Mindaugas Kvietkauskas. Eilėraščiai
2007 m. Nr. 7
***
Panirusiu į gomurį balsu,
nuėjusiu po žemėm, pašarvotu pamatu
ir iškapotų arkų akmenim
esi tu man, tradicija
Mažai teduota: atmintis dyka,
šviesia žole apaugus plynė,
telikęs lauko kelias,
kuriuo iš išvaržyto dvaro
važiavo tuoktis proseneliai:
išeinanti pati sau per akis
aguona
Ir mano kraujas vaikšto kūne
kaip užginčytas paveldėtojas
apie kelis atlikusius
senelių daiktus
svetimam bute
Prie užtvankų reikėtų eit,
sėdėt prie besiverčiančių
dievams per kaktas užtvankų:
gal ką išplaus
iš prarastosios žemės
Vijokli mėlynžiedi
Vijokli man už lango, mėlynas vaiduokli,
sausa virkštie, vidurnakčio gimda
už stiklo man, betono sienas plaka
laidas apledėjęs, taip į šarvą barkši
tuščios makštys, kai riteris atjoja
ir žiūri į savo žemės Kolcho griaučius –
Vijokli, sienų freskos cheminių trąšų
ir acto su vynu, lietaus pro kiaurą stogą
suėstos, žalio gliaumo kambariai
ir juodos vilnos andai išdraikytos,
kažkuo prikepusios prie šokių salės
grindinių lentų. Aš vis dar ten ir čia,
rūsy, senoj ledaunėj su bailiais tritonais,
blevyzgojančiam sargui skamba telefonas
ir šaukia: „Profesoriau, Profesoriau, Cheiro…“
Tas balsas klaidžioja avariniuos namuos,
tarp trupančių kolonų, laiptų, frizų,
kol virsta tik į dūmo piešinį ir vėjo.
Rudens ugnis! Joj traška senos virkštys,
virvagaliai nuo plaustų, burių, aerostatų…
Kai sargas žarsto rūsy nuodėgulius, tai šoka
kibirkščių stulpai, ir atšvaituos matai
iš apačios didžiulį žemės skliautą, urvą,
ankštai nusėstą nejudančių sraigių.
Bevardės, drėgnos, kiautai be ženklų,
lyg antkapiai tamsos nugludinti, kas žino,
iš kur jos ir kada kuo buvo, kuo pavirto,
bebalsės vėlės, nieko jos negirdi.
Jokių daugiau, ten tiktai pats šaukiau,
lyg vilkės įkandimai žodžiai buvo:
„Tai mano protėviai, tai mano rankraščiai,
tai mano praeitys, tai mano šventraščiai,
sraigėtos šaknys, žarstoma anglis.“
Ir tarsi perėjimai ten, kur tyli saulė,
juodavo proto angos, aš kažkur kritau.
Tada tu pažiūrėjai į mane, atsigręžei, nors kaip?
Tas profilis, tos ilgos palaiminimų lūpos,
juodų akių vingiuojanti šviesa, o nygn, nygn…
Minkštos lūpos, kuriom, atrodytų, kvėpuoja
alkanas kitos, prabundančios, gyvybės angelas –
Vijokli! tai tu vejies per griuvenų krūvas
tarp sienų, praėjimų, plauke mėlynžiedi –
sakai man, kibkis, leisimės gilyn –
pakanka tau griuvėsių, nors fragmento
nelygaus luito – nelygios širdies,
nes tu seniai išmokai vytis ir atželti
al tempo degli Dei falsi e bugiardi
Obuolys su kartėliu
Nežinau, kas prieš mane ragavo
vaisius šitos obels.
Čia būta šventoriaus,
vėliau – archyvo kiemo.
Obuoliai tarp sukritusių rudenio lapų,
lyg ir geltoni saldieji, bet smulkūs,
rauplėti: iš jų išsiveržusios
juodos kraujosruvos.
Jų slaptas aitrumas
gomury pasijunta po laiko:
lyg būtum įkvėpęs
gailių žiemos dūmų
anglimi kūrenamoj gatvėj,
lyg griuvėsių kvapai
smelktųsi pro geltoną minkštimą.
Galbūt mirusieji
ragauja šiuos karstančius obuolius,
kai žvaigždėtom rudens naktim
susėda ant savo suolelio
seno miesto kieme prisiminti.
O gal tai užkeiktas medis.
Gal vanduo po jo šaknimis
atbėga nuo sutrūnijusių kūnų,
slenksčių ir dievnamių laiptų,
ir prasmegusių kapinių varno
šiai obeliai tarta: anatema.
Ir štai aš esu po amžiaus,
ir ragauju vaisius nežinodamas.
Į vakaro miestą krenta
pelynų kvapo migla.
Virš kiemų praskrieja žalvarnis,
ir jo balsas kaip uždelstas gongas
pasigirsta po kąsnio ar bučinio.
***
Taip, laike, esi tu vienženklis
lyg akmuo prie ribos išvaržytos tėvonijos,
lyg skaičius be liekanos
man. Dalmuo tavo švokščiančiam balsui,
tas švelnus kalavijas,
rūdija po pūvančiais lapais
suniokoto dvaro parke.
Taip, laike, esi tu vienvaldis
kaip potvynis, grūdantis ledą
aplink namų sienas, kur mes plūduriuojam
be džiaugsmo užmerkę akis
tarsi triumuos. Migrantai.
Mes vežamės ką tik gimusius protėvius
ir pelenus savo vaikų,
per trumpai išnešiotų, nes laikas,
tas švokštimas be dvasios kirčių,
vienbalsis.
Pagoniška nuojauta
Atlekia miško paukštis
ir greitai pradingsta
tarp juodalksnių šakų,
žaliame gomuryje.
Lauko pelė nukrebždena
šalia tako, kuriuo aš einu,
atskiru savo pasaulio
koridorium. Ąžuolo šakos
ore išsiraito taip,
lyg turėtų pralįsti
pro joms atdarą angą.
Žiūrėk, vanduo šaltinio prasirausia
ir susiranda sau tuos akmenis,
kur jis vis tykšta, tykšta
nenutildamas. Ir jei yra
nukreipianti jėga, tai aš
dar kartą pamatysiu tavo plaukus
kaip šviesų laužo pliūpsnį
labirintuose.