas De Quincey’is, kuris taip gerai mokėjo senąją graikų kalbą, kad, norėdamas versti į tą mirusią kalbą visiškai modernias idėjas ir vaizdinius, jis, pasak Baudelaire’o, „susikūrė sau gatavą žodyną, žymiai sudėtingesnį ir kur kas platesnį nei tas, kuris paprastai susiklosto, kai gromuliuojamos grynai knyginės temos“10. Autoriaus vieton stojantis skriptorius nebeturi aistrų, nuotaikų, jausmų, įspūdžių; užtat jis turi neaprėpiamą žodyną, iš kurio semia rašymą, o šiam nėra kaip sustoti: gyvenimas visada tik imituoja knygą, o toji knyga savo ruožtu yra tik iš ženklų sudarytas audinys, be vietos klaidžiojantis, be galo vis atsitraukiantis imitavimas.
Nutolus Autoriui, pretenzija „iššifruoti“ tekstą tampa tiesiog bergždžia. Suteikti tekstui Autorių – tai primesti tam tekstui reguliacinę sklendę, parūpinti jam galutinį signifikatą, uždaryti rašymą. Tokia samprata labai patogi kritikai, trokštančiai kelti sau reikšmingą tikslą už kūrinio atrasti Autorių (arba šio hipostazes: visuomenę, istoriją, psichiką, laisvę): suradus Autorių, tekstas „paaiškinamas“, o kritikas lieka nugalėtoju. Tad nieko nuostabaus, kad istoriniu atžvilgiu kartu su Autoriumi viešpatavo ir Kritikas, o dabar kritika (net ir naujoji) sudrebinama kartu su Autoriumi. Daugybiniame rašyme viską reikia išnarplioti, bet nieko nereikia iššifruoti: šičia galima sekti struktūra, leistis paskui ją (lyg paskui prairus pėdkelnėms nubėgusią akį) per visas reprizas ir visus aukštus, bet niekada nepasieksime gelmės ar dugno. Reikia judėti rašymo erdve, o ne į ją įsiskverbti. Rašymas be perstojo steigia prasmę, bet visad tik tam, kad ją išgarintų: rašymas sistemingai atleidžia nuo prasmės. Kartu literatūra (nuo šiol būtų geriau sakyti rašymas), atsisakydama priskirti tekstui (ir pasauliui kaip tekstui) kokią nors „paslaptį“, t. y. galutinę prasmę, išlaisvina veiklą, kurią galėtume vadinti kontrateologine, tikrąja to žodžio prasme revoliucine, mat atsisakydami stabdyti prasmę galiausiai atmetame Dievą ir jo hipostazes – protą, mokslą, įstatymą.
Grįžkime prie Balzaco sakinio. Niekas (t. y. joks „asmuo“) netaria šio sakinio: tikroji rašymo vieta yra ne šio sakinio šaltinis, ne jo balsas, o skaitymas. Geriau suprasti padės kitas labai konkretus pavyzdys: neseniai atlikti tyrimai (Jeano Pierre’o Vernant’o darbai) nušvietė iš principo dviprasmišką graikų tragedijos prigimtį. Tragedijų tekstas nuaustas iš dvireikšmių žodžių, kuriuos kiekvienas personažas supranta vienpusiškai (būtent šis nuolatinis nesusipratimas lemia „tragizmą“). Tačiau kai kas supranta tą kiekvieno žodžio dvilypumą, be to, jei taip galima pasakyti, girdi patį priešais jį kalbančių personažų kurtumą. Tas kai kas yra ne kas kitas kaip skaitytojas (ar, tragedijos atveju, klausytojas). Šitaip atsiskleidžia visuminė rašymo būtis: tekstą sudaro daugybė rašymų, ateinančių iš įvairių kultūrų ir sueinančių į dialogą, į parodijavimo ar priešgyniavimo santykius. Tačiau yra viena vieta, kur visa ši daugybė susitelkia, ir toji vieta – ne autorius, kaip buvo sakoma lig šiol, o skaitytojas: skaitytojas – tai ta erdvė, kur įsirašo visos be išimties citatos, sudarančios kokį nors rašymą. Kokio nors teksto vienovę užtikrina ne jo kilmė, o vieta, kur jam skirta atsidurti, tik toji vieta nebegali būti koks nors asmuo: skaitytojas yra žmogus be istorijos, be biografijos, be psichologijos; tai tiesiog tas kas nors, kuris viename lauke suturi visus pėdsakus, sudarančius tai, kas parašyta. Štai kodėl juokinga klausyti prakeiksmų naujajam rašymui11, kurie skelbiami humanizmo labui, veidmainiškai pasiskelbusio skaitytojo teisių gynėju. Klasikinė kritika niekada nesidomėjo skaitytoju: jai vienintelis žmogus literatūroje yra tas, kuris rašo. Mes pamažu tampame atsparūs tokioms antifrazėms, kuriomis išdidžiai kaltindami švaistosi civilizuoti žmonės, gindami tai, ką jie patys kaip tik nustumia į šalį, ignoruoja, slopina ar naikina. Mes žinome, kad, norint sugrąžinti rašymui ateitį, reikia apversti jo mitą aukštyn kojom: skaitytojo gimimo kaina – Autoriaus mirtis.
