Vladas Šimkus. Poezijos pavasaris-97
1997 m. Nr. 7
Poezijos pavasario renginiai prasidėjo gegužės. 26-.d. Rašytojų klube surengtu vakaru „Vienatve, motin mano“, skirtu Oskaro Milašiaus 120-osioms gimimo metinėms. A. Vaičiulaičio. V. Šiugždinio, M. Indriliūno vertimų paskaitė kaunietis Petras Venslovas, tuos pačius tekstus originalo kalba – aktorė Karolina Masiulytė-Paliulienė iš Paryžiaus. Muzikavo Ramutė Kalnėnaitė (violončelė) ir Elena Stanevičiūtė (fortepijonas).
Ir šiemet sulaukėme, nemažai svečių. Tai poetai Kateriria Anghelaki-Rooke (Graikija), Pėteris Brūveris (Latvija), Carolyna Forsche ir Stenley Mossas (JAV), Jure Potokaras (Slovėnija), Üllė Kahusak (Estija), Meri Šalvašvili (Gruzija), Aleksandras Tankovas (Sankt Peterburgas), Tomas Thøfneris (Danija), Mikku Tolvonenas (Suomija), jau nekalbant apie svetur gyvenančius lietuvių poetus. Atvažiavo ir garsus švedų poetas Tomas Tranströmeris su žmona Monika. RS leidykla ką tik išleido jo eilėraščių knygą „Prisiminimai regi mane“ (vertė Z. Mažeikaitė ir M. Martinaitis, dailininkas A. Žvilius). Dalyvaujant autoriui, knyga buvo pristatyta Vilniuje („Litteros“ knygyne) ir Kaune (K. Navako knygyne „Septynios vienatvės“).
Tradicinei Poezijos pavasario konferencijai, kuri vyko gegužės 28 d. Vyriausybės rūmuose, buvo pasiūlyta tema „Amžiaus poezija: tarp ironijos ir išpažinties“. Formuluotė, atrodytų, pakankamai aiški, bet gal ir per daug aprėpianti – beveik visa, kas poezijoje vyksta nuo amžių ligi dabar. Pasak Rimvydo Šilbajorio, „būti poetu – reiškia mylėti mažiausia (arba daugiausia) bent patį save, tai galima pasakyti, jog poetams visuomet nuo meilės taip sukosi galva, kad jie svirduliuodavo, lyg anas Henriko Radausko latras, prisigėręs Kristaus atlaidžių ašarų, kažkur tarp amore sacro e profano. O tai, kaip mes visi žinom, yra jau labai sena tema ir gyvenime, ir mene“. Tad ir visai konferencijai netrūko „svirduliavimo“– skirtingų patirčių kalbėtojams sunkiai sekėsi apčiuopti vadinamąjį bendrą vardiklį. Poetai stengėsi išsakyti savo.credo, savo požiūrį į pasaulį ir kūrybą, pabrėždami poezijos sakralumą, bet gana rezervuotai prisiliesdarni tokio daikto kaip ironija. Sakysim, Sigitas Geda norėtų būti ironiškas, jeigu turėtų bent trejetą gyvenimų, o Lietuvoje nežinąs nė vieno ironiko, kuris būtų ką nors gero sukūręs. Bet čia galėtume bakstelti pirštu kad ir į jo paties „Babilono atstatymą“ – tikrai ne mergaičių chorui giedoti skirtą knygą. Arba Aleksandras Tankovas, pacitavęs B. r Pasternako eilėraštį, padarė išvadą, kad poezijoje, atveriančioje sudėtingą reikšmių ir prasmių pasauli, infantiliems žaidimams ir ironijai vietos nelieka. Bet argi ironiška J. Brodskio poezija mažiau prasminga negu Pasternako arba Mandelštamo?
K. Anghelaki-Rooke aptarė Nobelio premijos laureato S. Heaney’o eilėraštį „Kasimas“. Tėvo kastuvą poetas prilygina savo rankoje laikomam rašikliui. Šioje metaforoje prelegentė įžvelgė ir ironijos, ir išpažinties elemento. Visur, žinoma, galima įžvelgti visko. Keistokai šiame kontekste atrodė R. Šilbajorio paminėtos Liūnė Sutema arba N. Miliauskaitė, kaip ir M. Kvietkausko ir G. Bleizgio pasitelktas A. Miškinis. Artimesniais diskutuojamai temai pavyzdžiais rėmėsi A. Baltakis – T. Tilvyčio „Artojėliais“ir M. Martinaičio „Kukučio baladėmis“. Šie kūriniai, pasak A. Baltakio, lyg ir pakeitė mūsų požiūrį į savo folklorą; suvokėme esą ne tik lyriška, bet ir ironiška tauta.
O šiaip jau dauguma kalbėtojų (K. Platelis, V. Rubavičius. T. Thøfneris ir kiti) pripažino, kad ironija, dažniausiai buvusi marginaline kultūros dalimi, dvidešimtajame amžiuje tapo pilnateisiu poetinio teksto elementu. Ironiją ypač pamėgo jaunesni autoriai, pastebėję, kad rimtai ką nors išpažįstant, nesunku apsijuokti. Būtent ironija padeda įveikti klišes, plėšdama pasaulio kaukes ir skraistes gali paskatinti nuoširdžią išpažintį. „Išpažinties“ ir: „ironijos“ sąvokas, pasak T. Thøfnerio, galima traktuoti ir kaip amžiną turinio ir formos santykį.
Dėmesio vertas ir toks T. Thøfnerio konstatavimas: iš praėjusių šimtmečių palikimo šiandien įmanoma skaityti tik tuos autorius, kurių tekstuose randame didelę ironijos dozę (pvz., L. Sterne’as): Vadinas, ironija – ir literatūros gyvastingumo rodiklis.
Gegužės 30 d. poetai išvažiavo į Kauną, kur laureato vainiku buvo vainikuotas V. P. Bložė, o iš čia aštuoniomis grupėmis pasklido po Lietuvą, siekdami ir Punską, ir Nidą, ir Mažeikius, ir Zarasus bei kitus miestus ir miestelius. Ypač įspūdingos iškilmės vyko Elektrėnuose, kur dalyvavo Bernardas Brazdžionis. Poeto devyniasdešimtmėčiui pažymėti buvo atidengtas Ipolito Užkurnio sukurtas skulptūrinis biustas ir Mariaus Petrėno bareljefas.
Kitas mūsų poezijos veteranas – Kazys Bradūnas – lankėsi savo gimtinėje. Jam buvo įteikta Vilkaviškio savivaldybės premija.
Baigiamasis vakaras įvyko birželio 1 d. Klausytojus iš Sarbievijaus kiemelio lietus suvarė į Universiteto Teatro salę, kuri buvo pilnutėlė. Į baigiamąsias iškilmės atėjo ir Respublikos Prezidentas bei Seimo Pirmininkas.
Geriausio, skaitovo prizas atiteko ištikimam poetų talkininkui Danieliui Sadauskui.