literatūros žurnalas

Švelnioji entomologija: 2018 metų knygos

2019 m. Nr. 4

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkės Gintarė Bernotienė, Jūratė Sprindytė aptaria 2018 metų knygas.

Gintarė Bernotienė

Išlikimo triūsas ir bendruomenė, bendrumas, bendratis

Taip šį kartą susiklostė, kad į akiratį patekusios ir skaitytos įvairios 2018 m. išleistos knygos (daugiausia poezijos, bet ir prozos) pasirodė panašios savo problematika, keliamais klausimais apie asmens pritapimą bendruomenėje, apie žmonių bendrumą, kurį išgyvename kaip vienos bendruomenės nariai.

2018-ieji, Lietuvos valstybingumo šimtmečio metai, teikė progą atsigrįžti būtent į istorijos klausimą. Būta, kas šimtmečiu didžiavosi, – tai atsispindi kad ir žurnalo „Metai“ anketose, būta, kas didžiausiu stebuklu pripažino įkvepiantį nepriklausomybės faktą ir svaigų jausmą, kad išliko lietuvių kalba, buvo ir tokių, kurie nuo „didžiosios“ metų temos nusigręžę reikšmingesniu laikė žaismės klausimą mūsų literatūroje – kaip „Poezijos pavasario“ almanacho sudarytojai. Tačiau ir jie (Mindaugo Valiuko eilutėmis) šventinio akcento, kad ir su ironiška rezignacija, neišvengė: „Tikrasis Gedimino sapnas // naktiniai baubliai / gegutės ir varlės – / čia bus mano sostinė!“

Ironiją, rezignaciją ir bendruomeniškumą greta vardiju prisimindama Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslo žurnale „Colloquia“ skelbtą Agatos Bielik-Robson filosofinę esė „Ironija, tragedija, bendrystė: Richardas Rorty barbaro akimis“ ir joje keliamą klausimą apie individo pritapimą ar nepritapimą bendruomenėje, kitaip tariant, atsiskyrėliškumo klausimą, kuris dosniai pamaitina ne tik poezijos, bet ir keletą svarbesnių 2018 metų prozos tekstų. Per pastarąjį dešimtmetį buvo parašyti lietuvių prozos tekstai, kuriais dabar galime svariai remtis kalbėdami apie sovietmečio patirtis (ypač ankstyvojo). Marcelijaus Martinaičio „Mes gyvenome“, Romualdo Granausko „Šventųjų gyvenimai“, jei vertinsime autorių amžių, rodosi išaugę iš paties žemiausio ir imliausio laikui žiūros taško – iš vaikystės patyrimų, išrašytų jau gyvenimo pabaigoje, tarsi viską reziumuojant, jau suvokus tikrąjį pokariu išgyventų įvykių mastelį. Labai arti šio kalibro yra trys pernai išleistos knygos – Valdo Papievio romanas „Brydė“, Leonardo Gutausko apysakos „Pravardės“ ir jau daug platesnį istorijos plotą aprėpiantis Vytauto Martinkaus romanas-saga „Tavo bažnyčios rūsys“, išvardintoms artimas tuo pačiu angažuotu bendruomeniškumu.

V. Papievio „Brydė“ pokario partizanų istorijai suteikia lig šiol neaprašyto pasionarumo. Istorija klostosi iš jautriausių nuojautų, efemeriškų dvasios plastėjimų, iš kurių kristalizuojasi svarbiausia neapčiuopiamybė – ryžtas išbūti, ištylėti. Šį romaną skaičiau kaip dar ne suvisai pranykusių moralinių nuostatų tekstą, kuriame sukurtas ne tik žmonių vienybės, bet ir viso pasaulio sąryšingumo pojūtis, ta martinaitiška bendrystė ir ją gaubianti subtilioji darna, kurios pajauta pulsuoja lyg iš romantikų vietos dvasiai skirtųjų tekstų. (Marijaus Gailiaus romane „Oro“ ekologiška pasija šio bendrumo perspektyvos požiūriu atrodo nebesugrąžinamai nutolusiame susvetimėjimo poliuje.) V. Martinkaus romane priklausymas tautinei bendrijai parodomas amžių ir istorijos slinktyje – sekama šeimos istorija, siekianti kalvinistų ir katalikų konfrontacijos laikus, atvilnijanti iki pat XX a. pabaigos, persiritanti per ne vieną skaudžią istorijos kartojamą dilemą – kas mes esam valstybei, Tėvynei ir kam ji mums yra. V. Martinkus atvirai vaizduoja XX a. vidurio moralines kolizijas, valdančias žmonių likimus, nevengdamas žydų tragedijos ir 1941 m. birželio sukilimo temų. Romano-sagos intrigą sudaro vieno dovanoto žiedo istorija, tad autorius dar pateikia ir gausybę nutolusių epochų gyvensenos aprašymų, netgi alcheminę akmens gavybos istoriją.

L. Gutauskas apysakų rinkinyje atsigręžia į mažuosius istorijos greitkelyje, stebėdamas, kaip negailestingai pokariu vėrėsi niekšysčių prarajos, o joms užpilti plūdo pigus „rašalas“, besaikis gėrimas, degradacija. „Pravardės“ – dugno knyga, ją skaitant labiausiai jaudina empatija, kurią mums pažadina autorius. Pavyzdžiui, apysakoje „Marija Magdalena“ kaimo mergos vaikas, paleistuvė Elena, atsiverčia, tampa žmogumi pamilusi priklydusį elgetą. Vaizduodamas tradicinę kaimo bendruomenę pokariu, žiauriais tarybų valdžios siautėjimo metais, L. Gutauskas įsigilina į tai, kas puolusių ir atstumtųjų gyvenimuose pasirodo kaip nenykstančios vertybės – meilė, švelnumas, ištikimybė arba tarnavimas artimam. Ši L. Gutausko knyga primena R. Granausko „Šventųjų gyvenimus“ – per pažeidžiamiausiųjų likimus atskleidžia žmogiškos nuodėmės ir atsivertimo gelmę. Ir būtent sužadinta empatija skaitytojus ir personažus susieja žmogišku solidarumo saitu, kaip ir apsakyme „Keltas“, kur gailestis sužvėrėjusių stribų nušautam keltininkui sentikiui kyla iš likimų bendrumo, pranokdamas skirstymą į tautybes.

