literatūros žurnalas

Julio Cortázar. Trys apsakymai ir laiškas draugui

1992 m. Nr. 3

julio-cortazar

Iš ispanų kalbos vertė Valdas V. Petrauskas


Robertui Fernandesui Retamarui

Mielas Robertai1,

(…) Vakar gavau tavo laišką, rašytą birželio trečią (kiek laiko pra­bėgo), ir taip susijaudinau, taip apsidžiaugiau perskaitęs tavo žodžius, kad pasijutau lyg ekstazės apimtas, lyg iš naujo gimęs po laiminga ir palankia žvaigžde. Vis dar tebesu tos nuotaikos ir rašau pagautas nuo­stabaus jausmo, nes toks poetas kaip tu, juo labiau mano draugas, įžiū­rėjai knygoje „Žaidžiame „klases“ visa tai, ką norėjau ar bent stengiausi pasakyti, ir šita knyga dar stipriau mudu susiejo, ir dabar, gavęs tavo laišką, jaučiu, kad esi man toks artimas ir toks draugiškas. Nežinau, ar tada, kai prieš kelis mėnesius tau rašiau apie tavo eilėraščius, suge­bėjau deramai išreikšti savo įspūdį. O tu savo laiške keliais žodžiais pasakai tiek dalykų, jog, atrodo, siunti man stebuklingą ženklą, mitinį žiedą, kurį laimėdavo koks karžygys ar karalius po daugybės slaptingų veikalų ir žygdarbių, ir jame glaustai apibūdinta viskas, nesileidžiant į gražbyliavimą ir tuščius samprotavimus: tai lyg amžinos draugystės ženklas, sutartis, nušluojanti visas kliūtis, laiko ir atstumo statomas.

Žinai, mane džiugina visa tai, ką įžiūrėjai gera mano knygoje; bet, regis, didžiausią įspūdį man padarė štai tie nuostabūs žodžiai, štai šitas klausimas: „Vaidinasi š i t a i p gali rašyti vienas mūsiškių?“ Patikėk, visa nesvarbu, kad š i t a i p rašau būtent aš, gal netgi pirmą kartą gy­venime. Svarbiausia, kad mes Amerikoje priėjome tokį laiką, kai galima rašyti š i t a i p (ar dar kaip nors kitaip, bet štai š i t a i p, atseit taip, kaip tu galvoji pabrėždamas tą žodį). Prieš kelis mėnesius Migelis Anchelis Asturijas džiaugėsi, kad Buenos Airių bestselerių sąraše pirmąsias vietas užima mano ir jo knygos. Džiaugėsi, kad pagaliau teisingai įver­tinti du Lotynų Amerikos rašytojai. Pasakiau jam, jog tai gerai, bet svarbu kas kita: skaitytojai pirmą kartą davė pirmenybę savo autoriams, užuot juos paniekinę ir pasidavę vertimų manijai ir snobiškam kelia­klupsčiavimui prieš Europos rašytojus arba madingus jankius. Tikiu, jog tai transcendentinis reiškinys, juo labiau jei turėsime galvoje tokią šalį kaip mano tėvynė, kur viskas eina kreiva vėže. Kai buvau dvidešimties metų, toksai argentiniečių rašytojas, pavarde Borchesas, pardavė vos penkis šimtus egzempliorių pasakiškos apsakymų knygos. Šiandien bet kuris argentiniečių romanistas ar novelistas net neabejoja, kad jį skaitys ir vertins gausus išprususių skaitytojų būrys. Kitaip sakant, nepaisant siaubingų mūsų politikų klaidų, atžangos, nerangumo ir pusiau koloni­jinio ūkio, vienaip ar kitaip reiškiasi brandumo požymiai, o šiuo itin reikšmingu atveju – didžiosios literatūros dėka. Tad nėra ko stebėtis, Robertai, jog metus rašyti š i t a i p, pamatysi, sykiu su mano knyga ar truputi vėliau pasirodys tokia gausybė knygų, jog nutversi džiaugsmu. Mano knyga sulaukė nepaprasto susidomėjimo, ypač tarp jaunimo, nes jis susivokė, kad ji ragina juos atmesti Pietų Amerikos literatūros tra­dicijas, kurios, net pasukusios avangardistiškiausiomis kryptimis, visada atliepdavo mūsų nevisavertiškumo kompleksą, tą dejonę „mes tokie vargšai“, kaip sakai minėdamas Rubeno liaupses Marti. Vienas meksikiečių žurnalistas yra naiviai pareiškęs, jog „Žaidžiame „klases“ – tai Lotynų Amerikos romano nepriklausomybės paskelbimas. Posakis absurdiškas, bet iškelia aikštėn tą nusižeminimą, kurį kvailai pakentėme tiek laiko ir, be abejo, įveiksime, kaip įveikė jį visos tautos, atėjus jų valandai (…)

Versta iš: Casa de las Amėricas, La Habana, 1981, Nr. 145–146.

 



Kindbergas

Kindbergas… keistas pavadinimas, rodos, imtum ir išverstum: vaikų kalnelis, o gal kitaip – mielas, malonus kalnas, beje, argi svarbu, vie­tovė, ir gana, kur atvažiuoji, stačiai išneri iš liūties, kuri, pašėlusiai šniokšdama, telžia į priekinį stiklą; senas viešbutis su ilgomis galerijo­mis, kur viskas įrengta taip, kad iškart pamirštum, jog lauke vis dar lyja, čeža, barbena lietus, – žodžiu, jauki vietelė, kur gali persirengti, atsipūsti, užsiglausti nuo darganos, nuo visko; o štai ir gili sidabrinė sriubinė, sausas baltasis vynas, atsilauži duonos, ir pirmas kąsnis – Linai, ji laiko riekutę delniuke lyg dosnią dovaną – apskritai taip ir yra! – ir staiga įninka pūsti į ją, suprask, kad gudrus, kodėl, bet taip gražiai krūpčioja, šokinėja jos kirpčiukai, ir tas alsavimas, lyg atidvelkęs nuo delno, nuo duonos, pagaliau atskleidžia mažyčio teatro uždangą, ir Marselas mato scenon išbėgusias Linos mintis, Linos prisiminimus ir vaizdi­nius tuo metu, kai ji vis’ dar šypsodama godžiai srebia kvapnią sriubą.

Betgi ne, tyra, beveik vaikiška kakta – nė raukšlelės, ir iš pradžių tik balsas paberia vieną kitą jos esybės trupinėlį ir leidžia susidaryti apie ją pirmą įspūdį: Lina – čilietė, na, žinoma, o tai, ką ji tylutėliai niūniuoja, – pažįstama Arčio Šepo tema, nagai truputį apgraužti, bet švarūs, nuostabiai švarūs, nors visa ji susiglamžiusi, nešvari po kelionės pakeleivingais automobiliais, po nakvynės sodybose, daržinėse ir jau­nimo stovyklose. Jaunimas, juokiasi Lina, lyg alkanas meškutis laižy­dama iš šaukšto sriubą, garbės žodis, tu nėmaž nieko apie jį neišma­nai, – tai iškasenos, dievaž, gyvi lavonai, kaip tame Romero siaubo filme.

Marselas vos nepaklausė, kas tasai Romeras, hm, girdėt nėra girdėtus apie jokį Romerą, bet neverta, tegu sau tauškia, taip malonu staiga pa­matyti, kaip nuoširdžiai galima gardžiuotis karštu valgiu, džiaugtis kam­bariu, kur traška degantis židinys, – žodžiu, Viskuo, ką pinigingiems atvykėliams gali pasiūlyti buržuazinio pertekliaus kampelis, ir tą kampelį įtūžęs plaka lietus, lygiai kaip tą vakarą temstant plaka baltutėlį kaip pienas Linos veidelį, kai ji stovėjo pakelėje prie miško, keista vieta laukti pakeleivingo automobilio? – kodėl keista, juk pasisekė, na, valgyk, meškute, įsipilk dar sriubos, žiūrėk susirgsi angina plaukai šlapi šlaputėliai; bet židinys smagiai traškėdamas laukia ten, kambary, kur puikuojasi platutėlė ampyro stiliaus lova, veidrodžiai per visą sieną, staliukai lenktomis kojytėmis, kutai, portjeros, aha, tai ko gi stovėjai ten per tokį lietų, na, sakyk, sakyk, gal mama įkrėtė tau kaip reikiant?

