Sergej Averincev. Kada ranka nesusigniauš į kumštį
2015 m. Nr. 8–9
Iš rusų k. vertė Donata Mitaitė
Sergejus Averincevas (1937–2004) – rusų filologas, kultūros istorikas, filosofinių ir poetinių tekstų vertėjas, religinis poetas, teologas ir publicistas. Byrant sovietinei imperijai tapęs SSSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu, po 1991 m. Sausio 13-osios įvykių S. Averincevas maskviečiams sakė: „Nemanykite, kad bėda atėjo į Vilnių, ji atėjo į mūsų visų namus“, o tomis dienomis atvažiavęs į Lietuvą, jis kalbėjo apie gėdą ir solidarumą, skaitė eilėraštį apie Lietuvos herbą. Jo moksliniai interesai buvo platūs: vėlyvosios antikos literatūra, Europos filosofija, viduramžių ir ypač Bizantijos literatūra. S. Averincevo mokslinių publikacijų – daugiau nei šeši šimtai. Straipsnis „Kada ranka nesusigniauš į kumštį“ paskelbtas leidinyje „Vek XX i mir“, 1990, Nr. 7.
Labai svarbu suprasti, kad XX amžiuje netolerantiškumui ir ksenofobijai (bent jau pas mus ir į vakarus nuo mūsų; apie Rytus esu linkęs čia nekalbėti) būdingos tokios savybės, dėl kurių iš principo negalima jų lyginti su kitų epochų netolerantiškumu ir ksenofobija. Totalitarizmas neprilygintinas senovės despotizmui, o ir naująjį nepakantumą įmanoma gretinti su senuoju tik pagal išorinius bruožus. Juk dar niekada žmonės nebuvo taip atitrūkę nuo savo šaknų, todėl ir „dirvos“ nostalgija taip stipriai bei iracionaliai dar niekada jų nekankino. Seniau visur būta bent šiek tiek natūralios pusiausvyros tarp etnoso arba kultūrinės bei konfesinės grupės atvirumo ir uždarumo, tarp konservatyvios inercijos jėgos ir progreso ir t. t. Nė vienoje visuomenėje nei vienas, nei kitas principas negalėjo tapti absoliutus, nes kiekvienas iš jų gyvenime turėjo konkretų pagrindą. Žmonės gyveno paklusdami buitinei tradicijai, kuri visada bent minimaliai saugojo juos nuo to, kas „svetima“.
Dar Thomas Mannas, kurio niekas neįtars buvus blogu europiečiu, stebėjosi: „Kaip mano vaikai gali taip lengvai susidraugauti su prancūzų jaunuoliais? Aš jaunystėje taip lengvai susidraugauti su prancūzu nemokėjau, pernelyg aiškiai jutau, kad jis visai kitoks.“ Tačiau kaip tik objektyvus priklausymas tradicijai leido žmogui gana ramiai reaguoti į šį klausimą, malšindamas jo suirzimą dėl svetimųjų: aš ir taip turiu savus, saviems aš savas, todėl man nėra ko piktintis, kad anie – svetimi. Svetimi ir yra tik svetimi.
Devyniolikto amžiaus „dirvininkai“ tiek pas mus, tiek ir visoje Europoje vienas po kito kartojo Josepho de Maistre’o frazę apie tai, kad iš asmeninės patirties pažįsta nacionalinius tipus, bet tokio „žmogaus apskritai“ nežino. Vladimiras Solovjovas būtų galėjęs J. de Maistre’ui paprieštarauti, nurodydamas Jėzaus Kristaus, kaip visus apimančio žmogaus, paveikslą. Iš tiesų J. de Maistre’o žodžiai nesietini su krikščioniškais idealais ir filosofinėmis idėjomis. Jie atspindi realybę, vadinamą buitine, kuri kadaise atrodė amžina; ji galėjo piktinti savo konservatyvumu, tačiau tokia tada buvo tikrovė.
