„Metų” anketa. Algimantas Bučys
2014 m. Nr. 7
1. Įpusėjo antrasis dvidešimt pirmojo amžiaus dvidešimtmetis. Kaip apibūdintumėte rašytojo vaidmenį dabartinėje epochoje? Kokiuose lietuvių autorių kūriniuose, Jūsų nuomone, labiausiai atsispindi šiuolaikinio pasaulio dvasia?
2. Cenzūros formaliai neliko. Bet jos funkciją netiesiogiai atlieka literatūros kontekstas. Ar jaučiate jį ir kaip „apžaidžiate”? Ar šis kontekstas visada yra vien tik blogis?
3. Kai kurie lietuvių autoriai (tiesa, jų kol kas nedaug) jau pradėjo rašyti angliškai. O ir kitų kūryboje netrūksta angliškų intarpų. Kokia turėtų būti mūsų „gynybos” strategija?
ALGIMANTAS BUČYS
1. Rašytojo vaidmuo dabartinėje epochoje, deja, nėra laisvai pasirenkamas. Jis primetamas. Įsivaizduokime savo gyvenimą ir mums tekusį laiką kaip kelionę milžinišku keltu iš vieno kranto (gimimas) į kitą (mirtis). Keltas šiuo atveju būtų tai, kas šios anketos klausimuose vadinama „šiuolaikiniu pasauliu”, „dabartine epocha” ir pan. Nesu pesimistas, tad nesakau, kad „Nojaus laivas” yra Dievo išrinktiesiems. Nors potekstėje lieka bjaurus klausimas: išliks ar neišliks lietuvių rašytojas kaip etninė kultūros veikėjo rūšis? Galima paklausti ir dar bjauriau: ar globalinėje šiuolaikinio pasaulio erdvėje kam nors reikalingas lietuvių rašytojas kaip etninė kultūros veikėjo rūšis?
Iš paukščio skrydžio pažiūrėjus viskas lyg ir aišku: lietuvių rašytojų padėtis niekuo nesiskiria nuo daugelio visų pasaulio rašytojų padėties. Visi jie kartu su maždaug trijomis gyvųjų generacijomis plaukia tuo pačiu keltu į nežinomą ateitį. Tačiau pamėginkim iš arčiau pasižiūrėti, kaip atrodo tarp daugybės visokiausių tautų atstovų mūsiškė pora: lietuvių rašytojas su lietuvių rašytoja. Kaip jiems sekasi gyventi ir išgyventi?
Kad nemirtum iš bado beplaukdamas į kitą krantą (turiu galvoje ne amerikiečių rašytojo Jameso Baldwino nuostabų romaną „Kita šalis” (1962) apie žmogui niekados nepasiekiamą „kitokią šalį”, bet antikinį metaforos kontekstą, kur kelionė į kitą šalį reiškia persikėlimą į kitą krantą – mirusiųjų karalystę), reikia valgyti. Bet visi žinome, kad lietuvių rašytojui „šiuolaikiniame pasaulyje” nei praktiškai, nei teoriškai veik neįmanoma išgyventi iš savo kūrybinio darbo, kol rašo lietuviškai.
Per ketvirtį amžiaus naujoje nepriklausomoje Lietuvoje jau ne viena rašytojų karta įsitikino, kad grožinės literatūros tekstų rašymas dvasine prasme tėra laisvalaikio užsiėmimas, o materialine – gryna labdara be atlygio. Tokia reali situacija, kurioje dabar atsidūrė Lietuvos rašytojų sąjungos ir kitų literatūrinių sąjungų ar draugijų nariai. Tai maždaug tūkstantis talentingų žmonių, kurie daugmaž profesionaliai arba kol kas tik mėgėjiškai valdo plunksną, atkakliai kuria arba potencialiai gali kurti lietuvių literatūrą. Juos derėtų vadinti nuostabiais idealistais. Dalis jų, jaunesnieji, neprisimena ir negali prisiminti tų sovietinių laikų, kai už vieną cenzūros palaimintą ir vienintelės leidyklos „Vaga” išleistą romaną autorius gaudavo honorarą, kurio užtekdavo nusipirkti naują automobilį arba sodybą kaime (buto mieste pirkti nereikėdavo, nes Rašytojų sąjungos nariai anksčiau ar vėliau gaudavo jį nemokamai daugiau ar mažiau sąžininga eilės tvarka). Dabar tai būtų stebuklinės pasakos detalės. Pažįstu puikų talentingą rašytoją, kuris „dabartinėje epochoje” nustojo rašyti nepelningus romanus ir jau keleri metai kuria pelningus televizijos serialų scenarijus, norėdamas nusipirkti butą Vilniuje. Ir, tikiu, nusipirks, nes yra tikras žodžio ir siužeto meistras, mano nuomone, bene geriausiai Lietuvoje išmanantis ir naudojantis šiuolaikines populiarių tekstų gamybos technologijas.
Bet ką daryti kitiems, kurie iki šiolei išsaugojo ištikimybę „nepelningai literatūrai” – poezijai, novelistikai, apysakai, romanui?
Ore sklando įvairūs naujos strategijos variantai.
Neseniai žiūrėjau (tiesa, ne nuo pradžios) laidą iš paskutinės knygų mugės, kur greta leidėjos ir knygyno savininkės dalyvavo prozos debiutantas Andrius Tapinas, pasiskelbęs, kad iš savo pirmojo romano „Vilko valanda” yra pasiryžęs užsidirbti milijoną litų. Viso pokalbio moralas ir išvada, kaip supratau, buvo maždaug tokia: kad nemirtų iš bado ir net šiek tiek užsidirbtų, lietuvių rašytojas ar lietuvių rašytoja turi ne tik parašyti ir kaip nors išleisti (kartais už savus ar mecenato pinigus) knygą – jie dar privalo ją kuo plačiau išreklamuoti, kad pelningai parduotų reklamos suviliotiems pirkėjams. Strategija puiki. Tačiau atviro ir nuoširdaus „pinigų kartos” ideologo bei praktiko A. Tapino išvystyta savo romano reklama (ne tik minėtoje laidoje iš knygų mugės) apnuogina dar vieną ir kur kas skaudesnę mūsų rašytojų problemą „dabartinėje epochoje”.
Akivaizdu, kad viešai ir plačiai (spaudoje ir televizijoje) pasireiškianti rašytojų ir jų leidėjų pozicija vis labiau koncentruojama ties vienos krypties strategija – ties primygtina Pasiūla. Kitaip tarus, atkartojama prekių reklamos technologija: mums primygtinai ir atkakliai siūloma įsigyti, tarkim, madingiausią plaukų šampūną arba drąsiai imti paskolą, kurios niekas kitas taip staigiai jums neduos ir t. t. Pasiūlos strategija įtaigi, tad nenuostabu, kad lengvatikiai mielai užkimba ant reklamos kabliuko. Tačiau reklaminės Pasiūlos technologijai visiškai nesvarbu, kas siūloma – svarbu įtaigiai pasiūlyti. Minėtoje laidoje neišgirdau nė vieno žodžio apie romano „Vilko valanda” meninę kokybę ir vertę. Gal ji buvo aptarta laidos pradžioje, tikiuosi, buvo. Nemanau, kad tie dalykai visai nerūpėtų nei autoriui, nei jo leidėjai, nei knygyno savininkei. Tai jau būtų grynas knygų rinkos cinizmas. Kiek galėjau spręsti iš laidos, visi dalyviai demonstravo aukštą meninį skonį, ypač tada, kai labai vaizdžiai išreikšdavo panieką pasaulinio garso bestseleriui „Penkiasdešimt pilkų atspalvių”. Susidarė įspūdis, kad apie tokią prastą literatūrą padorioje kompanijoje tiesiog nedera net užsiminti. O jei paminėdavo, tai visi iš aukšto sutartinai šyptelėdavo…
Laidos žiūrovui liko neaišku: kurgi čia logika? Visi dalyviai gyvai svarsto, kaip sugundyti ir užkariauti Skaitytoją (ir išgauti autoriaus juokais ar rimtai paminėtą būsimą „milijoną”), tačiau su pasidygėjimu puse lūpų pašiepia anglų prozininkę, kurios slapyvardžiu išleista trilogija uždirbo jai jau virš šimto milijonų dolerių!.. Maža to, vien pirmoji knyga jau išversta į kelias dešimtis pasaulio kalbų (lietuvių taip pat) ir net teisę sukurti filmą pagal trilogiją autorė perleido pagal sutartį su septynženkle suma. Tai iš ko čia derėtų šaipytis „pinigų kartos” atstovams ir šalininkams? Iš savo idealo, vos tik jis fantastiškai įsikūnija?
Manau, kad populiaraus rašytojo situacija dabartiniame pasaulyje turi daug gilesnes šaknis, nei atrodo žvelgiant iš Lietuvos, kur tiek daug rašytojų svajoja išplaukti „į tarptautinius vandenis”. Jau kelis dešimtmečius stebiu ir bandau aiškintis šiuolaikines bestselerių gamybos ir platinimo technologijas. Kažkada esu jau rašęs apie amerikiečių bestselerių gaminimo receptus („Literatūra ir menas”, 1985). Rėmiausi skeptišku, bet populiariu klasiku Williamu Somersetu Maughamu, kuris, nepaisydamas savo angliško skepticizmo, vis dėlto pripažino, kad bestselerių leidėjai „niekados neišloštų, vildamiesi, kad šios knygos bus masiškai skaitomos, jei tose knygose nebūtų kažko, kas privilios publiką… Nors tos knygos gali būti visiškai netikusiai sukonstruotos, netikusiai parašytos, banalios, pretenzingos, sentimentalios ir neįtikėtinos, jose turi būti kažkas, kad jos taptų plačiai skaitomos”.
Kas gi tas „kažkas”?
