Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1978 m. gruodžio 1 d. – 1979 m. vasario 28 d.
2016 m. Nr. 12
Tęsinys. Pradžia 2016 m., Nr. 11
1978 m. gruodžio 1 d. – 1979 m. vasario 28 d.
Gruodžio 1. Penktadienis
Dokumentinio režisierius R. Šilinis padejavo, kad labai sublogo sveikata jo tėvui, o vaistų nėra kur gauti. Nuvykome abu į spec. polikliniką, išprašiau iš savo gydytojos receptą, gavau ir vyr. gyd. pavaduotojo „vizą“ vaistams gauti. Šilinis laimingas, o aš mąstau: kaip vis dėlto šitaip pasidaro? Žmogus serga, vaistai jam gyvybiškai reikalingi, o jų nėra – kodėl nėra? Juk jeigu negaminama pas mus, šalyje, tai kodėl neparsigabenama iš kitur? Visame pasaulyje juk šitaip daroma. O pas mus ne. Ir ne tik neimportuojama, bet draudžiama net patiems parsivežti (grįžtant iš turistinių kelionių), arba gauti iš draugų užsienyje paštu. Viskas konfiskuojama, atimama, sunaudojama „aukštesnių instancijų“ reikalams.
Susilaukėm!
Parašiau ilgą laišką Ievai Mizarienei į Niujorką. Sudarinėjau sąrašus žmonių, kuriuos sveikinsiu su Naujaisiais metais. Jų bus virš 400.
Iš „Vagos“ žinia: „Juzos“ svarstymas nukeltas į pirmadienį…
Gruodžio 2. Šeštadienis
Nelabai darbingas, bet mieste jau buvau. Pasivaikščiojau, ieškojau vokų Naujiems metams. Jų yra, bet kokie? Gražūs vokai su gatavai įdėta, irgi gražia, atvirute kaštuoja… 2 rubliai 20 kapeikų. Tai bent! Yra ir „pigesnių“, po rublį aštuoniasdešimt! Įdomu, ar daugeliui įkandami tokie vokai?
Skaitinėjau „Pergalės“ 10 ir 11 numeriuose L. Jacinevičiaus romaną „Arbata penktą valandą ryto“. Vyras aiškiai gabus, gal net talentingas. Tema nūdienė. Bėda čia viena: nemyli autorius žmonių. Iš čia ir nešvankybės nesibaigiančios. Apie tėvą rašo taip: „Tėvas tylėjo kaip apspardytas šuo.“ Paragavęs gėrimėlio, vyr. herojus, pagal profesiją rašytojas, konstatuoja: „Šūdas!“ Ir taip toliau. Neilgas amželis tokio kūrinio.
Gruodžio 3. Sekmadienis
Nedarbinga diena. Niekai.
Vis dar laukiu, kuo baigsis reikalai su „Vaga“ dėl „Sakmės apie Juzą“. Priėjo vyreliai iki to, kad siūlo, girdi, dabar išleiskim, kaip galima, o vėliau gal bus galima išleisti ir pilnai, reikia tiktai kantrybės. Atsakiau, kad vardan tos kantrybės prašau atidėti rankraštį ir laukti geresnių laikų. Man juk vis tiek, ar kūrinys išeis iš spaudos dabar, ar po mano mirties, galiu palaukti, neteršdamas savo vardo melu. Atsakymas: „Gali tekti labai ilgai laukti.“ Tuo pokalbis baigėsi. Bailiai jie, štai kur šuo pakastas.
Šiandien mano redaktorės Donatos Linčiuvienės gimimo diena. Pasiunčiau sveikinimo telegramą.
Gruodžio 4. Pirmadienis
Paskambino mašininkė Jakštytė, pranešė: baigė perrašyti „Istorijų kupiškėniškų“ II-ją papkę. Žentas Antanas parvežė man tekstą. Sumokėjau 61 rublį. Ne žentui – Jakštytei. Gerai dabar uždirba mašininkės.
Skambinau Stepšiui į „Vagą“, teiravausi galutinio atsakymo dėl „Sakmės apie Juzą“. Atsakė: gal rytoj…
Pasiunčiau telegramą į Kupiškį. Buvau kviestas dalyvauti LKP ir Tarybų valdžios įkūrimo Lietuvoje 60-čio minėjime. Padėkojau, atsisakiau dėl ligos, pasveikinau visus dalyvius.
Parašiau charakteristiką Stasei Surkevičienei. Jau 55 metai šitai šauniai moteriškei. Prašau skirti jai personalinę pensiją. Gal ir gaus. Juk dabar pensijų skyrimo komisijos pirmininke nebedirba Leokadija Diržinskaitė. Toji braukdavo visiems…
Gruodžio 5. Antradienis
Šiandien – stalininės Konstitucijos diena. Konstitucija jau kita, o kalendoriuje dar atžymėta toji diena raudona spalva… Juokas vienas.
Skambinau Vilniaus II-osios ligoninės gydytojui Sodeikai, paprašiau pasidomėti mano pusseserės Aldonos Baltušytės gydymu: jai tenai išpjovė polipus, o priežiūra – menka. Matyt, nesusiprato laiku paduoti kyšį. Nelabai turi ir iš ko. Sodeika pranešė: viskas gerai, operacija pavyko, tuoj išrašoma.
Paskambinau Stepšiui į „Vagą“ dėl „Sakmės apie Juzą“. Išgirdau seną giesmelę: reikia dar… būtina dar… Pats nepasijutau, kaip įtūžau, pranešiau, kad tuoj pat einu į Taupomąją kasą, pervedu atgal gautąjį avansą, o „Juzos“ rankraštį prašau nedelsiant sugrąžinti man, panaikinus sutartį dėl jo išleidimo. Ir ką gi? Nepraėjo nė poros valandų, kaip buvo paskambinta iš „Vagos“, pranešta: rankraštis visų reikiamų asmenų jau pasirašytas, jeigu autorius sutinka, šiandien pat išsiųsime į Kauną spaustuvėn… Sutikimą daviau, o širdis verda, nerandu sau vietos. Be apmaudo negaliu galvoti apie visą šį reikalą. Ir be apmaudo negaliu prisiminti, kad leidausi išvedamas iš kantrybės, pasidaviau emocijoms, kalbėjau pakeltu tonu ir pasakiau, kad man ne septyneri, o septyniasdešimt metų, ir kad nėra ko man aiškinti, kokiais motyvais buvo tremiami žmonės iš Lietuvos – masiškai tremiami, kad jokie motyvai šito nepateisina, ir prašau man neįrodinėti neįrodomų dalykų!.. Nereikėjo šitaip. Pagaliau, juk tai… per daug garbės tiems vyreliams!
Iš to apmaudo leidau sau net išgerti taurelę konjako.
Su dėkingumu pamąsčiau apie Moniką: daug konfliktų mes turėjome, dažnai ji buvo man neteisi, kartais nuožmi, o štai šiose nelemtose grumtynėse dėl „Sakmės apie Juzą“, nežiūrint visos rizikos iš mano pusės užsitraukti didelių nemalonumų iš „aukštesnių instancijų“, ji, Monika, nė akimirkos nedvejodama, stojo šalia manęs, pilnai pritarė. Pajutau, kad net didžiuojasi mano nepalenkiamumu. Tai gerai. Tai – svarbiausia šeimyniniame gyvenime: reikiamą momentą pajusti šalia savęs žmogų.
Ruošiau toliau Naujametinius sveikinimus. Vis dėlto, labai daug jų…
Gruodžio 6. Trečiadienis
Judu po truputį. Sveikata aiškiai gerėja, bet į darbą kibti nesiskubinu. Žinau, ką tai reikštų…
Apvažiavome su anūku Roku daugelį parduotuvių, ieškojome jam žieminio palto, sau – kostiuminės medžiagos. Nusipirkome abu po naujas šliures, viso kito – nėra. Yra, žinoma, bet tokios kokybės, nors raudok!
Ruošiau Naujametinius sveikinimus Amerikon ir kitus užsienin. Juos reikia jau išsiųsti, kitaip – pavėluosi.
Turėjau dalyvauti tėvų susirinkime Roko mokykloje. Nenuėjau. Niekam nereikalingi šitie tėvų susirinkimai. Dažniausiai juose ateina koks nors vietinės tarybos deputatas ir pradeda savo ataskaitą, ką jis padarė, ko nepadarė, ir kiek laimėjimų naujų pasiekta Komunistų partijos vadovavimo dėka, o ko dar nepasiekta, tai todėl, kad išgyvename didelio augimo sunkumus, tie sunkumai, žinoma, laikini, praeinantys… Ir t. t. Seniai girdėta giesmelė! Tie „laikini“ sunkumai visada tie patys, ir jie tęsiasi jau 62 metus, galo nematyti, ir jo nebus, kol šalį valdys viena partija diktatoriškais pagrindais. Ko gi tad turėčiau eiti į tokius „tėvų susirinkimus“? Senų giesmių klausyti?
Ruošiau Naujametinius sveikinimus.
Gruodžio 7. Ketvirtadienis
Vis dar nedarbingas protine prasme. Šiandien „uždaro“ mano biuletenį – ligos lapą.
Kino filmuotojų grupė nusivežė mane už Vilniaus, į gamtos prieglobstį, čia filmavo. Sumanymas toks: filmo pradžioje einu aš, o man iš paskos seka visa filmo grupė, o filmo užbaigoje – eina visa filmo grupė, o aš seku iš paskos, toli atsilikęs, pavargęs. Gal ir nieko…
Gruodžio 8. Penktadienis
Žiūrėjau ruošiamo filmo apie mane išryškintus kadrus. Gana keista savijauta, žiūrint į save ekrane, kažkoks nesmagumas širdy, tarytum išsirenginėtum visiems ant akių. Yra labai gerų, beje, kadrų. Svarbiausias mano rūpestis su šituo filmu ne aš pats, ne manęs parodymas, o ar bus įdomu žiūrovams, ar bus naudinga jiems, ypač jaunimui? Žiūrėsim, žiūrėsim… Kai ką teks dar pafilmuoti. Šituos kadrus parikiuoti, duoti tekstą.
Vakare nuvykome į teatrą, buvo filmuojama Monika, besilenkianti žiūrovams po „Vyšnių sodo“ spektaklio, o paskui – grimavimosi kambaryje – čia tai jau kartu su manim. Žiūrėsim, kas iš to išeis.
Filmavimui baigiantis – liūdna žinia: mirė spec. ligoninėje puikus žmogus, generolas majoras Alfonsas Randakevičius. Puikus jis buvo visokeriopai, mylėjo žmones, per tai susilaukė nemažai nesmagumų atsakinguose postuose, buvo jautrus, švelnus. Mirtis jo aiškiai pirmalaikė, gimęs buvo 1919 metais, taigi nė 60 pilnų metų nesulaukė. Trečias infarktas. Mirtis, beje, gana romantiška. Pastaruoju metu dirbo respublikos teisingumo ministro pareigose, karštai pamilo Operos solistę Elvyrą Kornejevą. Jo žmona, įsiutusi, pasiskundė aukštose sferose. Buvo jis nušalintas nuo ministro pareigų, gaudavo pensiją. Dažnai susitikdavau jį netoli mūsų vaikštinėjant, perkant „Sigutės“ parduotuvėje produktus. Šie pergyvenimai, kaip atrodo, ir bus privedę prie letalinės baigties. Nebėra žmogaus. Ką gi laimėjo žmona? Tačiau moterys kartais tampa žvėrimis: jeigu ne man, tai geriau niekam! Ir nesusimąsto nė viena. Neteisinu tokios meilės vedusio žmogaus, bet jeigu atėjo meilė – kur dėsis žmogus? Tūkstančiai pavyzdžių rodo, kad prieš šį jausmą neatsilaiko niekas. Toks buvo rusų poetas Tiutčevas, tokių buvo tūkstančiai. Gaila Alfonso Randakevičiaus.
Prisiminiau ta proga ir savo dvilypį gyvenimą. Juk myliu Dalią iki šiol, išrauti iš širdies negaliu. Skirtumas tiktai tas, kad paliko ji mane, ketveri metai nebeturime nieko bendro, nebent tik pamatymas iš tolo, pasikeitimas pora žodžių. Taigi!
Iš užsienio žinia: mirė buvusi Izraelio premjerė Golda Meyr, sulaukusi 80 metų. Įdomi tai moteris: vyriškos valios, neįtikėtinai stipraus proto, sionistė iki plaukų šaknų, neprilygstamo gabumo valstybinė mąstytoja, diplomatė. Užsienio radijas plačiai komentuoja jos mirtį, gyvenimą. <…>
Paskambino Lilė Binkytė, prašė užsukti pas ją, pasikalbėti. Draugauja jinai su dail. Lagausku. Lyg ir sugyventiniai jie abu. Lagauskas tebekalba jai apie mano pasisakymą Dailės institute, Grafikos katedroje. Jam itin patikę. Dabar norėtų dar „pabendrauti“, pasakiau, kad mielai, bet tiktai po sekmadienio, kai paguldysiu Moniką į ligoninę, turėsiu laisvesnio laiko.
Gruodžio 10. Sekmadienis
Vakar nieko svarbesnio nenuveikiau, tik apsisprendžiau: nuo pirmadienio kiekvieną pirmadienį laikysiuos iškrovos dietos. Pats laikas duoti organizmui vieną dieną per savaitę poilsio nuo visų bifšteksų, kotletų ir kitokio gero, sunkiai virškinamo. Kai kas dabar laikosi vadinamos angliškos dietos, kai per savaitę numetama po keliolika kilogramų svorio. Tegu laikosi. Beprotybė tokie staigūs svorio numetimai!