Pereidama jau prie poezijos knygų, kurių pasakojamos istorijos arba įstrigo, arba nesukėlė didesnio domesio, į klausimą, kas ilgiausiai išlieka iš tokios metų poezijos srauto, sugebėjau atsakyti maždaug Adamo Zagajevskio formuluote – savi žodžiai, gyvenimo srauto dygliai. Pirmame šių metų „Metų“ numeryje esė „Poezija kelia baltą vėliavą“ jis rašo: „<…> poezijos menas šiandien negali atitrūkti nuo konkretaus gyvenimo, negali kalbėti apie „paukščius“ ir „medžius“, privalo – kas yra sunku – chirurgiškai tiksliai apčiuopti konkrečią akimirką, konkrečią vietą“1.

Todėl atrodo, kad Gintaras Bleizgys rinkinyje „Xeranthemum“ santykiui su praeitimi atrado gražią sausiukų, vienamečių gėlių, sudžiūstančių dar joms augant, metaforą, kuri jo į nebūtį krypstančių minčių srautui suteikia keliavagės upės formą. Šioje knygoje dažniausiai eksploatuojamą vaizdinį – miško proskynos ir smelkiančio vėjo – G. Bleizgys suduria iš kelių literatūrinių topų – dantiško ir ekleziastiško, bet svarbu tai, kad išsyk atsiranda keliagubo žvilgsnio – iš tolimų atminties kampučių ir dabarties, subrendusio vyro, – galimybė. G. Bleizgys šioje gyvenimo ir nebūties pakelėje užsiima poezija, kad būtų atrasta ta tikroji vieta, kurioje esi buvęs kadaise ir daugiau nieko jai nereiški, tik savimi patiri buvimo srautą. Pripratusieji prie jo poezijos monotonijos, melancholijos, skundo tonacijų ir daugiažodystės šioje knygoje atras tikėjimu atmieštą vos šiltėlesnį santykį su gyvenimu. Vietoj giedančios tuštumon kariuomenės rinkinyje šmėkščioja panaši laiko patyrimą sureliatyvinanti „poezijos? dangaus? kareivija“, bet jos stichijų šalčiu smelkiančiai rezignacijai atsispirti pajėgi gyvasties jėga („šlapdriba yra tokia silpna prieš tą jėgą / kurią man duodi – gyvenimas <…>“, p. 30). Anksčiau G. Bleizgio poezijoje būta zylių – seserų „strapalakojų ciksių“, o šiame rinkinyje žieminės zylės yra tie sparnuočiai, kurie tikina bibliniu pasitikėjimu, leidžiančiu atskirti tikėjimą nuo proto ir pamažu įgauti ramybės, nebebijoti. Peizažiniuose eilėraščiuose G. Bleizgys vaizdija praeinantį laiką, jo tolin nešantį bei grąžinantį srautą, užplūstančiai ramiai rezignacijai rasdamas guodžiančių formų: „Lietus nulijo ir debesys / arklių snukiais skabė mano mintis“ (p. 79).

Prieš keletą metų plūstelėjus išpažintinės poezijos bangai, išryškėjo naujas literatūrinis topas – skundas dėl vaikystės traumų ir jam artimi negatyvūs tėvų portretai. Tai būdinga gimusiųjų po 1980-ųjų kartai, kurių intelektualiniame sąvokyne psichoanalitinė perspektyva reiškė kur kas daugiau, nei, tarkim, galėjo reikšti 1970-ųjų kartai. Iš panašių pozicijų parašytos šeimos institutą klibinančios Giedrės Kazlauskaitės „Gintaro kambarys“ ir Karolio Baublio debiutinė „Geležinė vėjarodė“. Viršelio dizainu „Gintaro kambarys“ primena Nijolės Miliauskaitės rinktinę „Uždraustas įeiti kambarys“ (internatas autorių likimuose teikia progos tokiam gretinimui, net pirmojo G. Kazlauskaitės eilėraščio eilutės: „Uždraustas įeiti kambarys – tėvo vardas Gintaras“). Po internate išgyvento nebepriklausymo šeimai į šeimos pilnatvę vargiai grįžtama. Stipresnis buvo „Singerstraum“ rinkinys, bet ir šiame eilėraščiai atvirai socialūs, reflektuojamas savasis kitokumas, gvildenami santykiai su tėvu, skirtumas nuo standartinių šeimų ir atsiribojimas nuo biurgeriško gyvenimo („išsilavinimas mus nubloškia prie žemuomenės“, p. 70). Kaip visada, G. Kazlauskaitės poezija įsimena smigiomis remarkomis, neordinarinėmis sentencijomis, pavyzdžiui: „Eilėraščiui reikia mentalinės arklio jėgos / ir voverės kvailumo, kremtant riešutą / skilusia danties šaknimi“, nestandartine povyza, o eilėraščio frazuotė artėja link šaltoko išvardijimo, primenančio Czesławo Miłoszo intelektualinį eksperimentą (ypač ryškiai cikle „Tiškevičių giminės moterys“) – vis iš naujo brėžiamą liniją tarp poetiškumo ir kasdienybės. Ši knyga yra G. Kazlauskaitės, ir ji tai žino.

„Kauko laiptų“ išleista K. Baublio „Geležinė vėjarodė“ tarpsta priekaištuose tėvams (labiau tėvui), o santykis su literatūra čia dvejopai ydingas: viena vertus, pagrindinės knygos temos (skundas ir nuoskaudos) tekste pateiktos be kokio individualesnio perkeičiančio judesio šokant nuo biografijos prie poezijos, kita vertus, literatūriškumas, kino meno klišės, pasitelkti kaip vaidmenų arsenalas, į pradedantį autorių skatina žvelgti nepatikliai – vien ko verti literatūrologinio popso persmelkti eilėraščių pavadinimai „Kas bijo Karolio Baublio?“,
„Sąžinės archeologija“, „Praradimo palimpsestas“, turintys įtikinti, kad autorius šioje srityje ne naujokas (apstu ir išoriškų buvimo poetu ženklų – kruopščiai suregistruotos kiekvieno eilėraščio užrašymo datos). Apsinuoginimo ir identifikavimosi su viena iš subkultūrų aistra yra šios knygos variklis: tiktų ją vadinti ir meilės knyga, kuri padeda spręsti tapatybės problemą. Geležinės vėjarodės įvaizdis, pasirinktas nenusaldintu knygos pavadinimu, visame rinkinyje funkcionuoja kaip leitmotyvas klaidžiojant po asmeninę istoriją: geležinė vėjarodė – antkapio broliui dalis, ji primena šeimą palikusį tėvą („jei pasaulis buvo sukurtas iš nieko / ir tėvystė tėra niekas – / sutrikęs ritmas tarp dviejų eilučių“, p. 22) ir ragana pavadinamą motiną. Jos girgždėjimas ir nukreiptumas mirtin sukuria didesnę emocinę įtampą nei gausybė knyginių nuorodų, kurios apsunkina bent kiek autentiškesnę istorijų plėtotę. Portretavimas, tikros ir pervaidinamos istorijos stiprina poezijos rašymo kaip kartotės pojūtį, betgi esama ir gražių erotikos eilučių („keliausim drauge lig švininio ryto / kai prabudę bijūnai / pasiruošę nevaldomam šviesos pliūpsniui / išskleis žiedlapius / lyg baltą knygą“, p. 45). Jei Artūras Tereškinas šiemet leistų savo sociologinį romaną apie meilę ir seksą, K. Baublio knyga jame atsidurtų skaitytinų sąraše.