Anuomet gana kritiškai (kai kas sakė: „antiamerikietiška propaganda”) atsiliepiau apie amerikiečių rašytojus milijonierius ir multimilijonierius, tarp jų – Sidney’į Sheldoną (1917–2007). Net jo ankstyvieji romanai, rašyti po kelių dešimtmečių scenaristo darbo televizijoje ir kino studijose, buvo puikiai parduodami dešimtimis milijonų egzempliorių. Ir kada? Kai dar nebuvo jokių personalinių kompiuterių, o apie internetą niekas net nesapnavo! Bet jo knygų (ir naujų, ir pakartotinai leidžiamų) visada būdavo galima nusipirkti ne tik maisto prekių parduotuvėje, bet ir kiekviename Amerikos oro uosto kioske. Bet naivu manyti, kad tai buvo tik puikios reklamos rezultatas. Gal priešingai? Neįtikėtini knygų pardavimo rekordai pasiekiami tik turint neeilinį talentą. Jau pirmasis (1969) S. Sheldono romanas laimėjo ne bet kokią, o Edgaro Allano Poe premiją už geriausią mistinės ir kriminalinės literatūros debiutą. Žinoma, S. Sheldonas buvo stebėtinai produktyvus ir net nerašydavo, o diktuodavo romano tekstą, panašiai kaip mūsiškis gaivalingo talento prozininkas Jonas Marcinkevičius (1900–1953). Nenuostabu, kad S. Sheldonas, vėlai pradėjęs rašyti prozą, išleido net aštuoniolika romanų, ir įsidėmėkim – visų jų buvo parduota virš trijų šimtų milijonų egzempliorių!
Ką noriu tuo pasakyti?
Tik tiek, kad geriausia reklama knygai yra autoriaus pavardė (tegu ir slapyvardis).
Kai reklamuojamas nežinomo autoriaus pirmas romanas, skaitytojų pasitikėjimas net besaike reklama yra suprantamas. Tačiau primygtinai reklamuojamos prekės rinkoje veikia geležinis atvirkštinis dėsnis, kuris skamba labai paprastai: prekės kokybė privalo atitikti reklamuojamą. Jei ne, pirkėjas turi teisę grąžinti prekę pardavėjui ir atgauti savo pinigus, nes buvo apgautas reklamos. Tas dėsnis jau tapo įstatymu net Lietuvos prekybos rinkoje. Deja, tik ne knygų rinkoje. Nusivylęs plačiai išreklamuota knyga ir pasijutęs paprasčiausiai apgautas, skaitytojas lieka apmulkinto naivuolio situacijoje, neminint prarastų pinigų.
Šiuo požiūriu įdomus man pasirodė kauniečių literatūros kritikų pokalbis apie istorijos vaizdavimą naujausiuose lietuviškuose romanuose, kuriuos pastaraisiais metais parašė tiek užsienio lietuviai – Rūtos Šepetys romanas „Tarp pilkų debesų” (liet. 2011 m.) ir Antano Šileikos „Pogrindis” (liet. 2012 m.), tiek Lietuvoje kuriantys prozininkai – Alvydo Šlepiko „Mano vardas – Marytė” (2011), Sigito Parulskio „Tamsa ir partneriai” (2012) ir kt. Ypač įsiminė literatūrologės Simonos Siderevičiūtės atsiliepimas apie „Pogrindį”. Beveik visi pokalbio dalyviai itin santūriai vertino Kanadoje gyvenančio ir angliškai rašančio lietuvių kilmės rašytojo kūrinį. Gal todėl, kad romano herojaus prototipas, atrodo, buvo garsusis lietuvių pokario partizaninio karo dalyvis, nuostabios biografijos žmogus Juozas Lukša-Daumantas (1921–1951), kuriam pogrindyje 1950 m. (dar iki žūties) buvo suteiktas Laisvės kovos karžygio garbės vardas. Lietuviams dar gyva legenda, matyt, užstojo pačios knygos specifiką. O juk angliškai skaitančiai publikai rašantis A. Šileika turėjo įveikti visiško skaitytojų informacinio nepasiruošimo barjerą, kada, pasak autoriaus, pavyzdžiui, „Kanados skaitytojai beveik nieko nežino ir nesupranta apie tai, kas dėjosi Europoje po Antrojo pasaulinio karo, greičiausiai jie net neskiria lietuvių nuo rusų, latvių, estų, baltarusių ir kitų buvusios Sovietų Sąjungos tautų”. Kitaip tariant, A. Šileika tapo savotišku Lietuvos garbės atstovu kanadiečių literatūroje. S. Siderevičiūtė labai atvirai ir nuoširdžiai vertino romaną, bet įdomiausia, kad nusivylė ne tiek romanu, kiek jo reklama, konkrečiai – romaną reklamavusiu sociologu filosofu Leonidu Donskiu: „Tiesa, labiausiai pykau ne ant knygos autoriaus, bet ant Leonido Donskio, kuris taip skaudžiai mane apgavo knygos anotacijoje sugundęs tokia fraze, kaip „puikus siužetas ir jaudinančios žmonių gyvenimo istorijos, o ne didieji valstybių griūties naratyvai, lygiai kaip ir jautrumas detalei, greičiausiai ir yra tai, ko taip reikia šiandien ir mums, ir visai Europai”. Pasakęs, ko man reikia, ir dar palyginęs šią knygą su Balio Sruogos „Dievų mišku”, jis visiškai nuginklavo mano kritikos strėles ir paliko be žodžių, bet su klausimu galvoje, ar jis pats tikrai šią knygą skaitė.”
Skaitė ar neskaitė, dabar jau ne tiek ir svarbu. Svarbiau suvokti, kad A. Šileikos romaną L. Donskis pareklamavo iš savo tradicinės virštautinės pozicijos, tarsi iš aukščiausios kosmopolitizmo varpinės skambindamas ir skelbdamas, ko reikia „lietuviams ir visai Europai”.
Taigi – reklamuojamas ne pats romanas, o romano modelis, kuris jau turi ir savo terminą – „euroromanas”. Nesistebiu, kad pokalbio dalyviai savo ruožtu svarbiausiu kūrinio privalumu vardijo patį žanrą. Nors madingo žanro įkūnijimas kėlė abejonių: „Ką siekė sukurti Šileika, taip ir nesupratau. Tai kažkoks mirguliuojančių kontūrų euroromanas. Pagrindiniai veikėjai šiek tiek priminė legendinius Boni ir Klaidą ir jiems „prijaučiančius”: tokie pat stiprūs, bebaimiai ir pasirengę nuotykiams. <…> Jei Šlepiko kūrinyje emocijų per daug, tai čia jos reiškiamos taip primityviai ir glaustai, kad net nuostabu. Žodžiu, knyga gal skirta siužetą „šaudo-gaudo” vertinantiems vakariečiams, o ne harmonijos tarp faktų ir žmogiškumo ieškančiam skaitytojui” (Loreta Varaniūtė). Mums belieka tikėtis, kad gražiai išreklamuota A. Šileikos romano ekranizacija (dalyvaujant lietuviams) sėkmingai atliks Lietuvos vardo bei istorinės lietuvių patirties atskleidimo misiją Vakaruose, kurie iš tiesų mažai ką žino apie XX a., o dar mažiau arba ničnieko apie XIII–XVIII a. Lietuvą. Galima diskutuoti su atskirais teiginiais, tačiau kauniečių literatūros kritikų pokalbis palieka įspūdį, kad jie savo laisvais, nuoširdžiais ir savarankiškais vertinimais ima lenkti vilniečius literatūros kritikus, jau baigiančius išsikvėpti savo akademinio šnekėjimo spektaklyje su tradiciniais neklystančių mokslinių arbitrų vaidmenimis. Visą kauniečių pokalbį galima rasti Kauno menininkų namų profesionalaus meno žinių portale (http://www.kamane.lt/Kamanes-tekstai/Literatura/Apie-istorija-literaturoje).
Bandymai įdiegti euroromaną Lietuvoje dar kartą liudija nuolatos stiprėjantį lietuvių ir lietuvių kilmės rašytojų siekį naudotis jau gatavais, madingais ir populiariais (vadinasi, pelningais) Vakarų literatūros pasiekimais. Tai nėra kokia naujiena, dar XX a. antroje pusėje Mykolas Sluckis, Ričardas Gavelis, Jurga Ivanauskaitė ir kiti sėkmingai eksploatavo modernius žanrus ir pasakojimo technikas (sąmonės ir pasąmonės srautai, magiškasis realizmas ir kt.). Natūralu, kad XX–XXI a. sandūroje ir mūsų dienomis lietuvių rašytojai mėgina įsisavinti vis energingiau plintančios masinės literatūros technologijas. Gražu, kad A. Tapinas nusprendė panaudoti ypač populiarų Vakaruose, bet Lietuvoje plačiau dar nenaudotą fantastinės literatūros žanrą steampunk, ir dar gražiau, kad skaitytojai išrinko A. Tapino kūrinį geriausia 2013 metų knyga.
Bet kodėl būtent ją?
Gali kilti įtarimas, kad vien todėl, jog ji nepanaši į tradicinius lietuvių romanus ir pirmą kartą joje bandoma panaudoti retrofuturistines steampunk žanro technologijas. Ar tai jau reiškia, kad šiandien itin populiaraus Vakaruose žanro knygoje „labiausiai atsispindi šiuolaikinio pasaulio dvasia”? Juk kasmet atsiranda vis populiaresnių masinės literatūros žanrų ir net pačios knygos pateikimo technologijų. Negi dabar geriausia metų knyga Lietuvoje imsime vadinti knygas, kuriose pirmą kartą Lietuvoje panaudojami madingiausių, naujausių ar šiaip populiarių Vakaruose žanrų modeliai? Štai A. Tapinas pritaikė steampunk modelį, kitąmet kas nors pagamins knygą pagal splatterpunk modelį (prievartos, sekso, kraujo dominantė), vėliau koks nors lietuvis pirmą kartą iškeps tekstą pagal cyberpunk receptą (fantastinis ateities technikos pasaulis) ir t. t. Negi visa tai vadinsime „geriausiomis metų knygomis”?
Matyt, kiekvieną kartą vis tiek privalu prabilti apie knygos autoriaus talentą ir teksto vertę, paprasčiau tarus – apie galutinio produkto kokybę, kuri gali būti arba puiki, arba prasta, nors žanro receptas būtų pats nuostabiausias. A. Tapino knygos neskaičiau (neperku katės maiše), bet pasidomėjau fanliteratūros žinovų nuomonėmis. Šie jau turi lietuviškas nišas internetinėje erdvėje, gyvai dalijasi karščiausiomis pasaulio fandomų naujienomis, įspūdžiais apie mėgstamo žanro kūrinius, nors neretai pasirašo slapyvardžiais. Iš esmės slapyvardis didelis pliusas, nes leidžia autoriui naudotis anoniminės nuomonės laisve ne kokiems šmeižtams, bet savo mėgstamos literatūros analizavimui.
