Sigitas Parulskis. Prozos vasara
1997 m. Nr. 8–9
Poezijos pavasaris: almanachas. – Sudarytoja Onė Baliukonė. – Vilnius: Vaga, 1997. – Dailininkas Linas Spurga.
Šių metų „Poezijos pavasario“ almanachas galėtų būti įtrauktas į draudžiamų knygų sąrašą. Tiksliau – į sąrašą tų knygų, apie kurias draudžiama rašyti recenzijas. Ypač Parulskiu! Perverčiau, perskaičiau, vėl perverčiau – liūdnas kalbavaizdis.
Pradėsiu nuo to, ko šiame almanache nėra: J. Juškaičio, J. Vaičiūnaitės, A. Verbos, D. Kajoko, A. Marčėno, V. Rubavičiaus, G. Patacko, K. Navako, A. Ališausko, V. Gedgaudo, N. Abrutytės, nė vieno rimto emigracijoje gyvenančio poeto.
Sąrašas atsitiktinis, nepilnas, bet pavardės mūsų poezijos kontekstui reikšmingos. Todėl apie bendras tendencijas ir kryptis nėra prasmės kalbėti. Nenorėčiau, kad tai būtų suprasta kaip priekaištas almanacho sudarytojai Onei Baliukoriytei. Pastaruoju metu šios pareigos ir taip jau tampa vis nedėkingesnės. Tačiau daryti išvadas apie poetų požiūrį į almanacho svarbą jų kūrybiniame (skelbimosi) gyvenime taip pat neskubėsiu. Galbūt atsitiktinumai, lemiantys tokius niūsų poetų „metinės“ kūrybos rezultatus, yra svarbesni už nuobodžius, išsamius, tvarkingus dėsningumus.
Žvelgiant į šio almanacho poezijos plotus, galima išskirti tam tikras atskiras grupeles: savo pačių tradiciją tęsiantys (N. Miliauskaitė, S. Geda, J. Strielkūnas, R. Daugirdas, H. A. Čigriejus, R. Šileika, K. Platelis, V. Skripka, E. Mieželaitis ir pan.), kiek pasikeitę, disonuojantys su jiems įprasta intonacija (V. P. Bložė, Just. Marcinkevičius), sugrįžę iš „aukštybių“ (V. Jasukaitytė), tradiciniai „jaunieji“ (M. Kvietkauskas, A. Musteikis, M. Gimžauskas ir pan.), vertingi vertimai: Ezra Pound (vertė K. Platelis), Karolis Vojtyla (S. Geda), Marzanna Bogumila Kielar (R. Rastauskas), Desmondas O’Grady (A. Danielius). Vieną sykį, nenorėdamas nuskriausti poetų, jau paminėjau visas almanache esančias pavardes („Metai“, neprisimenu, kelinti, „Schindlerio sąrašas“), todėl tenedrįsta įsižeisti poetai, šiame tekste neradę savo pavardžių.
Beje, vertimų almanachas ,Atodangos“ turbūt jau baigė savo kadenciją, todėl būtų prasminga bent jau trečdalį ploto „Poezijos pavasaryje“ skirti vertimams. Tai tikrai naudingesnis veiksmas nei grožėjimasis savo pavarde šiame leidinyje.
R. Rastauskas, pristatydamas labai sėkmingai debiutavusią lenkų poetę M. B. Kielar, sako: „Tarp „nuogu teziniu mąstymu“ ir „stipriu smūgiu“ šokiruojančių savo kartos poetų M. B. Kielar išsiskiria tyru poetinio balso tembru. Būtent tembras išreiškia dvasios judesius“. Skaitydamas šių metų almanachą pasigedau ir „nuogo tezinio mąstymo“, ir „stiprių smūgių“, ir pagaliau poetinio balso tembro. Pirmiausia, žinoma, turiu omenyje jaunuosius. Nežinau, kokia turėtų būti jų rašoma poezija, tačiau perskaityti tekstai nedaug teturi gyvybės požymių – nei aistros, nei jos sutramdymo, nei galynėjimosi su kalba, su tradicija, nei įtampos, mėginant sulydyti skirtingas stilistikas. „Rusija miglose“, – kaip sakė „Laiko mašinos“ autorius.
