Vladas Šimkus. Šventės ir kasdienybė
1995 m. Nr. 7
Gegužės pabaigoje per Lietuvą nuvilnijęs Poezijos pavasaris dar kartą įrodė šios tradicijos gyvybingumą. Netrūko svečių iš tolimesnio bei artimesnio užsienio, netrūko nei valdžios dėmesio, nei rėmėjų palankumo, kelionių ir susitikimų programa buvo plati ir įvairi. Jei dar turėsime galvoje, kad dažnas save gerbiantis miestas ar rajonas rengia savo pavasarius ir pavasarėlius, tai poetinių atlaidų panorama iš tikrųjų atrodo įspūdingai. Apskritai žmonės mėgsta susibūrimus ir šventes.
Kelia nerimą kitkas – katastrofiškai mažėja normalaus, kasdienio bendravimo su eilėraščių knyga poreikis. Tas nerimas ir padiktavo šių metų tarptautinės poetų konferencijos temą: „Poetas ir skaitytojas“.
Pradėdamas pokalbį, Kornelijus Platelis gana tiksliai diagnozavo nūdienę situaciją. Tobulėjančios komunikacijos priemonės poeziją stumia į pašalį, pažinimas plečiasi ne tiek į gylį, kiek į plotį, užkabindamas tik plokštuminio priežastingumo grandis. Avangardizmas iš esmės pakeitė ir pačią poeziją bei požiūrį į ją. Išorinių vertinimo kriterijų (visuotinai pripažintų normų) nebeliko, vien suvokėjo intuicija gali pasakyti – turi eilėraštis estetinės vertės ar neturi. Pasak K. Platelio, „kai niekas neteigia jokių teksto organizavimo principų, nėra ir kam prieš tai maištauti. Kūrybą ir vertinimus įsiurbia taikingas abejingumas. O ir mes patys, poetai, viešai beveik nebebandome apmąstyti savo ir kitų autorių kūrybos. <…> Turint galvoje dabartinį mūsų poezijos apmąstymo vangumą, kyla įtarimas, kad skaitytojai esame nekokie“.
Tad iškilo ir kitas temos aspektas – „poetas ir poetas“. Šių metų Poezijos pavasario laureatas Donaldas Kajokas perskaitė gražų esė apie poetų ložę. Poeto titulas – nenuperkamas, nepaveldimas. ne-padovanojamas, jį suteikia ne monarchai ir ne valstybės institucijos, o aukštesnė jėga. Tai slaptai viešas titulas. Į savo ložę poetai susiburia nesiburdami, juos sieja ne giminystė, ne aukštuomenės ryšiai, o talentas. Nors jokio narių sąrašo nėra, kiekvienas tikrasis narys visada gali jį išvardyti beveik tiksliai. Nerašyti įstatymai ir reikalavimai griežti. Būsi išaukštintas, jeigu įkūnysi savo talentą, o jeigu jį išduosi – ložės broliai tave užpuls žiauriau negu kiti piliečiai. Ir muša, ir aukština ložės broliai, pasak D. Kajoko, beveik neklysdami.
Nepaisant kalbėtojo išlygų (dėl įvairių priežasčių ložės narys kartais gali pateikti ir suklastotą sąrašą), „tikrojo nario“ statusas pasirodė kiek utopiškas. Šlovės ir kitų talento teikiamų gėrybių {ir negandų) dalybos visada buvo ir bus gana keblus dalykas.
Kazys Bradūnas patarė nedramatizuoti pokalbio temos ir pateikė pavyzdžių iš literatūros istorijos. Donelaitis savo skaitytojo sulaukė jau seniai gulėdamas gimtojoje žemėje. Maironiui skaitytojų netrūko, bet ne jie inspiravo poetą – jį nešė jau gerokai įsiūbuota tautinio atgimimo banga. Mačernio eilėraščiai plito tik nusirašinėjami iš rankraščių, o Bronius Krivickas poeziją rašė miškų ir bunkerių glūdumose, vargiai galėdamas net sapnuoti, kad jo knyga bus išleista laisvame Vilniuje. Tad kas nuo ko labiau priklauso – poetai nuo skaitytojų ar skaitytojai nuo poetų? Ir vienų, ir kitų dėka, pasak K. Bradūno, poezija Lietuvoj vis dar gajesnė negu kur nors kitur.