XX amžiuje visa tai baigėsi. Kai vokiečiai nustojo natūraliai jaustis esą vokiečiai, jie nusprendė, kad yra rasė. Štai klasikinis nacistinis šūkis, skirtas Baltijos vokiečiams: jūs praradot Heimat (konkrečią tėvynę), bet įgijot Vaterland (abstrakčią ideologinę tėvynę). Galvojant apie mus pačius, nereikia pamiršti, kad vienas iš svarbiausių Stalino teroro receptų buvo realizuotas maksimaliai atomizavus žmones. Žinome, kad maskviečiai ar leningradiečiai, gelbėdami savo gyvybę, slėpdavosi pačioje nuošaliausioje provincijoje. Bet ir ten buvo tas pats; ne tik išbuožinamieji iš provincijos bėgo į Maskvą bei Leningradą. Ir ne tik todėl, kad sostinėse lengviau gyventi, bet ir dėl to, kad pasilikti toje vietoje, kur apie tave gali pasakyti baisią frazę: „Tai doras žmogus, aš dar jo tėvą pažinojau, jis taip pat buvo doras žmogus“, – labai dažnai buvo mirtinai pavojinga. Mirtinai pavojinga būti žmogumi, kurį jo aplinka gerbė, nepriklausomai nuo ideologinių nuorodų. Tokių neturėjo likti. Giluminės tuometinių įvykių pasekmės ryškėja tik dabar. Viena iš jų – liūdna tiesa, kurią vis dėlto turime pripažinti: senų laikų bolševikas, griovęs cerkves, neįsisąmonintų gyvenimo įgūdžių lygmenyje kartais buvo išlaikęs daugiau tūkstantmetės Rusijos krikščionybės negu ateinantis į cerkvę ir ten besimeldžiantis šių laikų neofitas, kurio visos gyvenimo nuostatos suformuotos bedievystės, jam bruktos tėvo ar senelio. Tą reikia atvirai pripažinti.
Prieš pradedant kalbėti apie ideologiškai motyvuotą pyktį – etninį, politinį, konfesinį arba pseudokonfesinį ir t. t., – tikriausiai reikia atkreipti dėmesį į motyvų neturinčio pykčio fenomeną. Gyvename mieste, kuriame žmonės savo sieloje užmušinėja artimą, net nepajutę jam ypatingo pykčio, nepastebėdami jo kaip asmenybės bent jau negatyviai. Pabandykite prilaikyti duris tam, kuris eina paskui jus į metro. Labai akivaizdu, kad kiekvienas turi prilaikyti duris kitam. Kitaip neįmanoma. Bet žmonės eina, nepastebėdami, kad jūs prilaikote jiems duris, nesusiprasdami prilaikyti jas einančiam iš paskos. Tai reiškia, kad sieloje savo artimą – fiziškai patį artimiausią, tą, kuris eina iš paskos, – jie paskelbė nesantį. Dvasiniame lygmenyje žmogžudystės prasideda būtent nuo šito.
Draugas iš Gruzijos kartą man pasakė: „Kodėl Maskvoje man būna taip sunku? Tu manai, dėl žmonių grubumo? Ne. Grubumo ir pas mus užtenka. Mano Tbilisyje mane gali primušti, bet mušantis įsivaizduos, kad turi priežasčių manęs nekęsti. O čia atrodo, kad mane užmuš net nepastebėję, kad tai esu aš.“
Manau, kad ideologiniame lygmenyje šie žodžiai labai siejasi su tuo, kaip filologas Károly’is Kerényi’s apibūdino abstrakcijos vaidmenį masinių žmogžudysčių praktikoje: viena yra pasakyti, kad reikia nužudyti kiekvieną žydą, kita – kad reikia likviduoti žydų tautą. Viena yra pasakyti: nužudyti visus mieste gyvenančius žmones, net to miesto naminius gyvūnus (apie miesto naminius gyvūnus kalbėjo pats Viešpats Dievas pranašo Jonos knygoje). Visai kas kita – nušluoti miestą nuo žemės paviršiaus. Imate skustuvą ir nugremžiate nuo žemėlapio rutuliuką. Jūs likviduojate tam tikrą abstrakciją. Su abstrakcijomis lengviau susidoroti. Tai primena epizodą iš George’o Orwello knygos apie karą Ispanijoje: neįmanoma šauti į žmogų, kuriam smunka kelnės. Šita detalė iš karto konkretizuoja abstrakciją. „Fašistas“ – tai abstrakcija, bet žmogaus, kuriam smunka kelnės, jau nebegalima grąžinti į abstrakciją.
