literatūros žurnalas

Ula Zaleskytė. „Mylima Ly…“

2019 m. Nr. 8-9

Mylima Ly“ – taip švelniai kreipėsi laiškuose į žmoną Emiliją rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas, pasirašydamas „Tavo Vy“. Šešis laiškus iš keliolikos, saugomų V. Mykolaičio-Putino memorialiniame bute-muziejuje, skelbiame šios publikacijos pabaigoje, o iš pradžių kviestume atidžiau įsižiūrėti į laiškų adresatę „mylimą Ly“: aktyvios jaunystėje ir visiškai išnykusios savo vyro šešėlyje po vedybų E. Mykolaitienės asmenybė vis dar kelia daug klausimų literatūrologams, muziejininkams ir jos biografijos tyrinėtojams.

Emilija Kvedaraitė gimė 1901 m. rugpjūčio 16 d. Liongino ir Ksaverinos Kvedarų šeimoje. Čia jau augo Adelė, Juozas, Eugenija, Emilija buvo jauniausia. Tėvas Lionginas, gana pasiturintis išsilavinęs ūkininkas, turėjo nemažą biblioteką, mėgo medžioti, mokėjo rusų, lenkų ir vokiečių kalbas. Domėjosi teise bei medicina, vietinių buvo vadinamas „daktaru“. Kvedarai gyveno Gaižiūnuose, Biržų r., netoli Vabalninko.

Baigusi Panevėžio mergaičių gimnaziją, Emilija išsikraustė į Kauną. Tėvai aukštesniojo mokslo siekti išleido dvi dukras: Eugeniją (išvyko į Nansi, Prancūziją) ir Emiliją. Ji nuo 1924 m. mokėsi dainuoti Kauno muzikos mokykloje, nes nuo vaikystės svajojo tapti garsia dainininke. Tais pačiais metais Emilija įstojo studijuoti lietuvių literatūros ir pedagogikos Lietuvos universitete. Nusprendusi tapti mokytoja, dainavimo atsisakė, tačiau savo meninius gabumus realizavo aktyviai įsitraukdama į ateitininkų draugiją „Šatrija“.

Pradėjusi studijas Lietuvos universitete Emilija susižavėjo dėstytoju V. Mykolaičiu-Putinu ir tvirtai apsisprendė siekti jo širdies. Savo dienoraščiuose ji mini 1926-ųjų pavasarį, kada jie pradėjo artimai draugauti. Baigusi studijas, 1928 m. Emilija išvyko mokytojauti į Beržų pradžios mokyklą Jonavos rajone. Jauna mokytoja ilgėjosi Kauno, draugų ir lietuviškos aplinkos. Po dvejų metų ji perėjo dirbti į žydų gimnaziją Kaune. Kai V. Mykolaitis-Putinas naujame Juozo Purickio name (Vaižganto g.) išsinuomojo keturių kambarių butą, priėmė kartu gyventi jauniausią savo seserį Magdaleną Mykolaitytę, jos draugę Salomėją Nėrį, o ši pakvietė ir E. Kvedaraitę. Jaunystės draugės prisimena ją kaip labai atsakingą, nuoširdžią bei rūpestingą bičiulę. Po trečiosios romano „Altorių šešėly“ dalies „Išsivadavimas“ pasirodymo Putinas sunkiai susirgo vidurių šiltine, Emilija kelis mėnesius slaugė mylimąjį. Kaune sklandė gandai apie merginą, gyvenančią kunigo namuose, tačiau apie rimtesnius poros santykius ir sprendimą tuoktis nežinojo net patys artimiausi bičiuliai, vestuvės ir jiems buvo didelė staigmena.

