literatūros žurnalas

Peter Nilson. Keturi apsakymai

1994 m. Nr. 6

Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė

Peteris Nilsonas (Peter Nilson), žinomas švedų prozininkas, gimė 1937 m., astronomas, buvęs Upsalos observatorijos docentas, rašė mokslo populiarinimo knygas, neseniai išleido trilogiją kosmine tematika. Yra sukūręs keletą romanų – „Burtininkas“ (1979), „Nojaus laivas“ (1982), „Auksinė vinis“ (1985), išleidęs apsakymų rinkinių.
Tai fantastinio realizmo atstovas. Savo kūryba jis šiek tiek primena Argentinos rašytoją J. L. Borchesą. Apsakymuose maišomi mitai, legendos ir tikrovė, seniai praėję laikai ir dabartis. Į realybę autorius stengiasi įterpti fantastikos, mistikos, to, kas tebėra paslaptinga.
Apsakymų herojai – ūkininkai, pastoriai, rabinai, filosofuojantys keistuoliai, fantastiški kolekcionieriai, apsėstieji – atsiduria neįtikėtinose situacijose ir visi jie sprendžia mums įdomias būties problemas.
P. Nilsonas kritikų yra vertinamas už turtingą vaizduotę, paradoksus, gebėjimą įprasminti fantaziją, už pulkų pasakojimo stilių.
P. Nilsono apsakymų rinktinę „Mesijas su medine koja“ žada išleisti leidykla „Alma Littera“.


Teofrasto sode

Vieną vakarą senasis Teofrastas1 sėdėjo sode ir mąstė apie mirtį. Buvo vasaros pradžia, žydėjo baltieji lubinai, kielė tripinėjo kalkakmenio plokštėm, didžiuliai akmeniniai dubenys buvo sklidini drungno vandens. Kiparisų šešėliai sparčiai lipo aukštu tvoros mūru. Kai saulė dingo, dangus, gaubiantis Atėnus tebebuvo šviesus, giedras ir permatomas lyg Egipto alebastras. Kregždės paišė padangėje savo ženklus, kurių joks žmogus negali suprasti ar prisiminti. Vėjas šiureno apynius prie šiaurinės sodo sienos. Prieblandoje švietė raudonos lelijos, jų gilūs žiedai net naktį atrodė sklidini saulės šviesos.

Teofrastas galvojo apie avių kaimenes, apie laukinius žvėris, kadaise klajo­jusius po šias vietas, kur dabar buvo jo sodas. Jam dingojosi, kad tie žvėrys netrukus vėl čia klajos ir medžios, kad ir graži tvarka – jo rankų ir minčių kūrinys – vėl sugrįš. Daugelis jam sakė – ne vien pataikaudami, – kad tai tobuliausias sodas, kokį žmogus yra sukūręs žemėje. Ir vis tiek jis sunyks, pavirs dykyne, plėšikų ir gyvačių prieglobsčiu. Vilkai ir ilgaragiai jaučiai gers vandenį iš akmeninių dube­nių, mūro siena bus nugriauta, gražius rinktinius akmenis ištampys namų pama­tams, ugniakurams, avių aptvarams. Štai kaip viskas atsitiks, ir būtų kvaila visa tai neigti.

Susikrimtęs prisiminė savo knygas – žmonės netrukus ir jas pamirš. Po šimto metų nieks neprisimins nei jo balso, nei veido – kaip tų žydinčių gėlių, kurios jau po metų išdyla iš atminties. Žmonės kurį laiką dar rodys jo kapą, paskui ir jį paslėps samanos ir piktžolės.

Visa tai jam atrodė keista, beprasmiška, tačiau neišvengiama, jis norėjo protestuoti prieš dievus, bet neįsivaizdavo, kaip kitaip jie galėtų sutvarkyti pasaulį.

Susimąstęs perbraukė ranka per krūtinę ir apčiuopė bronzinį peilį odos makštyje – šio peilio jis ketino griebtis tą dieną ar naktį, kai senatvė pasidarys per sunki. Žmogui tereikia nedidelio aštraus peilio, kai jis nori leistis į Hado karalystę – tolimiausią ir stebuklingiausią kelionę. Jis sėdėjo prieblandoje, mėgindamas įspėti paslaptį: kas sukūrė tokią tvarką ir tokius dėsnius, kurių net patys dievai negali pažeisti, iš kur ta nepaprasta jėga, kurią žmonės vadina lemtimi? Kada nors jo pasekėjai akademijoj galbūt ras atsakymą. Ateityje žmonės nubraižys žemėla­pius, suskaičiuos žvaigždes ir aprašys visų kraštų ir jūrų gyvūnus ir žvėris – nieko neliks neištirta. Bet kam viso to reikia, jeigu žinai, kad net ir šis pažinimas kada nors turės žūti? Koks keistas ir koks neprotingas pasaulis, tačiau neįmanoma jo įsivaizduoti kitokio. Net mūsų sapnai, mąstė jis, priklauso pasauliui, kuriame gyvenam įkalinti amžinose jo sienose. Pasaulyje, kuriame per milijonus metų kaupiamos žinios, net ir dievai ilgainiui pasirodys besą neišmanėliai ir naivūs kaip vaikai: tai kokia gi dievų prasmė?

O kas neleidžia dievams kaupti žinių, liūdnai galvojo Teofrastas. Kodėl jie nesiekia pažinimo, kaip mes? Kodėl pažinimas neturi ribų, juk mūsų protas gali tyrinėti begalybę, laiką ir jo savybes?

Čia jis išgirdo kažką krebždant prie vartų. Tai buvo berniukas, jis mėgino įeiti į sodą.

Išsiblaškęs Teofrastas atsistojo, ketindamas nuvyti ramybės drumstėją. Tačiau vaikas netikėtai pralindo tarp dviejų metalinių virbų ir įsmuko vidun lyg koks žvėriukas. Įsisprendęs rankom į šonus, jis tarė:

– Būk geras, parodyk man šito sodo šeimininką!

– Aš ir esu jo šeimininkas, – suirzęs atsakė Teofrastas, – Ko tau reikia, padauža?

Tik dabar pamatė, kad tas berniukas daug vyresnis negu jam iš pradžių atrodė: jis galėjo būti keturiolikos ar net penkiolikos metų.

– Aš norėjau kai ko paklausti to išmintingo žmogaus. Jeigu jūs tas, kurio ieškau, gal sutiktumėt šiek tiek pasikalbėti?

– Nors aš ir senas, bet dar nesu priskirtas prie išminčių.

– Bet žmonės sako, kad jūs Atėnuose pats išmintingiausias, – žvaliai atsakė jaunuolis.

Tai išgirdęs Teofrastas atsiduso.

– Jei ilgai nešnekėsi ir pasitenkinsi trumpu atsakymu, tai klausk. Šiaip aš nemėgstu nekviestų svečių savo sode.

Jie susėdo ant marmurinio suolo priešais dubenį su vandeniu. Akmuo buvo įšilęs, sode tvyrojo tyla ir ramybė. Prieblandoj lyg baltos liepsnos švietė lubinai.

– Ar teisybė, kad viskas pasaulyje kartojasi, kaip sako žmonės? – paklausė vaikinas. – ir jūs, ir aš, ir žvaigždės, ir tos gėlės jūsų sode jau daug kartų buvo – vadinasi, viskas kartojasi per amžius?

Teofrastas linktelėjo, jis jau šimtus kartu yra šitaip sakęs, kad taip mano daugelis mokytų vyrų: visatos istorija kartojasi per amžių amžius, jį tarsi primena vis iš naujo skaitomą knygą, pasaulio kaita neturi nei pradžios, nei pabaigos.

– Mudu jau sėdėjom čia, ant šito suolo, vieną vasaros vakarą prieš trisdešimt šešis tūkstančius metų, o dabar štai vėl čia atsisėdom. Žydi tokie patys lubinai, toks pat akmuo šildo mūsų nugaras, tokios pat kregždės nardo po sodą. Tai galbūt svarbiausia, ką mudu žinom apie būtį. Šituos žodžius aš jau esu sakęs daugelį kartų ir dar ne sykį juos pakartosiu ateityje. Ši tiesa ir visos kitos tiesos gali kartotis be galo.

Gal jis be reikalo įsileido į tą kalbą, kurios vaikinas nepajėgs suprasti.

– Tada galima įsivaizduoti, kad pasaulis gali būti pamirštamas, taip kai žmogus senatvėje užmiršta tai, kas yra buvę, – visai kaip suaugęs pasakė paauglys, žiūrėdamas į prieblandą. – Arba susidėvi, sugenda, kai apsisuka didžiulis kosminių metų ratas – tada viskas sunyksta, nuvysta, pavirsta į nieką o paskui vėl atsinaujina.

