literatūros žurnalas

Džiuljeta Maskuliūnienė. Prozininkas, peržengęs Šiaulių krašto ribas

2020 m. Nr. 11

Antanas Budzinskas. Vienatvė – draugė mano… – Šiauliai: Šiaulių rajono savivaldybės viešoji biblioteka, 2019. – 543 p.

2019 metais Šiaulių rajono savivaldybės viešoji biblioteka, paremta Lietuvos kultūros tarybos ir Šiaulių rajono savivaldybės, išleido Antano Budzinsko (1940–2006) kūrybos rinktinę „Vienatvė – draugė mano…“ (sudarė Rita Nesavaitė, Almantas Šlivinskas). Gerai, kai regioninės kultūros įstaigos pasidairo po saugomų rankraščių aruodus ir publikuoja tai, kas yra vertinga, kas gali būti įdomu ne vien tik savo apylinkei, rajonui, bet ir gerokai platesniam skaitytojų ratui.

Knygos viršelyje iš Jono Tamulio nuotraukos į skaitytoją žvelgia rašytojas, parimęs prie savo namų lango. Fotografijoje gerai „pagautas“ A. Budzinsko charakteris, vyravusi nuotaika. Mąslus žvilgsnis, paprasta, kukli aplinka, gerai perteikianti ir rašytojo buitį, ir mažo Šiaurės Lietuvos miestelio koloritą.

Nepainią A. Budzinsko biografiją galima papasakoti keliais sakiniais. Gimė Šiaulių rajono Šakynos miestelyje, mokėsi Šakynos septynmetėje, vėliau Gruzdžių vidurinėje mokykloje. Studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete, Šiaulių pedagoginiame institute, tačiau studijų nebaigė. Vėliau, jo žodžiais tariant, kabino „armietišką košę“ raketų bazėje Pamaskvėje. Grįžęs mokytojavo Šiaulių r. Žarėnų pagrindinėje mokykloje. 1968 m. atėjo dirbti į Šiaulių r. Girkautų kaimo biblioteką. Posūkis į biblioteką buvo esminis, gal svarbiausias gyvenime. 1975 m. neakivaizdiniu būdu baigė Vilniaus kultūros mokyklą, įgijo bibliotekininko specialybę. Toliau visą laiką (iki 2003 m.) dirbo Šiaulių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Žarėnų filialo bibliotekininku. Pradėjęs dirbti Žarėnuose, gyventi grįžo į gimtąją Šakyną. „Į šiuos kuklius faktus sudėtas visas gyvenimas, apsisukęs ratu: iš Šakynos – į Šakyną“ (p. 464), – teigia jo kolega rašytojas Vytautas Kirkutis.

Į akis krenta kaip reta sėslus gyvenimo būdas. Gyvenant ir dirbant atokiose Šiaurės Lietuvos vietose, A. Budzinskui trūko rimtesnės ir įvairesnės kultūrinės aplinkos, bet jį supo knygos, visą gyvenimą buvusios šalia. Kita vertus, nepriklausoma laikysena, vienišumas (knygos pavadinimas – ne atsitiktinis), lėta gyvenimo tėkmė rašytojui davė tai, be ko negali apsieiti kūrėjas – laiko įsižiūrėti į žmones, aplinką ir galimybę ramiai rašyti. Gal tai ir leido kalbėti autentišku balsu, tarsi nejaučiant jokių literatūrinių įtakų, nesiekiant per didelės viešumos (nors yra žinoma, kad svajojo išleisti tris parašytus romanus, guodėsi, kad jam nesmagu prašyti rėmimo, rūpintis savo knygų išleidimu). „Suabejodavai, kas jis iš tiesų – bibliotekininkas ar literatas“, – sako V. Kirkutis. Išties, A. Budzinskas dažniausiai vadintas atsargiai – literatu, ne rašytoju, tarsi apsidraudžiant. Kita vertus, jo kūryba buvo pastebėta, bet lokaliai – savo krašte ir savo profesinio lauko žmonių. Antai už romaną „Paradoksai“, atskirais fragmentais publikuotą Šiaulių rajono laikraštyje „Laikas“ ir skaitytojų pamėgtą, 1992 m. A. Budzinskas tapo Lietuvos kultūros darbuotojų kūrybos konkurso laureatu, o 1993 m. – Šiaulių r. įsteigtos mažosios Zigmo Gėlės premijos laureatu. Buvo Šiaulių rajono literatų susivienijimo narys. Kūryba publikuota regiono ir respublikos periodiniuose laidiniuose „Šiaulių naujienos“, „Šiaulių kraštas“, „Bibliotekų darbas“ („Tarp knygų“), „Šluota“, „Ūkininko patarėjas“, „Valstiečių laikraštis“ ir kitur. Iki šiol buvo pasirodžiusi viena nedidelė poezijos ir prozos knyga „Kur lygumos dalgį kala“ (Šiauliai: Saulės delta, 2002).

