literatūros žurnalas

Solveiga Daugirdaitė. Poezijos ir pavasario paribiai

1993 m. Nr. 7

Poezijos pavasaris: almanachas. – Sudarytojas Eugenijus Ališanka. – Vilnius: Vaga, 1993. – Dailininkas Linas Spurga.

Pernai užgavau pusamžę išeivijos poetę, atsiuntusią keletą eilėraščių. Vienas jų pasirodė itin grakštus ir lakoniškas, taip jai ir parašiau. Betgi šitas spausdintas. „Poezijos pavasary!“ – perskaičiau kitam laiške jos nuoskaudą ir nuostabą, kaipgi čia dabar nepastebėjau. Mea culpa – turbūt niekad nesu perskaičius šio leidinio nuo pradžios iki galo. Paskutiniais metais jis būdavo išpampęs nuo masiškumo ir truputį priminė olimpiados atidarymo paradą. Todėl man priimtinas užmojis pasiimt tankesnį sietą, vardų bei veidų, akys raibdavo nuo net jeigu ir gerokai svetimi atrodo kriterijai, kuriais vadovaujasi sudarytojas. Suprantama, kad kiekvienas iš mūsų vis kitaip sudėliotų dabarties poezijos akcentus. Vienas šiam almanache pasigestų Onės Baliukonytės ar Jono Juškaičio; koks prieraišesnis skaitytojas, dar menąs pirmuosius „Poezijos pavasarius“, (jų leidiniuose būta gerokai mažiau puslapių; ir autorių, todėl dar įmanoma buvo be ypatingų pastangų nuosekliai perskaityti), gal bergždžiai ieškotų Algimanto Baltakio ar Justino Marcinkevičiaus. Žinoma, recenziją rašyti dera apie tai, kas knygoje yra, o ne apie tai, kas galėtų joje būti, tačiau šiais pavyzdžiais norėjau parodyti, kad almanachas neaprėpia ir gal nė nesiekia aprėpt plataus šiandienos poezijos spektro. Ir visai nesvarbu, ar šie (ir daugybė kitų) poetai, tiesiog, pamiršo, jog rudenį reikia pateikt eilėraščius būsimam „Pavasariui“ (jei sakyčiau viešą kalbą, čia būtinai pavartočiau paralelę su žiemkenčiais), ar jų tekstų atsisakyta (tai nelabai tikėtina, nes pavardės magija veikia net ir, atrodytų bešališkiausius). Paskutiniųjų metų „Poezijos pavasarių“ sudarytojai būdavo tokie geraširdiški, jog atsisakydavo savo publikacijų, kad tik neliktų nuskriaustų – o jų vis tiek likdavo. O Eugenijus Ališanka, dar „Miestelėnų“ sudarymu įrodęs turįs savo simpatijų ir pomėgių, gavęs teisę savo valia sudėlioti šių metų „Pavasarį“, sumažinęs „Vagos“ skirtą apimtį, dar gailisi pasielgęs „nepakankamai radikaliai“ („Literatūra ir menas“, 1993 gegužės 22). Nežinau, kas liko už borto, bet nepakankamas radikalumas visgi matyti. Tai, kad sudarytojas prisiima atsakomybę už leidinio trūkumus, nusivylusiems almanachu dar leidžia tikėtis, kad ne poezija gerokai pavargusi (skaitant kai kuriuos, mano supratimų, gerus poetus, neapleidžia įspūdis, lyg dabar eilėraščiai būtų rašomi iš pareigos, nenorint palikti stagnacijos, gana palankaus meto lietuvių poezijai augti į gylį, laikais užsiimtų pozicijų), o Ališanka bus kažko svarbaus neįdėjęs. Bet tai iliuzija. Judita Vaičiūnaitė, kuri pati yra triūsusi rengiant ankstesnius almanachus, „Lietuvos ryte“ 1993 gegužės 22) sudarytojo užmojį išleisti konceptualų almanachą įvertino griežtai: „Tokiu kūrybos, poezijos giluminiu niekinimu, snobizmu, man atrodo, kad ir šių metų „Poezijos pavasario“ leidinio sudarymas – poezijos paribiai – poezijos susilietimas su daile, muzika, teologija ir panašiai. Vertinama ne tiesiog gera poezija, bet jos pritaikymas kaprizingai idėjai“. O man atrodo, kad čia kertasi intuityvus, emocingas, atviras, poeto (bent jau tokio tipo poeto kaip Vaičiūnaitė, Kornelijus Platelis ar Vytautas P. Bložė galbūt pritartų sudarytojui) ir analitiko, kuriam svarbu įžvelgti Barthes’o ar Bachelard’o idėjų patvirtinimą (ar jas atmest), požiūriai. Nes rūšiuoti poeziją pagal „temas“ ar leitmotyvus yra rizikingas ir, mano supratimu, daugiau principo, manifesto reikalas, kurį įgyvendinant idėja dažnai lieka neparemta poezijos, jei tik poezija nesusigundo virst kokios nors programos (šiuo atveju – atskleist savo „paribius“) iliustracija ir nenuslysta paviršium, Prieš keletą metu buvo išleistas poezijos rinkinys ekologijos tema (plačiąja prasme) „Namai, kuriuose visados“. Nors teminė kryptis gana aiški, knygoje atsidūrė maždaug dvejopi tekstai: arba „į temą“, bet publicistiški (jei atsiminsim, kad ekologijos bėdų garsinimu prasidėjo perestrojka ir ši tema buvo madinga), arba „nelabai į temą“, bet visai geri. Vertėtų atsimint ir kitą ambicingą sumanymą – nepasirodžiusį rinkinį „Poesis electa“, turėjusį nušluostyt nosį senukui „Poezijos pavasariui“: kai. „Proskyna“ išspausdino stipresniuosius tos taip ir neišėjusios knygos eilėraščius, pasirodė, jog ir vardai tie patys kaip „Pavasariuose“, ir poezija panašaus lygio. Kur čia neatsiminsi Vaižganto: reikia naujų talentų, o ne naujų srovių. Pats sudarytojas yra nusiskundęs, „kad net geresnieji poetai neša tai, kas pakliūva po ranka. Kitaip sakant, pajutau, kad almanacho autoritetas smuktelėjęs ar nusmukdytas“ („Literatūra ir menas“, 1993 gegužės 22). Čia vėl reiktų klausti – kuo šis leidinys ypatingas, kodėl vieno ar kelių eilėraščių publikacija turėtų būti svarbesnė, prestižiškesnė už publikaciją kokiam kitam leidiny? Ar verta stipriausius tekstus „tausoti“ „Poezijos pavasariui“, jei laikrašty ar žurnale įdės įspūdingą nuotrauką, gal įdomiau sumaketuos, o čia vis tiek stovėsi rikiuotėj pagal abėcėlę, trumpu teksteliu prisidengęs? .. Daugiausia, ko galima tikėtis – kad Šioks toks triukšmelis dėl sudarymo naujovių taps akstinu patiems poetams darsyk permąstyt „Poezijos pavasario“ vietą ir vaidmenį jų pačių gyvenime. Ribos, paribio tema, matyt, praėjusį rudenį tiesiog sklandė ore: tuomet jai skirti rašiniai buvo užplūdę „Šiaurės Atėnų“ puslapius. Kad tema rūpi ne vien mums, liudija ir Seinuose veikiąs „Paribio“ fondas („Pogranicze – sztuk, kultur, narodow“), kurio direktorius Krzysztofas Czyżewskis Vilniui skirtoje konferencijoje kultūrų paribio žmogų paskelbė ateities žmogumi, remdamasis tais pačiais pavyzdžiais kaip ir Viktorija Daujotytė (p. 56) – Adomu Mickevičium, Oskaru Milašiumi, Czesławu Miłoszu (be jo tekstų sunkiai išsiverčia kone visi lietuviški kultūros leidiniai), dar „Isos slėnyje“ pareiškusiu: „Mums skirta gyventi paribyje – tarp to, kas gyvuliška, ir to, kas žmogiška, – ir šitai yra gerai“.

