Gabriel García Márquez. Trys apsakymai

2023 m. Nr. 3

Iš ispanų k. vertė Valdas V. Petrauskas

Genijai gimsta, bet kartais ir miršta nepastebėti. Gal ir Gabrielis García Márquezas būtų tyliai užgesęs kaip daugelis kitų Lotynų Amerikos rašytojų, suklasifikuotų kaip kostumbristai, indeanistai ar dar kitaip. Niekas nebūtų išgirdęs apie rašytoją, kuris jau pirmaisiais apsakymais padėjo pagrindus savo nemirtinguoju pavadintam romanui „Šimtas metų vienatvės“, jeigu 1970 m. Gregory’is Rabassa jo nebūtų išvertęs į anglų kalbą. Be to, išvertęs taip, kad, paties rašytojo žodžiais tariant, vertimas skamba kaip originalas, o originalas kaip vertimas. Savaime suprantama, tai galantiškas reveransas, liaupsė talentingam vertėjui, praskynusiam kelią jo romanui į pasaulį ir, galiausiai į Nobelio literatūros premiją.

Pasirodžius romanui „Šimtas metų vienatvės“, žiniasklaida „atrado“ Lotynų Amerikos literatūrą, o G. Garcíą Márquezą apskelbė „magiškojo realizmo“ pradininku, apeidama tikruosius tos pakraipos pirmeivius – Alejo Carpentierą, Felisberto Hernandezą, Roberto Arltą, Horacio Quirogą ir Macedonio Fernándezą.

Apie „magiškąjį realizmą“ ir G. Garcíą Márquezą prirašyta ir prikalbėta tiek daug, kad būtų bergždžia kartoti tas kalbas. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį į ankstyvuosius rašytojo apsakymus, parašytus ir skelbtus 1947–1955 metais.

Ši trijų apsakymų publikacija skiriama 95-osioms G. Garcíos Márquezo gimimo metinėms paminėti.

Trečias susitaikymas

Ir vėl pasikartojo tas garsas. Šaltas, skudrus, gerai pažįstamas, bet dabar kirto iš viršaus, persmelkė kiaurai, skausmingai, lyg pernakt būtų neįprastai pasikeitęs.

Bukas ir podraug dygus, jis sukosi verpetu ūmai ištuštėjusioje galvoje. Lyg išakijusioje iš vidaus. Ir be paliovos augo, spirale kildamas iš kiekvienos akutės, daužė jautrias kaukolės sieneles, padrikais šuorais, nesuderinamais su pastoviu kūno ritmu, virpindamas stuburo slankstelių grandinę. Kažkas sutriko sveiko žmogaus organų sistemoje, kažkas, visada veikęs normaliai, dabar iš vidaus kalė, plakė it plaktuku, kaukšėjo kaulėta skeleto ranka, nejučia primindamas karčiausius gyvenimo potyrius. Gaivališkai sugniaužęs kumščius, jis suspaudė smilkinius, išraizgytus nuo nežmoniško skausmo išpampusių melsvų bei violetinių arterijų tinklo. Troško jautriais delnais užčiuopti garsą, tą akimirką smaigstantį aštria deimantine adata, nustatyti jo vietą. Visi raumenys instinktyviai įsiręžė it katės, vos įsivaizdavus, kaip gaudo jį pačiose skaudžiausiose karštligiškai degančios galvos kertelėse. Štai jau nutvers jį. Betgi ne. To garso kailis beveik neapčiuopiamas, slysta iš rankų. Bet jis pasinaudos gerai apgalvota strategija, sučiups jį ir laikys, stipriai sugniaužęs visa nevilties jėga. Neleis vėl įsliuogti pro ausis; tegu nešdinasi pro burną, pro visas pačias mažiausias poras arba pro akis, kai tos išsprogsta, jam lendant, ir apanka, stebėdamos, kaip garsas nyra iš sujauktos tamsos gelmių. Jis neleis, kad tas toliau traiškytų krištolo atšaižas, tas snaiges, mygdamas jas prie vidinių kaukolės sienelių. Toks buvo tas garsas: nepertraukiamas, lyg mažas vaikas būtų daužęs galvą į betoninę sieną. Kaip ir bet kokie dūžiai į kietus gamtos darinius. Tas garsas jo nebekamuotų, jeigu pasisektų jį apsupti, izoliuoti. Rėžti ir rėžti po skiautę jo permainingo šešėlio. Ir sučiupti. Dabar jau sugniaužti taip, kad neištrūktų, iš visų jėgų tėkšti ant grindinio ir negailestingai trypti tol, kol iš tiesų negebės nė krustelėti, kol dusdamas išstenės, kad jis pagaliau pribaigė tą garsą, kuris jį kankino, vedė iš proto, o dabar tįso partrenktas ant grindinio kaip bet koks paprastas daiktas, tapęs atšalusiu lavonu.

Bet buvo neįmanoma suspausti smilkinių. Rankos sutrumpėjo ir dabar buvo kaip nykštuko: striukos, putlios, lašininės. Jis bandė krestelėti galvą. Krestelėjo. Garsas dar stipriau sudundėjo galvoje, ir ji sudiržo, išsipūtė, dar labiau apsunko nuo traukos jėgos. Garsas buvo slogus ir kietas. Toks slogus ir kietas, kad, pagavus jį ir sunaikinus, atrodytų, lyg būtum nudraskęs švininius žiedlapius.

Ir anksčiau jis girdėjo lygiai tokį pat nenutrūkstamą garsą. Girdėjo, pavyzdžiui, tą dieną, kai mirė pirmą kartą. Kai – regėdamas lavoną – susivokė, jog tai jo lavonas. Apžiūrėjo jį ir palietė. Lavonas atrodė neapčiuopiamas, beerdvis, nesamas. Jis iš tikrųjų tapo lavonu, jautė jau, kaip į jo kūną, jauną ir paliegusį, smelkiasi mirtis. Visame name oras sutenėjo, lyg prisipildė betono, ir vidury to bloko – kur daiktai buvo kaip buvę gryno oro terpėje, – gulėjo jis, gražiai paguldytas į karstą, betoninį, bet skaidrų, permatomą. Kaip tik tada galvoje pasigirdo „tas garsas“.

Kokios svetimos ir šaltos atrodė pėdos ten, toli, kitame karsto gale, kur kyšojo įspraustas priegalvis, nes karstas jam buvo per ilgas, teko mirusiam kūnui priderinti, pritaikyti naują ir paskutinį apdarą. Kažkas apklojo jį balta paklode ir nosine parišo žandikaulį, kad neatviptų. Suvyniotas į drobulę, jis atrodė sau gražus, mirtinai gražus.

Jis gulėjo karste, pasiruošęs laidotuvėms, bet žinojo, kad nėra miręs. Jei būtų pabandęs atsikelti, atsikeltų be niekur nieko. Bent jau „vidujai“. Bet nevertėjo. Geriau numirti ten pat; numirti nuo mirties, savo tikrosios ligos. Andai gydytojas šaltai pasakė jo motinai:

– Ponia, jūsų sūnus rimtai serga: jis miręs. Vis dėlto, – pridūrė, – bandysime kaip įmanydami išsaugoti jo gyvybę anapus mirties. Stengsimės panaudoti kompleksinę savimitybos sistemą, kad toliau funkcionuotų jo organai. Pasikeis tik motorika, savaiminis judėjimas. Apie jo gyvybę spręsime iš augimo, nes augti jis augs normaliai. Tai tiesiog „gyvoji mirtis“. Tikrų tikriausioji mirtis…

Jis prisiminė tuos žodžius, nors gana miglotai. Turbūt nė girdėti nebuvo jų girdėjęs, tie kliedesiai gimė šiltinės karščiavimo priepuolio metu šoktelėjus temperatūrai. Kai, smegenims perkaitus, imdavo klejoti. Kai skaitydavo balzamuotų faraonų istorijas. Temperatūrai pakilus, pats jausdavosi esąs jų herojus. Tada jo gyvenime atsivėrė savotiška tuštuma. Nuo to laiko jis nebegalėjo skirti, prisiminti, kokie įvykiai tikri ir kokie karščiuojančios vaizduotės vaisius. Todėl dabar jis abejojo. Turbūt gydytojas niekada nebuvo kalbėjęs apie tą „gyvąją mirtį“. Juk tai nelogiška, paradoksalu, tiesiog neįtikėtina. Todėl juo labiau kilo įtarimas, kad jis iš tiesų miręs. Ne mažiau nei prieš aštuoniolika metų.

