Vaida Venskutonytė. Poetas legendose ir anapus

2018 m. Nr. 8–9

Aldona Ruseckaitė. Dūžtančios formos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 224 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

„Dūžtančios formos“ – tai trečiasis rašytojos ir muziejininkės Aldonos Ruseckaitės biografinis romanas, šį kartą skirtas poeto Vytauto Mačernio kūrybai ir gyvenimui. Jame sukaupta daug įvairiausios medžiagos ir netgi publikuoti keli nauji šio gyvenimo tekstai (sužadėtinės laiškeliai). A. Ruseckaitės knyga išsiskiria ne tik dokumentiniu tikslumu, bet ir ypatinga sintetinančia vaizduotės veikla – nuosekliai į vietas sudėliojamos šiaip jau pabiros „dūžtančios – dužusios“ V. Mačernio biografijos detalės. Pasakojime organiškai sujungiama bei įprasminama tai, kas skaitytojui iki šiol tebuvo nesusiję faktai, kurie per laiką apaugo išmone ir tapo tarsi legendomis. Romane dėmesys telkiamas ne tik į poetą, bet ir į labai svarbų jo gyvenimo asmenį – sužadėtinę Bronę Vildžiūnaitę (šiuo metu sulaukusią jau devyniasdešimt septynerių metų), kūrinyje ji romantiškai vadinama Sofija. Atsiminimų, liudijimų gausa skaitytojui pateikiama tikroviškai, sukuriant pasakojimo iš „pirmų lūpų“ iliuziją. Kiek galime tikėti šia istorija? Pats žanras suponuoja, kad tai grožinė literatūra, o ne nuoga dokumentinė biografija, tad mūsų literatūroje turime naują mitą, vaizduotės pakylėtą legendą, kuri neabejotinai kelia smalsumą. Kas buvo ir kas iš tikrųjų mums yra V. Mačernis?

Romanas atveria poeto vaikystės pasaulį ir leidžia pasižiūrėti, pajausti, kaip žemaičių krašte, Šarnelės žemėje išaugo ir nespėjusi sužydėti užgeso mūsų vieno jauniausių klasikinės poezijos kūrėjų gyvybė. Taip jau yra, kuo tragiškesnė žmogaus lemtis, tuo labiau ji intriguoja, žadina skaitytojo sąmonę.

V. Mačernis kilęs iš gausios, net trylikos vaikų, šeimos. Jo gimimo eilė niekuo neišskirtina – antras vaikas iš… Remiantis psichoanalitiko, individualiosios psichologijos atstovo Alfredo Adlerio teorija, antrieji šeimoje vaikai būna puikūs derybininkai, diplomatai, bet tai ne lyderiai ir ne genijai. Nors jie ir išstumia pirmagimius iš „sosto“, tačiau jų vietos neužima. Taip gyvenime ganėtinai kukliai įsitvirtina ir V. Mačernis, juolab kad po jo gimė dar vienuolika vaikų.

Mąstant apie V. Mačernį visuomet rūpi klausimas, kaip atokioje Žemaitijos vietoje formavosi toks ryškus, naujas poetinis talentas, visiems laikams įėjęs į mūsų literatūros klasikos kanoną. V. Mačernio motina lyg pusbalsiu pripažįsta sūnaus kitoniškumą: „Anas buvo ne toks, kaip kiti vaikai: mažesnis už žvyrelį, didesnis už Šarnelę. Vytautas buvo kaip ir ne mano sūnus…“ (p. 212). Poeto senolė ir jo sužadėtinė paliudija, kad motina Elzbieta po pirmojo berniuko laukusi dukters, bet gimęs Vytautas – ji labai nusivylusi ir jo nemylėjusi… Tokios fragmentiškos biografinės detalės, be abejo, kuria kiek mistišką nemylimo, svetimo motinai, bet talentingo vaiko legendą. Vienintelė senolė su meile augina Vytautą kaip savosios genties palikuonį. Ne veltui poetui ji tampa ramybės, saugumo, tikėjimo simboliu – jos figūra išplėtota eilėraščių cikle „Vizijos“. Senolė yra pirmoji ir lemtingoji motyvacija, paskatinusi Vytautą „praaugti patį save“ – valandų valandas skaityti knygas, užsidarius vienatvės celėje…