Poetų, dainuojančių kas sau, chore lengviau išskirti tuos balsus, kurių kūrybos visumą įsivaizduoji. Taigi skaitytojas nesunkiai priduria, tarkim, dar du eilėraščius prie Henriko Čigriejaus ar penkis – prie Nijolės Miliauskaitės susiklosčiusio poezijos vaizdinio ir lieka patenkintas, kad maždaug to ir tikėjosi. Kiek kebliau išskirti balsus tų jaunųjų (man atrodo, kad „Poezijos pavasaris“ po truputį jaunėja), kuriems dar labai svarbu spausdinti savo eilėraščius ir būti pastebėtiems, – kaip tyčia jie atrodo be ryškių išskirtinių bruožų ir atsiduria ties riba. Ir jau tikrai poezijos užribiu, tuščia stilizacija man rodos „Psalmės Viešpačiui“ (p. 110) – maždaug tokių eilių pilni „Tikėjimo žodžio“ bažnyčios leidiniai, kurių kažkas nuolat prikemša į mano pašto dėžutę… Prie užribių skirčiau ir prasimušančias asmenines nuoskaudas (p. 189; pusė 166 p.). Suprantu, kad jos gali būti impulsas poezijai rastis (atsimenant Achmatovą: jeį žinotumėt, iš kokių šiukšlių išauga eilės), bet ne visos poetų nuoskaudos yra poezija. Trejus metus dirbdama „Moksleivio“ redakcijoj, rašydavau guodžiančius laiškus paauglėms: jei jūsų daugiau nebemyli, neverta verkti eilėmis; jei jau priverkėt, tai nesiųskit redakcijon – emocijos dar nėra menas. Ir skaitydama „Poezijos pavasarį’93“, susigėdau: kaip galėjau to reikalaut iš patiklių moksleivių, jei jau virsta ąžuolai.

Dar dėl riboženklių. Jei džiaugsmingai pripažinom esant vieną lietuvių literatūrą, jei gyvenime ir spaudiniuose regim vis daugiau tikro susiėjimo draugėn ženklų („Aidai“ gražiai susijungė su „Naujuoju židiniu“; „Metmenys“, „Draugo“ kultūrinis priedas mirga autoriais iš Lietuvos; Vilniaus universiteto absolventai tampa doktorantais Čikagoj; Julius Keleras išleido knygelę Amerikoj, o iškilesni įr lėkštesni išeivijos rašytojai skuba leisti knygas Vilniuje ir t.t.), tai metas būtų pripažinti, kad skaitytojai, ypač poezijos, irgi tie patys. Nesiimu spėlioti, kiek paskutiniojo „Metmenų“ numerio (su Tomo Venclovos eilėraščiu „Tu, felix Austria“) ar 1990 m. išleisto Birutės Pūkelevičiūtės „Atradimo rudens“ egzempliorių klajoja po Lietuvą, bet jie nesunkiai prieinami – bent jau didžiosiose bibliotekose. Venclova ir Pūkelevičiūtė, žinoma, vieni iš įdomesnių mūsų rašytojų, ir jų tekstai tikrai „nekenkia prestižui“, bet man rodos, kad tokie perspausdinimai, tapę „Poezijos pavasario“ tradicija, – daugelis išeivių pirmąsyk sovietiniais metais pristatyti kaip tik šiamę almanache, dabar, lyg priartėjus Amerikai, nebetenka prasmės. Apie tai, mano supratimu, vertėtų pamąstyt ir autoriams, ir sudarytojui. Juoba kad ir Lietuvoj, švilpiant vėjams kišenėse, rašytojai ima tuos pačius tekstus skelbt įvairiuose leidiniuose. Man atrodo – nelabai etiška, kitiems gal atrodo kitaip.

„Rašytojai, rašėjai, jūs – teršėjai / Pasaulio, kurs kaip ašara tyra / Tik vieną mirksnį žaižaruoja“, – blykstelės Jono Strielkūno autoironija iš p. 194, ir priekabiausias recenzentas bus priverstas užsičiaupti. Arba skubiai ieškoti kuo pasidžiaugt – na kad ir Ramučio Karmalavičiaus „Eseistiniu įsiklausymu į Gražinos Cieškaitės eilėraščius“, kuris, nors ir sunkiai paskaitomas, viliuosi, padės mums deramai priimt šią poetę, netelpančią į mūsų tvarkingas proto lentynėles, iškrintančią iš aprioriškai moterims nubrėžtų poezijos ribų ir nepatogią.