Gyvi lavonai, kartoja Lina, keliauti reikia vienam, lietus, kas be ko ne brolis, bet šitas apsiaustas, kaip kažin ką, nepraleidžia vandens, tik plaukai ir kojos mažumą sušlapo, ir tiek, niekai, dėl visa ko nurysi: tabletę aspirino, Ir baigta… Ištuštėjusi duoninė vėl kaupina, ir meškutė šauniai doroja minkštutį batoną, sviestas stačiai svajonė, o ką tu darai? Ko važinėji tokiu prašmatniu automobiliu, ir kodėl tu – aha, tu – argentinietis! Ir abu vienu balsu – taip, čia tai bent nuskilo, jei Marselas nebūtų stabtelėjęs už aštuonių kilometrų išmesti taurelės, tas miško žvė­relis dabar būtų tūnojęs kitame automobilyje arba stypsotų pamiškėj lietui lyjant, kas aš? agentas, prekiauju presuotomis plokštėmis, taigi amžinai bastausi, o dabar turiu nušauti išsyk du zuikius. Lina įdėmiai klausosi – o kas tai per daiktas tos presuotos plokštės? žinoma, tema nelabai įdomi, bet kurgi dėsies, negi imsi meluoti, apsišauksi žvėrių tram­dytoju arba režisierium, arba, ko gero, net pačiu Polu Makartniu; paduok druskos. Keista, kokie staigūs jos judesiai – lyg paukštis, lyg vabalas, ne – tikrų tikriausias meškutis, krūpčiojantys kirpčiukai ir užgaidus Ar­čio Šepo motyvas, tram tam tam, ar turi jo plokštelių, ką? aha, na, ži­noma. Na, žinoma, šypso sau vienas Marselas, vadinas, jis negali turėti tokių plokštelių, bet juokingiausia – tai idiotas! – kad turi ir klauso jų drauge su Marlena Briusely, tai va, tik jam nereikia į jas įsijausti kaip Linai, murkiančiai Arčį Šepą kone po kiekvieno gurkšnio, jos šypsena – ištisas pasaulis: džiazas, gabaliukai guliašo, pakeleivingi automobiliai, kiaurai permerktas meškutis, tram tam tam, niekad taip dar nesisekė, tu šaunuolis! Taip, šaunuolis, kaip kažin ką, Marselas niūniuoja mėgstamą melodiją, – štai jo revanšas! – bet kamuolys užribyje, tai akordeonas, o ji – kita karta, bičiuli, ji – žvėrelis, Arčis Šepas, o ne tango, vyre!

Saldžiai maudžia širdį, lengvi traukuliai bėga per kūną visą laiką nuo tos akimirkos, kai jie pasuko Kindbergo link; automobilis stovi sau­soje daržinėje, senė šviečia kelią senoviniu žibintu, Marselas – lagami­nas ir portfelis, Lina – kelionmaišis ir žliugsintys žingsniai, pavakarie­niauti drauge sutarta jau anksčiau, pasėdėsim, paplepėsim, lietus kaip iš kulkosvaidžio, ko belstis naktį, apsistosim tame Kindberge, pavakarie­niausim – o, šaunu, ačiū, velnioniškai šaunu! tu apdžiūsi, o dar geriau būtų pernakvojus, tegu dulkia sau lietutis, krūmuos patupės zuikutis, cha cha, žinoma! paskui aidžios gotiškos galerijos iki pat holo, oi, kaip šilta šitame viešbutyje, smagumėlis! Paskutinis lašelis ant kirpčiukų, kelionmaišis ant peties, girinis meškutis, skautė su geru dėde, aš užsaky­siu kambarius – apdžiūsi iki vakarienės. Ir vėl saldžiai maudžia širdį, kutena, o Lina pakelia akis, pro kirpčiukus nieko nematyti – kamba­rius? kuriam galui? užsakyk vieną kambarį abiems!  Jis žiūri į šalį, ir vėl maudžia saldžiarūgščiai, vadinas – ką čia kalbėt, vadinas – stebuklas vadinas – žvėrelis, sriubytė, židinys, čia tai bent! dar viena tavo gyve­nime, sekasi tau, vyre, ji gyva pagunda! Marselas įsitempęs stebi Liną, o ji nusisukusi išsitraukia iš kelionmaišio kitus džinsus ir juodą megz­tinį ir be perstojo tauškia: tai bent akmenys, jauti, kaip kvepia ugnis! Jis išrausia visą lagaminą, tarp dezodorantų, vitaminų, skutimosi losjo­no ieškodamas aspirino, Kurgi tu išsiruošei? Nežinau, turiu laiškų vaikinams, hipiams, jie Kopenhagoje, ir piešinių, man juos Santjage davė Sesilija, sakė, vaikinai šaunūs, Lina rūpestingai džiausto šlapius drabužius tiesiai ant šilkinės širmos ir išverčia kelionmaišį – kad jūs matytumėt! – ant paauksuoto, arabeskomis padabinto Pranciškaus Juozapo laikų staliuko: Džeimsas Boldvinas, paketėliai popierinių nosinių, tamsūs akiniai, dėžutės, Pablas Neruda, higieniniai paketai, Vokietijos žemėlapis, oi, stačiai mirštu, kaip noriu valgyti, Marselai, man patinka tavo vardas – žinai, šunį gyvą suėsčiau! Tai eime, mažyle, po dušu, tarkim, jau buvai, o kelionmaišį susidėsi vėliau. Lina staigiai kilstelėja galvą ir šaudo akimis: aš niekur, niekada ir nieko netvarkau, kuriam galui kelionmaišis – tai kaip aš arba mano kelionė, arba politika, viskas su­mišai, aukštyn kojomis, kuriam galui? Tai snarglė, mintyse aikčioja Marselas, ir vis maudžia, taip saldžiai maudžia, saldžiai saldžiai, net tirpsta sąnariai (aspirino reikia duot prieš kavą, taip geriau), bet Liną truputį trikdo tas kalbos barjeras: „mažyle“, „kur tai matyta va šitaip keliauti vienai?“; valgydama sriubą, ji susijuokė: jaunimas, dievaž, prieštvani­nės iškasenos, gyvi lavonai, kaip Romero filme. Ir pilve po truputį –  guliašas, šiluma, velnioniškai patenkintas meškutis, vynas – vietoj sal­daus maudulio pamažu užplūsta savotiškas džiaugsmas, ramybė, tegu sau tauškia niekus, tegu dėsto savo pažiūras, jis ir pats, regis, kadaise visa tai kimšdavo sau į galvą, beje, argi verta prisiminti – viskas išgaravo migla. Tegu žiūri pro uždangos–kirpčiukų apačią, čia susikaupusi, susi­rūpinusi, ir staiga – tram tam tam, Šepas, oi, kaip gera, jau viskas iš­džiūvo, o žinai, prie Avinjono ištisas penkias valandas laukiau kokio automobilio, pašėlęs vėjas, plėšė stogus nuo namų, pati mačiau kaip kažin ką! – paukštis trenkėsi į medį ir nudribo kaip skuduras, aha, duok pipirų!

Vadinas, tu (kelneris nusineša tuščias lėkštes) va šitaip tikiesi nusigaut į Daniją, o turi nors šiek tiek pinigų? Žinoma, nusigausiu, o tau nepatinka salotos? Tai duokš man – galiu apsiryt! Kaip juokingai ji vynioja lapus ant šakutės ir kruopščiai kramto rydama drauge su Arčio Šepo temomis, ir staiga – pūkšt!–mažytis sidabrinis pursliukas drėgnų spindinčių lūpų kampelyje, labai gražios lūpos, dailiai apibrėžtos, kaip reikiant, stačiai kaip renesanso meistrų paveiksluose, pernai rudenį su Marlena Florencijoje, įsidėmėk tas lūpas, kurias taip mėgo piešti ge­nialūs pederastai, – gosliai išlenktas, mįslingas ir t. t., eik jau, kaip smogė į galvą tas rislingas, o meškutis šneka ir šneka, šlemščia be per­stojo ir tram tam tam, Šepas, galvoj netelpa, kaip aš baigiau filosofijos faką Santjage, man dar skaityt ir skaityt, dabar įgulsiu į knygas. Žiū­rėk tu man, vargšas žvėreli, kiek džiaugsmo nuo salotų ir Spinozos, kursą užsimojai praryti drauge su Alenu Ginzbergu ir Arčiu Šepu, įdomu, ką ji dar spės iškloti iš to šiuolaikinio absurdo krūvos, kol atneš kavą (kad nepamirščiau aspirino, tai snarglė, lietus kiaurai permerkė, stačiai ištižo ten, pakelėje, dar susirgs, neduok Dieve). O tuo tarpu drauge su pas­kutiniais guliašo kąsniais ir nepamainomu Arčiu Šepu kažkas pamažu pasikeitė, lyg naujas posūkis, žodžiai tarytum tie patys: Spinoza, Ko­penhaga, bet viskas – kitoniškai, taip, priešais jį Lina. laužianti duoną, gerianti vyną, spindinčiomis patenkintomis akimis, tokia svetima ir po­draug artima, kažkas pasikeitė apie pusiaunaktį, nors žodžiai „svetima“, „artima“ beveik nieko nesako, čia – visai kas kita, čia – vaizdavimas, regimybė, lyg Lina rodosi ne pati, na, o ką gi ji vaidina, sakyk, sakyk! Du plonyčiai griežinėliai sūrio, ko tu nevalgai, Marselai, koks gardu­mėlis, regis, tu nieko nevalgei, še tau, toks solidus žmogus, tikras ponas, tiesa? Vis rūkai ai ai ai ir nevalgai, net neprisilietei, gal vyno, na la­šelį, nejaugi nenori? Su teikiu sūriu nuodėmė neišgerti, nepalik to gaba­lėlio; aha, dar duonos, gali išprotėt, kiek valgau duonos, ir, girdi, sako kad aš linkusi į tukimą, girdi, štai pilvukas paaugo, tikrai – kol kas nežymu, bet iš tikrųjų paaugo, Šep!