Versta iš: Roland Barthes. LA MORT DE L’AUTEUR. LE BRUISSEMENT DE LA LANGUE. Paris: Seuil, 1984.
1 „Sarrasine“ (1830). Apsakyme pasakojama apie skulptorių, kuris įsimyli italų operos žvaigždę, o ši paaiškėja esanti moterų vaidmenis atliekantis kastratas. R. Barthes’as šį apsakymą nagrinėjo veikale „S/Z“ (Éditions du Seuil, 1970). (Čia ir toliau – vert. past.)
2 Origine – šį žodį šiame straipsnyje R. Barthes’as vartoja nuosekliai, bet verčiant į lietuvių kalbą neįmanoma visur išlaikyti vienos šaknies, todėl verčiau „ištaka“, „šaltinis“, „kilmės vieta“, „kilmė“, „pirmapradis“ (originel). Tebūnie tai praktinis pavyzdys, kaip rašymas – šiuo atveju vertimas – pareikalauja atsižadėti ištakos ar šaltinio.
3 Gramatikoje intranzityvinis veiksmažodis – toks, kuris neturi tiesioginio objekto, arba papildinio (plg. tranzityvinis rašau knygą ir intranzityvinis rašau).
4 Nouvelle critique. Turimas omenyje prancūzų literatūros kritikos nusigręžimas nuo istoristinės pozityvistinės kritikos. Su šiuo posūkiu siejami Georges’as Poulet, Jeanas Pierre‘as Richard‘as, Jeanas Starobinskis, taip pat R. Barthes’as, 1963 m. paskelbęs prancūzų naujajai kritikai priskiriamą veikalą „Apie Racine’ą“ („Sur Racine“). 1965 m. poleminiame esė „Naujoji kritika ar naujoji apgaulė?“ („Nouvelle critique ou nouvelle imposture“) šį R. Barthes’o veikalą aštriai kritikavo Jeano Baptiste’o Racine‘o kūrybos tyrinėtojas Raymond’as Picard’as. Čia R. Barthes’as pats suabejoja šio posūkio verte – tokios pastangos vis iš naujo įvertinti ore tvyrančias idėjas apskritai būdingos jo veiklai.
5 Struktūralistinės kalbotyros ir semiotikos kontekste kalba apibrėžiama kaip sistema, nustatanti raiškai tinkamas garsines formas ir sąvokines formas. Pvz., lietuvių kalboje žodžiai neskiriami pagal aukštą ar žemą toną, kuriuo juos tariame – tai garsinės formos ypatybė; lietuvių kalboje įprasta sakyti, kad ugnis „dega“ ar „liepsnoja“, bet sakyti, kad ji „ugnija“ būtų neįprasta – tai sąvokinės formos ypatybė. Kalbos sistema „suvereni“, nes minėtos formos nekyla iš individo psichikos. Kalbos sistema laikoma kodu ta prasme, kad nustato ne tik garsines ir sąvokines formas, bet ir ryšius tarp jų, o šie ryšiai yra būtina reikšmės sąlyga. Semiotikoje kodo sąvoka vartojama plačiai, taikoma ne tik žodinei kalbai, bet visoms reikšmės sritims, kur esama reguliarių, sistemingų ryšių tarp jusliškai suvokiamų formų ir sąvokinių formų.
6 Plg. André Bretono romano „Nadja“ paskutinį sakinį: „Grožis bus KONVULSIŠKAS arba jo nebus.“ Žr. Breton A. Nadža / vertė Akvilė Melkūnaitė. – Vilnius: Baltos lankos, 1998.