Gretą Ambrazaitę su pirmąja knyga „Trapūs daiktai“, išleista Rašytojų sąjungos leidyklos, iš kitų debiutantų išskiria stipri vaizduotė, žodžių krūvis ir šiurkštumo estetika, o kuriama trapumo poetika susisiekia su jos kuriama muzika – lėto tempo stebėjimais, kurie išjudina, destabilizuoja, kelia nerimą išoriškai ramiomis aplinkybėmis. Žodžių daugiareikšmiškumą autorė dažnai panaudoja kurdama prieštaringų, vos susisiekiančių dalykų artimumo įspūdį, teigdama tik iš dalies teisingus dalykus ir taip išgaudama keistumo atstumą, kuriame nušvinta pasakymo kitoniškumas. Šioje knygoje už nesėkmes ar priartėjimą prie grasos pasaulio nebeatsakingi lyrinio subjekto tėvai, mechaniškame pasaulyje gražūs yra manekenų ir žaislų skausmo pavidalai, tačiau sociofobinė pozicija (geras eilėraštis „Astronomija“ apie „bet kokių atskirčių matavimo vienetus“) atkakliai tęsiasi kaip neišsprendžiama aporija: „ten, kur šitaip ilgu, / mano žvilgsnis lėtai užrasoja / – kiekvienas pro duris įeinantis žmogus, / kiekvienas jų trinktelėjimas / yra tavo šukės“ (p. 61).

Jaukumu ir ramybe patraukia Dovilės Zelčiūtės rinkinys „Prieglaudos miestai“, tematiškai primenantis Tautvydos Marcinkevičiūtės „Mano poe(ma)ma“ (2017). Tik D. Zelčiūtė išvengia patoso prisilietus mirties, ir reagavimo santūrumas, vietomis netgi idiliškas, teikia nusiraminimą. Lygiagrečiai iškylantis žmogiškai netvirtas tikėjimo į Dievą klausimas čia dera su cikliško atgimimo žmogumi viltimi (eilėraštis „Vygė / į kurią aš pareisiu“). D. Zelčiūtei svarbu justi tą kartų ir žmonių ryšių tęstinumą nelyg kultiniame Gyčio Padegimo spektaklyje Kaune „Mūsų miestelis“, kaip siaubą išgyvenamą vienumos akimirką ji geba guostis stojišku tvirtinimu, jog nieko savo mes šiame gyvenime neturime, netgi savęs, o prieglaudos miestai – lygiai skaistyklos, lygiai – gyvenimo šiapus pragarai, lygiai – kapinės. Kai kurie eilėraščiai buitiški, kai kurie panašūs į maldą, kiti – apie dalyvavimą egzorcistinėse pamaldose už paklydusių sielas – parodo D. Zelčiūtę kaip suklydusiųjų užtarėją, suvokiančią savo pastangų ribotumą, bet guodžiančią, jog „pasaulis yra gražus / dosnus ir viltingas / išmoksi skraidyti perkęsti kryčius“ (p. 31).

Leidykla „Kauko laiptai“ leidžia nemaža pradedančiųjų poezijos. 2018-aisiais joje rinkiniu „Įelektrinto piemens“ debiutavo Tomas Vyšniauskas, kurio poetikos pamatinis principas yra deformacija. Tačiau dažnas eilėraštis vyniojasi kaip skaitytojui nepažinus prasmės gniutulas, stokoja vieningo rakurso, yra sunkiasvoris ir prieštaringas, išskeltas iš semantinės žodžių junginių nedermės ir per ją ieškantis prasmės galimybės. Tai eksperimentinė poezija, siurrealumu, paradoksais primenanti Romo Daugirdo tekstus. Originalumo siekis dažną eilėraštį priveda prie nesuvokiamumo ribos, verčia skaityti ir perskaityti leksemas ne vieną kartą ir taip įtraukia skaitytoją į prasmės iliuzijos kūrimą.

Ketvirtoji Mindaugo Valiuko knyga „Mokytojas mirti“, išleista „Apostrofos“ leidyklos, kaip autoriui būdinga, siekia kelių tikslų – rašyti nerimtai apie rimta ir kuo trumpesnį eilėraštį. Tai jam pavyksta atlikti profesionaliai: tekstai žaismingi, ironiški, poetine technika ir skoniu M. Valiukas nenuvilia. Dauguma eilėraščių tarsi mėgdžioja haiku modelį, tačiau ir ši meninė forma priimama kaip pagunda ironizuoti tradiciją („IŠLIKS RAMIAUSI // akmenys“, p. 72), ypač paveiki tais atvejais, kai įsijungia ir kalbos sąskambių lygmuo: „MĖNULIS OVALIŠKAS // dis / kas / iš / auk / so // o / be / lis / kas / radau / sko“ (p. 108). Cikle „Jesus / Super / Market“ M. Valiukas dekonstruoja biblinį pasakojimą apie Jėzų prekyvietėje – keturiolikos eilėraščių cikle sušiuolaikinta drama vyksta scenovaizdžiu taikliai pasirinkus prekybcentrį – su ventiliatorių vamzdžiais kaip vargonais, eskalatoriumi kaip keltuvu (Antano Škėmos atgarsis), iš Algimanto Mackaus poezijos ir anglakalbės liturgijos perimtu kreipiniu į Dievą Lorde. Cikle taip šaukiamas pasimetęs šuo, pasimetęs berniukas yra vardu Jėzus, o Tėvas, kurio ieško berniukas Jėzus, yra prekybos centre paieškomas Viešpats. Stengdamasis kūno šventyklą paversti dvasios šventykla, pasiklydęs vaikas Jėzus prašo jį išinstaliuoti, iškaulinti, išimti Jėzų ir palikti berniuką, kad dvasia būtų perkeista kūnu, o kūnu būtų pamaitinti išpažįstantys dvasios karalystę. Ciklas balansuoja ant tikėjimo (at)pažinimo ašmenų, o M. Valiuko įvykdyta deformacija imponuoja ne tik sociumo kritika, bet ir taiklia religinių vaizdinių ir kasdienybės vaizdų sandūra.