Kas yra skaitytojas Lietuvoje? – klausė Sigitas Geda. Mokiniai, kuriems įkalta galvon keletas eilėraščių, pervargę studentai, mokytojai ir gydytojai, keistuoliai ir nevykėliai? Gal deputatai? Anais laikais skaitytojo sąvoka būdavo demagogiško susidorojimo įrankis („skaitytojai reikalauja…“, „skaitytojas nesupras…“, „kiek dar bus bandoma skaitytojų kantrybė?“ ir 1.1.). Todėl S. Geda ragino negalvoti apie skaitytoją, o galvoti apie poeziją. „Teisingi eilėraščiai sukuriami tada, kai poetas supamas negandų, kai gelbstisi, gelbsti savo sielą ir savąją gyvastį. Tuo tarpu šiandien trapus žmogus niekam nereikalingas. Reikalingi antžmogiai, nuožmogiai ir apyžmogiai.“
Algimanto Baltakio nuomone, nereikėtų pagal principą „arba-arba“ skirstyti poetų į elitui kuriančius „ložės narius“ ir tuos, kurie rašo didesniam skaitytojų ratui. Yra daug pavyzdžių, kai poetas geba patenkinti abi puses. Vakaruose poezija pasidarė sunkiai suprantama, ir visi sakome, kad tai normalu. Bet kodėl? Štai per LIFE festivalį, matydamas, kaip publika reaguoja į E. Nekrošiaus ar R. Tumino spektaklius, anglų režisierius apgailestavo, kad Anglija nebeteko tokio teatro. Kodėl turime iš anksto save pasmerkti izoliacijai?
Izoliacijos motyvas buvo ryškus Lotharo Baltzerio (Vokietija) pasisakyme. Jis poetą, atsidūrusį žodžių saloje, prilygino Robinzonui, kuriam reikia susirasti savo Penktadienį – leidėją (svarbu, kad jis būtų ne kanibalas), įveikti rifus ir dideles knygų kainas, nebijoti sutikti delfino ir ryklio hibridą – kritikus. Ir jeigu pasitaikys knygomis prekiaujančių pirklių laivas, Robinzonas gal ir pasieks savo gimtinę…
Apskritai svečiai menkai galėjo mus paguosti ar ką patarti. Pasak Nielso Franko (Danija), „poezija, kaip ir visos kitos kūrybos rūšys, prarado švietėjišką misiją, pasišventimą. Iš jos dingo ir šlovinimo elementai. Ji užsiima tik savo reikalais“. Taigi poetai jau senokai atsidūrė kukliame intelektualinio gyvenimo kamputyje. Ir vis dėlto kaip įmanydami rūpinasi poezijos knygų leidimu, buriasi į draugijas ir klubus, rengia įvairias akcijas. Kaip papasakojo Anni Sumari, Suomijoje yra net toks renginys – „Poezijos tramvajai“ (poetai skaito savo eilėraščius tramvajų keleiviams arba tiesiog palieka juos matomose vietose).
Savo apmąstymais konferencijoje dar dalijosi Friedrichas Paffas (Vokietija), Janis Ramba (Latvija), Dmitro Čeredničenka (Ukraina). Lidija Šimkutė (Australija), Aidas Marčėnas, Vytautas Rubavičius, Alvydas Šlepikas.
Konferencijos baigiamojo žodžio („rezultatų susumavimo“) nebuvo. Tačiau ir be to aišku, kad ir gyvenimas, ir poezija, ir skaitytojai keičiasi iš esmės ir negrįžtamai. Poeto, kaip tautos vedlio, mokytojo ir autoriteto, paveikslas vis sunkiau įsivaizduojamas. Literatūros raidos dirbtinai nepakeisi. Rašančių skambius salomėjiškus eilėraščius moksleivių seniai nebėra. Nuotolis tarp poeto ir skaitytojo neišvengiamai didės.
Ir vis dėlto privalu iš aukštybių pažvelgti žemėn, padaryti visa, kas nuo mūsų priklauso. Bent jau todėl, pasak K. Platelio, kad leidėjai, išgirdę žodį „poezija“, neimtų graibytis revolverių.