Ne taip seniai internetiniame žurnale „Fantastika internate” (Nr. 4) pasirodė plati, šmaikšti (dėl to cituodamas netaisau kalbos) ir visapusė Valko recenzija apie A. Tapino knygą. Nevaidindamas visažinio literatūros kritiko, Valkas pradeda nuo problemos, kurią ir aš čia gvildenu: pirkėjui giriama prekė ir jos kokybė. „Norėčiau kreiptis į tuos, – rašo recenzentas, – kurie knygos neskaitė, bet yra apie ją girdėję. Kažkoks stebuklingas dalykas tas marketingas – produktui dar nepasirodžius visi jau turi susidarę apie jį nuomonę, tad, tikiuosi, tamstos neprieštarausit. Taigi: ko jūs tikitės iš „Vilko valandos”? Į ką, jūsų nuomone, knyga panaši? Skaitę irgi gali įsitraukti – ko jūs tikėjotės iš knygos prieš ją perskaitydami? Paimkit lapelį ir užrašykit mintis. Dabar tą patį padarysiu aš, o po to galėsim palyginti. Užsirašėt? Aš irgi, štai: kaip ir kiekvieną kartą, kai leidžiama didžiulė reklaminė kampanija, kažkuriems velniams po savęs velkanti dar ir knygą, tikėjausi masėms skirto lengvo ir smegenų nereikalaujančio skaitalo su pradedančiam rašytojui būdingom kliurkom.
O kadangi gerb. Andrius Tapinas nustebinti nieko nesiekė, ko tikėjausi, tą gavau. Va jums ne tik mano mintys, bet ir trumpas visos knygos apibūdinimas.” Platesnis knygos panagrinėjimas prilygsta tikrai draugiškam ir kritiškam teksto aptarimui. Valkas pirmiausia apibūdina reklamose net neminėtą (kad nebūtų apribota būsimų skaitytojų kategorija) knygos adresatą. Jo nuomone, „Vilko valanda” – visoje Lietuvoje „išpiarintas” nuotykinis-fantastinis romanas paaugusiai Hario Poterio kartai – yra knyga apie tai, kaip šunys, katės, maži robotukai ir kitokie comic relief veikėjai stebi savo šeimininkų kuitimąsi su žalvarinėmis rankenėlėmis ir stiklinėmis kolbomis. Pankas [steampunk dvasia – A. B.] stimpa, tad prieš knygos skaitymą Valkui taip ir norėjos pranašauti – „turbūt jei veiksmą perkeltume į, tarkim, mokslinės fantastikos ar oldskūlinio [senosios mokyklos – A. B.] fantasy visatą – niekas nepasikeistų”. Deja, lietuvių autorius aiškiai persistengia, kopijuodamas šiuolaikinę pasaulio literatūrą. „Juk žanras netaptų vienu pagrindinių reklaminių triukų ir Andrius nesiimtų šviesti Lietuvą apie tai, kas yra garinis retrofuturizmas, jei neužsimanytų paskandinti skaitytojus jame iki ausų. Kad būtų kiek aiškiau – įsivaizduokit, jei kiekvienoje mūsų amžių aprašančioje knygoje veiksmas klostytųsi maždaug taip: „Petras įlipo į elektrinį troleibusą, o pro šalį zvimbė automobiliai su vidaus degimo varikliais. Virš galvos praūžė reaktyvine turbina varomas lėktuvas, ir Petras žvilgtelėjo į savo elektroninio telefono ekranėlį, kad sužinotų, kiek valandų.” Na, supratote.” Išlukštenamas ir siužetas su žanrui būdinga „geriečių ir blogiečių” problematika: „Dauguma kūrinio veikėjų – savimi pasitikinčios imperialistinės kiaulės be jokių kompleksų, pasiryžusios saujomis aukoti pėstininkus ir ciniškai stebėti buhalterinėse knygose besikaupiančias kaukolių krūvas. Mažuma kūrinio veikėjų – stiprūs geraširdžiai antžmogiai. Problemėlė yra ta, kad visi pirmieji stovi vienoje barikadų pusėje, visi antrieji – kitoje. Aha, gėrio ir blogio kova. Stympankinėje aplinkoje. Šventvagyste nekvepėtų tik tada, jei geriečiai būtų, tarkim, amžinai pralaiminčios žemesnės klasės atstovai arba šiaip niekam neįdomūs pacifistai, tačiau knygoje jie su priešais kovoja visiškai lygiomis sąlygomis, naudojasi gudrumu, skaitytojų užuojauta ir gariniais džeimsbondiškais divaisais. Gal kažkas pasakys, kad negalima knygos vertinti pagal tai, kiek ji atitinka žanro šabloną. Sutinku. Jeigu autorius „Vilko valandoje” spjautų į visas klišes, kūrinio šerdį atplėštų nuo postmodernistinės Makiavelio kritikos ir patalpintų į kokią kitą filosofinę terpę, jam galima būtų ploti atsistojus. Bet netalpina, vietoj to turim seilėtą motinų teresių kovą su klastingomis tamsiosiomis jėgomis, o šių pusių skirstymas – tadadam, pasiruoškit, tuoj mes kažką demaskuosim – vyksta tautiniu pagrindu. Taip, gerieji čia yra lietuviai, blogieji (įvairaus blogumo, nuo tiesiog chamų iki Belzebubo įsikūnijimo Žemėje) – visų kitų rasinių stereotipų atstovai. Ūsus piktai raito pasitempę militaristai vokiečiai, iš pabo išvirtę anglai saliutuoja jos didenybei ir į visus aplinkinius žiūri kaip į mėšlą, pikti rusai gerdami vodką planuoja eilinę naivią aferą, kaip paklojus tūkstantį saviškių gauti pusę litro naudos. Jau minėjau, užpraeito amžiaus mąstysena čia nė nekvepia, gėrio, tolerancijos, tautos ir valstybės suvokimas, kartu su geopolitine situacija, knygoje nukabintas tiesiai iš mūsų dienų.” Nuosekliai lygindamas produkto kokybę su reklama, recenzentas primena, kad „kiek kitaip romane veikia istorinės asmenybės, tačiau rezultatas toks pat. Girdėjot reklaminį lozungą, kad knygoje sutiksime keletą žinomų barzdotų dėdžių? Nuliūdinsiu, bet tai tik reklaminis lozungas. Knygos veikėjas Jonas Basanavičius lygiai taip pat galėjo būti Petru Plikanavičiumi, Antanu Nuoganavičiumi arba bet kokia kita išgalvota asmenybe, ir niekas nebūtų pasikeitę. Iš istorijos pasiskolintas tik garsus vardas, o apie tai, kuo jis galėtų būti naudingas knygai, nesusimąstyta. Išskyrus reklamą, žinoma. Prakalbus apie ją, grįžtam prie pačio pagrindinio, didžiausio ir pikčiausio knygos aspekto. Taip, visas romanas nuo pat pavadinimo yra gamintas galvojant apie komerciją. O ko jūs tikėjotės?”
Iš pacituotų Valko straipsnio fragmentų gali susidaryti įspūdis, kad plačiai apsiskaitęs ir kandžiai rašantis autorius tėra internetinio pogrindžio (undergraundo) atstovas, iš principo kritikuojantis oficialiąją kultūrą bei literatūrą. Nieko panašaus. Internetinė Valko recenzija – labai geranoriško, bet nuvilto žmogaus atsiliepimas. Gerokai papriekaištavęs dėl „kliurkų”, Valkas reziumuoja, konstatuodamas A. Tapino įnašą į bendrą šiuolaikinę mūsų literatūros situaciją: „Norėtųsi užbaigt kokiu nors pozityviu brūkštelėjimu, taigi: nors pagrindiniai romano veikėjai plokštoki, o jų priešai atrodo lyg pabėgę iš disnėjiško filmuko, protarpiais siužete pagaunamas ir rimtas, džiuginantis štrichas. Yra keli vingiai, kuriuose užkabinama didesnė, globalesnė istorija, lyg ir esanti už knygos ribų – ir skaityti darosi išties malonu. Bakstelėjimu šion pusėn knyga yra užbaigiama (neskaičiusiems: jei pirmiausia atsiversite paskutinį puslapį – linkiu paspringti), keli tokie epizodai išmėtyti po visą romaną. Jie toli gražu nėra nepriekaištingi, tačiau vis vien pretenduoja į rimtesnę literatūrą. Mielai skaityčiau knygą, sudurstytą vien iš tokių epizodų. Taip pat neskaičiusius tikriausiai domina dar vienas klausimas: ar verta? Manau – taip. Pirkti knygą gal ir ankstoka, kaina dirbtinai užkelta ir atspindi tik reklaminės kampanijos išlaidas – su mažiau pompastikos ir be tuščių puslapių veikalą galima buvo išleisti „Lietuvos fantastikos bibliotekos” serijoje ir pardavinėti po pusę Basanavičiaus [dvidešimt penkis Lt – A. B.], nieko nebūtų prarasta (išskyrus galimybę autoriui paskelbti save vienu populiariausių TV vedėjų). Tačiau daugumai knyga pasirodys tinkama praleisti vakarą su puodeliu skysčio ir neįjungiant smegenų, taip pat manau, kad ilgainiui ji taps būtinu punktu lietuvio fantastikos mėgėjo biografijoje – juk kažko panašaus mes turim nedaug. Įdomu būtų, jei ji susilauktų fanfikų ir inspiruotų bent šiokį tokį kūrybinį šurmulį (ne, tik be tęsinių – tikiuosi, A. Tapinas dar turi savigarbos). Galėtų įvykt koks nors piešinių konkursas, jei jau apie tai kalbam. Manau, net ir komerciniais tikslais prastumtas lietuviškos popliteratūros padangės pagyvinimas yra geras dalykas” (visą Valko tekstą žr.: http://fi.iliuzija.net/pdf/Fi4.pdf).