Tada – jis mirė septynerių – motina užsakė jam žalio medžio karstelį, vaikišką karstą, bet gydytojas liepė sukalti didesnį, kaip suaugusiajam, nes tas, mažasis, gali jį suvaržyti, neleisti normaliai augti, ir jis būsiąs neįgalus lavonas arba gyvas luošys. Arba, suvaržius augimą, jis negalės susivokti, kad sveiksta. Taip perspėta motina užsisakė didelį karstą suaugusiam lavonui ir prie kojų padėjo tris priegalvius, kad galėtų patogiai įsiremti.

Netrukus jis pradėjo augti karste tokiu tempu, jog kiekvienais metais iš arčiausiai gulinčios pagalvės tekdavo išpešti po kelias gniūžtes plunksnų, kad būtų daugiau vietos. Taip prabėgo pusė gyvenimo. Aštuoniolika metų. (Dabar jis buvo dvidešimt penkerių.) Ir pagaliau pasiekęs savo normalų ūgį. Tiek stalius, tiek gydytojas apsiriko, apskaičiuodami organizmo augimą, ir karstą pagamino pusmetriu ilgesnį, padarę prielaidą, kad jis būsiąs tokio pat ūgio kaip tėvas, iš pažiūros puslaukinis gigantas. Bet atsitiko kitaip. Iš tėvo nieko kita jis nepaveldėjo, tik barzdą, plačią kaip sėtuvė. Vešlią mėlyną barzdą, kurią motina kruopščiai šukuodavo, kad karste jis padoriai atrodytų. Karštomis dienomis ta barzda jam buvo gyva bėda.

Bet nedavė ramybės ne vien „tas garsas“! Pjautinai pjovė pelės. Būtent tada, kai buvo mažas, nieko taip nebijojo ir nesisaugojo kaip pelių. Ir būtent tas bjaurybes priviliojo kojūgaly degančios žvakės. Jos kapojo drabužius, ir jis nujautė, kad ilgai netrukus jos apipuls ir jį, užkrims negyvai. Kartą pavyko jas pamatyti: penkios pelės, žvitrios, blizgančiu kailiuku, stalo koja mikliai įsliuogė į karstą ir sugraužė jį. Kai motina pastebėjo, iš jo buvo likę tik nuograužos, kieti atšalę kaulai. Bet baisiausia buvo ne tai, kad jį sudoros pelės. Šiaip ar taip, jis gali gyventi būdamas griaučiais. Labiausiai jį kamavo įgimta baimė, kurią nuo mažens jautė tiems parazitams. Jam plaukai šiaušdavosi ant galvos vien pagalvojus, kaip tie gauruočiai šmižinėja po visą kūną, landžioja po visas odos padribas, ledinėmis kojytėmis šmurkši lūpomis. Viena pelė užsikorė ant vokų ir bandė krimsti rageną. Pamatė, kokia ji didelė, pasibaisėtina, kai ji stengėsi iš paskutiniųjų perkąsti tinklainę. Tada dingtelėjo mintis, kad miršta dar kartą, ir nuolankiai pasidavė neišvengiamam mirties svaiguliui.

Jis prisiminė esąs jau visiškai suaugęs. Buvo dvidešimt penkerių, vadinasi, daugiau neturėjo augti. Galutinai susiklostė ir išryškėjo veido bruožai. Bet jeigu būtų pasveikęs, nebūtų galėjęs minėti vaikystės. Paprasčiausiai jos neturėjo. Praleido ją miręs.

Visą tą laiką, kol sūnus vystėsi, iš vaikystės eidamas į brandos amžių, motina turėjo be galo daug rūpesčių. Kruopščiai prižiūrėjo karstą ir aplinką apskritai, žiūrėjo švaros ir tvarkos. Dažnai keitė vazose pamerktas gėles, vėdino kambarius, kad pro langus eitų gaivus oras. Kaip džiaugėsi kiekviena atžyma, pastebėjusi, kad jis paaugo kelis centimetrus! Kaip ir bet kuri motina, didžiavosi, kad sūnus gyvas. Taip pat rūpinosi, kad namie nesimaišytų pašaliniai. Šiaip ar taip, mįslinga ir nemalonu metų metus namuose laikyti lavoną. Ji buvo pasiaukojanti moteris. Bet ilgainiui jos optimizmas pradėjo blėsti. Paskutiniaisiais metais jis pastebėjo, kad ji žiūri į metrines padalas liūdesio sklidinomis akimis. Jos vaikas nustojo augti. Pastaraisiais mėnesiais ūgis nepadidėjo nė vienu milimetru. Motina suprato, jog dabar bus labai sunku rasti kokį nors kitą būdą atsekti gyvybės požymius mylimo velionio palaikuose. Baiminosi, kad vieną gražų rytą aptiks jį „iš tiesų“ mirusį, ir turbūt todėl tą dieną jis pastebėjo, kaip ji atsargiai prisėlino prie karsto ir apuostė jo kūną. Galop ją apėmė neišbrendama neviltis. Pastaruoju laiku ji beveik visiškai nustojo juo rūpintis ir net nesinešiojo centimetro. Žinojo, kad jis nebeauga.

Ir jis žinojo, kad dabar „iš tiesų“ mirė. Sprendė iš to, kad organizmas ramiai taikstėsi su kelione anapus. Viskas pasikeitė į bloga. Vos pastebimi, vien tik jam juntami širdies tvinksniai visiškai nutilo dingus pulsui. Jis jautėsi apsunkęs, reiklios ir galingos jėgos mygamas į pirmapradę žemės materiją. Traukos jėga dabar, rodos, traukė jį neįveikiama galia. Jis buvo sunkus kaip nepaneigiamai miręs žmogus, visiškas lavonas. Bet dabar jis galėjo ramiau ilsėtis. Nereikėjo net kvėpuoti, kad gyventum miręs.