Nėr ko tikėtis, kad ji pagaliau prašneks apie ką nors rimta, esminga, ir apskritai kuriam galui (toks solidus žmogus ir tikras ponas, tiesa?), kokiu susižavėjusiu ir drauge kokiu įdėmiu žvilgsniu stebi tas meškutis stalelį su ratukais, krante nukrautą saldumynais: pyragaičiais, bezė, biskvitais, vaisiais, aha – pilvukas, ji bijo, atseit sustorės, sic! – štai tą, kur daugiau kremo, o kuo tau neįtiko Kopenhaga, Marselai? Bet Marselas to nesakė, stačiai ko ištisas savaites daužytis keliais, juo labiau lyjant, be to, dar prikimštu kelionmaišiu, o ten, Kopenhagoje, tikriau­siai sužinosi, jog hipiai jau duodasi po Kaliforniją, ek tu, suprask pa­galiau, kad man vis viena, juk esu tau sakiusi – akyse nesu jų mačiusi: štai vežu jiems piešinių iš Santjago nuo Sesilijos ir Marko ir plokštelę The Mothers of Invention, įdomu, ar čia esama grotuvo, pasiklausytum, hm, sugalvojo – tokiu metu, juo labiau Kindberge, gal tiktų čigonų smui­kai, bet tavo The Mothers of Invention – sumanios mamytės! – kur ta­vo galva! Lina suprunkščia, visa burna aplipusi kremu, po juodu megz­tiniu šiltas pilvukas, ir juodu abu prapliumpa kvatoti – įsivaizduok vi­sas tas mamytes padoriame Kindberge ir viešbučio šeimininkų išraišką, cha cha, ir vėl saldžiai maudžia širdį, karščio banga nutvilkina kūną, ir ta pati mintis: gal su ja ne taip paprasta, gal vidury lovos staiga atsiras legendinis kalavijas, geriausiu atveju – stačiom pastatytas priegalvis, ir kiekvienas – savoje pusėje, viduramžių kalavijo šiuolaikinis variantas, dorovinė užtvara, tram tam tam, Šep… apči! Taip ir maniau, išgerk as­pirino, štai jau neša kavą, paprašysim konjako, su juo aspirinas geriau veikia, esu girdėjęs iš išmanančių žmonių. Šiaip ar taip, keista: juk jis nėra sakęs, kad jam nepatinka Kopenhaga, bet, regis, tas žvėrelis iš tono supranta tai, ko nesakai žodžiais, lygiai kaip jis, kai dvylikos metų įsimylėjo mokytoją: žodžiai buvo niekis palyginti su jos burkuojančiu balsu, žadinančiu šilumos geismą – kad užklotų, paglostytų plaukus, tai­gi, paskiau, po daugelio metų, per psichoanalizės seansą: ką, ilgesys? nieko nuostabaus, įprastas ilgesys motinos įsčių, įsidėmėkite, gerbiama­sis, pradžių pradžioje viskas plūduriavo vandenyje, skaitykite Bibliją… už penkiasdešimt tūkstančių nusikratė galvos svaigimo, o dabar toji ma­žė savo laibais piršteliais graibo jam paširdžius, Šep… apči! Kurgi ne, kur tai matyta, kad žmogus rytų aspiriną neužgerdamas vandeniu –  įstrigs stemplėje, kvaiša. O ji, maišydama kavą, žiūri jam į akis susi­kaupusi, kone pagarbiai… hm, sugalvojo iš manęs šaipytis, neišeis jai į gera, ne, ne, kaip kažin ką, Marselai, man patinka, kai tu darais pa­našus į daktarą arba rūpestingą tėtuką, nepyk, aš amžinai lepteliu kas užeina ant seilės, na, nepyk, niekas nepyksta, kas tau, kvaiša, ne, tu supykai, kad palyginau tave su daktaru ir tėtuku, bet, dievaž, turiu galvoj visai ką kita, tikrai, tu toks geras, mielas, kai kalbi apie aspiriną ir.., tik pamanyk, nepamiršai – atnešei, o man išdulkėjo iš galvos, Šep… apči! matai, pačiu laiku, bet, tiesą pasakius, Marselai, kai tu elgies su manim kaip koks daktaras, man truputį juokinga, neužsigauk, kava su konjaku – pasaka, miegosiu kaip suvystyta, kas be ko, nuo septintos ryto važiuoju – netiki? – trys automobiliai ir sunkvežimis, ne, negaliu skųstis, nebent vakarop įsilijo, užtat, Marselai, konjakas, Kindbergas, tram tam tam, Šep… apči! Delniukas patikliai gula ant staltiesės tarp trupinių, kai Marselas ima švelniai jį glostyti, niekai, jis nepyksta, pats mato, kaip jaudina Liną jo atidumas, nors tai menkniekis, ir aspi­rinas, gulėjęs kišenėje, ir pamokymai, išgerk daugiau, o įstrigs ir būtinai kavos su konjaku: va šitaip, nei iš šio, nei iš to – draugai, tiesa? o kambary, ko gero, šilta, ir kambarinė bus atklojusi lovą, kaip tikriausiai Kindberge įprasta, senovinė svetingumo tradicija, „sveiki atvykę“ nuvargę keliauninkai ir kvaiši meškučiai, pasiryžę mirkti lietuje iki pat Kopenhagos, kad paskiau, spjauk į tą paskiau, Marselai, juk sakiau – iš tolo kratausi bet kokių varžtų, man jų baugu gu gu, Kopenhaga – tai lyg vyras, susitikai ir išsiskyrei (aha!), vienadienis džiaugsmas, aš apskritai netikiu ateitimi, namie nieko kito negirdžiu, tik ateitis ir ateitis, ta ateitis man visą kraują sugadino… taip, ir jam irgi: dėdė Robertas amžinai toks mielas, švelnus, bet ėste užėdė mažąjį Marselitą, dievulėliau, toks vaikeliukas, o jau našlaitis, galvok apie ateitį, vaikuti, juk dėdės pensija – ašaros, ir tiek, o jo kalbos: „pirmiausia mums reikia stiprios valdžios“, „šiuolaikiniam jaunimui vėjai galvoj, kai mes tokie buvom…“; jo ranka vis dar guli Linos delniuke, ko gi jis taip ištižo, tai skaudžiai prisiminė ketvirtojo penktojo dešimtmečio Buenos Aires, nekvailiok, žmogau, niekas neužgoš Kopenhagos, niekas, nei hipiai, ne, lietus pamiškėje, cha, betgi jis niekad nėra važinėjęs pakeleivingais automobiliais, beveik niekad, nebent kartą kitą, kai mokėsi universitete, o paskui radosi pinigų, nedaug, bet vis šis tas, kad pasisiūdintum kos­tiumą pas gerą siuvėją, tada viskas galėjo išeiti kuo gražiausiai, pameni, kai vaikinai visu būriu sugalvojo plaukti burlaiviu į Roterdamą – trys mėnesiai kelionės, užsienio uostai, prekių pakrovimas, ir viso labo šeši šimtai pesų, na, dar pagelbėti komandai reikėsią, dar šį tą padaryt, bet užtat prasiblaivysim, prasivėdinsim, – ką čia kalbėt – plaukiam, būtinai, „Rubio“ kavinė Onsės gatvėje, ką čia kalbėt, Monitai, šešios šimtinės –  vieni juokai, kai pinigai tirpte tirpsta – cigaretėms, mergelėms, susiti­kimams „Rubio“ kavinėje savaime atėjo galas, nutilo kalbos apie bur­laivį, galvok apie ateitį, vaikuti, Šep… apči! Aha, vėl – eik gult, Lina! Tuoj, daktarėli, dar palūkėk, matai, dugne dar liko šlakelis konjako, toks šiltutis, paragauk, juk šiltas, tiesa? Matyt, ką nors bus pasakęs –  o ką? – prieš akis vis dar stovėjo pamiršta „Rubio“ kavinė, nes Lina vėl pajuto, suvokė iš jo balso tai, kas dangstoma kvailais žodžiais „išgerk aspirino“, „eik gult“, „kuriam galui tau toji Kopenhaga?“ ir tikrai da­bar, kai baltas ir karštas Linos delniukas jo saujoje, viską galėjai pa­vadinti Kopenhaga, viskas galėjo būti Kopenhaga, burlaiviu, jei būtų buvę šeši šimtai pesų, jei būtų buvę daugiau ryžto ir romantikos, Lina kilstelėjo į jį akis ir tuoj nuleido, lyg jo mintys – pasigailėtina krūvelė laiko šiukšlių – būtų gulėjusios priešais ant stalo, tarp trupinių, lyg jis būtų spėjęs viską iškloti, o ne kalęs kaip paskutinis mulkis – eik gult, hm, netgi pritrūko drąsos visiškai logiškai pasiūlyti daugiskaita: eime gult, o Lina laižydamasi kalbėjo apie kažin kokius arklius (o gal kar­ves, – jis pagavo tik paskutinius žodžius), ne, apie arklius, kurie nukūrė per lauką lyg pasibaidę, du balti ir vienas bėras, dėdės sodyboje, oi, tu net neįsivaizduoji, stebuklas, ir tiek, – ligi pat sutemų šuoliuoti prieš vėją, grįžti velniškai nusikalusiai, ir, žinoma, oi oi oi, ai ai ai, kaip mažas vaikas! Tuoj, štai išgeriu, ir baigta, ji žiūri į Marselą, kirpčiukai išsidraikę, tarytum vis dar šuoliuoja, išplėstomis šnirpšlėmis traukdama orą, – toks stiprus konjakas, eik sau, ko čia kvaršint sau galvą, juk jis ne koks mulkis – argi ne jinai šliurpsėjo tamsiu koridorium? kuriam galui? imk vieną dviems, ką gi, jos akimis žiūrint, visai pateisinamas taupumas, iš anksto žino, kas bus vėliau, pripratusi, kiekvienąsyk laukia tokios pabaigos, o jeigu atvirkščiai? juk kažkas įtartina, aišku kaip ant dieną, galop staiga anas garsusis kalavijas vidury patalo arba prašom, antai kampe sofa, aha, gerai, juk jis ne koks netašytas bernas inteli­gentas, nepamiršk šerpės, matyt, oi, Marselai, kaip gyva nesu mačiusi tokių plačių laiptų, tikriausiai čia būta rūmų. ir gyveno juose orūs gra­fai, rengdavo balius, žvakėms šviečiant, ir visa kita, o kokios durys, eik jau, tik pažiūrėk, Juk tai mūsų kambarys, krisiu kaip negyva, matai, išpaišytas –  piemenėliai, elniai, visokie užraitai. Ir ugnis – raudonos žvitrios salamandros, ir akinamai balta platutėlė lova, ir aklinai užtrauktos užuolaidos, kaip kažin ką, Marselai, čia tik miegok ir norėk, parodysiu tau plokštelę, tokia gražutė – jiems patiks, ji pačiame dugne, drauge su žemėlapiais ir laiškais, kad tik nepamesčiau, Šep.. apči! Tu tikrai persišaldei, rytoj parodysi, o dabar greičiau renkis, aš išjungsiu šviesą, žiūrėsim į židinį, žinoma, Marselai, kokios žarijos – milijonai kačių akių, o žiežirbos, na, pažiūrėk, kaip gražu tamsoje, nors kiaurą naktį grožėkis; bet jis kabina švarką ant kėdės, žengia prie Meškučio, susirietusio į kamuoliuką prie pat židinio, nusispiria batus, su­silenkia dvilinkas, sėdasi šalimais, žiūri, kaip jos išsidraikiusiais kirp­čiukais šmėkščioja atšvaitai ir virpantys šešėliai, padeda nusivilkti pa­laidinukę, atsisagstyti liemenėlę, lūpos prisitrėškia prie jos nuogo peties, rankos vis atkaklesnės, drąsesnės žiburiuojant spiečiams žiežirbų, ak tu, girine meškute, tokia mažiukė, kvaišiukė; juodu bučiuojasi stačiomis nuogi, židinio atšvaitų laižomi, dar ir dar kartą, koks vėsus baltutėlis palatas, o paskui – griūtis, ugnies jūra, užliejanti visą kūną, Linos lūpos sliuogia jo plaukais, krūtine, rankos – po jo pečiais, kūnai susipažjsta, supranta vienas kitą, ir tyli dejonė, ir trūkuojantis alsavimas, aha, kad nepamirščiau, dar truputį anksčiau norėjau pasakyti: Lina, juk tai ne iš dėkingumo, tiesa? Ir rankos plyksteli lyg du rimbai jam per veidą, gnebia už gerklės – įnirtingos, mažytės, bejėgiškos, nepakenčiamai švel­nios, gniaužia, smaugia iš paskutiniųjų, gaikštelėjimas, pasipiktinęs bal­sas pro ašaras: kaip tu gali, Marselai, kaip tu gali dabar?.. Viešpatie, vadinasi – taip, vadinasi – tiesa, atleisk, mieliausioji, atleisk, saldžiau­sioji, atleisk, juk turėjau, pašokusi liepsna, lūpos, rausvi glamonės pa­kraščiai, pažinimo slenksčiai ir gūdi tyla, kur viskas – iš lėto drinkantys plaukai, deganti oda; blakstienų krustelėjimas, atsisakymas ir užsispy­rimas, mineralinis vanduo stačiai iš gurklio, prie kurio priglundama vie­nu kvapu, jos burna, tuščias butelis išslysta iš pirštų, kurie apgraibom apčiuopia naktinį staliuką, uždega lempą, mostas–ir gaubtas uždengtas kelnaitėmis ar nežinia kuo, kad Marselas galėtų neatplėšdamas akių žiū­rėti į Liną, kuri, šviesos nuauksuota, guli nusisukusi ant šono, į tą žvė­relį, įsikniaubusi į paklodę, kokia oda – gali išprotėt, o Lina jau prašo cigaretės, pasikelia ant priegalvio, o tu velnioniškai sudžiūvęs ir perdėm apžėlęs, Šep… apči! pala, užklosiu tave, kur antklodė? ana ten, ko­jūgaly, klausyk, man regis, ji pasvilo, o mudu nė nepastebėiom, Šep… apči!