Kodėl taip plačiai nagrinėju populiarios, Vakarietiškais modeliais pagrįstos ir galingai Lietuvoje reklamuojamos literatūros santykį su jos vertinimu ir suvokimu pačioje Lietuvoje? Tik todėl, kad čia ir yra tas sūris, į kurį taip mielai žiūri daugelis lietuvių rašytojų, užmiršusių amžiną taisyklę apie sūrį pelėkautuose. Viešpataujant Lietuvoje populistinei nuomonei, esą madingiausi XXI a. žanrai „labiausiai atspindi šiuolaikinio pasaulio dvasią”, ir kai tokios knygos lengvai tampa „geriausiomis metų knygomis”, būtina kiekvienu konkrečiu atveju labai atidžiai ir visapusiškai aptarti kiekvieną kūrinį ir literatūrinį gaminį. Taip, atplaukėme į populiariosios literatūros triumfo epochą, kur daug literatūros gaminių pagal pelningus receptus. Bet kiekvieną kartą ramiai ir profesionaliai apžiūrėkime bei vertinkime galutinį produktą.
To paties atidumo bei profesionalumo turėtume siekti vertindami ir verstinės masinės literatūros kūrinius, kurie užtvindė Lietuvos knygynus. Kas iš to, kad nuo savo intelekto viršūnių pasišaipome, kaip jau minėjau, iš kultinės trilogijos „Penkiasdešimt atspalvių”? Ar ne geriau būtų panagrinėti, kodėl ji sulaukė tokio neregėto populiarumo? O ir patį masinės literatūros populiarumą iš principo ignoruojame, nors šitaip tarsi stručiai slepiame galvą į smėlį, vaizduojame, kad čia nieko reikšminga nevyksta, kad čia kažkokios namų šeimininkės griebėsi plunksnos ir kloja ant popieriaus savo erotinius sapnus… Yra ir tokių dalykų, kas be ko, bet jie niekados nepasiekia E L James trilogijos populiarumo.
O kodėl?
Todėl, kad E L James slapyvardis pridengė mažiausiai du puikius masinės literatūros specialistus – ilgametę televizijos darbuotoją Eriką Leonard (merg. pav. Mitchell, g. 1963 m.) ir jos vyrą rašytoją, televizijos ir kino scenaristą Niallą Leonardą, ne vieno tarptautinį pripažinimą pelniusio filmo autorių. Pastarasis šiandien jau ir spaudoje vadinamas savo staiga išgarsėjusios žmonos „kūrybiniu partneriu”, nors kandusis airis kietai pasišaipo iš netikėtos judviejų legendos ir tariamos seksualinės patirties. Tačiau viename interviu jis vis dėlto yra prasitaręs, kad ne kartą juodu persipykdavo, ne vienus metus aptarinėdami Erikos tekstus. Nesvarbu, kaip ir kiek kas rašė, svarbiausia, kad abu yra labai patyrę profesionalai, gerai išbandę masinės kultūros ir literatūros metodus televizijos bei kino studijose. Be to – nota bene – studijavę anglų kalbą universitetuose. Šis faktas ypač reikšmingas. Mėgindami Lietuvoje suvokti masinės, ypač erotinės šiuolaikinės literatūros sėkmę Britanijoje ir JAV, privalome žinoti erotinės literatūros tradiciją anglosaksų pasaulyje. Erotinė literatūra nuo karalienės Viktorijos puritoniškų laikų sukūrė ir nuostabiai ištobulino savo ypatingą žodyną, kupiną simbolių, užuominų, specifinių terminų ir tiesiog seksualinio gyvenimo žargono, kuris nuolat pasipildo ir atsinaujina. Ignoruodami iš principo ar nežinojimo slaptąją erotinių knygų kalbą, visados atsidursime aklavietėje – paėmę į rankas masinės erotinės (ne pornografinės) literatūros kūrinio vertimą iš anglų kalbos į lietuvių, negalėsime atsikratyti įspūdžio, kad anglosaksai skaitytojai tiesiog išprotėjo ar visiškai „nupušo”, jeigu išperka milijoninius tokio „literatūrinio šlamšto”, „banaliausio skaitalo” tiražus.
Viskas daug sudėtingiau. Ir čia nereikėtų kaltinti vertėjų. Jeigu jie pasiryžtų ir sugebėtų mums išversti ne tik pažodinį tekstą (plain text), bet ir slaptąjį žargoną, jie jau turėtų būti ne tik vertėjais, bet ir teksto iškoduotojais. O tai padaryti nelengva ir turbūt neįmanoma. Nuo minėtų Viktorijos laikų anglakalbiai literatai kūrė ir sukūrė saugų erotinės literatūros žodyną, kurio tikrąsias reikšmes nujaučia, bet negali įrodyti jokiame teisme jokie dorybės sargai. Juk ir Oscaras Wilde’as, pagarsėjęs romanu „Dorijano Grėjaus portretas” („The Picture of Dorian Gray”, 1890), buvo nuteistas ne už romaną, bet už „amoralų elgesį”, nors būtent jis bene pirmasis užkodavo „Gray” reikšmę, kurią tebenaudoja E L James ir daugelis kitų erotinės literatūros kūrėjų. Išsivertę „Gray” tiesiogiai kaip „pilkas”, nesuvoksime, apie ką čia šnekama ir kuo čia dėti kažkokie „pilki atspalviai”. Nesiruošiu analizuoti nei O. Wilde’o klasikinio kūrinio, nei E L James trilogijos, tik noriu priminti, kad mes visiškai kitaip suvoktume abu kūrinius, jei skaitytume iškoduotame kontekste, kur „Gray” reikštų heteroseksualą. Galima būtų spėti, kad O. Wilde’as labai atsargiai vaizduoja sudėtingą heteroseksualo kaitą homoseksualizmo kryptimi, lygiai kaip E L James atskleidžia heteroseksualo sudėtingumą su visokiais jo nukrypimo „atspalviais”, pirmiausia – sadomazochistiniais bei įvairiais „tamsesniais” (II knyga) bei „išlaisvintais” (III knyga) atspalviais. Yra ir kitų dekoduoto konteksto ženklų, bet tai atskira kalba. Viešai kalbėti apie juos vengiame, kaip minėjau, bet kokioje „padorioje kompanijoje”.
Vis dar vaizduojame arba vis dar esame davatkiško puritoniškumo gerbėjai ar pasekėjai. Prisimenu, kai 1990 m. laisvoje Lietuvoje buvo įsteigta sava Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, kaip steigimo grupės narys pasiūliau dviejų lygių knygų spausdinimo idėją. Pirmasis lygis būtų lietuvių literatūros klasika ir šiuolaikinių rašytojų naujieji kūriniai, o antrasis – populiarioji, tai yra masiškai perkama verstinė literatūra, kurios leidyba finansiškai maitintų nepelningus lietuvių literatūros žanrus (poeziją, novelistiką, literatūros kritiką ir pan.). Sudariau net pradinį verstinės literatūros sąrašą, kuriame buvo ir minėtas S. Sheldonas. Laimei ar deja, buvo nuspręsta, kad šitoks dviplanis „biznis” gadins profesionalios Rašytojų sąjungos prestižą. Turėjo praeiti keli dešimtmečiai, kol mano siūlyti kūriniai ėmė rastis lietuviškai mūsų knygynų lentynose. O pernai, jau mano paties nuostabai, bene pati intelektualiausia mūsų leidykla, „Baltos lankos”, pradėjo leisti dar skandalingesnės už E L James autorės Sylvios Day erotinių romanų seriją. Bet ir čia nereikėtų raukytis ar šaipytis. S. Day užčiuopė labai skaudžią ir aktualią problemą, kuri vėlgi užkoduota serijos pavadinime (Crossfire). Šį kartą skaitant visą tekstą galima būtų jį suvokti taip pat užkoduotame kontekste, o būtent – S. Day, kaip man atrodo, eksploatuoja transseksualų problematiką, kur vyrauja lyties identifikacijos mįslė: moters kūne gyvenanti vyriškoji dvasia arba vyriškame kūne slypinti moteriška esybė bando suvokti savo tikrąją tapatybę ir galimas „tikrojo savęs” susigrąžinimo galimybes. Ir ne tik – yra daugybė kitų užkoduotų prasmių, kurias suvokti daugiausia šansų turėtume skaitydami originalus anglų kalba. Net geriausi plain text vertimai gali gluminti ir kelti minėtą nuostabą: kas gali domėtis tokiu banaliu skaitalu? Bet ir lietuvių skaitytojų (daugiausia moterų) atsiliepimai apie E L James ir S. Day knygas liudija, kad lietuvės intuityviai pagavo užkoduotų problemų esmę ir pripažįsta, kad minėtos knygos padeda daug giliau suvokti savo prigimtį ir siekius lygiai kaip savo vyrų ar vaikinų prigimtinius instinktus, poreikius bei slepiamus konfliktus.
Kitaip sakant – šiuolaikinio pasaulio dvasia gali atsispindėti bet kuriame šiuolaikinės literatūros rimtajame žanre ar masinės literatūros atšakoje, tačiau jos atsivėrimo įtaigą ir gelmę lemia tik teksto kokybė, autoriaus talentas ir meistrystė.
Man nelengva atsakyti, kokiuose lietuvių rašytojų kūriniuose geriausiai atsispindi šiuolaikinio pasaulio dvasia. Po to, kai parašiau du analitinius straipsnius apie labai talentingų lietuvių rašytojų S. Parulskio ir Herkaus Kunčiaus romanus (abu tekstus galima rasti mano knygoje „Barbarai vice versa klasikai”, 2008), apsisprendžiau neberašinėti nei literatūros kritikos straipsnių, nei recenzijų. Taigi mažai ir nepakankamai domiuosi naujaisiais lietuvių rašytojų kūriniais, dažniausiai tik tais, kurie atsitiktinai patenka į rankas (kas nors parekomenduoja ar padovanoja). Tarp jų galėčiau išskirti – kaip mūsų prozos šedevrus ar gražiausius tekstus – Petro Dirgėlos „Arklių romansai: apsakymas ir romanas” (2005), Rimanto Šavelio grožines ir prisiminimų knygas, Jurgos Ivanauskaitės pirmąją knygą ir paskutiniuosius romanus, Raimondo Kašausko naujų romanų epopėją, A. Šlepiko „Mano vardas – Marytė”. Išskirčiau ir plačiau neminimus, nors labai savitus, „tylius, bet gilius” Artūro Imbraso romanus „Klajūnas” (2005) ir „Laisvės vergai” (2009).
