Jurgita Macienė. Korektiškas žodis ar korektiškas žodžio vartojimas?
2021 m. Nr. 11
Regina Kvašytė, Džiuljeta Maskuliūnienė, Kazimieras Župerka. Apie žodžio korektiškumą: sãva ir importuota. – Vilnius: Žuvėdra, 2021. – 170 p. Viršelio autorė – Danutė Vasiliauskienė.
Baigiantis šių metų pavasariui pasirodė Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos mokslininkų Reginos Kvašytės, Džiuljetos Maskuliūnienės ir Kazimiero Župerkos leidinys „Apie žodžio korektiškumą: sãva ir importuota“.
2018–2020 metais leidinio autoriai parengė ir mokslo bei mokslo populiarinamojoje spaudoje paskelbė devynių straipsnių ciklą, jų pagrindu parengta ir publikuota aptariamoji studija. Leidinį įvardyti studija siūlo recenzentė prof. habil. dr. R. Koženiauskienė, taip jį pavadina ir patys autoriai. Dr. S. Tumėnas, parašęs palydimąjį žodį, teigia, kad tai yra mokslo populiarinamoji knyga. Matyt, verta sutikti su antrosios recenzentės doc. dr. S. Papaurėlytės-Klovienės vartojamu mokslo populiarinamosios studijos įvardijimu.
Taigi, mokslo populiarinamoji studija (toliau studija) parašyta aiškiu, patraukliu, nesunkiai skaitomu ir suvokiamu mokslo kalbos stiliumi ir nagrinėja ne tik filologams, pedagogams, politikams ar žurnalistams, bet ir plačiajai visuomenei aktualią tematiką – politinio korektiškumo ideologijos poveikį lietuvių ir latvių kalboms, su politiniu korektiškumu susijusias feministinio lingvistinio aktyvizmo apraiškas, kaimiečio bei kaimietiškumo sąvokas ir įvairiopą jų raišką. Autoriai korektiškumo sąvoką supranta plačiau, negu ją aiškino kiti lietuvių lingvistai, pavyzdžiui, aptardami būdvardžio korektiškas reikšmę lietuvių kalbos žodynuose: greta „mandagaus, taktiško“ reikšmės „turėtų atsispindėti ir kita reikšmė: „taisyklingas, tikslus, tikslingas“ (p. 15). „Laikomasi tos korektiško žodžio sampratos, kurią formavo Vakarų pasaulio kultūra, amžių tradicija: tai mandagus, drauge tikslus ir moralus žodis, negriaunantis tautinės kalbos savitumo“ (žr. knygos anotaciją). Tokia pozicija – domėtis pasaulio aktualijų raiška kitomis kalbomis, bet pirmenybę teikti lietuvių kalbos vartojimo tradicijoms – ryški visoje studijoje.
Studija sudaryta iš įvadinių ir baigiamųjų pastabų (autorių atsargiai, bet kartu ir derinant su viso leidinio stiliumi pavadintų Vietoj įvado ir Vietoj išvadų), šešių skyrių, turinčių savo įvadines ir baigiamąsias pastabas, gausaus (du šimtai trisdešimt keturios pozicijos) literatūros ir šaltinių sąrašo, santraukų lietuvių, anglų ir latvių kalbomis, asmenvardžių, iliustracijų ir paveikslų rodyklių, bibliografinių pastabų. Šitokia struktūra studiją daro rimtu, akademišku, plėtotas temas apibendrinančiu leidiniu.
Įvade aptarus (politinio) korektiškumo sąvoką, pereinama prie jo apraiškų lietuvių ir latvių kalbose analizės. Pirmojo skyriaus pradžioje, remiantis įvairiais šaltiniais, kalbama apie politinio korektiškumo nuostatų taikymą tiek Vakaruose, tiek Lietuvoje ir Latvijoje, taip platesnį kontekstą priartinant prie konkrečių kalbos vienetų – asmenų įvardijimo pagal sveikatą, rasę ir tautybę – vartojimo analizės. Studijos autoriai, iliustruodami pavyzdžiais iš žodynų, teisės aktų, spaudos ir pan., argumentuotai daro išvadą, kad lietuviams įprastus žodžius invalidas, negras, čigonas vartoti galima (p. 40). „Tókios nuostatos iš esmės gyvuoja ir latvių kalboje“ (p. 40). Autoriai savo nuomonės nepateikia kaip vienintelės teisingos, atvirkščiai, cituoja ir kitaip manančius, taip suteikdami galimybę skaitytojui pačiam nuspręsti, kurioms nuostatoms pritarti. Galbūt kaip vienas iš argumentų, turinčių įtakos pasirenkant žodžių vertinimo poziciją, galėtų būti studijoje išsakyta mintis, kad „nekritiškai be išmintingos atrankos, be atodairos į savojo krašto būtį perimant politinio korektiškumo bei globalizacijos idėjas, ir Lietuvoje imtas diegti neigiamas požiūris į tautybės, tautiškumo, lietuvybės, lietuviškumo ir pan. sąvokas, stengiamasi riboti jas reiškiančių žodžių vartojimą“ (p. 36).