Paskiau tingi, slūgstanti ugnis židinyje ir jų kūnuose, ji gęsta, blėsuoja, vanduo išgertas, cigaretės, eik jau, paskaitos mūsų universitete nors dvėsk iš nuobodulio, netiki, o visa, kas įdomiausia, sužinojau kal­bėdamasi mūsų kavinėje, arba su Sesilija, su Peručiu, arba iš knygų – aš skaitau visur, net kine prieš seansą; Marselas klausosi ,.Rubio“ kavinėj, lygiai kaip „Rubio“ kavinėj prieš dvidešimt metų, šnekos ginčai, Aritas, Rilke, Eliotas, Borchesas, bet Lina – ji pakliuvo į burlaivį , pa­keleivingi reno ir folksvagenai, meškutis sudžiūvusių lapų krūvoje sulyti kirpčiukai, nesąmonė! ir vėl tas prakeiktas burlaivis ir “Rubio“ kavinė, kodėl gi, juk žinot apie tai nežino, tuomet jos pasauly dar nebuvo, pamanyk! mergužėlė iš Čilės, snarglė keliauninkė, leidosi į keliones, Kopenhaga, ir kodėl nuo pat pradžios, nuo sriubinės, baltojo vyno Lina, nė neįtardama ėmė svaidyti jam į akis neišsipildžiusios, giliai užslėptos praeities gabalus, tą burlaivi už prakeiktus šešis šimtus pesų. O Lina žiūri į jį mieguitomis akimis, slysta nuo priegalvių, dūsauja kaip sotus žvėrelis, tiesia į jį rankas – tu man patinki, džiūsnele, toks Išmintingas, viską supranti, Šep… apči! atseit su tavim gera, tu – stebukle – tokios didelės, tvirtos rankos, ką čia kalbėt apie amžių, tu pilnas jėgų, ką jau ten senas? Vadinas, ta mergelė pajuto, ko jis vertas, nors ir, vadinas, suprato, kad jis jaunesnis už jos bendraamžius, tuos gyvus lavonus iš Romero filmo, ir vis dėlto – kas slypi po ta uždanga, drėgnais kirp­čiukais? dabar ji grimzta į miegą, pusiau praviros akys stebeilija tiesiai į jį, taip, jis paims ją dar kartą, švelniai švelniai, jis jaučia ją visą, iki pat gelmių, ir tarytum paleidžia laisvėn, girdi niugzlų: ėėė, noriu miego, Marselai, nereikia taip, ne taip, branguti, va šitaip, jos kūnas besvoris, kojos standžios, ir staiga atsakomasis aistros plykstelėjimas, dvigubas nesutramdomas aistros pliūpsnis… nebėr jokios Marlenos Briusely, ne­bėr anų moterų, panašių į jį, – neskubrių, pasitikinčių savimi, išmanių, taip neįprastai Lina priima jo jėgos protrūkius ir į juos atsiliepia, o paskui pro miegus, vis dar vėjų pagairėje, pro lietų ir riksmus, staiga prasimuša mintis – juk tai tas pat burlaivis ir Kopenhaga, jo veidas, įkniaubtas duobutėn tarp Linos krūtų, – tai veidas iš anapus, iš „Rubio“ kavinės, iš pirmųjų ankstyvosios jaunystės naktų su Mabele, su Nelida tuščiame Monito bute, pašėlę stangrūs sūkuriai, ir beveik tuojau pat eime pasibastyt po centrą, duokš saldainių, o jei suuos mama! Vadinas, net dabar, pačiame meilės akivare, neįmanoma atsiplėšti nuo to veid­rodžio, iš kur žiūri jo praeitis, jo nuotrauka, kur jis visai jaunutis, nuo veidrodžio, kurį Lina laiko jam tiesiai prieš akis, glamonėdama jį, niū­niuodama Arčį Šepą – tram tam tam, na, numingam, dar gurkšnelį van­dens, būk gerutis. Lyg jis būtų tapęs ja, lyg viskas būtų atsispindėję joje, nesąmonė, nieko nebesugrąžinsi, nebepakeisi… ir pagaliau miegas paskutinių glamonių tyloje, šmaukštelėjimas per veidą plaukais, visais iškart, lyg jos esybėje kažkas būtų viską iš anksto numatęs ir norėjęs nušluoti pėdsakus, kad jis pabustų ankstesniu Marselu, koks jis pabudo devintą ryto ir pamatė Liną: ji sėdėjo ant sofos ir niūniuodama šukavosi plaukus, jau pasirengusi kitai kelionei, kitam lietui. Juodu papusryčia­vo paskubomis, beveik nesikalbėdami, kokia saulė! o nuvažiavęs gana toli nuo Kindbergo, sustabdė automobilį: išgeriam kavos; Lina – keturi gabalėliai cukraus, veidas lyg nuplautas, susvetimėjęs, savotiškos abstrak­čios meilės įsikūnijimas, ir staiga: žinai, tik nepyk, sakyk, kad nepyksti, liaukis, kvailiuke, sakyk, nesivaržyk, gal ko reikia, aš… ir vos nenusprūsta nuvalkiota frazė, kur kiekvienas žodis čia pat, po ranka, tik ir laukia, lyg pinigai kišenėje, – imk ir naudokis į sveikatą, bet tą akimir­ką baugštus Linos delnas pridengia jo ranką, akys užtrauktos kirpčiukais: ar ji negalėtų drauge pavažiuoti dar truputį, kad ir nepakeliui, nesvarbu, pabūti dar šiek tiek drauge, juk taip gera, bent iki vakaro, tokia saulė, mudu nusnausim miške, parodysiu tau plokštelę ir piešinius, gerai, jeigu tu nieko prieš; visa jo esybė krūptelėjo, žinoma, to dar betrūko, kad būčiau prieš, kodėl turėčiau būti prieš, bet jis lėtai nukelia jos ranką ir sako: ne, neapsimoka, pati pagalvok, šioj kryžkelėj iškart sėsi į kokią mašiną, ir Lina, meškutė, visa susigūžė, lyg būtų jai smo­gęs atgalia ranka, pasidarė svetima svetima, žiūri iš padilbų, kaip jis užsimoka, atsistoja, atneša jai kelionmaišį, bučiuoja į plaukus, nusisuka ir dingsta iš akių, pašėlęs bėgių perjungimas – penkiasdešimt, aštuo­niasdešimt, šimtas dešimt, – štai jis, presuotomis plokštėmis prekiaujan­čio agento kelias, atviras kelias, kuris neveda į jokią Kopenhagą, kurio pakraščiuose – sudūlėjusių burlaivių liekanos, kur vis didesni atlygini­mai, vis aukštesnės pareigos, primirštas Buenos Airių žargonas, o prie posūkio – Ilgas vienišo platano šešėlis, į kurį jis įsirėžia šimto šešiasdešimties kilometrų per valandą greičiu, prilenkęs galvą prie vairo, kaip ir Lina, kai ji nuleido galvą, nes visi meškučiai graužia cukrų va šitaip – prilenkę galvą.