2. Cenzūra Lietuvoje buvo oficialiai panaikinta 1990 metais, ir nuo to laiko išaugo ne viena karta, kuri net nežino, kas tai buvo. Prieš keletą metų paskambino studentė lituanistė, rašanti mokslinį darbą apie cenzūrą sovietmečiu. Susitikom ir teko kuo vaizdingiau nupasakoti, kas ta išankstinė cenzūra, kuri tikrino laikraščio maketą arba knygos rankraštį, ir tik tada, kai rankraštį ar spaudinio maketą atidžiai perskaitydavo niekam nežinomi cenzoriai ir jų nurodymu iš knygos ar straipsnio būdavo išbraukiama „neleistina” pastraipa ar koks „įtartinas” žodis, jie dėdavo savo parašą, be kurio nei laikraštis, nei knyga negalėjo keliauti į spaustuvę. Mano pašnekovės įsitikinimu, cenzoriai buvo ne kas kitas, o literatūros kritikai, vertinę jau išleistas knygas.
Paradoksalu, bet šiandien oficialiai panaikintą valstybinę cenzūrą kuo puikiausiai pakeitė vis stiprėjanti daugumos rašančiųjų autocenzūra. Tai sudėtingesnis ir pavojingesnis lietuvių literatūrai reiškinys, vertas, mano galva, nuodugnesnio aptarimo.
Sąjūdžio laikų laisvą žodį ir niekieno nevaržomą teisę viešai pareikšti savo nuomonę netrukus ėmė vis kiečiau varžyti žiniasklaidos redaktoriai. Šiemet įteikiau puikiam literatūros savaitraščiui nekalčiausią straipsnelį apie savo bičiulį Vitą Luckų, ir buvau redaktoriaus mandagiai paprašytas išbraukti vieną vietelę, kad laikraščio „nepaduotų į teismą už šmeižtą”. Išbraukiau, nes puikiai dar prisimenu savo darbą „Literatūroje ir mene” ir „Gimtajame krašte” pirmaisiais nepriklausomybės metais, kai žurnalistams teismuose pradėtos kelti bylos „dėl garbės ir orumo įžeidimo”. Vienas toks kovotojas dėl savo „garbės ir orumo” net praturtėjo, nes teismo laimėtojui laikraštis turėdavo sumokėti priteistą sumą. Pagaliau visi nustojo rašyti „kovotojo” pavardę, nes intrigantas iš nekalčiausio paminėjimo sugebėdavo išpūsti „pažeistos garbės” burbulą ir čia pat kreiptis į teismą, reikalaudamas piniginės kompensacijos už „moralinę žalą”. Naujovė prigijo ir tapo įrankiu, susidorojant su laisva žiniasklaida teisėjų rankomis, materialiai žlugdant žurnalistus. Neseniai nepriklausomas žurnalistas Gintaras Visockas buvo patrauktas į teismą, kurio sprendimu nubaustas 25 000 litų bauda (neįskaičiuojant pinigų teismo ir advokato išlaidoms padengti) už buvusio kandidato į prezidento postą Česlovo Jezersko įžeidimą. Žurnalistas kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą, tačiau ten pradėtas procesas tęsis dar kokius trejus metus, o jaunam žurnalistui iš kiekvienos algos jau išskaičiuojami pinigai, skirti byloje nukentėjusiuoju pripažintam generolui Č. Jezerskui. Neturi iš ko mokėti? Nenusimink – tave aplankys kokios nors privačios antstolių kontoros atstovas ir gražiai padės susimokėti asmeniniu turtu, bet svarbiausia – paliks tau profesinio darbo įrankį (šratinuką) ir drabužius… Galėsi ramiai pamąstyti, ko negalima rašyti…
Bylų grėsmė, atrodo, ugdo ir Lietuvos rašytojų autocenzūrą. Turbūt visa skaitančioji Lietuva keletą metų susidomėjusi sekė dviejų garsių Vytautų, beje, dviejų rašytojų – Landsbergio ir Petkevičiaus – kovas nepriklausomos Lietuvos visokių instancijų teismuose. Sutrikę buvo ir kaltintojai, ir advokatai, ir teisėjai – buvo neaišku, kaip teisti literatūrinio kūrinio autorių ieškovo iškeltoje byloje „dėl garbės ir orumo įžeidimo”. V. Petkevičius kelis kartus skambino ir prašė dalyvauti teisme kaip literatūros ekspertą. Atsisakiau. Vytautas, kaip visados, tiesiai šviesiai paklausė: „Bijai?” Atsakiau, kad mielai dalyvaučiau teisme, jeigu V. Landsbergis būtų iškėlęs bylą dėl jo paties garbės ir orumo įžeidimo. Bet jis gina savo mirusio tėvo garbę ir orumą. Mano supratimu, tai šventa sūnaus pareiga: kas apgins mirusio tėvo garbę, jei ne sūnus? „Argi tu to nedarytum?” – paklausiau. Telefono ragelyje tyla, paskui atsakymas: „Turbūt nedaryčiau…” Kiekvienas likom su savo nuomone, nors advokatui suteikiau literatūrinių argumentų. Visi žinom, kuo byla baigėsi (laimėjo V. Landsbergis su jo paties paprašyta simboline 1 lito kompensacija). Bet antikinis tragedijos dėsnis negavo atomazgos. Dabar jau V. Petkevičiaus duktė rašytoja Liuda Petkevičiūtė kovoja dėl savo mirusio tėvo garbės ir orumo pažeminimo, ir, manau, kovos iki galo, nes tai jos šventa pareiga. Senovės graikai tikėjo, kad mirtingajam neduota žinoti, kada ir kelintoje kartoje neteisingas poelgis susilaukia dievų numatytos likimo bausmės. O bylą prisiminiau ne šiaip sau. Manau, kad jos eiga ir galutiniai rezultatai įstrigo visai mūsų inteligentijai į atmintį. Kas kaip galėjo, tas pasidarė sau vienokias ar kitokias išvadas.
Baigėsi ne tik stačiokiško rašymo, kuriuo pasižymėjo V. Petkevičiaus „Durnių laivas”, bet ir paprasčiausio tiesaus ir atviro politinio romano era. Autocenzūra vis giliau ėmė vešėti lietuvių literatūroje. Pirmiausia ir skaudžiausiai autocenzūra kirto memuarams. Beveik visi jie anemiški. O juk rašo nepaprastai įdomūs ir daugiažiniai žmonės. Prisimenu, susitikom gatvėje su puikiu publicistu Albertu Laurinčiuku. Sako: „Rašau memuarus.” Nuoširdžiausiai apsidžiaugiau: „Nuostabu, Albertai, tu juk perėjai visą sovietinės valdžios aparatą skersai ir išilgai, žinai visą aukščiausios CK valdžios virtuvę, matei daugybės žymiausių komunistų karjeros ir šeimos vingius!.. Turėsim ne bestselerį, o bombą!” Rašytojas kažkaip liūdnokai žvilgtelėjo į mane. Nesupratau, ar jam manęs pagailo, ar savęs… Bombos nebuvo, nebuvo ir bestselerio, netrukus laidojom „anų laikų” populiariausią publicistą A. Laurinčiuką. Naujų laikų Lietuvai jis liko lyg ir neįdomus, lyg ir nereikalingas…
Tas pat pasakytina apie didžiumą atsiminimų knygų, ypač politikų memuarus. O juk tauta laukia ne gudrių nutylėjimų, ne savigyros, bet atviro faktų dėstymo. Užtenka prisiminti, kaip prezidento Valdo Adamkaus naujausia prisiminimų knyga „Paskutinė kadencija. Prezidento dienoraščiai” (2011) tapo bestseleriu, vos pasklido gandas, kad joje yra keletas nuoširdžių, autocenzūros neperkoštų prisipažinimų ir leidėjų neišcenzūruotų pokalbių su kitais politikais, atskleista nemaža anksčiau į viešumą neiškilusių šalies politinio gyvenimo detalių, užuominų apie politinę korupciją. Politikams, žinoma, nepatiko, kad prezidentas sulaužė nerašytą politinės konspiracijos taisyklę: „Tauta privalo klausytis, ką politikai šneka ekranuose, bet jokiu būdu neturi teisės žinoti, ką už uždarų durų jie susitaria veikti ir ką nuveikia susitarę.” Garsusis teisybės ieškotojas Kęstutis Masiulis net palygino prezidento V. Adamkaus knygą su JAV policijos paieškomo interneto žurnalisto ir garsiojo „WikiLeaks” kūrėjo (Juliano Assange’o) veikla, išviešinant šnipinėjimo praktikas, korupcijos atvejus aukščiausiuose valdžios lygiuose, diplomatinių derybų paslaptis ir pan. Palygino ir moraliai pasmerkė faktiškai už tai, kad V. Adamkus savo knygoje prabilo apie mūsų valdžios atstovų kuluarinę veiklą, prasižiojo apie tai, ką reikia nutylėti. Kitaip sakant – prezidentas kaltinamas, kad nepakankamai griežtai laikėsi nerašyto „autocenzūros kodekso”. Kai kurie nepalankiai paminėti V. Adamkaus knygos veikėjai reagavo dar ryžtingiau, žadėjo paduoti autorių į teismą. Parlamentarė Dangutė Mikutienė taip ir padarė – padavė prezidentą į teismą už jos garbės ir orumo įžeidimą ir pareikalavo, atrodo, kelių šimtų tūkstančių litų kompensacijos, pažadėjo juos atiduoti labdarai. Įsijungė prokuratūra, ėmė sklisti gandai, kad knyga bus uždrausta, o V. Adamkui gali grėsti baudžiamoji atsakomybė ir t. t. Laimei, teismas pripažino, kad „p. Adamkus išreiškė savo nuomonę, todėl negalima įpareigoti paneigti nuomonę ar atlyginti neturtinę žalą už išsakytą nuomonę net tuo atveju, kai ši nuomonė įžeidžianti, šokiruojanti ar kelianti nerimą”. Sakau – laimei, nes viskas priklauso ir priklausys nuo vieno teisėjo, kol Lietuvoje nėra prisiekusiųjų teisėjų institucijos. O tik prisiekusiųjų teismas daugelyje demokratinių Vakarų šalių yra esminis žodžio ir spaudos laisvės garantas. Pasak įžymaus britų teisės klasiko, ilgamečio vyriausiojo Britanijos teisėjo, lordo Kenyono (1732–1802) garsioje literatūrinėje byloje, „spaudos laisvės klausimo esmė labai paprasta, jeigu ją apvalysime nuo visokiausių retorinių pagražinimų, ir kiekvienas sveiko proto žmogus lengvai ją supras. Tai nei daugiau, nei mažiau, kaip galimybė kiekvienam žmogui paskelbti spaudoje viską, ką dvylika jo bendrapiliečių nelaiko smerktina, kita vertus – baustinas yra kiekvienas, kuris skelbia tai, kas dvylikos prisiekusiųjų akimis žiūrint yra smerktina ir nederama”. Kol nėra prisiekusiųjų teismo institucijos, nėra jokios garantijos, kad teisėjo sprendimas literatūrinio pobūdžio bylose nepriklausys nuo kažkieno asmeninio skonio, simpatijų ar išorinių įtaigų. O kai tokia grėsmė įsikūnija stambiomis piniginėmis baudomis, autocenzūra suveikia kaip rašytojo ar žurnalisto apynasris daug veiksmingiau nei valstybinės cenzūros laikais. Kam tai naudinga? Sunku pasakyti, bet faktas, kad mūsų Seime dar 2007 m. įregistruotas ir keturiasdešimties parlamentarų pasirašytas nutarimo projektas dėl prisiekusiųjų teismo įteisinimo taip ir guli iki šiolei nejudinamas ir, ko gero, užmirštas, argumentuojant viską Lietuvoje pateisinančia dejone – nėra tam pinigų…
Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Politikų sukeltas triukšmas dėl V. Adamkaus dienoraščių knygos tik padidino prezidento populiarumą, nors apskritai paliko slogų įspūdį, kai eilinį kartą paaiškėjo, kiek daug dar yra Lietuvoje politikų ir įtakingų žmonių, kurie įsivaizduoja, kad administracinėmis priemonėmis ir teismų sprendimais galima pribaigti minties, žodžio ir spaudos laisvę demokratinėje valstybėje. Nors gal jie savaip teisūs. Akivaizdu, kad visais panašiais skandalais buvo įvaryta nemaža baimės dėl galimų baudų ir žurnalistams, ir rašytojams, ir leidėjams.
