Zita Mažeikaitė. Seku seku pasaką…
2013 m. Nr. 4
„Gyveno kartą…“ – taip savo pasakas pradėdavo du vokiečiai broliai. „Mudu niekada nesiskirsime, jeigu vienam tektų kraustytis kitur, antrasis turės sekti iš paskos“, – rašė dvidešimtmetis Jacobas Grimmas metais jaunesniam savo broliui Wilhelmui. Juodu visą gyvenimą stengėsi būti kartu. Sykiu dirbo mokslinį, literatūrinį darbą, rinko pasakas, kurių pirmasis tomas „Vaikų ir namų pasakos“ išleistas prieš du šimtai vienus metus (1812). (Ši sukaktis plačiai paminėta Vokietijoje.) Kita pasakų knyga pasirodė 1815 m. Kol abu broliai buvo gyvi, išėjo septyni kruopščiai parengti pasakų leidimai. Septintajame (1857), dažnai vadinamame paskutiniu, skelbiama daugiau nei du šimtai pasakų ir dešimt sakmių vaikams. Tai buvo nedidelė brolių Grimmų užrašytų pasakų dalis.
Nuo 1820 m. jos pradėtos leisti kitomis kalbomis, o dabar jau išverstos į aštuoniasdešimt pasaulio kalbų. Į lietuvių kalbą išvertė Juozas Balčikonis (išleista 1926–1927 m.). Brolių Grimmų pasakos – viena labiausiai paplitusių knygų. Vokiečiai ją laiko itin svarbia, antrąja po Martino Lutherio išverstos Biblijos.
Broliai Grimmai mažiau žinomi kaip kalbininkai, literatūros mokslininkai, padėję pamatus germanistikos ir vokiečių tautosakos tyrinėjimui. Jų dėka šie dalykai tapo mokslinėmis disciplinomis.
Jacobas Ludwigas Karlas (1785–1863) ir Wilhelmas Karlas (1786–1859) buvo vyriausi iš vienuolikos vaikų, kurių šeši teišgyveno. Trečiasis brolis Ludwigas Emilis tapo garsiu dailininku, jis iliustravo brolių surinktas pasakas. Anksti netekę tėvo (juristo), Jacobas ir Wilhelmas, turtingos tetos padedami, galėjo Marburgo universitete studijuoti teisę, bet vėliau abu dirbo bibliotekininkais. Istorinės teisės studijos pažadino Jacobo susidomėjimą senąja vokiečių kalba ir literatūra, ypač poezija. Nuo 1840 m. abu broliai gyveno Berlyne, priklausė Prūsijos mokslų akademijai.
Būdami kalbos tyrinėtojai, J. ir W. Grimmai pradėjo leisti etimologinį „Vokiečių kalbos žodyną“ („Deutsches Wörterbuch“). Wilhelmas mirė užbaigęs darbą iki raidės „D“, jo darbą tęsė Jacobas, bet ties žodžiu „Frucht“ (vaisius) jį ištiko insultas. Anksčiau Jacobas buvo išleidęs studiją apie senuosius germanų įstatymus, „Vokiečių gramatiką“, „Vokiečių kalbos istoriją“, du „Vokiečių mitologijos“ tomus ir kt.
Didumą pasakų jie surinko 1806–1813 metais. Patys broliai po kraštą nevaikščiojo, nekalbino senų ar neturtingų žmonių. Kaip dabar aiškėja, pasakas jiems sekdavo kelios aukštesnio luomo moterys, ypač gera atmintim išsiskyrė ūkininkė Dorothea Viehmann, jos atvaizdas puošė antrąjį brolių Grimmų pasakų tomą. Pasakos tuo metu buvo skirtos ne tyrinėjimui, bet skaitymui, vaikų lavinimui. Buvo svarbu rasti vaikams suprantamą, patrauklų pasakojimo toną. Abu broliai palaikė ryšius su garsiais to meto romantikais Clemensu Brentano, Achimu von Arnimu, kurie pasakas laikė aukso amžiaus kūryba. Ir brolių Grimmų literatūriškai apdorotose pasakose jaučiama romantinė pasakojimo dvasia. Broliai Grimmai norėjo iškelti liaudies kūrybą, kuri buvo nugrūsta į kampą, parodyti, kad joje glūdi tautos kultūros ir savimonės šaknys.
Grimmų pasakos turėjo didelės reikšmės XIX a. vaikų literatūros vystymuisi, paskatino ir kitas šalis ne tik rinkti, bet ir kurti naujas pasakas. Švedijoje Gunnaras Olofas Hyltén Cavalliusas ir George’as Stephenas išleido „Švedų pasakų ir nutikimų“ (1844–1849) rinkinį. Švedus gerokai aplenkė mūsų Simonas Daukantas, 1835 m. užrašęs ir išleidęs žemaičių pasakų. Pasakų leidiniai ugdė tautinę savimonę, nacionalinius judėjimus, vystė rašto kalbą.
Iki tol pasakos buvo vien suaugusiųjų lektūra. Charleso Perrault „Motušės Žąsies pasakos“ (1697) iš pradžių buvo skirtos tik Prancūzijos karaliaus dvarui. Ilgai ginčytasi, ar pasakos tinka vaikams, net švietėjai jose pasigesdavo daugiau didaktikos. Be to, buvo manoma, kad pasakose pavaizduoti žiaurumai ir baisybės gali sukelti vaikams baimę ar pernelyg audrinti jų vaizduotę. Vokietijoje 1850 m. išleisti patarimai guvernantėms, kokias pasakas dera sekti. Žemesnio visuomenės sluoksnio vaikams nenaudinga pasakoti apie auksą, brangenybes, turtus, princus ir princeses, nes tai gali pažadinti nerealias jų svajones.
Daugelis XIX a. Vokietijos pedagogų vis dėlto įžvelgė teigiamą pasakų poveikį ir siūlė jas įtraukti į mokyklų programas. Tačiau į pasakas dar ilgai buvo žiūrima kaip į žemesnio lygio literatūrą, siejamą su pasakotojom. Švedijoje gyvavo apibūdinimas „žindyvių“, „raganų“ pasakos. Net garsioji Selma Lagerlöf ne visada džiaugdavosi, kai ją kas nors pavadindavo Vermlando krašto pasakininke.
XX a. jau įžvelgiamas teigiamas pasakos poveikis vaiko lavinimui. Vaikams patinka paprasta pasakos forma, jos ritmas, simetriškumas. XIX–XX a. sandūroje pasaka pagaliau tapo pripažintu žanru. Amerikiečių psichologas Brunas Bettelheimas savo knygoje „Kerintis pasakos pasaulis“ nurodė terapeutinį liaudies pasakų poveikį, simbolinę jų įtaką formuojantis vaiko pasitikėjimui savo jėgomis. Net žiaurios ir baisios pasakos gali padėti vaikui įveikti jo sielos konfliktus, išsilaisvinti nuo slepiamo agresyvumo. Dažnai laiminga pasakos pabaiga vaikams suteikia viltį.
Jei ne tie du pasakas mylintys broliai, kažin ar mūsų atminty gyvuotų Snieguolė su septyniais nykštukais, Raudonkepuraitė, Bremeno miesto muzikantai ar Joniukas ir Grytutė.