Tarpukariu Lietuvoje nebuvo civilinės santuokos, todėl E. Kvedaraitė ir V. Mykolaitis-Putinas 1935 m. liepos 17 d. slapta susituokė Rygoje. Greičiausiai Mykolaičiai nenumatė, kad laikraštis paskelbs susituokusiųjų pavardes – dienraštis „Lietuvos žinios“ išspausdino šią sensaciją – ir ši žinia šitaip sudrebins visuomenę. Kitą dieną po paskelbimo artimuosius pasiekusi telegrama patvirtino naujieną: „Kaip žinote, mudu su Vy susituokėme. Esame labai laimingi. Atvykstame pas jus. Pasikalbėsime“1. Netrukus po vestuvių jaunavedžiai buvo įkalbinėjami skirtis, V. Mykolaitis-Putinas ekskomunikuotas. Skandalas buvo didelis, dalis visuomenės smerkė tiek Putiną, tiek jo žmoną, palaikė tik ištikimiausi draugai. Emilija savo atsiminimuose rašė: „Iš Rygos į Kauną išvykom liepos 19 d., o iš ten greitai išsiruošėm į pajūrį. Palanga jau virė pletkais. Kunigai bandė suardyti mūsų vedybas. <…> O kaip aš buvau laiminga po vedybų. Tai man buvo didelė, brangi gyvenimo dovana“2. Jai po vedybų teko atlaikyti didelį spaudimą – visuomenė kritikavo moterį už kunigo suviliojimą, užkliuvo per didelis jos organizuotumas, ūkiškumas, niekuo neišsiskirianti išvaizda. Putinas susilaukdavo daugybės merginų dėmesio, atrodė, kad mokytoja Emilija jam per prasta. Paties rašytojo jaunystės laikų laiškų būsimai žmonai nėra išlikę, o 1938–1945 m. dienoraštis neprieinamas3, todėl sunku spręsti apie jo jausmus. E. Mykolaitienė pirmus penkerius santuokos metus prisimena su džiaugsmu, nors pora buvo labai skirtingų charakterių: „Bendro gyvenimo pradžia buvo šviesi, mūsų santykiai buvo geri, daug kalbėdavome, Putinas juokaudavo. Aš jį vadinau „Vyturėliu“, jis mane Li (Emili). Tai buvo iki 1940 metų. Paskui atsirado nesutarimų. Gal dėl didelės įtampos gyvenime, universitete, gal dėl skirtingo charakterio, požiūrio į gyvenimo kasdienybę. Putino gyvenimo devizas: „Gyvenk laimėje, galvok apie nelaimę.“ Aiškinosi, kad toji mintis atėjusi iš liaudies – tai suvalkiečių priežodis. Tai patvirtino Antanas Venclova. Aš prieš tą devizą visa sukildavau: „Gyvenk laimėje, nelaimė nelaukiama ateis“4. Mykolaičių ir Kvedarų šeimos iš tikrųjų buvusios labai skirtingos: „Susitinka ilgai nesimatę du Mykolaičiai, – jiems kalbos užtenka vos pusvalandžiui. Po to jie sėdi kartu ir tyli. Ir taip ištisas valandas. Tuo tarpu susitikę du Kvedarai kalba ir neišsikalba dieną, naktį ir kelias dienas“5. Emilija buvo religinga, sekmadieniais eidavo į bažnyčią, mėgo siūti, puoštis, puoselėti namus, palaikyti švarą ir tvarką. Nuolat rūpinosi savo, Putino ir globojamų giminaičių sveikata, ieškojo geriausių daktarų ir naujausių gydymo metodų (pavyzdžiui, hipnozė, skruzdėlių vonios ir kt.). Kaune gerai sutarė su profesoriais Šapauskais, Vilniuje bendravo su Vinco Krėvės-Mickevičiaus, Bulavų šeima, dainininke Beatriče Grincevičiūte. E. Mykolaitienė susirašinėjo su jaunystės bičiulėmis Petronėle Orintaite, S. Nėrimi, vis dėlto turėjo nedaug draugių, glaudesnius ryšius palaikė su šeimos nariais, laikui bėgant tapo uždaresnė, gyvenimo pabaigoje sudarė nepasitikinčios kitais, griežtos moters įspūdį. Viešajame gyvenime V. Mykolaitis-Putinas dažniausiai pasirodydavo vienas arba su kolegomis.

Po vestuvių jaunoji žmona skatino statytis namą, nes vyrui aukšta buto nuomos kaina kėlė stresą, bijojo, jog pagausėjus šeimai neišsimokėsiąs. Tad šeima iš Tado Ivanausko prabangiame Žaliakalnio rajone, Vaižganto gatvėje, nusipirko žemės sklypą ir pasiėmę paskolas 1937 m. pasistatė modernų, erdvų namą. Kartu su jais vėl apsigyveno V. Mykolaičio-Putino sesuo Magdalena, taip pat Emilijos sesuo Eugenija Kvedaraitė-Stanevičienė su vyru, į medicinos mokslus leidžiama dukterėčia Hortenzija Balčiūnaitė. Jauna šeima labai džiaugėsi galėsią ramiai, gražiai gyventi, tačiau naujuoju būstu pasidžiaugė vos porą metų.