Antrajame skyriuje analizuojamas feministinis lingvistinis aktyvizmas Lietuvoje. Autoriai pateikia skaudžių pavyzdžių, kaip šis aktyvizmas reiškiasi tiek Vakaruose (giminę reiškiančių įvardžių atsisakymas, naujų darinių atsiradimas), tiek Rytuose (gudų kalboje neišlaikyta senoji tradicija vartoti profesijų įvardijamuosius feminityvus). Daugiausia dėmesio skiriama aptarti feministinio lingvistinio aktyvizmo poveikį lietuvių kalbai. Studijoje nevengiama pateikti ir racionalių, nuosaikių, ir anarchistinių, neparemtų mokslu požiūrių. Surinkti nuosaikiosios (pvz., moteriškosios giminės dalyvių ir pusdalyvių vartojimas, pamatuotų moteriškosios giminės naujadarų vartojimas ir pan.) ir griaunamosios (naujakalbės kūrimas, kalbinių eksperimentų taikymas) kalbos „feminizacijos“ pavyzdžiai, cituojami įvairūs moksliniai ir publicistiniai šaltiniai sudaro prielaidą autoriams teigti, kad į „kalbos ir tekstų dekonstrukcijas paprastai leidžiasi mokslininkės, menininkės, kurių pažintis su lietuvių filologija, juo labiau – su lietuvių kalbotyra, kiek galima spręsti iš jų tekstų (iš ideologinių teiginių, užmojų ir „lingvistinės“ kūrybos), yra gana menka“ (p. 49). Reikia sutikti, kad madinga, tačiau nepamatuota, nueinanti iki absurdo kalbos „pertvarka“ yra ne tik nepagrįsta lietuvių kalbos sistema, bet ir neigiamai vertinama žinomų kultūros žmonių, nemažos visuomenės dalies.
Trečiasis studijos skyrius skirtas žodžių pensininkai ir senjorai konkurencijai aptarti. Greta pavyzdžių, surinktų iš žodynų, publicistikos, gyvosios vartosenos lietuvių ir latvių kalbose, autoriai pateikia ir pačių atliktos anoniminės anketinės apklausos rezultatus. Šimtas penkiasdešimt įvairaus amžiaus respondentų pareiškė nuomonę apie šiuos du konkuruojančius žodžius. Visi surinkti duomenys rodo, kad įprasti tarptautiniai žodžiai pensininkas, pensininkė ir vyresnio amžiaus asmenų pavadinimai, atitinkantys mandagius ispanų kreipinius ir asmens įvardijimus senjoras, senjorė tam tikruose kontekstuose (ypač reklamoje, žiniasklaidoje) gali būti laikomi sinonimais, akcentuojant ne ryšį su Ispanija, o pagarbą žmogaus amžiui, senatvei (siejama su lotynų senior). Pensininkas, pensininkė yra neutralūs, menkinamosios reikšmės neturintys žodžiai, dalykiniuose tekstuose – terminai. Neigiamas asociacijas šie žodžiai kelia tik tam tikruose kontekstuose, dažnai susijusiuose su sveikatos bėdomis, pragyvenimo vargais, jaunystės kultu. Šis skyrius iš visos mokslo populiarinamosios studijos išsiskiria struktūra: neturi nei įvadinių, nei baigiamųjų pastabų.
Tolesnėje studijos dalyje – ketvirtajame–šeštajame skyriuose – įvairiais aspektais gvildenamas žodis kaimietis. Analizuojami žodžio kontekstai, rasti įvairiuose žodynuose (kaip reikšmės apibrėžimai arba vartojimo iliustracijos) ir „Dabartinės lietuvių kalbos tekstyne“. Detaliai aptariamos žodžio kaimietis reikšmės ir susijusios sinonimų eilės (išsamiau pristatant sinonimus sodietis, valstietis; žemdirbys, laukininkas, ūkininkas; prastuolis, prasčiokas, mužikas, runkelis). Nemaža dėmesio skiriama kaimo žmogaus paveikslui lietuvių literatūroje ir fotografijoje, siekiant išsiaiškinti, „kaip meniniai – žodiniai (verbaliniai) ir vaizdìniai (vizualiniai) – kaimo žmogaus paveikslai koreliuoja su kaimietį įvardijančių žodžių réikšme ir konotacija“ (p. 108). Šeštasis skyrius iš visų skiriasi turiniu: pasirinktas žiūros aspektas yra labiausiai nutolęs nuo kalbotyros.