Neliesdamas savęs, vaizduotės pastangomis vieną po kito jis apčiuopė visus sąnarius. Štai ten, ant kietos pagalvės, guli jo galva, šiek tiek pakreipta į kairę. Burna prasižiojusi, sprendžiant iš siauro ruoželio vėsos, šerkšnu nugulančios gerklėje. Tįsojo kaip nukirstas dvidešimt penkerių metų medis. Turbūt bandė užsičiaupti. Nosinė, kuria parištas žandikaulis, buvo atsileidusi. Jis negalėjo net pajudėti, pasitaisyti, atsigulti tam tikra poza, kad atrodytų kaip padorus lavonas. Nei raumenys, nei sąnariai nebeklausė kaip anksčiau, laiku neatsiliepdavo į nervų sistemos signalus. Jis buvo nebe toks, koks buvo prieš aštuoniolika metų, normalus vaikas, nepasėda. Rankos gulėjo bejėgiškai ištiestos, amžinai priglaustos prie vata apmuštų karsto sienelių. Pilvas kietas kaip riešuto kevalas. O toliau – kojos, sveikos, tiesios, tokios, kokios privalo būti pagal tobulą suaugusio žmogaus kūno sandarą. Kūnas tvirsojo suglebęs, bet ramus, nieko netrikdydamas, lyg pasaulis būtų ūmai sustojęs ir niekas nebūtų drumstęs tylos; lyg visi plaučiai pasaulyje būtų nustoję kvėpuoti, kad išsaugotų tykią oro ramybę. Jis jautėsi laimingas kaip vaikas, kuris, gulėdamas aukštielninkas ant standžios gaivios žolės, lydi akimis aukštai aukštai vakaro dangumi tolstantį debesį. Jautėsi laimingas, nors žinojo, kad amžinai ilsėsis dirbtiniu šilku išmuštame karste. Protas buvo nepaprastai blaivus. Ne toks, koks buvo anksčiau, po pirmos mirties, kada jautėsi vangus, viskam apatiškas. Keturios žvakės, žibančios aplink jį ir keičiamos kas trys mėnesiai, vėl pradėjo smilkti kaip tik tada, kai jų labiausiai reikėjo. Jis jautė gaivią drėgmę, sklindančią nuo rytą motinos pamerktų žibučių. Jautė tą pačią lelijų bei rožių skleidžiamą gaivą. Bet visa ta siaubinga tikrovė nė kiek jo nejaudino, priešingai, jis jautėsi laimingas vienišas savo vienatvėje. Ar vėliau patirs baimę?

Nežinia. Buvo sunku galvoti tokią akimirką, kai plaktukas kala vinis į žalią medieną, kai karstas braška atgimus vilčiai vėl tapti medžiu. Jo kūnas, dar stipriau valdingos žemės galios traukiamas, nusileis į drėgną dugną, molingą ir klampų, ir ten, viršuje, prislopinti keturių kubinių metrų žemės, nuščius paskutiniai duobkasių dunkstelėjimai. Ne. Ten taip pat nejaus baimės. Tai bus mirties tęsinys, jo naujausios būties savaime suprantama tąsa.

Jo kūne nebeliko nė vieno laipsnio šilumos, smegenis sukaustė amžinas įšalas, apšerkšnijo net kaulų smegenys. Pasirodo, kaip paprasta prisitaikyti prie naujo gyvenimo, lavono būties! Šiaip ar taip, kada nors jis pajus, kaip trupa jo tvirtas kiautas, ir tada, kai jis pabandys įvardyti, paminėti savo kūno sąnarius, neberas nė vieno. Pajus, kad nebeturi nei žmogaus atvaizdo, nei panašumo, kad prarado idealią dvidešimt penkerių metų jaunuolio anatomiją ir tapo sauja dulkių, neturinčia nieko bendra su kokia nors įvardijama geometrine figūra.

Biblijos minima dulke, kokia virstama po mirties. Gal tada pabus lengvas ilgesys, troškimas būti nebe oficialiu lavonu su tam tikrais anatominiais ypatumais, o įsivaizduojamu, abstrakčiu, išsaugotu vien miglotuose jo giminių prisiminimuose. Tada jis supras, jog dabar obels kapiliarų tinklu keliauja aukštyn, ir atsibus, kai išalkęs vaikas atsikąs jo vieną gražų rudenio rytą. Ir tada supras – ir labai nuliūs, – kad prarado savo vienovę, vientisą visumą, kad jis – jau netgi nebe paprastas mirusysis, vienas iš begalės lavonų.

Paskutinę naktį jis praleido laimingas, vienui vienas su savo lavonu.

Bet, išaušus naujai dienai, pirmiesiems drungnos saulės spinduliams įsismelkus pro atvirą langą, jis pajuto, kad jo kūnas gležnas. Valandėlę stebėjo save. Ramiai, įdėmiai. Palaukė, kol padvelks gaivus oras. Jokios abejonės: justi „kvapas“. Naktį prasidėjo lavono irimo procesas. Organizmas ėmė po truputį gesti, pūti, kaip pūva bet koks negyvas kūnas. „Kvapas“, be abejo, toks, kokiu atsiduoda sudususi mėsa, tai vadėjosi, tai tvoskė dar stipriau. Kūnas ypač pašvinko nuo karščio praeitą naktį. Taip. Paprasčiausiai puvo. Po kelių valandų ateis motina keisti gėlių, ir jau prie slenksčio smogs sudvisusios mėsos tvaikas. Tada, žinoma, jį išneš amžino antrosios mirties atilsio tarp kitų mirusiųjų.

Staiga baimė smeigė durklu jam į nugarą. Baimė! Koks gilus, koks prasmingas žodis! Jį apėmė baimė, tikra, „fizinė“ baimė. Kas atsitiko? Jis puikiai suvokė ir sudrebėjo visu kūnu: turbūt jis dar nėra miręs. Paguldytas čia, į tą dėžę, minkštą, apmuštą, pašėlusiai patogią, jis jautėsi kuo puikiausiai, ir baimės šmėkla staiga atidarė langą į tikrovę: jį palaidos gyvą!

Jis negalėjo būti miręs, nes aiškiai suvokė, kas vyksta, jautė gyvenimo šurmulį, balsus. Drungną heliotropų kvapą, kuris, srūdamas pro atvirą langą, miešėsi su kitu „kvapu“. Aiškių aiškiausiai girdėjo, kaip tvenkinyje tykiai pliukši vanduo. Kaip kažkur kertėje cirpia svirplys, įsivaizduodamas, kad dar neišaušo.

Viskas bylojo, kad jis nėra miręs. Viskas, išskyrus „kvapą“. O kaip jis gali žinoti, kad tai jo kvapas? Gal motina vakar pamiršo pakeisti vazose vandenį, ir pūva gėlių koteliai. Gal dvysta pelė, vakar katės atvilkta į jo kambarį. Ne. Tai ne jo kūno „kvapas“.

Ką tik jis džiaugėsi savo mirtimi, įsitikinęs, kad yra miręs. Nes numirėlis gali džiaugtis savo nepataisoma padėtimi. Gyvas žmogus, priešingai, negali susitaikyti su mintimi, kad bus gyvas palaidotas. Vis dėlto kūnas jo neklauso. Jis negali reikšti savo valios, ir tai kėlė siaubą, tokį siaubą, kokio nebuvo patyręs nei gyvas, nei miręs. Jį palaidos gyvą. Jis jaus viską. Pajus tą pačią akimirką, kai išgirs kalant vinis. Jaus, koks lengvas jo kūnas ant draugų pečių, ir sulig kiekvienu laidotuvių procesijos žingsniu vis labiau smaugs baimė ir neviltis.

Bergždžiai jis stengsis pasikelti, šaukti, sukaupęs visas išsekusias jėgas, belsti tamsiame ir ankštame karste, duoti žinią, kad jis dar gyvas, kad laidoja jį gyvą. Veltui darbas: jo sąnariai neatsilieps į skubų ir paskutinį nervų sistemos šauksmą.

Jis išgirdo garsus gretimame kambaryje. Ką, nejaugi jis miegojo? Nejaugi visas tas numirėlio gyvenimas – kraupus sapnas? Bet indų skimbčiojimas nutilo. Jis nuliūdo ir, ko gero, net supyko. Būtų smagu, pagalvojo jis, jeigu visi šios žemės indai imtų ir čia pat sudužtų, ir jis pabustų nuo kokio nors pašalinio veiksnio, jeigu jo paties valia nepajėgė pažadinti.