7 Énonciation – šia sąvoka apibrėžiamas kalbėjimas kaip veikimas, kuriuo aktualizuojama, paleidžiama veikti kalbos sistema: derinami tarpusavyje kalbiniai ženklai, sudaromi sakiniai ir kas nors apie ką nors pasakoma kokioje nors situacijoje. Prancūzų kalbininkas Émile’is Benveniste’as pastebėjo, kad pačioje kalbos sistemoje esama formų, skirtų struktūruoti šiai sakymo veiklai, – tai visų pirma asmeniniai įvardžiai, kurių buvimas rodo, kad pati kalba apibrėžia dialogo situaciją, teikia pagrindą kalbančių subjektų (sakymo subjektų) pozicijoms nustatyti. Kitaip sakant, kalbantis žmogus užima sakymo subjekto poziciją, kurią suteikia kalba. Iš to daroma išvada, kad norint užimti poziciją kalbiniame dialoge nebūtinas asmuo kaip pirmesnė, iš anksto duota psichikos gelmė, biografija ir pan.; tam pakanka būti instancija, kuri sako „aš“ ir „tu“; visa, kas yra „gilusis aš“ – psichikos gelmė, biografija ir kt., pasireiškia tik paskui, jau kalbos terpėje.
8 Performatyvo sąvoką apyvarton įvedė Johnas Langshaw Austinas 1962 m. knyga paskelbtame paskaitų cikle „How to Do Things with Words“. Performatyviniai pasakymai yra tokie, kurie ne ką nors konstatuoja ar apibūdina, bet yra tam tikro veiksmo dalis. Performatyviniai pasakymai būna ne teisingi ar klaidingi, bet „laimingi“ ar „nelaimingi“, „vykę“ ar „nevykę“. Jie nėra tiesiog ko nors pasakymai, bet ir „padarymai“. Pavyzdžiui, toks yra pažadas: pažadėti – tai ne šiaip pasakyti, bet kažką padaryti; pažado vertę nulems ne jo kaip teiginio teisingumas ar klaidingumas, bet tai, ar jo ketinama laikytis, ar jis bus ištesėtas ir pan.
9 Gustave’o Flaubert’o nebaigto romano „Bouvard et Pécuchet“ veikėjai. Tai dokumentų perrašinėtojai, kurie persikrausto į kaimą ir, remdamiesi paviršutiniškais skaitiniais bei atsitiktiniais patarimais, imasi tai vienos, tai kitos veiklos – nuo žemės ūkio iki filosofijos. Jie kopijuotojai dvejopa to žodžio prasme: iš pradžių kopijavę tekstus, paskui jiedu imasi tekstų pagrindu kopijuoti skirtingus gyvenimo būdus, veiklas.
10 „Būdamas trylikos, jis [De Quincey’is] mokėjo rašyti graikiškai; penkiolikos mokėjo ne tik graikiškai eiliuoti lyriniais metrais, bet ir gausiai, nevaržomai graikiškai šnekėtis, o šitokį gebėjimą įgijo kasdien improvizuotai versdamas į graikų kalbą angliškus laikraščius. Iš poreikio atmintyje ir vaizduotėje atrasti daugybę perifrazių, kad pavyktų mirusia kalba išreikšti visiškai modernias idėjas ir vaizdinius, jis susikūrė sau gatavą žodyną, žymiai sudėtingesnį ir kur kas platesnį nei tas, kuris paprastai susiklosto, kai gromuliuojamos grynai knyginės temos“, žr. Baudelaire Ch. Du vin et du hachisch, suivi de Les Paradis artificiels [Apie vyną ir hašišą. Dirbtiniai rojai]. – Paris: Librairie Générale Française, 2000. – P. 163.
Thomas De Quincey’is (1785–1859) – anglų rašytojas, labiausiai žinomas dėl autobiografinio pasakojimo „Anglo opijaus mėgėjo išpažintis“ apie opijaus vartojimo patirtis. R. Barthes’o užuominai apie Th. De Quincey’į svarbu tai, kad šis suprato savojo meto realijas per senosios graikų kalbos formas. Be to, autobiografiniame pasakojime Th. De Quincey’is dažnai naudojosi klasikiniu mitų ir tragedijos paveldu psichologinei introspekcijai, t. y. jo „vidinis dalykas“ pasireiškė klasikiniu „žodynu“.
11 Aliuzija į prancūzų naująjį romaną (nouveau roman) – literatūros kryptį, su kuria siejami Alainas Robbe-Grillet, Nathalie Sarraute, Michelis Butoras ir kiti.