– Pasaulis sukurtas tobulai, – suirzęs paprieštaravo Teofrastas. – Jis negali susidėvėti. Kokia būtų netobulos visatos prasmė?

Jis įkvėpė oro, pakrutino pečius – lyg norėdamas atsikratyti susierzinimo. Pagalvojo apie savo sodą. Ir šitas sodas tobulas – tarsi nedidelis visatos veidrodis, šitas sodas išnyks ir vėl atsiras amžių bėgyje, ir tai įvyks per trumputę amžinybės akimirką. Jeigu pasaulių kaita turi kokią nors prasmę, tai ir jo sodas yra tos prasmės dalis.

– Galima įsivaizduoti, – toliau kalbėjo vaikinas, – kad dievai sapnuoja gražius sapnus ir kad mūsų pasaulis gimė tada, kai dievai pamėgino paversti tuos sapnus tikrove.

– Čia jau, žinoma, kvailystė.

– Ar aš visą laiką toks pat – buvusiam ir būsimam savo gyvenime?

– Taip, toks pat, ir tavo likimas lygiai toks pat.

– O jeigu kas nors bloga man atsitiks šiame gyvenime, – lėtai kalbėjo vaikinas, – negi aš nieko negalėsiu padaryti, kad tai nepasikartotų?

– O ką gi tu gali padaryti? Visa, ką tu darai, yra tas pat, ką tu darei anksčiau ir ką darysi ateityje. Kad ir ką tu sugalvotum, tai būtų tie patys dalykai, ką tu buvai sumanęs ankstesniame savo gyvenime.

Vaikinas sugniaužė kumščius, prispaudė krumplius prie marmurinio suolo ir tarė:

– Bet juk turi būti koks nors būdas pasauliui pakeisti!

Teofrastas nusišypsojo.

– Tokios kalbos būdingos jaunystėj, kai dar nežinai savo likimo. Kas burnoja prieš dievus, tas nieko apie juos neišmano. Drąsa dažnai būna neišmanymo ženklas.

Jis vėl nugrimzdo į savo mintis. Pamiršo šalimais sėdintį svečią. Teofrastas pažvelgė į dangų – jo veido švietė pasigėrėjimas, kurį pajusdavo galvodamas apie pasaulio tvarką. Net ir dūlėjimas yra tvarkos dalis. Net ir senatvė, ir mintys apie mirtį, primenančios tą bronzinį peilį. Visa, ką dievai ar žmonės sukūrė iš chaoso, netrukus išnyks. Viskas gimsta iš chaoso ir vėl amžiams bėgant sugrįžta į jį, bet pasaulis išlieka su savo amžinąja kaita, naktim ir dienom, dievais ir katastrofom, griuvėsiais ir žmonių kartomis. Bet kam tas kartojimasis? Kam reikalinga tokia kaita? Kokia viso to prasmė?

– Mirė mano sesuo, – netikėtai prabilo vaikinas. – Atradom ją šulinyje.

Teofrastas krūptelėjo.

– Tavo sesuo mirė, – sumurmėjo. – Vadinasi, tu – žmogus. O aš net ėmiau manyti, kad tu esi jaunas dievas, atsiųstas čionai manęs gundyti.

– Dabar jau niekas nieko negali pakeisti, – kalbėjo vaikinas. – Sako, net oras neįstengia prikelti mirusių. Bet tai tikrai neturi kartotis. Mano sesuo neprivalo kituose gyvenimuose vėl nusiskandinti. Reikia rasti būdą ir sutrukdyti.

Teofrastas vėl nusišypsojo, bet nieko jam neatsakė. Maloniai jautė nuo akmeninio dubens su vandeniu sklindančią šilumą. Sode pasidarė visiškai tylu, kregždės nebeskraidė padangėj.

– Reikia rasti būdą ir sutrukdyti, – pakartojo vaikinas.

Jaunas jo balsas skambėjo agresyviai, ryžtingai, bedieviškai.

– Žmogus nieko nelaimi, mesdamas iššūkį dievams. Jeigu nebeturi ko pa­klausti, gali sau eiti namo.

– O kas atsitiktų, jeigu aš padaryčiau tai, ko niekas nepadarė per amžius? Jei man pavyktų bent akimirksniui sutrikdyti kosminę kaitą?

– Tokios mintys yra beprasmės.

Jis atsigrįžo į jaunuolį, apkabino jo siaurus pečius ir kalbėjo toliau:

– Yra kažkas, ką mes vadinam lemtimi. Aš nežinau, kas tai, nieks to nežino, žinau tik tiek, kad joks žmogus negali nuo jos pabėgti. Antraip reikėtų bėgti nuo paties gyvenimo.

– Tai aš jau eisiu, jeigu jūs negalit man padėti.

– Ko tu iš manęs tikėjaisi? Turėtum suprasti, kad dar esi vaikiškas. Kaip aš galėčiau padėti žmogui, aplenkdamas jo lemtį? Net pats Dzeusas negalėtų šito padaryti.

Vaikinas atsistojo ir neatsisveikinęs lėtai nuėjo vartų link. Jo žingsniai nutilo. Bet jis netrukus grįžo atgal.

– Man atrodo, kad yra išeitis, – tarė jis prikimusiu iš susijaudinimo balsu.

Stovėjo atokiau, tamsoje, ir Teofrastas vos begalėjo įžiūrėti jį.

Virš sodo pamažėl žiebėsi žvaigždės.

– Išeitis? Kokia išeitis?

– Sutrikdyti pasaulio kaitą, kad niekas nebesikartotų.

– Tokios kvailystės dar nesu girdėjęs. Eik šalin.

Tačiau jaunuolis priėjo arčiau.

– Jūs man sakėt, kad aš kaip jaunas dievas. Ir dievai gali turėti seserų, prigėrusių šuliny. Polideikas buvo dievų sūnus, o jo dvynys brolis buvo mirtingas.

Teofrastas žiojosi kažką sakyti, bet susilaikė.

– O jūs tvirtinat, kad likimo negalima pakeisti. Jūs pats save apgaudinėjat. Turi būti išeitis.

Teofrastas pajuto išilgai nugarkaulio nubėgantį keistą šaltį atrodė, lyg į sodą įsiveržė žiemos vėjas, tik jis perbėgo ne oru, o marmurinio suolo atkalte, į kurią buvo atsirėmęs.

Baltųjų lubinų fone dar buvo galima įžvelgti tarsi šešėlį stovintį jaunuolį.

– Teatre kas vakarą vaidina tą patį veikalą. Kiekvieną vakarą gali nuėjęs pamatyti, kaip miršta tie patys žmonės, jie gyvena ir miršta, kaip jūs arba aš. Rodos, kas čia ypatinga? Bet jeigu kuris nors užliptų ant suolo ir nutraukęs spektaklį įrodytų, kad tragedija klaidingai parašyta, kad įvykiai turėtų klostytis kitaip ir žūti visai kiti žmonos, tada apskritai nebegalėtų vaidinti to spektaklio vaidinimas pairtų.

– Šitaip negali būti! – pratrūko Teofrastas. – Atėnuose nėra taip atsitikę ir kitur taip nebuvo…

– Bet nutilo supratęs, kad sako netiesą.

– O aš neabejoju, – atkakliai tvirtino vaikinas, – kad pasaulio karta sutriktų, jei kas nors pasakytų šią tiesą, kad ir kokia šventvagiška ji būtų.

Jo balsas skambėjo šaltai, nepermaldaujamai, kaip Aristotelio, prieš penkias dešimt metų triuškinusio savo priešininkus.

– Tu pats nelabai suvoki, ką šneki, – bejėgiškai papriekaištavo Teofrastas. – Jeigu ir būtų pasakyta tokia tiesa, jos niekas nepaisytų prasidėjus naujam kaitos ciklui. Paskui ji būtų atrasta iš naujo ir vėl pamiršta – šitai kartotųsi per amžius. Visatos negalima paveikti žodžiais. Jos apskritai neįmanoma pakeisti. Dievus dar galbūt galėtume perkalbėti ar papirkti, tačiau lemties nepalenksi į savo pusę.

Šešėlis sujudėjo tamsoje. Jaunuolis priėjo dar arčiau. Tamsa tarytum prasi­skyrė. Gal tai iš tikrųjų buvo ne žmogus? Jis vėl atsisėdo ant suolo, tik šį kartą ant paties kraštelio, kuo toliau nuo senio. Paskui pasislinko arčiau. Jo artumas Teofrastui kėlė baimę.

– Dabar aš pasakysiu, kaip viskas galėtų būti, – kalbėjo jis. – Man Apolonas tai atskleidė sapne. Papasakosiu ir išeisiu.