Jau nuo mokyklos laikų motina Elzbieta sūnų kartais pavadina asketu dėl pomėgio valandų valandas „ryti knygų puslapius“. Vėliau ir draugai paantrina: „Vytis [yra] senas Vakarų žmogus.“ Jaunasis poetas iš tikrųjų skaito klasiką (Fiodorą Dostojevskį, Levą Tolstojų, Friedrichą Nietzsche’ę…), rašo literatūrinius dienoraščius, verčia tekstus iš kelių kalbų (anglų, rusų, vokiečių). Jo intelektualinis gyvenimas labai intensyvus, tačiau šeimos akimis visa tai panašu į askezę, atsiskyrimą, nutolimą nuo realybės ir kasdienybės. Kartą Vytautas net pats sugalvoja pašmaikštauti ir sukuria legendą: įtikinėja kaimo merginas, kad užaugęs bus kartūzų vienuolis. Nors į vienuolyną nestoja (niekada rimtai ir neketino), tačiau karo metais nešioja kunigo sutaną, taip vengdamas okupantų suėmimo (kunigų niekas tuo metu neveždavo į priverstinius darbus). Be to, rašytojo pašaukimą nuolat lygina su kunigo ir laiko jį vienu kilniausiu.

Mačerniai kaime garsėja kaip turtingi, svečiams dosnūs ūkininkai, turintys net bajoriškų šaknų. Apie savo kilmę poetas vis pasigiria laiškuose sužadėtinei – praeitis jam svarbi kaip tradicijos tęstinumas, teikiantis pagrindus individualiai savasčiai. Kaip tik taip savo bičiulį prisimena Alfonsas Nyka-Niliūnas – kaip tradicijos žmogų, kuris nevertino nei daiktų, nei žmonių be tradicijos. Deja, bajoriška kilmė poetui tėra praeities šešėlis, nieko apčiuopiamo nebesuteikiantis titulas. Po tėvo mirties finansinė situacija šeimoje labai pablogėja, studijuodamas V. Mačernis iš namų nesulaukia paramos. Knygas, maistą, buto nuomos išlaidas apmoka sužadėtinė. Laiškuose jauna studentė prisipažįsta, kad uždirbti pinigų ir išlaikyti juos abu karo metais itin sunku. O V. Mačernio atlyginimas labiau primena pašalpą. Todėl jaunasis poetas visiškai neprimena svajonių jaunikio, galinčio tapti šeimos galva, jis greičiau panašus į nusigyvenusį bajorą – nepraktišką idėjų žmogų, kurio kišenės ne šiaip tuščios, o tiesiog kiauros. Sužadėtinės liudijimai skaitytojui atskleidžia ne naivią romantinę kūrybingo gyvenimo viziją (kurios pasąmoningai viliamės), o tikrovišką, skurdžią karo meto situaciją, leidžiančią skaitytojui pajusti „dūžtančių iliuzijų“ dramą – gyvenimas yra trapus ir persmelktas kančios, o kūrėjo egzistencija neturi nieko bendro su kilmingo bajoro legenda…

„Aš pažinau karalių tavyje“ – iškilus chrestomatinis V. Mačernio eilėraštis, dažnai cituojamas mokyklose, žinomas iš vadovėlių, o pirmą kartą įamžintas laiške sužadėtinei Sofijai. Romane aiškėja santykių tikrovė: mylimosios akyse jaunasis poetas nėra aklai garbinamas, aukštinamas ir tuo labiau tituluojamas karaliumi. Priešingai nei studijų draugai, Sofija vertina savo draugo kuklumą, paprastumą, nes puikybė – nuodėmės ženklas. Moteris tarsi jaučia pareigą globoti vyrą, ugdyti menininko asmenybę ir moraliniu požiūriu, – šios santykių detalės charakterizuoja ne tik poetą, bet ir jo mylimąją. Romane siekiama perteikti psichologinę jausmų gelmę, skaitytojas gali įsivaizduoti, ką patiria moteris, įsimylėjusi talentingą poetą. Itin reikšmingi pavaizduoti realūs veikėjų sunkumai ir nusivylimai. Sofijos pečius slegia finansinė atsakomybė, ateities neaiškumas, jos pačios vaidmens miglotumas: motina? globėja? draugė? mylimoji? Ar Vytautui tik-rai reikės jos šalia, kaip atrodys jų kasdienybė? Galbūt jis tik rašys ir kurs genialius kūrinius? Kurs kitiems, o ji – tik egzistuos kažkur greta? Visi šie klausimai nuplaukia į amžinybę – jie lieka neatsakyti, neišsipildę. Kaip ir sužadėtinės statusas – amžinai sužadėtinė, bet niekada – žmona. Net po Vytauto mirties Sofija lieka viena – be vyro, be vaikų… Taip sukuriama tragiška meilės legenda: Sofija yra tarsi gervė, turinti tik vieną partnerį visam gyvenimui, laukianti amžinojo susitikimo anapusybėje.