Versta iš: Julio Cortázar. Octaedro. Edición Castellana. Alianza Editorial S.A. Madrid, 1974.

 



M
es taip mylime Glendą

Tuomet sunku buvo ką nors apie tai pasakyti. Būdavo, eini į kiną ar į teatrą ir maloniai praleidi laiką, nieko negalvoji apie tuos, kurie daro tą patį, pasirenki seansą ir laiką, apsivelki apsiaustą ir paskambini, ir penkta arba dešimta eilė, prieblanda, muzika, visų ir niekieno žemė, ten, kur visi yra niekas, vyras arba moteris savo kėdėje, daugių dau­giausia keli atsiprašymo žodžiai už vėlavimą, pastaba pusbalsiu, į kurią atsiliepi arba ne, beveik visad tyla, žvilgsniai nukreipti į sceną arba ekraną, nusišalinimas nuo to, kas yra aplink, nuo to, kas lieka šiapus. Savaime aišku, jeigu ne reklama, jeigu ne begalinės eilės, jeigu ne afi­šos ir palankūs atsiliepimai spaudoje, nelengva būtų suvokti, jog tiek daug mūsų myli Glendą.

Tai truko trejetą ketvertą metų, ir vargu ar galima tvirtinti, jog bū­relis susidarė Irasustos ar Dianos Rivero dėka, niekas net nesusigaudė, kaip vienu tarpu, po kino seanso begurkšnojant vyną su draugais, be­šnekučiuojant apie tai ar betylint, susibūrė toji kompanija, kurią vėliau pavadinome „branduoliu“, o jaunesnieji – „klubu“. Su klubu tai netu­rėjo nieko bendra, stačiai mylėjome Glendą Garson, ir tiek, ir tai skyrė mus nuo kitų, kurie ja žavėjosi. Mes irgi žavėjomės Glendą, ir ne tik ja, žavėjomės ir Anuk, ir Merilina, ir Ani, ir Silvana, na, o kodėl nesi­žavėti Marčelu ir Ivu, ir Vitoriju, ir Derku, bet mes mylėjome Glendą, ir būtent tai mus skyrė nuo kitų, mes tai žinojome ir pasitikėjome tik tais, kurie ilgainiui, bešnekučiuojant prie stalo ir begurkšnojant vyną, galop mums įrūdydavo, kad irgi myli Glendą.