Pienburnis, pamanė Teofrastas. Kvailas kaip avis. Likimas nubaus jį. Teof­rastui ėmė spengti ausyse. Vaikino balsas virto monotonišku dudenimu – čia garsiau, čia tyliau jis veržėsi į spengiančias Teofrasto ausis; tas įžūlus pasakoji­mas išgąsdino jį. Jaunuolis kalbėjo apie pasaulio sukūrimą, žvaigždžių atsiradimą iš tamsos, apie gyvūnų kaitą bėgant šimtmečiams, apie žmogaus išsivystymą iš gyvulio, apie erdves ir protu nesuvokiamą tuštumą, nepaprastas keliones po ją ir žmogaus lemtį iki Paskutiniojo Teismo dienos, iki jam iškeliaujant į amžinybę.

Teofrastas sėdėjo susikūprinęs, jam atrodė, kad jis girdi bylojant patį Apolo­ną ar jo sūnų, o gal tą nelaimingąjį pusbrolį Orfėją, kuris kalbėdavosi su paukščiais ir buvo moterų sudraskytas. O gal tai buvo kuris kitas, išdrįsęs atskleisti mirtin­giesiems draudžiamus dalykus. Teofrastas išgirdo apie materiją, lengvesnę už vėją, apie Žemės atsiradimą, žemynus, judančius per amžius sykiu su žmonėmis ir gyvūnais. Sužinojo apie visatą be dievų ir be likimo lėmėjo: bet kurgi dievai gali būti, jeigu ne visatoje? Negi jie norėtų įteigti žmogui, kad jis pats juos sukūrė. Teofrastas pasipurtė vydamas šalin tokias įžūlias mintis. Tačiau vaikinas porino kaip jaunas Homeras, lyg Heziodas ar Pindaras.

Gal šitam jaunuoliui skirtas baisus ir didingas likimas, kaip Fajetonui?

Vaikinas pagaliau nutilo.

– Atleisk, kad buvau tau šiurkštus, nemandagus, – dusliai pasakė Teofrastas, apimtas pagarbios baimės. – Nemaniau, kad jaunuolio galvoj gali būti tokių minčių. Tu mane gąsdini. Galbūt kada nors pranoksi patį Homerą. Jei išsiugdysi savo dovaną, galbūt pralenksi Heziodą ar net Pindarą. O gal tu iš tiesų persirengęs dievas? Sakyk, kas tu iš tikrųjų esi?

Tačiau vaikinas neatsakė.

Teofrastas susikūprino, pasijuto sužvarbęs, nors vasaros naktis buvo šilta. Vis nėjo iš galvos neįtikėtinas vaikino pasakojimas, galintis sugriauti pasaulio įvaizdį. Tas jo kalbėjimas buvo ne iš šio laiko. Neįtikėtina, kad tokios mintys egzistuoja, kad žmogaus protas gali jas sukurti. Gal čia ir bus tas moterų geidžiamas Orfėjus? Ar koks nors kitas dievų vaikas, niekinantis savo tėvus? Jaunuolis daug išmintingiau pavaizdavo visatą, negu dievai sukūrė ją žmonėms. Tas jo pavaizduotas begalinis pasaulis nepalieka vietos dangui. Tai neįtikėtinas, įžūlus, gėdingas dievų dergimas.

Jeigu tas vaikinas čia pat nesėdėtų, Teofrastas manytų, kad sapnuoja.

– Dabar supratot, ką aš turėjau galvoj? – paklausė jaunuolis. – Pasaulį galima pakeisti ir žodžiais. Tereiktų pasakyti tiesą apie laiko tėkmės beprasmybę.

– Aš neneigsiu, kad žodžiai turi didelę jėgą, – sumurmėjo Teofrastas. – Niekada to nesu neigęs.

Jam dingtelėjo mintis, kad pasaulis jau bemaž pasikeitė. Arba netrukus pasikeis, jeigu tai, ką jis dabar išgirdo, pasieks ir kitų ausis.

– Ar tu visa tai kam nors kitam pasakojai?

– Kam gi aš galėjau pasakoti?

Teofrastas atsitiesė. Tamsoje juto savo sodą, regėjo vandenį, kuriame atsi­spindėjo žvaigždės, lubinų baltumą, taką, išgrįstą šviesiomis kalkakmenio plokš­tėmis. Jį apėmė gilus liūdesys, kad visa tai žus ir galbūt niekada neatgims. Jei sutriks laiko ratas, nebeliks ir šito sodo. Nieko nebeliks, jei būtį valdančios jėgos kitaip sutvarkys pasaulį.

– Žodžiai gali turėti baisią jėgą, – sumurmėjo jis.

– Tai aš jau eisiu, – tarė vaikinas. – Man atrodo, kad jūs negalit man padėti.

– Neik, – pratarė Teofrastas. – Tu privalai pasilikti čia.

Pasigraibęs jis apčiuopė bronzinį peilį.

– Žodžiai gali turėti baisią jėgą, – pakartojo švokštaudamas. – Jie iš tikrųjų gali sugriauti ir pakeisti likimą. Mes turim bijoti savo žodžių. Nevalia jais švaistytis bet kaip. Tu neturėtum kartoti to, ką man čia kalbėjai. Pažadėk man, kad tylėsi. Jei nelaikysi liežuvio už dantų, sukelsi baisingą sumaištį. Sugriausi visą pasaulio tvarką.

– Bet aš kaip tik to ir noriu. Kodėl aš turėčiau tylėti? Argi Prometėjas, atnešęs žmonėms ugnį, nesugriovė pasaulio?

Teofrastas kairiąja ranka apkabino vaikino pečius. Jeigu jis dievas ar dievo sūnus, tai mano poelgis nepadarys jam žalos. Gal tik pražudys mane. Bet jeigu jis žmogus – aš neturiu kitos išeities.

Jis išsitraukė iš makšties peilį. Vaikinas to nepastebėjo. Teofrasto ranka dar buvo stipri. Smeigė jam teisiai į širdį.

Švintant užkasė lavoną prie akmeninio dubens su vandeniu. Paskui pajuto tokį nuovargį, tokį liūdesį ir pasibjaurėjimą, kad niekam neįstengtų apsakyti. Nužudė jaunuolį, kuris, ko gero, būtų prilygęs Homerui. Tačiau jis buvo priverstas tai padaryti. Gal jis ir buvo dievų sukurtas šitam žygiui? Ir šį nusikaltimą jis kartos per amžius – tokia jo lemtis. Jo dalia – gelbėti visatą nuo pasikeitimų. Nusiminęs Teofrastas pažvelgė į savo atspindį vandenyje ir atsitiesęs prakeikė dievus.


Žydo kamuolys

Tą dieną, kai Svenui Benediktui turėjo sueiti šešiasdešimt metų, pas jį iš Lamhulto dviračiu atvažiavo geležinkelio stoties darbuotojas ir išėmęs iš liemenės kišenės paliko spausdintą popierėlį su rausvu krovinių tarnybos antspaudu. Tas antspaudas buvo sunkiai įskaitomas, tačiau stoties viršininkas rašo, kad ant bėgių stovi vagonas ir laukia sukaktuvininko. Svenas pasikinkė arklius, pasiilgino veži­mą, uždėjo gardis šienui vežti ir kai vakare atsidūrė prie vagono, pamatė didžiulį ritinį virvių, atsiųstą iš Karlskrunos; siuntėjas nebuvo nurodytas.

– Kokių čia velnio virvių tiek prisipirkai? – sududeno stoties viršininkas. – Aš kaip gyvas nesu matęs tiek virvių.

Svenas, visoje apylinkėje žinomas keistais savo turtais, iš nuostabos net skrybėlę nusiėmė. Paskui ant kaktos užkėlė akinius ir vypsodamas pasikrapštė ausį. Po to sudejavo lyg smarkiam skausmui surėmus ir pralemeno:

– Tai čia man? Tos visos virvės?

– Žinoma, tau, – šyptelėjęs atsakė stoties viršininkas. – Argi tu jų nebuvai užsisakęs?

– Iš tikrųjų, matyt, pats Velnias apsigyveno toj Karlskrunoj, – keiksnojo Svenas Benediktas.

Lamdydamas skrybėlę jis trypčiojo ir kramtė ūsą. Paskui nusikeikęs virpan­čiom rankom susižvejojo dėžutę uostomojo tabako. Kelis kartus apėjo virvių ritinį, pabaksnojo botkočiu ir kažkam pagrūmojo. Tokios dovanos jis tikrai nepageida­vo. Jis net nesuprato, ką tos virvės čia turėtų reikšti.

Prireikė keturių vyrų tam ritiniui iškelti iš vagono ir įversti į Sveno vežimą. Grįždamas namo jis buvo priverstas važiuoti lėtai, o į kalną, išlipęs iš vežimo, net ėjo pėsčias, kad arkliams būtų lengviau. Kaip parvažiavo, buvo jau juoda naktis. Įtūžęs, nusiplūkęs įrideno ritinį klojimo pašiūrėn.