Nė kiek nemažiau miglos ir almanachą atveriančioje Viktorijos Daujotytės esė „Nuošalės pamąstymas“. Aptakios formuluotės, pavargusios (nedrįstu sakyti – banalios) opozicijos – „Centras neišliktų be periferijos. Kelias negali būti be kelkraščio – nuokelės“. Arba: „Menas nebeapima meno. Rėksminga, „šiuolaikiška“ jo dalis atsisako pastebėti tame pačiame laike ir toje pačioje erdvėje tyliai iš nematomų šaknų augančią kūrybą“. Prisiminimuose dabar toks mielas, o kadaise pats juodžiausias baubas matematikos mokytojas rūsčiai klausdavo: „Kuo remiantis tvirtini?“ To paties būtų galima paklausti ir V. Daujotytės – kas tas „šiuolaikiškas“ menas, kas jo atstovai? Pavardės? Darbai? Adresai? Požymiai? Yra keletą kartų cituojama tik D. Kajoko kūryba (dar H. Radauskas, A. Nyka-Niliūnas) kaip tarpstantis nuokelyje, nuošalyje, atskirybėje augalas. Bet visiškai neaišku, kam jis priešpriešinamas. Mieliau tokiu atveju perskaityčiau tekstą apie D. Kajoko kūrybą, apie jo stilistiką, jo pasaulėjautos gaires, o ne abstrakčius samprotavimus apie kažkokius būrius, grupes, tarp, su, apie paslaptinguosius sąskambius, siejamus būtent su nuošalės, tylos poezija ir pozicija, drauge šiai pozicijai suteikiant kone kankinio ir būtinai išminčiaus aureolę. Grožis kaip esencija, substancija suplakamas su jam atstovaujančiais žodžiais simboliais, o juk kūrėjas, net labai tyliai ištaręs žodį tyla arba grožis, suardo, sujaukia tylą. Labai lengva rasti grožį ir garbinamą nuošalę ten, kur ji jau padėta, t. y. patvirtinti stereotipinę nuostatą. Argi tai ne per lengva užduotis? Nors, kita vertus, V. Daujotytės pozicija tendencinga (teigiama prasme), ją galima netgi pavadinti tam tikra literatūros ideologijos kryptimi, programa. Kadangi krypčių ir programų turi būti įvairių, su V. Daujotyte bent jau galima polemizuoti.
Su Marcelijumi Martinaičiu („Iš užrašų sąvartyno“) ginčytis neįmanoma. S. Parulskį jis lygina su senukų ir pagyvenusių žmonių vienišose kaimo sodybose ir butuose pjoviku ir pacituoja gėdingiausią minėtojo autoriaus sakinį „Metuose“: „Kas vyresniems žmonėms yra labai svarbu, man tas nieko nereiškia“. Deja, S. Parulskis „Metuose“ taip nesakė. Vargu ar jis taip galėjo kur nors kitur pasakyti. O tai, kad kai kurios vyresniųjų poetų vertybės (pavyzdžiui, savęs – poeto – pavertimas stabu) jam yrą neįdomios ir nesvarbios – tiesa. Anksčiau jam atrodė, kad grafomanijai netaikoma amnestija dėl senaties, bet tai nesunkiai pašalinama problema. Tereikia paskelbti, nuo kada kūrėjai tampa „vyresni“ ir pasiūlyti neberašyti apie juos. Tuomet jie užbaigs savo gyvenimą ne „su chamo rašiniu rankoje“, o su labai brandžios ir gausios kūrybos tomais. Visiems bus gerai. Tik M. Martinaičio dar norėčiau paklausti, ar prieš Donelaitį, Baranauską, Maironį gulėjęs popieriaus lapas buvo visiškai tuščias? Ar tai nekvepia „visatos centro“ kompleksu, sergančios tautos puikybe? Poeto, kalbančio tautos praeities vardu, puikybe? Tas Parulskis vis dėlto įžeidus ir jautrus banditas. O tokie kur kas pavojingesni.
Vyrus turėtų rimtai nuteikti tai, kad apie poeziją šiame almanache kalba vien moterys: Solveiga Daugirdaitė apie Bernardą Brazdžionį (jubiliejinis), Giedrė Aleksandravičiūtė apie K. Binkio ir S. Gedos lyriką („Poetas ir laisvė. Istoriniai pokyčiai“ – lyginamasis), Elina Naujokaitienė – „Oskaro Milašiaus žodis alcheminės paslapties: žaizdre“ (ezoterinis). Pastarasis nuteikia viltingai, tik nepakanka pasakyti, jog O. Milašius domėjosi alchemija, mistika, kabala ir kurdamas naudojosi pastarųjų sistemų ženklais ir išmintimi. Gal dar įdomiau būtų teorines žinias pritaikyti praktikoje, analizuojant poeto tekstus, struktūrinant jo poetikos simbolius, metaforas, idėjas. Būtent remiantis alchemikų šaltiniais, kabala, mistikais, Šventraščiu etc. Būtų siaubingai įdomu ir naudinga, ypač jeigu rašantysis apie tai pats nenuklystų į mistifikacijas, nepasiduotų „alcheminei“ stilistikai.
Šiame rašinyje apie naujausiąjį „Poezijos pavasario“ almanachą daugiausia dėmesio skirta prozos tekstams. Apie poeziją – beveik nė žodžio. Juk ir apie publikacijas (eilėraščius) periodikoje niekados nerašomos didžiulės recenzijos. Nebent atsiliepimai, ir tai tik tokiais atvejais, kai jos išties nudžiugina, nustebina, patinka ir pan.
Tokių šiame almanache nėra. Nors tai nereiškia, kad čia nėra geros poezijos.