Kęstučio Navako poezijos rinkinys „Net ne“ („Apostrofa“) kokybiškai pranoksta „Tyto albos“ išleistą jo neva romaną „Privatus gyvulėlių gyvenimas“. Suprantama, kad rašytojui sulig kiekviena knyga maga atsinaujinti, pateikti naują asmeninį atpažinimo ženklą. Knygoje „Net ne“ vietoje anksčiau atrastų firminių dvitaškių eilučių pabaigose – dviskiemeniai mažareikšmiai žodelyčiai, neiginiai, dalelytės – perteklius, eilėraščiui teikiantis šnekamosios kalbos smagaus netaisyklingumo, manieringo, bet tuščio žaidimo pojūtį ir perspėjimą, kad priemonių arsenalas vis dėlto yra ribotas. K. Navakas stipriausias tada, kai tyro naivumo ištiktas sudeda lyg vaikams tinkamą skaityti lengvutėlį ir pasakišką tekstą („pamatysiu tave savo pirštais jie / yra tave pamatys jie pamato net sniegenas“, p. 71), eilutes, kur ironiško šmaikštumo neužgožia alogika ar absurdas. Rinkinio eilėraščiai nelygiaverčiai, dominuoja meilės ir išsiskyrimo temos, iliuziškumo, patvarios daiktų būties ir vienišo, besiblaškančio žmogaus būsenų išsakymai. Tai liūdnoka knyga, kurioje, kaip ir visoje K. Navako kūryboje, realybė netrukdo vykti keisčiausiems dalykams. Prie geriausiųjų priskirčiau eilėraščius „De arte venandi cum avibus“, „Gama“, „Taškas“, „Blackstar“, „Tarpai“, po kurių subtilumo ateina ir atokvėpis – „o po to banaliai kaip labas / man radauskas citavo škėmą“ (p. 21).

Kornelijaus Platelio rinkinys „Įtrūkusios mėnesienos“ (leidykla „Odilė“) daugiausia orientuotas dviem kryptimis – tai atmintį ir jausmingą kūniškumą narstanti aukštos prabos poezija. Atminties problema – kaip ji veikia, kada sugrįžta, ką nugramzdina žmoguje – itin gražiai atsiskleidžia cikle „Satyras žiemą“, kuriame autorius seka vaizdinių persiklojimus kaip procesą, kuriame suvokėjas „įvaizduojamas į ūksmingus gamtovaizdžius“ (p. 34). K. Platelis nesistengia, kad jo poezija taptų ne tokia sudėtinga, ironiškumo laipsnio taip pat nekeičia, aprašomasis pasaulis čia dieviškas (graikų, romėnų, indų tradicijos), čia žmogiškas, tad parankus stebėti iš natūros į kultūrą pereinančias „apsisiautusias regimybes“. Erotinės poezijos poema „Mažasis kovos vežimas“ ir trumpėlesnis ciklas „Meilės menas“ skverbiasi į užribių kūniškumą, į ekstatinės fantazijos ir juslinės palaimos vos atskiriamas sritis ir palieka nujaučiamą suvokimą, koks žudantis džiaugsmą yra rigidiškas kūno ir sielos perskyrimas. Įspūdingos eilutės apie mirusiai mylimai atneštą bučinių ritmą jazmino žiedlapiuose („ir kiekvienas žiedelis – / ne ritmas apsunkusioj žodžiais burnoj, / o it lūpos pravertos bučiniui. // Tai ritmas taip pat, nors toks lėtas, kad jo nepritaikytum muzikai“, p. 43). Kerinčio moteriškumo šioje knygoje yra tiek, kad įtrūkusias mėnesienas galima laikyti ir paties (vyro) K. Platelio, ne tik animos, šešėliu.

Mariaus Buroko „Švaraus buvimo“ – artumos knyga. Tai ir etapinė grįžimo knyga, kurioje „gražus randuotas / išsveikęs“ (p. 90) iš naujo pažvelgia į savo miestą ir artimus. Dar reikia pridurti, kad tai ir knygiaus žvilgsnis į pasaulį („knygos yra mano takeliai ir sodas“, p. 56, žodžiai žmonai – „įsiskaičiau į tave / per tiek metų“, p. 22), nujaučiančio ribų ašmenis, bet subtiliai paliekančio vietos vilčiai, harmonijai, sveikai ironijai („Bibliotekininkė“, „Ežiukas poetiniame rūke“ ir kt.). M. Buroko poezijoje greta grėslių pavidalų visada yra ir švelnumo, o šviesią idilę (jų rinkinyje bent kelios) netrukus pertraukia blaivus šaltas požiūris, kad ir į „siaubingą gamtos svetingumą“ (p. 53). M. Buroko metaforos remiasi į kažką pažįstamo ir kūniško (pasaulis kaip veidas, rūkas kaip kūno šiluma, miesto bangžuvė, vėjo plaučiai). Toks gamtiškais atitikmenimis vaizdijamas panašumas („regėčiau, / kaip susiskleidžia miestas / gėlės kumštuku“, p. 52) klostosi į pasaulio vaizdą, kurį galima pajusti ir atjausti tiesiogiai kūniškai. M. Buroko požiūris į visa tai, kas mus supa, kaip į „mano“ ir „mūsų“ grindžia svarbiausią rinkinio žinutę apie patiriamą bendrumą. Viršelyje kartografinis Vilniaus senamiesčio gatvelių ir šaltinių tinklas, prigludęs prie Neries arterijos, panėši į širdį, kurios užkaboriuose tikrai kas nors iš mūsų gyvena ar gyveno, ir teikia motyvą, dėl ko atskirti „mano“ nuo „mūsų“ taip sunku. (Išskirtinis Deimantės Rybakovienės sukurtas knygos dizainas vertas minėti atskirai, tinkantis gražiausios metų knygos nominacijai.) Iš svarbiųjų šio rinkinio žodžių dar reikia minėti ramybę, Dievą ir miestą, M. Burokui atsiskleidžiantį kaip organiška visuma, siaubo ir palaimos pusiausvyra, akistatai su communis visai nereiškiant švelnaus santykio – tik mūro šiurkštumą, „žagsinčiai širdžiai“ primenamą beodį buvimą sparčiai srūvant laikui. Tačiau tokiame santykyje yra kažko švaraus ir jautraus.