Ten jis ir gulėjo užmestas šiaudais. Tarpais Svenas jį visai pamiršdavo, bet kai vėl aptikdavo, imdavo piktai ir apmaudžiai plūstis – tokie prakeiksmai siunčiami tik mirtinam priešui. Ką tas virvių ritinys turėjo reikšti, taip niekas Mioklehulte ir nesužinojo. Kokia prasmė siųsti tiek virvių žmogui, kuriam sukanka šešiasdešimt metų? Gal toji virvė buvo koks Dievo stebuklas, kaip daug kas šioje materijos karalystėje, o gal Velnias tikėjosi kokios nors naudos, nusiųsdamas virvę senam ūkininkui? O gal koks kaimynas nutarė jį šitaip sugluminti? Taigi Svenas Bene­diktas mėgino įspėti šią mįslę, kaip ir daugelį kitų paslaptingų dalykų, bet, kiek aš žinau iš savo tėvo, niekada jos taip ir neįminė. Dar esant Svenui gyvam žmonės tvirtindavo, kad jis daug ko imasi, bet retai ką pabaigia.

Vieną dieną jam toje klojimo pašiūrėje išsiliejo kraujas į smegenis – gulėda­mas ant šiaudų, vakare ir mirė. Užbaigė savo gyvenimą palikdamas daug pradėtų darbų.

Svenas Benediktas buvo pasiturintis ar bent jau viskuo apsirūpinęs. Jo namai buvo pilni keistų, neregėtų daiktų, susikaupusių paveldėjimo būdu per penkias kartas – dar nuo Aklojo Janingo laikų. Dabar visa tai bus ištampyta į visas puses, nes Svenas vaikų neturėjo. Prisiekusysis tarėjas, atėjęs aprašyti turto, ilgai vaikš­čiojo įtraukdamas į savo knygą runomis išmargintas lazdas, Nojaus arkos ir kaizerio Vilhelmo paveikslų reprodukcijas, surūdijusias pabėgių vinis, kurias Svenas jaunystėje buvo pasivogęs nuo gelžkelio, garnių ir apuokų iškamšas, krūvą užsieninių knygų, kurių niekas neįstengė perskaityti, seną pergamentą, bene su popiežiaus parašu, tuščias parakines ir didžiulius alaus kaušus, kurie buvo naudojami kaip naktipuodžiai, katalikybės laikų alavines žvakides, Šiurpą keliantį šunį iš alebastro, kuris žibėdavo židinio šviesoje, krauju apskretusią špagą, suvyniotą drobę, vaizduojančią besimaudančią Zuzaną, nutapytą kažko kokio Olando, raktą nuo senosios Vrigstado bažnyčios, gabalėlį marmuro iš Romos teatro, kur imperatorius Neronas pasmerkdavo krikščionis liūtams, indą senovi­nių, plonų kaip medžio lapai monetų, kurias Sveno tėvas buvo radęs ardamas lauką, vadinamą Žąsies kaklu, didžiulę, beveik dviejų uolekčių ilgio plunksną, ją, kaip buvo pasakojama, pametusi kažin kokia dangaus būtybė, 1734 metų naktį įskridusi virš Mioklehulto kaimo, alavo blizges ir laikrodžio pasvarus su įrėžtais burtaženkliais, porcelianinę dėžutę, kurios dangtelį puošė moters galva, tokia įstabiai graži ir tikroviška, kad atrodė kaip gyva, peilius, molinius puodus ir prieštvaninę dalbą, be to, vežimus, katilus, įvairiausius įrankius, per šimtmečius naudotus ūkyje, kirvarpų išvarpytas sūrių pintines, apipelijusius sviesto muštukus, išdilusias pustykles, suplyšusius tinklus vilkams gaudyti, sulūžusį supamąjį krėslą, didžiulę ąžuolinę spintą, kurioje turėjo būti net septyniasdešimt slaptų skyrelių, nors pavyko surasti tik devynis, alavines ir švinines sagas ir šiaudinę kasą, kurią Sveno senelio tėvo brolis turėjo įsidėjęs į savo skrybėlę mūšyje prie Poltavos. Prisiekusysis tarėjas liepė sudeginti daug daiktų, kurie jam atrodė beverčiai, nes turto aprašas ir taip jau buvo aštuoniolikos puslapių, kai jie susigriebė užmiršę dar tą ritinį virvių.

Samdiniai išrideno jį iš klojimo pašiūrės ant grendymo, kad prisiekusysis tarėjas galėtų iš arčiau apžiūrėti. Šis stovėjo priblokštas ir kasėsi pakaušį nežino­damas, kaip jį aprašyti.

Visą tą dieną ir dar gerokai po vidurnakčio Sveno sodyboje buvo ginčijamasi dėl virvių ritinio vertės.

Kitą rytą visas ritinys buvo išvyniotas. Tai buvo be galo ilga virvė – net didžiausiam karališkajam laivui jos būtų užtekę ir dar likę. Virvinėm kilpom buvo nuklotas visas kiemas ir sodas, jos vingiavo aplink šulinį ir trobą. Kol buvo surasti abu galai, net keturis kartus reikėjo traukti ją per visą Avių ganyklą iki pat vartų ir atgal, keletas jauniausių ir veikliausių paveldėtojų šokosi matuoti sau po gabalą, bet niekaip nesutarė dėl ilgio. Atėjus vakarui, iš lūpų į lūpas buvo perduotas toks uolekčių skaičius, kokio niekas nebuvo girdėjęs nuo tada, kai Kristijanas Karlbergas mėgino skaičiuoti žvaigždes. Paveldėtojai nusprendė pasikviesti lensmaną, kad tas dar kartą išmatuotų virvę.

Lensmanas buvo raginamas atvykti nedelsiant, nes ir į trobą nebuvo galima įrengti neužkliuvus už virvės.

Dvi dienas lensmanas matavo tą virvę pas Sveną Benediktą iš Mioklehulto kaimo. Jis liepė raštininkui Anbumui eiti keliais ir matuoti uolektim, o pats tik rašė ir kraipė didelę savo galvą, nes tai jam atrodė visai nereikalingas ir keistas darbas. Kitos dienos vakare prisidūsavęs, bambėdamas sudėjo visus skaičius ir pasakė, kad virvės ilgis – šeši tūkstančiai šeši šimtai šešiasdešimt šešios uolektys, kas atitiko tris tūkstančius devynis šimtus devyniasdešimt šešis metrus.

Prisiekusysis tarėjas atsisėdęs skaičiavo, kiek metrų turėtų tekti kiekvienam paveldėtojui, kai kažkuris prisiminė, kad šeši šimtai šešiasdešimt šeši yra žvėries skaičius iš Apreiškimo, kitas pridūrė, kad trys tūkstančiai devyni šimtai devyniasdešimt šeši – tai tas pat, kas šeši šimtai šešiasdešimt šeši padauginta iš šešių. Vadinasi, žvėries skaičius keletą kartų pasikartoja virvės ritinyje.

Tą vakarą Sveno sodyboje visi keiktinai prakeikė nevidoną, kuris Svenui Benediktui atsiuntė tokį ritinį virvių. Kokia prasmė siųsti Mioklehulto kaimo ūkininkui tokią ilgą virvę, kurios užtektų viso kaimo valdoms apjuosti? Gal tas ritinys buvo vogtas? Gal buvo laimėtas juodąja magija ar burtais? Kažkuris tvirtino, jog Velnias atsiuntė šią virvę, kad Svenas ir visa jo giminė pasikartų.

Prabėgo daug metų, dabar jau buvo vėlu važiuoti į Karlskruną ištirti to reikalo. Visas tas dalykas buvo nesuprantamas, žmonės nieko panašaus neprisiminė. Virvė, slepianti žvėries skaičių, galėjo slėpti ir pranašystę apie pasaulio pabaigą.

Dar gerai neprašvitus, į virtuvę įžengė jaunas žydas, Amijas vardu, ir pasiūlė už virvę šimtą penkiasdešimt riksdalerių.

Tai išgirdęs prisiekusysis tarėjas pasakė:

– Aš nesu filosofas, bet manau, kad žydas ne šiaip sau atvažiavo tos virvės, čia tikriausiai slypi paslaptingasis Apreiškimo žvėries skaičius. Tavim dėtas, lensmane, aš ištardyčiau jį su rykštėmis rankoje.

Kai žydas įėjo į didįjį trobos galą, kur buvo apsinakvojęs lensmanas ir prisiekusysis tarėjas, jis jau buvo padidinęs kainą iki šimto septyniasdešimt penkių riksdalerių.