Užsitęsiant tarpusavio konfliktams, ne kartą mąsčiau: gal man skirtis su Monika? Gyvenčiau ramiau, galėčiau daugiau parašyti, negraužtų manęs niekas už kiekvieną mažmožį… Dabar, kai reikia jau rytoj guldyti Moniką į ligoninę, matau aiškiai: vėlu svajoti apie skyrybas, naujo gyvenimo pradžią. Kokia čia tau pradžia, kai nubaiginėji septintą dešimtį? Kas žiūrės mane, pasiligojusį žmogų, seną, taigi nemielą niekam? Žinau: Monika irgi nežiūrės. Bet jeigu šitaip, velniams tada tas visas triukšmas, kuris neišvengiamai kyla kiekvienų skyrybų atveju, velniam tas miesčionių pasiskonėjimas, nesibaigiantys pliauškalai?! Nieko nereikia. Tegu gyvenimas eina, kaip ėjęs. Lieka tik paieškoti būdų sumažinti konfliktus, aplyginti aštriuosius jų kampus. Nieko daugiau. Nieko daugiau…
Ilgai kalbėjausi telefonu su J. Paleckiu. Pasakiau: kiekvieno mūsų pareiga laiku parašyti testamentą, nurodyti jame viską, kam ką palieki, ką skiri rūpintis paliekamais rankraščiais, pomirtinio raštų leidimo reikalais ir t. t. Štai ir Ieva Simonaitytė. Tiek tomų prirašė, o testamentą patingėjo. Dabar sesuo iš Kanados rašo grasinamus laiškus, reikalauja palikimo, vėlgi visokie „giminės“ lenda iš visų patvorių, kiekvienas skelbiasi turįs teisę į kažkokią palikimo dalį, prasidės teismai… O kam to visko.
„Pašiurpo man oda besiklausant, – atsakė J. Paleckis, – bet esi teisus. Laikas ir man pagalvoti apie tai.“
Gerai, kad pašiurpo. Mažiau bėdų turės tie, kas pasilieka po mūsų mirties.
Iš D. Dundulytės laiškas. Siunčiau jai knygų, tarp jų įdėjau ir Dekarto „Rinktinę“, prašiau, jeigu galės, perduoti Daliai, kuri, kiek žinau, tos knygos neturi, o jai būtina turėti, juoba domisi filosofija, ją dėsto Institute. Pasiunčiau, o pats nerimavau: priims Dalia ar nepriims? D. D. laiške skaitau: „Daliai perdaviau – dėkoja.“ Tai gerai. Ir gerai. Šviesu ant dūšios. Gyvensime toliau. Kas kito lieka?
Gruodžio 11. Pirmadienis
Paguldžiau Moniką į ligoninę. Išvyko liūdna, smarkiai sunerimusi dėl sveikatos, begalvojanti vien apie mirtį.
Įteikiau „Parduotų vasarų“ abu tomelius brolio Leonardo sūnui – irgi Leonardui, dirbančiam Pakruojyje.
Skambino notarė Girnienė. Vis dėl to nelemto I. Simonaitytės palikimo. Triukšmauja rašytojos sesuo iš Kanados, reikalauja knygų, rankraščių. Rytoj sušauksime komisijos posėdį.
Nuotaika – blogesnės nė būti negali.
Gruodžio 12. Antradienis
Iš pat ryto filmavo mane namuose. Gana ilgai ir gana varginančiai. Pastačiau konjako su kava.
Vakare aplankiau Moniką ligoninėje. Jos gydytojas Žukas, pasivedėjęs mane į šalį, pasakė, kad Monika – labai sunkus ligonis, ypač galvos kraujo indų prasme: nepaduoda širdis kraujo, vyksta sutrikimai. Ypač pavojinga jai jaudintis, nes tai gresia letaline baigtim. Tikriausiai teks operuoti kraujo arterijas kaklo srityje. Operacija gana sudėtinga. Apskritai, padėtis labai rimta.
Pati Monika irgi gerokai nusiminusi. Kalba apie laidotuves: kur ir kaip ją palaidoti. Žinoma, subariau rūsčiai. Kiek aprimo. O nervuojasi ji dėl kiekvieno mažmožio. Ypač ją jaudina Roko šiurkštumas, o dar labiau – dukters Dagnės elgesys su ja. Pastaroji savo laiku pareikalavo iš Monikos pinigų… automašinai pirkti. Aš uždraudžiau duoti. Ne iš gailesčio ar sunkumų, o kad nerimtas tai reikalas: nei vairuoti ji moka, nei garažo turi, be to, ir mašiną perka seną, sudėvėtą, matyt, apsukrių spekuliantų jai brukamą. Tai nuo to laiko nebekalba su mumis Dagnė, nebesisveikina. Aplankė Moniką, bet buvo šalta, šiurkšti, ramiausiai išklausė jos nuogąstavimus dėl galimos mirties ir išėjo net neatsisveikinusi, rankos nepadavusi. Monikai pradėjus apie tai kalbėti, maniau, kad tuoj įvyks priepuolis. Šitaip kartais mūsų auginti ir viskuo aprūpinti vaikai atsimoka savo tėvams!
Gruodžio 13. Trečiadienis
Vykau su broliu Leonardu, jo mašina, į Molėtus. Vis to namo statybos reikalais. Fundamentai išlieti, o statyba dar nejuda į priekį, dar tik medžiagą baigiama suvežti iš Balninkų kolūkio. Išgėrėm kolūkio valdyboje, paskui Utenoje, pas pirmininką Babelį, kurs dirba Molėtų rajone, o gyvena Utenoje. Gerai gyvena pirmininkas. Namą pasistatęs mūrinį tokio ploto, kad vietos valdžia neleido jam įsirengti antrojo aukšto: ploto per daug keturių žmonių šeimai, jau dabar virš 100 kv. metrų. Įsiruošęs ir gana erdvų rūsį. Sako, čia bus suomiška pirtis. Gerai gyvena. Žmona dirba prekyboje, tvarko batus. Gerai gyvena. Vėlų vakarą tesugrįžome su Leonardu.
Gruodžio 14. Ketvirtadienis
Vėl filmavimas namie. Varginantis tai reikalas.
Aplankiau Moniką. Kiek smagesnė. Pasirodo, išmatavimų automatika rodo žymiai geresnius duomenis, negu jie, daktarai, patyrė klinikiniu būdu. Gal nė operacijos daryti nereikės. Leidžia jai eufiliną. Nervai labai įtempti. Kad tiktai kiek, tuoj ašaros akyse. Vargas, ir gana. Visiškai negali ramiau kalbėti apie Roką ir Dagnę. O tiems – nusispjaut.
Gruodžio 15. Penktadienis
Visiškai nedarbinga diena. Guli gero žmogaus Gudaičio romano rankraštis, girdėjau, smarkiai laukia mano nuomonės, o aš nepaslenku skaityti. Kas bus?
Gruodžio 16. Šeštadienis
Visiškai nedarbinga diena. Negera ant dūšios. Daug kas neramina. Gal nemokėjau gyventi, su žmonėmis elgtis, vaikais arba Roku, kad jie šitaip su Monika ir su manim. Mes, žinoma, nervingi senatvišku nervingumu, bet galima juk būti atlaidesniems, ar ne? Šiaip ar taip, mes nugyvenome gana ilgą ir ne tokį jau lengvą gyvenimą, gal ir pavargome, išsekome, reikalingi kažkokios šilumos, dėmesio. Juk net ir tuo atveju, jeigu nesame mylimi, taigi vis tiek remiame, palaikome, dažnai tiesiog šelpiame save nuskriausdami, rūpinamės, negi net dėkingumo nebėra žmonių širdy, net priklausomumo jausmo? Dagnė – tikras banditas, žiaurumo neregėto. O Monika vis myli ją, kankinasi, niekam neleidžia blogesnio žodžio pasakyti apie ją, sudrausti, bent subarti. Ne, negera ant dūšios. Iš visų artimųjų tik mano duktė Violeta išliko žmoniška. Taip jau yra.
Nei iš šio, nei iš to paskambino iš Maskvos kino režisierius Faincimeris, prieš 25 metus pastatęs meninį filmą „Aušra prie Nemuno“ pagal mano ir E. Gabrilovičiaus scenarijų. Keista. Kur jis buvo tuos 25 metus? Dabar kalba, tarytum tik vakare išsiskyrėm: gal ką turiu parašęs jam statyti, ar greit atvyksiu į Maskvą, ir taip toliau!.. Nujaučiu, turi jis kažkokių tikslų, prašys ko nors. O špygos ar nenorėtų?..
Aplankiau Moniką. Labai gerai pasikalbėjome. Atrodo, lyg ir geriau pradedame suprasti vienas kitą.
Ruošiau vokus Naujametiniams sveikinimams, kada parašysiu pačius sveikinimus – dievas žino. Marudnas tai reikalas. Ypač dabar, įvedus tuos prakeiktus pašto skyrių indeksus, kai reikia ranka išvedinėti skaitlines nurodytuose punktyruose. Tegu bala!
Gruodžio 17. Sekmadienis
Iš ryto lankiau Moniką ligoninėje. Niekas kitas jos nelanko, tiktai aš. Liūdi ji dėl šito, o ką darysi? Vakare irgi lankymas, bet nebenuėjau, iš anksto taręs, kad nebūsiu. Nė viena jos draugė neaplankė jos nė karto. Visos užimtos, bėga skuba su nesibaigiančiais reikalais.
Gruodžio 18. Pirmadienis
Visiškai nedarbinga diena. Taisiau tiktai Naujametinius vokus, nieko daugiau.
Pyška šalčiai, pašoksta veik iki 25, o Roką apvilkti neturiu kuo. Kur beieškojom žieminio rūbo, niekur nieko nėra. Tai paskambinau į Prekybos ministeriją – pačią ministeriją! – paprašiau. Pasakė: paskambinkite trečiadienį, poryt. Skam-binsiu.
Šiandien ligonių nelankymo diena, bet nuėjau. Pasėdėjome abu prie rentgeno kabineto durų, pasikalbėjome. Monika žymiai smagesnė, tai gerai.
O daugiau – nieko.
Gruodžio 19. Antradienis
Iš ryto filmavomės abu su Justinu Marcinkevičium, vaikščiodami po įvairias Vilniaus vietas. Pašalome gerokai, net virš 20 laipsnių, bet viskas išėjo labai gerai.
Vakare Kino studijoje kartu su seserim Maryte žiūrėjome jau nutrauktus filmo kadrus, kuriuose esu su ja. Kadrai labai geri. Marytė patenkinta, nebereikalauja „išimti vaizdus, kur yra ji“. Tai gerai.
Brežnevas apsidovanojo pats save aukso žvaigžde ir Lenino ordinu – trečias čionai jam Socialistinio Darbo Didvyrio vardas. Šalis privesta prie bado ribos, visur didžiausia betvarkė, o jam – didvyrio trečias vardas! Teisingai tarė kadaise Napoleonas: nuo didybės iki juokingumo – vienas žingsnis. Pasaulio radijas plačiai komentuoja šį „apdovanojimą“. Daugelis aštriai šaiposi.
Juo toliau, juo mažiau besuprantu, kas dabar vyksta. Iš plėšinių sugrįžo mūsų respublikos vairuotojai-šoferiai, dirbę tenai. Pasakojo: kilometrinių ilgių krūvos kviečių guli po atviru dangum, dega, nyksta, milijonai paukščių juo ryja… Tai bent! Vis labiau prieinu išvados, kad ne duonos problemos išsprendimas nulėmė plėšinių ataką. Valdžia tiesiog pamatė, kad liaudyje bręsta masiškas nepasitenkinimas, surado kur liaudžiai išlieti apmaudą, nukreipė į plėšinius, nieko daugiau čia nė būti nebuvo. Juoba jeigu būtų buvę kitaip, nepūdytų dabar tuos milijonus tonų išauginto, suvalyto ir iškulto javo, tuo pat metu pirkdami duonelę už šimtus milijonų aukso rublių užsienyje!
Vakar įvyko rašytojų partinis susirinkimas, vis ta pačia plėšinių tema. Mat, parašė Generalinis, reikia apsvarstyti. Susirinkimas buvo daugiau negu juokingas, niekas nekalbėjo rimtai.
Tos pačios dienos vakarą paskambino man tūlas pilietis iš partinių organų, girdi, iš „centro“ duota komanda: skubiai paruošti „įžymių respublikos žmonių“ liaupsinimus į centrinę spaudą Generalinio knygos „Plėšiniai“ adresu. Pasisakiau: sergu, negaliu dirbti protinio darbo. (Juo labiau bepročių darbo!)
Gruodžio 21. Ketvirtadienis
Susiskambinau su Prekybos ministerija. Pavyko. Universalinėje parduotuvėje išskyrė Rokui kailinius, bulgariškus, neapmuštus. Tokie kailiniai dabar labai madingi. Praeitais metais jie kaštavo 130 rublių, dabar sumokėjau 290. Aiškiai per daug, o ką darysi? Rokas ir taip jau peršalęs kelintą dieną.
Turėjau dalyvauti Rašytojų valdybos plenume, bet buvau iš anksto susitaręs susitikti su studentais, studentų miestelyje, už Antakalnio, tai nuo rašytojų išsisukau.
Susitikimas su studentais išėjo gana neblogai. Atidžiai klausėsi, uždavinėjo klausimų.