Betgi ne. Jis nesapnavo. Jis neabejojo, kad, jeigu būtų sapnavęs, paskutinis jo mėginimas grįžti į tikrovę būtų pasisekęs. Jis niekada nebepabus. Jis vėl pajuto, koks minkštas karsto apmušalas, ir vėl tvokstelėjo toks stiprus „kvapas“, kad suabejojo, ar tai jis taip dvokia. Panoro pamatyti artimuosius, kol nepradėjo irti, kad jie nepasidygėtų, išvydę pašvinkusį jo kūną. Kaimynai pasibaisėję spruktų kuo toliau nuo karsto, nosine užsiėmę burnas. Juos supykintų. Ne. Nieku gyvu. Verčiau tegu jį palaidoja. Kuo greičiau „tai“ pasibaigs, tuo geriau. Jis pats jau troško nusikratyti savo lavono. Dabar žinojo, kad iš tikrųjų yra negyvas arba galbūt gyvas, bet jam pačiam tai visiškai nebesvarbu. Didelio čia daikto? Šiaip ar taip, tvaikas dūrė nosį.

Susitaikęs su likimu, jis mielai išklausytų paskutines maldas, paskutinius žodžius darkia lotynų kalba ir klumpančius parapijiečių atkartojimus. Kapinių šaltis, sustiprėjęs nuo dulkių ir kaulų, persmelks kiaurai netgi jo kaulus ir galbūt išsklaidys „kvapą“. Galbūt – nežinia! – neišvengiamos baigties baimė prikels jį iš letargo. Kai pajus, kad plaukia prakaite, tirštuose, gličiuose vandenyse, kaip prieš gimdamas plaukiojo motinos įsčiose. Tada gal bus gyvas.

Bet veikiausiai jis jau spėjo taip susitaikyti su mirtimi, kad paprasčiausiai mirs iš susitaikymo.

Kažkas jaukia tas rožes

Tą sekmadienį nustojo lyti, ir man dingtelėjo mintis nunešti puokštę rožių ant savo kapo. Baltų ir raudonų rožių, tų pačių, kurias ji augina altoriams puošti ir vainikams pinti. Rytas pasitaikė rūškanas, nepastebimai ir pergalingai atsėlino žiema, primindama kalvą, ant kurios žmonės palieka savo numirėlius. Kalva plika, be medžių, vos vos apiberta žemėmis, kurias nušluoja atlėkęs vėjo šuoras. Dabar, nustojus lyti, kai vidurdienio saulė tikriausiai išdžiovino slidų kalvos šlaitą, pabandysiu nusikapstyti iki kapo, kuriame ilsisi mano vaikiškas kūnelis, dabar sutrešęs, išsibarstęs tarp sraigių ir šaknų.

Ji klūpo sukniubusi prie savo šventųjų. Paniro vėl į poterius, kai nurimau, nesėkmingai pabandęs nuropoti prie altoriaus ir nutraukti skaisčiausias, šviežiausias rožes. Gal šiandien man būtų pavykę, bet sumirgėjo aliejinė lempelė, ir ji, pabudusi iš ekstazės, pakėlė galvą ir pažvelgė į kampą, kuriame stovi kėdė. Turbūt pagalvojo: „Ir vėl tas vėjas“, nes iš tiesų prie altoriaus kažkas sugirgždėjo, ir siūbtelėjo oro banga, lyg būtų suvirpėję prisiminimai, nuo seno suslūgę namuose. Tada supratau, kad reikia laukti kitos progos nučiupti rožes, nes ji prablaivėjusi spoksojo į kėdę ir galbūt veidu pajuto dvelksmą, kai kyštelėjau rankas. Reikia palaukti, kol ji nueis į kitą kambarį numatyto ir privalomo sekmadienio pokaičio. Gal tada spėsiu nubėgti su rožėmis ir grįžti, kol ji vėl nutūps į savo vietą ir įsistebeilys į kėdę.

Praeitą sekmadienį buvo sunkiau. Teko laukti beveik dvi valandas, kol ji paniro į ekstazę. Rodės, tiesiog nestygsta vietoje, lyg ją kamuotų mintis, kad kažkas drumsčia jos vienatvę namuose. Pavaikščiojo po kambarį su rožių puokšte rankose, kol pagaliau pamerkė jas prie altoriaus. Paskui išėjo į koridorių, grįžo, nėrė į kitą kambarį. Žinojau, kad ieško lempos. Ir vėliau, kai ji pasirodė tarpdury ir pamačiau ją, apšviestą iš koridoriaus, su tamsiu švarkeliu ir rausvomis puskojinėmis, man pasidingojo, kad ji tebėra tokia pati mergina, kokia buvo prieš keturiasdešimt metų, kai čia, šiame kambaryje, palinkusi prie mano lovelės, pasakė: „Kai tau uždėjo tuos pinigėlius, man rodos, tu žiūri atviromis, piktomis akimis.“ Ji atrodė nė kiek nepasikeitusi, lyg laikas būtų sustojęs po to atmintino rugpjūčio pavakario, kai viena moteris atvedė ją į šitą kambarį ir, parodžiusi mano kūną, pasakė: „Verk, jis buvo tau kaip brolis“, ir ji pravirko nusisukusi į sieną, kaip jai liepė, paklusni, kiaurai lietaus permerkta.

Jau tris ar keturis sekmadienius bandau prisėlinti prie rožių, bet ji visada budri, taip atidžiai saugo jas, kaip nesaugojo visus dvidešimt metų, kiek gyvena šiuose namuose. Praeitą sekmadienį, kai nuėjo lempos, spėjau surinkti puokštę gražiausių rožių. Džiaugiausi pagaliau beveik įgyvendinęs savo svajonę. Bet tuo metu, kai jau ruošiausi grįžti prie kėdės, vėl išgirdau jos žingsnius koridoriuje ir mečiau gėles atgal ant altoriaus; ir tada pamačiau ją tarpdury su aukštai pakelta lempa rankoje.

Kaip paprastai buvo tamsiu švarkeliu ir rausvomis puskojinėmis, bet veidas spindėjo tarsi apreiškimo apšviestas. Nė iš tolo neatrodė panaši į moterį, dvidešimt metų sode auginančią rožes: priešais mane stovėjo ta pati mergina, kurią rugpjūčio pavakare nuvedė į gretimą kambarį persirengti, ir dabar ji grįžo po keturiasdešimties metų su lempa rankoje, stora ir pasenusi.

Mano batai vis dar apskretę purvu nuo anos tolimos pavakarės, nors dvidešimt metų džiūva prie išblėsusio židinio. Kartą ketinau juos apsiauti. Tada, kai žmonės uždarė duris, nuo slenksčio paėmė duoną ir alavijo šakelę ir išvežė baldus. Visus baldus, išskyrus kėdę kambario kampe, labai pravarčią man pastaruosius metus. Žinau, kad batai padžiauti ir kad, eidami iš namų, visi juos pamiršo. Todėl ir ketinau juos apsiauti.