O juk iš V. Adamkaus knygos skandalo derėtų pasidaryti priešingą išvadą: velniop tą autocenzūrą. Negaliu atsistebėti „autocenzūros kodeksui” ištikimų politikų naivumu, ypač tų, kurie taiko į aukščiausius valdžios postus. Juk šių autocenzūra prilygsta savo reitingo naikinimui. Kaip galima tikėtis, kad tauta išsirinks savo valstybės vadovais žmones, kurie bijo ar vengia atvirai kalbėtis su tauta?
Autocenzūra sėkmingai marina ne tik memuaristiką, kuri, tiesą sakant, nuo seniausių laikų, kaip prancūzai sakydavo, yra „slaptojo portfelio” literatūra, memuarai būdavo be jokios baimės rašomi šventais tikslais, idant paliudytų ateinančioms kartoms „mūsų epochos papročius, šlovę, gėdingus nuopuolius ir nusikaltimus Prancūzijai”.
Šiandieninė cenzūra baigia numarinti geriausias lietuvių politinio ir socialinio romano tradicijas. Prieš porą metų kalbėjausi su nonkonformistu rašytoju, hipių kartos atstovu Algimantu Lyva apie jo romaną „Gotika” (2005). Klausiau apie keistą vidinį prieštaravimą romano stilistikoje. Viena vertus, labai tikslios ir aštrios šiuolaikinio pasaulio ir nepriklausomos Lietuvos charakteristikos pačiame romane. Formulės tikslios, pavyzdžiui, ne kartą nusakomas aktualus kūrėjų konfliktas su nauja kultūros politika, kai nuskurdinti meno žmonės pateko paramą teikiančių biurokratų priklausomybėn: „Visi bejėgiai, visi nupirkti, niekas neturi sparnų ir niekas nesugeba skristi, visi paklūsta pragaro popiergaliams”, o remiamos programos neretai kryptingos: „Lietuvoje turi vyrauti juoda amerikietiška muzika, lėkštos televizijos viktorinos ir galbūt labai kukliai klasikinė muzika, snobiškas teatras. Negalima, nereikia, nenaudinga grįžti prie stebuklingai išgelbėtos aisčių kultūros. Globalizacijos ir informacinių sistemų amžiuje stebuklai nereikalingi.”
Akivaizdu, kad šitoks politinio ir kultūrinio gyvenimo kontekstas tiesiogiai veikia rašytojus, ir jie tikrai bando jį „apžaisti”. Deja, dažniausiai su nemažais nuostoliais savo pačių kūrybai. Socialiniuose ir politiniuose romanuose nemažai rašytojų bėga į alegorijas, ima naudotis pigoka sapnų bei haliucinacijų poetika. Tarkim, A. Lyva minėtame romane į savo herojaus rašytojo Karmino vaizduotę ir sapnus įkelia galios besivaikantį Kultūros ministerijos valdininką su jo kenkėjiškomis programomis, siužetas virsta fantastinių nuotykių virtine. Autoriaus nuomone, toks ir buvo jo sumanymas: „Gotikoje” gėrio ir blogio kova vyksta dviejuose glaudžiai susijusiuose lygmenyse: realybės ir astraliniame. Pagal gotų tradiciją pagrindinė kova dėl žmonijos likimo vyksta neregimame, mistiniame fronte, todėl rašytojo Karmino stebimi vaizdiniai yra svaresni nei realūs įvykiai. Siekiau sukurti niūrią, kruviną gotinę atmosferą, atskleisti nuožmią gėrio ir blogio kovą. Teko bendrauti su gotais, požemio kultūros adeptais. Gotika, nors ir netapusi šio judėjimo antologija, yra nakties ledi ir lordams artima, suprantama. Taigi, Vilnių užlieja kraujo banga. Šviesos vytis Dravenis kaunasi su Juoduoju laiškanešiu ir nugali demoną, na, o rašytojas Karminas, regėdamas šias haliucinogenines vizijas, semiasi drąsos ir įkvėpimo kovoti su realiais priešais – visagaliu kultūros valdininku Galigantu ir jam talkinančiais gangsteriais. Tamsa atsitraukia, tiesa, tik laikinai.” Manyčiau, kad A. Lyva sukūrė įtikinamą šiuolaikinio rašytojo, stumte įstumto į mūsų kultūros „aksominį požemį”, paveikslą.
Kiti lietuvių rašytojai panašiai stengiasi perkelti savo vaizduojamą politinę bei kultūrinę situaciją į sapnų ir haliucinacijų sritį, nepakaltinamą jokiuose teismuose. Tačiau ką turėtų jausti ir mąstyti dabartinis lietuvių skaitytojas, nukeltas į sapnų karalystėse vykstančią gėrio kovą su blogiu? Prisimenu, aš pats su dideliu vargu galėjau orientuotis pusiau simboliniuose, pusiau alegoriniuose blogio ir gėrio kovos labirintuose, kuriuos pavaizdavo Romas Gudaitis romane „Chamskio eros rytas” (1996). Sakytum, politinis romanas, kurio autorius vienas iš pirmųjų prabilo apie neigiamus reiškinius neseniai nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje. Bet koks atsargus, stropiai suabstraktintas romanisto bylojimas! Praėjo beveik dvidešimt metų, o naujausiame Vytauto Girdzijausko romane „Danguje kitaip” (2013) vis tas pats atsargus ir alegorinis kalbėjimas apie Sąjūdžio herojų likimus bei klystkelius. Žinoma, prototipų pavardės pakeistos (V. Petkevičiaus teismo pamoka), kartais beveik neįspėjamos nuošaliau nuo politikos gyvenančiam skaitytojui (ir man pačiam), todėl ir visas pasakojimas, ypač antroje dalyje (o romanas rašytas lyg ir dviem etapais: 2004 birželis – 2012 rugsėjis) persikelia į miglotų vizijų, sapnų, karštligiškos psichikos sritį, nors atskiros veikėjų frazės leidžia nuspėti kruopščiai paslėptą turinį, kuris, tiesiai išsakytas, manau, sukeltų ne mažesnį skandalą nei V. Adamkaus memuarai.
Susidaro įspūdis, kad kol kas Lietuvoje autocenzūra įsiviešpatavo ilgam. Ne vienas rašytojas gali ir turi ką svarbaus papasakoti žmonėms, tačiau… vengia. Prisimenu, Saulius Stoma, kol nebuvo dar parlamentaras ir sveikindavosi gatvėje (vėliau nebepažindavo), ne kartą aplankė mane su kokia savo knyga, o po to, kai buvo nuteistas ir išėjo į laisvę, nutarė pasitarti dėl sumanytos knygos apie kalėjimą. Aiškinau maždaug tą patį, ką A. Laurinčiukui: turi unikalią patirtį ir kuo atviriau parašysi, tuo daugiau Lietuvos skaitytojų užkariausi. Išleista knyga, deja, nuvylė turbūt ne tik mane: banalybės papasakotos, tikroji esmė nutylėta. Puiki proga parašyti atvirą knygą, būsimąjį bestselerį, prarasta. Girdėjau, šiuo metu S. Stoma rašo, pasak buvusios žmonos, dvi knygas – grožinę ir dokumentinę – apie visą Lietuvą įaudrinusius Garliavos įvykius. Vėl viskas pastatyta ant kortos: užteks ar neužteks rašytojui drąsos išdėstyti savo nuomonę, bešališkai aprašyti įvykius, pateikti surinktus dokumentus?
Kitaip sakant, Lietuvos rašytojai turi daugybę šiandien paklausių temų ir problemų, kurioms nereikėtų jokios dirbtinės reklamos. Beveik pusė milijono naujų lietuvių emigrantų – viena didžiausių temų mūsų literatūrai. Ne mažesnę tautos interesų paklausą pademonstravo virš trijų šimtų tūkstančių parašų už referendumą dėl žemės pardavimo. Iškilo problema, kokios dar nebuvo naujoje nepriklausomoje Lietuvoje: valdančiųjų politika susikirto su tautos įsitikinimais ir valia. O mūsų literatūroje – kol kas tyla.