– Ką gi tu veiksi su ta virve? – paklausė lensmanas.

Amijas buvo aukštas, liesas, apžėlęs juoda kaip anglis barzda, siekiančia juosmenį, su odiniu gobtuvu ant galvos, dengiančiu net jo garbanotąsias žande­nas.

– Aš esu pirklys, – aikštingai pasakė žydas. – Perku tai, ką žmonės nori parduoti, o parduodu – ką žmonės pageidauja pirkti. Nupirksiu ir virvę, jeigu man parduosit. Ką gi veiks Mioklehulto žmonės su ta baisinga virve, išsiraizgiusia po visą sodybą lyg Leviatanas2 jūros gelmėse?

– Žadi tą virvę nusigabenti net iki Gioteborgo? Turbūt norėtum, kad ant tos virvės pasikartų nemažai krikščionių?

Žydas pagūžčiojo pečiais ir nusijuokęs tarė:

– Jeigu Dievas norėtų išgelbėti pakaruoklius, jis galėtų išnaikinti ne tik virvių fabrikus, bet ir žmonių nelaimes.

Po to jis dar išdidžiai pridūrė:

– Žydai retai pasikaria, jų sielos yra tris kartus didesnės, platesnės negu krikščionių, joms būtų sunku išsiveržti iš pakaruoklio lavono.

– Tu esi pliurpalius ir Dievo dergėjas, – piktinosi lensmanas. – Saugokis, kad neįkrėsčiau tau beržinės košės.

Iš to žydo taip ir nepavyko ką nors išpešti apie žvėries skaičių, jis, atrodo, nieko apie tai neišmanė.

Amijas stovėjo ir dairėsi po kambarį, užgriozdintą jam neregėtais, keistais daiktais, kurie buvo susikaupę pas Sveną Benediktą. Krištoliniai buteliai su įtartinais likeriais iš Karlo Andersono smuklės Hiošjėj, didelė vario vaizduojanti velnius (apačioje buvo parašyta: Diabolique), rusiškas šepetys su spalvotu kūdikėlio Jėzaus paveikslu, neįprastai sunertas senovinis medžio įnagis, kuris šimtą metų prastovėjo kampe ir niekas nesugebėjo įminti, kam jis galėjo būti naudojamas, žalzganas bryzas amerikietiškos mėsos, sudžiūvusios kaip padas, laikomos plačiame stiklainyje, juosva molio gegutė iš Babilonijos, vienuolės kaukolė su skyle pakaušyje, vieno Slethiogo samdinio, panorusio perleisti Velniui savo sielą, krauju rašytas laiškas, auliniai batai, kuriais avėdamas narsusis Ola iš Jurtakuleno turguje šokdino Panelę Mariją, spintos laikrodis, priklausęs Nesei iš Bankės, paveldėtas dar tais laikais, kai Juelis Nildmanas ir jo Šamuelė siekė, kad kaimas taptų Smolando vyskupijos miestu. Žydo žvilgsnis užkliudė katalikišką rožančių, egiptiečio vaiko mumiją, Kartsmulto parsivežtą iš Afrikos, taurę, iš kurios pastorius Lidbekas dalydavo vargšams užnuodytą komuniją, dar šautuvą, kuriuo Sveno senelis medžiodavo meškas ir kuris sugedo, kai Kulingene mėgino nušauti gulbę, dar mokslo veikalą apie Verendo pasakas, kurių prisiskaitęs galėjai išprotėti, dar vaško gabalą, vienintelį Šamuelės, pirmosios Mioklehulto moters, palikimą. Galų gale lensmanas, ilgai spoksojęs į žydą, pratrūko:

– Tu, nekrikšte, mielai išneštum visus namus, jei aš čia nesėdėčiau!

Žydo akys nustojo čiupinėjusios daiktus ir susidūrė su lensmano akimis.

– Ta virvė iš tikrųjų ilga, – tarė jis. – Ilgesnės tikrai nesu matęs. Įdomu, koks būtų jos ilgis?

Jie pasakė skaičių, žydas suraukęs kaktą pasižiūrėjo į lubas. Pasitarė pats su savim ir išpyškino:

– Jeigu toks ilgis, kaip jūs sakot, aš duočiau du šimtus riksdalerių.

– Asile tu, – sušvokštė lensmanas. – Tokia virvė verta mažiausiai penkių šimtų riksdalerių.

– Bet juk ją ir vėl reikės kaip nors suvynioti. Be to, aš dar turėsiu ją toli nuvežti, kol galėsiu parduoti.

Prisiekusysis tarėjas ištempė kaklą ir dar kartą pažvelgė į virvę. Visas kiemas buvo ja nuraizgytas. Ji rangėsi aplink kiaulidę, buvo nusikilpavusi net iki pat daržinės. Jis pasikasė sprandą ir tarė:

– Žydas teisus, ją reikės ir vėl suvynioti. Aš su ta virve nė už penkis šimtus nesipainiočiau.

Toks požiūris nustebino net patį lensmaną. Jis atsistojo ir nuėjęs prie lango niūriai įsispoksojo į virvę, o žydas jam už nugaros tarė:

– Duodu du šimtus dvidešimt riksdalerių – ir nė šilingo daugiau, bet reikalauju, kad man būtų leista ramiai pačiam ją išmatuoti, kad niekas netrukdytų, net rankomis neliestų, kol aš pats ją suvyniosiu ir išsigabensiu.

– Tu esi ir būsi velnio padaras, – neatsigręždamas pasakė lensmanas. – Nelabasis grauš tavo kaulus, per amžius spirgėsi liepsnose. Jeigu prisiekusysis tarėjas sutinka, gausi tą virvę už du šimtus dvidešimt riksdalerių, pats ją susivy­niosi, o aš tau duodu krikščionio garbės žodį, kad niekas jos nė pirštu nepajudins.

Sandėris buvo sudarytas, o kas atsitiko po to, nei lensmanas, nei prisieku­sysis tarėjas nebūtų galėję net įsivaizduoti.

Dvi dienas visi darbai ūkyje sustojo, nes žydas Amijas matavo virvę. Jis iš slinko palei virvę su uolektim rankoj ir pieštuku už ausies, matavo keturpėsčias, nekreipdamas dėmesio į samdinių pašaipas. Kitos dienos popietę, apie ketvirtą valandą, jis pagaliau priėjo virvės galą. Tai buvo penktadienis. Žydas nuėjo pas lensmaną į trobą ir pasakė:

– Jūs nustebinot mane – tikrai neapgavot. Aš duosiu šimtą dvidešimt riksdalerių, o likusius – kai suvyniosiu virvę. Tačiau dabar – jau šabo išvakarės, ir aš nieko darysiu iki sekmadienio ryto.

Lensmanas užpyko; kol žydas skaičiavo pinigus, jo veidą išpylė tamsiai raudonos dėmės.

– Tai tu norėtum, – švokštavo jis, – kad niekas nevaikščiotų po kiemą ir nedirbtų darbų iki sekmadienio ryto?

– Mes juk susitarėm, kad niekas jos nepalies ir nesuteps man. Ji dabar mano, pats ją suvyniosiu. Pradėsiu, kaip sakiau, sekmadienio rytą.

Lensmanas piktai dėbtelėjo į jį suprasdamas, kad dabar jau žydo neperšnekėsi. Kai pinigai buvo suskaičiuoti ir išrašytas kvitas, žydui kamaraitėje pataisė guolį. Per langą buvo matyti, kaip jis užsidegė žiburį, pakramtė duonos o paskui atsisėdo prie stalo ir pradėjo melstis linguodamas pirmyn atgal, tarsi kažką užkeikdamas.

– Ak tie žydai, Velnio apsėsti padarai, – subambėjo lensmanas srėbei vakarienę. – Nesistebėčiau, jeigu jis pasišauktų pulką nelabųjų tai virvei suvynioti.

Visą šeštadienį žydas išsėdėjo kamaraitėje skaitydamas knygą. Kartais prieidavo prie lango pasižiūrėti, ar niekas neliečia jo virvės. Samdiniai per ja turėjo laisvą dieną. Lensmanas pasiliko sodyboje, kad viena akim stebėtų, kas čia darosi. Dar niekad Sveno Benedikto namuose nebuvo taip ramu ir tylu kaip tą šeštadienį.

Sekmadienį, lygiai aštuntą, žydas pradėjo vynioti virvę. Iš pradžių viena ranka sumezgė keletą mazgų, paskui suspaudė juos į kamuolį, kuris pamažu jo rankose ėmė didėti.

Laikas tomis dienomis lėtai slinko per Mioklehultą. Visas kaimas susirinko į Sveno sodybą. Žmonės ėjo lažybų, kokio dydžio bus tas kamuolys. Žydas atkakliai vyniojo traukdamas virvę, vijo ir vijo į didelį kamuolį. Kartais prisėsdavo valandėlei pailsėti, užkrimsdavo duonos, gurkštelėdavo vandens.