Trečiasis Ilzės Butkutės rinkinys „Ir kitos būtybės“ tęsia jos pirmosios knygos poetikos liniją – ir klasikiniu eiliavimu, ir kartojamais tradiciniais įvaizdžiais, iš kurių, regis, jau galėtų būti išaugta. Subjektas rinkinyje dažniausiai pasirodo tarp peizažinių dekoracijų, tik dalyvauja, o ne veikia, subjekto juslumas tarsi užstotas kitų jaučiančių knygos būtybių, už jį realesnių radauskiškų veikėjų – vėjo, smėlio, upės, medžio, vualio nakties – t. y. romantinių sentimentalijų. Romantiniam pasaulio pateikimui nuteikia dailės ir kultūros topai – girių, smėlynų dvasių regėjimai, kuriuos I. Butkutė jungia su originalesniais šio rinkinio meilės ir medžioklės temos eilėraščiais, pavyzdžiui: „Mes ir patys buvom tyla iš kurios atsirado / regėjimai pėdsakai juslės ir meilė žvėries“ (p. 56). Pirmojo rinkinio įspūdis dar nepranoktas, o iš gražesnių scenovaizdžių yra šis: „tik vakaro mėlis, / nubėgęs / padangei per krūtį“ (p. 11).

Antrasis Rimos Juškūnės poezijos rinkinys „Perikonas“ yra gera, brandi visų moters gyvenimo vaidmenų knyga. Savarankiško matymo, iš kasdienos daiktų ir realaus pasaulio reiškinių išplaukiantys „rūpesčio“ eilėraščiai sąlygoti ypatingos autorės patirties – bene dešimtmetį ji gyvena Danijoje. Emigrantės patirtį poetė reflektuoja nesentimentaliai, be iliuzijų („jūs negrįšit. numirus mama / pardavė pievą su ramunėlėmis“, p. 50). Įsipareigojimas, meilė paliktiems tėvams negali atsverti fizinio išsiskyrimo atstumo („švelniausiom kempinėm šiūruoju jo odą, / nuplaudama dienas be manęs“, eil. „Pokalbiai su išėjusiu tėvu“, p. 45), o besikeičiančios gyvenimo vietos – pačios nesaugumo jausmo: „Ikea yra mano namai, lėktuvai yra mano prieglobstis / nuo nepažįstamų ir nebeatpažįstamų vietų“ (p. 66). Dažną eilėraštį ji sukuria iš konkrečių istorijų, estetinę distanciją tuomet išstumia nuogas nervas, ir tuo jos kūryba atrodo panaši į pastarųjų metų moterų poezijos mainstream’ą – Vitalijos Pilipauskaitės-Butkienės, Linos Buividavičiūtės kuriamą populiarią išpažintinę poeziją, – tačiau kur kas santūresnė, nors ir turi kiek kūniško natūralizmo (eil. „Trąšų gaminimas“). R. Juškūnės eilėraščių buitiškumas skiriasi ir nuo D. Zelčiūtės: be ilgesio patinos, tačiau su nostalgija – („[negaliu pabaigti…] / gailesčio savo vaikystei, / užgesint jos šviesos“, p. 25) ir netgi tapatinimusi su mama, ko jaunesniųjų poezijoje nerastume: „mama, išversta į mane / statiškoj Greimo ir judrioj Peirce sankryžoj / su didele doze interpretacijos“ (p. 26).

Mindaugo Nastaravičiaus „Bendratis“ skirta atminties, brendimo ir santykių su tėvais temai. Tai kompaktiška, vieno ciklo dydžio, išbaigta ir santūri knyga, kurios paantraštė „Bendratis: vieno eilėraščio istorija“ pakursto žanro lūkesčius, bet vis tiek lieka poezijos teritorijoje. Brendimo istoriją priemiesčio kolūkyje sovietmečiu jis pasakoja be priekaištų savo tėvų kartai, prisimindamas, kad iš geriančio tėvo mokėsi krepšinio metimų, dviračio priežiūros, klausėsi jo kalbų apie sugriautą gyvenimą žlugus kolūkiui, o paskui visa tai stengiasi išsakyti dar tik pradėtam sūnui ir žmonai. Laiką, kuris išblukęs tarsi būtų rodomas per nespalvotą „Šilelį“, stengiamasi suvokti „iš bendro“ – kaip nelaimingo geriančio tėvo, serialais gyvenančių kaimiečių, vyresnio draugo Valasato, nutrenkto transformatorinėje, istorijas, sudeginus nuotraukas, virtusias pelenais, kurie dar saugo įvairiopą bendrumą. Šiame eilėraščių cikle M. Nastaravičius puikiai sužaidžia kelių žodžių (atminties, dulkių ir bendraties) semantiniais tinklais ir palieka daug žmogiškos vilties, jog nešančios atminties sienos tęsiniai mūsų sąmonėje susiję lyg taisomo dviračio iškruvinantis bendratis.

Jūratė Sprindytė

Apie persekiojimą

„Kas šiais laikais gali keturias valandas nepertraukiamai skaityti romaną?“ – klausia antropologas Thomas Hyllandas Ericksenas. Jis tai galėjęs daryti kokiais 1995-aisiais, bet tik ne šiandien. Šis ironiškas pavyzdys leidžia pajusti ir mūsų situaciją – mums stinga laiko susikaupti paprastiems dalykams, išoriniai trukdžiai ir vidinė nerimastis mus gena pirmyn, tolyn, greityn, o augantys išleidžiamų knygų kiekiai mus spaudžia skaityti vis daugiau ir greičiau. Tokios kasdieniškos patirtys nurodo perkaitusios visuomenės bruožus. Perfrazuodama Giedros Radvilavičiūtės knygos antraštę „Tekstų persekiojimas“ savęs klausiu: kas ką persekioja – tekstai mus ar mes tekstus? Kaip kritikė turėčiau tekstus pati persekioti – juos godžiai skaityti, interpretuoti, žavėtis, piktintis, argumentuoti, skelbti verdiktus ir t. t. Tačiau bėgu nuo tų mane persekiojančių tekstų į kitas veiklas, vis mažiau skaitau. Kodėl? Jaučiuosi perkaitusi skaitytoja. Vis mažiau randu knygų, kurios įtraukia, kaip kad kartais atsitinka sapnuojant – kai įsijungia galinga vaizduotės jėgainė, visos kūno ląstelės, užvaldo emocinė įtampa.

