Sigitas Parulskis. Schindlerio sąrašas

O kūryba –
tai baisūs tardymai prie atvertų kapų.

M. Martinaitis. „Poezijos pavasaris-94“

Jau kelintąsyk, rašydamas apie „Poezijos pavasario“ almanachą, jaučiuosi nesmagiai prieš poetus, kurių negaliu paminėti – tiek autorių, kad jie netelpa visi rašinio programuojamoje kalboje. Bet dabar nusprendžiau – visus. Be to, dar vienas persergėjimas, – poezijos pavasariai yra šventės, todėl rašyti norisi kiek šventiškai, vadinasi, ne visai rimtai.

Viršelis – kiek per saldus (dail. Linas Spurga). Turinyje klaidų neieškojau. Atrodo neblogai. Ankstesniųjų almanachų sentencijos gražios. Pravers abiturientams ir literatūros mokytojams. Vadinasi, naudingos.

Eduardas Mieželaitis. Fontanas – gražu, bet brandspoitas – tiksliau. Nuostabiai stipri (iki šiol) žodžių srovė, įvairaus amžiaus moterims.

Marcelijus Martinaitis. Kiek pamenu, gražiausiai M. M. išeina apie rudenį ir numirėlius. „Adventą“ galima giedoti prieš Adventą.

Judita Vaičiūnaitė. Retas poetas parašo tokių puikių „turistinių“ eilių („Austrijos strofos“). Neįmenama mjslė, kokiomis staklėmis J. V. audžia neįtikėtinai organiškus rimus.

Jonas Strielkūnas. „Jau nebebijau aš nelaimingų / ir laimingų metų nebijau.“ Neprikibsi.

Vytautas P. Bložė. Nenuspėjamas. Šį sykį pakankamai paprastas. Kai ilgiau skaitai, matyti, kad tai gerasis paprastumas. Tik V. P. B. eilėraščiai niekaip neprisiveja šiuolaikinių datų. Reiktų juos, matyt, suvaryti į knygeles.

Marijus Jonaitis. Apie orfėjiškus lietuvius nuo pat A. Strazdo. „Lyrika, saugodama savo grynumą, turi likti akla dienos pagundoms ir sykiu akylai stebėti save, kad nevirstų išdistiliuotu vandeniu.“ Va, todėl Orfėjas ir prakošė Euridikę. Kad buvo aklas.

Antanas Kalanavičius.
Kalbėk paskutinius
Žodžius, jau vieškelio
Virpėjimas į
Kraują eina.

Vytautas Skripka. Viskas, rodosi, normalu.

Stasys Jonauskas. Taip ramu ir paliečiama. Mikrorajonų gyventojams.

Aldona Elena Puišytė. „Čia viskas teka, trupa, nyksta. / Tavęs aš, Viešpatie, laikaus.“

Vytautas Naktigonis. Labai senų datų žodžiai. Geriau matysis, kai pasirodys (sako, greitai) visas rinkinys.

Alfonsas Nyka-Niliūnas. 1954 metais skelbti, dabar kiek pataisyti ir papildyti prisiminimai apie Vytautą Mačernį, kurio penkiasdešimtosios mirties metinės – šįmet, spalio 7 d.

Valentino Ajausko, Andriaus Brazio, Mariaus Liugailos, Danutės Gražienės darbai. Atrodo dailiai, bet vienoj vietoj per tiršta. Dėti atskirai – per prabangu.

Robertas Keturakis. Labai girdėta viskas, aš per jaunas.

Vytautas Rudokas. Smagu skaityti tarmiškus tekstus, bet bijau, kad šis giminės epas knygoje bus nepaskaitomas.

Vincas Kazokas. Prieš dešimtį metų Australijoje miręs poetas.

Alfredas Franckaitis. Na, ką gi… Žinoma…

Kotryna Grigaitytė. Vienas nuoširdus eilėraštis, kviečiantis keliauti.

Stasė Lygutaitė-Bucevičienė. Du eilėraščiai apie vienatvę ir užmarštį.

Valdemaras Kukulas. Jaučiamas stiprus susidvejinimo kompleksas. Keliamas klausimas: ar vaikai iš tėvų, ar tėvai – iš vaikų. Dvyniams.

Algirdas Verba. Poetams įsimylėti visuomet (ar tikrai?) į sveikatą. Bent jau eilėms rašyti. Beje, „LA“ šie tekstai taip pat atrodė gerai.