Prisiminkime Karlo Jasperso žodžius: nacionalsocializmui duris atvėrė nemokšiškumo dvasia. Kai galvoju apie mentalitetą atomizuoto sluoksnio, kompensuojančio šaknų praradimą iliuzine kaip fantominis skausmas „dirvos“ hiperbole, man atrodo, svarbu turėti galvoje šiam mentaliteto tipui būdingą logikos nepaisymą. Tik nereikia kalbėti nei apie nemokšiškumą, nei apie kvailumą. Logikos ignoravimas ne visada susijęs su nemokšiškumu. Nacionalsocializmas įsigalėjo šalyje, kuri Europoje pirmavo ir pagal mokslinės minties lygį, ir pagal mokymo lygį.
Yra viena paprasta gėdinga aplinkybė. Jei jūs samprotaujate, jūsų mintis visada galima paneigti. Kiekvienoje loginių samprotavimų grandinėje galima rasti silpną vietą. Ir tik jei jūs savo teiginiuose visiškai ignoruojate logiką, jei kiekvienas naujas žingsnis atvirai ignoruoja prieš tai buvusį, jeigu jūsų samprotavimai yra bet kokiomis proporcijomis sumaišytas tiesos ir melo mišinys, su tokiu tekstu ginčytis neįmanoma. Remiantis intelektualine etika galima sakyti, kad pats netobuliausias logiškas pasisakymas sąžiningesnis, taigi ir teisingesnis, už pasityčiojimą iš logikos. Tai anaiptol nereiškia, kad ir pajuoka negali būti puiki. Užspaudei oponentams burnas, jie visai negali paprieštarauti, – vadinasi, tu teisus, tu užbaigei ginčą, pūstelėjai miglos visiems į akis, ir visi juokingi, o tu – nejuokingas. Infantiliai sąmonei tas, kuris juokingas, visada neteisus, o tas, kuris nejuokingas, bet visus kitus išstatė pajuokai, visada teisus, visada nugalėtojas.
Būtent dėl to, o ne dėl nemokšiškumo ar menko intelekto visos besiorientuojančių į neapykantą nuostatos yra tokios galingos. Prisimenu vieną pasisakymą mokslinėje konferencijoje. Galima sakyti, kad tai buvo pranešėjo pergalė. Ant jo visi supyko, tik užsieniečiai, kurie nebuvo tikri, kad gerai moka rusiškai, suglumę dairėsi – o gal jie blogai suprato? Tas, kuris suprato, įsiuto, bet niekas nesiėmė prieštarauti. Virtuoziškai alogiškam tekstui prieštarauti neįmanoma. Tai pergalė! Įsivaizduokime toje konferencijoje žmogų su berniūkščio siela. Jis bus sužavėtas. Jo akyse visiems mestas iššūkis, o niekas į jį neatsako.
Nepriklausau žmonėms, kurie tolerantiški todėl, kad, atseit, juoda nėra taip jau labai juoda, o balta – ne taip jau balta. Iš tiesų juodo ir balto kontrastas labai didelis. Tiesa, jis nesutampa su ideologijų ribomis. Aš nemanau, kad įvairias pasaulėžiūrines, taip pat ir religines tradicijas galima arba reikia tiesiog sulieti į viena. Kartą skaitydamas judėjo parašytą knygą labai nustebau, radęs tokį teiginį: visi krikščionys ir judėjai yra arba ortodoksai, arba liberalai. Liberalai mano, kad skirtumai ne tokie jau esminiai, todėl jų santykiai draugiški. Ėmiau galvoti: jei yra taip, tai koks aš tada esu krikščionis? Aš nesu ortodoksas, nes manau privalantis draugiškai žiūrėti į judėjus ir į kitų ne mano konfesijų atstovus. (Ne veltui Kristus parabolei apie gailestingumą pasirinko kitatikio, ir dar kokio – samariečio – įvaizdį. Tik įsivaizduokime, kad koks stačiatikių šventikas XIX a. 7-ajame dešimtmetyje būtų pasakęs pamokslą apie gailestingą lenką, o katalikų kunigas – apie gailestingą rusą.) Bet dėl tos pačios priežasties esu ir ne liberalas, nes man neatrodo, kad skirtumai tarp judaizmo ir krikščionybės yra nesvarbūs. Be abejo, jie labai svarbūs.