Kaip ir kasmet, 2018 m. knygų įvairovė didžiulė: rimti ir sklandūs, padriki ir dinamiški, atmestinai parašyti ir ištobulinti iki sterilumo, pakilūs ir šaipūniški, plepūs ir minimalistiniai pasakojimai bei rimai – visi siūlosi būti pamatyti, perskaityti, apmąstyti. Amplitudė kuo apimliausia – nuo aristokratiškų Kornelijaus Platelio intelekto žybsnių iki Andriaus Tapino politinio trilerio. Pasaulinio garso latvių teatro režisierius Alvis Hermanis „Dienoraštyje“ primena apie šiuolaikinio meno gamybos konvejerį: „Menas mūsų dienomis daromas greitai ir paviršutiniškai. Gilintis nėra laiko“ (p. 101).

Nes biznis – taip pat politika,
rinkimai ir ten, kaip matot,
tik balsuojama ne prie urnų,
o prie kasos aparatų.
(Poetai labai nepatenkinti
būna jų rezultatais.)

Taip lengva paauksuota ranka
mus priglaudžia laisvoji rinka.
(K. Platelis, „Įtrūkusios mėnesienos“)

Dabartinė literatūros situacija mažiausiai palanki vyriausiems ar į laiko užribius pasitraukusiems rašytojams. Vytautas Martinkus šių metų vasario 12 d. „Lietuvos žiniose“ pasakė objektyvų sakinį: „klasikų užmaršties metas“. Klasikus aktualizuoja tik jubiliejai arba vis dar pasirodančios jų knygos (Vaižganto 150-osios gimimo metinės, Sigito Gedos, Marcelijaus Martinaičio leidiniai). Viena įsimintiniausių 2018 m. knygų – paties V. Martinkaus istorinis romanas „Tavo bažnyčios rūsys“ – polifoniška penkių šimtų metų aprėpties sakmė nuo daugiakultūrės LDK ir reformacijos pradžios, per škotų, totorių, lietuvių genų sampynas – iki pat XX a. pabaigos besitęsianti dviejų šeimų istorija su detektyvine paveldimo žiedo intriga.

Blogiausias laikas vyriausiems – geriausias jauniems autoriams, kurie gali būti kokie tik nori, be to, jie adaptyvūs, labiausiai atliepia dabarties pulsą, jaučia ateities grėsmes, nori įsitvirtinti literatūros lauke. Marijus Gailius futurologiniam romanui-distopijai „Oro“ renkasi konceptualiai kitokį turinį ir kuria modernizuotą naujakalbę (nors romano struktūra visai neįvaldyta) – pusė veikėjų gyvena ateityje, junta katastrofinius klimato kaitos padarinius ir bijo „mirtinos“ bausmės – netekti virtualios tapatybės. Monika Baltrušaitytė pirmojoje knygoje „Išėję prie upės“ novelės žanrą bando atnaujinti šiandienos jaunimo tematika.

Dramatiškiausia padėtis yra viduriniosios kartos rašytojams, išleidusiems jau po kelias ar net keliolika knygų, kuriems nežinia kaip išlikti (kartotis? tiražuotis? kaip nors keistis?). Vengiant skaudumo, galima juoktis, kvailioti, kitus ir save smaginti. Galima teigti visuotinę rašymo magijos galią (esą visi esame kažkieno parašyti) kaip Kęstutis Navakas naujame romane „Privatus gyvulėlių dainavimas“, dėliojantis alogišką sapnišką koliažą iš parodijuojamų kultūros klišių (ir, beje, demonstruojantis puikų elitinės ir populiariosios kultūros išmanymą), bet, greit perpratus tokio rašymo kodą, darosi nuobodoka. Herkus Kunčius „Lietuviškose apybraižose“ kuria sau įprastą politinį groteską, o brandaus amžiaus ir statuso rašytojų keblią padėtį taikliausiai atspindi Sigito Parulskio esė rinkinys „Amžinybė manęs nejaudina“. Pasakotojui artimos pasaulėjautos fiktyvus personažas Edvardas prisipažįsta: „Praradau tikėjimą, rašymu, vieną dieną supranta Edvardas, ir jo gyvenimas ima byrėti <…>. Rašymas šiuo atveju daugiau nei pramoga. Tai darbas. Tai identitetas. Tai gyvenimas. Lygiai taip pat Edvardas galėtų pasakyti: praradau tikėjimą gyvenimu, gyvenimo prasme, praradau darbą, praradau norą suktis nesibaigiančiame socialiniame katile ir panašiai. Vadinasi, tai kur kas didesnė drama, tai žmogiškoji tragedija, velniai griebtų. Ir rašymas jam niekada nėra vien tik tikslas, ir rašymas niekada jam nėra vien tik procesas“ (p. 29).

Iš kolegų teko girdėti, kad S. Parulskis rašo vis apie tą patį ir todėl yra nusibodęs. Turiu pasakyti, kad pirmoji autobiografinių potyrių esė „Stingstančio laiko kasyklos“, nors ir varijuojanti ankstesnių romanų motyvus, man atrodo atvira, sąžininga ir atliepia daugelio perdegusių menininkų ar šiaip eilinių piliečių būsenas. Noriai identifikuojuosi ir su S. Parulskio nihilizmu, ir su jo cinizmu. Pilietiškas antrasis skyrius „Tarp kūno ir sienos“ (ne sielos) negailestingai nuogina įvairias nemalonias lietuvio mentaliteto savybes. Abu – ir S. Parulskis, ir G. Radvilavičiūtė – nuo su grožiniu tekstu besigiminiuojančios esė pasuko į publicistiką, į publicus, kas rūpi visiems ir kasdien. Abu jie nepolitkorektiški, kaip ir dera autentiškai mąstantiems. Suprantu, kodėl G. Radvilavičiūtė buvo siūlyta Vytauto Kubiliaus kritikos premijai – ji kandi ir neabejinga, jos trečioji knyga margesnė ir dygesnė už ankstesnes. Straipsnyje „Žiniasklaidos kuriama Lietuva“ rašytoja motyvuoja, koks anachronizmas buvo Didžiųjų kalbos klaidų sąrašas, juk baisiausias klaidas darom ne ten ir ne tokias – mūsų leksika ir sintaksė jau iš esmės pažeista anglicizmų – tiesmukų vertalų, žurnalistų, politikų ir viešų asmenų snobkalbės, kai negatyvumas smelkiasi iš kiekvienos frazės, o skandalo siekiančių antraščių poveikis yra aiškiai destruktyvus. Akimis greitosiomis perbėgdami antraštes nė nesuvokiame daugumos jų absurdiškumo, o kai kalbinę klausą turinti rašytoja jas surašo ir dar sugrupuoja, juokiesi pro ašaras. Dar rimčiau atrodo Lietuvos Niekinimo priežastys.