1939 m. Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą perkėlus į Vilnių, Putinas laikinai apsigyveno Žvėryne. E. Mykolaitienė dar dirbo mokytoja Kauno žydų gimnazijoje. Kelionės į Vilnių labai vargino, tad Mykolaičiai nusprendė palikti Kauną ir išsinuomojo kelis kambarius Tauro g. 19. Emilija 1940–1941 m. įsidarbino lietuvių kalbos mokytoja Vilniuje, 5-ojoje valstybinėje gimnazijoje. Šeima nenoriai paliko mylimą Kauną ir kraustėsi į sostinę su mintimi, kad čia pagyvens laikinai.

Nacių okupacijos metais 1943–1944 m. Mykolaičiams teko slapstytis Emilijos tėviškėje Gaižiūnų kaime. Putinas su žmona skaudžiai išgyveno artimųjų netektis, nerimavo dėl savo likimo, tačiau apsisprendė likti Lietuvoje. Namą Kaune nusiaubė kareiviai ir prašalaičiai, ten įsikėlė nacių pareigūnai, vėliau jis buvo atiduotas vaikų namams, gerokai nukentėjo ir išplėštas butas Vilniuje, sudegė dalis bibliotekos. M. Mykolaitytė traukiantis frontui pabėgo į Vokietiją, vėliau į Australiją, brolis su seserimi daugiau niekada nebesusitiko. Išlikę nemažai sovietmečiu vienas kitam rašytų laiškų, po rašytojo mirties su Magdalena susirašinėjo ir Emilija, savo laiškuose atskleidė daug asmeninių išgyvenimų.

1944 m. grįžę į Vilnių, Mykolaičiai persikėlė į butą name Tauro g. 21 (sovietmečiu Liepos g. 21, dabartinis adresas Tauro g. 10) ir bandė įsitvirtinti sostinėje, nors kartais svarstydavo, ar nevertėtų vėl apsigyventi Kaune. V. Mykolaitis-Putinas dėstė universitete, žmona mokytojauti metė – rūpinosi nuo karo ir tremties nukentėjusiais giminaičiais, draugais bei pažįstamais. 1947 m. šeima priėmė gyventi E. Mykolaitienės aštuonerių metų sūnėną Vytautą Balčiūną, užaugino kaip sūnų. Išgydytas, išleistas į mokslus, V. Balčiūnas su didele pagarba prisimena „dėdę“ ir „tetą“. Kartu namuose laikinai gyveno Emilijos mama Ksaverina Kvedarienė, su Vytu kambary augo sunkia liga serganti Putino dukterėčia Janina Mykolaitytė. Savų vaikų neturėjusi šeima nuolat globojo, gelbėjo, gydė ir šelpė kitus. Daugelio atsiminimų autoriai teigia, kad Emilija drąsiai eidavo pas aukštus pareigūnus prašyti pagalbos, slapstė pažįstamų, giminių vaikus nuo tremties, finansiškai rėmė nepasiturinčius ir skatindavo savo vyrą padėti bičiuliams: „1957 m. aš vėl buvau nuvažiavusi pas Putiną prašyti užtarimo. Tai turbūt buvo apie sausio 7–8 d., kaip tik po Putino gimtadienio šventės. Jie abu mane nuoširdžiai priėmė ir pietums vaišino iš švenčių likučių. Putinas buvo žvalus ir linksmas. Aš papasakojau jiems, kad man neduoda mokytojos darbo, nors aš Sibire 10 metų sėkmingai mokytojavau. Jo žmona Emilija labai jautriai priėmė reikalą ir ragino Putiną, kad nueitų pas švietimo ministrą Pupeikį ir mane užtartų“6. Po karo Mykolaičiams pavyko atgauti nusiaubtą namą Kaune, jame apsigyveno nuo sovietinių represijų besislapstantis Emilijos brolis Juozas Kvedaras, sesuo E. Stanevičienė su vyru Tadu, vėliau H. Balčiūnaitės-Vaitkevičienės sūnus Giedrius. Būstas buvo suremontuotas, namo pusrūsyje įrengtuose kambariuose apgyvendinti nuomininkai. E. Mykolaitienė su vyru į Kauną atvykdavo tik paviešėti arba pavasaroti.