Kalbu ne apie konfliktų neutralizavimą, bet apie jų pobūdžio pakeitimą. Visai neturintis tragiškų bruožų žmonių dvasinis gyvenimas tikriausiai neatitiktų Apvaizdos sumanymo, nes būtent pasirinkimo tragizmas suteikia žmogaus dvasiniam gyvenimui, žmogaus pasirinkimui rimtumo. Štai mūsų amžiuje mylintys tėvai visam laikui atsisveikina su juos mylinčia dukra Edith Stein, nes ji bus katalikų vienuolė, o jie lieka judėjai. (Edith Stein – ta pati Edmundo Husserlio mokinė, kuri tapo filosofe ir buvo nacistų nužudyta.) Tas atsisveikinimas – žiaurus siužetas, bet jo žiaurumo kokybė visai kita nei trivialių konfliktų.
Nuomonių nesutapimas – labai rimtas dalykas, bet nuomonių nesutapimas ir priešiškumas skiriasi iš esmės. Tragizmas turi reikštis kaip meilės tragizmas. Indiferentizmo tolerancija ir tikėjimo tolerancija – iš esmės skirtingi dalykai. Indiferentizmas užpučia tragedijos ugnį, o tik ji ir daro žmogų žmogumi. Ten, kur klesti neapykanta, tragedija irgi išnyksta, ją pakeičia žiauri melodrama. Ten viskas paprasta. Žmonės renkasi neapykantą dar ir todėl, kad ji apsaugo nuo tragedijos.
Manau, kad viena iš naujos netolerantiškumo bangos priežasčių – istorijos jausmo praradimas. Mintį, kad pasaulio istorija yra Dievo valios išraiška, pasaulio teismas, Weltgericht , kaip sakė Friedrichas Schilleris, galima įvairiai suprasti. Georgo Hegelio ir panašūs bandymai tai paaiškinti, mano nuomone, yra dvasinis blogis, jų reikia ryžtingai atsisakyti. Ir būtent istoriosofija yra turbūt pati didžiausia priešingybė istorijai ir istorijos jausmui. Mūsų laikais nėra kitos tokios griaunančios istorijos jausmą jėgos kaip istoriosofija. Štai ką prisimenu.
Žydų filosofas Martinas Buberis, judėjas, gana aštriai diskutavęs su krikščionybe, vis dėlto buvo atviras žmogus. Kartą vienas jo korespondentas jam piktai parašė: „Štai aš, žydas, buvau pas savo mokytoją žydą Buberį. Kaip aš apie jį galvojau! Kaip aš pas jį ėjau! Ir štai atėjau pas jį ir ką pamačiau jo kabinete? Kryžių!“ Supraskite teisingai: Buberio kabinete ant sienos nebuvo Nukryžiuotojo; būdamas judėjas, jis negalėjo kryžiaus garbinti, o būdamas rimtas žmogus – žiūrėti į jį kaip į niekutį. Tiesiog ant sienos kabojo graviūra, vaizduojanti Romos getą, ten šalia geto stovėjo bažnyčia su kryžiumi ant bokšto. Reikia pasakyti, kad toji bažnyčia ilgus amžius gadino žydams nervus: ji buvo tyčia kaip iššūkis, kaip prozelitų ir perkrikštų verbavimo būdas pastatyta prie pat įėjimo į getą. Ir ką atsakė Buberis? „Taip, aš pasikabinau ant sienos graviūrą, nes tikroje istorijoje ir getas, ir bažnyčia buvo greta, o graviūra primena, kaip viskas yra Dievo sumanyta. Galima išgalvoti kokią nori istoriją, bet tikroji – viena, ir joje viskas kartu, viskas greta.“
Kai mano studijų metais kilo pirmoji susižavėjimo Indija banga, pasakiau savo pašnekovui: „Suprantate, nėra labai įdomu mylėti indus, nes mes, rusai, niekada niekaip nesame jų užgavę. Ir jie mūsų niekada niekaip neužgavo. Aš geriau panaudosiu savo trumpą gyvenimą tam, kad pasistengčiau mylėti tas tautas, kurių istorija su mūsų istorija yra realiai susipynusi ir mums tikrai yra ką vieni kitiems atleisti.“