A. Budzinskas gal dažniau minimas kaip poetas (ypač dėl savo garsiojo eilėraščio, virtusio Šakynos miestelio himnu: „Kur beeini, ką bedarai, / Vis tiek mielesnė tau už viską / Šakyna – Šiaurės vakarai“, p. 449). Šiandien, atsigręžę į kūrybos visumą, matome vertingiausia jo dalis – parašyti trys romanai, vaizduojantys Lietuvos kaimo, mažo miestelio gyvenimą, jo žmones, bėgantį laiką, XX a. istorijos pervartas. Aptariamoje knygoje publikuojami du romanai – „Paradoksai“ (1988– 1990) ir „Julija“ (1992–1993). Gaila, kad į šią knygą nepateko jo mini romanas „Pasaulio vidurys“ (1991–1992) (kitur įvardijamas kitaip – „Pasaulio centras“), iki šiol liekantis rankraščio pavidalu, juolab kad „Pasaulio vidurys“ yra tokios pat stilistikos ir plėtoja artimas temas, kaip ir kiti du romanai. Savotiška tokių romanų trilogija, sutelkta vienoje vietoje, būtų geriau atskleidusi A. Budzinsko prozos palikimą. Todėl čia ir norima labiau akcentuoti rašytojo romanus, kurie nusipelno įdėmesnio žvilgsnio. Autorius yra pasakojęs apie savo veikėjų kūrimo būdus: „Mano romanų herojai – kaimo žmonės. Juos pasirenku bendraudamas. Vieną veikėją „padarau“ iš keturių ar penkių asmenų. Taip išvengiu fotografavimo. Mane labiausiai domina kontrastingų charakterių žmonės, optimistai, nepalūžtantys gyvenimo negandose“ (p. 465). Svarbios ir vietovės: „Šakynos mano kūryboje – daug. Čia yra ir Gruzdžių, ir Žarėnų, ir Girkautų, ir Raudėnų… Ir Šiaulių…“ (p. 478). Konkrečių Šiaulių krašto vietų ir žmonių aprašymai tampa apibendrinantys, apie ką autorius berašytų – neramų ir sudėtingą pokarį, žydų likimus, sovietmečių kolūkinę realybę ar provincijos inteligento (bibliotekininko, mokytojo) gyvenimą. Žmonių tipažų sukurta daug ir įdomių – būtų puikios medžiagos lietuviško kino scenarijams.

Paradoksų“ centre – Juozas Kvašas, kurio istorija papasakojama nuo pat gimimo ir krikštynų iki jo tarnybos sovietinėje armijoje ir sugrįžus iš jos – darbo kolūkinio kaimo bibliotekininku. Romane aiški autobiografinė linija, tačiau ji netrukdo, o yra meniškai „panardinama“ į platesnių ir visuotinesnių krašto, tautos istorinių įvykių sūkurį. Šis romanas galėtų būti įdomus ir jaunimo literatūros kontekste: plačiai vaizduojamos mokyklos, vaikų ir jaunimo laisvalaikio, santykių su tėvais, pirmosios nelaimingos meilės ir panašios temos. Dominuoja retrospektyvinis žvilgsnis (pasakotojas save mato iš suaugusio žmogaus perspektyvos): „Mes, vaikai, sužmogindavom pasaulį. Svajojom patekti į į kurmių karalystę, į jų požemių miestus, karališkas menes, į žiogų muzikos mokyklą…“ (p. 111). Ir vaikystę, ir jaunystę vaizduojant vyrauja ironiškas suaugusiojo žvilgsnis:

Stiprėja internacionalinis auklėjimas – į krautuvę privežė tiubeteikų. Jaunimas tuoj pagavo naują „madą“. Dabar mes būsime uzbekais… Ir kazachais…“ (p. 116).