Šiuo metu rašomame „Bendrinės lietuvių kalbos žodyne“ išskiriamos dvi žodžio kaimietis reikšmės: pirmoji, neutrali „kaimo gyventojas“ ir antroji, nurodanti konotaciją (ko ligšioliniuose lietuvių kalbos žodynuose nebuvo): „menk. sakoma apie neišsilavinusį, prasto skonio ir pan. žmogų, kuris nebūtinai kilęs iš kaimo“. Studijoje pristatomas tekstyno pavyzdžių tyrimas parodė, kad žodis kaimietis yra vartojamas ir neutralaus, ir teigiamo, ir neigiamo turinio kontekstuose (iš 1204 pavyzdžių 83 proc. pavartoti neutralaus turinio kontekstuose, apie 7 proc. – teigiamo ir apie 10 proc. – neigiamo turinio kontekstuose). Gauti rezultatai turėjo įtakos autoriams darant išvadą, kad „žodžio kaimietis konotacija nuo senesnių laikų nėra kaip nors esmingai pakitusi: pagrindine savo reikšme šis žodis funkciniu stilistiniu ir vertinamuoju atžvilgiu yra neutralus kaimo gyventojo ar iš kaimo kilusio žmogaus pavadinimas. Pripažintinas kontekstinis bei situacinis vertinamasis (teigiamas arba neigiamas) šia reikšme vartojamo žodžio atspalvis“ (p. 148). Menkinamosios reikšmės fiksavimas žodyne yra žemojo stiliaus raiškos priemonių skvarbos į neutraliojo stiliaus šneką atvejis. Deja, vis dažniau buitinėje šnekoje ir žiniasklaidoje pastebima neigiama žodžio kaimietis konotacija. Tam įtakos turi keletas priežasčių: neigiami kai kurių kaime gyvenančių žmonių bruožai (girtavimas, nevalyvumas), paviršutiniškas kaimo pažinimas, miesčioniškas pasipūtimas, žiniasklaidos ir reklamos formuojamas vienpusis kaimo žmogaus įvaizdis. Tokią konotaciją stiprina ir kaimiečių kalbos menkinimas, priešpriešos savas / svetimas ryškinimas.
Dėl keleto žodžio kaimietis žodynuose išskiriamų reikšmių studijos autoriai aptaria skirtingas šio žodžio sinonimų eiles. Pirmoji sudaryta pagal gyvenamosios vietos nurodymą, antroji – pagal veiklą ir trečioji – pagal neigiamą vertinimą. Visos sinonimų eilės grindžiamos pavyzdžiais iš tekstyno, kontekstai, rasti įvairiuose šaltiniuose, iliustruoja skirtingą žodžių konotaciją. Sodietis dažniausiai turi teigiamą konotaciją, o „menkinamąja reikšme dabartinėje vartosenoje akivaizdžiai konkuruoja trijulė mužikas, runkelis, kaimietis“ (p. 106). Šis, penktas, studijos skyrius turiniu labiausiai priartėja prie mokslinio lingvistinio teksto. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad studijos autoriai šiuose dviejuose skyriuose vis kartoja aptariamų žodžių apibrėžimus, tačiau taip elgiamasi greičiausiai dėl noro visiškai tiksliai susieti žodį kaimietis su skirtingas sinonimų eiles (dėl skirtingų reikšmių ar vertinimo atspalvių) sudarančiais kitais žodžiais.
Netikėtas, bet natūraliai į studijos tekstą įsiliejęs yra kaimo žmogaus paveikslo lietuvių literatūroje ir fotografijoje pristatymas. Tai, kas aktualu literatūrologui, meno tyrėjui, sklandžiai susiejama su kalbine raiška: „Visuomenės kalbinės raiškõs, kultūros erdvėje žmogaus įvardijimo konotacija daro vienokią ar kitokią įtaką jo paveikslui verbalinėje ir vizualinėje kūryboje, o paveikslai savo ruožtu paremia skirtingą to įvardijimo konotaciją“ (p. 108). Tiriamoji medžiaga daugiausia rinkta iš XX a. ir dabartinių lietuvių grožinės literatūros kūrinių, lietuvių fotomenininkų darbų. Reikalui esant, pasitelkiamas ir ankstesnių lietuvių literatūros kūrinių (nuo Kristijono Donelaičio iki XX a.), ir kai kurių užsienio literatūros kūrinių kontekstas. Ieškant dar daugiau meninių paveikslų ir žodžių sąsajų, siūlytina tyrimą plėtoti analizuojant latvių grožinės literatūros tekstus, įvairesnio laikotarpio fotomenininkų darbus. Susipažinus su studijoje pateikiamomis citatomis pagrįstomis įžvalgomis, jas iliustruojančiais (kartais šokiruojančiais) vaizdų pavyzdžiais, priimtina tampa autorių daroma išvada: „Meniškiausiuose šių dienų lietuvių literatūros ir fotografijos kūriniuose kaimiečio paveikslas yra visapusis, kūrėjai mato sudėtingą žmogaus buvimą susitraukiančioje kaimo erdvėje, to žmogaus grožį ir nuopuolius. Galima teigti, kad kaimo ir kaimiečio vaizdavimas XX a. bei šiuolaikinėje lietuvių literatūroje ir fotografijoje atitinka įvairuojančią kaimiečio konotaciją dabartinės lietuvių kalbos įvairių stilių tekstų raiškoje“ (p. 128).