Dabar įprasta publikuoti sudurstytus iš įvairiažanrių tekstų tomelius. Gerą struktūrą dar turi mokslo (privalomai) ir poezijos (tradiciškai), bet ne prozos, ne atsiminimų ir ne kitos neaiškių fragmentų, trupinių, paraščių, nuotrupų „šiupininės“ knygos. Skirtingus G. Radvilavičiūtės tekstus (esė, literatūros kritiką, publicistiką) suvienija stiprus asmenybinis požiūris į vaizduojamus dalykus ir specifinė stiliaus raiška: stulbinami palyginimai, unikalios metaforos savo išskirtinumu ir „padarymu“ net ima gąsdinti, kaip keturgubą šuolį darantys dailiojo čiuožimo virtuozai. Vieną svarbų dalyką Giedra pasakė apie lietuviško pasakojimo specifiką: kritiškai įvertino jo graudulingumą, kai pasakotojo balsu išsakomas emocinis ir vertybinis šališkumas, kviečiama atgailauti. Ji tai išryškina kalbėdama apie nobelistę Alice Munro, kurios kūryboje etikos požiūriu nėra hierarchijos. Jei taip atsitiktų lietuvių literatūroje, „būtų nulaužtas didaktinis, nuo Jono Biliūno laikų „įliteratūrintas“ etinis kodas – nuskriaudęs silpnesnį, turi jausti kaltę ir gyventi ją išpirkinėdamas“ (p. 25). Na, šis kodas iš tiesų nulaužtas dar praeito amžiaus pradžioje, nors klasikinėje lietuvių prozoje iki šiol nedominuoja (seniai nulaužė Jurgis Savickis, Saulius Tomas Kondrotas, Ričardas Gavelis, Marius Ivaškevičius, humoru – Jurgis Kunčinas), kai pasakotojas nepasirenka nė vieno veikėjo kaip savesnio, lieka objektyvus, kritiškas ir vėsus.

Į šią mąslesnio ir nešališkesnio pasakojimo pusę suka Valdas Papievis romane „Brydė“. Tai gana paradoksalu, nes visų V. Papievio rašymų centre – substancinės prasmės ieškojimas ir vieno personažo sąmonės intensyvumas kaip pasakojimo dominantė. Toks subjekto adoravimas negali būti nešališkas, tai ryšku ankstesniuose romanuose („Ruduo provincijoje“, 1989, „Vasaros emigrantai“, 2003, „Eiti“, 2010), bet „Brydėje“ individo vidinė kalba, tiksliau – jų visuma – tampa kolektyvine partizaninio judėjimo saviraiška. Pasakotojas persiima veikėjų mąstymu, jo balsas išreiškia tai, ko veikėjai artikuliuoti patys negebėjo, bet jautė, mintijo, turėjo pasąmonėje. Stribo psichologijos skerspjūviai ir jo pasirinkimo motyvai rašytojui rūpi taip pat kaip ir partizanų šeimų, mylimųjų, mokytojo laikysenos. Atsiskleidžia dužus, netvarus, pilnas įtampos kasdienybės pasaulis, kuriame daugiau abejonių nei atsakymų, ir dėl to požiūris į pokarį („Visi jie – vieni kitų įkaitai“, p. 207) tampa labiau stereoskopiškas, laisvesnis nuo moralistinio vertinimo. Vienas įdomesnių motyvų – įsakmusis „reikia“, „privalai“, kai vieniems reikia ginti tėvynę, o kitiems prievarta ir smurtu brukti socialistinius idealus. Romanas perkrautas ankstyvojo V. Papievio gražaus rašymo balastinėmis frazėmis, o sakinių ritmas ir melosas kiek kontrastuoja su tikrovės rūstumu, galiausiai paveikia ir skaitančiojo sąmonės budrumą.

Smagu matyti, kad Laura Sintija Černiauskaitė kaip tik atsisako bet kokio stiliaus balasto – jos mažajame romane „Šulinys“ pasakojimas funkcionalus, sakiniai tikslūs, detalės iškalbios. Ko vertas vien kreipinys į vaiką – „liepžiedėli“! Emociniu sugestyvumu tai vienas sėkmingiausių šios rašytojos kūrinių ir lietuviškojo melodramos žanro pasiekimų. Moterų literatūroje išpopuliarėjusią kelių šeimos kartų istoriją rašytoja perpina meilės trikampiais, fatališkos moters vaidmeniu, netikėtomis vaikų lemtimis. Rašytojos stiprybė – subtilus santykių psichologizmas, jautrūs traumuotų sielų palytėjimai.

Prie „Šulinio“ grėsmių, išbandymų ir ryžto nepasiduoti pagal vertybinę skalę šliejasi Dainos Opolskaitės mažasis romanas jaunimui „Užraktas“ apie dvyliktokės godas. Prasidėjęs nerūpestingai, siužetui įsibėgėjant įgyja vis daugiau dramatiško krūvio (palieka mylimasis, motina prostitutė, tėvas netikras, kurį dar ištinka insultas). Bepalūžtanti mergina atsilaiko, nes rašytojos diegiama atjautos ir gilių santykių viršenybė atitinka paaugliams skirtos literatūros didaktinę paskirtį. O ką tik pasirodžiusį D. Opolskaitės novelių rinkinį „Dienų piramidės“ įrikiuosim į 2019 metų apžvalgą.