Dianos ar Irasustos įsteigta bendrija pamažu didėjo, einant „Degan­čiam sniegui“ buvom šešiese ar septyniese, o ekranuose pasirodžius fil­mui „Kaip būti elegantiška“, pagausėjo taip smarkiai, jog pajutom, kad pasidarė stačiai per didelė ir mums gresia snobų arba sezoninio senti­mentalizmo antplūdis. Irasusta, Diana ir dar vienas kitas pirmieji nutarė pastatyti užkardą, suglausti gretas ir nieko daugiau nepriimti nesuren­gus išmėginimo, egzamino prie taurės vyno, bet anaiptol ne tokio egza­mino, kur galima apdumti akis viskiu ir tariama erudicija (tokiais nak­tiniais egzaminais Buenos Aires nė kiek nenusileidžia Londonui arba Mechikui). Po „Grįžimo akimirksnių“ premjeros gavome pergalingai ir podraug melancholiškai konstatuoti, jog esama labai daug tokių, kurie myli Glendą. Nuolatiniai susidūrimai kino teatruose, šnairus žvilgsniai išeinant iš salės, sutrikę moterų veidai ir sielvartingas vyrų tylėjimas sakė kur kas daugiau negu koks ženkliukas arba slaptažodis. Nesuvokiamas instinktas vedė mus į tą pačią kavinę centre, staliukai ėmė slinktis į krūvą, įsivyravo gražus paprotys užsisakyti to paties kokteilio ir, atsisakius bet kokių įtarimų, žiūrėti vienas kitam į akis, kuriose vis dar atsispindi paskutinis Glendos atvaizdas iš paskutinio filmo paskuti­nės scenos.

Gal būta mūsų dvidešimt, gal trisdešimt, niekad nebūtume sužinoję, kiek mūsų esama, nes Glenda kartais ištisus mėnesius eidavo tai viename kino teatre, tai keliuose išsyk, be to, būdavo ypatingų atvejų, kaip tada, kai Glenda netikėtai suvaidino jauną žudikę „Apsėstuosiuose“: filmas turėjo tokią sėkmę, jog trumpam sukėlė visuotinį susižavėjimą, beje, mums visai nepriimtiną. Tuomet visi jau pažinojome vieni kitus ir vaikščiojome į svečius, kad galėtume pakalbėti apie Glendą. Nuo pat pradžios, regis, Irasusta tapo mūsų būrelio galva, nors niekad to nesiekė, o Diana Rivero žaidė lėtą šachmatų partiją – tą priimti, tą at­stumti, – šitaip užtikrindama mums visišką autentiškumą ir apsaugoda­ma būrelį nuo visokiausių idiotų ir nepageidaujamų asmenų įsibrovimo. Tai, kas radosi iš pradžių kaip savanoriška Glendos mylėtojų sąjunga, dabar tapo sustingusia struktūra, savotišku klanu, kasta, o padriki po­kalbiai per egzaminą ilgainiui užleido vietą griežtiems, konkretiems klau­simams, reikalaujantiems tiesioginio atsakymo: herojės suklupimo scena filme „Kaip būti elegantiška“, „Degančio sniego“ paskutinė replika, „Grį­žimo akimirksnių“ antroji erotinė scena. Mes taip mylėjome Glendą, kad negalėjome pakęsti atkarių įsibrovėlių, rėksmingų lesbiečių, tariamų es­tetų ir eruditų. Galiausiai (kaip tai atsitiko?) susitarėme kavinėje rinktis penktadieniais, jei centre eisiąs koks filmas su Glenda, o jeigu tas filmas eisiąs kituose kvartaluose – rinktis po savaitės, kad visi turėtų pakan­kamai laiko jį pažiūrėti; ir visi mes griežtai laikėmės tos taisyklės, svars­tyti ją buvo neleistina, o nusižengusieji sulaukdavo niekinamo Irasustos šypsnio arba švelnaus, bet podraug grėsmingo žvilgsnio, kuriuo Dia­na Rivero bausdavo išdavikus ir atskalūnus.

Tuo metu kiekvienas mūsų susitikimas būdavo paskirtas Glendai, jos spindintis atvaizdas švietė visų mūsų širdyse, ir mes nenorėjome nieko girdėti apie nesėkmes ir pirmuosius nerimastingus perspėjimus. Paskui pamažu, iš pradžių jausdamiesi lyg prasikaltę, kai kurie išdrįso kriti­kuoti vieną kitą riktą, reikšti nusivylimą ar nepasitenkinimą, kuriuo nors nelabai vykusiu epizodu, tam tikrų scenų stereotipiškumu, banalumu. Žinojome, kad ne ji kalta dėl tų apmaudžių klaidų, kartais sudrumsčiančių skaidrų „Rimbo“ tyrumą arba „Nežinia kodėl“ finalą. Mes žino­jome viską apie kitus jos režisierių darbus, apie intrigas ir scenarijus ir buvome jiems negailestingi, nes ėmėme jausti, jog mūsų meilė Glendai. peržengia vadinamosios „meno srities“ ribas ir jog tik ji viena apsau­gota nuo netobulumo, kurį turi visi kiti. Diana pirmoji prakalbo apie „misiją“, prakalbo užuolankomis, kaip visada kalbėdavo apie jai rūpi­mus dalykus, dėdamasi, kad jai visa tai ne galvoj, bet mes pastebėjome, kad ji mėgaujasi dviguba porcija viskio ir plėšriai šypso patenkinta, kai visi jai pritarėme – taip, iš tikrųjų nevalia apsiriboti vien kinu, kavine ir begaline meile Glendai.

Tuomet irgi nieko aiškaus nebuvo pasakyta, to mums nė nereikėjo. Niekas neturėjo reikšmės, išskyrus džiaugsmą, jog puoselėjame Glendą kiekvienas savo širdyje, tačiau tą džiaugsmą galėjo apsaugoti tik tobu­lumas. Visi trūkumai, visi riktai staiga pasidarė nebepakenčiami: mes negalėjome taikstytis su „Nežinia kodėl“ pabaiga, o „Degančiame sniege“ mums kėlė pasibjaurėjimą darkus pokerio lošimo epizodas (tiesa, Glenda ten nedalyvavo, bet vis viena tarytum išsivoliojo vėmaluose: kas gali būti bjauriau už Nensi Filips elgesį ir neleistiną sūnaus palaidūno grįžimą!). Apibrėžti mūsų misiją bevelk kaip visada teko lrasustai, ir tą vakarą išsiskirstėme slegiami, prisiimtos atsakomybės ir drauge iš anksto mėgaudamiesi nesutepta Glendos ateitimi, kurios nebetemdys nei išdavystės, nei nesėkmės,

Mūsų būrelis nejučia suglaudė gretas, įtartinas gausumas galėjo tik pakenkti mūsų misijai. Irasusta pranešė mums apie laboratoriją tik tada, kai galutinai įrengė ją Resife de Lobose. Pasiskirstėme po lygiai visas „Grįžimo akimirksnių“ kopijas – tą filmą pasirinkome todėl, kad jame būta palyginti mažiausia trūkumų. Niekas nė negalvojo apie pinigus, Irasusta kadaise buvo Hovardo Hiuzo, Pičinčios alavo rūdynų savinin­ko, dalininkas, – pažiūrėti labai paprasto mechanizmo dėka mes užsitikrinome sau valdžią, pinigų, reikalingus ryšius. Atitinkamų tarnybų irgi neturėjome, užtat Heigaro Loso kompiuteris užprogramavo darbo užduotis ir etapus. Praslinkus dviems mėnesiams po Dianos Rivero pa­siūlymo, laboratorija jau galėjo nevykusią paukščių sceną „Grįžimo aki­mirksniuose“ pakeisti kita, suteikusia Glendos vaidybai įprastą tikslų ritmą ir deramą dramatiškumą. Filmas buvo dvejų metų senumo, ir niekas per daug nenustebo, kai jis pakartotinai išėjo į pasaulio ekranus: at­mintis dažnai apgauna tuos, kurie ja pernelyg kliaujasi, ir priverčia taikstytis su savo pakeitimais ir variantais, gal netgi pati Glenda nieko nepastebėjo, bet kada nors turės pastebėti, kaip mes pastebėjome tą ste­buklą, visiškai atitinkantį prisiminimus, nuo kurių nuvalytos apnašos lygiai tokius, kokius piešė vaizduotė.

Nesiilsėjome ant laurų, iš visų jėgų vykdėme savo misiją: vos tik įsitikinome laboratorijos veiksmingumu, ėmėmės „Degančio sniego“ ir „Prizmės“; paskui, kaip ir buvo numatyta Heigaro Loso ir laboratorijos personalo, buvo ritmingai atnaujinami visi kiti filmai. Turėjome kebelio su filmu „Kaip būti elegantiška“, nes naftos emyratų žmonės laikė kopi­jas namie, tad reikėjo tam tikrų gudrybių ir aplinkybių susiklostymo joms išvogti (kitas žodis šiuo atveju netinka), o paskui nepastebimai padėti atgal į vietą. Laboratorija dirbo tokiu tempu, kokio iš pradžių nė nesitikėjome, nors Irasustai ir nedrįsome prisipažinti; keisčiausia, kad mūsų sėkme labiausiai abejojo Diana, bet kai Irasusta parodė mums „Nežinia kodėl“ ir kai pamatėme prideramą pabaigą, kai pamatėme, kaip Glenda, užuot grįžusi namo pas Romaną, pasuka automobilį į uolas ir pribloškia mus nuostabiu, taip, nuostabiu ir neišvengiamu kritimu į sraujymę, supratome, jog tobulybė įmanoma šiame pasaulyje ir jog da­bar Glenda bus tobula amžinai, mums tobula amžinai.