– Laimė, kad nelyja, – pasakė prisiekusysis tarėjas. – Tada jam sektųsi sunkiau.

– Dar nesutikau gyvenime žydo, kuriam nesisektų, – sumurmėjo lensmanas.

– Visas kiemas aidėjo nuo žmonių juoko, o žydas vyniojo sau, ir tiek. Jis stengėsi labai rūpestingai suvyti tą kamuolį. Vakarop daugelis stebėjosi, kodėl jis tebėra toks palyginti mažas. Kai pradėjo temti, žydas tebuvo susukęs ne daugiau kaip pusę visos virvės.

– Jam prireiks dar visos dienos, – dejavo lensmanas. Jo balsas nuskambėjo taip, lyg čia pasaulis griūtų. – Mūsų vaikai ir dar vaikų vaikai turbūt šnekės apie tą virvę.

Visą pirmadienį žydas vyniojo savo kamuolį, ir tą dieną niekas sodyboje nesidarbavo. Visame kaime žmonės nieko neveikė, tik pasimelždavo karves. Amijo kamuolys vis labiau sunkėjo, tačiau keista, kad jis taip labai iš lėto didėjo – tebuvo vos pusantros uolekties pločio. Vidurdienį nutilo juokas ir visi pasišaipymai iš žydo, žmonės ėmė suprasti, kad jie tampa keisto įvykio, kurį ilgai prisimins, liudininkais.

Kamuolys gulėjo žolėje – glotnus, pilkas kaip pelenai, primenantis užgesusią ir nukritusią žvaigždelę. Toks galėtų būti obuolys, kurį Dangaus valdovas laiko savo rankoje, valdydamas visatą. Vargu ar galima įsivaizduoti žmogaus rankose daiktą, gražesnį už tą kamuolį. Virvės apvijos gaubė kamuolio paviršių tarytum tinklas, nunertas taisyklingom akim, taip kietai ir tankiai supintas, tarsi būtų ne virvė, o metalinė viela. Tokį kamuolį galėjo sukurti tik žmogus, kuris nelinkęs palikti ką nors neužbaigta. Suvyturioti paskutiniuosius penkis šimtus uolekčių žydui padėjo kaimo žmonės – ištiesindavo virvę, kad jam tereiktų valdyti sunkų kamuolį. O jis buvo sunkus tarsi švino gabalas – net stipriausias Mioklehulto samdinys neįstengė jo pakelti, kai Amijas leido pamėginti.

Kamuolys gulėjo apšviestas vakaro saulės – tobuliausias daiktas, žmogaus sukurtas Mioklehulto apylinkėse. Kiemas knibždėto knibždėjo žmonių. Jie sugužėjo iš visų pusių, stoviniavo po klevais norėdami pasižiūrėti to stebuklo. Daugeliui tą valandą atrodė, kad visi tie keisti daiktai, kuriuos Svenas Benediktas buvo surinkęs, tėra niekas palyginti su tuo nepaprastu kamuoliu. Ar kam nors bent yra atėjus į galvą mintis, kad virvių kamuolys gali būti gražus? Tiesiog sunku buvo suvokti, kad toks kamuolys gali egzistuoti nuodėmingoje žemėje. Kaimas atrodė toks pilkas ir apgailėtinas, kai pakeldavai akis nuo žydo kamuolio. Saulė tą vakarą nusileido į raudonus lyg kraujas debesų tumulus. Savo tobulumu kamuolys buvo kažkuo panašus į dangaus skliautą ar tyrą ir skaidrų ramaus vandens paviršių. Prieblandoje kaimas pavirto nelyginant kokiu čigonų taboru, o žydas Amijas – keistuoju svečiu iš didžiojo pasaulio, iš sakmių, istorijų ir Biblijos Kronikų, viena iš tų palaimingų būtybių, kurios skleidžia aplink save džiaugsmą ir grožį. Niekas negalėjo suprasti, kaip čia atsitinka, kad žydai kartais pasidaro nepakenčiami. Žmonės stovėjo tylūs spoksodami į kamuolį, kol Mioklehultą apgaubė tamsa.

Ankstų antradienio rytą Amijas padėjo šimtą dešimt riksdalerių ant vieno stalo galo, o lensmanas pasirašytą kvitą – ant kito, po to jie pagal saulę apėjo stalą ir pasiėmė, kas katram priklausė. Paskui žydas užsimetė ant pečių savo kuprinę, sutraukė diržus, užsimaukšlino odinį gobtuvą ir nuėjo prie savo kamuolio. Jis gulėjo saulės šviesoje drėgnas, žibantis nuo nakties rasos ir atrodė dar gražesnis ir tobulesnis negu vakar. Tą valandą niekam neatėjo į galvą mintis, kiek per šimtmečius pasikars žmonių šiąja nepaprasto ilgio virve, kol sutrūkinės ir sudūlės paskutiniai jos plaušai. Žydas atrėmė rankas į kamuolį ir ėmė jį ridenti. Rideno neskubėdamas, iš lėto, užritinęs į kalnelį ties smukle pasuko į pietus, į kelio vidurį, todėl visi vežimai, kuriuos sutiko, buvo priversti trauktis į pašalį. Visas būrys Mioklehulto gyventojų palydėjo jį geroką galą – norėjo dar bent valandėlę pasi­grožėti puikiuoju kamuoliu.

Amijas tik vieną kartą sustojo, atsitiesė, žvilgsniu perbėgo Mioklehulto žmo­nių veidus, nusišluostė nuo kaktos prakaitą ir pasakė:

– O, kad mes vėl susitiktume prie Atleidimo vartų, kai vieną sykį pasibaigs mūsų vargai!

Ir pamažu nutolo. Kai galiausiai dingo kalno pušyne pakeliui į Muleną, ne vienas slapčiomis pagalvojo, kad tas žydo linkėjimas yra tarytum koks palaiminimas.


Būna įvykių, kurių žmonės, praėjus kuriam laikui, nebenori prisiminti. Jie praeina tarsi be jokių pėdsakų, nors kadaise buvo labai sujaudinę visus, tačiau vėliau atrodo, tarytum nieko nebuvo. Aš nežinau, kas atsitiko su tuo žydo kamuoliu. Sveno Benedikto turto aprašyme apie virvę nė žodžiu neužsiminta. Nepaminėti ir tie du šimtai dvidešimt riksdalerių, o po mano tėvo mirties Mioklehulto žmonės visai pamiršo šią istoriją.

Kokių nors popierių, patvirtinančių žydo Amijo dalyvavimą, aš taip pat negalėjau rasti. Išlikusiose lensmano knygose nėra jokio pėdsako apie tą epizodą; Amijas, ko gero, niekada neturėjo Mioklehulte jokių reikalų.

Tačiau aš numanau, kas atsitiks. Kai Jūs užversite šią knygą ir kur nors įkišite ją, tas mano apsakymas neilgai išliks atminty: valandėlę pabus ir išnyks, kaip ir praėję metai, darbai ir mintys. Galbūt kada nors prisiminsite, kad turėjote tokią knygą, bet veltui ieškosite jos savo lentynose. Gal ir mus ištiks panašus likimas, kaip ir tą istoriją su kamuoliu, kurią norėjau išgelbėti nuo užmaršties, tik nežinau, ar man tai pavyko: kas ir kada imsis įrodinėti, kad mes egzistavome, kad vienas iš mūsų rašė, o kitas skaitė?


Apie knyginių kandžių paslaptį

Bankininkas Feraris, pirmasis Galieros hercogas – garsiojo filatelisto Fifypo Renotjero fon Ferario protėvis – turėjo biblioteką, kurios niekam nerodė. Vienintelį bibliotekos kambario raktą jis visada nešiojosi su savim. Knygų rinkėjai, išgirdę apie jo kolekciją, dažnai užsukdavo norėdami ją apžiūrėti. Jis mandagiai pakal­bėdavo su jais, parodydavo savo namuose esančius meno kūrinius, pavaišinda­vo retais valgiais, bet į biblioteką neįsileisdavo.

Vieną dieną jis pasimirė, ir žmona rado tą raktą slaptoje liemenės kišenai­tėje.

Įėjusi į paslaptingąją biblioteką, ji pamatė keletą lentynų, kuriose buvo išrikiuota gal trys šimtai nepaprastai gražių knygų, ir visos jos – buvo vienodo dydžio. Kiekviena su auksine sagtim. Ant knygų nugarėlių žibėjo aukso raidės – tokios nuostabios, kad ji vos susilaikė jų nepabučiavus. Hercogienė niekada nesidomėjo knygomis, tačiau dabar paėmė vieną ir ėmė vartyti. Paskui pasklaidė antrą, trečią. Nustebo pamačiusi, kad visos knygos vienodos: herco­gas turėjo tris šimtus tos pačios knygos egzempliorių – jis tikriausiai taip pat nemėgo skaityti.