1954 m. Vilniaus universiteto dėstytoja, buvusi Putino studentė Irena Kostkevičiūtė ėmė vis dažniau lankytis Mykolaičių namuose. Ji puikiai sutarė su visais šeimos nariais, kartu važiuodavo atostogauti. Užsimezgęs stiprus ryšys peraugo į meilę. Sužinojusi apie padėties rimtumą E. Mykolaitienė skaudžiai išgyveno išdavystę, globotinė Hortenzija aprašo: „Santykiai šeimoje sutriko, kai teta patyrė apie dėdės draugystę su Irena Kostkevičiūte. Teta pasimetė, jai jis buvo ir vyras, ir vaikas… Sėdo į traukinį ir važiavo nežinia kur, tik susivokė, kad jau Šiauliuose. Siūlė skirtis, bet Putinas nenorėjo kelti skandalo. Dėdė buvo teisingas, jam veidmainingumas svetimas, o čia turėjo prieš tetą vaidinti. Dėdę suprantu ir tetą atjaučiu – jai, žmonai, tai buvo nepakeliama, skaudu“7. Vis dėlto E. Mykolaitienė nepalūžo, toliau su meile ir pagarba rūpinosi savo vyru: „Emilijos ir Putino santuokiniame gyvenime teko patirti daug juodų ir sunkių karo audrų verpetuose praleistų dienų. Bet ji nepalūžo, ryžtingai kovodama su visomis negandomis: stengėsi būti sielvarte – guodėja, varge – atrama, ligoje – gailestinga sesuo ir slaugė, reikalui esant, ji be jokios ambicijos nuoskaudos perimdavo ir virėjos-šeimininkės pareigas“8. E. Mykolaitienė savo skaudžius išgyvenimus aprašė dienoraštyje, kurio dalis išsaugojo globotinio V. Balčiūno žmona Irena Balčiūnienė. V. Mykolaitis-Putinas žadėjo žmonai nutraukti ryšius su I. Kostkevičiūte, tačiau liudytojai prisimena, kad abu palaikė ryšį iki pat rašytojo mirties.

1962 m. E. Mykolaitienės pastangomis vasarnamis iš jos tėviškės buvo perkeltas į Kačerginę, netoli Kauno, ten leisdavo vasaras stiprindami sveikatą. V. Mykolaitis-Putinas ir mirė Kačerginėje 1967 m., eidamas septyniasdešimt ketvirtuosius metus. Savo testamentu visą turtą bei teises į kūrybinį palikimą patikėjo savo žmonai, baigdamas testamentą tokiais žodžiais: „Reiškiu padėką visiems, padėjusiems man žengti vingiuoti gyvenimu keliu, o ypač savo žmonai Emilijai Mykolaitienei už jos pastangas sudaryti man tinkamas darbo sąlygas ir rūpestingą slaugymą ligoje. Taip pat atsiprašau už savo gyvenimo klaidas ir padarytus nemalonumus“9.

Palaidojusi vyrą, E. Mykolaitienė liko gyventi Vilniuje kartu su Balčiūnų šeima. Ji rūpinosi vyro kūrybiniu palikimu, suradusi ranka rašytą jo testamentą, stengėsi vykdyti paskutinę valią. Rašytojas pageidavo, kad jo memorialinis muziejus būtų įkurtas Kaune. Visas įkūrimo procesas tęsėsi ne vienus metus, E. Mykolaitienei vėl teko atlaikyti didelį spaudimą – buvo siūloma muziejų kurti Vilniuje, prašoma leisti surašyti biblioteką, tačiau visi darbai užtrukdavo, susidaro įspūdis, kad E. Mykolaitienės nuomonės niekas nepaisė, kaskart vis naujų žmonių patariama ji keitė savo sprendimus, jautėsi vieniša, neturinti su kuo pasitarti. Muziejaus įkūrimo klausimu E. Mykolaitienę konsultuodavo artimi I. Kostkevičiūtės draugai, tačiau ir kaskart stipriai puolė (ypač aršūs, įžeidžiantys kalbininko Aleksandro Žirgulio laiškai). E. Mykolaitienės giminaičiai ir šiandien turi išsaugoję įrodymus, kaip kruopščiai ir sąžiningai ji skirstydavo už rašytojo kūrybą gaunamus honorarus, dalindavo juos mirusio vyro giminėms, atidavė dalį drabužių, daiktų, tačiau buvo kaltinama, kad ne tuos mirusio vyro drabužius išdalinusi, per brangiai muziejui pardavusi paveikslus ir pan. E. Mykolaitienė ieškojo būdų, kaip tinkamai įamžinti Putino atminimą, vėlgi buvo puolama, kad nepasitiki kultūros darbuotojais dėl memorialinės lentos ar skulptūros kūrimo, kad kišasi ne į savo reikalus. Silpo ir sveikata, vis dėlto iki pat mirties rūpinosi V. Mykolaičio-Putino muziejaus įkūrimu.