Skambinau į Literatūros fondą, paprašiau parūpinti eglaitę. Dabar ir šituo reikalu būtina ieškoti protekcijos.
Gruodžio 22. Penktadienis
Rašau tą dienoraštį, o kam rašau – nė pats nežinau. Nieko čia įdomaus, nieko gyvybiškai reikalingo. Įprotis, matyt, nieko kito nėra. Dešimtus metus rašau, pradėjęs po mano šešiasdešimtmečio jubiliejaus, tai gal gana? Kai atžymėsiu 70-ąją sukaktį, gal jau ir baigti. Tomai stori prirašyti visokių niekų…
Šiandien vėl negera, nedarbinga diena.
Sugadino gerokai man nuotaiką neįtikėtina žinia: Alfonsas Bieliauskas ir K. Marukas, pasirodo, rašė skundus į LKP CK dėl rašytojo Juozo Apučio naujosios apysakos „Prieš lapų kritimą“, už kurią jam ir buvo nuimta respublikinė premija. Tai bent!
Alfonso Bieliausko niekad nelaikiau rašytoju, nelaikau nė dabar. Bet kad jis prieitų prie šitokių kiaulysčių, tai nesitikėjau. Per daug jau šlykštu net tokiam grafomanui! Na, iš K. Maruko nieko kito nė tikėtis netenka. Menkysta kokių reta.
Vakare aplankiau Moniką ligoninėje. Vis smagesnė ji. Žada ją išleisti iš ligoninės Naujų metų išvakarėse. Tai gerai.
Gruodžio 23. Šeštadienis
Šiandien daug kur kūčiojama. Buvau kviestas ir aš, atsisakiau. Bene laikas jau laikytis šiokių tokių principų: sykį nesi tikintis, tai ko šlaistytis tarp tikinčiųjų? Jie taigi nė vienas nešlyja materialistinės pasaulėžvalgos kryptimi!..
Rašiau Naujametinius sveikinimus. Net įskaudo ranka.
Vakare aplankiau Moniką. Buvo ir Milda, atnešė šližikų, giros, dar kažko. Monika patenkinta.
Gruodžio 24. Sekmadienis
Visą dieną sugaišau su Naujametiniais sveikinimais. Tegu juos bala, kaip įkyru!
Iš ryto aplankiau Moniką. Radau vėl nebelinksmą. Matyt, jos pasiligojimas iš tikrųjų rimtas. Kas bus?
Gruodžio 27. Trečiadienis
Šiandien paleido Moniką iš ligoninės. Parsivežiau su taksi, taip ir neprisišaukęs nei žento Antano, nei brolio Leonardo.
Sugrįžo Monika sverdinėdama. Nusilpusi iki neįtikėtinumo.
Nelinksma naujiena: mirė gerklės vėžiu Tarybų Sąjungos Didvyris Vaclovas Bernotėnas (1917–1978). Prisiminiau pirmąjį susitikimą su juo. Buvo tai, berods, 1943 metais. Atvyko jis iš fronto, tik ką gavęs aukščiausią apdovanojimą – Tarybų Sąjungos Didvyrio vardą. Buvau skaitęs, kad jis, sunkiai sužeistas mūšyje, buvo paliktas besitraukiančios nuo vokiečių karinės dalies, liko visiškai vienas, atgavęs sąmonę šliaužė kelias dienas iki savojo dalinio, už tai ir buvo atžymėtas. Paklausiau jį: už ką esi apdovanotas? Atsakė: bene žinau? Paliko vieną, tai šliaužiau, negi lauksiu, kad vokiečiai surastų, pribaigtų? Štai ir viskas. Šitaip pasikalbėjome. Tada padėjau jam pasiruošti kalbai per radiją į vokiečių okupuotą Lietuvą. Atvirai pasakius, mažai jam pagalbos ir tereikėjo. Buvo raštingas, baigęs Šiaulių gimnaziją, studijavęs teisę Kauno universitete. Be to, turėjo ir literatūrinių gabumų. Per radiją kalbėjo labai karštai, nuoširdžiai, giliai susijaudinęs.
O pats buvo nediduko ūgio (žemiau vidutinio), laibas, liesas, pailgos nosies, gerų akių. Labai nuoširdus. Pasisakė, kad jį čia apdovanoję visokiom kortelėm maistui ir gėrimams gauti, limitinę knygelę davę, o jis pinigų nė rublio neturįs, tai kam jam tos knygelės?! Vėliau šį klausimą išsprendėm teigiamai. Padėjo, kaip ir visur kitur, draugas A. Sniečkus.
Pokario metais artimai draugavo su Jonu Marcinkevičium, rašytoju, stipriai išgeriančiu, ne kartą „paremdamas“ jį. Buvo mielas kaip žmogus, dirbo įvairų darbą, dažniausiai – kultūros baruose. Pastaraisiais metais retai besutikdavau jį. Sirgo. Prieš metus su viršum nebegalėjo nė kalbėti dėl to prakeikto vėžio.
Gaila gero žmogaus. Buvo jis tikrai geras.
Gruodžio 28. Ketvirtadienis
Vis dar rašau Naujametinius sveikinimus. Įgriso. Ypač vokai, ant kurių reikia išvedinėti pagal punktyrus pašto skyrių indeksus. Darbas katorginis ir niekam nereikalingas, visame civilizuotame pasaulyje seniai išspręstas, užmirštas.
Atidaryta paroda, skirta Justo Paleckio artėjančiam aštuoniasdešimtmečiui (1979 01 22). Paroda gana skurdi, nė šimtąja dalim neatspindi Justo Paleckio gyvenimo ir jo darbų. Negerai nuteikė ir tas faktas, kad į atidarymą neatėjo nė vienas oficialus asmuo. Nemyli valdžia Paleckio. O tai vis to persmirdusio sionistinio rasisto Zimano ir jo pastumdėlio Šumausko darbeliais. Kad jie kur abu kur nugarmėtų, Lietuvos nebesmardinę! Tarp kitų tariau žodį ir aš, nors šitai nebuvo programoje numatyta.
Negaliu suprasti mūsų respublikos vadovų, šitokio jų elgesio su Justu Paleckiu. Tiesiog nebegražu. Bijo jie šito <…> Zimano, ar kuris čia velnias? Ne, negaliu suprasti!
Vakare abu su Monika buvome Specligoninės darbuotojų kolektyve. Jinai paskaitė M. Gorkio „Nunča“, aš – tariau kelis žodžius, pasveikinau su Naujais metais, padėkojau už rūpesčius mus begydant. Po mūsų pasirodė „Galvės“ kolektyvas – kaimo kapela, – vadovaujamas komp. Gaižausko. Labai gražiai pasirodė, šauniai.
Po visko – vakarienė. Anksti išėjome, kadangi Monika pasijuto gana prastai. Dar neatsigavusi ji kaip reikiant.
Ir užvakar, ir vakar, ir šiandien pilni laikraščiai pranešimų apie iškėlimus kandidatų į Aukščiausiąją Tarybą, visų pirma, žinoma, generalinio sekretoriaus. Komedija tikra. Visi kandidatai numatyti „iš aukščiau“, visi „kėlimo“ scenarijai surašyti iš anksto, belieka suvaidinti, šitai ir daroma, inscenizuojant rimtus veidus, net entuziazmą veiduose. Žinau aš tą entuziazmą!
Parduotuvės jau nusiaubtos. Kaip pašluota. Sako, prieš šventes kažką „išmes“.
Baldų parduotuvėje beveik metai nematyti jokių baldų, išskyrus sudedamąsias „raskladuškas“. Žmonės atvirai kalba, kad baldai pabrangs dvigubai, gal ir trigubai. Labai galimas daiktas, juoba dabar brangsta viskas tiesiog šuoliais. Rublio vertė beveik lygi ligireforminiam. Kas toliau?
Užvakar buvo 3 laipsniai šilumos, šiandien… virš 20 šalčio. Siaučia pūga, gatvės užverstos sniegu. Gal iš tikrųjų sulauksime žiemos kaip reikiant. Seniai bebuvo.
Gruodžio 29. Penktadienis
Turėjau vykti į Priekulę, baigti tvarkyti Ievos Simonaitytės palikimą. Deja, nusiųsti žmonės iš Kauno literatūros muziejaus nespėjo atlikti visų darbų. Tenka nukelti po Naujų metų.
Rašiau Naujametinius sveikinimus. Eina į pabaigą.
Nakčia Monikai pasidarė bloga. Norėjau šaukti greitąją pagalbą. Pasitarėm, lauksim ryto.
Gruodžio 30. Šeštadienis
Iškviečiau Monikai gydytoją. Pripažino spazminį kraujo indų priepuolį, davė vaistų, suramino. Monikai kiek geriau. Prasikankino ji ligi ryto. Nemiegojau ir aš.
Baigiau visus Naujametinius sveikinimus. Tegu juos bala!
Pradėjau skaityto Romo Gudaičio romaną (rankraštis) „Liūdnos garnio laidotuvės“. Pagauna, žiūrėsiu, kas toliau.
Gruodžio 31. Sekmadienis
Puošėm abu su Monika eglaitę.
Nieko pozityvaus nedirbau. Visi darbai darbeliai laukia.
Skaičiau Romo Gudaičio „Liūdnas garnio laidotuves“. Vis labiau pagauna. Romano pirmoji novelė (novelių romanas) nukelia į tolimą praeitį, kai Rudvalių giminės prosenelis atsikėlė nežinia iš kur į Lietuvą, kirto girią, rovė kelmus, kūrėsi. Vėliau, antrojoj novelėj, iš karto aprašomi Rudvalis Karalius drauge su kitais gimtojo savo Menčtrakio ūkininkais, pasitraukę į Vokietiją paskui bėgančius hitlerinės armijos likučius. Baimė, nerimas, pasimetimas, vargas… Karaliaus vedami, ūkininkai sugrįžta į Lietuvą. O čia jau Tarybinė armija, naujas gyvenimas kuriasi… Viskas parašyta išmaningo žmogaus ranka, su nemažu talentu, gera kalba, vaizdingai. Žiūrėsiu, kas toliau.
Vakare Rokas išėjo pasitikti Naujų metų pas draugus. Likome visiškai vieni du su Monika.
Abu ir sutikome Naujus metus. Prie eglutės ir spalvoto televizoriaus. Palinkėjome vienas kitam daug gero. Daug ką atvirai pasakėme vienas kitam.
Taip ir užbaigėm šiuos metus.
Ką mums atneš nauji?
1979 m.
Štai ir vėl pradedu iš naujo savo dienoraštinius užrašus. Nemanau, kad jie kada nors ir kam nors būtų įdomūs ar kokiam nors reikalui naudingi, kažką papildantys ar padedantys spręsti kokius nors klausimus. Užrašinėju, laiko nutrūkęs, sau pačiam, nors vargu ar kada nors teks man perskaityti visus šituos užrašus. Tenka apsiriboti ir tuo, kad išsakau kai kurias savo mintis, išgyvenimus, tuo palengvindamas sau jų naštą, kartais gana stipriai slegiančią pečius, negalint išsakyti visko, arba išliet kūriniuose raštu.
Taigi nulydėjau senuosius 1978 metus. Pralėkė jie man gana greitai. Juo ilgiau gyvenu, daugiau metų sukaupiu, juo greičiau laikas bėga, švilpte švilpia. Nespėjai apsidairyti, ką nors doro suveikti, žiūrėk, pralėkė visi terminai, griaudžia naujos dienos, gula nauji rūpesčiai. Taigi pralėkė. Gana įvairūs buvo, spalvingi, nemažai visokių išgyvenimų atnešė, keliones visokias į Volgogradą, Beketovką, Saratovą, Rygą, o taip pat dar kartesnį nusivylimą mūsų šalies šiuolaikiniu gyvenimu. Nesutampa jis su tuo, apie ką svajojome jaunystėje, kokio laukėm ir tikėjomės. Tikėjomės, žinoma, iš naivumo, jaunatviško nepatyrimo, manydami, kad žmonės yra tobuli, išbaigti gamtos kūriniai, plius – visą laiką siekiantys dar didesnio tobulumo, kad jie myli ir gerbia vienas kitą, stengiasi padėti vienas kitam, kad tarybinė santvarka bus iš tikrųjų laisvės, žmonių lygybės ir brolybės santvarka, kad ji atneš laimės dienas kiekvienam geros valios žmogui, saugos jo žmogiškąjį orumą, gins jo teises. Nieko nebeliko iš šitų svajonių. Tarybų Sąjunga pasirodė ne kas kita, o viena galingiausių pasaulyje imperijų, iš esmės fašistinė, vien prisidengusi raudonos vėliavos ir marksistiniais šūkiais. Kruvinojo Stalino žiaurumai, palietę milijonus paprastų žmonių, neištaisomi iki galo, o pastaruoju metu net teisinami, dangstant melo ir klastos skelbimu, esą, represuoti buvo tiktai tarybinės santvarkos priešai, nekalti žmonės nenukentėjo. Šita dingstimi nutrauktas jau senokai bet koks nekaltai represuotų žmonių reabilitavimo darbas, palikta viskas taip, kiek buvo padaryta dar N. Chruščiovui vadovaujant. Valstybės saugumo organai vėl įgauna nežabotą valią, ima siautėti, persekioja kiekvieną, manantį kitaip, negu oficialiai nustatyta, diskredituoja išpažįstančius religiją, tikinčius dievą, besilaikančius Romos katalikų bažnyčios kanonų, nors TSRS Konstitucijoje, tiek senojoje, tiek ir naujojoje, įrašyta juodu ant balto, kad kiekvienas Tarybų Sąjungos pilietis turi teisę į pilną sąžinės, žodžio, įsitikinimų laisvę. Melu jau persunktas visas gyvenimas, nuo viršaus ligi apačios, kiekvienoje detalėje ir kiekviename žingsnyje…
Štai kodėl visiškai nelinksmai laukiu ir savo 70-čio. Jau praeitų metų balandžio mėnesį įteikiau Rašytojų sąjungos Valdybai pareiškimą, kad jokių iškilmingų minėjimų man neruoštų, niekuo neatžymėtų. Nūnai girdžiu balsus pašaipingus, girdi, koketuoja Baltušis, visa širdim trokšta atžymėjimų, o tiktai nori pasiderėti, ir t. t. Net į galvą neateina tiems žmoneliams, kad mūsų laikais būti atžymėtu yra gėdos dėmė kiekvienam doram žmogui, kad patys tie iškilmingi minėjimai tai ne kas kita, kaip melagingas pabrėžinėjimas, štai, girdi, kaip tarybų valdžia gerbia įžymius žmones, kūrybinius darbuotojus. Šaltis purto nuo vienos tos minties!