Ne veltui Evangelija moko mylėti nekenčiančius. Tai nereiškia, kad reikia tiesiog vengti neapykantos, tokia tema būtų greičiau budistinė. Iš tiesų žmogus, kuris mūsų nekenčia, – tai labai artimas žmogus, su juo mus yra sujungęs tas pats siužetas. Vienintelis dalykas, ką galima padaryti, – mylėti. Tai tikrai vienintelė išeitis. Ne tik tam, kad sustabdytume kraujo praliejimą, ne tik dėl praktinio, šiuo atveju utilitarinio, nors ir gero tikslo nugludinti aštrų kampą. Neapykanta iš tiesų labai suartina. G. K. Chestertonas yra net pasakęs, kad ji unifikuoja, o meilė išskiria. Kad šis teiginys teisingas, ypač gerai jaučiame dabar, kai visų etninės ir konfesinės netolerancijos rūšių psichologija veikiau fantominė nei reali. Iš tiesų žmonės, kurie myli vienas kitą, tampa kiekvienas savimi: tai daugiabalsiškumas, kuriame muzikinės partijos išsiskiria. Tai ne unisonas. O žmonės, kurie nekenčia vienas kito, ima kaip veidrodyje kopijuoti priešo veiksmus ir jo kūno judesius.
Baigdamas galiu pasakyti, kad aš labai ryškiai jaučiu savo, kaip ruso, identitetą. Jei neturėčiau draugų žydų, latvių, gruzinų, vokiečių, anglų, ko dar? – aš tikrai niekada nebūčiau sužinojęs, koks tas mano identitetas stiprus. Būtent todėl, kad nacionaliniai tipai skiriasi, įmanomas tarpusavio supratimas, kuriame visada esama mylinčios pašaipos ir netgi geraširdės pajuokos elemento, skirto ir sau, ir kitiems. Humoro, kuris kyla iš suvokimo, kad žmonių padermės tokios skirtingos, galimybės yra begalinės. Seniai pastebėta, kad vyras ir moteris, kurie tikrai myli vienas kitą ir kuriems gera kartu, randa neišsenkančias humoro versmes iš to, kad jis – vyras, o ji – moteris. Tokios pačios versmės duotos ir etninėms žmonių skirtybėms. O pykčio psichologija ir ideologija – mirtinai rimta; tai būsena, kai neįmanoma juoktis kitaip, tik sarkastiškai, piktu juoku, kuris iš tiesų yra tik mėšlungis, o ne juokas.
Paprasta, net nuvalkiota tiesa, kurią vis dėlto verta pakartoti: kiekvienas, kuris savo sieloje užmuša kitą žmogų, užmuša save. Iš tiesų jam duota save valdyti. Nacionalinis ekstremistas ką nors tikrai bloga gali padaryti tik savo tautai. Tikrasis hitlerizmo galas buvo vieningos vokiečių valstybės likvidacija, ką jau kalbėti apie tradicinių vokiečių kultūros formų sunaikinimą. Neapykanta galiausiai visada atsisuka į tai, kas sava. Būtent tokia įvykių raida yra neišvengiama ir tai, manyčiau, yra vienas ryškiausių įrodymų, kad istoriją valdo vis dėlto dvasiniai įstatymai. Todėl mano asmeniniai motyvai, dėl kurių aš nepri imu rusiško „naujojo nepakantumo“ varianto, yra egoistiškai rusiški. Kitoms tautoms aš jaučiu natūralius jausmus: kaltę, gėdą, užuojautą. Bet iš tiesų jaudinuosi tik dėl Rusijos. Kiekvienas pykčio energijos vienetas, kuris susiformuos jos gelmėse, galų gale pakenks tik jai. Tik mums.
O mano paties gyvenime labai stiprus motyvas, visada sulaikantis nuo bet kokios neapykantos, yra visai egoistiškas suvokimas, kad jeigu kada nors leisiu sau tą jausmą, jau niekada nebegalėsiu galvoti ir rašyti taip, kaip pajėgiu. Jei pianisto ranka guli, kaip jai dera, ant klavišų, ji nesusigniauš į kumštį. Tos dvi padėtys nesuderinamos.