Kaip čia neprisiminsi prieškario Lietuvos rašytojų pilietinės drąsos keliant ir vaizduojant likiminius tautos klausimus? Anuomet nei išdidusis intelektualas Vincas Mykolaitis-Putinas, nei ramusis vaistininkas Antanas Vienuolis-Žukauskas, nei karštakošis Petras Cvirka, nei amžinas maištininkas Kazys Boruta, nei išminčius Juozas Grušas, nei aukščiausios prabos aristokratas Jurgis Savickis, žodžiu, nė vienas didaus talento rašytojas nepasibodėjo įbristi į klampiausią politikos ir kasdienio gyvenimo purvą. Bent po vieną aistringą knygą visi parašė ir apie savanaudžius korumpuotus karjeristus politikoje (J. Grušo „Karjeristai”), ir apie žemgrobius (P. Cvirkos „Žemė maitintoja”, A. Vienuolio „Prieš dieną”), apie provincijos politinių veikėjų marazmą (J. Savickio „Šventoji Lietuva”), apie miesto inteligentijos išsigimimą (V. Mykolaičio-Putino „Krizė”), talentingo menininko tragediją (K. Borutos „Mediniai stebuklai”) ir t. t. Nenoriu niekam prikaišioti, tik primenu, ką darė prieškario lietuvių rašytojai, kai norėjo parodyti, kas dedasi jų nepriklausomoje Tėvynėje.
Šiandien, deja, nieko panašaus nesimato, nuolanki tyla. Atrodo, kad autocenzūra per dvidešimt metų supančiojo lietuvių rašytojus labiau nei penkiasdešimt metų vyravusi oficialioji cenzūra, nes sovietmečiu talentingiausieji rašytojai Justinas Marcinkevičius, Kazys Saja, Jonas Mikelinskas, Juozas Glinskis, Juozas Aputis ir kiti vis dėlto vedė tautą pro vingiuotas cenzūros užtvaras, rizikuodami ir karjera, ir materialine padėtimi. Ir tauta ėjo paskui juos, net tada, kai daugiatūkstantinės skaitytojų minios palydėdavo tautos dainius į paskutinę kelionę poilsiui gimtoje žemėje.
Cenzūra išugdė herojiško tipo rašytojus, o autocenzūra išperės mums tylenius ir viskam apatiškus vergus net laisvoje Lietuvoje.
3. Lietuvių literatūros istorijoje daugelį kartų lietuvių rašytojai bandydavo rašyti ne savo gimtąja kalba dėl įvairiausių priežasčių. Kartais dėl to, kad paprasčiausiai neturėjo lietuvių skaitytojų ir mėgindavo lenkiškai arba rusiškai įsiterpti į gausesnę, turtingesnę, kultūringesnę ir t. t. svetimkalbių bendriją. Ne kartą mėginta įsiterpti į anglosaksų literatūrinį pasaulį, ypač po karo, kai pusė Lietuvių rašytojų draugijos narių turėjo bėgti iš Lietuvos ir atsidūrė Britanijoje bei Amerikoje. Nenorėčiau už juos kalbėti, tad priminsiu puikaus erudito ir dramaturgo Kosto Ostrausko straipsnį apie „kūrybinius sunkumus ir perspektyvas rašant svetima kalba”. Taigi ne šiandien kai kurie lietuvių rašytojai pradėjo rašyti angliškai ir ne tik XXI a. svarstė rašymo anglų kalba galimybes bei pasekmes.
„Pastaruoju metu, – rašė K. Ostrauskas 1954 metais moderniosios literatūros žurnale „Literatūros lankai”, – mūsų literatūroje ėmė kartkartėmis pasirodyti gana įdomus reiškinys: kai kas mėgina rašyti anglų kalba. Turime jau vieną kitą tokią knygą. Taip pat spaudoje tenka kartais užtikti žinutę, jog tas ar anas yra šį tą iš savo kūrybos išsivertęs į anglų kalbą. Pagaliau, girdėti kalbos, kad štai keli autoriai net platesnės apimties savo darbus mėgina atiduoti amerikiečių skaitytojams, teatrui ar televizijai. Galų gale, yra tekę sutikti vieną kitą ir tokį asmenį, kuris, šiandien dar visiškai nežinomas mūsų literatūroje, sąmoningai ir rimtai ruošiasi išeiti į literatūrinį gyvenimą iš karto ne lietuvių, bet anglų kalba.” Turėkime galvoje, kad K. Ostrauskas čia kalba apie lietuvius pabėgėlius nuo bolševikinės Rusijos grėsmių. Tačiau istorijos ironija tokia, kad šiandien turime dar didesnę lietuvių emigraciją, kai šimtai tūkstančių lietuvių savo noru, niekieno nevaromi, palieka ūkiškai nustekentą ir dvasiškai silpstančią Tėvynę. Nereikia manyti, kad naujoji emigracija neiškels savo talentingų rašytojų, neišsiugdys lietuvių skaitytojų bendruomenės. Todėl klausimas – kokia kalba jie rašys, šiandien dar aktualesnis nei pokario emigracijos laikais. Ir čia visiškai sutinku su K. Ostrausko žodžiais, tinkančiais ir anuometinės, ir dabartinės emigracijos literatams: „Patekę į naują aplinką ir kultūrą, kai kurie, jei bent kiek sugeba, nori naujam kraštui save visą atiduoti. Šaltai galvojant, tai jokia nuodėmė: jeigu imigrantas rašytojas, vos tik spėjęs padus sušilti Amerikoje, galutinai apsisprendžia tapti „šimtaprocentiniu amerikiečiu”, tai ir jo kūryba, jeigu tik jis to nori ir pajėgia, įgyja bent kalbos atžvilgiu atitinkamą veidą. <…> Net ir tie keli autoriai, kurie išleido savo knygas angliškai, „tautos neišdavė”. Jų žygis, kaip ir tų, kurie galvotų tuo pačiu keliu eiti ar jau šį tą panašaus rankraščiuose turi, yra mūsuose šiandien gana aktualus ir jau ne kartą svarstyto „išplaukimo į tarptautinius vandenis” literatūrinės pastangos. Čia klausimas, plaukti ar neplaukti į tuos vandenis, nebus svarstomas*. Pasakytina tik štai kas: jeigu kuris mano plaukti, teplaukia. Stengtis jį prigirdyti, jei tai išvis šiuo atveju galima, nederėtų ir nėra jokio reikalo. Negi kovosi su savaip apsisprendusio ir savitu keliu pasiryžusio eiti žmogaus valia.”
Lietuvių rašytojams ir literatūros kritikams daug svarbiau išsiaiškinti rašymo angliškai galimybes ir perspektyvas. Taigi K. Ostrauskas stengiasi atsakyti į aktualius klausimus ne savo spėlionėmis ar abstrakčiais išvedžiojimais, o įvairiapuse konkrečių literatūrinių situacijų analize. Jo nuomone, angliškai rašyti pasiryžusio lietuvių rašytojo sėkmė ar nesėkmė pirmiausia priklauso nuo kalbos mokėjimo lygio, o tas lygis literatūroje privalo būti aukščiausias. Todėl vyresniosios ir viduriniosios kartos rašytojams, K. Ostrausko nuomone, pradėti rašyti angliškai šansų mažiausia: „Kad ir kaip norėtų, jie tam nepajėgūs. Jų anglų kalbos mokėjimas, apskritai paėmus, yra gerokai (jeigu ne daugiau) ribotas: trūksta ne tik turtingesnio, rašytojui būtino, žodyno, tačiau dažnai dar tenka sukti galvą dėl elementarių gramatinių ir sintaksės taisyklių. Todėl jų pastangos reikštis kūryboje anglų kalba, jei tokių išvis pasitaiko ar pasitaikytų, būtų, švelniai tariant, bergždžios ir vertos tik nusistebėjimo (čia galime būti tikrai ramūs: vyresnieji rašytojai šia prasme iš mūsų literatūros „nedezertyruos”, nes negali. Pagaliau, iš dalies, ir laiko per maža).” Mano spėjimu, gal ir dėl to, nors turbūt būta ir kitų priežasčių, ištrūkę iš sovietinės Lietuvos rašytojai Icchokas Meras, Tomas Venclova, Aušra Marija Sluckaitė ar Saulius Tomas Kondrotas nepuolė rašyti anglų kalba nei romanų, apysakų, nei apsakymų ar eilėraščių, nors gal mano informacija neteisinga, jei būta tokių plačiau pagarsėjusių bandymų.
Ypač skeptiškai vertina K. Ostrauskas tuos autorius, kurių „kūrybinis pajėgumas yra menkas. Šiuo atveju nesvarbu ne tik amžius, bet ir anglų kalbos mokėjimas. Nesvarbu, kokia kalba jie berašytų, rezultatas vis tiek neturi svarstytinos literatūrinės vertės. Tiesa, gimtąją kalbą geriau pažindamas, toks autorius turėtų būti bent stilistiniai „stipresnis”, negu anglų kalba rašydamas. Tačiau „silpnesnė” jo darbo angliškoji versija nepakelia lietuviškosios lygio, kuris yra ir palieka žemas. Tad šiuo atveju mūsų literatūra esmėje nieko nepraranda: toks autorius, rašydamas anglų kalba, „išplaukia į tarptautinius vandenis” kūrybinio lygio padugnėse, kurių jis neišvengia ir gimtosios kalbos kūryboje”.