Ji negrįžo daug metų. Praslinko tiek laiko, jog muskuso kvapą kambaryje nustelbė dulkių dvokas, aitrus sudūlėjusių vabzdžių tvaikas. Buvau vienui vienas namuose, sėdėjau kampe ir laukiau. Per ilga išmokau klausytis trešančios medienos pokšėjimo, suslūgusio oro ūžesio aklinai uždaruose miegamuosiuose. Kaip tik tada ji grįžo. Stabtelėjo tarpdury su lagaminu rankoje, žalia skrybėlaite ant galvos, tuo pačiu amžinuoju medvilniniu švarkeliu. Tokia pat mergina kaip kitados. Nė kiek nepastorėjusi, ne tokiomis kulkšnimis kaip dabar – ištinusiomis, pūpsančiomis po puskojinėmis. Kai ji atidarė duris, glūdojau apdulkėjęs, aptrauktas voratinkliais, ir kažkur kambary nutilo dvidešimt metų čirpęs svirplys. Bet, nepaisant to, nepaisant voratinklių bei dulkių, nepaisant staigiai pabudusios svirplio sąžinės ir neįprasto atvykėlės amžiaus, atpažinau, kad ji – tai ta pati mergiūkštė, aną audrotą rugpjūčio pavakarę ėjusi su manimi į tvartą rinkti kiaušinių. Taigi stabtelėjo tarpdury su lagaminu rankoje, žalia skrybėlaite ant galvos, atrodė, kad sukliks, sušuks tą patį, ką sušuko tada, kai žmonės aptiko mane aukštielninką tvarte ant paskleisto šieno, vis dar stipriai laikantį rankose nulūžusį kopėčių skersinį. Kai ji plačiai atidarė duris, sugirgždėjo vyriai ir nuo lubų pabiro dulkės, lyg kas būtų pasiutęs plaktuku kalti lubas, neryžtingai stabtelėjo šviesiame tarpdurio stačiakampyje, paskui, pasvirusi į priekį, pašaukė balsu, kokiu žadinamas miegantis žmogus: „Vaikeli! Vaikeli!“ Ir aš net nekrustelėjau, sustingęs ant kėdės, ištiesęs kojas.

Maniau, kad grįžo tik pažiūrėti kambario, bet ji pasiliko. Išvėdino kambarius, atvožė lagaminą, ir ankstesnis muskuso kvapas vėl pripildė namą. Žmonės išsivežė baldus ir drabužius. Ji išsinešė tik kambario spalvas, o po dvidešimties metų parsivežė, sudėliojo į vietą ir sutvarkė altorėlį, kad būtų toks, koks buvo anksčiau. Užteko tik jai pasirodyti, kad atsinaujintų visa tai, ką nepailstamai sunaikino laikas. Dabar ji valgo ir miega gretimame kambaryje, o dienas leidžia šitame, tyliai šnekučiuodama su šventaisiais. Popiet sėdi prie durų supamojoje kėdėje ir ado bei lopo drabužius. Kai kas nors ateina puokštės rožių, įsiriša pinigus į skarelės kampą ir sako: „Imkite iš dešinės, tos, kur kairėje, – šventiesiems.“

Štai jau dvidešimt metų, kai ji sėdi supamojoje kėdėje, ado drabužėlius, linguoja ir vis žiūri į kėdę, lyg rūpintųsi ne vaikeliu, su kuriuo vaikystėje leido popietes, o neįgaliu anūkėliu, tupinčiu kamputyje nuo tada, kai jo močiutė buvo penkerių.

Gal dabar, kai ji vėl palenks galvą, prisėlinsiu prie rožių. Jei pasiseks, nueisiu ant kalvos, padėsiu jas ant kapo ir, vėl atsisėdęs ant kėdės, lauksiu tos dienos, kada ji nebegrįš, ir nuščiūs garsai visuose kambariuose.

Tą dieną viskas pasikeis, turėsiu išeiti iš čia ir pranešti žmonėms, jog rožėmis prekiavusiai moteriai, gyvenusiai apleistame name, reikia keturių vyrų, kad nuneštų ją ant kalvos. Tada pagaliau liksiu visiškai vienas kambaryje. O ji, priešingai, džiaugsis. Nes tą dieną sužinos, kad visus tuos sekmadienius anaiptol ne neregimas vėjas jaukė rožes ant altoriaus.

Ieva katės kailiu

Ūmai ji pastebėjo, kad grožis kelia fizinį skausmą nelyginant auglys, gal gerybinis, gal piktybinis. Buvo neįmanoma pamiršti, kad tą ypatingą dovaną gavo dar paauglė ir dabar, jo slegiama, susitaikiusi su likimu, galėjo kristi vietoje – kur pakliuvo! – nuovargio pakirsta kaip nuvarytas arklys. Nebeliko jėgų ilgiau tįsti tą naštą. Kaip kažin ką, reikia žūtbūt kur nors nusimesti tą beprasmišką savo asmenybės požymį, tą atplaišą, paženklintą jos vardu, tokią išskirtinę, kad tapo lieka. Taip, kur nors nusikratyti grožio, už kampo, kokiame nors užkampyje. Arba pamiršti poprasčio restorano drabužinėje kaip nušiurusį netinkamą paltą. Jai nusibodo amžinas dėmesys, nusibodo būti be paliovos godžių vyrų žvilgsnių persekiojamai. Vieną vėlų vakarą, nemigos adatėlių dilginamomis akimis, ji panūdo būti paprasta nepatrauklia moterimi. Viskas jai atrodė priešiška tarp keturių miegamojo sienų. Nevilties kamuojama, jautė, kaip nemiga smelkiasi po oda, į galvą, degina karščiu, tvilkydama plaukų šaknis. Atrodė, kad arterijose knibžda mažulyčiai ugniniai vabzdžiai, kurie paryčiais pabudę pasiunta krutinti judrias kojytes, šmaižiodami po oda, – štai ką padarė tas gabalėlis molio, iš pažiūros panašus į dailų vaisių, perėmusį jos prigimtinį grožį. Bergždžiai stengėsi nubaidyti tuos siaubingus gyvius. Nepasisekė. Jie buvo jos organizmo dalis. Gyveno jame įsitaisę nepalyginamai anksčiau už jos fizinę būtį. Persikėlė iš tėvo širdies, skausmingai maitinusios juos beviltiškos vienatvės naktimis. O gal jie pateko į arterijas per virkštelę, nuo pasaulio pradžios siejusią ją su motina. Be jokios abejonės, tie vabzdžiai negalėjo rastis jos kūne savaime. Ji žinojo, kad jie kilę iš tolimos praeities, kad visiems, turėjusiems tą pačią pavardę kaip ir ji, tekdavo lygiai taip pat kentėti, iki pat ankstaus ryto kamuojamiems nemigos. Būtent tie vabzdžiai geltonu kartėliu, nepaguodžiamu liūdesiu aptraukė jos protėvių veidus. To paties gūdaus nerimo aukos, jie žvelgė į ją iš savo užgesusio gyvenimo, iš senovinių portretų. Ją persekiojo sielvarto nukamuotos prosenelės akys, įkalintos senovinėje drobėje, melsdamos bent valandėlės ramybės, atvangos nuo tų vabzdžių, kurie šmaižiojo kraujo indais, kankindami ją ir podraug negailestingai apdovanodami grožiu. Ne, tie vabzdžiai radosi ne joje. Jie ėjo iš vienos kartos į kitą, savo mikroskopine santvarka palaikydami skausmingai išrinktos ir kančioms pasmerktos kastos didybę. Tie vabzdžiai gimė pramotės, gražuolės dukters, įsčiose. Būtent tada reikėjo beregint žūtbūtinai nutraukti tą paveldo grandinę. Kas nors privalėjo atsisakyti perduoti tą dirbtinį grožį. Didelio čia daikto, kad, žiūrėdamos į veidrodį, jos giminės moterys gali grožėtis savimi, jeigu tie gyviai naktimis nesiliauja graužę jų ir kamavę per amžių amžius. Tai buvo nebe grožis, o negalia, kurią reikėjo sustabdyti, ryžtingai įveikti kraštutinėmis priemonėmis.