Savaime aišku, sunkiausia buvo apsispręsti dėl kupiūrų ir naujų epizodų, montažo ir ritmo pakeitimo; mes skirtingai žiūrėjome į Glendą, ir todėl kildavo nuožmūs ginčai, kuriuos numalšindavo tik kruopšti analizė, o kartais – didumos nuomonė, primetama visai draugijai. Ir nors kai kurie, netgi palenkti, žiūrėdavo naują versiją krimsdamiesi, jog viskas atitinka norus ir svajas, vis dėlto gal niekas per daug nesigraužė matydamas užbaigtą darbą, taip mylėjome Glendą, kad rezultatai visada atitikdavo, o kartais netgi prašokdavo lūkesčius. Kokio ypatingo triukšmo nebuvo, mums net nesukėlė nerimo niekad neklystančio Times skaitytojo laiškas, kuriame stebėtasi, jog „Degančio sniego“ trys epizodai, kaip sakanti jo atmintis, buvę sukeisti vietomis; nesukėlė ir kritinis straipsnis „Nuomonėje“, protestuojantis prieš „Prizmės“ kupiūnas, dėl kurių kaltintas biurokratijos veidmainiškumas. Visais atvejais būdavo nedelsiant imamasi veiksmingų priemonių, kad nebūtų jokių nepageidautinų pasekmių. Sunkumų nebuvo, mat žmonės lengvabūdžiai: arba viską pamiršta, arba su viskuo sutinka, arba gaudo bet kokias naujienas; taip, kino pasaulis toks pat netvarus kaip ir istorinės aktualijos, beje, tik ne tiems, kurie myli Glendą.

Apskritai didžiausių grėsmę kėlė nesutarimai pačioje draugijoje, ski­limo arba išsiskaidymo pavojus. Šiaip ar taip. nors buvome bendros misijos suvienyti kaip niekad, vieną vakarą pasigirdo politine filosofija užsikrėtusių analitikų balsai, tvirtinantys, jog nevalia nepaisyti moralės normų, nepasvarstyti, ar neužsisklendžiame kokioje onanistinėje veidrodžių galerijoje, ar nesikraustome iš proto kaip tie raižytojai barokiniais raižiniais dabina dramblio kaulą arba ryžio grūdelį. Nelengva buvo nusigręžti nuo tokių mažatikių, juk draugija galėjo veikti taip, kaip veikia širdis arba lėktuvas – darniai ir sklandžiai. Nelengva buvo klausytis puolimų, kaltinimų, prikišančių mums eskapizmą, kritikos, pliekiančios mus už tai, kad esą veltui švaistome jėgas mūsų lai kais, kai jų reikalauja rūsti tikrovė. Šiaip ar taip, neprireikė užsmaugti vos užsimezgusios erezijos, netgi tie mažatikiai tenkinosi vien kukliomis nuolaidomis, – kaip ir mes, jie taip mylėjo Glendą, jog etinius ir istorinius nesutarimus užglostydavo visus mus vienijantis įsitikinimas, kad tobulindami Glendą tobulėjame tiek mes, tiek visas pasaulis. Beje, netgi tikėjome, kad mums bus dosniai atlyginta, kai vienas filosofas, sėkmingai įveikęs tą efemerinių sąžinės priekaištų periodą, grąžino mums prarastą pusiausvyrą, – iš jo lūpų išgirdome, jog kiekvienas darbas – tai irgi istorija: tokiam amžiaus išradimui, kaip knygų spausdinimas, davė aks­tiną labai asmeniškas ir intymus troškimas – troškimas be galo kartoti ir įamžinti moters vardą.

Taip sulaukėme dienos, kai pagaliau turėjome įrodymų, jog dabar Glendos paveikslas rodosi ekrane nėmaž neiškreiptas. Viso pasaulio ekranuose ji buvo tokia, kokia – buvome tuo įsitikinę – nori būti ek­rane, ir gal todėl mūsų per daug nenustebino spaudos pranešimai, kad Glendą pasitraukia iš scenos ir ekrano. Nesąmoningas Glendos indėlis į mūsų veiklą negalėjo būti nei paprastas atsitiktinumas, nei stebuklas, stačiai kažkas jos viduje nejučia suvokė mūsų jausmus, iš jos esybės gelmių atėjo mums vienintelis atsakas, meilės atsiliepimas, aistros pro­trūkis, apglėbiąs mus paskutinį kartą, ir tik didžiausias neišmanėlis būtų tai palaikęs nebūtimi. Mes patyrėme septintosios dienos, paskutinės kū­rimo dienos palaimą, taip, poilsį po pasaulio sukūrimo; dabar mes ga­lėjome žiūrėti visus Glendos šedevrus, nesibaimindami klastingos grės­mės, jog vieną rytą iš naujo susidursime su riktais ir nesėkmėmis; dabar mes rinkdavomės – nesvarūs tarytum angelai arba paukščiai – absoliu­čioje dabartyje, savotiškai panašioje į amžinybę.

Visa tai tiesa, bet vienas poetas, gimęs toje pat padangėje kaip ir Glendą, yra pasakęs, jog amžinybė linkusi į tai, kas laikina ir netvaru, išgirsti naujieną teko Dianai, ir tai atsitiko lygiai po metų. Taip jau atsi­tinka, ir tai žmogui įgimta: Glendą pranešė grįžtanti, prasimesdama įprastais nuvalkiotais argumentais – girdi, nebegalinti gyventi be sce­nos ir kino, girdi, gavusi lyg tyčia jai parašytą vaidmenį, ir štai vėl ketinanti filmuotis. Niekas nepamirš to vakaro kavinėje iškart po „Kaip būti elegantiška“ peržiūros centriniuose kino teatruose. Vargu ar kam reikėjo Irasustos žodžių – visi jautėme kartėlį, neteisybės ir protesto kartėlį. Mes taip mylėjome Glendą, jog negalėjome griežti ant jos ap­maudo, juk ji nekalta, kad ji aktorė ir kad ji Glendą, tačiau siaubingas atrodė mums gražiai suderinto mechanizmo sutrikimas, skaičių ii tiki­mybių, ir visų Oskarų realumas, grasinąs slapta sunaikinti taip sunkiai mūsų laimėtą rojų. Kai Diana uždėjo ranką Irasustai ant peties ir pasa­kė: „Taip, nieko kita mums nebelieka“, ji kalbėjo visų vardu, tartis mums nebuvo reikalo. Dar niekad mūsų draugija nebuvo tokia siaubin­gai stipri, dar niekad nepakako tik kelių žodžių, kad mūsų slapta galia butų paleista į darbą. Išsiskirstėme sunkia širdimi, sielvartaudami dėl to, kas turėjo įvykti tik vienam mūsų žinomą dieną. Buvome įsitikinę jog daugiau nebesirinksime kavinėje, jog kiekvienas mūsų puoselės vienat­vėje mūsų karalystės tobulybę. Žinojome, kad Irasusta padarys tai, kas priklauso, – kas gali būti paprastesnio tokiam žmogui kaip jis! Mes netgi neatsisveikinome, kaip tai darydavome paprastai, kai būdavome įsitikinę, jog vėl susirinksime po „Grįžimo akimirksnių“ arba „Rimbo“. Nusisukome vieni nuo kitų, ir tiek, – atseit vėlus metas, reikia eiti. Išslinkome vienas paskui kitą, trokšdami pamiršti viską ligi tos akimir­kos, kai visa tai įvyks, bet žinojome, jog to nebus, jog vieną rytą at­skleisime laikraštį ir perskaitysime žinią, kvailus žodžius, nuvalkiotą profesionalią užuojautą. Niekada nė su kuo apie tai nekalbėsime, ele­gantiškai vengsime vienas kito kino teatruose ir gatvėje, neminėsime to, kas įvyko, ir tik šitaip draugija sugebės išsaugoti ištikimybę sau. Mes taip mylėjome Glendą, jog padovanojome jai galutinę, nesudrums­čiamą tobulybę. Nepasiekiamose aukštybėse, į kurias ją iškėlėme, sau­gosime ją nuo nuopuolio, ir tikratikiai galės grožėtis ja visoje didybėje. Gyvo žmogaus neįmanoma nuimti nuo kryžiaus.