A. Ruseckaitės pasakojimas apie mokyklinius V. Mačernio metus griauna mūsų stereotipą, kad mokinio galvoje turbūt tik pramogos ir nuotykių troškimas, parodo kitokios, brandesnės ir gyvenimo tikslo ieškančios jaunystės galimybę. V. Mačernio gyvenimas yra unikalus, bet, matyt, iš jo kartos ne vienintelis toks. Poetas jau mokyklos laikais skaito vokiečių gyvenimo filosofo F. Nietzsche’s veikalus. Pasaulis jaunam asmeniui atsiveria ne tik iš Biblijos, bet ir iš filosofijos perspektyvos, ir jo veidas rimtėja, liūdesio atspalvių akyse daugėja – prasideda didieji ieškojimai ir kūrybiniai bandymai. Jau kiek subrendęs V. Mačernis bažnyčios apeigose dalyvauja atitolęs nuo liturginio veiksmo, jis ne maldų žodžiais seka, o skaito filosofinius veikalus. Gal tai savotiškas pokštavimas ar maištas?.. Bet filosofija V. Mačerniui buvo svarbi, jau studijų metais nusprendžia rašyti baigiamąjį darbą tema „Nyčė ir Kristus“. Kurso draugai vis dažniau V. Mačernį pavadina genijumi, ragina intensyviai kurti ir dalintis idėjomis, jos esą naujosios kartos himnas.

Talentingas poetas nelieka nepastebėtas ir akademinėje bendruomenėje: profesorius, literatūros klasikas Vincas Mykolaitis-Putinas išreiškia susižavėjimą talentingomis studento eilėmis. Kartu su V. Mačerniu Vilniaus universitete mokosi ir kiti vėliau tapę žymiais kūrėjais studentai: Bronius Krivickas, A. Nyka-Niliūnas, Kazys Bradūnas… Nors V. Mačernis dar gyvas vadinamas genijumi, tačiau kartais neišvengia ir aštrios kritikos iš vyresnės kartos. Bernardas Brazdžionis vieno literatūros vakaro metu suabejoja nerimuoto žodžio ir išlaisvėjusios eilutės verte. Abejonės, nusivylimai, atmetimai suteikia šio personažo istorijai tikroviškumo matmenį ir iškelia svarbių klausimų. Apskritai romane V. Mačernis vaizduojamas kaip sudėtinga, moderni asmenybė, pranokstanti provincialią to meto Lietuvos kultūrą: tikintis Dievą, bet ir nuolatos abejojantis, Jo ieškantis. Tai kraštutinumų asmenybė – nemėgstanti prisitaikyti ir nenorinti pažinti vidurio kelio.