Aldonos Ruseckaitės knygą „Padai pilni vinių: romanas apie Salomėją Nėrį“ – ėmiau į rankas daugiau iš pareigos, nepasitikėdama nubelsta tema, bet greit įsitraukiau, nes sudomino struktūra: kalbėti iš skirtingų požiūrio taškų apie kontroversiškiausius poetės laikysenai 1940–1945 metus (pasakotoja dėsto „Įvykius“, įsijungia teisiantis „Smakas“ ir užtariantys „Gerieji balsai“, mažiausiai paveikus pasirodė biblinis planas). Užsienio literatūrose populiarus biografinio romano žanras pas mus pasitelkiamas dar retai, nors tai puikus būdas plačiajai publikai papasakoti apie šaliai reikšmingus asmenis – kūrėjus, mokslininkus ar valstybės veikėjus. Jau ketvirtą tokio pobūdžio knygą parašiusios A. Ruseckaitės pagrindinis privalumas – darbas muziejuje, galimybės ir gebėjimas kūrybiškai pasinaudoti informatyvia archyvine medžiaga. Įsimena jausenos, būsenos, nors kiek erzina dirbtiniai dialogai (dirbau Kosto Korsako vadovaujamame institute ir neįsivaizduoju jo kalbančio tokiomis negyvomis frazėmis). Įsidėmėtinas jaunos Salomėjos pozavimas Antanui Žmuidzinavičiui, tapant jos portretą, kai visuomeninė laikysena dar nebuvo tiek reikšminga, tai dar laisvas tarpukario metas. Bet romano autorė jau ryškina svarbų niuansą: „Portretas įspūdingas, tačiau, ilgai į jį žiūrint, vis labiau norisi, kad Salomėja pakeltų galvą ir tiesiu žvilgsniu pažiūrėtų į pasaulį“ (p. 79). Tas „tiesaus žvilgsnio“ leitmotyvas gal per mažai ryškinamas, vaizduojant Salomėją kaip naivią, vyrų pernelyg įtakojamą, nesusigaudančią politinėse peripetijose, probleminėse situacijose paplūstančią ašaromis, lėtokai sąmonėjančią, bet populiariajam skaitytojui suteikiama pakankamai faktų ir informacijos tiek smerkti, tiek teisinti poetę, tegu jis pats sprendžia, kaip vertinti rašytoją ir kiek poezija viršesnė už veiksmus.

Jeigu bent tris keturias grožines knygas tikrai norisi turėti savo lentynoje, tai gal mūsų mažai literatūrai praėję metai yra normalūs?


1 Zagajewski A. Poezija kelia baltą vėliavą // Metai. – 2019. – Nr. 1. – P. 111.

Gintarė Bernotienė. Kalbos šuorais, kalbos jaukumu

2023 m. Nr. 12 / Rubrikoje apžvelgiamos šios poezijos knygos: Vytauto V. Landsbergio „Dienanaktis“, Simono Bernoto „Pasakų parkas“ ir Aisčio Žekevičiaus „Atlaidžiai šypsosi bedugnė“.

Jūratė Sprindytė. Fundamentas ir fragmentas

2023 m. Nr. 11 / Apžvalgoje aptariamos šios knygos: Valentino Sventicko „Guriniai“, Jurgos Tumasonytės „Naujagimiai“ ir Danutės Kalinauskaitės „Baltieji prieš juoduosius“.

Gintarė Bernotienė. „Apie amžinatvę, riksmą ir tylą“

2023 m. Nr. 4 / Apžvalgoje aptariamos 2022 metais pasirodžiusios lietuvių poezijos knygos.

Leonardas Gutauskas. Fragmentai

2022 m. Nr. 11 / Šie „Metų“ skaitytojams pateikiami Leonardo Gutausko (1938–2021) prozos fragmentai yra didesnės visumos dalis. 2013 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido jo trumposios prozos rinkinį „Fragmentai“,

Jūratė Sprindytė: „Esu impregnuota gera literatūra“

2022 m. Nr. 10 / Literatūrologę Jūratė Sprindytę kalbina Donata Mitaitė / Su Jūrate Sprindyte kartu dirbam jau ne metus, o dešimtmečius. Atrodo, per tą laiką tiek visko prikalbėta, o vis tiek įdomu ir klausti, ir klausytis.

Gintarė Bernotienė. Apie pasiuntinius iš kito pasaulio

2022 m. Nr. 10 / Jurga Vilė. Nukritę iš Mėnulio. Sapnas apie Oskarą Milašių ir kitus paukščius. – Vilnius: Aukso žuvys, 2021. – 360 p. Knygos dailininkė – Ula Rugevičiūtė Rugytė.

Jūratė Sprindytė. Laiko barometras knygose

2022 m. Nr. 7 / Apžvalgoje aptariamos knygos: Vinco Mykolaičio-Putino „Dienoraštis 1938–1945“, Laimos Vincės „Karantino dienoraštis: keturiasdešimt dienų izoliacijoje. 2020 kovo 19 d.–balandžio 27 d.“ ir Lauryno Katkaus „Nakvynė Berlyne“.

Gintarė Bernotienė. Autorystės slankiojoje eroje

2022 m. Nr. 5–6 / Metų pradžioje ėmiau skaityti 2021 m. išleistas lietuvių autorių knygas. Įdėmiau tik dalį jų – poezijos segmentą, kuriame ieškojau ne tik įspūdingų kūrinių, bet ir skaitymą praskaidrinančių sentencijų.

Jūratė Sprindytė. Trys knygos, kuriose pasaulis nesibaigia

2022 m. Nr. 3 / Apžvalgoje rašoma apie Romo Gudaičio „Vėlyva malda“, Viktorijos Prėskienytės-Diawaros „Dvylika pasakojimų apie vieną gyvenimą“ ir Vitos Vilimaitės Lefebvre Delattre „Kvėpuoti kitais“.

Gintarė Bernotienė. Mirties bylos

2022 m. Nr. 2 / Leonardas Gutauskas. Raudonoji jūra. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 496 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Jūratė Sprindytė. Mes ir pynėm, ir rašėm

2021 m. Nr. 12 / Danielius Mušinskas. Vainiko pynimas. – Vilnius: Homo liber, 2021. – 120 p. Viršelio autorė – Živilė Jackūnaitė.

2020-ųjų biblioteka: uždaryto laiko knygos

2021 m. Nr. 4 / LLTI literatūrologės Gintarė Bernotienė, Donata Mitaitė ir Jūratė Sprindytė aptaria įdomiausias 2020 metų lietuvių autorių knygas.