O labiau už viską slegia tas prakeiktas mūsų bejėgiškumas, supratimas, kad nėra jokios išeities, kad kiekvienas mūsų taip įsuktas į prakeiktu gudrumu sugalvotą verpetą, jog turi suktis jame be mažiausios vilties sulaukti kada nors kitokio gyvenimo, kitokių sąlygų. Kitą kartą tiesiog nustembi, palyginęs šiuolaikinio mūsų gyvenimo sandarą bei tvarką su jėzuitų ordinu. Fašizmo ir jėzuitizmo konglomeratas tikras, dangstomas labai skambiomis tariamai marksistinėmis frazėmis.
Sunku šiandien pasakyti, kaip pasisuktų reikalai su Komunistų partijos naryste, narių gausumu, jeigu staiga būtų leista laisvai, be represijų ir keršto baimės palikti jos eiles. Manau, nė trečdalio narių neliktų, o pasilikusį trečdalį sudarytų vien karjeristai, prisitaikėliai, žmonės be sąžinės ir žmogiškojo orumo, susivilioję sočiu gyvenimu, privilegijomis ir t. t. Šitaip būtų, tikriausiai, o ne kitaip.
Kokia gi iš to viso išvada?
Išvados nėra. Tokios išvados, kokią galėtum pasidaryti sau verta garbingo vardo. Lieka tik prisitaikyti ir tylėti, ir šitaip nubaigti amželį. Nieko daugiau. Juoba ką bedarytum, kaip besijaudintum – nieko nei pakeisi, nei pagerinsi, nei naujesniu keliu pasuksi.
Perskaičiau, ką parašęs, nelinksmai susimąsčiau: kuo gi pasitinku Naujuosius metus?
Liūdna. Slogu. Gėda gyventi.
Sausio 1. Pirmadienis
Skaičiau rankraštyje Romo Gudaičio romaną „Liūdnos garnio laidotuvės“. Smagiai nustebintas. Stipru. Nuoširdu. Žada gerą kūrinį iš pirmųjų pokario metų, klasinės kovo respublikos kaime. Žiūrėsiu, kas toliau.
Šiaip – nieko įsidėmėtino. Rokas sugrįžo iš Naujųjų metų sutikimo 8 val. ryto. Pirmą kartą sutiko su draugais, ne su mumis. Smagus, linksmas. Gerai. Jau laikas ir jam būti savarankišku. Džiaugiuosi jo sveikata, augimu, mokslu. Va tiktai kartais grubokas būna, Monikos negerbia, kartais, atrodo, tiesiog nekenčia. Na, niekis, praeis, juk septyniolikti jam. Tokių metų jaunas žmogus nelabai tesusigaudo savo jausmuose.
Sausio 2. Antradienis
Baigiau skaityti Romo Gudaičio romaną „Liūdnos garnio laidotuvės“. Tiesiog sukrėstas vaizdavimo jėgos ir tos didelės, kažkokios autoriaus vidinės tiesos, su kuria parašyta knyga. Vietomis iškeliami tokie dalykai, kaip tarybinių organų siautėjimas, plėšikavimai, teroras, sauvalė, kurie vargu ar bus praleisti pro cenzūrą. Tačiau ir šitos vietos tiek teisingos ir su tokia jaudinančia širdgėla parašytos, kad jų užginčyti negalima. Visa bėda, kad niekas mūsuose nesiginčys, įsakys išbraukti, ir visa kalba. Juk šitaip dabar visuomet būna. Ne atsitiktinis gi faktas, kad net Ievos Simonaitytės paskutiniame romane „Paskutinė Kūnelio kelionė“, priešingai autorės valiai, buvo išimtas ištisas skyrius. Autorei tiesiog buvo pastatyta sąlyga: arba tą skyrių išimsite, arba romanas neišeis iš spaudos. Simonaitytė nusileido. Įdomu ir tas, kad romano vertėjas Virgilijus Čepaitis tą skyrių sugrąžino į knygą ir rusų kalba romanas išėjo taip, kaip Simonaitytės parašytas, ir niekam Maskvoje neužkliuvo. Būna ir šitaip. Kartais mes patys draskomės daugiau, negu iš mūsų reikalauja visagalinti Maskva.
Susiskambinau su autorium. Rytoj jis ateis.
Paskambino V. Kazakevičius, prisispyręs prašė parašyti straipsnį leidiniui „Lietuva šiandien“. Nemitęs sutikau. Darbas neskubus, ligi kovo mėn.
Sausio 3. Trečiadienis
Paruošiau ataskaitą apie Komisijos Ievos Simonaitytės palikimui tvarkyti nudirbtą darbą. Įteikiau A. Maldoniui. Dėkojo.
Ilgai kalbėjausi su Romu Gudaičiu dėl jo romano „Liūdnos garnio laidotuvės“. Jaudinosi žmogus, buvo stipriai patenkintas mano gera nuomone apie jo romaną. O nuomonė tikrai gera. Tik patariau peržiūrėti kai kurias savo pozicijas. Visų pirma – dėl oficialiųjų pareigūnų. Romane jie visi rodomi gana prastoje šviesoje: melagiai, veidmainiai, karjeristai… Tačiau ne visi gi tokie buvo. Pažinojau tos kategorijos žmonių tarpe ir tokių, kurie šventai tikėjo partijos politikos kaime teisingumu, kovojo už ją, daugelis žuvo. Reikėtų tad objektyviau. Antra – labai sutirštintos spalvos apskritai. Gaunasi niūrus įspūdis. Reikėtų pašvelninti, vaizduoti įvykius ir žmones spalvomis ne vien juoda–balta, bet paieškoti jautresnių niuansų. R. Gudaitis sutiko, pasisakė dabar kaip tik šitaip ir tobulinąs kūrinį, ypač pabrėždamas partijos vadovaujamą vaidmenį ano meto gyvenime. Tai teisinga. Koks tas vaidmuo bebūtų buvęs, o jo nepažymėjus – knyga vargu ar pamatytų dienos šviesą.
Pats R. Gudaitis – malonus žmogus. Baigęs aukštąjį mokslą, sulaukęs jau 36 metų. „Liūdnos garnio laidotuvės“ – pirmas jo kūrinys. Dirba Kino studijoje scenarinio skyriaus redaktorium, nori kuo skubiau bėgti iš tų pareigų ir tos prarūgusios atmosferos, kuria persunktas visas Kino studijos gyvenimas, veikla. Pritariau jam. Atsisveikinome gana draugiškai.
Manau, šiam romanui pasirodžius, daugelis vadinamųjų nūdienos mūsų literatūros korifėjų pasijus nelabai patogioje padėtyje: daugelį jų toli perspjaus R. Gudaitis su savo pirmuoju romanu.
Kalbėjau su rež. Šiliniu. Montuoja jie filmą dokumentinį „Filme – Juozas Baltušis“, daug bėdų visokių turi, negauna montažo stalų, nėra sąlygų užbaigti darbą, nors šitai turėjo būti padaryta jau seniai. Nieko čia, žinoma, naujo.
Sausio 6. Šeštadienis
Bėga dienos, nieko naujo. Dantis sukandęs taisinėju Povilo Zulono autobiografiją, skirtą knygai „Istorijos kupiškėniškos“. Ištęsta nežmoniškai, padrika, galų nesugaudau, darbo marios. Net neįtariau, kad šitaip darbo teks varyti. Apmaudu.
Išvyko žmonės iš Lit. muziejaus į Priekulę vykdyti inventorizacijos darbą Ievos Simonaitytės bute. Šąla visi jau kelintą dieną. Namo krosnys apleistos, kaminuose kuosų gūžtos, o lauke – 30 laipsnių šalčio. Įsijungė jie visas elektrines krosneles, kokias rado rašytojos name, bet tai ne išgelbėjimas. Kalena dantimis, o dirba…
Šiandien senam mano pažįstamam Vladimirui Markovui 70 metų. Kvietė atvykti, padalyvauti. Pasiunčiau telegramą. Užteks ir to.
Žiūrėjome abu su Monika televizijos filmą „Bajorų gūžta“. Gero rašytojo būta, to Turgenevo. Net televizija nepajėgia sugadinti jo kūrinių!
Išėjo „Druskos“ II-jo tomo II-ji laida. Apipavidalinimas visiškai kaip pirmojo tomo antrosios laidos. Paėmiau pusantro šimto egz. iš bazės, dabar nežinau, kur dėti. Namie vietos nėra, gal parduosiu už savikainą, teraunie velniai.
Sausio 7. Sekmadienis
Skaitinėjau tūlos moksleivės dešimtokės Rūtos Klišytės rankraštį-apysaką. Vietomis neblogai, visumoje gerokai dar žalia. Jai – 18 metelių. Ko norėti?
„Jaunimo gretų“ redakcijoje susitikau su grupe jaunuolių, redakcijos iniciatyva sukviestų pobūviui iš įvairių respublikos miestų. Tai palūžėliai, nusiminėliai, kandidatai į savižudžius. Redakcija bando sugrąžinti jiems optimizmą, meilę gyvenimui, normalizuoti jų požiūrį į viską. Abejoju, ar kas doro iš to išeis. Dabar nusiminėlių – ne vien jaunimo tarpe. Gyvenimas toks, kad kas tiktai doras, tas ir nusiminęs, juoba negali susitaikyti su tikrove, melu, sukčiavimais, išbujojusiu miesčioniškumu. Ką čia padės tokie pobūviai redakcijoje? Kaip mokėjau, pakalbėjau jaunimui. Atrodo, buvo patenkinti.
Sausio 9. Antradienis
Baigiau skaityti R. Klišytės apysaką, parašiau ilgoką laišką su pastabomis, pasiūliau: jeigu norės pakalbėti plačiau – susitarsim. Reikia padėti mergaitei. Aiškiai gabi.
Kalbėjau su Skaruliu, išsiaiškinau, kad mano duktė Rita dar gali naudotis spec. klinikos paslaugomis.
Šiandien aktorei Vaičiūnienei – 80 metų. Monika buvo sveikinti, sugrįžo smagi.
Vakare svečiavosi pas mus prof. M. Krištopaitis su žmona. Buvo ir Čekuolienė Milda. Įdomiai pabendravome.
Sausio 12. Penktadienis
Vakar Linui Valbasiui sukako 70 metų. Pasirašiau ta proga Rašytojų sąjungos sveikinimo adrese. Atskiros telegramos nesiunčiau. Pakaks ir to parašo iš mano pusės, nedidelė čia vieta.
Vakare susitikau su Kauno kunigų seminarijos kolektyvu – klierikais ir dėstytojais. Buvo labai įdomu, savotiška. Įsižiūrėjau į jaunučius klierikus: aukšti, grakštūs, veidai skaistūs, akyse jokio fanatizmo. Aiškiai matyti, kad kunigija dabar keičia ne tiktai taktiką tikinčiųjų atžvilgiu, bet ir savo dvasinio gyvenimo. Daug skaito, mąsto, svarsto. Šitai matyti iš klausimų, kuriuos gavau. Mąsto žmonės.
Netikintis aš, o tačiau susimąsčiau dėl daugelio dalykų. Kažin ar taip jau teisinga mūsų pažiūra į religiją, žmonių tikėjimo reikalus. Dievą oficialiai atšaukėm, o jo vieton lygiaverčio dalyko nepateikėm, žmonių dvasiniu gyvenimu nepasirūpinom. O tas dvasinis gyvenimas taigi vyksta, norim mes šito ar nenorim. Štai ir skuba žmonės į bažnyčią, kur jau viena toji išpažinties paslaptis ir atsigavimas dvasinis po išpažinties niekais paverčia visus mūsų partinius ir komjaunuoliškus tauškalus iš tribūnų. Tokie tad reikalai.
Ir visiškai be reikalo, man atrodo, dabar taikomos visokiausios represijos tikintiesiems, pradedant bažnyčių uždarinėjimu, jų turto išgrobimu ir baigiant draudimu mokyti vaikus tikėjimo katekizmo. Niekai visa tai. Nuo šitų priemonių žmonėse vien rūstybė ir noras priešintis stiprėja. Šitai liudija, kad bažnyčios dabar taip perpildytos pamaldų metu, kaip niekad anksčiau. Manau, jog daugelis eina į ten būtent iš protesto jausmo, o ne religinių įsitikinimų.
Tokie reikalai.
