Džiuljeta Maskuliūnienė. Radastos Virginijai
2023 m. Nr. 10
In memoriam Virginija Balsevičiūtė-Šlekienė (1958 04 11–2023 08 30)
Išeinanti vasara išsivedė ir mielą draugę, kolegę Virginiją. Mums liko liūdesys, prisiminimai, pokalbių aidai. O lituanistikai – Virginijos darbai – knygos, straipsniai, recenzijos, ramus ir pasvertas kalbėjimas apie lietuvių poeziją, įžvalgios eilėraščių analizės. Parašytos septynios knygos – monografijos, studijos, mokymo priemonės studentams: „Naujausios lyrikos semantika“ (1994), „Vytauto Mačernio „Vizijos“: semiotinis aspektas“ (1999), „Vytautas Mačernis ir jo karta“ (2001), „Eilėraščio analizė: semantinis-struktūrinis aspektas“ (2005), „Juditos Vaičiūnaitės kūryba“ (2009), „Eilėraščio analizė: teorinės prielaidos, praktiniai patarimai“ (2013), „Toks gražus, toks liūdnas…: monografija apie Jono Juškaičio kūrybą“ (2018). Apie V. Mačernį, J. Vaičiūnaitę, J. Juškaitį Virginija savo žodį pasakė monografijomis, kuriomis galėsime remtis toliau skaitydami ir tyrinėdami lietuvių poeziją. Iš rusų kalbos yra išvertusi žinomos Izraelio rašytojos Dinos Rubinos romaną „Leonardo braižas“ (2017). Liko nebaigtų darbų. Dar kovo mėnesį elektroniniame laiške rašė: „Ką veikiu? Bandau susitvarkyti planuojamą monografiją „Žemininkų generacijos kodai lietuvių sovietmečio lyrikoje“, dėl pavadinimo dar pagalvosiu… bandau apibendrinti savo tyrinėjimus apie Mačernį, Juškaitį, seniai išleistą „Naujosios lyrikos semantiką“… Daug veiklos, kai kuriuos dalykus reikia naujai rašyti…“ Gaila, nebeparašys…
Su Virginija mus siejo sena pažintis. Ji atvyko į Šiaulius ir čia 1987–1989 m. dirbo Šiaulių pedagoginiame institute, aš Lietuvių literatūros, o ji – Lietuvių kalbos katedroje (teko dėstyti kalbos kultūrą). Įsimintiną 1988-ųjų vasarą su studentais lituanistais Virginija, aš ir kolegės Gražina Skabeikytė, Rita Tūtlytė vykome į Žemaitiją, į Tverus ir jų apylinkes rinkti tautosakos. Laukai ir palaukės pilnos kmynų, medinė Tverų bažnytėlė (gyvenome visai šalia jos), smagios sūpuoklės, daug juoko – buvome dar jaunos dėstytojos, visas gyvenimas plytėjo prieš akis…
Virginija nuėjo ilgą, prasmingą mokslininkės ir dėstytojos kelią (nuo 2002 m. habilituota humanitarinių mokslų daktarė, nuo 2003 m. profesorė). Po Šiaulių vėl grįžusi į Vilnių, savo studijų miestą (1981 m. ji baigė lituanistiką Vilniaus universitete), ilgus metus dirbo Vilniaus pedagoginiame universitete (1992–2011), Lietuvos edukologijos universitete (2011–2018), pastaruoju metu – Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje (2019–2023). Kurį laiką dėstė ir Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto Lituanistikos katedroje. Vadovauta gausybei studentų baigiamųjų darbų, daktaro disertacijoms. Šiemet ir vėl ruošėsi naujiems mokslo metams…
Virginija buvo kamerinis žmogus, nesiveržė į vadovaujančius postus, turėjo savo ištikimų draugų būrelį (ko gero, vien filologų), vertino ramybę, lėtą knygų skaitymą, pasivaikščiojimus, keliones. Mokėjo susikaupti ir koncentruotai dirbti. Mokėjo ir atsipalaiduoti, turėjo puikų humoro jausmą, autoironijos dovaną. Mėgo žemės spalvas, ypač garstyčių. Mielai dalijosi tuo, ką mėgo pati – knygomis, filmais, interneto radiniais, kelionių maršrutais… Kelionių akimirkas dažnai prisimindavo… Ypač buvo pamėgusi Norvegiją ir Prancūzijos Provansą.