Ji negalėjo pamiršti tų begalinių valandų, praleistų įkaitintomis adatomis nusėtame guolyje. Negalėjo pamiršti naktų, kai stengdavosi kuo greičiau nustumti laiką, idant išaušus tie gyviai nurimtų drauge su skausmu. Kuriam galui toks grožis? Kiekvieną naktį, apimta nevilties, ji galvojo: verčiau būtų gimusi paprasta moterimi ar bent jau vyru ir neturėjusi tos beprasmiškos grožio dovanos, iš kartos į kartą perduodamos ją puoselėjančių vabzdžių, kasdien nepermaldaujamai artinančių mirtį. Gal būtų buvusi laimingesnė, jei būtų gimusi negraži, tokia baidyklė, kaip ta jos draugė čekė šuns vardu. Geriau būtų buvusi pabaisa, kad tik galėtų ramiai miegoti kaip visi žmonės.

Ji prakeikė savo protėvius. Jie kalti dėl nemigos. Jie perdavė tą tobulą nevystantį grožį, lyg motinos po mirties būtų dovanojusios dukterims savo atnaujintą ir atjaunintą veidą. Lyg pati galva, vien galva, keliautų iš kartos į kartą su tomis pačiomis ausimis, lūpomis, ta pačia nosimi, nepaslankiu protu, ir moterys privalėtų nepermaldaujamai paveldėti skausmingą grožio dovaną. Ir per tą galvos perėmimą susidarė amžinasis mikroorganizmas, kuris per kartų kartas tolydžio stiprėjo įgydamas ypatingų bruožų, galią, kol pagaliau tapo nenugalima esybe, nepagydoma negale, pasiekusia ją po sudėtingos atrankos, tokia nepakenčiamai skausminga ir žiauri… Išties lyg gerybinis, o gal piktybinis auglys.

Būtent nemigos valandomis ji prisimindavo dalykus, nemalonius tokios jautrios sielos žmogui kaip ji. Prisimindavo, kas sudarė jos jausmų pasaulį, kuriame kaip pirmapradėje jūroje vystėsi tie kraupūs mikrobai. Tomis naktimis, iš nuostabos išplėtusi akis, jausdavo, kaip slegia tamsa, nelyginant lydytas švinas užliedama smilkinius. Aplinkui visi miegodavo. Gulėdama savo kampelyje, ji bandydavo narstyti vaikystės prisiminimus, kad tik nugintų mintis apie miegą.

Vis dėlto tie mėginimai visada baigdavosi nežinios baime. Mintys, paklaidžiojusios po tamsius namų užkaborius, susidurdavo akis į akį su baime. Tuomet įsižiebdavo grumtynės. Tikros grumtynės su trimis nepajudinamais priešais. Ji negalėdavo – ne, niekada negalėdavo – išginti iš galvos baimės. Gniauždavo gerklę. Ir tik todėl, kad gyveno tame dideliame senoviniame name ir miegojo vienui viena kamputyje, atskirta nuo viso pasaulio.

Mintys visada klaidžiodavo drėgnais, tamsiais koridoriais, nukrėsdamos dulkes nuo voratinkliais aptrauktų portretų. Tos kraupios dulkės byrėdavo iš viršaus, iš ten, kur dūlėjo protėvių kaulai. Ji visada prisimindavo „mažylį“. Įsivaizduodavo, kaip jis miega vidiniame kieme po apelsinmedžiu su drėgnu grumstu burnoje. Tarsi matydavo, kaip jis guli molio guolyje, kaip nagais ir dantimis drasko žemę virš galvos, bandydamas gelbėtis nuo kiaurai smelkiančio šalčio, išropoti į vidinį kiemą iš ankšto urvo, kur jį pakasė, apibėrę kriauklėmis. Žiemą girdėdavo, kaip jis, lietaus permerktas, inkščia molio tyrėje. Įsivaizduodavo tokį, koks jis buvo kadaise. Koks buvo prieš penkerius metus, iškilęs vandens duobėje. Negalėjo įsivaizduoti jo sutrūnijusio. Priešingai, ko gero, jis labai gražus plūduriuoja tame sūdriame vandenyje, neturėdamas kur plaukti. Arba įsivaizduodavo jį gyvą, bet išsigandusį, juk jam baisu ten vienam, palaidotam tamsiame vidiniame kieme. Ir ji nenorėjo, kad pakastų jį ten, po apelsinmedžiu, prie pat namo. Bijojo. Žinojo, kad jis numano, jog naktimis ją kamuoja nemiga. Jis ateis plačiais koridoriais, prašys, kad ji eitų drauge, kad apgintų nuo vabzdžių, graužiančių jo našlaičių šaknis. Grįš ir atsiguls šalia, kaip atsiguldavo būdamas gyvas. Ji bijojo vėl pajusti jį šalia dabar, sugriovusį mirties sieną. Bijojo, kad jis palies ją rankytėmis, sušalusiomis kaip kitados, kai „mažylis“ bandydavo sušildyti gabalėlį ledo. Tada, kai jis tapo baugia šmėkla po cementiniu antkapiu, baimindamasi, kad jis pradės vaidentis naktimis, ji prašė išvežti jį kuo toliau nuo namų. Ir vis dėlto jis liko ten sustingęs molyje, savo krauju maitindamas sliekus. Ir jai teko susitaikyti su tuo, kad jis tolydžio grįžta iš tamsos. Nes visada, kai kamuodavo nemiga, ji prisimindavo „mažylį“, tikriausiai šaukiantį ją iš po žemių, meldžiantį išvaduoti iš tos nei šiokios, nei tokios mirties.

Bet dabar, persikėlusi į naują gyvenimą, nepavaldų nei laikui, nei erdvei, ji truputį apsiramino. Žinojo, kad ten, už jos pasaulio ribų, viskas vyksta tuo pačiu ritmu, kad jos kambaryje vis dar tvyro paryčio blausa, kad visi jos daiktai, baldai, trylika mėgstamiausių knygų tebėra vietoje. Ir kad iš tuščios lovos pamažu garuoja gyvos moters kvapas, dabar tvyrantis jos bergždžiose įsčiose. Ir kaip galėjo „tai“ atsitikti? Kaip ji, gražuolė, vabzdžių knibždančiais kraujo indais, anksčiau kiauras naktis persekiota baimės, sugebėjo nusikratyti nepaliaujamos nemigos slogučio ir atsidūrė keistame, nepažįstamame pasaulyje be jokių matmenų? Prisiminė. Tą naktį – kai perėjo į kitą pasaulį, – daug šaltesnę nei paprastai, ji buvo viena namuose, nemigos kamuojama. Niekas nedrumstė tylos, ir iš sodo dvelkė baimės kvapas. Ji visa plaukė prakaitu, lyg viduje būtų išsiliejęs kraujas, kraujas drauge su vabzdžiais. Troško, kad gatve kas nors praeitų, kas nors sušuktų, nutrauktų tą suslūgusią tylą. Kad atsitiktų kas nors gamtoje, kad žemė vėl imtų suktis aplink saulę. Tuščias darbas. Tie kvaili žmonės nė nepabus, miegos kaip užmušti, įsikniaubę į priegalvius. Ji taip pat nejudėjo. Sienos aitriai kvepėjo dažais, trenkė tokiu sūdriu, stipriu kvapu, kokį jauti ne nosimi, o skrandžiu. Ir laikrodis ant stalo skaidė laiką savo nepaliaujamu tiksėjimu. „Laikas… ak, laikas!..“ – prisimindama mirtį, atsiduso ji. O ten, vidiniame kieme, po apelsinmedžiu, inkštė „mažylis“, tyliai, kaip įprasta aname pasaulyje.