Versta iš: Julio Cortázar. Queremos tanto a Glenda. Ediciones Alfaguara S.A. Madrid, 1961.

 



Upė

Taip, atrodo, kad taip, kad išėjai sakydama nebepamenu ką, kad šoksi į Seną, kažką panašaus, žodžius, kuriuos paprastai sakai vidury nakties, paklode prisidengusi sukepusias lūpas, beveik visada tamsoje, ranka ar koja netyčia liesdama tą, kuris vargu ar klausosi, nes jau seniai vargu ar klausausi, kai šneki tokius dalykus, sklindančius iš kitapus mano užmerktų akių, iš miego gilumos, kur grimztu iš naujo. Puiku, kas man rūpi, kad išėjai, kad nusiskandinai ar vis dar eini krantine žiūrėdama į vandenį, ir, be to, tai netiesa, nes miegi štai čia ir šniokštuoji, vadinasi, neišėjai, kai ėjai naktį vienu tarpu prieš pat man nugrimztant į miegą, nes išėjai sakydama kažin ką, kad nusiskandinsi Senoje, o gal pabijojai, persigalvojai ir štai vėl esi čia, beveik prisiglaudusi prie manęs, ir rai­vaisi, lyg kas nors tave būtų švelniai mankęs sapne, lyg iš tikrųjų sap­nuotum, jog išėjai ir jog vis dėlto nueisi į krantinę ir šoksi į vandenį. Taigi jau nebe pirmas kartas, kai paskiau miegi išburkusiu nuo kvailo verkimo veidu iki vienuoliktos ryto, o kaip tik tuo metu atneša laikraštį, kuriame skelbiama, kas nusiskandino iš tikrųjų.

Esi juokinga, vargšele. Vaidini tragediją, išeidama trenki durimis nelyginant provincijoje gastroliuojanti aktorė, nejučia kyla klausimas, ar tikrai tiki savo grasinimais, savo šlykščiu šantažu, ar nuoširdžios tos negalinės patetinės scenos, aplaistytos ašaromis, pilnos jaustukų ir pa­sikartojimų. Tau reikėtų kito vyro, nepalyginamai gabesnio už mane, kad atsikirstų kaip reikiant, tuomet būtumėte tobula pora, gardžiai smir­dinti vyru ir žmona, kurie galynėjasi žiūrėdami vienas kitam į akis, taikydamiesi kaip galima skaudžiau įgelti ir vis dėlto gyvena drauge, dar ir dar kartą nenuilstamai stengiasi įrodyti savo tiesą, nors jau se­niai atsidūrę dykvietėje ir prie tuščių puodų. Bet, matai, aš renkuosi tylėjimą, prisidegu cigaretę ir klausausi tavo kalbų, tavo aimanų (tu­rinčių pagrindą, betgi ką padarysi?) arba dar geriau migdausi beveik liūliuojamas tavo prakeiksmų, kuriuos moku atmintinai, ir kai guliu prisimerkęs, pirmieji sapnų pliūpsniai valandėlę nejučia miešiasi drauge su tavo naktiniais marškiniais, tokiais juokingais, kai jie nutvieksti sietyno, kurį pasidovanojome sau vestuvių dieną, ir, man regis, galop mingu ir nusinešu – išpažįstu beveik su meile – pačią pravarčiausią dalį tavo mostų ir kaltinimų, spigų klykavimą, darkantį tavo pamėlusias iš pykčio lūpas. Patikėki, nusinešu, kad būtų turiningesni mano sapnai, kur niekad niekam neatsitinka skandintis.

Bet jeigu taip, klausiu save, ką darai šiame guolyje, jeigu pasiryžai iškeisti jį į kitą, daug platesnį ir neramesnį? Dabar, pasirodo, tu miegi, retkarčiais pajudini koją, keisdama paklodės piešinį, atrodai nežinia ko įtūžusi, įtūžusi ne per daugiausia, veikiau nuvargusi ir pilna kartėlio, pro niekinamai surauktas lūpas trūkuodama trauki ir puti orą, ir, man regis, jei nebūčiau taip įsiutintas tavo apgaulių grasinimų, pamanyčiau, jog vėl esi graži, tarytum miegas būtų tave grąžinęs mano pašonėn, kur įmanomas geismas ir net susitaikymas arba dar vienas terminas, kas nors gražesnio už šitą rytmetį, kurio ramybę jaukia pirmieji auto­mobiliai ir gaidžiai, giesmėmis šlykščiai atskleisdami savo pasibaisėtiną tarnystę. Nežinau, nebėra net prasmės dar sykį klausti, ar vienu tarpu buvai išėjusi, ar tu trinktelėjai durimis išeidama kaip tik tuo metu, kai kritau į užmirštį, ir gal todėl noriu tave paliesti, ne todėl, kad abejoju, ar esi čia, tikriausiai netgi nebuvai išėjusi iš kambario, turbūt vėjas trinktelėjo duris, sapnavau, kad išėjai, o tu, galvodama, jog nemiegu, išrėkei man savo grasinimą nuo lovos kojūgalio. Ne dėl to tave liečiu, žalsvoje rytmečio prieblandoje beveik saldu paglostyti tą petį, kuris krūptelėja ir mane atstumia. Paklodė tave dengia iki juosmens, mano pirštai leidžiasi dailiu tavo kaklo piešiniu, prisilenkęs kvepiu tavo alsavimą, atsiduodantį naktimi ir mikstūromis, mano rankos nejučia tave apkabina, girdžiu tavo dejonę, išrieti liemenį, manęs kratydamasi, bet mudviem puikiai žinomas tas žaidimas, kad rimtai juo tikėtume, kaip tik tuo metu leidi bučiuoti lūpas, veblendama padrikus žodžius, be reikalo tavo mieguistas ir suglebęs kūnas grumiasi stengdamasis ištrūkti, mudu abu taip susilieję daiktan, esame vienas kamuolys, suvytas iš baltų ir juodų vilnų, kurios pjaunasi tarpusavy nelyginant vorai stiklainyje. Iš po paklodės, vos vos dengiančios tavo kūną, švystelėja kažin kas, ko beveik nespėju pamatyti, ir, nulėkęs oru, dingsta tamsioje kertėje, ir štai mudu abu nuogi, rytmetys mus apglobia ir sujungia į vieną vir­pančią materiją, bet tu užsispyrusi grumiesi, įsiręži užmesdama rankas man ant galvos, žaibiškai išsižergi ir vėl suspaudi savo baisingas žnyp­les, lyg trokšdama išplėšti mane iš manęs paties. Turiu tave įveikti iš lėto (ir tai, kaip žinai, visada darau ceremoningai ir žaviai), kad neskau­dėtų, švelniai nulenkiu tavo rankų švendrus, derinuosi prie tavo aistros, kurią išduoda mėšlungiškai sugniaužti kumščiai, nežmoniškai išsprogin­tos akys, dabar tavo judesiai pagaliau sutampa su lėtu muaro banga­vimu, burbulai iš gelmės man pataiko stačiai į veidą, nejučia paglostau tavo plaukus, išsidraikiusius ant priegalvio, žalsvoje prieblandoje ste­bėdamasis žiūriu į savo varvančią ranką ir, prieš virsdamas šalia tavęs, žinau, jog tave ką tik ištraukė iš vandens, savaime suprantama, per vėlai, ir jog guli ant krantinės akmenų, apsupta batų ir balsų, nuoga, aukštielninka, šlapiais plaukais ir atviromis akimis.

Versta iš: Julio Cortázar. Relatos. Editorial Sudamericana S.A. Buenos Aires, 1970.

 

Ulf Andersen nuotrauka

1 Kubos poetas ir literatūros kritikas, žurnalo „Casa de los Amėricas“ redaktorius.

„Gyvenimas knygose – tai pati tikriausioji tikrovė“

2018 m. Nr. 10 / Vertėją Valdą V. Petrauską kalbina Gediminas Kajėnas ir Deimantė Kažukauskaitė-Kukulienė / Pokalbį norėtume pradėti nuo Jūsų apsilankymo Lietuvoje 1993 m.

„Vertimas – magiška operacija, kone šventos apeigos“

2005 m. Nr. 1 / Pasaulinės literatūros vertėją Valdą V. Petrauską kalbina Arvydas Valionis / Jau dešimtmetį gyveni toli nuo Lietuvos ir dirbi kūrybinį darbą kitų kultūrų ir kalbų apsuptyje…