Sausio 14. Sekmadienis
Anksti rytą išvykau drauge su notare Janina Girniene į Priekulę pasirašyti inventorizacijos aktų. Stipriai snigo, kelias klampus, tik nelabai šalta. Vykome šešias valandas, trumpai sustoję Raseiniuose pas Girnienės seserį, dirbančią Raseiniuose teisėja. Mašiną davė gerasis mano bičiulis Ministrų Taryboje St. Janilionis, tai gera mašina ir labai geras vairuotojas. Priekulėje užgaišome neilgai, aktai buvo jau sustatyti. Pasirašėme, padėkojome žmonėms, o turtą pavedėm saugoti Priekulės vykdomojo komiteto sekretorei Irenai Andriuliūnienei. Dabar dar teks čionai atsiųsti įvertintojus, kad nustatytų turto kainą.
Grįždami sustojome Raseiniuose, valgėm pietus ir gėrėm konjaką. Buvo įdomu. Vėlų vakarą pasiekėm Vilnių. Įdomi toji notarė Janina Girnienė. Kelionėje išsikalbėjome. Viską supranta, žino, bet moka patylėti, aiškiai pasidariusi išvadą, kad niekas nuo jos kalbų nei pasikeis, nei pagerės. Gyvena Karoliniškėse su vyru ir dukterim dviejų kambarėlių bute, telefono namie neturi.
Sausio 15. Pirmadienis
Nieko ypatingo. Šiokios tokios pagirios. Kiek padirbėjau prie „Istorijų kupiškėniškų“.
Vakare – Teofilio Tilvyčio 75-ųjų gimimo metinių minėjimas. Parodė dokumentinį filmą apie poetą, gana neblogą. Buvo pasisakymų: K. Korsakas, kiti. Kalbėjau ir aš. Be kita ko, pasakiau, jog iki šiol negaliu sau atleisti, kad buvau nedėmesingas poetui, kas jį ypatingai riejo ir ėdė, diskriminavo ir ignoravo. Nepasakiau, kas, tačiau klausytojai, berods, suprato, kad turėjau galvoje vis tą patį sionistinį persmirdėlį Zimaną ir Mieželaitį, keršijusį T. Tilvyčiui už kritines pastabas. Po koncertinės dalies išėjau.
Jaučiuosi peršalęs.
Sausio 17. Trečiadienis
Šiandien turėjau vykti į Kauną, dalyvauti T. Tilvyčio sukakties minėjime Literatūros muziejuje. Mušiau telegramą: peršalęs, negaliu, sveikinu visus minėjimo dalyvius, dėkoju visiems.
Gana man tų važinėjimų.
Sausio 18. Ketvirtadienis
Nedarbinga diena. Keista savijauta: nei temperatūros, nei jėgų. Negi jau visai senatvė?
Kino studijoje žiūrėjau dokumentinio „Filme – Juozas Baltušis“ medžiagą. Drauge su seserim Maryte. Ji buvo stačiai priblokšta. Sakėsi, atsidūrusi visai jai nepažįstamame pasaulyje, kur viskas „aukščiau“ visų jos rūpesčių rūpestėlių. Abu komentavome medžiagą, ir abu buvome nufilmuoti bekomentuojant. Medžiaga filmui tikrai gera, deja, filmas „apkirptas“, paliko jam tik 30 minučių, nors buvo kalbėta apie 50. Nieko nepadarysi. Šitai nujaučiau jau iš anksto. Ir kai ką daugiau: žinojau, kad Kino studijoje esu nuožmiai nekenčiamas, ypač iš Juškio pusės, to smulkaus žmogelio, atsisėdusio, tiksliau, pasodinto, į Kinematografijos komiteto pirmininko kėdę. Apie kino meną neišmano nieko, darbe nesusigaudo, nieko neveikia, tik įsismagino organizuoti kino festivalius po rajonus ir miestus. Buvo jis diplomatas, girdėjau, tuoj vėl grįš į diplomatiją. Dieve jam padėk…
Vakare filmo medžiagą žiūrėjo Kino studijos direktorius J. Gricius, dokumentikos vyr. redaktorius P. Pukys, dar kažkas. Darė priekaištų. Filmas, girdi, labai liūdnas, nors Baltušis – linksmiausias žmogus respublikoje. Iš ko jie susidarė tokią absurdišką nuomonę – vienas dievas težino. Juokinga klausytis. Užkliuvo ir tėvo kapas, kur pasisakiau svajojąs būti palaidotas, ir dar daug kas. Trūksta jaunimo, nėra mano bendravimo su juo ir t. t. Beliko tik laukti, kad pasiūlys įkišti man į filmą L. Brežnevo „Plėšinius“ arba „Mažąją žemę“, kaip dabar kaišioja šituos rašinius visur, net į Naujametinį „Žiburėlį“. Atkirtau smarkiai, pasakiau, kad joks linksmuolis nesu, o dėl liūdnumo – visas gyvenimas dabar liūdnas, nieko doro laukti nebetenka. Taip išsiskyrėm, nieko konkretaus nesutarę.
Sausio 19. Penktadienis
Buvau pas Ministrų Tarybos pavaduotoją K. Kairį, įteikiau pareiškimus du: V. Čepaičio dėl išskyrimo jam „Žiguli“ su furgonu ir dėl mano buto pakeitimo – prašiau išskirti keturių kambarių, vietoj dabar turimo trijų su puse kambario. Reikia: Rokas užaugo, knygų padaugėjo, daiktų priviso. Va, tiktai gaila palikti Donelaičio gatvę: labai čia ramu, gera, vaizdas pro langą…
Vakare – Kino studijos montažinėje: įkalbėjau keletą komentarų į vaizdus. Atrodo, bus gerai.
Sausio 21. Sekmadienis
Išsiunčiau sveikinimą Justui Paleckiui: rytoj jam – 80 metų. Gražus jubiliejus, nieko nepasakysi.
Pasiunčiau sveikinimo telegramą ir Rūtai Staliliūnaitei: jos gimimo diena, o kuri – patylėsim.
Padirbėjau prie „Istorijų kupiškėniškų“. Nelabai sėkmingai.
Atėjo fotografas Kunčius, daug traukė mane vieną ir kartu su Monika. Tai vis ryšium su artėjančiu jubiliejum. Labai padorus vyras. Iš visų fotografų tik jį vieną nutariau prisileisti. Kitus visus vysiu šalin.
Sausio 22. Pirmadienis
Šiandien gimė jauniausia mano anūkė Simona. Pasveikinau. Jai jau ketveri metai.
O daugiau nieko gero šiandien.
Sausio 23. Antradienis
Buvome abu su Monika Respubl. bibliotekoje, kur vyko Justo Paleckio 80-ųjų metinių minėjimas. Žmonių perpildyta salė. Pirmininkavo K. Korsakas. Pasisakiau ir aš.
Gana keistai atrodo Justo Paleckio jubiliejaus atžymėjimas. Valdžia nusišalino nuo iškilmių. Vakar jie susirinko Prezidiume, įteikė Paleckiui ordiną, nusifotografavo visi, šios dienos laikraščiuose įdėjo tą nuotrauką, ir tuo užbaigė viską.
Vakar, beje, pas J. Paleckį buvo taip vadinama „atvirų durų“ diena. Daug sveikintojų aplankė, atnešė gėlių. Buvo ir Monika su savo teatro atstovais.
Aš nenuėjau. Nereikia.
Sausio 24. Trečiadienis
Anksti rytą vykau į Molėtus, vežiausi degtinės, alaus, kumpio ir lašinių namo statybos meistrams „patepti“. Sienų dar neradau, bet rąstai jau vietoje, tuoj pasirodys pirmieji vainikai. Statybininkai – keturi vyrai su brigadininku Šeikiu priešaky – įsitaisė būsimo namo rūsyje, kūrena geležinę krosnį. Susitarėm dėl atlyginimo už darbą: sienos, langai, durys, stogas, grindys bus padarytos už 1800 rublių. Už medžiagas su kolūkiu teks atsiskaityti atskirai. Žiūrėsim. Lyg ir tikiu, kad namas bus. Gerai išgėrėm Sakalų name, daug padėjo tvarkyti Sakalienė. Vėlų vakar sugrįžom į Vilnių.
Sausio 26. Penktadienis
Vakar ir šiandien padirbėjau prie P. Zulono autobiografijos. Labai daug norėta žmogaus pasakyti, o neišveža. Darbo labai daug. Pradedu net gailėtis, kam pasiėmiau šitą reikalą. Būčiau per tą laiką savo naują knygą parašęs.
„Kultūros barų“ redakcija parinko seriją nuotraukų iš mūsų kelionės į Volgogradą, Saratovą, Beketovką, paprašė mane pakomentuoti jubiliejiniam žurnalo atžymėjimui mano 70-čio. Padariau, ką išmaniau, o kaip išėjo – dievas žino. Tegu.
Iš Kino studijos smagi žinia: „Filme – Juozas Baltušis“ priimtas. Reikės, beje, dar kai kurių patvarkymų. Priimtas principe.
Sausio 28. Sekmadienis
Vakar ir šiandien – visiška apatija. Visi darbai krinta iš rankų. Kas gi čia dar per velnias?
Labai aštrus konfliktas su Monika. Keliasdešimtas jau? Geriausia būtų mums išsiskyrus, taigi vėlu, praleisti visi terminai. Vien ant juoko pakeltumėm save žmonių akyse. Į žmones, žinoma, man nusispjaut, bet kad ir pačiam – nei šis, nei tas.
Įdomu, ar yra pasaulyje laimingų šeimų? Norėčiau pamatyti.
Sausio 29. Pirmadienis
Monikai nelaimė: kūrė dujinės plytos orkaitę ir nepasitikrino, ar nėra joje prisitvenkę dujų, tai įvyko sprogimas, nuplikino jai veidą, rankas, antakius, blakstienas, išdegino kuokštus plaukų. Skubiai iškviečiau chirurgą, tas suteikė pirmąją pagalbą. Atrodo, viskas susitaisys, rimtesnių bėdų nebus.
„Žinijos“ centriniame lektoriume turėjau abonementinį susitikimą su vyresniųjų klasių moksleiviais. Atrodo, praėjo gerai.
Susitikimui baigiantis, prie durų jau laukė su mašina rež. R. Šilinis. Vykome į Kino studiją, darėme mano įkalbėjimo įrašus filmui „Filme – Juozas Baltušis“. Filme diktorinio teksto nėra, viską vežu aš pats. Žiūrėsim, kas čia doro išeis.
Sausio 30. Antradienis
Sužinojau nesmagų dalyką: Vytautas Sirijos Gira per televiziją ir daug kur kitur paskutiniais žodžiais dergia Ameriką. Mat, pabuvojo joje tris mėnesius, tai dabar išsijuosė. Stebiuosi šituo piliečiu. Geras rašytojas, o – nei šis, nei tas. Virš 60-ties metų sulaukęs, stojo į TSKP. Ko jam tenai prireikė? Dabar, va, juodina Ameriką. Vardan ko? Kokią karjerą jis ruošiasi dar padaryti? Ir tai po mano knygos „Tėvų ir brolių takais“, kuriai pritarė dešimtys tūkstančių žmonių respublikoje. Turėtų bent proto pasisaugoti! Ė, kiekvieno valia…
Išrūpinau kelialapius birželio mėnesiui į Palangą mielajai mano draugei Olgai su vyru. Parašiau jai laišką.
Įvyko rašytojų partinis susirinkimas. Susitikome su respublikos lengvosios pramonės ministru K. Ramanausku. Išgirdau gana įdomių dalykų apie nesibaigiančias betvarkes su gamybinės žaliavos tiekimu, inertiškumu įdiegiant naujus batų bei kitų audinių modelius, kai reikia praeiti daugybę instancijų, per tai atsiliekant nuo pasaulinių madų, maždaug 10–15 metų. Įdomu ir tai, kad Lietuva neturi teisės savarankiškai spręsti net menkiausių gamybos klausimų bei problemų: viską diktuoja Maskva. Iš Lietuvos atimta net teisė pasigaminti… kurpalius batams siūti! Tai bent „nepriklausomybė“ broliškų respublikų šeimoje!.. Iš viso susitikimo pasidariau aiškią išvadą: jokio pagerėjimo lengvojoje pramonėje nėra ir laukti netenka – viskas lieka po senovei.
Parašiau rekomendaciją poetui Panavui stoti į Rašytojų sąjungą. Tegu stoja, ar gaila?
Sausio 31. Trečiadienis
Vėl apatija nenugalima.
Kelias valandas sugaišau rašytojos Ievos Simonaitytės bute, kur atėjo specialistai įkainoti knygų vertę. Darbo čia jiems – kelioms dienoms. Tegu kainoja.
Mėginau pavaryti Povilo Zulono autobiografiją iš „Istorijų kupiškėniškų“. Sunkiai sekasi. Apatija prakeikta.
Vasario 1. Ketvirtadienis
Apatija. O dar pagadino nuotaiką „Literaturnaja gazeta“. Įdėta joje A. Vaksbergo teisminė apybraiža „Pavasario vandenys“. Rašo, kad Vladimiro srities Kolčuginsko rajono tarybiniame ūkyje „Bolševik“ visi girtauja, karvių fermų neprižiūri, badu padvėsė 16 karvių, kitos sunykusios, nebegali pasikelti, paskui atvežę grybeliu apkrėstus šiaudus iš po sniego, apnuodijo karves, krito dar 219 karvių, daugelis jų buvo telingos. Nė kiek ne geresnė padėtis gretimame kolūkyje „Krasnaja zvezda“, kuriame vis per tą nesibaigiantį girtavimą 1977 metais badu padvėsė 495 avys, o 1978 metais – 478. Be to, 121 avis „dingo be žinios“, tai yra jas tiesiog išvogė ir suvalgė kolūkiečiai. Įdomiausia, kad, kaip rašo autorius, buvo sudaryta baudžiamoji byla, tačiau nė vienas nenubaustas daugiau negu lygtinai. Taigi viskas lieka po senovei.