Ilga ir įdomi romano „Paradoksai“ redagavimo ir leidybos istorija. Gerokai anksčiau buvo bandyta ruošti romaną spaudai, pradėta redaguoti. Tačiau redaktorius ėmėsi stipriai taisyti kalbą, iš esmės – tekstą perrašinėti. A. Budzinskas, pamatęs rezultatą, pasakė: „Mano ten nieko nėra… Ne mano romanas“ (plačiau apie tai žr. p. 480–482). Ir iš tikrųjų – vienas svarbiausių ir labiausiai išsiskiriančių aptariamos A. Budzinsko prozos bruožų – kūrinių kalba ir romanų kompozicija. Rašyta trumpais sakiniais, taikliai įvardijant, nevengiant nenorminės leksikos. Puikiai pagautos istorinę epochą atspindinčios šnekamosios kalbos intonacijos: „Kaip tamsta, Kvašai, manai na sčiot kukurūzų?..“ (p. 143). Pasakojimas dinamiškas, pagaulus – būtent „nesušukuota“ kalba ir daro skaitytojui įspūdį, atkuria istorinį, kone etnografinį-antropologinį vaizdą. Autorius turėjo dovaną mintis reikšti trumpais, sklandžiais, telegrafiniais, bet sykiu ir vaizdingais, daug pasakančiais sakiniais:

Pora parašų, ir užkals tave į gyvulinį vagoną“ (p. 39), „Brigadininkas mosuoja delnu, nurodo gaires ateičiai“ (p. 86). Apie skaudžius dalykus, sovietinio gyvenimo realybę mokėjo pasakoti su humoru ir ironija, tai buvo viena pačių pagrindinių ir gerai įvaldytų poetinių priemonių: „Karštą dieną reikia alaus. Ir švenčių proga, ir vestuvėms, ir krikštynoms, ir laidotuvėms. Bet ne visados miežių sužaibys. Žmonės pritemus ura į runkelių lauką. Rizikuoja. Pagaus – kalėjimas. Nepagaus – du kartus tvirtai nuvirins, kad burokais neatsiraugėtum. Dėsi apynių. Užgyvendinsi. Runkelių lapai iš ryto kaktoje prasikals“ (p. 40).

Išskirtinis A. Budzinsko romanų kompozicijos bruožas – rašymais nedideliais skyreliais, dažnai vis kita tema. Todėl kartais pasakojimas primena kaleidoskopą, rodantį visokias aprašomo kaimo, miestelio istorijas, juokingus arba tragiškus, skaudžius įvykius. Išvystame daug įvairių veikėjų (senų ir jaunų, vyrų ir moterų…). Nepaisant trumpų istorijų vėrinio, niekada nepametama pasakojimo linija ir išlaikomas skaitytojo dėmesys. Tai, kad A. Budzinsko prozą yra lengva skaityti, – neabejotinas šio kūrėjo privalumas.

Kūrinio pavadinimas „Paradoksai“ kalba apie keistą, dažnai netikėtai susiklostantį žmogaus gyvenimą, kur juokas ir liūdesys yra greta, tai, anot V. Kirkučio, „romanas apie paradoksalias mūsų gyvenimo situacijas, paprastų žmonių išmintį ir šmaikštumą“ (p. 480). Romanas baigiamas iškalbingu ir savotiškai paradoksaliu sapno aprašymu: už rašomojo stalo sėdi susigūžęs Leonidas Brežnevas, brandžiojo socializmo ikona, bet veidas jo „nuvargęs, randuotas, dulkėm apneštas“ (p. 242).