Regėjimai, vizijos yra ypatinga žmogaus vaizduotės rūšis, ypač glaudžiai susijusi su kūrybine veikla. Gelminiai regėjimai aprašomi pasakose, kuriose dažnai veikia raganos ar kitokios antgamtinių galių turinčios mistinės būtybės. Savotiškas antgamtiškumas būdingas ir V. Mačerniui, kuris pasineria į vizijas, leidžiančias patirti egzistencines, archetipines akimirkas… Jaunuolio intuicija iš tikrųjų stebina ir sukelia klausimų, ar jo genialumas neperžengs sveiko proto ribų? Tai vizijos ar haliucinacijos? Kaip galima nujausti savo paties baigtinumą? Gyvenimas toks intensyvus, kiekviena jo akimirka neįkainojama, ir to negana. O juk tuoj išmuš paskutinis poeto ruduo. V. Mačernis niekada nesugrįš į Vilnių, niekada nepamatys savo sužadėtinės, niekada nebeįžengs į universitetą… Ši fatališka nuojauta jo tekstuose – nesuvokiama, kaustanti mūsų sąmonę.

Biografijos aprašo žmogaus gyvenimą, asmens išgyventą realybę, o ties anapusybės riba sustojama. Ši tikrovė mums nepažini – lieka mįslė, paslaptis. Tačiau kaip tik ši mįslė ir jaudina protą, neleidžia nurimti. A. Ruseckaitės romanas mus kreipia giliau, nei tikimės iš tradicinio biografinio pasakojimo, jis leidžia pajusti ribą su mirtimi ir skatina ją reflektuoti. Tai ir trikdo mus, XXI amžiaus žmones. Mes bėgame nuo neigiamų emocijų, vengiame skausmingų patirčių, gyvenime ieškome malonumų, kuriuos vadiname laime. O V. Mačernio gyvenimo tema tarsi „ištaško“ tą euforišką šiuolaikinio žmogaus džiugesį, gal net panardina skaitytoją į gedulą. Poetas dėl jo įtaigios poezijos mūsų sąmonėje tampa labai artimas, savas, ir jo likimas sukelia gyvą praradimo jausmą – lyg tamsūs vandenys užlietų mūsų gyvenimo džiaugsmų pievas. Mintyse kartu su poeto sužadėtine lipame į kalną ir leidžiamės nuo jo, grįžtame prie V. Mačernio vaizduotėje, sapnuose. Kaip ir sužadėtinė: Sofija netgi vėl užrašo Vytautą į universitetą, nežinodama apie laukiančią netektį, net nesvarstydama tokios galimybės, tikėdama gyvenimo tęstinumu. Suklastoja jo parašą ir tęsia jo kelionę, kuri jau yra pasibaigusi. Tačiau Sofijai, kaip ir mums, poetas visada yra čia, šalia. Jis amžinai gyvas, amžinai jaunas, amžinai alkstantis pažinimo. A. Ruseckaitės romanas nėra tik pažintinis veikalas, jis įkvepia, intriguoja, sužadina norą pažinti vieną iš jauniausių ir talentingiausių lietuvių poetų, suvokti jo gyvenimą kaip dovaną ir kaip mįslę, kurios atsakymo niekaip nesužinosime.

Genijus ar naivuolis? Karalius ar elgeta? F. Nietzsche ar Kristus? Du kraštutinumai, tarp kurių blaškomės vertindami V. Mačernį. Ir kaip apsispręsti, kai žmogaus iki galo neįmanoma pažinti? Galbūt šis romanas yra tik dar viena poeto gyvenimo vizija? Poetinė, dramatiška egzistencijos išraiška?

Romanas „Dūžtančios formos“ vaizduoja individualią kūrybinę sąmonę amžinybės akivaizdoje. Tai poetiška žmogaus egzistencijos istorija, jungianti gyvybės ir mirties linijas, tai mitas apie kilnią jaunystę ir tragišką meilę, kuri stipresnė už pačią mirtį. Tai kūrybos ir meilės istorija, kuri peržengia gyvenimo ribą ir vyksta kažkur anapus. Todėl ši Aldonos Ruseckaitės parašyta biografija yra ne faktų pynė, ne pasakiška išmonė, ne literatūrinė melodrama, o toks gelminis gyvenimas, kuris skaitant knygą ima busti tiesiog mumyse. Vos dvidešimt trejų metų individuali herojaus egzistencija talpina visas archetipines nuostatas, visus žmogaus pavasarius, vasaras, žiemas, o ypač rudenius. Spalio septintoji – tai mirtis ir prisikėlimas. Skaitydami pažadiname poeto būtį savyje, kuri yra gyvenimas kaip pabaiga be pabaigos.