Ilgai mąsčiau, nerasdamas sau vietos. Kur ir kada buvo ar būtų galimi tokie reiškiniai, prie kokios santvarkos ir kokiai partijai vadovaujant žmonės galėtų šitaip sužvėrėti? Ir neradau atsakymo.
O juk pats priklausau Komunistų partijai…
Iš Olgos atėjo laiškas, prasilenkęs su manuoju. Jautriai rašo moteris. Aiškiai myli mane, užmiršti negali. Parašysiu ir aš jai. Gerai parašysiu.
Vasario 2. Penktadienis
„Žinijos“ lektoriume atsiėmiau honorarą už susitikimą. Nemažai: 45 rubliai. Sumokėjau už butą, elektrą ir ryšių paslaugas iš tų pinigų 38 rublius su kapeikomis. Tvarka.
Vakare vėl Kino studijoje. Perrašinėjome kai kuriuos mano įkalbėjimus: intonacija ne ta, pasakė rež. Šilinis.
Pats jis sunerimęs dėl galimų priekaištų filmui. Jam duota suprasti, kad reikėjo filme „pagarbinti“ partiją, būtinai parodyti, kad aš buvau Aukšč. Tarybos Prezidiumo pirmininko pavaduotoju. Nusijuokiau iš to viso. Mano buvimas tuo pavaduotoju – grynas blefas: išdirbau aštuonerius metus, negaudamas nei kapeikos algos, viskas baigėsi tuo, kad paskyrė man personalinę pensiją „sąjunginės reikšmės“ viso labo… 140 rublių, iki šiol nesuteikiant mažiausių lengvatų buitinio apsirūpinimo srityje, nors tuo pat metu nepalyginamai žemesnes pareigas ėjusieji gyvena sau pridainuodami, visko per akis apsirūpinę. Man aprūpinimo specialaus, žinoma, nereikia, tiesiog gėda jį gauti, kai tūkstančiai žmonių grumdosi nesibaigiančiose eilėse parduotuvėse, tačiau tvarka turi būti visur. Šitų pareigų rodymo filme kategoriškai atsisakiau, tegu verčiau nė filmas neišeina į ekranus, man kas!
Vasario 3. Šeštadienis
Apatija nepraeina. Nieko dirbti negaliu.
Iš dyko buvimo pamėginau suskaičiuoti savo knygų bendrą tiražą, ir pats nustebau: pasirodo, mano knygelių lietuvių, rusų, ukrainiečių, baltarusių, latvių, armėnų, tadžikų, uzbekų, lenkų kalbomis bendras tiražas jau prašoko pusantro milijono, o tiksliai – 1.525.800 egz. Neblogai, ką?
Įdedu šį apskaičiavimą į šitų užrašų papkę. Tegu guli. Tegu.
Vasario 4. Sekmadienis
Vakar vakare abu su Monika žiūrėjome prancūzų filmą „Korsikietiška vendeta“. Tai vadinamos „juodosios komedijos“ kategorijos filmukas: daug lavonų, o žiūrovai visą laiką juokiasi. Ne veltui tasai durnius kino „kritikas“ Saulius Macaitis taip išpeikė šį filmą. Jau seniai žinomas dalykas: jeigu Macaitis filmą peikia, vadinasi, filmas labai geras.
Šiandien ruošiau J. Švanio pareiškimo drg. P. Griškevičiui tekstą. Sunkiai sekėsi, bet padariau.
Iš brolio Leonardo sužinojau naujieną: pasirodo, mano surašytas V. Valiušaičio pareiškimas televizijos laidai „Žmogus, visuomenė, įstatymas“ padarė sukrečiantį įspūdį. Rež. Gruodžiui pavesta ruoštis filmuoti keturių dalių baudžiamąją bylą, kuri bus iškelta ir nagrinėjama Aukščiausiajame teisme. Įdomu, kaipgi pasielgs Aukšč. teismas su Kauno partiniais vadovais Mikučiausku ir Guiga? Juk tai jų globos dėka vyko tie neregėto masto grobstymai respublikos degalinėse, jie gynė nuo atsakomybės visus tuos vagis ir grobstytojus! Bijau, kad jie bus „išvairuoti“. Varnas varnui akies nekirs. Lieka tad laukti bylos, iš jos pamatysime rezultatus: yra dar teisybė pasaulyje, ar jau viskas supuvo kiaurai?
Vasario 5. Pirmadienis
Šiandien Juozui Jurginiui 70 metų. Pasiunčiau ta proga sveikinimo telegramą ilgą, savo ir Monikos vardu.
Atvyko J. Švanys iš Kauno. Peržiūrėjome mano paruoštą jo pareiškimo į LKP CK tekstą, aptarėm detales. Dabar turėsiu rašyti viską iš naujo, pabaigtinai. Giliai įskausmintas šitas žmogus, vėl ir vėl šneka, kad buvo jis komjaunuolis pogrindyje, septyniolikos metelių išėjo savanoriu į frontą, dalyvavo mūšiuose, buvo sunkiai sužeistas, karo metais stojo į partiją, po karo dirbo partinį ir administracinį darbą, visur susilaukdamas teigiamo įvertinimo, o dabar staiga… apšauktas nesąžiningu, vos ne vagim, sukčium, grobstytojų globėju ir t. t. Jis teisus. Dabar atėjo puvimo laikai. Toks kyšininkas, sukčius ir moralinis perpuvėlis, kaip A. Guiga, jau kelintą kartą perrenkamas LKP Kauno m. Požėlos RK pirmuoju sekretorium, dorojasi su visais, kas tiktai kliudo jam imti kyšius, užkerta kelią sukčiavimams, arba tiesiog nepatinka jam asmeniškai. Ir štai jau dveji metai nėra būdų sudrausti jį. Remia aukščiau stovintys partiniai draugai… Kiek toli šitaip eisim?
Laiškas iš Povilo Zulono. Rašo šitaip: „Dabar kiek iš Kupiškio padangės jaunimo gyvenimo. Sausio vidurys, Kupiškio prekybos mokyklos šaltas koridorius. Kampe stovi tos mokyklos auklėtinė Balnevičiūtė su apkapotais plaukais, supiltais žibalu, sumuštu veidu taip, kad akių nebesimato, iš burnos teka kraujas, būdama visiškai nuoga, judina šlaunis, neiškęsdama skausmo tarpkojyje nuo batuoto smūgio į lyties organus. Dar buvo ieškoma virbalo, norint jį sukišti į tarpukojį, bet nerado.
– Rūkyk! – kišdama degančią cigaretę į burną, sako septyniolikmetė Gražytė, Kupiškio V. Rekašiaus v. dešimtokė.
– Aš nerūkau… – pralemeno sumuštoji.
– Jeigu nemoki, tai išmokysiu, – pakėlė balsą Gražytė ir įbruko degančią cigaretę baudžiamajai į burną.
Ši klusniai prasižiojo, priėmė cigaretę, papsi sutinusiom lūpom, rūko, o aplink dvylika dailiosios lyties jaunučių atstovių prunkštauja, juokiasi iš nuogalės, nemokančios rūkyti, tyčiojasi. Nuogalės nugara išmarginta degančios cigaretės išdeginimais.
Gražytės padėjėja šešiolikmetė Mikulytė, V. Rekašiaus dešimtokė. Yra asistentė, vaikų darželio skalbėja, mergužėlė puskapio sulaukusi, parūpino gėrimų „užbaigtuvėms“.
Vienas užmanymas nepasisekė: uždegti žibalu supiltus plaukus, mat plaukai nenoriai dega nuo žibalo. Pasimetė.
Šias „naujienas“ papasakojo Gražytė Aklųjų draugijos Kupiškyje pirmininkui Vytautui Bekevičiui, iš kurio paprašė 15 kap. „dėl limonado“, pridėdama: „Manęs į kalėjimą nesodins, aš nebe viena…“, o jos kalboje veik pasididžiavimas, o nusiminimo nė lašelio.
Taip buvo „nubausta“ Balnevičiūtė „už pletkus ir konkurenciją prie kareivių“, – taip dabar aiškina tardytojui šios didvyrės.
Ruošiamas teismas, gali būti ir netikslumų, bet darosi baisu, kai aplinkui taip viskas ramu. Man atrodo, kad niekas nė nesiruošia kaltinti m-los vadovybės, komj. organizacijos, partinės organizacijos, kurių baisus žemažiūriškumas gimdo ar prileidžia „visuomenę“ – besimokantį jaunimą iki tokios gėdos.
Lauksim teismo proceso, kuriuo pasmerksim patys save.“
Tai šitaip rašo žmogus, kuriuo netenka abejoti.
Stipriai susimąsčiau.
Kur mes atėjome, panaikinę, tiksliau, atšaukę religiją, kitas „supuvusios buržuazinės moralės“ normas?
Prisiminiau ta proga, kaip Klaipėdos Donelaičio vardo mokyklos dešimtokės savo kankinimais ligi beprotybės privedė vieną savo klasės draugę, keršydamos už tai, kad toji… išsaugojo nekaltybę.
Prisiminiau ir kaip praeitą antradienį, sausio 30-tą, pabuvojau Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijos susirinkime Rašytojų sąjungos rūmuose. Sėdi kažkokie nušliurpėliai, veik visi įsigėrę, visi iki vieno rūko, krato pelenus ant parketo. Už stalo sėdi prozininkas Kondrotas, skaito savo apsakymą rūkydamas, retkarčiais užsigerdamas mineralinio iš bonkos, nors čia pat stovi bokalai, krato pelenus ant parketo… Iš vidurio salės pakilo „poetė“ M. Kudarauskaitė, nunešė Kondrotui peleninę…
Tai šitaip. Po Donelaičio, Maironio, Salomėjos Nėries – šitaip.
Pakilau, išėjau.
Kur iš tikrųjų mes einam? Ir kur atėjome, dangstydamiesi „pažangiausiomis“ pasaulyje marksizmo idėjomis, šūkaudami lozungus apie „tarybinio žmogaus moralę“?
Yra apie ką pamąstyti.
Vasario 6. Antradienis
Kino studijoje žiūrėjo mūsų filmą „Filme – Juozas Baltušis“ pats Kinematografijos reikalų valstybinio komiteto pirmininkas Juškys, po seanso – svarstymas. Pirmas sakinys, kurį išgirdau po seanso iš Juškio: „Per visą filmą taip ir nesuradote vietos ištarti žodį „tarybinis“!“ Toliau dar gražiau, tiesiog priekaištai, kad aš vengiu atvirai pasisakyti už tarybinę santvarką, Komunistų partijos politiką. Bandžiau išaiškinti šitam siaurakakčiui, kad visas filmas kalba užtarybinę santvarką ir komunistų partijos politiką: jame rodomas žmogus, tarybinės santvarkos dėka iš paprasto darbininko mažaraščio išaugęs į rašytoją! Šito, pasirodo, mažai. Reikia visą laiką linksniuoti visiems žinomas elementarias tiesas, kad tarybinė santvarka pranašesnė už kapitalistinę. Juškys pareikalavo išmesti iš filmo „tą elgetą“, kurios vienas tik pasirodymas gali nuteikti žiūrovus tarybinės santvarkos nenaudai. Paaiškinau šitam tarybinės santvarkos „saugotojui“, kad čia jokia elgeta, o normali dabartinės Beketovkos gyventoja – „mešočnikė“, keliaujanti su krepšiais po keturiasdešimt kilometrų, kad galėtų apsirūpinti maistu, ir kad šitaip dabar atrodo visosBeketovkos moterys. „Jeigu ir yra tokios, tai mes negalime šito rodyti iš ekrano!“ – toks buvo A. Juškio atsakymas. Filmo režisierius R. Šilinis įtūžo, pakėlė balsą, kad filmo stiliaus jis negadins ir nesidarkys įgrisusių trafaretų pavyzdžiu. Šiaip taip susitarėm, kad mes „pažiūrėsim“. Likę vieni laboratorijoje-montažinėj, „uždėjome“ ant Volgogrado kadrų mano įkalbėtą tekstą: „Karo metai… Sunaikinti miestai, mūšių laukai, ir žmonės – paprasti eiliniai darbo žmonės – didvyriai. Toli tada buvo Lietuva…“ Atsargai paskutinį sakinį įrašėm dar ir taip: „Toli tada buvo Tarybų Lietuva…“
Vėlų vakarą sugrįžau, giliai susimąstęs.
Vasario 7. Trečiadienis
Nuotaika – daugiau negu prasta. Bet koks darbas krinta iš rankų, o to darbo – marios. Visiškai sustojo „Istorijų kupiškėniškų“ ruošimas. Kas gi bus?
Anksti rytą nuskubėjau į kliniką, pas stomatologą Stogevičių: mat, išklibo du priešakiniai dantys, grasino iškristi su visu dirbtinių dantų įtaisymu. Tai sutvarkė, privirino iš naujo, bet liepė skubėti remontuoti protezus „ant rimtųjų“, kad iki mano jubiliejaus nepamesčiau visai. Nusijuokiau, išėjau. Ne tokių praradimų turėjau gyvenime, o čia – du dirbtiniai dantys!
