Sigitas Parulskis. Tarp šonkaulių įstrigusi kalba

Pastaruoju metu recenzijose ar šiaip pašnekėjimuose apie literatūrą vis daugiau randasi asmeniškumų, suabejojimų, pasiginčijimų su pačiu savimi: ar teisingai sakau, kam sakau, iš kur visa tai žinau? Ūmai išsigąstama visažinystės tono, oficialumo, kuo atsargiausiai taikomi vertinimo kriterijai arba aiškiausiai jų pasigendama. Išties baisi problema. Ir man. Tiems, kuriems aš norėčiau kalbėti, su kuriais susikalbu, bent tikiuosi suprantąs, jau viskas, ką dar galiu pasakyti, yra žinoma. Apmąstyta, išgyventa, patirta, o kitiems… Kas jie, kiti? Jiems juk reikia pradėti kone nuo Adomo ir Ievos, o pasakoti apie „Poezijos pavasarį“, šitokį hermetišką ir svetimą kitoms normalioms poezijos knygoms leidinį, tikra kančia.

Andai A. Baltakis priekaištavo S. Parulskiui, esą pastarasis pernelyg įkyriai ir priekabiai taršąs lietuvių poetų knygas. Anot A. Baltakio, reiktų pirmiausia pasidžiaugti tuo, kad mūsų poeziją sieja generalinė lyrikos linija, o ten koks autentiškumas, originalumas – tegu lieka jam kokie 5 proc, ir pakanka. Ką gi, man suprantamas toks požiūris, juolab kad vyresnioji karta juk turi teisę ginti savo interesus, tačiau Parulskis užsispyręs tvirtina ir tvirtins, kad tik tie 5 proc, o gal net mažiau, turi prasmę, ir jis labai džiaugtųsi, jeigu šitokį procentą rastų 1992-ųjų metų almanache. Pakanka tik prisiminti gana populiarų teiginį, kad poetas per visą savo gyvenimą tesukuria 6–8 tobulus eilėraščius. Ar kuris nors lyrikas ryžtųsi tvirtinti, kad būtent šiame almanache puikuojasi jo šedevras?

O baigdamas šneką apie meilę lyrikams ir procentams, norėčiau pacituoti J. Tysliavą, kurio laiškai perspausdinami iš „Lietuvos aido“ (1930 –1931 m.) poeto 90-ųjų gimimo, metinių proga: „Ponedie! Aš galiu mylėti šlubą moterį, visai nepaisydamas to, kad ji šluba, bet mylėti patį šlubumą – niekados!“ (p. 309). Beje, J. Tysliava šitaip atsiliepia į trečiafrontininkų pažadą sukelti daug triukšmo.

Tačiau, nors ir drįstu abejoti dėl šio aforizmo autorinių teisių, negaliu nepritaikyti jo ką tik gvildentai problemai: mylėti lyrikus tik už tai, kad jie lyrikai – niekados. Juk galima mylėti ir kirpėjas – už tai, kad kirpėjos.