Ji kreipėsi pagalbos į visus savo tikėjimus. Kodėl neaušta rytas, kodėl ji negali imti ir numirti? Ji niekada netikėjo, kad grožis gali taip brangiai kainuoti. Tą akimirką – kaip paprastai – drauge su baime ją persmelkė skausmas. O dar skaudžiau nei baimė kamavo tie negailestingi vabzdžiai. Mirtis siurbė gyvybę kaip voras, kuris piktai kandžiojosi, pasiryžęs ją nugaluoti. Bet tyčia delsė. Jos rankos, tos rankos, kurias kvailai maigydavo vyrai, neslėpdami gyvuliškos gašlos, tįsojo kaip negyvos, paralyžiuotos baimės, to nesąmoningo siaubo, kuris nežinia kodėl veržėsi iš vidaus, gal todėl, kad ji jautėsi viena, visų apleista tame senoviniame name. Pabandė sukaupti jėgas, bet nepasisekė. Baimė laikė ją sukausčiusi, stipriai, kibiai, beveik apčiuopiamai, lyg kambaryje būtų buvęs nematomas asmuo, nusistatęs niekur iš čia neišeiti. Ir labiausiai jai nedavė ramybės mintis, kad baimė neturi jokio pagrindo, kad ji įprasta, niekuo neypatinga, baimė, ir tiek.

Burna priplūdo tirštų, gličių seilių. Pykino nuo jų lyg nuo standžios gumos, kuri lipo prie dantų, prie gomurio, be perstojo tekėjo. Ji kažko panoro, bet ne gerti. Pirmą kartą gyvenime kilo tas nenugalimas noras. Akimirksniu ji pamiršo savo grožį, nemigą ir nesąmoningą baimę. Negalėjo savęs pažinti. Staiga dingtelėjo, kad iš organizmo išnyko visi mikrobai. Suprato, kad jie išėjo drauge su seilėmis. Taip, labai gerai. Laimė, kad nebėra vabzdžių, ir ji gali ramiai miegoti. Tik reikia kaip nors ištirpinti tas seiles, apsėmusias liežuvį. Būtų neblogai nuėjus į podėlį… Iš kur dabar tokios mintys? Ji nustebo. Niekada nebuvo patyrusi to „noro“. Jai pasidarė silpna panūdus rūgšties, bergždžias pasirodė įžadas, kurio laikėsi nuo tos dienos, kai palaidojo „mažylį“. Kvailystė, bet anksčiau ją pykino vien nuo minties atsikąsti apelsino. Juk pavasarį „mažylis“ išeina į žiedus, o rudenį vaisiai pritvinksta jo kūno, masindami kraupia mirties gaiva. Ne. Ji negalėjo valgyti apelsinų. Žinojo, kad visame pasaulyje po kiekvienu apelsinmedžiu palaidotas vaikas, savo kaulų kalciu teikiantis vaisiams saldumo. Vis dėlto dabar ji būtinai privalo suvalgyti apelsiną. Tai vienintelė priemonė išsivaduoti nuo tos gumos, kad ji neuždūstų. Kvaila manyti, kad kiekviename vaisiuje slypi „mažylis“. Dabar, kai pagaliau nuslūgo grožio keliamas skausmas, ji pasinaudos proga ir nueis į podėlį. Bet… argi nekeista? Pirmą kartą gyvenime ji tikrai panoro suvalgyti apelsiną. Ji apsidžiaugė, taip, apsidžiaugė. Ak, kaip skanu! Valgyti apelsiną! Nežinia kodėl ji niekada nejautė tokio valdingo noro. Štai pagaliau atsikels laiminga, kad esti tokia, kaip visos moterys; linksmai niūniuodama nueis į podėlį; linksmai niūniuodama kaip jauna, atgimusi moteris… tikrai neis į vidinį kiemą ir…

Staiga mintis nutrūko. Ji prisiminė, kad jau bandė keltis ir kad ji nebe savo lovoje, kad jos kūnas dingęs, kad nebėra trylikos jos mėgstamiausių knygų ir kad ji – nebe ji. Dabar ji bekūnė, sklando visiškoje tuštumoje, netekusi bet kokios formos, taškas, skriejantis nežinia kur. Negalėjo suvokti, kas atsitiko iš tikrųjų. Viskas sutriko. Tik atrodė, jog kažkas stumia į tuštumą, į bedugnę. Ir tiek. Bet dabar nieko nejautė. Atrodė, kad ji abstrakti, vaizduotės vaisius. Atrodė, kad ji – moteris be kūno, lyg netikėtai atsiradusi aukščiausiajame nepažįstamame nekaltų dvasių pasaulyje.

Ji vėl išsigando. Bet baimė buvo kitokia nei anksčiau. Jau nebijojo, kad ims inkšti „mažylis“. Ji siaubingai bijojo to keisto, slėpiningo naujojo pasaulio. Tik pamanyk, kaip netikėtai, jai nieko nesuvokiant, „tai“ atsitiko! Ką pasakys motina, kai pareis namo ir supras, kas įvyko? Ji įsivaizdavo, kaip sunerims kaimynai, kai, atidarę jos kambario duris, pamatys, kad jos lova tuščia, spyna vietoje, niekas negalėjo nei įeiti, nei išeiti, ir vis dėlto jos nėra. Ji įsivaizdavo, kaip motina išsigandusi puls jos ieškoti po visą kambarį, spėliodama, svarstydama pati sau viena, „kas gi atsitiko mergaitei“. Ji aiškiai įsivaizdavo, kas bus toliau. Subėgs kaimynai, pradės spėlioti – žinoma, numanydami ką nors negera, – kur ji galėjo dingti. Kiekvienas savaip pagal savo išmanymą. Kiekvienas bandys aiškinti logiškai, bent jau visiems suprantamai, o motina tuo tarpu bėgios koridoriais po visą namą, šaukdama ją vardu.

O ji bus čia, kambaryje. Atidžiai stebės, kas vyksta, iš savo kampelio, nuo lubų, iš kiekvieno sienos plyšelio, iš visur, iš pačios patogiausios vietos, naudodamasi savo bekūne būkle, neužimdama nė kiek vietos. Sunerimo, taip pagalvojusi. Tik dabar suvokė savo klaidą. Ji nieko negalės paaiškinti, papasakoti, paguosti. Niekas o niekas nesužinos apie jos persimainymą. Dabar – gal vienintelį kartą to prireikus – ji neturės burnos, rankų duoti žinią, kad ji čia, kampe, per neįveikiamą atstumą nuo trijų matmenų pasaulio. Savo naujajame gyvenime ji vieniša, neįgali valdyti juslių. Tačiau kažkas virbėjo joje kiekvieną akimirką, tolydžio bėgo šiurpuliai, primindami, kad aplink jos pasaulį sukasi kita medžiaginė visata. Ji negirdėjo, nematė, bet žinojo, kas tai yra garsas, kas yra vaizdas. Ir ten, savo aukštesniojo pasaulio aukštybėje, ji pagaliau suprato, kad ją supa skaudaus nerimo aura.

Nuo tos akimirkos, kai įvyko persimainymas, prabėgo – pagal mūsų laikinojo pasaulio matmenis – ne daugiau nei sekundė, o ji jau pradėjo suvokti savo naujojo pasaulio dėsnius bei tvarką. Ją siautė absoliuti ir visiška tamsa. Kiek laiko tvyros tamsa? Ar ji kada nors pripras prie jos? Nerimas dar labiau sustiprėjo, kai ji susivokė panirusi į tirštą, neperžvelgiamą ūką. Gal ji pragaro prieangyje? Ji krūptelėjo. Prisiminė viską, ką buvo girdėjusi apie tą vietą. Jeigu iš tiesų ji ten, šalia turėtų sklandyti nekaltos vėlės vaikų, kurie mirė nekrikštyti ir tebemiršta tūkstančius metų. Ji bandė ieškoti tamsoje būtybių kur kas tyresnių, nuoširdesnių už save. Atskirtų nuo medžiaginio pasaulio, amžinai pasmerktų somnambulų gyvenimui. Gal čia ir „mažylis“ ieško išeities, tikėdamasis grįžti į žemiškąjį apvalkalą.