Aloysius Bertrand (vertė Jaunius Vienuolis). Nors ir romantikas, bet labai skaitytinas. „Kiekvieno ir visos tautos pareiga – padėti poetui“, – deklaravo jis. Tikras lietuvis.

Rita Tūtlytė. Apie liūdną ir kaukėtą J. Aistį jo sukakties (?) proga.

Viktorija Daujotytė. S. Nėries devyniasdešimtmečiu!. Viskas teisinga.

Antanas A. Jonynas. Žiū, A. A. didžiulius kiaušinius deda!

Gintaras Patackas. Vis dar pavojingoje zonoje. Pavyzdžiui, tarp burnos ir užpakalio.

Kornelijus Platelis. Baigia susilieti su apokrifais ir greitai bus nebeaišku, ar jis juos falsifikuoja, ar jie jį suklastojo galutinai.

Donaldas Kajokas. Varto delnuose dar vieną raktą į savo (ir į kitų?) poeziją. Ir du kajokiški eilėraščiai. (Skaityti „Drabužėliais baltais“.)

Gražina Cieškaitė. Labai daug abstrakčių žodžių, bet nebūtinai žodžiai turi būti konkretūs.

Vytautas Rubavičius. Anot humoro klasiko, čia daug kas iš gyvenimo.

Romas Daugirdas. Nepailsdamas aria savo. Mano žodžių vėjas – čia ne patarėjas.

Rimvydas Šilbajoris. Įdomus, įžvalgus rašinys apie D. Kajoką. Nors pačiam poetui stinga Rytų kultūros dalykų prisiminimo.

Jonas Zdanys. Jau bene antrajame almanache – įdomus poetas. Ką daryti?

Vladas Braziūnas. Jo kontekste revoliucijos nėra.

Tautvyda Marcinkevičiūtė. Visuomet rašiusi klampius eilėraščius, klampina ir dabar trijuose tekstuose proza

Lidija Šimkutė. Nieko, nieko, ką padarysi.

Rimgaudas Graibus. Ką padarysi, nieko, nieko.

Jonas Mačiukevičius. Dviejuose eilėraščiuose minimi Marcelijus, Justinas ir Karčiauskas. Gal kiek per daug?

Daina Pranckietytė. Man dar neteko matyti „trūnijančių centų“.

Gasparas Aleksa. Dar gal galima būtų. Bent truputį. O gal jau per vėlu. Sunku pasakyti. Antai atrodė. Kalba toks dalykas.

Ramutis Karmalavičius. Apie jaunojo H. Radausko eilėraščius, tiksliau – jų motyvais parašytas rašinys, kurio žanro dėl labai keistų, švelniai tariant, pasakymų nesiimu spėti. Lyg ir apie poeziją, bet vėl paskaitai – velniai žino apie ką. Turbūt apie save, kad taip gražiai išeina

Nijolė Miliauskaitė. Tokio skaidrumo, tokio švarumo, tokio trapaus tvirtumo.

Rolandas Rastauskas. Ro Ra būna įvairesnis ir žaismingesnis.

Aidas Marčėnas. Apie laureatus arba blogai, arba dar blogiau. Iš meilės, žinoma.

Julius Keleras. Labai primena Alfonsą Nyką-Niliūną, bet kas čia blogo. Nelabai primena Alfonsą Nyką-Niliūną, bet kas čia gero.

Kęstutis Navakas. Atrodo, kad šie eilėraščiai per daug taisyklingi. Trūksta klaidos, sutrikimo?

Paul Valery. Vis dar aktualus, vis dar protingas. (Vertė Galina Baužytė-Čepinskienė.)

Dalia Jazukevičiūtė. Kuo toliau, tuo labiau grįžta prie paauglystės temų.

Regina Biržinytė. Dailu, miela.

Gintautas Dabrišius. Pagaliau suprato, kad traktorius – ne moteris ir ne katė. To užteko.

Angelė Jankauskytė. Savotiški gabalai iš likimų. Bet reikia konteksto.

Aleksandras Šidlauskas. Lietuviai jau tikrai išmoko literatūriškai rašyti.

Paulina Žemgulytė. Savo tradicijoms ištikima.

Eugenijus Ališanka. Šaltas ir rūstus, nes Viešpats žvelgia pro ozono skylę.

Markas Zingeris. Didysis stilius. „Rašytojas prasideda nuo kalbos.“ O tyla – kalbos negatyvas?