Kiekvienoje knygoje su raudono tymo viršeliais buvo tūkstantis prancūziškų antraščių: ant kiekvieno lapo po antraštę. Jos buvo taip meniškai, gražiai para­šytos, jog antraščių mėgėjui tai būtų sukėlę pasigėrėjimą.

Tačiau hercogienė nemėgo nei knygų, nei jų antraščių, tad liepė biblioteką parduoti.

Po daugelio metų pora tų knygų pateko į varžytynes Kopenhagoje. Visi knygų lapai buvo skylėti – pragraužti kenkėjų, kuriuos Evinusas pavadino juodosiomis knygų kandimis. Knygius Jensas Martinusas Andersenas, ekscentriškas žmogelis, neskaitantis, kaip ir kiti bibliofilai, savo knygų, nusipirko jas už didelius pinigus ir parsinešė namo niūniuodamas „Marselietę“.

Jo knygos buvo sukrautos viršutiniame namo aukšte. Andersenas mėgdavo vaikščioti tarp lentynų ir bambuko lazdele rodyti savo brangenybes – buvo žemaūgis, liesas žmogelis ilgu juodu švarku; gyvenimas jam atrodydavo mielas, jei kurią dieną įsigydavo trokštamą knygą.

Po minėtų varžytinių į Ferario Anderseno namą įsibrovė vagis ir išnešė vieną iš dviejų bankininko Ferario bibliotekos tomų.

Žmogus, apvogęs Anderseną, buvo neturtingas švedų studentas, pavarde Mulinas. Grįžęs į palėpės kambarėlį Gadsų namo prie Vimolskafto, jis ėmė vartyti tą antraščių knygą ir labai pasipiktino, kad kandys ją buvo išlandžiojusios skersai ir išilgai. Knygos pabaigoje skylių jau buvo daugiau negu popieriaus.

Mulinas prakeikė kandis, padariusias antraščių knygą bevertę.

Naktį, kai į palėpės kambarėlį sužiuro pilnatis, Mulinas atsibudo nuo minties blyksnio: skylės bankininko Ferario knygoje turi kažkokią reikšmę.

Jis užsidegė žvakę ir ėmė atidžiai apžiūrinėti knygoje padarytus takus. Jie vinguriavo po visą knygą. Kandžių išgraužtų skylių buvo ir kitose jo vogtose knygose. Jam toptelėjo, kad tas skyles būtina iššifruoti kaip savotišką raštą: jeigu Viešpats Dievas sukūrė pasaulį ir suteikė jam prasmę, jis galėjo ją duoti ir kandims, kurios naikina knygas.

Mulinas puolė ant kelių, prisiekė Viešpačiui ir sau pačiam, kad jis žūtbūt įmins knyginių kandžių mįslę ir atskleis ją žmonėms.

Jis suko galvą daugelį metų. Per tą laiką pavogė ne vieną knygą, stengda­masis perprasti knygines kandis ir suvokti jų paskirtį. Jam atrodė, kad išsprendus šį galvosūkį paaiškės ir kitos būties paslaptys.

Jis lygino kandžių išgraužtus vingius su įvairiausiais rašmenimis, hieroglifais, ideogramomis, kokias tik žmonės buvo sukūrę. Visi žmogaus ženklai būdavo paliekami ant kokio nors paviršiaus ir turėjo tik du matavimus. O knyginės kandys – kaip Viešpats Dievas – rašė sakytum erdvėje. Šie rašmenys buvo trijų matavimų, taigi kandys čia bus gerokai pranokusios žmogų. Mulino sielą užplūdo džiaugsmas.

Tą dieną, kai jam atėjo į galvą ši mintis, danguje virš Kopenhagos pasirodė saulabrolis. Mulinas suprato tai kaip palankų ženklą – paslaptingos jėgos nori jį padrąsinti.

Tačiau Mulinui reikėjo kuo nors maitintis, ir jis buvo priverstas iškirpti ne vieną antraščių puslapį ir parduoti, – taip jis prarado daug savo tyrinėjimų medžiagos, nes kandys mėgsta ne visas knygas. Vieną dieną, kai jis stovėjo prie banko, pasirodė knygius Andersenas. Jis pasiėmė nemenką pinigų sumą, kurią ketino išleisti knygoms. Mulinas jį užkalbino – kaip ir kitų knygų vagišių, jo negraužė sąžinė. Andersenas nustebo, kad tas apšiuręs švedas taip gerai išmano apie knygų kandis.

Jis pasikvietė Muliną į namus ir parodė savo rinkinius. Mosuodamas bambu­ko lazdele, Andersenas baksnojo čia į vieną, čia į kitą retenybę, nenukeldamas jos nuo lentynos. Mulinas atkreipė dėmesį į vienos knygos nugarėlę. Ji buvo lygiai tokia pat kaip ir tos, kurią jis prieš daugelį metų pasivogė.

Susijaudinęs jau tiesė ranką prie tos knygos, bet Andersenas sudrožė jam lazdele per pirštus, ir Mulinas turėjo atsitraukti.

– Ši knyga, – kimiu balsu pasakė Andersenas, – paskutinė iš gabiosios bankininko Ferario antraščių bibliotekos, ir aš niekam neleidžiu jos liesti. Turėjau dar vieną tokią pat, bet kažkoks bjaurybė pavogė ją ir, ko gero, dabar pūdo kur nors numetęs ant aukšto.

Mulinas linkstančiom kojom grįžo į savo palėpę, manydamas, kad tame išlikusiame tome Anderseno bibliotekoje ir slypi atsakymas į visas mįsles, dėl kurių jis tiek metų suka galvą.

Virš Kopenhagos dar kartą pasirodė saulabrolis, tačiau dabar dangus atrodė niūrus ir nieko gera nežadantis – tarsi piktdžiugiška Dievo šypsena.

Nevilties apimtas Mulinas beveik savaitę neišėjo Iš savo palėpės – jis kūrė planą, kurį privalėjo įgyvendinti.

Iškirpo visas likusias vogtosios knygos antraštes, o į jų vietą įklijavo porą popierių, kad knyga atrodytų sveika. Vieną naktį jis per stogą vėl įsilaužė į Anderseno namą, norėdamas tas knygas sukeisti.

Tuomet ir atsitiko tai, kas mums padės suprasti, jog žmogus dar galį pasiekti tikslą, kai viskas atrodo jau žlugę.

Lįsdamas pro skylę, kurią pasidarė nužarstęs pjuvenas ir atplėšęs vieną lubų lentą, jis pasijuto kaip toji kandis, begraužianti knygą. Tai buvo taip įstabu, kad jis sustojo įstrigęs pusiaukelėj, rankomis atsirėmęs į viršutinę knygų lentyna. Knyga, kurią buvo pasiėmęs, nukrito ant grindų. Bildesys pažadino Anderseną – jis puolė prie lango ir pašaukė naktinį sargą.

Areštinėje nusiminęs Mulinas paprašė kastuvo ir niekaip nesuprato, kodėl visi juokiasi. Jis nesiliovė kalbėjęs apie kažkokį tunelį, kuris paneigs visa, ką žmonės Dievo vardu yra parašę dar nuo imperatoriaus Augusto laikų, kai buvo išrastos knygos. O žmonės šypsojosi, manydami, kad Mulinas tenori prasikasti ir pabėgti.

Galiausiai Mulinas gailiai atsiduso, atsigulė ant kalinių suolo ir pasimirė, nusinešdamas į kapą viziją.

Štai taip knygų vagis Mulinas ir dingo nuo žemės paviršiaus – kaip tos kandžių išėstos raidės bankininko Ferario knygose.

Knygius Andersenas po kurio laiko net apsiverkė pamatęs kandžių sumaitotą savo knygą. Jis liepė gražiai įrišti likusius sveikus lapus, bet jų eilės tvarka jau buvo sujaukta, niekas niekada nebeperskaitys rašto, kurį ten paliko knygų kandys. Ir Andersenas nuėjo pas akmentašį užsisakyti antkapinio paminklo.

Jis jau buvo senas, suprato, kad metas pagalvoti apie kelionę į anapus, todėl norėjo iš anksto pasirūpinti antkapiu. Užsisakė knygos formos granito paminklą – tarsi padidintą bankininko Ferario antraščių knygą. Tokią knygą malonu liesti, smagu žiūrėti, tačiau jos neįmanoma perskaityti. Jos nei kandys nesugrauš, nei vagis nepavogs.