Romanas „Julija“ skirtas motinos atminimui. Tačiau iš esmės jis tęsia kaimo žmogaus likimo temą. Romano pagrindinė veikėja Julė vaizduojama nuo šešerių metų, kai dar ganė ožkas ir vištas, iki jos laidotuvių: „Ir taip mirtininkų miestelyje supilamas dar vienas kauburėlis. Fotografas kviečia artimuosius įsiamžinti. Stovi gyvieji prieš kamerą kaip lauko akmenys. Ir juos kada nors laikas išjudins ir nuridens pakalnėn“ (p. 410). Užrašuose apie savo motiną šiaulietę Juliją Šulpytę A. Budzinskas yra rašęs: „Bijau jos netekti, pražūčiau, aš juk visai nepraktiškas žmogus“ (p. 492), savo motiną jis labai mylėjo. Tačiau romane pasakojama tarsi atsitraukus nuo autobiografinio matmens, kūrinyje neaptinkame jokio sentimentalumo ar intymių gaidų. Įdomu ir tai, kad tekste vartojama tik kita nei romano pavadinime vardo forma – Julė.

Kaip ir romane „Paradoksai“, nemažai vietos skirta Julės vaikystei ir jaunystei (tik laikas čia ankstesnis – tarpukario Lietuva). Julei tenka ragauti ir sunkios samdinės duonos, nors ūkininkų Rudžių šeima vaizduojama šviesiai. Vėliau aprašomas Julės gyvenimas po vedybų su irgi samdiniu Jonu Patamsiu. Punktyriškai vaizduojami jaunalietuvių, pavasarininkų, šaulių laisvalaikio subuvimai, kur dalyvauja ir Julė. Esama romane ir erotinių momentų – jie natūraliai įsipina į Julės gyvenimo aprašymą. Istorinis laikas atspindėtas greita vaizdų seka: čia dar raudonkepuriai, o čia jau vokiečiai „kas rytą prie šulinio, iki pusės išsirėdę, prausias, muilinas, trina krūtines, pažastis“ (p. 284). Ir štai vėl kaita: vokiečiai jau traukiasi į Liepoją. „Jau nėra to pergalingo džiaugsmo veiduos, paslėptos giliai kišenėse lūpinės armonikėlės“ (p. 285). Autorius moka puikiai panaudoti meninę detalę. Abu romanai ironijos ir humoro intonacijomis primena Petro Cvirkos, Juozo Baltušio (jį autorius labai vertino), Sauliaus Šaltenio, Rimanto Šavelio prozą. Ir drauge yra savitos formos, su niekuo nesupainiojami.

Kūrybos rinktinėje be šių dviejų romanų publikuojama dokumentinė apybraiža „Ir priešui nelinkėčiau“, po tris apsakymus ir humoreskas, pluoštas eilėraščių ir epigramų. Antroje knygos dalyje pateikiamos amžininkų (V. Kirkučio, Jono Tumulio, Algirdo Dankiso ir kitų) mintys apie A. Budzinską. Knyga baigiama fotografijų skyriumi ir bibliografijos rodykle, kurią sudarė R. Nesavaitė. Pateikiama ir daug įvairių tekstų faksimilių, tarp jų – visa autobiografinio teksto „Mano gyvenimo nuotrupos“ faksimilė (p. 14–19). Dėl kūrinių atrankos (ypač poezijos), kai kurių redagavimo ir net maketo sprendimų galima suabejoti, tačiau turime pasidžiaugti, kad ši kūrybos rinktinė, antroji A. Budzinsko knyga, pasirodė. Juk rašytojas, kūręs visą gyvenimą, pirmosios knygos sulaukė tik būdamas šešiasdešimt dvejų metų…

2000-aisiais rašytojas planavo: „Galvoju rašyti romaną-sapną „Aš norėčiau sugrįžt į Jamaiką…“ O kitką kursiu, ką gyvenimas nurodys…“ (p. 474). Nebesuspėjo to romano parašyti. Bet pakanka ir parašytų. Juk Antano Budzinsko romanai praturtina lietuvių kaimiškosios prozos lentyną. Geriausiais savo kūriniais šis rašytojas peržengė Šiaulių rajono, Šiaurės Lietuvos ribas.