Stefan George (vertė K. Navakas). Rodos, kad šie poetai gana artimai bendradarbiauja.

Sigitas Parulskis. Yra abejonių dėl kirčiavimo.

Saulius Bartaška. Labai skaityta visa tai.

Tomas Arūnas Rudokas. Panašu į kūrybą ant servetėlių.

Auris Radzius-Radzevičius. Smėlio ir lazdos žaidimas. Bet ar šešėlis ne per ilgas?

Ramūnas Gerbutavičius. Nieko nepadarysi. Būna ir taip.

Vytautė Kuzmickaitė. (Nauji vardai.) Jauna – labai gerai. Bet per daug gerai išmano, kas yra eilėraštis (kaip kokia Navakas) –negerai, nes tai jau literatūrinės senatvės požymis.

Kristinas Taukačikas. Dar tik paraiškos tekstams.

Aistė Birgerytė. Kodėl, kodėl jauni žmonės tokie senstantys?

Ričardas Šileika. Yra parašęs ir geresnių,

Neringa Abrutytė. Ir naivumas, ir nostalgija šiai gyvai, išdykaujančiai (kartais) nesusikausčiusiai kalbai tinka

Jaunius Čemolonskas. Galėtų būti mažiau karalių, žuvų ir kortų.

Elisabeth Borchers (vertė Julius Keleras). Normalu.

Lothar Balzer (vertė Jurgis Kunčinas). Juokinga, nes tai dienoraštis iš pernai metų „Poezijos pavasario“ renginių.

Rimvydas Stankevičius. Niekas čia dar neaišku.

Birutė Marcinkevičiūtė. Nežinau, ar verta vieną eilėraštį va, šitaip…

Gintaras Gutauskas. Tokie dalykai gali būti rimuojami be pabaigos. Ranką lavina..

Benediktas Januševičius. Matyt buvo sugedusi rašomoji mašinėlė, nes keletas žodžių taip kreivai nurašyti.

Raimondas Dambrauskas. Gal ir turi ką sakyt, bet kodėl nesako?

Balys Bukelis. Norėtųsi, kad būtų išradingiau, juokingiau ir t. t.

Donatas Valančiauskas. Pasakojimas, kur gyvena išeivis, ir instrukcija, kaip jį nužudyti. Išeivio kailyje būdamas, nebevažiuočiau čia.

Liutauras Leščinskas. Familiarumas, sarkazmas, ironija, alus, bulka, meškutė – ko daugiau reikia jaunam.

Valdas Gedgaudas. Labai rimtai gąsdinantis – negyvėliais, juoduma, bet ar iš ten?

Dainius Dirgėla. „Eilėraščio skaitymas“, – tokie eilėraščiai tinka D. D.

Alvydas Šlepikas. Nė per žingsnį neatsilieka nuo poetų būrio. Evaldas Ignatavičius. Taip pat rašo gerus, taisyklingus, aukštos poetinės kultūros eilėraščius.
Jurgis Kunčinas. Parodijos. Jeigu šiame sąraše nebūtų manęs, pasakyčiau, kad dažnai nejuokinga, o dabar pamanys, kad supykęs…

Na va. Susidorojau. Beje, turbūt susipykau su puse Lietuvos poetų, bet aš juk perspėjau. Tiesa, tiems, kuriuos labai gerbiu ir privengiu, stengiausi įtikti. Tai jau neblogai. Blogai tai, kad poetai į almanachą duoda, ko gero, prastesnius kūrinius. Bent jau paskutiniaisiais metais. Ne visi, žinoma, bet atskiros publikacijos visiems maloniau. O tokiam poezijos maiše akis gali išsibadyti, o skaityti – kada juos kas skaitys. Almanachas pavartyti.

Beje, po to, kai L. Jakimavičius paskelbė („7 meno dienos“), kad po S. Gedos „Babilono atstatymo“ lietuvių poezijoje nebėra ką veikti, išsigandau. Kaip rašyti apie šį almanachą? Laimė, S. Gedos jame neradau. Neradau ir daugiau svarbių lietuvių poetų. Bet sudarytoją reikia paguosti – kaip atrodo, taip ir yra. Baisiausia, kad L. Jakimavičiaus pasakyme yra kažkokios bjaurios, kaklą graužiančios tiesos. Metafizinės, ar ką? Ligi kito pavasario.