Vakare skambino R. Šilinis, pranešė, kad Juškys vėl žiūrėjo „Filme – Juozas Baltušis“, buvo labai nepatenkintas teksto uždėjimu ant Volgogrado vaizdų. Tada jam parodę su nauju įrašu, kur pasakyta, kad „Toli tada buvo Tarybų Lietuva“, ir Juškys tiesiog atgimė: „O, dabar tai filmas, tai filmas! Tiesiog šedevras! Ačiū, ačiū, draugai!“ Leido pagaminti kopiją, kurią jis turės dar parodyti LKP Centro Komitete: ten bus ištartas galutinis sprendimas – leisti filmą ar neleisti.
Tai bent. Tai bent!
Šitokiems žmonėms, bailiams ir apsidraudėliams pavesta nūnai vadovauti mūsų nacionalinės tarybinės kinematografijos barui. Ar bereikia stebėtis, kad į kiną dabar suplaukė patys atsitiktiniausi žmonės, chaltūrininkai ir grafomanai, išmokę kiekviename žingsnyje šūkčioti apie tarybinės santvarkos pranašumą prieš kapitalistinės, apie generalinio Brežnevo genialumą, Komunistų partijos neklystamumą ir t. t. Lengva duonelė dabar tokiems: nei kūrybos, nei pastangų, tik šūktelėjai, ir tau jau byra „pripažinimas“, pinigėliai… O kad menas rauda, nuo to nusispjaut.
Šiandien Rašytojų klube V. Kazakevičius, pabuvojęs tris su puse mėnesio JAV, daro pranešimą apie Ameriką ir jo susitikimus su vietos lietuviais. Norėjau eiti, bet susiniekinau: nieko naujo jis nepasakys, verčiau pasėdėti namie, patausoti nervus.
Vasario 8. Ketvirtadienis
Tuščia, nedarbinga diena. Prasta savijauta. Purto šaltis, nors temperatūros neturiu.
Pabaigiau – pagaliau! – ruošti J. Švanio pareiškimą LKP CK pirmajam sekretoriui P. Griškevičiui. Nieko dora iš to nesitikiu, bet reikia. Negaliu, neturiu teisės nutylėti apie Kauno partinių vadovų, Mikučiausko ir Guigos, siautėjimus, savanaudiškumą, susidorojimus su sąžiningais žmonėmis, visų pirma – su principiniais komunistais.
Rašytojos Ievos Simonaitytės bute jau baigtas knygų įkainavimas. Skambinau notarei J. Girnienei, susitarėm: rytoj 10-tą valandą nuvyksime į vietą pasirašyti aktų.
Vakare žiūrėjau „Vingio“ kino teatre italų meninį filmą „Misteris Robinzonas“. Nusivyliau visiškai. Blefas, nieko daugiau. Tiesiog keista, kad italai gali pastatyti ir išleisti į pasaulį šitokią chaltūrą.
Vasario 9. Penktadienis
Iš ryto – Ievos Simonaitytės bute. Atvyko notarė Janina Girnienė, įvertintojai. Sutikrinome rašytojos knygų įkainojimus. Lieka dar įvertinti baldus, suvenyrus, bet tai jau lengvesnis reikalas.
Podraug iškilo rašytojos išlaikytinės Domutės Rimaitienės klausimas. Rašytojos sesuo Šilauskienė užsispyrusi nepripažįsta jos Simonaitytės išlaikytine, o laiko tarnaite, nori atsiskaityti su ja už išdirbtus 10 metų, ir tuo apsiriboti. Tuo tarpu Rimaitienė buvo ne tarnaitė, o rašytojos šeimos narys, globojo Simonaitytę, prižiūrėjo dieną ir naktį. Būtent kaip šeimos narys ji priregistruota ir spec. klinikoje bei ligoninėje, taip ir jai išduotuose pažymėjimuose įrašyta „šeimos narys“, gi namų ruošos bei valgių gaminimo darbams buvo samdoma atskira moteris, ateinanti iš savo namų, dabar galinti tai paliudyti. Atrodo, aišku: kaip šeimos narys, Rimaitienė paveldi rašytojos namų apyvokos daiktus ir pusę viso palikimo, taip pat ir pusę honoraro už ateityje išleistinus rašytojos raštus. Stebina mane mūsiškės „Injurkolegijos“ įgaliotinės Lietuvai pozicija: aiškiai bijo, saugosi, kad tiktai nesupyktų rašytojos sesuo, gyvenanti Kanadoje, nes, girdi, galima susilaukti nemalonumų bei nesusipratimų. Na, žiūrėsime. Netrukus atvyks iš Kanados toji Šilauskienė, kuri niekad savo sesers Ievos Simonaitytės nei žiūrėjo, nei globojo, tik dabar atsiminė, kai pakvipo pinigais. Žiūrėsim.
Negera žinia iš Maskvos: mirė Nikolajus Tichonovas, rašytojas, poetas, TSRS Taiko gynimo komiteto pirmininkas, visuomenės veikėjas, ilgametis TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatas. Gaila vyro, nors ir pagyveno jis, turėjo bene 83 metus (gimęs 1896 metų lapkričio 22 d. Peterburge). Buvo didelis lietuvių literatūros bičiulis, pats asmeniškai išvertė Antano Baranausko „Anykščių šilelį“ į rusų kalbą, daugelį kitų mūsų poetų kūrinių. Artimai draugavo su Antanu Venclova. Stipriai padėdavo mums, lietuvių rašytojams, susigaudyti literatūrinėse painiavose, veik prieš ketvirtį šimtmečio apgynė Justiną Marcinkevičių nuo persmirdėlio G. Zimano puolimų. Žodžiu sakant, brangus mums žmogus. Tikrai gaila.
Šiandien vakare turėjau nuvykti į Irenos Jasiūnaitės autorinį koncertą, deja, nesiryžau: labai jau prislėgta nuotaika. Tiek jau to.
Vasario 10. Šeštadienis
Padirbėjau prie „Istorijų kupiškėniškų“. Nusibodo jau gerokai, bet reikia, niekur nepasidėsi.
Šiandien – aktoriui H. Kurauskui 50 metų. Pasiunčiau sveikinimo telegramą. Vakare abu su Monika žiūrėjome spektaklį, Just. Marcinkevičiaus „Mažvydą“ su H. Kurausku Mažvydo vaidmenyje. Įspūdis pritrenkiantis tiek paties veikalo, tiek ir Kurausko vaidybos. Didis rašytojas tas Justinas Marcinkevičius, ir didi laimė, kad sulaukėme jo mūsų literatūroje, teatre.
Po visų sveikinimų – banketas „Tauro“ kavinėje. Labai jaukus. Net Monika įsilinksmino. Namo grįžome 4 val. ryto. Gerai!
Vasario 11. Sekmadienis
Nelengvos pagirios, nedarbinga diena. Vis dėlto reikėtų atsargiau su šnapseliu, greit įsisiūbuoju.
Neramina Roko elgesys, laikysena. Pasidarė grubus, atžarus, užsidaręs, vos ne kolioja mus su Monika, o dirbti pritingi, keturis dvejetus parnešė, ir tai iš lietuvių, rusų kalbų, iš matematikos. Juo toliau, juo sunkiau surasti bendrą kalbą su juo. Spėju, jog šitai amžiaus lūžis. Kažką panašaus išdarinėjau ir aš jo metų būdamas, net dabar dar gėda prisiminti. Matyt, tai gyvenimo dėsnis.
Vasario 12. Pirmadienis
Padirbėjau prie „Istorijų kupiškėniškų“. Daugiausia vargo sudarė man Povilo Zulono autobiografija. Tiesiog stebiuosi: visų dalyvių autobiografijas (pagal jų pasakojimus) surašė visai žmoniškai, o kai tik priėjo prie savo – pametė galvą.
Parduotuvėse staiga sumažėjo mėsos produktų. Žmonėse iš karto pajutau nerimą, susirūpinimą. Produktų, žinoma, negalėjo nesumažėti. Juk pusbadžiu gyvena Rusijos Federacijos ištisos sritys, kaipgi neatsilieps mums! Tačiau negera ant dūšios. Negera todėl, kad gyvenimas neina į priekį, o smunka žemyn ir žemyn, reikalai visur blogėja: su maistu, drabužiais, avalyne, baldais, viskuo. Kai pagalvoji, juk visame pasaulyje vyksta pakilimas, Federalinėje Vokietijoje, net ir Demokratinėje, mūsiškių apiplėštoj ir toliau plėšiamoje Vokietijoje, gyvenimas keleriopai lengvesnis, sotesnis. Yra ko susimąstyti.
Padidėjo šalčiai. Vėl viskas iš naujo.
Iš Maskvos eina žinios, kad ten šalčiai pridarė milijoninių nuostolių: šimtai namų apgedo, susprogus šildymo vamzdžiams, nutrūko dujų tiekimas, namų apšildymas, iš daugelio namų gyventojai iškelti, nes namai jau avariniame stovyje, vaikai sugabenti į darželius ir lopšelius, tenai maitinami, užlaikomi… Tiesiog nesitiki, nors visko gali būti. Veltui žmonės nekalbės.
Vasario 13. Antradienis
Padirbėjau prie „Istorijų“. Nebemyliu šito darbo: įgriso. O baigti būtina: prisiėmiau gi pats.
Iš „Vagos“ leidyklos gera naujiena – Glavlitas praleido „Sakmę apie Juzą“. Laužinys jau spaustuvėje. Ko gero, išeis dar kovo mėnesio bėgyje. Gerai!
Kino studijoje abu su Monika žiūrėjome „Filme – Juozas Baltušis“. Gerokai esu nusivylęs: daug brangių man kadrų išimta dėl vietos stokos. Ypač apmaudu, kad „iškrito“ Justinas Marcinkevičius, mano susitikimas su Dailės instituto studentais – grafikais, daug ko kita. Vis tas metražas! Žadėjo gi „duoti“ 50 minučių, davė – 30.
Rašytojų sąjungos valdybos pirm. pavaduotojas V. Bubnys pasikvietė mane, pranešė, kad buvo „skambutis“ dėl mano 70-čio minėjimo, prašė mano sutikimo. Pasakiau, kad nenoriu nieko, jokių minėjimų ir jokių atžymėjimų man nereikia, ir nusileidžiu suspausta širdim, prieš savo asmenišką požiūrį ir valią, paklusdamas tiems, „iš aukščiau“. Palinksmėjęs V. Bubnys pranešė, kad minėjimas numatyta pravesti Meno darbuotojų rūmų Baltojoje salėje, taigi aukščiausiu lygiu. Apie viską, beje, dar bus su manim kalbama.
Išėjau prislėgtas.
Vasario 14. Trečiadienis
Padirbėjau prie „Istorijų kupiškėniškų“. Viena besvajoju: kaip greičiau užbaigti jas, eiti prie tikro darbo – „Druskos“ arba „Trečios marčios“ romano. Įgriso.
Kino studijoje dar kartą žiūrėjau „Filme – Juozas Baltušis“. Ir vėl išėjau su nuosėdomis širdyje. Nereikėjo man prasidėti su tuo. Apskritai: kuo toliau nuo mūsiškio kino, jo darbuotojų!
Vakare abu su Monika buvome Meno darbuotojų rūmuose, klausėmės Dotnuvos žemės ūkio tyrimo instituto direktoriaus Būdvyčio pasisakymo. Kalbėjo aštriai, tiesiai, pasakydamas daug ką iš to, apie ką viešai vengiama kalbėti. Atsiveria labai liūdnas Tarybų Sąjungos žemės ūkio vaizdas, ypač Rusijos. Viskas užleista, nesužiūrėta, derliai apverktini, net lyginant su Lietuva, Latvija, Estija. Ką gi bekalbėti apie užsienio šalis, sakysim, Ameriką! Keista, kad ir Ukrainoje reikalai apverktinoje padėtyje: į centrinį tiekimą ji duoda tiktai 18 % savo produkcijos, kai tuo tarpu Lietuva – 50 %. Lietuvoje jau dabar numelioruota beveik du milijonai ha žemės, tuo tarpu visoje Rusijos Federacijoje – vos vienas milijonas… Visur panašūs palyginimai.
Daug minčių sukėlė Būdvytis.
Vasario 15. Ketvirtadienis
Gera žinia: iš Rygos gavau paštu „Parduotų vasarų“ II-jį tomą, išleistą latvių kalba. Tiražas – 30 000 egz. Apiforminimas nelabai koks, bet ką gi padarysi, lieka džiaugtis.
Ir negera žinia: mirė gydytojas Vladas Šimkūnas. Nieko ypatinga jis nenuveikė, tik labai mylėjo literatūrą, grožį, daug bendravo su žmonėmis, buvo labai draugiškas, tuo pat metu ir naivokas, nelabai plataus požiūrio. Gaila žmogaus.
Skambinau į Priekulę dėl Simonaitytės knygų įkainavimo: atvyks iš Resp. bibliotekos darbuotojas Urbonas, tai tegu padeda, duris atrakina rašytojos namo.