Tačiau Andersenas po kurio laiko pamiršo, kad toji granito knyga skirta jo kapui. Jis užsakė ir daugiau tokių knygų, persigabeno ir liepė sukrauti jas bibliotekoje. Paskui jis pardavė visas savo knygas ir vietoj jų užsisakė knygų iš granito. Jis tol jas krovė, kol įlūžo grindys ir visa akmeninė biblioteka nugarmėjo žemėn. Pats Andersenas buvo rastas leisgyvis tarp tų akmenų: jis keikė bjaurybes kandis, kurios nelietė jo knygų, bet išvarpė namo sijas.


Minotauras

Nuo senų senovės pastebėta, jog ežerai nemėgsta, kad būtų matuojamas jų gylis. Plūduriuok paviršiuje ir nekišk nosies į gelmę!

Jakobas Grimas apie tai yra sukūręs keletą istorijų. Vienas žmogus, svambalu mėginęs išmatuoti Titi ežerą, niekaip negalėjo prisigauti iki jo dugno. Vis giliau begramzdindamas virvelę su svambalu, galiausiai išgirdo iš gelmės šiurpų balsą:

– Jei matuosi mane, aš prarysiu tave!

Į kitą ežerą vyrai nuleido noragą, jie taip pat išgirdo rūstų perspėjimą:

– Nusigaluosit, jei dar makaluosit!

Ištraukę virvę jie pamatė, kad vietoj norago pririšta arklio galva.

Kai kas mano, kad panašiai priešinasi žmogui bet koks labirintas. Stengiasi praryti tą, kuriam pavyksta nusigauti bent iki jo vidurio. Jis budriai saugo savo paslaptis kaip koks Minotauras.

Kol klaidžioji, tol esi palyginti saugus. Bet kai pasirenki teisingą kelią, jis tave sunaikina. Praryja tarsi plėšrūnas.

Dėl to vertėtų susimąstyti. Plūduriuok paviršiuj, nesigilink, antraip tave praris gelmių kentauras! Arba tuštuma! Klastingos konstrukcijos viduje yra tai, kas priešinasi tavo egzistencijai. Suradęs sprendimą nugarmėsi į bedugnę, nes pats sprendimas ir bus tarytum ornamentas be materijos.

Žinoma, aš čia kalbu ne apie ežerą ar labirintą, o apie visatą.

Kiekviena knyga, ir ta, kurią dabar skaitai, net pati prasčiausia, yra visatos veidrodžio šukelė.

Ar jums nekyla klausimas, kodėl atsiranda rašančių?

Gera, įžvalgi ir tobula knyga būtų panaši į tą klastingą ežerą arba labirintą–žmogėdrą. Tokia knyga atvertų skaitytojui akiratį, o paskui jį sunaikintų. Dabar įsivaizduokime: skaitytojas tartum įžengia į atverstą knygą ir niekada iš jos nebesugrįžta. Jis ten sužino visas paslaptis, tačiau jos nebeišleidžia jo.

Bet kur tos pražūtingos visa žinančios knygos?

Jeigu jų nėra, vadinasi, žmogus bejėgis jas sukurti. Viena tokių knygų galbūt yra Talmudas, aš jį turiu išleistą 1519 metais Kiolne: ši knyga jau daug metų guli skliautuotoje mano bibliotekoje viliodama mane, bet aš vis nedrįstu jos atsiversti. O jeigu tokia knyga dar neparašyta, rodos, pats laikas būtų ją sukurti.

Pasirodo, yra keistų, bedugnių ežerų. Koks nors daiktas, juose nugrimzdęs, iškyla visai kitam ežere. Vienas ūkininkas, nuskendęs su savo jaučiais Mieno ežere, iškilo į paviršių prie Niudalos vienuolyno, Rusko ežere.

Panašiai ir visatoj – murktelėjęs į juodąją skylę, atsirastum visai kitoj erdvės vietoj, o gal net kitoje visatoje.

Kartais prisimenu legendinį bibliotekininką Maljabekį – vieną vasaros rytą žmonės jį matė įžengiant į karališkąją biblioteką Florencijoje, o po valandos – išeinantį iš Tumermanio knygyno Veronoje. Įdomu, kokią knygą jis tą rytą atsiver­tė? Kažin ar išdrįsčiau ją perskaityti, jeigu ji pakliūtų man į rankas? Gal mes į klystam nuo pat pasaulio sukūrimo? Gal ir tu, skaitantis šią knygą, gal mudu abu esame tik šešėliai – rašo, skaito ir valdo mus kažkas kitas?

Versta iš: P. Nilson. Messias med trabenet. Norsteds. Stockholm, 1990. Avgrundsbok. Norsteds. Stockholm, 1987.


1 Teofrastas (372–287 pr. m. e.) – graikų filosofas, mokslinės botanikos kūrėjas, Aristotelio mokinys, filosofijos istorijos pradininkas. Iš daugybės Teofrasto raštų teišlikusios nuotrupos. (Vert. pastaba.)
2 Leviatanas – jūrų pabaisa iš Senojo Testamento. (Vert. pastaba.)

Per Olov Enquist. Lūšies valanda

2021 m. Nr. 8–9 / Iš švedų kalbos vertė Zita Mažeikaitė / P. O. Enkvistas (1934–2020) – vienas garsiausių švedų rašytojų. Daugelio premijų laureatas, kūryba versta į keliolika kalbų. Pjesė „Lūšies valanda“ – jaudinanti sielos drama…

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 7 / Gavom po pagaliuką
ir aprūdijusią skardinę nuo kilkių,
pilną auksinių sėklų

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 7 / Varnos valo buvusios Sluškų karietinės stogo lataką,
žeria pajuodusius tuopų lapus į lanksvų apskritą krūmą,
kurio niekas čia nesodino.
Grotuoti langai praviri – vėjui įlįsti.

Ingmar Bergman. Riksmai ir kuždesiai

2020 m. Nr. 5–6 / Ingmaras Bergmanas (1918–2007) – pasaulyje žinomas švedų kino ir teatro režisierius, scenaristas, prozininkas. „Riksmai ir kuždesiai“ – tai įtaigus jausmų kūrinys, kuriame, jam pavyko „nekliudomai judėti tarp sapno ir tikrovės“.

Elena Baliutytė. „Atsigręžk į save“

2019 m. Nr. 12 / Zita Mažeikaitė. Esanti. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 112 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 5–6 / Pilka adventinė sausgėla. Upėj – plonos lytys nuskeltais kampais, lyg kas būtų sumetęs apleisto vienkiemio langus. Treška sausledis – metų ratas braškėdamas ritas į tamsumas. Iš anos Nemuno pusės tyliai atsiskiria valtis, Tolminkiemio

Kjell Espmark. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 11 / Kjellis Espmarkas (g. 1930) – garsus švedų poetas, prozininkas, literatūros tyrinėtojas, Švedų akademijos ir Nobelio komiteto narys. Studijavo literatūros mokslą Stokholmo universitete, vėliau daug metų jame dirbo,

Tomas Tranströmer. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 12 / Vertė Zita Mažeikaitė / Tomas Tranströmeris – vienas žinomiausių ir, anot kritikų, mylimiausių Švedijos poetų, daugelio literatūrinių premijų laureatas. 2011 m. Švedų akademija paskyrė jam Nobelio premiją, motyvuodama…

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 10 / Nuo Rambyno. Aure – Mažvydo karvės rupšnoja sultingą žolę pastoriaus pievose. Pilvai – kaip tos rudos statinės iš Tilžės bravoro, tešmenys velkas žeme, seniai nemelžtos, pertvinkusios. Mūkia, sustojusios pusračiu – taip ilgesingai…

Tomas Tranströmer. Eilėraščiai

2015 m. Nr. 10 / Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė / Tomas Tranströmeris (1931–2015) – vienas žinomiausių ir, anot kritikų, mylimiausių Švedijos poetų, daugelio literatūrinių premijų laureatas. Išleido per dešimtį plonų eilėraščių rinkinių…

Zita Mažeikaitė. Didžioji nežinomybė Tomo Tranströmerio poezijoje

2015 m. Nr. 10 / Viename stipriausių Tomo Tranströmerio (1931–2015) eilėraščių „Carillon“ (1985) susilieja poeto „aš“, mirtis, Briugės gamtovaizdis, egzistencinę prasmę įgavę potvyniai ir atoslūgiai, smurtu, žudynėm paženklinta praeitis ir dabartis…

Zita Mažeikaitė. Sena knyga – atradimas šiuolaikiniam pasauly

2015 m. Nr. 5–6 / Ekonomikos globalizacija žadina praeityje etniškai idealios Švedijos vaizdinį. Ant dvidešimties švediškų kronų banknoto pavaizduota Nilso Holgersono kelionė po Švediją, aprašyta garsioje Selmos Lagerlöf (1858–1940) knygoje.