V. Mykolaičio-Putino memorialinis butas-muziejus galiausiai buvo įkurtas Vilniuje – Balčiūnų šeima išsikraustė į naują butą Antakalnyje, E. Mykolaitienė pardavė ir perdavė kuriamam muziejui didelę dalį daiktų, knygų, paveikslų, nuotraukų. 1983 m. ji išsikraustė pas seserį į Kauną, nuo insulto ligoninėje mirė tų pačių metų rugpjūčio 24 d. eidama aštuoniasdešimt trečiuosius metus. Palaidota ne šalia vyro, o Deikiškių kaime, Vabalninko seniūnijoje.

1992 m. išleistoje knygoje „Atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną“ informacijos apie E. Mykolaitienę nedaug, ir nors liudijimai įvairūs, bet klostosi toks jos portretas: esą buvusi labai praktiška, nesupratusi vyro nei jo kūrybinio palikimo, nenuoširdi, nemaloni, neišvaizdi. Didžiąją dalį atsiminimų knygos herojų kalbino I. Kostkevičiūtė ir Vaidotas Žukas, deja, pačių artimiausių giminaičių (V. Balčiūnas su Putinu gyveno dvidešimt metų) prisiminimai į rinkinį neįtraukti. V. Mykolaičio-Putino memorialiniame bute-muziejuje labai nedaug E. Mykolaitienės arba bendrų Putino ir žmonos nuotraukų, asmeninių jos daiktų, užrašų, todėl trūksta žinių apie Emilijos draugus, laisvalaikį, pomėgius. Ir paskelbtuose atsiminimuose apie save ji beveik nekalba, pasilikdama vyro šešėlyje. Šiek tiek daugiau detalių išryškėja iš Putino sesers M. Mykolaitytės-Slavėnienės knygos „Putinas mano atsiminimuose“, Aldonos Vaitiekūnienės užrašyto pokalbio su Emilija prieš mirtį, Giedriaus Vaitkevičiaus atsiminimų, Balčiūnų šeimos, gyvenusios kartu Tauro g. 10-3, liudijimų, išsaugoto jos dienoraščio bei susirašinėjimo su M. Slavėniene. Laimei, muziejuje yra išlikusių šeimos laiškų, spinduliuojančių šiluma, meile ir pagarba.

 



VINCO MYKOLAIČIO-PUTINO LAIŠKAI ŽMONAI


Kislovodskas, 1953.IV.14

Mylima Ly,

Vakar daviau Tau telegramą, kurią turėjai gauti apie pietus. Kelionėje viskas sekėsi laimingai, tik vis dėlto smarkiau nuvargau, nes naktį, galima sakyti, visai nemiegojau. Kislovodske nuotaika gan niūri, nes šalta ir ore, ir viduj, apsiniaukę, pradėjo net snaigioti. Lauke jokio žalumyno, medžiai ir krūmai plikutėliai, lygiai kaip pas mus. O yra žmonių, kurie atvažiavo į pietų kraštą ne tik su vasariniais paltais, bet ir visai be paltų, vos ne su trusikais.

Vieną naktį pernakvojau vienas kambary, bet vakar jau gavau bendragyventoją. Nieko, gan malonus žmogus, ramus ir neknarkia. Nuo pat pirmos dienos pradėjo siuntinėti pas gydytojus ir į analizių kabinetus, viskas čia pat sanatorijoj. Nemaža nustebau, kad gydytoja, kuri surašo ligos istoriją ir nustato gydymo režimą, prakalbino mane lietuviškai. Tai ir yra ta pati, apie kurią mes kalbėjom. Labai maloni ir rūpestinga moteris. Pažįsta daugelį ir mūsų pažįstamų. Mano laikas taip užimtas visokiom konsultacijom ir procedūrom, kad vos spėju suktis. Nežinau, ar čia mane išgydys, ar visai nuvarys nuo kojų. Sanatorija atrodo iš gerųjų, išlaikymas, valgis gausus ir geras. Valgysiu 4 kartus ir dar nakčiai atneša į kambarį specialiai rauginto pieno puodelį su biskvitais. Ypač gerai duoda pusryčiams. Gulame 11, keliamės 78 val. Po pietų ramybės valanda. Viskas būtų gerai, kad tik atšiltų oras. Naktį nešalta, nes apklotas gana šiltas, be to, užsimetu chalatą. Kislovodskas gražioj vietoj apie 700 metrų nuo jūros paviršiaus, vietomis aukščiau, vietomis žemiau, aplinkui jau žymiai aukštesni kalnai, tikriau, plokščiakalniai be smailų viršūnių. Snieguotos viršūnės prasideda toliau į pietus. Kai bus giedras oras, jos, pasilypėjus į kurį plokščiakalnį, bus matomos. Prekybinėj miesto daly dar nebuvau, nes ji gana toli. Pakraščiuos vien sanatorijos ir vilos. Kislovodskas kai kuriais atžvilgiais primena man Nicą.