Betgi ne. Kodėl ji turėtų būti prieangyje? Bene mirė? Ne. Tiesiog pakeitė būtį, perėjo iš įprasto medžiaginio pasaulio į kitą, jaukesnį, patogesnį, kur nebėra jokių matmenų.

Dabar nebereikia kentėti nuo tų po oda vibždančių vabzdžių. Jos grožis išsisklaidė. Dabar, būdama tos pirmapradės būties, gal bus laiminga. Nors… – ak! – ne visiškai, nes negalės patenkinti savo didžiausio noro, noro suvalgyti apelsiną. Tik dėl to ji norėtų grįžti į ankstesnį gyvenimą. Troško kuo greičiau paragauti rūgšties, numaldyti tą norą, kamuojantį nuo pat persimainymo pradžios. Pabandė susiorientuoti, kurioje pusėje podėlis, ir bent jau pasimėgauti gaiviu, rūgštoku apelsinų kvapu. Ir tada atrado naują savo pasaulio dėsningumą: namuose ji buvo visur, vidiniame kieme, ant lubų ir net pačiame „mažylio“ apelsine. Ji buvo visame medžiaginiame pasaulyje ir už jo ribų. Ir nebuvo niekur! Ir vėl sunerimo. Ji prarado savarankiškumą! Tapo beprasmiška, niekam nereikalinga būtybe, aukščiausiosios valios žaislu. Nežinia kodėl apėmė liūdesys. Ir buvusio grožio ilgesys: grožio, kurio nevertino per savo kvailumą.

Staiga dingtelėjo netikėta mintis. Argi ji nebuvo girdėjusi, kad nekalta dvasia užsimaniusi gali įeiti į bet kurį kūną? Šiaip ar taip, verta pabandyti. Ėmė svarstyti, kuris namų gyventojas labiausiai tiktų tam bandymui. Jeigu pasisektų įgyvendinti šią mintį, ji galėtų suvalgyti apelsiną. Prisiminė visus vieną po kito. Tokiu metu tarnų namuose paprastai nebūna. Motina dar nebus grįžusi. Ji nekantravo kuo greičiau suvalgyti apelsiną ir drauge įsitikinti, kaip pavyks reinkarnacijos bandymas. Deja, namuose nebuvo nė gyvos dvasios. Vadinasi, jai lemta gyventi atstu nuo išorinio pasaulio, gyventi savo pasaulyje, pasaulyje be matmenų, ir ilgėtis apelsino. Kvaila, ir tiek. Verčiau reikėjo pakentėti dar kelerius metus, neatsižadant to nuožmaus grožio, užuot susinaikinus, tapus nereikalinga kaip kritęs galvijas. Bet buvo jau per vėlu.

Nusivylusi ji nutarė kur nors dingti, pasišalinti į kokį nors pasaulio užkampį ir ten pamiršti visus savo žemiškojo gyvenimo norus. Staiga kažkas pasipriešino tam ketinimui. Jos nepažįstamoje erdvėje netikėtai nušvito geresnio gyvenimo viltis. Taip, ji gali įsikūnyti į dar vieną būtybę: į katę! Akimirką apniko abejonės. Sunku įsivaizduoti save kate. Švelniu, baltu kailiuku, įtemptais raumenimis, visada pasiruošusia šuoliui. Kaip dvi žalios žarijos naktį žėrinčiomis akimis. Baltais, aštriais dantimis, nuoširdžiai šypsanti motinai plačia žvėrelio šypsena. Betgi ne!.. Negali būti. Staiga įsivaizdavo save katės kailiu, šmaižiojančią koridoriais, neįprastai minančią visomis keturiomis kojomis, nesąmoningai vinksinčią uodega. Kokį pasaulį regės tomis žaliomis, spindinčiomis akimis? Naktį kniauks melsdama dangų, kad nelietų mėnesienos cemento ant „mažylio“, kuris gulės aukštielninkas atviromis akimis, gerdamas rasą. Gal ir kate tapus jai bus baisu. Gal negebės valgyti apelsino savo plėšriais dantimis. Sulig ta mintimi nukrėtė šiurpas, dvelktelėjęs iš pačių dvasios gelmių. Ne. Nevalia įsikūnyti į katę. Baugu, kad kurią nors dieną gomuriu, gerkle, visu keturkojo organizmu staiga pajus nenugalimą norą suėsti pelę. Tikriausiai tada, kai dvasia apsipras su katės kūnu, ji norės nebe apelsino, o pasibjaurėtinai ilgėsis pelės. Ji pašiurpo, įsivaizdavusi save po medžioklės su pele dantyse. Dar šilta, dar bandančia ištrūkti, pabėgti į savo urvelį. Ne. Nieku gyvu. Verčiau amžinai tūnoti čia, tolimame ir slėpiningame nekaltų dvasių pasaulyje.

Vis dėlto buvo sunku susitaikyti su mintimi, kad teks amžinai gyventi čia visų pamirštai. Kodėl turėtų kilti noras pelienos? Kas gi pirminis toje moters ir katės sintezėje? Ar primityvus kūniškasis žvėries instinktas, ar gryna moters valia? Atsakymas aiškus ir skaidrus kaip krištolas. Nėra ko baimintis. Ji įsikūnys į katę ir suvalgys trokštamą apelsiną. Be kita ko, ji taps neregėta būtybe – žavios moters protu apdovanota kate. Vėl bus visų dėmesio centre… Ir tada pirmąsyk suvokė, kad didžiausia jos dorybė – nežabota moters tuštybė.

Panašiai kaip vabzdys nukreipia ūselius į grobį, taip ir ji nukreipė visą energiją į katės paieškas. Tikriausiai ši snūduriuoja ant židinio atbrailos, sapnuodama, kad pabus su valerijono šakele dantyse. Bet ten katės nebuvo. Vėl puolė ieškoti, bet neberado židinio. Ir virtuvė atrodė kitokia. Ir kambarių kampai kitokie: nebeliko tamsių, voratinkliais aptrauktų užkaborių. Katės niekur nebuvo. Puolė ieškoti ant stogo, medžiuose, grioviuose, po lova, podėlyje. Viskas atrodė pasikeitę. Ten, kur tikėjosi vėl rasti protėvių portretus, aptiko tik flakoną su arsenu. Paskui rado dar daugiau arseno namuose, bet katė dingo. Namas atrodė pasikeitęs. Kur dėjosi visi jos daiktai? Kodėl visos trylika jos mėgstamiausių knygų padengtos storu arseno sluoksniu? Ji prisiminė apelsinmedį. Nuėjo į vidinį kiemą, tikėdamasi jį rasti šalia „mažylio“, gulinčio patvinusioje duobėje. Nebuvo nei apelsinmedžio, nei „mažylio“, tik sauja arseno ir pelenų po sunkia cementine plokšte. Dabar jis tikrai miegojo amžinu miegu. Viskas buvo ne taip. Ir namas stipriai dvokė arsenu, jo tvaikas mušė į nosį tarsi iš vaistinės. Tik tada ji suprato, kad nuo tos dienos, kai ji panoro suvalgyti apelsiną, praėjo trys tūkstančiai metų.

Versta iš: Gabriel García Márquez. OJOS DE PERRO AZUL. Editorial Sudamericana Buenos Aires. Primera Edición Marzo de 1974.