Vis dėlto mėginsiu ieškoti kažkokių sąsajų ar atvirkščiai – susikirtimų šioje labai sunkiai aprašomoje knygoje. J. Tysliavai, ko gero, nepatiktų „Literatų kalvės“ (koks neskoningas pavadinimas!) atstovų pareiškimas, ypač tokia vieta: „…ateina „Vagos“ išdulkintas Pavasaris, amžinai atplukdantis iki šleikštulio įgrisusius, raukšlėtus lyrikų(ių) veidus“ (p. 351). Viskas, rodos, teisinga: maišto dvasia, ambicijos, ironija ir panašiai, tačiau dar keletas tokių „išdulkintų“ pavasarių – ir po manifestu „Aleliuja“ pasirašiusiųjų veidai bus lygiai tokie pat įgrisę, pavargę, ištuštėję. Bet taip jau lemta jauniesiems – spjauti į šulinį, iš kurio patys geria, nes po to gali jau ir nebebūti į ką spjauna. O šiaip Universiteto grupė gana pajėgi, galėtų konkuruoti ir su kai kuriomis vyresniųjų komandomis, – šituo reiktų pasidžiaugti. Bet pats sau meluočiau ir kitus apgaudinėčiau tvirtindamas, kad jų kūryboje radau kažką nauja, negirdėta: ir D. Dirgėlos ironija bei erotika, ir V. Gedgaudo siurrealistinė agresija, ir S. Juozapavičiūtės atviras moteriškumas (mergaitiškumas), ir L. Katkaus groteskas bei absurdas, ir A. Šlepiko klampus metaforiškumas – visa tai jau buvo, buvo ir dar niekur nepradingo. Taip, ankšta mūsų poezijos palėpėj, telieka tikėtis, kad jauniesiems užteks sveikatos (kad ir pečiais) atsilaisvinti sau šiek tiek vietos. Nors manifesto pabaigoje šūkteltas „Mes ateinam!“ šiek tiek kvepia odinėm čekistų striukėm.

Beje, labiausiai manifesto dvasią atitinka V. Gedgaudo kūryba, tad jį, kaip idėjinį vadą, ir pacituosiu:

Prisimenu –
kaip mano vaizduotė nei bepročio
pilotuojamas kosminis laivas be atodairos
skrosdavo tavo užuominų erdves kaip
tarpupirščius ėdančios kurčios sekundės
minkštais epileptiko žingsniais
artėdavo prie vidurnakčio duobės
(p. 354)

Neištversiu šioj vietoj nepasidžiaugęs R. Barto įžvalgumu: „<…> tiktai silpni poetai kuria „vaizdingus“ eilėraščius arba jau bent nekuria nieko kito: gana naiviai jie suvokia poetinę kalbą kaip tam tikrą solidžių verbalinių kapitalų sumą; įsitikinę, kad poezija yra to, kas irealu, išraiškos priemonė, jie mano, kad bet koks daiktas būtiniausiai reikalauja būti išverstas, ; vadinasi, daikto poetizavimui pakanka jį vadinti ne jo vardu“.

Ši pastaba aktuali didžiajai daliai „kalvių“. Tiesa, A. Musteikis šių metų publikacijoje bene įdomiausias: yra jo eilėraščiuose gražios erdvės ir laisvės, turi jis kur trauktis. O tai – įdomu.

Dabar dar sykį pasiskaitykim V. Gedgaudo eilėraščio gabalą ir šoktelkim prie kitų tokiu pat principu („prisimenu“) organizuotų tekstų, V. Rudoko eilėraščių proza, kurie šiame almanache, bent jau man, yra savotiškas smagus atradimas (prieš porą metų buvusius „pražiopsojau“):

Atomanu, buvo jau po Žolinei, džiovinom
anoj pusaj atolų,
ir tiktai par stabuklų tadu gyva išlikau –
tu irgi matei.
Balsiai išsigundau, o laivelis kėp tyčiom
tiktai susvyrovo
ir ošei buldinkšt atsidūriau po vandeniu,
toj pačioj gilaj.
Noriu išplaukt, ale kiek besikapstau.
negaliu iškilt paviršiun, girdžiu tiktai plonų vaikiškų balselį kėp
kokiam sapni:
„Mamyt, tėp noriu atait šitan pasaulin,
tėp noriu atait…
Tu atsispirk kojom dugnan… atsispirk
dugnan ir išplauksim…“
(p. 248)

Tarmė, jos niuansai staiga tampa autentišku stiliumi (bent jau šioje knygoje), o savo gyvenimo istorijas pasakojanti motina yra įtikinamesnė už bet kokį lyrini subjektą. Be to, ir istorijos papasakotos. įdomiai, „užsuktas“ siužetas, intriga. V. Rudokas puikiai šį sykį nusikratė literatūros, triumfuoja gyvastis, nors tekstai – apie mirtį.