Vasario 17. Šeštadienis
Vakar staiga dingo produktai iš parduotuvių, šiandien dar labiau. Minios nematytų žmonių užplūdo Vilniaus parduotuves, viską griebia iš pagrindų, neša, tempia, į mašinas krauna. Visa mašinų stovėjimo aikštelė prie „Sigutės“ parduotuvės užtvindyta transportu, neišskiriant nė sunkvežimių bei autobusų. Sausai iššlavė visą cukrų, druską, aliejų, kruopas, miltus, makaronus, degtukus…
Štai ką reiškia karo baimė! Juk būtent praeitą naktį užsienio radijas pranešė, kad Kinija užpuolusi Vietnamą, įsiveržusi su kariuomene į jos teritoriją, vyksta mūšiai. O Vietnamas su Tarybų Sąjunga turi sudaręs draugystės ir savitarpio pagalbos sutartį, taigi žmonės, matyt, nutarė, kad pastaroji tuoj atskubės Vietnamui į pagalbą, prasidės suirutė ir, žinoma, badas. Šitaip.
Pasaulyje iš tikrųjų neramu. Visoj eilėj Žemės kampų žiebiasi karo židiniai, žvanga ginklai, Irane sukilimas, Izraelis su Egiptu niekaip neįmano susitarti, Rodezijoje vyksta mūšiai…
Neramų metą gyvename.
Netikėtai paskambino Vytautas Kubilius – hum. mokslų daktaras, lit. kritikas. Perskaitė „Sakmės apie Juzą“ laužinį, dabar ėmė taip girti, kad šilta man pasidarė nugaroje. Tokio aukšto įvertinimo tikrai nesitikėjau. Juo nuostabiau, kad pats V. Kubilius visuomet ir visur stato literatūrai aukščiausius reikalavimus, nepripažįsta kompromisų, tuo užsitraukdamas daug nemalonių iš visokių bieliauskų ir mieželaičių… Tikrai netikėtas skambutis.
„Moksleivio“ redakcija atsiuntė lyg ir anketą. Pabandžiau surašyti atsakymus, nebaigiau…
Vasario 18. Sekmadienis
Niūri nuotaika, nors nežinia dėl ko.
Baigiau surašyti atsakymus į „Moksleivio“ redakcijos anketą.
Vasario 19. Pirmadienis
Padirbėjau prie „Istorijų kupiškėniškų“. Einu į pabaigą.
Netikėtas laiškas iš tūlos Rimos Pučkytės, Pasvalio rajono Pumpėnų vidurinės mokyklos vienuoliktokės. Tokio liūdno laiško dar nebuvau gavęs iš niekur. Rašo, viskuo nusivylusi, nekenčianti savęs mirtinai, nepajėgianti mylėti žmonių, jokiomis pastangomis negalinti apsispręsti, kuo būti toliau – niekur netraukia širdis, nepajėgianti suprasti žmonių egzistavimo prasmės ir t. t. Parašiau jai kelis žodžius. Gal ir padės jai. Beje, pati prašė būtinai parašyti jai, patarti, padėti. Žiūrėsiu, kas bus toliau.
Parduotuvėse vis tas pats pasimetimas, visko grobimas, gabenimas. Lentynos, prekystaliai – kaip pašluoti, pardavėjos tik dūsauja, sakosi, produktų gaunančios ne mažiau negu anksčiau, net daugiau, o kodėl vyksta tokie dalykai – negalinčios suprasti. Įdomu, kad pirkėjų minias sudaro žmonės beveik visi kalbantys tik rusų kalba, anksčiau niekad čionai nematyti.
Po pietų įvyko rašytojų partinis susirinkimas, atviras. P. Bražėnas padarė pranešimą apie nūdienę prozą, lyg ir praeitų metų prozos apžvalgą. Prozos susilaukta gana gausiai, vien romanų šeši, o apsakymų rinkinių – netoli dešimties. Rūpestį kelia prozos kokybė: silpna, pilka, be ryškesnių charakterių, aštresnių problemų. Diskusijose pasisakė draugai – A. Sprindis, Bukelienė, Bučys, kai kurie kiti patvirtino tuos teiginius, kaltino literatūros kritiką ir pačius prozininkus dėl sumažintų reikalavimų. Pasisakiau ir aš. Kalbėjau apie J. Avyžiaus romaną „Chameleono spalvos“, L. Jacinevičiaus romaną „Arbata penktą valandą ryto“, kai kuriuos kitus literatūros faktus. Lieka dabar man laukti rūstybės iš paliestųjų pusės. Ir tegu. Nesibijau. Nė vieno.
Vasario 20. Antradienis
Visiškai prie pabaigos „Istorijos kupiškėniškos“. Kaip atrodo, paskutinių dviejų knygos skyrių – „Atgarsiai spaudoje apie „Senovines kupiškėnų vestuves“ ir „Atgarsiai užsienyje“ – teks atsisakyti. Ne tas knygos profilis. Ne toji būtų ir leidykla. Ko gero, supyks Povilas Zulonas už tuos išmetimus, o ką darysi, niekur nepasidėsi, taip reikia.
Sesuo Marytė krito gatvėje aukštielninka, smarkiai susitrenkė galvą, neteko daug kraujo, chirurgai susiuvo prakirtimus. Liepia gulėti nejudant, nes gali būti smegenų sutrenkimas, o ji – neklauso, eina, dirba. Tik vėliau atgulė.
Parduotuvėse vis dar kamšatis, panika. Nėra sviesto, taukų, aliejaus, cukraus, degtukų. Kulinarijos skyriuje dar šio to matyti, tai griebia žmonės kaip pašėlę…
Vasario 21. Trečiadienis
Padirbėjau prie „Istorijų“. Tuoj baigsiu. Gal net rytoj.
15 val. posėdis pas Šepetį, CK. Sušaukė P. Cvirkos minėjimo komisiją, ar komitetą. Aptarėme detales. Pasirodo, turėsiu kalbėti respublikiniame minėjime. Prieš tai, išvakarėse, teks važiuoti rajoniniam minėjimui į Jurbarką. Ką gi…
16 val. posėdis Rašytojų sąjungos Valdybos. Svarstėme rašytojų bendradarbiavimą radijuje ir televizijoje. Gana įdomiai, tik nelabai konkrečiai kalbėjome. Rezultatų, matyt, nebus nei teigiamų, nei neigiamų. Kaip paprastai iš tokių susitikimų, pokalbių.
Priėmėm į Rašytojų sąjungos narius keturis žmones: poetus Almį Grybauską ir P. Panavą, vertėją O. Doveikienę, literatūros kritiką J. Linkevičių. Priimti jie buvo vienbalsiai, negavę nė vienas nė vieno balso prieš.
Posėdžiui pasibaigus, naujieji nariai suruošė mums kavutę. Užtrukome gana ilgai. Įkaušome.
Išėjo iš spaudos bibliografinis žodynas „Tarybų Lietuvos rašytojai“ rusų kalba. Tiražas – 8000 egz. Vieną pasiunčiau Daliai. Gal jai sunkiau bus gauti, tegu turi.
Vasario 22. Ketvirtadienis
Valio, valio! Baigiau „Istorijas kupiškėniškas“. Tai bent darbelį nugrioviau sau nuo pečių! Lieka dar parašyti įvadą. Ne įvadą, tiktai įvadėlį, kiek galima poetiškesnį, kokių 4–5 puslapių, ir viskas. Viskas. Kol mašininkė perrašys likusį tekstą, aš gal ir sukalsiu.
Skambino V. Kazakevičius, priminė apie būtinumą parašyti „apmąstymus“ leidiniui „Lietuva šiandien“. Nelabai traukia mane tie „apmąstymai“, bet teks rašyti. Gal ne taip jau daug laiko paims. Vis aršiau jaučiu „Trečios marčios“ šauksmą: nori ji gimti ir kaip galima greičiau. Atkakli!
O dar juk reikia pasirašyti kalbelę P. Cvirkos minėjimui. Reikia ir straipsnį „Tiesai“ apie Joną Biliūną…
Ateityje pasisaugosiu apsiimti tokių darbų.
Vasario 23. Penktadienis
Iš ryto – radijuje. Įrašė į magnetofono juostą mano atsiminimų pasakojimą (apie Petrą Cvirką). Ta proga suruošė visiškai netikėtą interviu, skirtą jau mano artėjančiam jubiliejui. Atsakiau į klausimus kaip mokėdamas, paprašiau: kas netiks, iškirpkite.
Beje, ryšium su artėjančiu jubiliejum vis dažnėja skambučiai iš redakcijų. Gana įkyrūs. Kratausi kaip išmanydamas. Nekenčiu viso šito triukšmo. Žmonių galvose, matyt, ne visų visi namie. Iš Kinematografijos komiteto skambina, ir gana įkyriai: girdi, Gargžduose ruošiamas kino festivalis, tai turiu būtinai, būtinai, būtinai dalyvauti. O ko man? Kad dokumentinis filmas susuktas apie mane?! Tegu jie pasikaria visi, kam atrodo, kad literatūros darbininkas gali bėgioti po visokius festivalius!
Skambino vertėjas V. Čepaitis, pranešė: „Litva literaturnaja“ prašo parašyti trumpą žodį-įvadėlį prie ištraukos iš „Sakmės apie Juzą“, kuri bus spausdinama kovo mėn. numeryje. Nusikeikiau, o parašyti teks. Kitaip neatsiginsi.
Vasario 24. Šeštadienis
„Literatūroje ir mene“, pirmame puslapyje, J. Paukštelio nuotrauka. Ryšium su artėjančiu jo 80-ties metų jubiliejum. Atpažinau, kad toji nuotrauka O. Pajedaitės daryta mano namuose. Man minint savo gimimo 65-tą gimtadienį, J. Paukštelis su žmona aplankė, pasveikino, o Pajedaitė ir užfiksavo.
Ilgai kalbėjau telefonu su J. Paukšteliu. Labai nuoširdžiai. Gyvena jis dabar gana uždarą gyvenimą, niekur nebesilanko, nevažinėja. Pasidejavo, kad labai mažai kas bepaskambina, pakalbina. Sužinojau ir smagią naujieną: pagaliau išleidžiamas jo memuarų tomas, gana stambus, ilgai marinuotas, lamdytas paties vyriausiojo „Vagos“ redaktoriaus K. Ambraso, kuris visuomet narsiai lamdo tuos autorius, iš kurių pusės jam negresia joks pavojus. Kaip ten bebūtų, o svarbiausia, kad išeina knyga.
Vasario 25. Sekmadienis
Beveik beprasmiškai praleista, nedarbinga diena. Kaip daugelis, beje, pastaruoju metu. Kažkas su mano sveikatyte…
Žiūrėjau televizijos žurnalą „Versmės“. Parodė Juozą Paukštelį. Labai gražiai paskaitė jis savo kūrybos ištrauką, o nuo pasisakymo susilaikė. Nė vieno žodžio apie savo kaip rašytojo darbą, apie literatūrą apskritai. Keistoka. Gal tai iš atsargumo?
Vakare, neapsikentęs, nuėjau į italų filmą „Blefas“. Gana smagi kriminalinė juosta, gausybė nuotykių. Linksmai pasijuokėme abu su Monika, nesigailėdami nuėję.
Vasario 26. Pirmadienis
Ir šiandien tuščia, nedarbinga diena. Niekai.
Paskambinau Lietkoopsąjungos valdybos pirmininkui K. Jankauskui, teiravausi dėl „dublionkos“ sau arba Monikai. Buvo pažadėjęs parūpinti, nes pardavime niekur nėra, gauna šituos bulgariškus kailinius lengvai tik mūsų „raudonieji bajorai“. Pasakė K. Jankauskas, kad vyriškų nėra, o tik moteriškos, reikia nuvažiuoti jų į Trakus, ten pasakyta parduoti mums. Susitarėm: vyksime rytoj.
Įvyko rašytojų partinis susirinkimas. Lankėsi jame respublikos maisto pramonės ministras Dulskas. Įdomių dalykų pasakojo apie maisto gamybą, gyventojų aprūpinimą duona, mėsa, kitais produktais. Nieko gero nepranašavo ateičiai. Sužinojome, beje, kad degtinės respublikoje išperkama, maždaug, virš dešimties litrų vien degtinės ir daugiau kaip 20 litrų visokių trauktinių bei vyno kiekvienam gyventojui. Sužinojome taip pat, kad degtinės gamybinė savikaina valstybei kaštuoja 49–52 kapeikas. Neblogas biznis! Litras degtinės parduodamas, vidutiniškai, už 9 rublius, tai kiek procentų pelno išeina valstybei? Ne veltui seniai jau tvirtinama, kad visas Tarybų Sąjungos biudžetas remiasi alkoholinių gėrimų pagrindu.
Vasario 27. Antradienis
Netikusi savijauta. Bene būsiu peršalęs. Žiema šiais metais nei šiokia, nei tokia: pyškina šaltis, staiga atšyla iki trijų, keturių, penkių laipsnių, ir vėl šaltis. Daugybė žmonių Vilniuje serga keistu bronchitu, gydytojai sako, virusiniu, iki šiol Lietuvoje nežinomu.
Važiavome su Monika į Trakus. Lietkoopsąjungos rajoninėje bazėje gavome Monikai „dublionką“, gana gražią, šviesios spalvos, Monikai labai tinkančią. Džiaugiuosi dėl jos. Sumokėjome 250 rublių.
Vasario 28. Trečiadienis
Atsiėmiau iš mašininkių „Istorijų kupiškėniškų“ perrašytus tekstus. Sumokėjau vėl krūvą rublių. Dabar liko parašyti tik įvadą, ir darbas bus baigtas. O įvado rašyti negaliu: savijauta be galo prasta. Ir gana keista: temperatūros nėra, niekas neskauda, o jėgų nė už kapeiką, ir prakaitas pila, kad šlapias visas esmi. Kas gi toliau?
Parengė Antanas Šimkus