Ir, žinoma, labai mylėjo savo Panevėžį ir Panevėžio kraštą. Per keliolika metų su Virginija išvažinėjome visą Panevėžio rajoną, siekėme ir toliau, o pradėjome keliones nuo Ramygalos, Jotainių, Vadoklių – pačių artimiausių Virginijos širdžiai vietų (ji mokėsi Jotainių aštuonmetėje, vėliau Panevėžio Juozo Balčikonio vidurinėje mokykloje), aplankėme Pagirius, kur palaidotas jos vyras, šviesaus atminimo literatūros istorikas Jonas Šlekys, Puziniškį, Bistrampolį, Ustronę, daugybę kitų literatūrinių ir kultūrinių vietų.
Mirus Tėvams, išsaugojo namus Panevėžyje, visas vasaras ten ir praleisdavo, savo vaikystės kambaryje prie to paties mokyklinio rašomojo stalo rašydavo straipsnius. Medinis namelis skendėjo „kaimiškų“ gėlių jūroje – kvapiojo tabako, naktinukų, aguonų, karkliukų, sinavadų, lelijų, aksomitų (taip vadino vainikinę gaisreną), jurginų žieduose… O vieną vasarą prie namo žydėjo mamos pasodintas išlakių, kone aukštesnių už žmogų rožinių kardelių miškas – Virginija su mama taip ir liko įamžintos nuotraukoje. Buvome padovanoję jazmino krūmą – kiekvieną pavasarį atsiųsdavo jo, žiedais apsipylusio, nuotraukų. (Ji dažnai artimiesiems atsiųsdavo savo gėlynų vaizdų.) Šalia medinio namelio Suvalkų gatvėje auga ir didelis klevas… Po juo ir išbėgdavo pasitikti mūsų, niekada net nereikėjo belsti į duris…
Virginija mokėjo džiaugtis kasdienybės grožiu ir pati tą grožį kūrė, vertino akimirką, bendravimo džiaugsmą. Ji vienintelė iš mano draugių vis dar ranka teberašė šventinius atvirukus: gražia apvalaina rašysena išmargintas vokas pašto dėžutėje visada atsirasdavo prieš šv. Velykas, šv. Kalėdas. Ir jos namai Vilniuje Neužmirštuolių gatvėje buvo jaukūs ir svetingi, kur galėjome kalbėtis iki išnaktų. Seno krištolo taurės, porcelianas, kažkas labai vaičiūnaitiška… Namus puošė šviesaus atminimo Motinos rankdarbiai, jos siuvinėtos ryškios gėlės ant juodo dugno įrėmintos kabojo pagarbiausioje svetainės vietoje.
Virginija ne kartą su nostalgija yra pasakojusi apie šviesią savo vaikystę, artimą dvasinį ryšį su Tėveliu. Ant rankos mėgo segėti tėvo palikimą – auksinį laikrodį. Vaikystę kaip prarastojo rojaus archetipą yra atradusi V. Mačernio, J. Vaičiūnaitės, poetų žemininkų kūryboje. Gal paskutinis publikuotas jos straipsnis buvo parengtas „Rubinaičio“ žurnalui apie J. Juškaičio poeziją vaikams, kur autorė išryškino, kas reikšminga šio poeto kūryboje – „svarbūs yra gimtieji namai, namiškių ratas, darbas, knygų trauka, džiaugsmingas buvimas gamtoje, jaučiant jos grožį ir gerumą“. Šiais žodžiais tarsi kalbama ir apie save, savo gyvenimą. Į tyrinėjamų autorių kūrybą buvo ne tik įsijautusi, bet ir įsigyvenusi.
Šį sausį gavau Virginijos laišką, kuriame rašė: „Man vis prisiunčia visokio internetinio gėrio. Daugelį dalykų reikia trinti, bet ši reprodukcija man įsiminė. Vakar Vilniuje buvo saulėta diena, šiandien snaiguriuoja, nešilta. Bet man tinka. Tikra tiesa, švenčių kaip nebūta“, ir pridėjo Suomijos tapytojo simbolisto Hugo Gerhardo Simbergo paveikslo „Sužeistas angelas“ (1903) reprodukciją. Dabar suprantu tą laišką ir kokį sunkų laiką ji išgyveno… Laukė pavasario ir Panevėžio sezono pradžios. Nežinojo, kad ateina paskutinis pavasaris ir paskutinė vasara…
Rugsėjo 9-ąją, vaiskų ir saulėtą šeštadienį, Virginiją palaidojome šalia Tėvų Vilniuje, Sudervės kapinėse. Prie kapo duobės jautriai nuskambėjo kolegių Nijolės Vaičiulėnaitės-Kašelionienės ir Redos Pabarčienės skaitomos J. Juškaičio ir J. Vaičiūnaitės eilės… Kadaise Virginija yra užsiminusi, kad gražiausia gėlė ant jos kapo būtų radasta. Daug jų žydi Panevėžio krašte ir visoje Lietuvoje. Ir viena jų visada žydės ir kvepės amžinybėn išėjusiai Virginijai.