Tai buvo pirmos žinios ir įspūdžiai. Netrukus Janutei ir Vytui10 išsiųsiu po atviruką su Kislovodsko reginiais. Visiems daug sveikinimų ir linkėjimų. Sudie, Ly, karštai Tave bučiuoju

Tavo Vy.
[Pašto spaudas: 19 12 54]
Vilnius, šeštadienis


Mylima Ly,

jau šeštadienio vakaras, o nuo Tavęs naujo laiško kaip ir nesulaukėme. Pas mus blogos naujienos. Aš dar tebesergu. Negaliu keltis dėl skausmų per juosmenį. Buvo iš specpolikl. Gaivenis, paskui dar kažkokia moteris. Kaip paprastai nieko neranda. Kai pasveiksiu, reiksią padaryti nugarkaulio nuotrauką. Bet dar blogiau, kad Elzė11 sunkiai susirgo. Trečiadienį staiga suėmė dideli skausmai šone. Ji sakosi, kad tai inksto uždegimas. Buvo dabar gydytoja, ligos dar nenustatė. Darys analizes. Norėjau patalpinti į ligoninę, nepriima. Sako, perpildytos. Janutė12 neina į mokyklą, o šeimininkauja. Bijausi, kad ir ta nesusirgtų dėl savo smarkumo. Elzei leisdavo peniciliną kas 6 val. Keliasi 5 val. naktį, neišsimiega, o dar krautuvės ir visa ruoša. Ryt eis ieškoti tos Teklės, gal gausime kokią ateinančią bobą nors pietus išvirti.

Tu, jei ir pagijai, turbūt esi labai silpna ir nieko čia nepadėsi. Nebent parvažiuotum su kokia virėja.

Mane čia užvertė visokiais darbais. Jei ir pasveiksiu, prie romano gal tik po Naujų metų galėsiu vėl prisėsti. Stačiai, desperacija!

Sveik ir grįžki. Laukiame visi!

Daug linkėjimų
Karštai bučiuoju Tavo Vy.


Vilnius, 1954.XII.24

Mylima Ly,

Šiandien švenčiame Kūčias ir liūdime, kad Tavęs nėra su mumis. Bent mintimis esame su Tavim ir linkime Tau pirmiausia kuo greičiausia pasveikti ir nusikratyti visomis negerovėmis, kad daugiau dėl to jau nebereikėtų mums atsiskirti. Aš šiandien jau galėčiau keltis, nes temperatūra jau visai normali ir skausmai juosmens beveik jau išnyko. Guliu dėl atsargumo, kad liga vėl negrįžtų. Šiaip taip susitvarkėme. Elžbieta serga sunkiai inkstai akmenyse. Vežioja į kliniką pas kažkokį profesorių ir dar pirmadienį važiuos. Jos ta pažįstama Valė (skalbėja) neblogai mus aptarnauja ir žada pabūti, kol Elžbieta sirgs, o tuo tarpu ir Tu sugrįši. Tada turbūt reiks ieškot kitos virėjos.

Aš nors sergu, bet šį tą ir dirbau. Jau visiškai baigiu versti Poną Tado III knygą. Beliko apie 30 eilučių. Tai bus ir viskas, ką buvau užsibrėžęs. Tik su romanu atsilikau.

Beje, nieko man nerašei apie mūsų Tadą13. Ar jau pasibaigė ta istorija?

Visi visiems siunčiame geriausių švenčių linkėjimų!

Ligi greito pasimatymo
Karštai Tave bučiuoju
Tavo Vy.

Tikimės, kad Naujiems Metams tikrai Tave sulauksime, o gal ir greičiau. Bet pasveik kaip reikiant.
V.