Šokdamas prie kito „gyvo“ autoriaus, stabtelsiu prie dviejų V. Naktigonio eilučių; beje, šis eilėraštis „Sename dvarely“ rašytas 1948–1956 (1991) metais:

Giesmininkai girių! Vieversėliai pievų!
Girkite kas duota Visagalio Tėvo.
(p. 204)

Girdėtos intonacijos, tiesa? Labai panašu į ankstyvąjį (o gal ir nebūtinai) S. Gedą. Nemanau postringauti, kas iš ko pasimokęs ir ką visa tai galėtų reikšti naujausios lietuvių poezijos kontekste, bet šioj vietoj sutinku su A. Baltakiu, kad egzistuoja stiprus lietuvių lyrikos stuburas, augąs iš A. Vienažindžio, A. Strazdo, A. Baranausko žemių (ir visi – Antanai!).

O S. Geda vėl – spontaniškas, nesuvaldomas, nesugaudomas:

žirgai gražiai pažvengdavo, tiktai poetai uostė
sutūpę ne toj pusėj, ne tam gale, kol upės,
kol nemunėliai plaukė iš išvietės į išvietę,
ne vienas, tiesą sakant, išsikuopė, išsišveitė,
bet smirdi Lietuvėlėje! kur dėt Dievuliui nosį?
kur dėt? ne tavo reikalas! nudvėsi, sužinosi!
(p. 104)

Baisiai vaikiška, naivu ir baisiai meistriškai, su įkvėpimu išsakyta, išgiedota. Kol kas nežinau Lietuvoj kitų tokių eilių, kur būtų ir keikiamasi, ir meldžiamasi tuo pat metu, kur būtų atvirai šaipomasi ir filosofuojama. Ar tik ne dieviška pragaro akis padeda poetui visuomet laiku surasti tokią kalbą, kuri nesijaučia suvaržyta, sukaustyta stuporo, kuri netrenkia naftalinu ar ašarų actu? Kažkas begėdiško, gal net šiurpaus yra šiose eilėse: grožis? teisybė? poezija?

Keistas, neperprantamas dalykas poezija. Ir metams bėgant imi jos ieškoti ten, kur, rodos, visai negali būti. Ir randi. Štai kone proginis (o kokį neigiamą krūvį turi šis būdvardis!) H. Nagio tekstas, skaitytas Vasario 16-osios, minėjime Toronte 1969 metais. Trumpa ištrauka:

Išdainuokime, iššokime save. Jeigu tai nėra vienintelė
jungtis tarp jūsų ir mūsų – tebūna palaiminta daina ir
tebūna palaimintas kūno ritmas. Nes nėra
nieko gražesnio už šitą paprastą žodžio ir judesio darną.
Girdėjau miškus ir vandenis dainuojant –
jūs dainavote. Mačiau baltus krioklio vandenis ir debesis
šokant ir plaukiant – jūs šokote.
(p. 200)

Ir štai kai skaitai šitokį paprastą tekstą, indikatorius, kuris nuolat budi viduje, praneša, kad šiuose ritmiškuose sakiniuose yra įdėta sielos ir kad tai svarbiau už literatūrą. Ir ramia sąžine galima pasakyti, kad tokie dalykai didelei auditorijai neišaiškintini. Kvepia suokalbiu ar net masonais.

Šiais metais net trys Maironio sukaktys: 130-osios gimimo metinės, 60-osios mirties ir, pasak M. Martinaičio, Maironio pirmąsyk paminėto žodžio „poeta“ šimtmetis. Nekeista, kad ir „Poezijos pavasario“ almanachas dedikuojamas klasikui. Anketa „Maironis: šiuolaikinė lietuvių poezija“ ne visai pavykusi: kaip sakoma, trūksta „asmeninio santykio“, be to, ir šios mini anketos klausimas siaubingai abstraktus, neaprėpiamas, neprovokuojantis. Gal reikėtų užduoti tokius klausimus: „Už ką Tamsta nekenti Maironio?“ arba „Kodėl Jūs negalite parašyti kaip Maironis?“ Daugelis atsakiusiųjų šiuolaikinę literatūrą supainiojo su savuoju „aš“, be to, ką gi gali apie Maironį pasakyti A. Dabulskis, V. Mačiuika, P. Palilionis? Ką?