Iš mano pateiktų citatų nesunku įsitikinti, kad K. Ostrauskas atkakliai skiria „aukštojo” lygio literatūrą nuo „žemojo”. Ir tuo nederėtų stebėtis. Juk jis rašė 1953 m., tai yra ankstyvojo pokario laikais, kai dar gyveno ir kūrė didieji amerikiečių prozos klasikai, tarp jų Nobelio laureatai, tokie meistrai, kaip Johnas Dos Passosas, Williamas Faulkneris, Ernestas Hemingway’us, Johnas Steinbeckas, vardijant tik garsiausius. Anuomet masinė literatūra dar net pardavimo požiūriu neprilygo aukščiausio meninio lygio literatūrai, kurioje šiandien vargu ar berastume bent keletą plačiau žinomų garsesnių vardų, ypač prozininkų. Aukštosios kultūros adeptas, intelektualas ir reto masto lietuvių eruditas K. Ostrauskas logiškai iškėlė idealų bet kokios kalbos mokėjimą, be kurio rašytojas visados jaus kūrybinį diskomfortą ir nebeturės stiliaus. Beje, savo nuomonę jis gausiai parėmė įvairių rašytojų, kritikų, literatų, kuriems anglų kalba nėra gimtoji, atsakymais į amerikiečių žurnalo „Books Abrad” anketą su klausimu: „Kaip užsienietis išmoksta rašyti angliškai? Čia turima galvoj ne tik tai, kaip jis išmoksta išsireikšti raštu daugiau ar mažiau suprantamai, tačiau: kaip jis išlavina literatūrinį stilių anglų kalba?” Dauguma atsakymų (1949, Nr. 2–3) atskleidė nemažai kūrybinių sunkumų.
Be abejo, būna ir laimingų išimčių: „Sutinkame visą eilę stambių rašytojų, rašiusių kartkartėmis ir svetimomis kalbomis. Paėmę, pavyzdžiui, tik prancūzų kalbą, matome, jog ja savo kūryboje yra šiek tiek reiškęsi, paminint tik kelis pastarųjų laikų vardus, Oscar Wilde, R. M. Rilke, D’Annunzio ir T. S. Eliot. Tačiau šios jų kūrybinės išvykos, išskyrus iš dalies Wilde, buvo retos bei nežymios ir jos paprastai yra traktuojamos kaip tour de force. Yra, pagaliau, dar ryškesnių atvejų, visiškai prieštaraujančių taisyklei. Joseph Conrad (Teodor Jozef Konrad Korzeniowski) rašė tik angliškai. Tačiau reikia taip pat atsiminti, kad tą kalbą jis išmoko dar prieš dvidešimtuosius savo amžiaus metus ir vėliau visą laiką gyveno Anglijoje. Šiandien net keliomis kalbomis pajėgiai reiškiasi Arthur Koestler. Pagaliau, toli neieškodami, galime taip pat nurodyti Milašių ir Baltrušaitį. Bet ir juodu kalbas, kuriomis rašė, išmoko anksti. Milašius, dar vaikas būdamas, namuose gerokai pramokęs prancūziškai, dvylika metų turėdamas jau gyveno Paryžiuje, kuris tapo nuolatine jo gyvenviete.” Prie šių vardų šiandien galėtume pridėti neretai pavyzdžiu keliamą Vladimirą Nabokovą (1899–1977), kuris vėlokai pradėjo rašyti anglų kalba (pirmą romaną „Tikrasis kunigaikščio Sebastijano gyvenimas” parašė 1938–1939 m. Paryžiuje, išleido 1941 m. JAV). Bet neužmirškime, kad V. Nabokovas gimė Rusijos turtuolių ir inteligentų šeimoje, kur kasdien buvo vartojamos trys bendravimo kalbos (rusų, anglų ir prancūzų), o guvernantė anglė išmokė jį skaityti ir rašyti angliškai anksčiau, nei jis išmoko rusiškai. O kur dar studijos Kembridže ir dėstymas anglų kalba. Neatsitiktinai pats rašytojas yra pripažinęs keistą savo daugiakalbystės natūralumą: „Mano galva šneka angliškai, mano širdis – rusiškai, o mano ausis – prancūziškai.”
Kitas dalykas, kad Amerikoje V. Nabokovo proza buvo beveik nežinoma iki skandalingojo romano „Lolita”, kurį, beje, V. Nabokovui dėl anuometinės cenzūros Amerikoje teko 1955 m. išspausdinti Paryžiaus erotinių ir avangardinių tekstų leidyklėlėje „Olympia Press”, kur leido savo knygas ir kiti amerikiečių cenzūros nepraėję rašytojai, tarp jų – Williamas Burroughas („Nuogi pusryčiai”), J. P. Donleavy („Imbierinis žmogus”). Amerikoje „Lolitą” išdrįso išleisti tik 1958 m. ir dėl savo skandalingo erotinio atspalvio (pagrindinio herojaus, beveik keturiasdešimtmečio vyro, aistringas potraukis nimfetei – dvylikametei mergaitei) romanas čia taip pat tapo bestseleriu, o mažai kam žinomas rašytojas, iki tol gana kukliai gyvenęs iš paskaitų ir vertimų, staiga išgarsėjo ir praturtėjo, pagal romaną buvo susukti du filmai, parašyti scenarijai miuziklui, operai ir net dviem baletams…
Tuos dalykus paminėjau, kad baigdamas savo atsakymus dar kartą priminčiau, ką sakiau pradžioje. Šiuolaikinis pasaulis juda į nenuspėjamą ateitį ir kartu su juo privalo judėti rašytojas, kad ir kokia kalba jis rašytų – lietuvių, anglų ar supaprastintomis anglų kalbos atmainomis – simple english (paprastoji anglų kalba mažaraščiams ir vaikams) arba basic english (daugiau nei aštuoni šimtai būtiniausių žodžių bei frazių), kurios tinka veiksmo filmams ir komiksams. Demokratinės retorikos epochoje gal ir vengiama minėti, bet akivaizdu, kad elitinę kultūrą, skirtą turtingiems ir apsišvietusiems, galutinai užgožė triukšminga, viliojanti, gundanti masinė kultūra, skirta prastai išsilavinusios, beveik suvaikėjusios daugiamilijoninės vartotojų bendruomenės skoniams ir poreikiams tenkinti. Elitinės kultūros gelbėtojai ginasi kaip gali. Net savo aristokratizmą ir rafinuotą skonį demonstravęs V. Nabokovas nesulaukė Nobelio premijos, nors 1972 m. buvo Aleksandro Solženicyno pristatytas, lygiai kaip nelaimėjo amerikiečių Nacionalinės grožinių knygų premijos, nors buvo net septynis kartus patekęs į finalą. Užtat jis tapo nuolatiniu universitetinių literatūrologų ezoterinių tyrimų objektu ir išrankių skaitytojų numylėtiniu.
Anglų kalba rašančiam kitataučiui, be puikaus anglų kalbos žinojimo būtinybės, iškyla ir kita problema – ar jį priims kita tauta, kurios kalba jis nusprendė rašyti? Sakykim, ką gali nuveikti ir ko gali tikėtis pasiekti lietuvių rašytojas angliškai kalbančiame pasaulyje? Patys anglai pagarsėjo tuo, kad beveik nesidomi net pajėgiausiomis ir garsiausiomis kitatautėmis literatūromis – tarkim, prancūzų. Kodėl anglų leidėjai turėtų susidomėti lietuvių literatūra, beveik niekam iki šiol nežinoma arba žinoma tik iš klaikiai prastų mūsų klasikos vertimų į anglų kalbą, kuri tuose vertimuose tikram anglui skaitytojui velte veliasi ir girgžda kaip smėlis tarp dantų?
Palikęs nuošaly atskiros diskusijos reikalaujančią mūsų literatūros vertimų į anglų kalbą liūdną istoriją ir visiškai neaiškias perspektyvas, palieku atvirą ir lietuvių rašytojų rašymo anglų kalba problemą, jeigu mes vertinsime anglų kalbą kaip tarptautinę šiuolaikinio pasaulio bendravimo kalbą, kol dar neryškėja jokia kita ateities globalinio masto kalba.
Viena vertus, turbūt galima būtų kartu su anglų kalba užsikrauti sau ant pečių ir anglosaksų pasauliui rūpimą problematiką, kurią vėlgi giliau pažinti būtų labai sunku, kaip ir anglosaksų pasauliui sunku perprasti istorines lietuvių tautos tradicijas ir patirtis.
Kita vertus, galima būtų, kaip matėme, skolintis madingiausias anglosaksų masinės literatūros formas bei technologijas, bet kažin ar čia staiga pasiektume populiariosios literatūros tenykščių įmantrybių, pritraukiančių milijonus fanų ir pasekėjų.
Pagaliau lieka trečia perspektyva. Turime sulaukti Lietuvoje arba emigracijoje naujos rašytojų kartos, kuriai anglų kalba būtų nuo mažens sava. Pirmieji vieversiai jau girdimi. Turiu galvoje ne tik tuos rašytojus, kurie sugeba gerai rašyti anglų kalba, bet pirmiausia tuos, kurie rašo angliškai apie lietuvių tautos istorinę patirtį ir kurių dėka pasaulis gauna progą pažinti ir suvokti unikalią Lietuvos praeitį. Panašiai kaip A. Šileika Kanadoje, angliškai rašanti amerikietė Rūta Šepetys tapo Lietuvos garbės atstove amerikiečiams. JAV gimusi, išaugusi, mokslus baigusi ir vaisingai padirbėjusi muzikinės industrijos srityje, R. Šepetys parašė knygą apie Lietuvos tragediją stalinizmo epochoje. Žinoma, dėl reklamos, atrodo, ją teko pavadinti gana pikantiškai „Between Shades of Gray” (gal su asociacija į minėtą populiarią E. L. James trilogiją), bet ne pavadinimas svarbu (lietuviškai išversta paprastai – „Tarp pilkų debesų”). Svarbiausia, kad nuoširdus pasakojimas apie lietuvių tremtinių šeimos išgyvenimus Sibire nė kiek nenuvylė amerikiečių. Priešingai – dokumentuotas tekstas sujaudino žmones, nieko apie Lietuvą nežinojusius. Ne vieną jaunesnę skaitytoją, kaip pačios prisipažino internete, romanas privertė ne kartą apsiverkti, ko jos niekados anksčiau nebuvo patyrusios, skaitydamos amerikiečių knygas. Ir štai leidybinis sėkmės rezultatas – R. Šepetys knyga jau išversta į dvidešimt šešias pasaulio kalbas ir išleista keturiasdešimt trijose šalyse…
Ko daugiau norėti ne tik angliškai rašantiems lietuviams, bet ir patiems lietuviams, kad ir kur jie gyventų – svetur ar gimtinėje Lietuvoje?
K. Ostrausko nuomone, „tuo reikalu gana plačiai ir taikliai pasisakęs J. Girnius savo straipsnyje „Beieškant kelio mūsų tautinei kultūrai į pasaulį” (žr.: Aidai. – 1953. – Nr. 4. – P. 148–157).