Vilnius, 1955.IX.18

Mylima Ly,

pagaliau, ilgai laukęs, šiandien gavau Tavo laišką. Nemaniau, kad tie remontai taip ilgai užsitęs. Tikėjausi, kad ligi šio sekmadienio tikrai viskas bus baigta. O turbūt dar ir ateinančią Tu su jais prasikamuosi. Kaip bus su mūsų atvažiavimu, nežinau. Oras genda, dienos trumpėja, viena diena nesuvažinėsime. Reiktų atvažiuoti šeštadienį iš vakaro, o grįžti sekmadienį. O gal dizeliu važiuoti? Mane tai automobilis visai nevilioja, ypač dabar, rudenį. O gal tik Vytą14 pasiųsti dizeliu, kad Tau padėtų kai ką atsivežti? Greit parašyk, kaip galvoji.

Tu ten kamuojiesi su remontais, o aš čia su savo bėdomis. Graužia mane disertacijos. Štai jau kuris laikas kankinuosi su Doveikos15 disertacija. Nežinau, ką rašyti. Nei minties, nei žodžių. Naktimis nemiegu, didžiausias nusiminimas, neviltis ligi ašarų. Niekad dar man taip nebuvo. Niekas nedasiproti, kiek man tai kainuoja jėgų ir sveikatos. Nejaugi tie kurortai būtų mane taip išsėmę, nualinę? Na, vieną recenziją šiandien vargais negalais baigiau. Bet Lukšienės16 disertacija dar nepradėta skaityti, o jau spalio 13 d. paskirtas gynimas. Recenziją reikia bent savaitę anksčiau įteikti. Nežinau, kaip aš čia ištesėsiu. O romanas guli nepaliestas!

Aš manau, kad reikia Tadui17 pavesti, tegu jis organizuoja stalo ir pianino pervežimą. Gal gautų kokį sunkvežimį, kad ir brangiau sumokėtų. Aš jam už triūsą atsilyginčiau. Grįždamas iš Vilniaus nuvežtų į Kauną mano šitą stalą, dalį knygų ir šiaip čia nereikalingus daiktus. Pianinas būtų gerai ir man pačiam pabarškint lengvus dalykus, laikui paįvairinti. O gražesnis stalas, jeigu jau jį turim, čia reikalingesnis negu Kaune. Šitas jau toks menkas ir kaskart vis labiau susimurzina, kad net gėda, kai kas pasižiūri.

Šiaip pas mus nieko naujo. Vaikai, atrodo, sutinka, Janutė18 buvo kiek susirgusi gerkle, bet greitai pasitaisė. Valgome daug vaisių, tai ir pinigų nemaža išeina, bet pakaks mums tų pinigų. Sutarties su leidykla dėl Alt. š. rusiško leidimo dar nepasirašiau, nes to vertimo dar man nerodė.

Tornau19 atostogauja, o su kitais aš nelabai pažįstamas…

Greitai parašyki, ką galvoji apie visus šituos reikalus. Geriausių linkėjimų visiems įnamiams! Jei atvažiuosiu, padarysime smarkias visų darbų pabaigtuves.

Sudie! Karštai bučiuoju
Tavo Vy.


Kaunas, 1957.VI.9

Brangi Ly,

Sekmines švenčiame jau gerokai apsitvarkę. Juozas sunešė lentas į garažą, nuėmė savo varstotą, tai galėjome viską nuvalyti. Dabar visas sklypas su klomba atrodo beveik taip, kaip buvo prieš karą. Genė20 parnešė gėlių, bet jų dar neužteko. Pirksim daugiau. Gaila, kad nėra žolės pievutei. Nėra nei jurginų, nei petunijų. Na, kai atvažiuosi, tai pamatysi. Aš dirbu kiek galiu, bet labai greitai pavargstu. Galgi įprasiu, sustiprėsiu. Miegu blogai. Šiaip, čia būtų visai gerai. Ramu, oras palyginti grynas. Vasarą bus galima praleisti ne blogiau negu kitur. Gal ir gyvenimo pabaiga čia praslinks ramiai ir giedriai, išnykus tarp mudviejų visokiems nesusipratimams, nesklandumams ir prieštaravimams.

Tu man Vilniuje uždavei tris klausimus ir prašei, kad aš atsakyčiau raštu. Galvojau apie tai, bet ką aš turėčiau atsakyti, taip ir nesugalvojau. Dėl Tavo vaidmens, uždavinių ir pareigų aš niekad Tau jokių priekaištų nedariau ir neturiu pagrindo juos daryti. Visa kita išlygins laikas, gyvenimas, tarpusavinis susipratimas ir atlaidumas.