Bet pati pastanga išjudinti klasiką – graži.

G. Karka, pažėręs nostalgiškų prisiminimų apie A. Žukauską (80-osios gimimo metinės), ir. J. Macevičius – apie V. Mozūriūną (70-osios gimimo metinės) – nesugebėjo pasakyti nieko daugiau nei vadovėliai. L. Jakimavičius straipsnyje „Juodmedžio riterystė“ kategoriškai smerkia pokario rašytojus kolaborantus tvirtindamas, kad tokį kelią daugelis pasirinko sąmoningai, o apie jų kūrybą net nėra ką pasakyti. K. Bradūnas labai taupiai rašo apie karo metų Putiną, o V. Braziūnas – jautriai ir nuoširdžiai apie B. Brazdžionį (85-osios gimimo metinės). Visai kitaip B. Brazdžionį skaito R. Šilbajoris, kurio atsakymai į R. Pakalniškio klausimus yrą pati aštriausia“, aktualiausia almanacho medžiaga. Pavyzdžiui: „Koks paradoksas: kritika tokius niliūnus, tokius radauskus kaltino „hermetiškais ir nesuprantamais poetais“, o nepastebėjo, kad kaip tik Brazdžionis totaliai hermetiškas“. Ir toliau: „Žmonės su ašaromis kartoja tokias eilutes, kaip „Baltas baltas, kaip vyšnios viršūnė, / Žydro veido, kaip žydras dangus“, o nepastebi, kad paveldėto tautiškumo atžvilgiu tie žodžiai nieko nereiškia, kad jie prasmingi nebent aname modernisto kontekste, kur vaikštinėjo žmonės žydrais veidais… Brazdžionis įsimylėjęs save, geraširdiškai, nepiktybiškai. Ir jo tėvynės meilė – ne tėvynės meilė, o kalba apie tėvynės meilę“ (p. 292). Turi ką pasakyti R. Šilbajoris, ir ne tik apie B. Brazdžionį.

Papildydamas maironiškąją temą, D. Sauka mėgina sugretinti ežero bangų ritmiką Maironio ir Goethe’s eilėraščiuose. O baigia straipsnį žaismingai: „Atsiprašau gerbiamą skaitytoją: prisipažinsiu, neesminiais momentais leidau sau truputuką, na, ne nerimtumo, bet gal laisvumo. Svajodami apie lyginamuosius tyrimus, rizikuodami prisimatuoti sau didžiąją literatūrą, neturėtume per daug rimtai į save žiūrėti“ (p. 262). Belieka pritarti profesoriui ir pridurti: į literatūrą taip pat nereikia per daug rimtai žiūrėti. Geriau į debesis.

Vertimų bare – ar ne pirmą sykį lietuviškai – John Donne (vertė S. Geda), L. Karsavino „Sonetų vainikas“, sukurtas lageryje (vertė A. Bukontas), L. Šimkutės-Pocienės verstas gnostikų tekstų fragmentas. Daugiau lyg ir nieko įdomaus.

Dar buvo pasiūlytą apie poeziją pakalbėti tiems žmonėms, kurie ta pačia tema samprotavo 1966 metų almanache. Tačiau atsakymai, pateikti šiais metais, rodo, kad poezijos mylėtojai (vyresniojo amžiaus) tebegyvena anų metų realybe ir kitos nė nemano pripažinti.

S. Parulskis savo kukliame esė „Apie muiliną liežuvį“ pranašauja lietuviško poetinio žodžio pauzę. Praėjo jau metai o situacija ta pati: kartais atrodo, kad kone visa mūsų rašoma poezija, jos kalba jau yra išgyvenusi mirtį ir įstrigusi kažkur tarp.