Kad fotografijos gali turėti įtakos tekstui (ir atvirkščiai), liudija ir pati studija, iliustruota paveikiais, meniškais klaipėdiškių Alės ir Virgilijaus Jankauskų fotografijos mokyklos „Foto Cat“ darbais.
Apibendrinant visą mokslo populiarinamąją studiją galima teigti, kad autoriai korektiškumo sąvoką išplečia, patikslina ir laikosi korektiškumo principo analizuodami ne tik humanitarams, bet ir visai plačiajai visuomenei aktualius klausimus. Studijoje aptariami žodžiai pagal kilmę yra ir savi, ir atneštiniai, beveik visi jie yra korektiški, išskyrus retai bevartojamą svetimybę mužikas ir asmens reikšme pradėtą vartoti runkelį. „Vertinamieji jų reikšmės atspalviai išryškėja tik kontekste, taigi, nekorektiškas – nemandagus, netikslus, nepadorus – gali būti jų pavartojimas“ (p. 130). Tokia išvada daroma skrupulingai išanalizavus daugybę žodžių invalidas, negras, čigonas, pensininkas, senjoras, kaimietis ir kt. vartojimo pavyzdžių lietuvių ir latvių kalbose. Aptariamos ne tik minėtų žodžių reikšmė, platesnis vartojimo kontekstas, dažnai nulemiantis skirtingų sinonimų eilių susidarymą (kalbininko požiūris), bet ir meninių paveikslų bei žodžių sąsajos (literatūrologo požiūris). Šie skirtingi analizės aspektai studijai suteikia išbaigtumo įspūdį, skirtingus skyrius sujungia į vienį.
Autoriai visame tekste sąmoningai pateikia skirtingus požiūrius į žodžius, jų vartojimą, korektiškumo supratimą ir jo laikymąsi kalboje bei gyvenime. Taip sudaroma galimybė pačiam skaitytojui, remiantis įvairiausiais pavyzdžiais, iliustracijomis, teiginiais, susidaryti nuomonę. Tačiau savo nuomonės pareikšti nebijo ir studijos autoriai, ypač aiškiai ir atvirai ją suformuluodami skyriuje Vietoj išvadų: „Perdėtas politinis kalbos koregavimas kuria tokias nuostatas, kad apie nemalonią tikrovę nebebus galima pasakyti nemalonios tiesos“, „<…> politinio korektiškumo diegėjams dažnai trūksta gimtosios kalbos nuovokos ir kalbotyros pagrindų išmanymo, elementarios pagarbos mokslui“, „Šviesūs kaimo žmonės ir miestiečiai, kurie su jais solidarizuojasi, saugo ir saugos tai, kas jame gera ir gražu, tai, be ko kaimas nebūtų kaimas, o kaimietis – kaimietis. Prie to gali prisidėti ir korektiškas žodžių vartojimas“ (p. 131, 132).
Nėra jokios abejonės, kad studija sukels įvairių diskusijų. Kalbininkai svarstys, kada žodžio konotacija atpažįstama iš konteksto, o kada jau galima skirti naują žodžio reikšmę, kaip toli gali būti nutolusios žodžių reikšmės, kad tie žodžiai galėtų sudaryti sinonimų poras ir eiles. Literatūrologams rūpės, kiek išlikusios senosios tradicijos kaimą estetizuoti, supoetinti, ar kūriniuose vis dar atsisveikinama su agrarine kaimo kultūra, ar postmodernistiniuose kūriniuose nevengiama kaimą vaizduoti ironiškai, niūriai. Fotografijos tyrėjai (ne)pripažins, kad kuriamos skirtingos fotografijos, nes yra skirtingas gyvenimas. Vis dėlto daugiausia visos visuomenės dėmesio sulauks mintys apie politinį korektiškumą ir jo apraiškas kalboje, su šio korektiškumo ideologija susijusį feministinį lingvistinį aktyvizmą. Labai norėtųsi, kad diskusijos dalyviai dėstytų argumentuotas mintis ir laikytųsi tikrojo korektiškumo.