Naujoji gaspadinė man atrodo tinkama, darbšti, paslaugi. Bijausi, kai Genė, pati dabar būdama visą laiką namie, ne per daug ją prie darbų spaustų ir neatbaidytų. Ir su maistu nežinau, kaip ten yra. Aš savuoju patenkintas.

Parvažiuosiu ketvirtadienį, tai apie viską plačiau papasakosiu.

Taigi ligi pasimatymo
bučiuoju
Tavo Vy.


Vilnius, 1960.X.25

Brangi Ly,

Dėkui už laiškelį. Vytas parvažiavo laimingai ir kai ką papasakojo, kaip jūs ten tvarkotės. Nenumaniau, kad ta statyba taip ilgai užtruks ir dar prireiks ko nors nauja. Tu ten visai nusibėgiosi ir sveikatą suardysi. Jei oras bus pakenčiamas ir gerai jausiuosi, tai per šventes gal ir atvažiuosime su Vytu. Tik reikės būtinai valytuvai pataisyti. Jei snigtų, tai užlipdytų stiklus, tada važiuoti neįmanoma. Pas mus atšilo, vis žemiau noliaus, bet sniego dar nėra. Kad bent nesutrukdytų Kačerginėj darbų.

Aš jaučiuos pakenčiamai. Buvo ir blogesnių dienų, kaip pav. vakar ir šiandien. Kamuoja mane tas šaltis aplink kūną, na ir kojos kaip paprastai.

Buvau dviejuose geruose koncertuose, o šiaip dirbu. Pradedu rašyti XX skyrių21, o Vilniuj parvažiavęs parašysiu aštuonis. Ligi vasaros atostogų labai norėčiau tą bėdą baigti.

Onutė tvarkosi neblogai, tik valgis gal per vienodas, o kartais ir silpnokas. Kaip čia mes atrodom, parvažiavus pamatysi.

Linkiu daug viso gero, ištvermės, sveikatos ir baigti Tau savo bėdą. Linkėjimai visiems.

Bučiuoju
Tavo Vy

Jei atsiras, kas svarbesnio, skambinsiu. Skambink ir Tu.
V.

 


1 Mykolaitytė-Slavėnienė M. Putinas mano atsiminimuose. – Londonas: Nida, 1977. – P. 328.
2 Emilija Kvedaraitė-Mykolaitienė // Atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną / Sudarė Donata Mitaitė. – Vilnius: Vaga, 1992. – P. 200.
3 Dienoraštis saugomas VU bibliotekos Rankraščių skyriuje Irenos Kostkevičiūtės archyve su riboto naudojimo prieiga iki 2041 m.
4 Ten pat.
5 Janina Mykolaitytė-Bielinienė // Atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną. – P. 416.
6 Uršulė Urniežiūtė-Starkuvienė // Atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną. – P. 138.
7 Hortenzija Balčiūnaitė-Vaitkevičienė // Atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną. – P. 447.
8 Mykolaitytė-Slavėnienė M. Putinas mano atsiminimuose. – P. 333.
9 Mykolaitis-Putinas V. Testamento nuorašas. – VU bibliotekos Rankraščių skyrius. – F-180-4.
10 Janina Mykolaitytė ir Vytautas Balčiūnas – Mykolaičių globotiniai.
11 Elzė – šeimininkė.
12 Janina Mykolaitytė.
13 Greičiausiai kalbama apie Tadą Stanevičių – E. Mykolaitienės sesers Eugenijos vyrą, dažnai įsiveldavusį į painias istorijas.
14 Vytautas Balčiūnas.
15 Kostas Doveika.
16 Meilė Lukšienė.
17 Tadas Stanevičius.
18 Janina Mykolaitytė.
19 Jurgis Tornau – Valstybinės grožinės literatūros leidyklos vyriausiasis redaktorius.
20 Eugenija Kvedaraitė-Stanevičienė, gyvenusi Mykolaičių name Kaune, Vaižganto g. 36.
21 Romano Sukilėliai‘‘ skyrių.

Eugenijus Žmuida. Rūpintojėlio protestantizmas

2018 m. Nr. 3 / Daug lietuvių poetų yra reflektavę Rūpintojėlio vaizdinį. Vinco Mykolaičio-Putino 1926 metų eilėraštis „Rūpintojėlis“ išlieka kaip viena įspūdingiausių

Vytautas Kubilius. Literatūra katastrofos akivaizdoje

1993 m. Nr. 1 / didžioji lietuvių literatūros dalis nepasinėrė į šitą pavojingą pralaimėjimo ir nevilties gilumą, kurią suformavo viena iš praeinančių žmonijos krizių.