Eugenijus Ališanka. Pats geriausias tekstas

2012 m. Nr. 11 / Netrumpas, kokių dešimties tūkstančių spaudos ženklų, pakankamai išsamus, pakankamai informatyvus, daug dėmesio skiriantis sociokultūrinei situacijos analizei, menkėjančiam rašytojo vaidmeniui šiandieninėje šou kultūroje…

Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė. Pakeliui su „snobu“ Sartre’u

2016 m. Nr. 7 / Solveiga Daugirdaitė. Švystelėjo kaip meteoras. 1965-ieji su Simone de Beauvoir ir Jeanu Pauliu Sartre’u. – Vilnius: LLTI. – 2015 m.

Eugenijus Ališanka. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 3 / nepradėtas / pasižiūrėkim kas liko po kelių dienų švaistymosi peiliu virtuvėje eilėraštį skaitantis negali apsimesti kad skaito ne eilėraštį nupjauta tądien kai suabejojau poezijos orientacija žiūrėdamas filmą apie ginsbergą ir jo šutvę

Eugenijus Ališanka. Lenkiškas nusikaltimas

2015 m. Nr. 11 / Rytą mes visada būnam pavargę, – tarė vienas „Uliso“ veikėjas kitam, – o čia gana ilgas pasakojimas. Tas rytas brėkšta po daugelio metų, išvažiuoju kaip visada mintyse rausdamasis po lagaminus, ieškodamas įkapių…

2014-ųjų knygos. Lietuvių literatūros peizažas Kristijono Donelaičio metais

2015 m. Nr. 4 / Apie 2014-ųjų knygas kalbasi Jūratė Sprindytė, Donata Mitaitė, Solveiga Daugirdaitė, Laimantas Jonušys, Jūratė Čerškutė, Elžbieta Banytė

2012-ųjų knygos. Literatūra tarp dramos ir žaidimo, arba Ar tikrai „rašyti gali kiekvienas“?

2013 m. Nr. 4 / Apie 2012–ųjų knygas – Jūratė Sprindytė, Laimantas Jonušys, Rimantas Kmita, Jurga Tumasonytė, Solveiga Daugirdaitė, Elena Baliutytė

Simona Diržinauskaitė. Atminties labirintais bežengiant

2012 m. Nr. 8–9 / Eugenijus Ališanka. Gatvė tarp dviejų bažnyčių. – Vilnius: Tyto alba, 2012. – 213 p.

Populiariosios literatūros suvešėjimas

2008 m. Nr. 10 / Diskusijoje apie lietuvių populiariąją literatūrą pasisako Solveiga Daugirdaitė, Loreta Jakonytė, Laimantas Jonušys, Jūratė Sprindytė, Regimantas Tamošaitis

„Dalis manęs yra kiekviename personaže“

2004 m. Nr. 7 / Su rašytoja Jurga Ivanauskaite kalbėjosi ir susirašinėjo literatūrologė Solveiga Daugirdaitė/ Budizmas išmokė požiūrio, kad gyvenimas ir taip yra kančia, kad dera mokytis jos išvengti, užuot save dauginus ir draskius žaizdas…

Jolanta Paulauskaitė. Naujos kokybės ženklas

2002 m. Nr. 10 / Eugenijus Ališanka „Iš neparašytų istorijų“. – Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2002.

Eugenijus Ališanka, Poezijos pavasaris 2002

2002 m. Nr. 7 / Bet ateina gegužės mėnuo, ir visi tie nesantys ir „nereikalingi”, o kartu ir tie, kurie dar nesusipykę su knyga ir žodžiu, ima krutėti, šurmuliuoti, vaikščioti, kaip vaikšto jaunas vynas. Įvairiausi „Poezijos pavasarėliai” sklinda po visą Lietuvą…

Eugenijus Ališanka. Pasaulio poetai Poezijos pavasaryje

2001 m. Nr. 7 / Šiemetinis Poezijos pavasaris išsiskyrė iš ankstesnių pirmiausia tuo, kad jame dalyvavo daugiau poetų iš kitų šalių. Septyniolika poetų iš dvylikos šalių skaitė savo kūrybą vienuolika kalbų.